Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-567-589/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-12
Bylos Nr.: 2A-567-589/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-32916-2018-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Rita Dambrauskaitė, Dalia Pranckienė
Ieškovas: S. V.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Topo grupė“

Kategorijos

2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.2.4.2Neturtinė žala
2.6.11.2Vartojimo pirkimas-pardavimas
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. 2A-567-589/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32916-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.11.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 12 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-291-925/2020 pagal ieškovo S. V. patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Topo grupė“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija byloje – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. V., galutinai suformulavęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Topo grupė“ 2 760,42 Eur (1 317,50 Eur + 1 442,92 Eur) turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas

2. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. balandžio 11 d. atsakovės UAB „Topo centras“ parduotuvėje, esančioje Žirmūnų g. 64, Vilniuje, nusipirko elektrinį paspirtuką, kurio kvite nurodytas paspirtuko pavadinimas – XIAOMI 390 Mi White. Naudojimosi paspirtuku taisyklės (toliau – ir instrukcija) lietuvių kalba paspirtuko įsigijimo metu jam nebuvo įteiktos – instrukcijos lietuvių kalba nebuvo nei paspirtuko pakuotės viduje, instrukcija j lietuvių kalba jam nebuvo pateikta ir kaip paspirtuko priedas. Kaip paaiškėjo jau kreipusis į teismą, ieškovui buvo parduotas paspirtuko modelis – XIAOMI Mi M365, tai matyti iš smulkiu šriftu atliktų užrašų užsienio (anglų) kalba ant pakavimo dėžės, tuo tarpu paspirtuko įsigijimo kvito kopijoje prekės pavadinimas nurodytas XIAOMI 399,99 E Mi White, t. y. į prekės pavadinimą įtraukta kaina, kas suklaidino ieškovą dėl įsigyto paspirtuko modelio ir apsunkino susirasti tinkamą informaciją apie paspirtuko naudojimą internetinėje erdvėje. Ieškovas pažymėjo, kad jis paspirtuko naudojimo instrukciją lietuvių kalba gavo tik jau vykstant bylos nagrinėjimui teisme, pateikta instrukcija jokių nuorodų į paspirtuko modelį nepateikia, be to, instrukcijoje pateikta informacija apie paspirtuką nėra adekvati informacijai, pateiktai kitomis kalbomis.

3. Ieškovas taip pat nurodė, 2018 m. balandžio 14 d. savo dukrą ir jos bendraklases palikęs jodinėti žirgais, ėmė važinėtis iš atsakovės parduotuvės įsigytu paspirtuku. Iš pradžių važiavo asfaltuotu keliu, tačiau jis baigėsi ir prasidėjo nestati žvyruota nuokalnė, kuri vedė link ežero. Nors nuokalnė buvo nedidelė, o ja leisdamasis nejungė paspirtuko greičio mygtuko, tačiau dėl, matyt, didelio jo svorio, kuris tuo metu siekė 128 kg, paspirtukas įgavo didelį pagreitį, todėl privalėjo jį stabdyti. Nuspaudus stabdį, priekinis paspirtuko ratas, kaip ieškovui pasirodė, atsidūrė nedidelėje duobutėje ir jis per paspirtuko priekį apie 2-3 metrus „skrido“ ore, kol atsitrenkė į žemę. Siekdamas susilpninti kritimo smūgį, ištiesė dešinę ranką ir ant jos nukrito. Ieškovui nuvykus į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų traumatologinį priėmimo skyrių, jam buvo diagnozuotas alkūnkaulio proksimalinės dalies lūžis kartu su stipinkaulio galvos išnirimu, dešinio spindulinio kaulo galvutės skeveldrinis lūžis, alkūnkaulio vainikinės ataugos skeveldrinis lūžis su poslinkiais, dilbio išnirimas, daugybiniai rankų odos nubrozdinimai. Ieškovas nedelsiant buvo hospitalizuotas, o po kelių valandų – operuotas. Patirta trauma pasirodė ypatingai sunki, nes dėl jos prarandama galimybė atlikti daugybę traumos nepatyrusiam žmogui įprastų veiksmų. Dėl to ši trauma dar mediciniškai vadinama „terrible triada”, t. y. „baisioji triada“. Dėl patirtos traumos ieškovas ilgai buvo nedarbingas, jam buvo atliktos net 5 operacijas taikant narkozę, po kurių sekė ilgas reabilitacinis gydymas. Pažymėjo, kad patyrė didelį fizinį ir dvasinį skausmą, didelius dvasinius išgyvenimus, stresą, po patirtos traumos negali atlikti patikslinto ieškinio 1.14.1 – 1.14.24 punktuose išvardintų veiksmų ir judesių bei užsiimti veiklomis, kuriomis įprastai užsiėmė iki traumos.

4. Ieškovo teigimu, dėl nurodyto įvykio metu jo patirtos traumos yra atsakinga paspirtuko pardavėja, t. y. atsakovė UAB „Topo grupė“, nes: 1) tinkamai ieškovo nesupažindino su paspirtuko naudojimosi taisyklėmis; 2) prekės įsigijimo metu nepateikė paspirtuko naudojimosi instrukcijos lietuvių kalba. Ieškovas nurodo, kad jis, valdydamas paspirtuką, buvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, tačiau nežinojo esminių paspirtuko naudojimo sąlygų, t. y.: 1) kad prieš pradedant naudotis paspirtuku viešoje vietoje, reikalinga pasitreniruoti su juo nedidelėje aikštelėje ir įgyti jo valdymo įgūdžių; 2) kad esant kelyje nors ir nedidelei duobutei, dėl to, kad ratų diametras yra mažas, ratui patekus į duobutę, važiuodamas paspirtuku gali griūti, 3) kad paspirtukas nepritaikytas važiuoti asmenims, sunkesniems kaip 100 kg ir vyresniems kaip 50 metų – šių taisyklių savalaikis atskleidimas būtų leidęs išvengti tiek paties įvykio, tiek ir visų patirtų sveikatos sužalojimų; 4) kaip teisingai sureguliuoti paspirtuko stabdžius, kad stabdant paspirtuką būtų išvengta kritimo į priekį (kaip ir atsitiko šiuo atveju).

