- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-320-1042/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01784-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius, Aleksandras Rusakas
- Atsakovas
- L. P.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Aleksandro Rusako (pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-617-476/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „L. T. firma“ ieškinį atsakovui L. P. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „L. T. firma“, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2024 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. DGKS-8025 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)19730/2024, kuriuo L. P. prašymas tenkintas iš dalies, iš UAB „L. T. firma“ L. P. naudai priteista 1 656,81 Eur išeitinė išmoka, 5 479,25 Eur netesybos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. spalio 10 d., ieškiniu prašė darbuotojo L. P. prašymą dėl neišmokėtos išeitinės išmokos išeinant į pensiją priteisimo atmesti, priteisti iš jo UAB „L. T. firma“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovas L. P. 2024 m. birželio 19 d. pateikė prašymą jį atleisti iš darbo nuo 2024 m. liepos 1 d. dėl sukakusio senatvės pensinio amžiaus, prašymą tenkino ir, atsižvelgdama į faktinius išmokėjimus, kurie buvo atlikti visų darbo santykių metu, paskaičiavo sumą galutiniam atsiskaitymui su darbuotoju, į kurią buvo įtrauktas ir darbo užmokestis, kompensacija už neapnaudotas atostogas ir dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 2 dalį. 2024 m. liepos 8 d. atliktas bankinis pavedimas 3 095 Eur sumai. Darbo santykių metu darbdavys buvo pervedęs atsakovui didesnę sumą nei, kad jam priklausė pagal priskaičiuotą darbo užmokestį (ir kitas susijusias sumas) todėl, atliekant galutinį atsiskaitymą, ši permoka buvo įskaičiuota į galutinę atsiskaitymo sumą. 2023 m. gruodžio 31 d. darbdavys buvo pilnai atsiskaitęs su darbuotoju (pagal avansinę apyskaitą 2024 m. sausio 1 d. darbuotojas buvo negrąžinęs darbdaviui nepanaudotų 27,15 Eur). Laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 8 d. darbuotojui buvo pervesta 16 338,04 Eur suma, nors šiuo laikotarpiu turėjo būti išmokėta iš viso 16 333,69 Eur (įskaitant darbo užmokestį, dienpinigius, atostoginius, patirtą išlaidų kompensavimą, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, išeitinę išmoką). Taigi, atleidimo dieną su darbuotoju buvo pilnai atsiskaityta.
3. Atsakovas L. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, tenkinti jo prašymą dėl neišmokėtos išeitinės išmokos išeinant į pensiją ir delspinigių priteisimo, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepateikė dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti kaip, kokiu pagrindu ir kodėl buvo apskaičiuotos ir pervestos didesnės sumos nei, kaip teigia ieškovė, darbdavys privalėjo pervesti. Banko sąskaitos išrašo duomenimis per 2024 metų laikotarpį yra padaryti penki mokėjimai darbuotojui, kuriuose nurodyta, jog yra pervestas darbo užmokestis ir dienpinigiai. Ieškovės pateikti darbo užmokestį ir dienpinigių apskaičiavimą pagrindžiantys dokumentai yra patvirtinti tik šios bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parašais, todėl jų tikrumas ir objektyvumas kelia abejonių. Pažymėjo, kad atsakovui darbo užmokesčio avansas nebuvo mokamas, todėl darbo santykių pabaigos dieną negalėjo būti susidariusi darbo užmokesčio permoka. Atskaitingi asmenys privalo atsiskaityti už išleistus pinigus ne vėliau kaip mėnesio paskutinę darbo dieną. Komandiruotės atveju avanso ataskaita pateikiama per 2 darbo dienas grįžus iš komandiruotės. Buhalterijai pateikiamoje avanso ataskaitoje turi būti surašomos visos tą mėnesį atliktos pinigų mokėjimo operacijos ir pateikiami jas patvirtinantys dokumentai. Ataskaitoje taip pat nurodomas mėnesio pradžioje buvęs avanso likutis, per mėnesį gauta pinigų suma ir nepanaudoto avanso likutis mėnesio pabaigoje. Avansas atskaitingam asmeniui gali būti išduotas tik tuo atveju, jeigu atskaitingas asmuo yra atsiskaitęs už anksčiau išmokėtą avansą (pateikęs išlaidas patvirtinančius dokumentus). Direktoriaus įsakymuose „Dėl siuntimo į komandiruotę“ nurodyta, jog vairuotojui turi būti išmokėti dienpinigiai pagal dienpinigių normą, o avansas