Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“ atstovui advokato padėjėjui Mariui Vaškui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka per ZOOM konferencinę programą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“ ieškinį atsakovui L. P. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „L. T. firma“ ir atsakovas L. P. 2020 m. lapkričio 13 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Darbo sutartis), kuria L. P. nuo 2020 m. lapkričio 16 d. priimtas dirbti UAB „L. T. firmos“ transporto padalinyje pavojingų krovinių gabenimo vairuotoju už 1 005 Eur atlyginimą ir 15 Eur kompensacinę išmoką už kiekvieną darbo dieną Lietuvoje, praleistą kelyje ar susijusią su važiavimu, avansą išmokant 20-25 dienomis, likusią atlyginimo dalį – iki kito mėnesio 15 d.. Numatytas kilnojamojo pobūdžio darbas kelyje Lietuvoje ir užsienyje. Darbo sutartis keista: nuo 2023 m. sausio 1 d. numatant mėnesinį darbo užmokestį 1 390 Eur neatskaičius mokesčių, nuo 2024 m. sausio 1 d. – 1 526,00 Eur (2025 m. sausio 14 d. DOK-2635). Darbo sutartis tarp šalių nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu – darbuotojui dirbančiam pagal neterminuotą sutartį sukako senatvės pensijos amžius ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas darbdavį.

Tarp šalių kilo ginčas, ar ieškovė (darbdavys), pasibaigus darbo santykiams su atsakovu (darbuotoju) DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išmokėjo privalomą išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką. Ieškovė mano, kad ji, nutraukus Darbo sutartį, yra pilnai atsiskaičiusi su atsakovu, tuo tarpu atsakovas mano, kad ieškovė visiškai nesumokėjo jam priklausančios dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos.

Teismas pažymi, kad, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros objektas, o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 5 dalys). Išspręsdamas ginčą teismas šalių materialiąsias teises ir pareigas (pvz. priteisiamą sumą ir kt.) nustato teismo sprendimo priėmimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

Byloje nekyla ginčo, kad tarp šalių susiformavę darbo teisiniai santykiai nutrūko DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas sukako socialinio draudimo senatvės pensijos amžių (toliau – senatvės pensijos amžius) dirbdamas pas tą darbdavį. Pastarojo straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, nutraukiant darbo sutartį šiame straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Šiuo atveju, neginčytinai nustatyta ir to neginčijo šalys, kad UAB „L. T. firma“ ir L. P. darbo teisiniai santykiai truko ilgiau negu du metus (nuo 2020 m. lapkričio 16 d. iki 2024 m. liepos 1 d.), todėl, vadovaujantis tuo, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų (DK 146 straipsnio 2 dalis), ieškovei atsirado pareiga, nutraukus darbo santykius, kartu su kitais būtinais atsiskaitymais, išmokėti L. P. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką.

Šalys taip pat neginčija dėl laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d. paskaičiuoto ir išmokėto 13 864,89 Eur dydžio darbo užmokesčio, dienpinigių, kompensacijos už komandiruotės išlaidas, tačiau nesutinka, kad aktualiu laikotarpiu atliekant mokėjimus buvo padaryta 1 799,64 Eur dydžio komandiruotės išlaidų permoka, kuri, kaip nurodo ieškovė, atliekant paskaičiuotą galutinį 5 083,05 Eur atsiskaitymą (1 190,01 Eur darbo užmokestis, 1 093 Eur dienpinigiai, 331,24 Eur komandiruotės išlaidos už 2024 m. birželio mėnesį, 2 468,80 Eur atostogų kompensacija ir išeitinė) su atsakovu buvo išskaityta ir 2024 m. liepos 2 d., 2024 m. liepos 8 d. iš viso atliktas 3 287,76 Eur pavedimas. Atsakovas sutinka, kad ieškovė darbo užmokestį, dienpinigius visada išmokėdavo laiku, klausimo dėl jų nekelia, neginčija darbo užmokesčio, dienpinigių pažymose nurodytų priskaičiuotinų ir išmokėtinų sumų.

Taigi nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarbu nustatyti, ar aktualiu laikotarpiu (nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d.) yra susidariusi komandiruotės metu atsakovo turėtų papildomų išlaidų kompensacijos permoka.