5. Ieškovas taip pat teigė kad atsakovės į bylą pateikta „Elektrinio paspirtuko MI naudojimo instrukcija“ lietuvių kalba nėra pakankamai išsami, kad jos pagalba būtų galima tinkamai naudotis paspirtuku, nes instrukcija yra žymiai trumpesnė ir mažiau informatyvi nei gamintojo nurodymai naudotojui kitomis kalbomis. Ieškovo įsitikinimu, tai, kad ieškovui kartu su paspirtuku atsakovė nepateikė instrukcijos gimtąja kalba ir ieškovas neturėjo išsamios informacijos apie paspirtuką gimtąja kalba ir buvo esminis prekės trūkumas bei kartu esminė ieškovo traumavimo priežastis, dėl kurios ieškovas negalėjo tinkamai ir saugiai naudotis preke.

6. Ieškovas pažymėjo, kad nusipirkęs iš atsakovės elektrinį paspirtuką ir negavęs naudojimosi instrukcijos lietuvių kalba, jis nebuvo informuotas, kad šiuo paspirtuku apskritai negali naudotis, kadangi jo svoris 2018 m. balandžio mėnesį (tiek paspirtuko pirkimo metu, tiek ir įvykio metu) buvo didesnis negu 100 kg, o amžius viršijo maksimalią leistiną važiuoti paspirtuku ribą – 50 metų. Ieškovo teigimu, jo svoris buvo 128 kg, o amžius – 59 metai. Paspirtuko pirkimo metu atsakovės darbuotojas ieškovo neklausė, ar paspirtuką jis ketina naudoti pats, koks yra jo svoris ar amžius, t. y. net vizualiai įvertinęs pirkėjo ūgį, svorį ir amžių, nebandė perspėti, jog paspirtuko ieškovas nenaudotų, nes tai jam gali sukelti pavojų. Būtent dėl to, kad ieškovo svoris buvo per didelis įsigytam įrenginiui, leidžiantis nuokalne paspirtukas įgavo didelį pagreitį, todėl ieškovas buvo priverstas stabdyti, o esant žvyro dangai, paspirtuko ratas pateko į duobutę, ko pasėkoje ieškovas ant paspirtuko neišsilaikė ir nukrito. Jeigu atsakovė būtų informavusi, kad ieškovo svoris šiam paspirtukui yra per didelis, jis jo apskritai nebūtų nei pirkęs, nei naudojęs. Ieškovo įsitikinimu, šiuo atveju būtent atsakovė neatliko savo pareigos ir pardavė jam tokią prekę, kurios jis apskritai negalėjo naudoti.

7. Ieškovas kategoriškai nesutiko su atsakovės kaltinimais, kad jis nesilaikė netgi elementarių saugumo reikalavimų, todėl yra pats kaltas dėl patirtos traumos. Ieškovas pažymėjo, kad įvykio metu jis važiavo žvyruotu keliu, kas yra leidžiama pagal instrukcijos 9 punktą, o nuokalnė, kuria leidosi, nebuvo didelė ir neviršijo nei 14 proc., nei netgi 6 proc. nuolydžio, nes prieš ją nebuvo ir jokių apie nuokalnės didelį statumą perspėjančių kelio ženklų. Ieškovas nurodė, kad leisdamasis nuokalne jis valiniais veiksmais nedidino greičio, kas yra draudžiama pagal instrukcijos 6 punktą (greitis padidėjo dėl fizikos dėsnio paspirtukui riedant laisva eiga), nedarė ir jokių staigių judesių (instrukcijos 6 punktas), be to, kelyje nebuvo kokių nors kliūčių, dėl kurių būtų reikėję staigiai keisti kryptį ar staigiai stabdyti. Esminė aplinkybė yra ta, kad ieškovo svoris šiam paspirtukui buvo per didelis, todėl jis nežinojo ir negalėjo numatyti, kad jam nedidele pasirodžiusi nuokalnė lems didelį paspirtuko pagreitį ir jis privalės staigiau nei įprasta stabdyti, o tai nulems jo kritimą. Šiuo atveju atsakovė nesuteikė esminės paspirtuko naudojimo informacijos, o taip pat visiškai neturėjo parengusi ir rekomendacijų lietuvių kalba apie tai, kaip mokytis naudoti paspirtuką iki įsiliejant į viešąjį eismą, nors tokia informacija, pavadinta juridine informacija, gamintojo yra pateikiama kitomis kalbomis, todėl ieškovas nurodo neturėjęs pakankamai įgūdžių tam, kad naudoti paspirtuką ir negalėjęs tinkamai įvertinti situacijos. Negavęs iš atsakovės nei instrukcijos, nei kitos išsamios informacijos apie paspirtuko naudojimą, nei žodinių perspėjimų, ieškovas buvo įsitikinęs, kad paspirtukui nėra numatytos specifinės naudojimosi sąlygos, todėl akivaizdžiai buvo suklaidintas dėl naudojimosi paspirtuku paprastumo, ko pasiekoje, ir patyrė traumą. Ieškovas mano, kad aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.228⁶ straipsnio, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 ir 5 straipnių, Elektrotechnikos gaminių saugos techninio reglamento 17, 26 ir 33 punktų ir Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių 21.7 ir 26 punktų nuostatas, todėl yra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas).

