Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. patikslintą ieškinį atsakovui D. Š. dėl žodinės pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Patikslintas ieškinys atmestinas.

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pardavėjos atsakomybės už parduoto naudoto daikto (mobilaus telefono) kokybės trūkumus bei pirkėjo teisių gynimo įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

16. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje atskleistas daikto kokybės garantijos turinys – tai pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016, 25 punktas; 2017 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 20 punktas; kt.).

18. Dėl reikalavimų parduodamo naudoto daikto kokybei kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018, 18 punktas).

19. Vienas iš netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisių gynimo būdų įtvirtintas CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte, kuriame nustatyta, kad jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šią įstatymo nuostatą joje nurodytu būdu pirkėjas savo teises gali ginti (nutraukti sutartį) tada, kai daikto trūkumai yra tokie reikšmingi (esminiai), kad nupirktas daiktas negali būti naudojamas pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2009). Šis pirkėjo teisių gynimo būdas yra išimtinis, todėl jam taikyti turi būti nustatytas pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo formuojamoje nurodytos normos taikymo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2011).

22. CK 6.333 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. Lingvistinis bei sisteminis paminėtų teisės normų vertinimas patvirtina, kad vien pirkėjo nurodymas, jog jam buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas, nėra pakankamas įrodinėjimo naštos perkėlimui pardavėjui, t. y. aplinkybę, kad daiktas yra netinkamos kokybės, pirkėjas turi įrodyti. Tik įrodžius šią aplinkybę taikytina CK 6.333 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pardavėjo atsakomybės už parduodamo daikto kokybę prezumpcija, kurią pardavėjas gali paneigti įrodęs, kad daikto trūkumai atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 m. liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; etc.). Esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, teismas sprendžia apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą įvertinęs įrodymų visumą. Dėl to teismas konstatuoja juridiškai reikšmingų byloje nustatytinų faktų buvimą tik tuomet, kai byloje pakanka įrodymų faktui nustatyti. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jei esantys įrodymai leidžia teismui įsitikinti ir daryti išvadą, kad faktas yra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008; etc.). Priešingu atveju tos įrodinėtinos aplinkybės, kurioms nustatyti nepakanka įrodymų, tėra prielaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011).

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui apie parduodamą telefoną tapo žinoma iš portale www.skelbiu.lt įdėto skelbimo, kurio kaina buvo 580 Eur. Telefono pirkimo-pardavimo dieną telefono būklė, ieškovo vertinimu, buvo gera, trūkumų nebuvo pastebėta vizualiai jį apžiūrint. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog tos pačios dienos vakare jis įjungė telefoną, bandė įrašyti tam tikras programėles, tačiau po 20 min. telefonas išsijungė. Kitą dieną ieškovas vėl bandė naudotis minėtu telefono aparatu, tačiau telefonas ir vėl pradėjo kas 5-10 min. išsijunginėti. Siekdamas išsiaiškinti telefono defektus ir galimybę juos pašalinti, ieškovas kreipėsi į specialistus su tikslu nustatyti telefono aparato defektus ir išsiaiškinti galimybę juos pašalinti. Specialistai nustatė barometro sutrikimą, įrenginys persikraudinėja ir nepersirašo.

26. Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad ieškovo į bylą pateikti duomenys neįrodo, jog ieškovui buvo parduotas netinkamos kokybės daiktas – telefonas. Kitaip tariant, ieškovo į bylą pateikti duomenys jo nurodomų faktinių aplinkybių dėl telefono paslėptų defektų buvimo jo perdavimo momentu nepatvirtina.

28. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas aktyviais veiksmais būtų įkalbinėjęs, reikalavęs ar kitaip paveikęs ieškovą sudaryti žodinę telefono priemonės pirkimo - pardavimo sutartį. Priešingai, kaip matyti iš šalių paaiškinimų bei liudytojos parodymų, ieškovui buvo suteikta pakankamai laiko ir galimybių telefoną apžiūrėti ir jį išbandyti, bei įvertinti jo būklę. Apžiūros metu ieškovas savarankiškai išbandė telefono funkcijas ir apžiūrėjęs prekę aiškiai pareiškė, kad telefonas tenkina jo poreikius ir sutiko su pirkimu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, jog defektai yra atsiradę iki žodinės telefono pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (CPK 178 straipsnis).