Pagal CPK 12, 178 straipsnių nuostatas, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad esminę reikšmę ginčui išspręsti turi šalių įrodinėjimo pareigos vykdymas ir įrodymų vertinimo taisyklės. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, kad, vertinant įrodymus, būtina atsižvelgti į bylos specifiką. Įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Darbdavys, tvarkydamas įmonės dokumentaciją savo nuožiūra, gali nurodyti duomenis, kurie yra išimtinai naudingi jam ir, atitinkamai, nenaudingi darbuotojui. Be to, reikia turėti omenyje tai, kad darbuotojas yra silpnesnė šalis ekonomine, socialine prasme. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad tam tikrus su jo darbu susijusius dokumentus darbdavys tvarko netinkamai, vengdamas konflikto su darbdaviu ir bijodamas prarasti darbą, gali nereikšti darbdaviui jokių pretenzijų. Į šią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama tiek vertinant įrodymus, tiek ir sprendžiant apie jų pakankamumą bei paskirstant įrodinėjimo pareigą šalims (Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-877-555/2013).

DK 107 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Nagrinėjamu atveju, ieškovė (darbdavys) aplinkybę, jog buvo susidariusi atsakovui išmokėtų sumų permoka, grindžia tuo, jog įmonėje yra nusistovėjusi praktika darbuotojams, išvykstantiems į komandiruotę, komandiruotės papildomas išlaidas dengti avansu.

Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė L. P. laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. liepos 1 d. (darbo santykių pabaigos) kiekvieno mėnesio pažymas apie priskaičiuotą ir išmokėtiną darbo užmokestį, direktoriaus įsakymus dėl siuntimo į komandiruotes, mėnesinio darbo laiko apskaitos žiniaraščius, L. P. 2024 m. vasario 9 d., 2024 m. kovo 1 d. prašymus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, darbo užmokesčio vidurkio pažymas, 2024 m. liepos 31 d. avanso apyskaitą, 2024 m. sausio 1 d. – 2024 m. liepos 31 d. apyvartos žiniaraščius, sąskaitos Nr. 4467, 44888, 4461, sąskaitos išrašą.

Nors liudytoja S. K. teismo posėdžio metu paaiškino, jog įmonėje buvo nusistovėjusi praktika darbuotojams išmokėti komandiruotėje patirtinų išlaidų kompensaciją avansu tam, kad darbuotojams nereikėtų išlaidas dengti savo lėšomis, tuo pačiu nurodė, jog įmonėje nėra priimtas joks vidinis norminis teisės aktas, kuriuo būtų numatytas atgalinis kompensacijų už komandiruotėje patirtas išlaidas išmokėjimas. Teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus atsakovas nurodė, kad kompensacijos būdavo išmokamos tik po to, kai jis pateikdavo išlaidas pagrindžiančius dokumentus, ir jam niekuomet nebuvo mokama kompensacija avansu. Atsakovo poziciją patvirtina byloje pateikti UAB „L. T. firma“ įsakymai dėl siuntimo į komandiruotę, kurių 4 punkte numatyta: „Avansas komandiruotei neišduodamas, su komandiruotės susijusias išlaidas apmokėti pagal pateiktus dokumentus“. Be to, vertinant ieškovės pateiktus įsakymus dėl siuntimo į komandiruotę, atliktus mokėjimus, nenustatyta, jog prieš išvykstant atsakovui į komandiruotę, jam kada būtų avansu išmokėta kokia suma: L. P. išsiųstas į komandiruotę 2024 m. sausio 9 d., tačiau 2024 m. sausio mėn. atsakovui iš vis nebuvo padaryti jokie pavedimai; 2024 m. vasario 2 d. išsiųstas į komandiruotę 2024 m. vasario 1 d. įsakymu, o iki komandiruotės jokie pavedimai nepadaryti, atsakovas komandiruotas 2024 m. kovo 1 d. įsakymu, tačiau iki to paskutinis pavedimas atliktas 2024 m. vasario 26 d., paskirtyje nurodant „plovyklos išsiaiškinti ?“, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad pastarasis pavedimas labiau tikėtina buvo atliktas, įvertinus atsakovo pateiktus išlaidų dokumentus, kuriuos reikalinga papildomai įvertinti, 2024 m. balandžio 4 d. išsiųstas į komandiruotę, prieš komandiruotę joks išlaidų avansas nesumokėtas ir t. t..