8. Esamoje situacijoje atsakovės neteisėtas neveikimas, t. y. elektrinio paspirtuko naudojimo instrukcijos lietuvių kalba nepateikimas, turėjo tiesioginę įtaką įvykusiam nelaimingam atsitikimui ir ieškovo patirtai traumai. Jeigu atsakovė būtų laikiusis imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir būtų pateikusi instrukciją lietuvių kalba, ieškovas būtų žinojęs, kad tuo paspirtuku apskritai negali naudotis, kadangi jo svoris yra per didelis saugiam ir tinkamam šio daikto naudojimui. Šiuo atveju ieškovas teigia nežinojęs esminių paspirtuko saugaus naudojimo reikalavimų, todėl atsidūrė tokioje situacijoje, kuomet dėl jam iš anksto nežinomų aplinkybių (per didelio šiam įrenginiui ieškovo svorio) paspirtukas įgavo per didelį pagreitį nuokalnėje, jis jo nesugebėjo suvaldyti ir nukrito, dėl ko patyrė itin sunkią dešinės rankos traumą. Atsakovės neteisėtu neveikimu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovo sveikata, todėl esamoje situacijoje egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovas nurodo, kad dėl po traumos taikytų reabilitacijos procedūrų, masažų jis patyrė turtinę žalą, kurią pagrindžia pateikti į bylą dokumentai, taip pat dėl sutrikdytos sveikatos, likusių traumos pasekmių jis patyrė ir neturtinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu ieškovo S. V. ieškinį atmetė, priteisti iš ieškovo 7 252,10 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Topo grupė“.

10. Teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad 2018 m. balandžio 11 d. ieškovas atsakovės UAB „Topo centras“ parduotuvėje, esančioje Žirmūnų g. 64, Vilniuje, nusipirko elektrinį paspirtuką XIAOMI Mi M365 už 399,99 Eur. Paspirtuką ieškovui pardavė pardavėja A. Š.. Šioje byloje nėra ginčo tarp šalių dėl prekės kokybės.

11. Iš ieškovo paaiškinimų nustatė, kad 2018 m. balandžio 14 d. išvykęs į gamtą, važinėjosi paspirtuku po Zujūnų gyvenvietę Vilniaus rajone asfaltuotu keliu. Pasibaigus asfaltuotam keliui, ieškovas toliau važiavo žvyruota nuokalne ir nors, pasak ieškovo, nuokalnė buvo nedidelė, atsižvelgiant į tuometinį ieškovo svorį, kuris buvo 128 kg, važiuojant nuokalne paspirtukas įgavo gana didelį pagreitį. Ieškovas, siekdamas sustabdyti paspirtuką, staiga paspaudė stabdį, dėl ko krito ant žemės. Siekdamas sumažinti smūgį, ieškovas atkišo dešinę ranką, kuri buvo sužalota. Ieškovui nuvykus į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų traumatologinį priėmimo skyrių, jam buvo diagnozuotas alkūnkaulio proksimalinės dalies lūžis kartu su stipinkaulio galvos išnirimu, dešinio spindulinio kaulo galvutės skeveldrinis lūžis, alkūnkaulio vainikinės ataugos skeveldrinis lūžis su poslinkiais, dilbio išnirimas, daugybiniai rankų odos nubrozdinimai. Atsakovė byloje neginčijo, kad ieškovas nurodytą traumą patyrė važiuodamas iš atsakovės įsigytu paspirtuku ieškovo nurodytoje vietoje, nurodytu laiku ir aplinkybėmis.

12. Taip pat nustatė, kad ieškovas savo reikalavimus ir atsakovės atsakomybę dėl ieškovo patirtos traumos grindė tuo, kad ieškovas netinkamai naudojosi paspirtuku, kadangi prie prekės esą nebuvo pridėta naudojimo instrukcija lietuvių kalba, o ieškovas neturėjo techninių įgūdžių, nežinojo, kaip teisingai ir saugiai naudotis preke, kaip ją eksploatuoti, be to, nežinojo, kad dėl jo amžiaus ir svorio jis apskritai negali naudotis įsigytu paspirtuku ir dėl to patyrė sveikatos sužalojimus, kuriuos ieškovas vertina kaip itin sunkius.

13. Iš šių duomenų sprendė, kad nagrinėjamu atveju šalys – ieškovas ir atsakovė – sudarė vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas iš atsakovei priklausančios parduotuvės įsigijo 399,99 Eur vertės elektrinį paspirtuką XIAOMI Mi M365. Taigi ieškovas šiuo atveju yra pirkėjas (vartotojas), o atsakovė UAB „Topo grupė“ – pardavėjas (verslininkas), todėl būtent atsakovė yra atsakinga už informacijos apie prekės (elektrinio paspirtuko) naudojimo ypatumus bei specifikos pirkėjui (ieškovui) pateikimą (CK 6.228⁶ straipsnio 1, 4 dalys, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 5 straipsnio 1 dalis, 2016 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtinto Elektrotechnikos gaminių saugos techninio reglamento 17 ir 33 punktai, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintų Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių 21.7 ir 26 punktai).