komandiruotei neišduodamas, su komandiruote susijusios išmokos apmokamos pagal pateiktus dokumentus. Ieškovė nepateikė atsiskaitymo su atskaitingais asmenimis, t. y. su atsakovu L. P. apskaitos žiniaraščių. Pateikta tik viena už visą 2024 metų ginčo laikotarpį parengta avanso apyskaita. Šios vienintelės avanso apyskaitos duomenimis apie pradinę avanso liekaną, kurios kaip nurodo ieškovė 2023 m. gruodžio 31 d. darbuotojas buvo negrąžinęs darbdaviui ir kuri iškart buvo išskaičiuota iš sekančios už sausio mėnesį mokėtinos sumos. Laikotarpio pabaigoje (paskutinis išlaidas pagrindžiantis dokumentas užfiksuotas 2024 m. birželio 28 d.) jokios avanso liekanos, kuri darbuotojo būtų negrąžinta darbdaviui, nėra.
4. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė, prašė juos tenkinti. Papildomai paaiškino, kad L. P. buvo išmokamas 1 526 Eur bruto darbo užmokestis, taip pat už išbūtas dienas komandiruotėje dienpinigiai, buvo dengiamos išlaidos patiriamos komandiruotės metu, susijusios su darbo funkcijų atlikimu. Darbdavys siekė sudaryti kuo palankesnes sąlygas darbuotojams, dėl ko išmokėdavo avansą, kad darbuotojai galėtų atsiskaityti už patiriamas išlaidas. Buvo atsiskaitoma pagal darbuotojų pagrindžiančius dokumentus. Su atsakovu buvo pilnai atsiskaityta, todėl jo reikalavimas keltas DGK nebuvo pagrįstas. Visas permokas ieškovė susiveda metų gale. Darbuotojas žinojo apie savo darbo užmokestį, jis kiekvieną kartą atvykdavo pas finansininkę ir pokalbio metu jis būdavo informuojamas apie esamas mėnesines permokas, iš kurių jis gali atlikti mokėjimus, kad nereikėtų mokėti iš savo asmeninių apyvartinių pinigų. Atleidimo dieną buvo susidariusi darbo užmokesčio permoka, nes mokėtinos sumos neatitiko priskaičiuotinų sumų, kurias darbdavys turėjo prievolę mokėti. Pažymėjo, kad ieškovė atlikdavo mokėjimus didesnėmis sumomis nei turėdavo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas L. P. teismo posėdžio metu prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad liepos 8 d. gavo į banko sąskaitą pavedimą „atlyginimas, dienpinigiai, atostoginiai“ – 3095 Eur sumai. Jokių žymų apie išeitines nebuvo. Liepos 2 d. buvo pervestas avansinis 102 Eur už plovyklą. Pažymėjo, kad kas mėnesį nunešdavo jo patirtas išlaidas pagrindžiančius dokumentus, tada buhalterė atlikdavo pavedimą. Atsakovui niekada nėra pervedę į priekį pinigų. Visos avansinės sumos buvo jam grąžintos jo asmeninėmis lėšomis patirtos išlaidos. Jokių atsiskaitymo lapelių nėra gavęs. Apie pavedimus sužinodavo tik asmeniškai pasižiūrėjęs savo banko sąskaitą. Darbo užmokestį jam išmokėdavo laiku, apie permokas jo neinformuodavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmai 2025 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“ 1 795,29 Eur išeitinės išmokos (atskaičius mokesčius), 9 718,50 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių), 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidas L. P. naudai. Išaiškino, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2024 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. DGKS-8025 darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini)19730/2024 netenka galios. Priteisė valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“ 25,25 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „L. T. firma“ ir atsakovas L. P. 2020 m. lapkričio 13 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 108, kuria L. P. nuo 2020 m. lapkričio 16 d. priimtas dirbti UAB „L. T. firma“ transporto padalinyje pavojingų krovinių gabenimo vairuotoju už 1 005 Eur atlyginimą ir 15 Eur kompensacinę išmoką už kiekvieną darbo dieną Lietuvoje, praleistą kelyje ar susijusią su važiavimu, avansą išmokant 20-25 dienomis, likusią atlyginimo dalį – iki kito mėnesio 15 d. Numatytas kilnojamojo pobūdžio darbas kelyje Lietuvoje ir užsienyje. Darbo sutartis keista: nuo 2023 m. sausio 1 d. numatant mėnesinį darbo užmokestį 1 390 Eur neatskaičius mokesčių, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 1 526,00 Eur (2025 m. sausio 14 d. DOK-2635). Darbo sutartis tarp šalių nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu – darbuotojui dirbančiam pagal neterminuotą sutartį sukako senatvės pensijos amžius ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas darbdavį.