Be to, iš ieškovės atliekamų mokėjimų (2024 m. rugsėjo 5 d. ieškovės sąskaitos išrašas) matyti, kad ji, atlikdama mokėjimus atsakovui, tiksliai nenurodydavo, kas sudaro pervedamą sumą, pvz.: 2024 m. vasario 9 d. atliktas 1 951,32 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtyje nurodant „darbo užmokestis ir dienpinigiai“, nors už 2024 m. sausio mėnesį paskaičiuotas išmokėtinas 895,32 Eur dydžio darbo užmokestis, 780 Eur dienpinigiai, t. y. iš viso 1 675,32 Eur; 2024 m. kovo 14 d. atliktas 1 713,07 Eur pavedimas, mokėjimo paskirtyje nurodant „darbo užmokestis ir dienpinigiai“, nors už 2024 m. vasario mėnesį paskaičiuotas pervestinas 900,07 Eur darbo užmokestis ir atostoginiai, 454 Eur dienpinigiai, t. y. iš viso 1 354,07 Eur, ir t.t. Išmokėtos sumos ir paskaičiuoto išmokėtino darbo užmokesčio su dienpinigiais skirtumas nepadengia nė vienos avanso apyskaitoje už tą mėnesį paskaičiuotos komandiruotės išlaidų sumos, pvz.: 2024 m. vasario 9 d. už sausio mėnesį atlikto 1 951,32 Eur pavedimo ir paskaičiuoto išmokėtino 1 675,32 Eur darbo užmokesčio ir dienpinigių skirtumas – 276 Eur, nepadengia nė vienos iš už sausio mėnesį nurodytos komandiruotės metu patirtų išlaidų sąskaitos ar kelių jų sumų, tokia pati situacija kartojasi ir su kitais mėnesiais atliktais pavedimais. Pastebėtina, kad kiekvienu atveju, ieškovei atlikus papildomą pavedimą, su nurodymu „avansinė“, pervesta bendra mėnesio suma už papildomas komandiruotės išlaidas viršija ieškovės avansinėje apyskaitoje nurodytą bendrą sumą, kas iš esmės leidžia abejoti ieškovės avansinės apyskaitos patikimumu.

Taip pat teismas laiko svarbiomis aplinkybėmis, kad ieškovę ir atsakovą siejusių darbo teisinių santykių metu ieškovė (darbdavys) nė karto neatliko išskaitos iš darbo užmokesčio kaip tai numatyta DK 150 straipsnyje, nors, kaip teismo posėdžio metu buvo nurodyta, atsakovui kiekvieną mėnesį žodžiu buvo pateikiama jam pervestų sumų detalizacija, todėl apie tariamas permokas turėjo būti žinoma. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nenurodė priežasčių, kokiu pagrindu sistemingai buvo atliekamos tariamos permokos, tuo labiau, kad jos dažnu atveju viršija pusę L. P. darbo užmokesčio sumos (pvz. sausio mėnesio darbo užmokestis – 895,32 Eur, o ieškovės nurodyta permoka – 681,09 Eur; kovo mėnesio darbo užmokestis, kartu su atostoginiais – 974,02 Eur, ieškovės nurodyta permoka – 690,35 Eur; balandžio mėnesio darbo užmokestis – 1 035,75 Eur, ieškovės nurodyta permoka – 510,71 Eur), dėl ko ieškovės interesas turėjo būti šias sumas laiku susigrąžinti. Be to, byloje nėra duomenų, kad darbo santykių metu atsakovas kokiu nors būdu buvo informuotas apie jam išmokamus avansus bei apie ieškovės poziciją dėl permokų egzistavimo ir jų dydžio už anksčiau išmokėtus avansus, supažindintas su avanso apyskaita, dėl kurios būtų galėjęs teikti pastabas. Ieškovės nurodyto dydžio permoka neatsispindi ir Apyvartos žiniaraštyje Nr. 4467, joje matyti tik 2024 m. pradžioje 27,15 Eur permoka, kurios išskaitymas buvo atliktas.