14. Teismas nurodė, kad atsakovė byloje nuo pat pradžių (nuo atsiliepimo pateikimo į pirminį ieškinį) neteigė ir neįrodinėjo, kad atsakovės parduotuvėje, kurioje pirktas ieškovo paspirtukas, paspirtuko instrukcija lietuvių kalba buvo paspirtuko pakuotės viduje ar pritvirtinta ant pakuotės (pakuotės išorėje). Atsakovė jau pirmame atsiliepime į ieškinį nurodė ir bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi tos pačios pozicijos, kad paspirtuko pakuotės viduje yra (buvo) gamintojo instrukcija, kuri pateikiama rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis, o instrukcija lietuvių kalba yra įteikiama prekės įgijimo metu prekės pardavimo vietoje. Byloje apklausta parduotuvės, kurioje ieškovas įsigijo paspirtuką, vadovė S. M., nurodė, kad paspirtukų instrukcijas įteikia arba konsultantai, jeigu į juos kreipiasi pirkėjai dėl prekių pardavimo, arba instrukcija įteikiama jau įsigyjant prekę prie kasos, tokia pati paspirtukų instrukcijų lietuvių kalba įteikimo tvarka parduotuvėje taikoma ir iki šiol. Atsakovės atstovės nurodytas aplinkybes dėl atsakovės parduotuvėje nustatytos pardavinėjamų paspirtukų instrukcijų įteikimo lietuvių kalba tvarkos iš esmės patvirtino ir 2019 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio metu apklausti liudytojai – buvę ir esami atsakovės darbuotojai: A. Š., A. P., T. R., D. T.. Visi minėti liudytojai patvirtino, kad jiems buvo žinoma, jog parduotuvėje prekiaujamais paspirtukais gamintojo pakuotėje nėra instrukcijos lietuvių kalba, parduotuvės vidinėje sistemoje Bingo buvo instrukcija lietuvių kalba (instrukcijos tekstas), kurią buvo galima atspausdinti, paprastai instrukcija buvo paduodama kasoje. A. Š., dirbanti kasininke ir aptarnavusi ieškovą ginčo paspirtuko įsigijimo metu, patvirtino, kad jai buvo duotas nurodymas pirkėjams, kurie įsigyja paspirtukus, prie kasos įteikti instrukcijas lietuvių kalba, minėta liudytoja taip pat patvirtino, kad ji pirkėjų nesiteiraudavo, ar jiems instrukcija jau galbūt yra įteikta juos prekių pardavimo skyriuje aptarnavusių konsultantų ir visiems be išimties įteikdavo instrukcijas. Pažymėjo, kad nei vienas iš apklaustų paminėtų liudytojų neprisiminė ieškovo ir kad būtų būtent jį aptarnavę 2018 m. balandžio 14 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors liudytojai T. R. ir D. T. patvirtino, kad buvo galimybė paspirtuko instrukciją lietuvių kalba įkišti į dėžę (į pakuotės vidų), tačiau minėti liudytojai nepatvirtino ir byloje nėra duomenų, galinčių patvirtinti, kad iš parduotuvės administracijos būtų buvęs duotas privalomas nurodymas dėti instrukcijas būtent tik į pakuotės vidų.

15. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas dėl pagalbos surenkant iš atsakovės įsigytą paspirtuką kreipėsi ne į pardavėją, bet į trečiąjį asmenį – A. B., kuris 2019 m. spalio 1 d. teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas patvirtino, kad kartu su ieškovu dalyvavo išardant paspirtuko pakuotę, kurios viduje buvo instrukcija rusų, čekų ir kitomis užsienio kalbomis, tačiau nebuvo instrukcijos lietuvių kalba. Liudytojas nurodė, kad paspirtuko surinkimui instrukcija jam nebuvo reikalinga, jam buvo aišku, kaip surinkti paspirtuką ir be instrukcijos lietuvių kalba. Iš šių duomenų teismas sprendė, kad liudytojas A. B. ir ieškovas jau prekės surinkimo metu pamatė, kad instrukcijos lietuvių kalba prekės pakuotėje nėra.

16. Teismas vertino, kad ieškovas, veikdamas kaip rūpestingas, atsargus, atidus ir apdairus asmuo, pamatęs, kad jam suprantama kalba nėra pateiktos naudojimosi paspirtuku informacijos, prieš pradėdamas važiuoti paspirtuku, privalėjo pats ieškoti tokios informacijos ir iki informacijos gavimo nesinaudoti paspirtuku. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovas, pamatęs, kad jam yra pateiktos instrukcijos tik užsienio kalbomis, ir kartu žinodamas, kad pardavėjas privalo pateikti instrukciją lietuvių kalba (ieškovas, duodamas paaiškinimus teisme ir paklaustas, kodėl jis neskaitė instrukcijos kitomis kalbomis, nurodė, kad jis neprivalo to daryti), turėjo kreiptis į pardavėją, kad jam būtų pateikta instrukcija lietuvių kalba, tačiau to nepadarė. Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, kad, nepaisant to, kokią informaciją (įskaitant informacijos pateikimo formą), ieškovas gavo iš atsakovės prekes įsigijimo metu, ieškovas privalėjo saugiai ir atsargiai naudotis paspirtuku.