31. Šiuo atveju nėra įrodymų, patvirtinančių dėl kokių priežasčių ir kuriuo momentu sugedo barometras. Tačiau, kaip minėta anksčiau, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovui buvo perduota tinkamos kokybės prekė. Taigi, šiuo atveju labiau tikėtina, kad prekės trūkumas (barometro gedimas) atsirado jau po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šiuo atveju svarbu tai, kad kaip nurodė byloje apklausti specialistai M. Ž. ir P. G., jog barometro gedimas atsiranda staiga ir dėl pačių įvairiausių priežasčių. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas šiuo atveju įrodė, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, t. y. įrodė aplinkybes, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto trūkumą. Kaip minėta anksčiau, tokių aplinkybių nustatytas atleidžia pardavėją nuo atsakomybės dėl paaiškėjusių daikto trūkumų. Ieškovui neįrodžius, kad telefonas buvo parduotas su paslėptais defektais, nėra pagrindo spręsti dėl pinigų už įsigytą daiktą grąžinimo ir nuostolių atlyginimo.

32. Vertindamas ieškovo reikalavimo pagrįstumą teismas atsižvelgia taip pat ir į tai, kad ieškovas prašo nutraukti žodinę telefono pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti dvišalę restituciją, tai yra prašo taikyti vieną iš CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodytų pirkėjo teisių gynimo būdų.

33. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju kai parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

34. Kaip jau minėta, aiškindamas pirkėjo teisių gynimo būdo pasirinkimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis pažeidimas, suteikiama kaip paskutinė teisių gynimo priemonė, kai kitų teisių gynimo būdų, nustatytų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, nepakanka pažeistoms pirkėjo teisėms apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-379-686/2016). Taigi CK 6.344 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė atsisakyti sutarties yra ultima ratio priemonė, t. y. išimtinė priemonė pirkėjo teisėms ginti. CK 6.334 straipsnio 1 dalyje išvardytų pirkėjo teisių gynimo būdų pasirinkimas turi būti proporcinga priemonė, skirta pirkėjo dėl daikto kokybės trūkumų patirtiems praradimams kompensuoti, taikoma atsižvelgiant į kokybės trūkumų mastą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016).

35. Ieškovas, pasirinkdamas ultima ratio priemonę – pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimą, ginant savo, kaip pirkėjo teises taip pat nurodo, kad nustatyti gedimai yra esminiai, ekonominiu požiūriu nėra tikslinga jų šalinti dėl didelių sąnaudų. Teismas, grįždamas prie įrodinėjimo pareigos ir naštos paskirstymo, primena, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184/2011).

36. Nagrinėjamu atveju liudytoju apklaustas salono iDeal technikas M. Ž. nurodė, kad ginčo telefono remontas iDeal salone apima iš esmės viso korpuso su visais vidiniais komponentais keitimas, lieka tik senojo telefono ekranas ir kamera. Liudytojas taip pat patvirtino, kad salonas telefono iš esmės neremontuoja, o pakeičia dalis naujomis.

37. Atsakovas į bylą yra pateikęs įrodymus, jog jis kreipėsi į kitus telefonų remonto servisus, kurie specializuojasi Apple iPhone telefonų remonto srityje. Net septyni (visi) servisai patvirtino, kad tokio gedimo remontas yra galimas ir jo kaina svyruoja nuo 60 iki 300 Eur, dažniausiai nurodant 150 Eur kainą. Taigi, tokio gedimo, su kuriuo susidūrė ieškovas, remontas galimas ir nekeičiant didžiosios dalies telefono vidinių komponentų, o suremontuojant sugedusią dalį, šiuo konkrečiu atveju – barometrą. Priešingų įrodymų ieškovas į bylą nepateikė.

38. Taigi šiuo atveju esant nustatytai galimybei telefono gedimą suremontuoti už prieinamą kainą, teismas daro išvadą, jog ieškovas pasirinko neproporcingą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Kitaip tariant, pirkėjo teisių gynimo būdas – grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, yra aiškiai neproporcinga priemonė nurodomiems ginčo telefono defektams, kuriuos nurodo ieškovas, pašalinti. Tuo labiau, kad šiuo atveju buvo parduotas naudotas telefonas ir keičiant dalis į naujas, ieškovas atsidurtų geresnėje padėtyje.

39. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog ieškovo reikalavimai panaikinti žodinę telefono pirkimo – pardavimo sutartį, taikyti restituciją ir priteisti nuostolių yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

40. Į esminius klausimus atsakyta, kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės teisingam išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

41. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42. Nagrinėjamu atveju patikslinto ieškinio netenkinus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlyginamos.

43. Atsakovas pateikė prašymą priteisti jam iš ieškovo 417,45 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

44. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

45. Teismo vertinimu, atsakovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo” (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, yra detalizuotos, pagrįstos ir įrodytos, todėl teismas priteisia atsakovui iš ieškovo 417,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

46. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš atsakovo nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 8 Eur dydžio (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411“)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo E. Z. patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui D. Š., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovo E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 417,45 Eur (keturis šimtus septyniolika eurų ir 45 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.