Taigi, teismas, taikydamas įrodymų vertinimo taisykles ir įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, liudytojos parodymus, remdamasis įrodymus vertinant taikytina tikėtinumo taisykle, laiko, kad ieškovė teismo proceso metu nepagrindė ir neįrodė fakto, kad atsakovui darbo santykių metu buvo susidariusi permoka.

Nustačius neįrodytą aplinkybę dėl atsakovui darbo santykių metu susidariusios permokos, teismas konstatuoja, kad ieškovė, nutrūkus darbo santykiams DK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, neišmokėjo atsakovui DK 56 straipsnio 2 dalyje numatytos dviejų vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos. Kaip matyti, ieškovė atsakovui, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, turėjo išmokėti 1 054,08 Eur (neatskaičius mokesčių) atostogų kompensaciją, 3 239,50 Eur (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, t. y. bendrai – 2 468,80 Eur, taip pat už 2024 m. birželio mėnesį paskaičiuotą išmokėti 1 190,01 Eur darbo užmokestį, 1 093 Eur dienpinigius, 331,24 Eur kompensaciją už komandiruotės metu darbuotojo patirtas papildomas išlaidas – iš viso 5 083,05 Eur, tuo tarpu ieškovė 2024 m. liepos 2 d. išmokėjo 192,76 Eur kompensaciją už patirtas papildomas išlaidas komandiruotėje, 2024 m. liepos 8 d. – 3 095 Eur, paskirtyje nurodant „darbo užmokestis, dienpinigiai, atostoginiai“. Taigi ieškovė atsakovui liko neišmokėjusi – 1 795,29 Eur. Tuo pagrindu ieškovės ieškinys atmestinas, o atsakovui priteistina 1 795,29 Eur išeitinė išmoka (atskaičius mokesčius).

Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 147 straipsnio 2 dalis).

Dėl darbdavio pareigos mokėti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: pirma, remiantis pradėta formuoti kasacinio teismo praktika, DK 147 straipsnyje nustatyto reguliavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju. Darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021, 65 punktas). Be to, DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatyta norma laikytina ir sankcija darbdaviui, kuris nepagrįstai su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Todėl šia teisės norma yra siekiama apsaugoti darbuotojo interesus bei skatinti darbdavį tinkamai vykdyti pareigas ir atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Antra, lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka „privalo mokėti netesybas“ rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimui, 2) vėlavimui atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022; 2022 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-684/2022; 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022). Ar pažeidė darbdavys savo pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju ir ar jam taikytinos DK nustatytos teisinio poveikio priemonės, sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė su atsakovu jo atleidimo dieną pilnai neatsiskaitė: pilnai nesumokėjo dviejų vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos, todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydis buvo 1 619,75 Eur (2024 m. liepos 1 d. darbo užmokesčio vidurkio pažyma, dėl kurioje nurodytų paskaičiavimų byloje ginčo nekilo), o priteistina suma yra didesnė už darbo užmokesčio vidurkį, apskaičiuotina 9 718,50 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką suma (1 619,75 Eur x 6).

Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ieškinys atmestas, sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos, tuo tarpu iš ieškovės atsakovui priteistinos jo patirtos 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidos, valstybei 25,25 Eur išlaidos, susijusius su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“, juridinio asmens kodas, (duomenys neskelbtini), 1 795,29 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų devyniasdešimt penkių eurų 29 ct) išeitinės išmokos (atskaičius mokesčius), 9 718,50 Eur (devynių tūkstančių septynių šimtų aštuoniolikos eurų 50 centų) netesybas (neatskaičius mokesčių), 1 089 Eur (vieno tūkstančio aštuoniasdešimt devynių eurų) bylinėjimosi išlaidas L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Išaiškinti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2024 m. spalio 10 d. sprendimas Nr. DGKS-8025 darbo byloje Nr. APS-131-19730/2024 netenka galios.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „L. T. firma“, juridinio asmens kodas, (duomenys neskelbtini), 25,25 Eur (dvidešimt penkių eurų 25 ct) pašto išlaidų valstybės naudai, informuojant, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pristatyti į Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.