17. Teismas taip pat vertino, kad ieškovas, atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, profesiją (yra įgijęs aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, dirba vadovaujamą darbą), teisės turėjimą vairuoti transporto priemones, mokėjimą važiuoti dviračiu, turėjo suprasti ir įvertinti, kad nusprendus važiuoti paspirtuku neperskaičius jo naudojimo instrukcijos, jis turi prisiimti ir tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo riziką. Nagrinėjamu atveju būtent tai, kad ieškovas važiavo paspirtuku neperskaitęs instrukcijos, lėmė, kad buvo pažeisti instrukcijoje nurodyti būtini saugumo reikalavimai, t. y. kad paspirtuką gali naudoti asmenys, kurių svoris neviršija 100 kg (instrukcijos 9 punktas, 18 puslapis.); važiuojant nelygiu paviršiumi, būtina palaikyti 5-10 km/h greitį (instrukcijos 6 punktas, 9 puslapis); negalima didinti greičio važiuojant žemyn (instrukcijos 6 punktas, 9 puslapis).

18. Atsižvelgęs į galiojantį teisinį reglamentavimą, susijusį su prekių ženklinimu, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad atsakovė turėjo kokiu nors kitu papildomu būdu, t. y. ne tik įteikdama naudojimo instrukciją lietuvių kalba, informuoti ir įspėti ieškovą dėl naudojimosi paspirtuku ribojimų ar taisyklių. Nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad gamintojas nebuvo parengęs paspirtuko naudojimo instrukcijos lietuvių kalba, todėl paspirtuko gamyklinėje pakuotėje instrukcijos lietuvių kalba nebuvo. Tai, kad atsakovė šiuo atveju pasirinko paspirtuko instrukciją lietuvių kalba ne tvirtinti ant pakuotės ar bandyti įdėti į pakuotę, bet įteikti pirkimo metu, negali būti vertinama kaip pažeidimas, nes iš esmės nagrinėjamu atveju svarbu, kad būtų užtikrintas informacijos, reikalingos saugiam ir tinkamam prekės naudojimui, pateikimas vartotojui lietuvių kalba, nesureikšminant įteikimo būdo. Atsakovė nurodė, kokiu konkrečiu būdu užtikrina šios informacijos pateikimą. Be to, tuo atveju, jeigu atsakovė būtų dėjusi instrukciją lietuvių kalba tik į pakuotės vidų ar klijavusi prie pakuotės išorės, vartotojas susipažinti su instrukcija lietuvių kalba galėtų tik išpakavęs prekę.

19. Pažymėjo, kad Vartotojų teisių apsaugos tarnyba tikrino atsakovės pardavinėjamus elektrinius paspirtukus ir nenustatė, kad elektriniai paspirtukai būtų be naudojimo instrukcijos valstybine kalba, ar atsakovės pateikta instrukcija neatitiktų teisės aktuose keliamų reikalavimų.

20. Taip pat pažymėjo, kad pardavėjas neturi pareigos domėtis, kokiam tikslui pirkėjai įsigyja prekes, t. y. ar prekės toliau bus naudojamos ją įsigijusio, ar kito asmens, todėl atmestini kaip nepagrįsti ieškovo argumentai, kad atsakovės darbuotojai, pamatę ieškovą įsigyjant paspirtuką, privalėjo jį įspėti dėl paspirtuko naudojimo apribojimo atsižvelgiant į jo amžių ir svorį. Visiems prekės naudojimo apribojimams, rekomendacijoms ir naudojimo taisyklėms nurodyti būtent ir yra skirtos parengtos prekės naudojimo instrukcijos, todėl prieš pradedant naudotis preke, ją įsigijęs ar nusprendęs ja naudotis asmuo, elgdamasis kaip atsargus, atidus ir apdairus asmuo, turi perskaityti prekės naudojimo instrukciją. Nurodė, kad ieškovas pripažino, kad naudojosi paspirtuku neperskaitęs naudojimosi juo instrukcijos, todėl teismas tokį ieškovo elgesį vertino kaip neatitinkantį rūpestingo, atidaus ir apdairaus asmens (lot. bonus pater familias) standartų.

21. Teismas nepagrįstais laikė ieškovo samprotavimus, kad ieškovui įsigyjant ginčo paspirtuką atsakovė apskritai neturėjo parengusi instrukcijos lietuvių kalba, todėl ir dėl šios priežasties instrukcija ieškovui negalėjo būti įteikta. Kad instrukcija lietuvių kalba prekiaujant paspirtukais buvo parengta, patvirtino parduotuvės vedėja S. M., teismo apklausti liudytojai A. Š., A. P., T. R., D. T., taip pat atsakovės elektroninis susirašinėjimas su paspirtukų tiekėjo UAB „ABC Data“, kuris su atsakove sudarytos tiekimo sutarties pagrindu buvo atsakingas už paspirtuko instrukcijos lietuvių kalba parengimą prieš atsakovę, atstovais.

22. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas ieškovo telefonu užfiksuotas paspirtuko pirkimas 2019 m. spalio 14 d. atsakovės parduotuvėje PC „Akropolis“ nei patvirtina, nei paneigia, kad paspirtuko instrukcija nagrinėjamo ginčo atveju ieškovui nebuvo įteikta, nes, visų pirma, minėtas vaizdo įrašas nesusijęs su ginčo paspirtuko įsigijimu, antra, paspirtuko pirkimo filmavimas nėra nukreiptas išimtinai į pardavėją, nors ieškovui tuomet gerai buvo žinoma atsakovės pozicija, kad instrukcijos lietuvių kalba paprastai yra įteikiamos atsiskaitant prie kasos, tačiau tai žinodamas, ieškovas filmavimą atliko su pertrūkiais, dėl kurių iš pateiktos filmuotos medžiagos niekaip negalima nustatyti bei įvertinti tikslių pardavėjo veiksmų 2019 m. spalio 14 d. parduodant paspirtuką su ieškovu atvykusiam asmeniui. Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, kad kitose atsakovės parduotuvėse pirktų paspirtukų, t. y. ne ginčo paspirtuko, pakuotės ir antstolio surašyti konstatavimo protokolai apžiūrint šias pakuotes sprendžiant šį ginčą neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes atsakovė byloje įrodinėjo, kad toje parduotuvėje, kurioje buvo pirktas ginčo paspirtukas, instrukcija būdavo įteikiama pirkėjui į rankas, o ne kartu su pakuote (jos viduje ar išorėje).

23. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovei pasirinkus tokį paspirtuko instrukcijos lietuvių kalba įteikimo būdą, kai instrukcija įteikiama ne kartu su prekės pakuote, bet atskirai, kyla tam tikra rizika dėl žmogiškosios klaidos, kai pasirtuko naudojimosi instrukciją lietuvių kalba turintis įteikti asmuo (pardavėjas, konsultantas) gali užmiršti tai padaryti ir instrukcija lieka neįteikta. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, galinčių patvirtinti instrukcijos lietuvių kalba atsakovui įteikimo faktą, todėl neatmestina galimybė, kad taip galėjo atsitikti ir ieškovui įsigyjant ginčo paspirtuką. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, laikė, kad atsakovė įrodė, kad netgi tuo atveju, jeigu instrukcija lietuvių kalba visgi ir liko neįteikta, dėl patirtos traumos važiuojant paspirtuku iš esmės kaltas pats ieškovas, kuris jau prekės surinkimo metu matė, kad instrukcijos lietuvių kalba nėra, tačiau sąmoningai priėmė sprendimą naudotis paspirtuku neperskaitęs jo naudojimosi instrukcijos (tai yra ieškovas nesusipažino su paspirtuko naudojimosi taisyklėmis ne todėl, kad neturėjo, kaip su jomis susipažinti, tačiau pats to nenorėjo ir nematė tam būtinybės), tokiu būdu pats nesirūpino tinkamu ir saugiu prekės naudojimu, nesikreipdamas į pardavėją dėl instrukcijos lietuvių kalba pateikimo elgėsi neatsakingai, todėl kartu prisiėmė ir neigiamų pasekmių naudojantis paspirtuku neperskaičius jo naudojimo instrukcijos kilimo riziką (CK 6.248 straipsnio 3-4 dalys).

24. Teismas nagrinėjamu atveju nekvestionavo, kad ieškovas dėl patirtos traumos patyrė tam tikro dydžio žalą, tačiau byloje nustačius, kad šiuo atveju žala atsirado iš esmės dėl paties ieškovo kaltės, teismas sprendė, kad neturi pagrindo vertinti ir nustatinėti ieškovo patirtos žalos dydžio, nes už atsiradusią žalą nėra pagrindo taikyti atsakomybę atsakovei. Dėl išdėstyto teismas nepasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, susijusių su ieškovo patirtos traumos pasekmėmis, nes tai neturi teisinės reikšmės šio ginčo išnagrinėjimo rezultatui.

Atsiliepimas

25. Bylos rašytiniais įrodymais teismas nustatė, jog atsakovė byloje patyrė 7 252,10 Eur su PVM bylinėjimosi – advokato teisinės pagalbos – išlaidų, kurios susidarė už atsiliepimų į ieškovo ieškinį ir patikslintą ieškinį rengimą, pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdžiuose, pasirengimą ir atstovavimą atsakovei mediacijos sesijose, taikos sutarties parengimą, pateiktos medžiagos analizės, atsakymų į ieškovo prašymus ir klausimus parengimo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų rengimo. Spręsdamas dėl atsakovės nurodytų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas ieškinį tikslino net tris kartus, byloje vyko dvylika posėdžių, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovės nurodytos teisinės pagalbos išlaidos, įvertinus atsakovės atstovės darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį, nagrinėtos bylos sudėtingumą, neviršija rekomendacijose numatytų maksimalių užmokesčio dydžių, išlaidų dydį patvirtina į bylą pateikti dokumentai, todėl išlaidas vertino kaip atitinkančias pagrįstumo ir protingumo kriterijus. Išdėstyto pagrindu iš ieškovo atsakovei priteisė 5 993,47 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir PVM, t. y. iš viso 7 252,10 Eur su PVM teisinės pagalbos išlaidų. Teismas pažymėjo, kad PVM nėra priskirtinas advokatų išlaidoms, todėl negali būti laikomas advokatų atlygiu, kadangi yra mokamas valstybei, taigi šio pobūdžio (PVM pavidalu) faktiškai patirtos išlaidos turi būti atlygintos visa apimtimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

26. Ieškovas S. V. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti – ieškinį tenkinti, priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas tiek nagrinėjant šią bylą pirmojoje instancijoje, tiek ir apeliacinėje instancijoje.

27. Nurodo, kad su teismo sprendime išdėstytais argumentais ir motyvais kategoriškai nesutinka, kadangi jie yra neteisingi, prieštaringi, priimant sprendimą vertinta tik atsakovės pozicija, neįvertinti visi byloje surinkti ir pateikti įrodymai, liudytojų paaiškinimai interpretuoti neteisingai, neatsižvelgta į Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadą, bet vertinta jos išvadoje pateikta perteklinė ir nesusijusi su nagrinėjamomis aplinkybėmis informacija. Sprendime padarytos išvados pažeidžia tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normas, neatitinka aukštesnių instancijų teismų suformuotos teisminės praktikos. Teismo sprendimas yra ydingas – susiaurina imperatyviomis įstatymų normomis nustatytas pareigas verslininkams ir sukuria papildomas pareigas, standartus pirkėjams (silpnesniajai šaliai) ir tokiu būdu nepagrįstai įtvirtina disbalansą vartotojų nenaudai, neįvertinant specialiųjų teisės aktų, saugančių vartotojų interesus, tikslo.