8. Teismas konstatavo, kad UAB „L. T. firma“ ir L. P. darbo teisiniai santykiai truko ilgiau nei du metus (nuo 2020 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. liepos 1 d.), todėl, ieškovei atsirado pareiga, nutraukus darbo santykius, kartu su kitais būtinais atsiskaitymais, išmokėti L. P. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.
9. Teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įsakymus dėl siuntimo į komandiruotę, atliktus mokėjimus, nenustatė, jog prieš išvykstant atsakovui į komandiruotę, jam kada būtų avansu išmokėta kokia suma. Teismas pažymėjo, kad atsakovas komandiruotas 2024 m. kovo 1 d. įsakymu, tačiau iki to paskutinis pavedimas atliktas 2024 m. vasario 26 d., paskirtyje nurodant „plovyklos išsiaiškinti ?“, kas leido teismui daryti išvadą, kad pastarasis pavedimas labiau tikėtina buvo atliktas, įvertinus atsakovo pateiktus išlaidų dokumentus, kuriuos reikalinga papildomai įvertinti.
10. Teismas sprendė, kad ieškovė, atlikdama mokėjimus atsakovui, tiksliai nenurodydavo, kas sudaro pervedamą sumą. Pažymėjo, kad išmokėtos sumos ir paskaičiuoto išmokėtino darbo užmokesčio su dienpinigiais skirtumas nepadengia nė vienos avanso apyskaitoje už tą mėnesį paskaičiuotos komandiruotės išlaidų sumos. Pastebėjo, kad kiekvienu atveju ieškovei atlikus papildomą pavedimą, su nurodymu „avansinė“, pervesta bendra mėnesio suma už papildomas komandiruotės išlaidas viršija ieškovės avansinėje apyskaitoje nurodytą bendrą sumą, todėl ieškovės avansinės apyskaitos patikimumas abejotinas.
11. Teismas vertino, kad ieškovę ir atsakovą siejusių darbo teisinių santykių metu ieškovė (darbdavys) nė karto neatliko išskaitos iš darbo užmokesčio kaip tai numatyta DK 150 straipsnyje. Pažymėjo, kad ieškovė nenurodė priežasčių, kokiu pagrindu sistemingai buvo atliekamos tariamos permokos, nes jos dažnu atveju viršija pusę L. P. darbo užmokesčio sumos. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad darbo santykių metu atsakovas kokiu nors būdu buvo informuotas apie jam išmokamus avansus bei apie ieškovės poziciją dėl permokų egzistavimo ir jų dydžio už anksčiau išmokėtus avansus, supažindintas su avanso apyskaita, dėl kurios būtų galėjęs teikti pastabas. Ieškovės nurodyto dydžio permoka neatsispindi ir Apyvartos žiniaraštyje Nr. 4467, nes joje matyti tik 2024 m. pradžioje 27,15 Eur permoka, kurios išskaitymas buvo atliktas.