28. Mano, jog teismo argumentai, neva ieškovas S. V., turėdamas aukštąjį išsilavinimą, vairuotojo teises ir gebėdamas važiuoti dviratį, turėjo suprasti ir įvertinti, kad nusprendus važiuoti paspirtuku neperskaičius jo naudojimo instrukcijos, jis turi prisiimti ir tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo riziką, yra visiškai neteisingi. Pirmiausia dėl to, kad ieškovo turimas išsilavinimas yra humanitarinis (ne techninis, kas leistų daryti prielaidą dėl supratimo apie transporto priemonių veikimo specifiką). Antra, kitų transporto priemonių, iš esmės veikiančių skirtingu principu nei paspirtukas, gebėjimas vairuoti, yra visiškai nesusiję su informacija, kuri turėjo būti ieškovui pateikta dar prieš įsigyjant prekę. Tokiu būdu, ieškovas niekaip negalėjo žinoti ir tuo labiau pats suvokti prekės gamintojo apribojimus dėl amžiaus ir svorio, net jei ieškovą vertintume aukščiau nei vidutinis vartotojas. Ieškovo nuomone, šiame santykyje, jis yra ir turi būti laikomas vidutiniu vartotoju. Atsižvelgiant į reglamentavimų ir teisminę praktiką civilinėse bylose Nr. Nr. 3K-3-201/2010, Nr. e3k-3-205-916/2018 ir Nr. e3k-3-332-687/2016 pareiga verslininkui suteikti vartotojui informaciją yra imperatyvi ir neįrodžius šios informacijos suteikimo fakto, kyla atitinkama atsakomybė atlyginti vartotojui patirtus nuostolius. Priešinga teismo pozicija yra itin ydinga ir negalima teisinėje valstybėje.

29. Pažymi, jog yra įsitikinęs, kad informacija apie svorio ir amžiaus apribojimus buvo esminė ir turėjo būti suteikta jam dar ikisutartiniuose santykiuose, tam, kad ieškovas galėtų priimti atitinkamą sprendimą dėl prekės įsigijimo. Akivaizdu, kad ieškovas, sverdamas daugiau nei 120 kg ir būdamas gerokai vieš 50 m. amžiaus, nebūtų įsigijęs ginčo paspirtuko, o būtų rinkęsis kitą prekę, kuri būtų likusi jo asmeniui ar visai atsisakęs tokio pirkinio. Tokiu būdu, teismo pozicija, jog visiems prekės naudojimo apribojimams, rekomendacijoms ir naudojimo taisyklėms nurodyti būtent ir yra skirtos parengtos prekės naudojimo instrukcijos, todėl prieš pradedant naudotis preke, ją įsigijęs ar nusprendęs ja naudotis asmuo, turi perskaityti prekės naudojimo instrukciją yra neteisinga.

30. Ieškovo nuomone, teismas neatskyrė ikisutartinių santykių nuo santykių, kai jau sudaryta sutartis ir informacijos suteikimo svarbos šiuose momentuose. Vartotojas, neinformuotas apie tokias esmines sąlygas kaip apribojimai susiję su jo asmeniu (kaip šiuo atveju, amžius, svoris), šią informaciją gavęs jau po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, apribojama ir galimybę tokią prekę grąžinti, kurios net nebūtų pirkęs, jei tik būtų žinojęs tokius apribojimus. Tokiu atveju, vartotojui tektų verslininko netinkamai įvykdytos pareigos suteikti visą esminę informaciją neigiami padariniai, kas yra iš esmės neteisinga. Todėl verslininkui tenka prievolė įrodyti informacijos pateikimo faktą tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek sudarius sutartį bei atlyginti patirtus vartotojo nuostolius, jei jie atsirado dėl informacijos nesuteikimo (ar neįrodžius, kad tokia informacija buvo pateikta).

31. Mano, kad teismas taip pat neteisingai vertino aplinkybę, kad atsakovės parduoto paspirtuko pakuotėje gamintojas buvo įdėjęs instrukciją ne valstybine kalba (čekų, anglų ir t.t.). Tai negali turėti jokios įtakos verslininko atsakomybės apimčiai, o tuo labiau atleidimui nuo atsakomybės. Pirmiausia, pareiga pateikti instrukciją valstybine kalba yra aiškiai reglamentuota ir puikiai žinoma atsakovei. Antra, verslininkas veikia savo rizika ir atsako už savo pasirinkto elgesio modelio pasekmes, todėl atsakomybės perkėlimas vartotojui, neva jis matęs, kad yra instrukcijos kitomis kalbomis, turėjo suvokti ir suprasti, kad ir jam reikia gauti šių instrukcijų vertimus – negalimas. Trečia, priešingai, nei teigia teismas, šiuo atveju, ieškovas buvo pakankamai apdairus ir atsakingas – prieš įsigyjant prekę domėjosi, kaip reikės naudotis paspirtuku, o atsakovės darbuotojas (konsultantas), nesivargindamas suteikti visą informaciją, nurodė, jog naudojimas yra itin paprastas (du mygtukai) ir nieko daugiau žinoti nereikia bei, kaip minėta, nenurodė jokių gamintojo apribojimų. Tokiu būdu, būtent atsakovės elgesys, pasirenkant rizikingą elgesio modelį, prieštaraujantį teisės aktams, neatitinka bonus pater familia elgesio standarto, ypač vertinant tai, kad verslininkui yra taikoma griežtos atsakomybės (be kaltės) forma.