12. Teismas, taikydamas įrodymų vertinimo taisykles ir įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, liudytojos parodymus, remdamasis įrodymus vertinant taikytina tikėtinumo taisykle, konstatavo, kad ieškovė teismo proceso metu nepagrindė ir neįrodė fakto, kad atsakovui darbo santykių metu buvo susidariusi permoka.
13. Teismas sprendė, kad ieškovė, nutrūkus darbo santykiams DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neišmokėjo atsakovui DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytos dviejų vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos. Ieškovė atsakovui, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, turėjo išmokėti 1 054,08 Eur (neatskaičius mokesčių) atostogų kompensaciją, 3 239,50 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, t. y. bendrai – 2 468,80 Eur, taip pat už 2024 m. birželio mėnesį paskaičiuotą išmokėti 1 190,01 Eur darbo užmokestį, 1 093 Eur dienpinigius, 331,24 Eur kompensaciją už komandiruotės metu darbuotojo patirtas papildomas išlaidas – iš viso 5 083,05 Eur, tuo tarpu ieškovė 2024 m. liepos 2 d. išmokėjo 192,76 Eur kompensaciją už patirtas papildomas išlaidas komandiruotėje, 2024 m. liepos 8 d. – 3 095 Eur, paskirtyje nurodant „darbo užmokestis, dienpinigiai, atostoginiai“. Ieškovė atsakovui liko neišmokėjusi – 1 795,29 Eur, todėl teismas iš ieškovės atsakovui priteisė 1 795,29 Eur išeitinę išmoką (atskaičius mokesčius).
14. Teismas konstatavo, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė: pilnai nesumokėjo dviejų vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos, todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydis buvo 1 619,75 Eur, o priteistina suma yra didesnė už darbo užmokesčio vidurkį, priteisė 9 718,50 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką (1 619,75 Eur x 6).
15. Teismas pažymėjo, kad išsprendus šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės individualaus darbo ginčo byloje DGK priimtas sprendimas netenka galios.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
16. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) UAB „L. T. firma“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškovės UAB „L. T. firma“ ies?kinį tenkinti, t. y. L. P. prašymą dėl neišmokėtos išeitinės išmokos išeinant į pensiją priteisimo atmesti. Priteisti ieškovei is? atsakovo jos patirtas byline?jimosi is?laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nevertino darbdavio pateiktu? i?rodymu? nurodytu? faktiniu? aplinkybiu?. Paz?eidz?iant i?rodymu? lygybe?s principa? prioritetas suteiktas darbuotojo pateiktiems duomenims nenustatant ir nevertinant juose esanc?iu? duomenu? kilme?s, tikrumo ir/pagri?stumo, i?rodomosios verte?s, motyvuotai nespendz?iant skirtingu? dokumentu? pries?taravimu?.
16.2. Skundžiamu sprendimu pažeisti CPK 12 straipsnio ir 178 straipsnio reikalavimai, kuriais civiliniame procese galiojantis rungimosi principas numatytas CPK 12 straipsnyje lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas L. P. prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių bei liudytojos paaiškinimus, kurių pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė teismo, priimant skundžiamą sprendimą, padarytų teisės normų pažeidimų, tik deklaratyvūs argumentai dėl netinkamai įvertintų įrodymų ir pakartoti ieškinyje nurodyti argumentai bei faktinės aplinkybės, kas rodo, kad apeliantė siekia, jog apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išnagrinėtų bylą iš esmės. Akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir vertino visas ginčo nagrinėjimui reikalingas aplinkybes, nešališkai ištyrė ir vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, taikė aktualų teisinį reglamentavimą, pagrindė ir motyvavo priimtas išvadas. Tai, kad apeliantei netinka kaip buvo įvertinti byloje esantys įrodymai ir šalių paaiškinimai, nedaro šio sprendimo neteisėtu. Prašė iš apeliantės priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
Dėl ginčo esmės
20. Apeliacijos dalykas – Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės UAB „L. T. firma“ reikalavimas pripažinti, kad ji yra išmokėjusi atsakovui visą jam priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
21. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė UAB „L. T. firma“ ir atsakovas L. P. 2020 m. lapkričio 13 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 108 (toliau – ir Darbo sutartis), kuria L. P. nuo 2020 m. lapkričio 16 d. priimtas dirbti UAB „L. T. firma“ transporto padalinyje pavojingų krovinių gabenimo vairuotoju už 1 005 Eur atlyginimą ir 15 Eur kompensacinę išmoką už kiekvieną darbo dieną Lietuvoje, praleistą kelyje ar susijusią su važiavimu, avansą išmokant 20-25 dienomis, likusią atlyginimo dalį – iki kito mėnesio 15 d.. Numatytas kilnojamojo pobūdžio darbas kelyje Lietuvoje ir užsienyje. Darbo sutartis keista: nuo 2023 m. sausio 1 d. numatant mėnesinį darbo užmokestį 1 390 Eur neatskaičius mokesčių, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 1 526,00 Eur. Darbo sutartis tarp šalių nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu – darbuotojui dirbančiam pagal neterminuotą sutartį sukako senatvės pensijos amžius ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas darbdavį.
22. Tarp šalių kilo ginčas, kad laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d. atliekant mokėjimus buvo padaryta 1 799,64 Eur dydžio komandiruotės išlaidų permoka, kuri, kaip nurodė ieškovė, atliekant paskaičiuotą galutinį 5 083,05 Eur atsiskaitymą (1 190,01 Eur darbo užmokestis, 1 093 Eur dienpinigiai, 331,24 Eur komandiruotės išlaidos už 2024 m. birželio mėnesį, 2 468,80 Eur atostogų kompensacija ir išeitinė) su atsakovu buvo išskaityta ir 2024 m. liepos 2 d., 2024 m. liepos 8 d. iš viso atliktas 3 287,76 Eur pavedimas.
23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktas atsakovui L. P. laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d. (darbo santykių pabaigos) kiekvieno mėnesio pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtiną darbo užmokestį, direktoriaus įsakymus dėl siuntimo į komandiruotes, mėnesinio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, L. P. 2024 m. vasario 9 d., 2024 m. kovo 1 d. prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, darbo užmokesčio vidurkio pažymas, 2024 m. liepos 31 d. avanso apyskaitą, 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. liepos 31 d. apyvartos žiniaraščius, sąskaitos Nr. 4467, 44888, 4461, sąskaitos išrašą, šalių paaiškinimus bei liudytojos parodymus konstatavo, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė fakto, kad atsakovui darbo santykių metu buvo susidariusi permoka.
24. Teisėjų kolegija, prieš analizuodama konkrečius apeliantės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus pažymi, jog Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-616/2013). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/2020). Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo dalykas (reikalavimai).
25. Darbo teisinių santykių šalys net ir esant galimai darbo pareigų pažeidimo situacijai yra saistomos bendrųjų teisės principų. DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis). Savo teises ir pareigas kiekviena šalis privalo įgyvendinti taip, kad kita šalis galėtų apginti savo teises, patirdama mažiausiai laiko ir kitų sąnaudų (DK 24 straipsnio 3 dalis). Kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo (DK 24 straipsnio 5 dalis). Jeigu viena šalis nevykdo ar netinkamai vykdo šiame straipsnyje nustatytas pareigas, kita šalis turi teisę į žalos atlyginimą ar reikalauti, kad jos teisės būtų apgintos kitais būdais (DK 24 straipsnio 6 dalis).
26. Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutikdama, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės ieškinį, priteisė atsakovui 1 795,29 Eur išeitinės išmokos (atskaičius mokesčius), 9 718,50 Eur netesybas (neatskaičius mokesčių), 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, mokėjimo nurodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog ieškovė nepagrindė ir neįrodė fakto, kad atsakovui darbo santykių metu buvo susidariusi permoka. Pažymėjo, kad apeliantė nesutinka su sprendime atliktu i?rodymu? tyrimu ir vertinimu, nes teismas nevertino ieškovės pateiktu? i?rodymu? nurodytu? faktiniu? aplinkybiu?. Paz?eidz?iant i?rodymu? lygybe?s principa? prioritetas suteiktas atsakovo pateiktiems duomenims nenustatant ir nevertinant juose esanc?iu? duomenu? kilme?s, tikrumo ir/pagri?stumo.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinis procesas inter alia grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas, be kita ko, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012; kt.). Kartu pažymėtina, kad teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-124/2012).
28. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pagal CPK 185 straipsnį, teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina, nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.
29. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-684/2024).
30. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (žr. pvz., Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-877-555/2013).
31. DK 107 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti.
32. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantė aplinkybę, jog buvo susidariusi atsakovui išmokėtų sumų permoka, grindžia tuo, jog įmonėje yra nusistovėjusi praktika darbuotojams, išvykstantiems į komandiruotę, komandiruotės papildomas išlaidas dengti avansu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovui kompensacija avansu nebuvo mokama, nes šią aplinkybę patvirtina UAB „L. T. firma“ pateikti įsakymai dėl siuntimo į komandiruotę, kurių 4 punkte numatyta: „Avansas komandiruotei neišduodamas, su komandiruotės susijusias išlaidas apmokėti pagal pateiktus dokumentus“. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs išsamią ieškovės pateiktų įsakymų dėl siuntimo į komandiruotę bei atliktų mokėjimų analizę pagrįstai sprendė, kad nenustatyta, jog prieš išvykstant atsakovui į komandiruotę, jam kada būtų avansu išmokėta kokia suma. Bylos medžiaga nustatyta, kad L. P. išsiųstas į komandiruotę 2024 m. sausio 9 d., tačiau 2024 m. sausio mėn. atsakovui nebuvo padaryti jokie pavedimai; 2024 m. vasario 2 d. išsiųstas į komandiruotę 2024 m. vasario 1 d. įsakymu, o iki komandiruotės pavedimai neatlikti, atsakovas komandiruotas 2024 m. kovo 1 d. įsakymu, tačiau iki to paskutinis pavedimas atliktas 2024 m. vasario 26 d., paskirtyje nurodant „plovyklos išsiaiškinti ?“ kas pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad pastarasis pavedimas labiau tikėtina buvo atliktas įvertinus atsakovo pateiktus išlaidų dokumentus, kuriuos reikalinga papildomai įvertinti, 2024 m. balandžio 4 d. išsiųstas į komandiruotę, prieš komandiruotę joks išlaidų avansas nesumokėtas. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas iš ieškovės atliekamų mokėjimų (2024 m. rugsėjo 5 d. ieškovės sąskaitos išrašas) nustatyta, kad ieškovė, atlikdama mokėjimus atsakovui, tiksliai nenurodydavo, kas sudaro pervedamą sumą (pvz.: 2024 m. vasario 9 d. atliktas 1 951,32 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtyje nurodant „darbo užmokestis ir dienpinigiai“, nors už 2024 m. sausio mėnesį paskaičiuotas išmokėtinas 895,32 Eur dydžio darbo užmokestis, 780 Eur dienpinigiai, t. y. iš viso 1 675,32 Eur; 2024 m. kovo 14 d. atliktas 1 713,07 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtyje nurodant „darbo užmokestis ir dienpinigiai“, nors už 2024 m. vasario mėnesį paskaičiuotas pervestinas 900,07 Eur darbo užmokestis ir atostoginiai, 454 Eur dienpinigiai, t. y. iš viso 1 354,07 Eur, ir t.t.). Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išmokėtos sumos ir paskaičiuoto išmokėtino darbo užmokesčio su dienpinigiais skirtumas nepadengia nė vienos avanso apyskaitoje už tą mėnesį paskaičiuotos komandiruotės išlaidų sumos - 2024 m. vasario 9 d. už sausio mėnesį atlikto 1 951,32 Eur pavedimo ir paskaičiuoto išmokėtino 1 675,32 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių skirtumas – 276 Eur, nepadengia nė vienos iš už sausio mėnesį nurodytos komandiruotės metu patirtų išlaidų sąskaitos ar kelių jų sumų, tokia pati situacija kartojasi ir su kitais mėnesiais atliktais pavedimais. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad kiekvienu atveju, ieškovei atlikus papildomą pavedimą su nurodymu „avansinė“, pervesta bendra mėnesio suma už papildomas komandiruotės išlaidas viršija ieškovės avansinėje apyskaitoje nurodytą bendrą sumą, kas pagrįstai leido teismui abejoti ieškovės avansinės apyskaitos patikimumu. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikta jokių apeliantės įsakymų, perskaičiavimų, priimtų sprendimų, su kuriais būtų supažindintas atsakovas. Apeliantės argumentai, kad atsakovui individualiai buvo paaiškinamos visos jam priskaičiuotos ir išmokėtos sumos, yra deklaratyvūs – tokių argumentų nepatvirtina nei šalių faktinis elgesys, nei kiti įrodymai. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmetami.
33. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovę ir atsakovą siejusių darbo teisinių santykių metu ieškovė nė karto neatliko išskaitos iš atsakovo darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, deklaruodama apie susidariusias permokas atsakovui to neužfiksavo finansinės apskaitos dokumentuose, bei tinkamai neinformavo atsakovo. Ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakovu ir pateikti atsakovui informaciją apie atsiskaitymo faktą, tačiau šios pareigos tinkamai taip pat nevykdė.
34. Apeliantė skunde pažymėjo, jog laikant, kad darbuotojui nebuvo išmokėta permoka, tai ginčo sumą darbuotojas gavo be teisėto pagrindo ir privalo ją grąžinti ieškovui, nes byloje nėra įrodymų kokiu teisėtu pagrindu ši suma galėjo būti išmokėta atsakovui. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir deklaratyvius, bei pažymi, kad ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neįrodinėjo, kad atsakovui minėta pinigų suma pervesta be teisinio pagrindo, o priešingai, siekė įrodyti, kad tai yra susidariusi atsakovui išmokėtų sumų permoka. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, o teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad ieškovė, nutrūkus darbo santykiams DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neišmokėjo atsakovui DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytos dviejų vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos. Teismas nustatė ir ieškovė to neginčijo, kad ji atsakovui, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, turėjo išmokėti 1 054,08 Eur (neatskaičius mokesčių) atostogų kompensaciją, 3 239,50 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, t. y. bendrai – 2 468,80 Eur, taip pat už 2024 m. birželio mėnesį paskaičiuotą išmokėti 1 190,01 Eur darbo užmokestį, 1 093 Eur dienpinigius, 331,24 Eur kompensaciją už komandiruotės metu darbuotojo patirtas papildomas išlaidas – iš viso 5 083,05 Eur. Tačiau ieškovė 2024 m. liepos 2 d. išmokėjo 192,76 Eur kompensaciją už patirtas papildomas išlaidas komandiruotėje ir 2024 m. liepos 8 d. – 3 095 Eur, paskirtyje nurodant „darbo užmokestis, dienpinigiai, atostoginiai“, todėl liko atsakovui neišmokėjusi – 1 795,29 Eur.
35. Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, teisėjų kolegija, patikrinusi šią darbo bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai neįrodo, kad teismas būtų pažeidęs paminėtus įrodymų vertinimo principus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytomis, jai nepalankiomis išvadomis, nereiškia, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė ar kad skundžiamas sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindė teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, tiesiog pateikė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, kitokio jų vertinimo.
36. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir juos iš esmės teisingai įvertino, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, teisingai aiškino ir taikė ginčo klausimui išspręsti aktualias darbo teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovui iš ieškovės priteistinos 1210,00 Eur advokato pagalbos išlaidos, atsakovo turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti dydžio, todėl nemažintinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ieškovės UAB „L. T. firma“ apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „L. T. firma“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovui L. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1210,00 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurą, 00 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.