Žemesnės instancijos teismas

32. Paaiškina, kad atsakovės konsultantui suteikus informaciją, jog paspirtuko valdymas yra itin nesudėtinas, ieškovas nemokėdamas skaityti kitomis užsienio kalbomis, neturėdamas techninio išsilavinimo, nesuprato, kad turėtų imtis papildomų priemonių aiškintis, ar jam žinoma informacija jau yra pakankama, ar visgi yra dar kažkokios informacijos, kurią turėtų sužinoti, ar informacija, skirta Čekijos, Lenkijos ar Rusijos ir pan. piliečiams, turėtų būti aktuali ir jam – gyvenančiam Lietuvoje. Ieškovo supratimu, verslininkui nepateikus vartotojui aiškiai, suprantamai, akivaizdžiai informacijos apie prekę, jam turėtų užtekti bendro supratimo, kiek to galima būtų tikėtis iš vidutinio vartotojo, tam, kad galėtų naudotis įsigyta preke. Be kita ko, ieškovas niekada neturėjo įgūdžių kitomis kalbomis skaityti, neturėjo gramatinių žinių, todėl instrukcijų turinys ieškovui nebūtų buvęs suprantamas.

33. Nesutinka ir su teismo pozicija, kad atsakovė turi teisę pasirinkti kokiu būdu ir forma pateiks informaciją vartotojams, nesureikšminant pateikimo būdo. Toks teisės aktų nuostatų aiškinimas nepagrįstai išplečia verslininkų teises, suteikiant teisę rinktis prekės informacijos pateikimo būdą, dėl ko gali būti iš esmės iškreipiama verslininkų ir vartotojų pusiausvyra. Pirmiausia, aptariamos taisyklės priimtos ir patvirtintos, siekiant suderinti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių vartotojams parduodamų prekių ženklinimą, nuostatas ir užtikrinti Europos Sąjungos reglamentų tiesioginį taikymą. Antra, taisyklių 26 punkte aiškiai nurodomas veiksmų eiliškumas ir nei lingvistiškai, nei teisiškai vertinant, negali būti teigiama, kad instrukcijos pateikimo būdą galima rinktis. Ieškovas byloje ne kartą buvo nurodęs, kad esant galimybei instrukciją valstybine kalba įdėti į pakuotę, verslininkas privalo tai daryti. Šiuo atveju byloje buvo įrodyta, kad instrukciją valstybine kalba į ginčo paspirtuką buvo galimybė įdėti. Kaip paaiškėjo 2019 m. spalio 25 d. teismo posėdyje apžiūrėjus analogiško paspirtuko pakuotę, instrukciją įdėti į pakuotę buvo galima be didelių pastangų, tai patvirtina ir 2019 m. lapkričio 21 d. antstolio A. N. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei teismui įteikto šio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo vaizdo įrašas. Ginčo byloje dėl instrukcijos pateikimo būdo nėra, o atsakovė pripažino, kad net ir esant galimybei instrukciją įdėti, jos tiesiog nedėjo.

34. Nurodo, kad nors kategoriškai nesutinka, kad jis turėjo pareigą pats ieškoti informacijos, tačiau negali sutikti ir su tuo, kad jis buvo nerūpestingas, neatidus ar neapdairus važiuodamas ginčo paspirtuku. Kaip minėjo, ginčo dėl traumos aplinkybių byloje nėra, todėl nėra pagrindo teiginiams, jog ieškovas nepalaikė 5-10 km/h greičio, nes viso bylos nagrinėjimo melu ieškovas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad važiuodamas paspirtuku jis nedidino greičio (net nespaudė greičio mygtuko), paviršius buvo lygus, o greičio didėjimą sąlygojo nedidelė nuokalnė (ženkliai mažesnė nei nurodyta Instrukcijoje, pagal kurią leidžiama važiuoti nuokalne iki 14%). Pažymi, kad ieškovas su 2019 m. spalio 31 d. prašymu byloje pateikė video, kuriame matosi kelio danga, jo būklė, 2019 m. lapkričio 19 d. posėdyje šis vaizdo įrašas prijungtas prie bylos ir peržiūrėtas, atsakovė neginčijo ir nekvestionavo šių įrodymų, todėl vien šio įrodymo ir tai, kad atsakovė su video filmuotomis aplinkybėmis sutiko, iš esmės paneigia atsakovės samprotavimus dėl ieškovo neatidumo ar neatsargumo.

35. Atkreipia dėmesį į tai, kad traumos priežastis buvo ne šios išvardytos aplinkybės, o būtent tai, kad įsigytas ginčo paspirtukas nebuvo pritaikytas asmenims, sveriantiems daugiau nei 100 kg ir turintiems daugiau nei 50 m.

36. Pažymi, kad dviratį su paspirtuku turbūt galima sulyginti tik tuo, kad abi priemonės turi du ratus, tačiau, kaip matyti, jų veikimo principas iš esmės yra skirtingas: dviratis įprastai turi du stabdžius – priekinį ir galinį, kurie naudojami atitinkamai pagal situaciją, o jei dviratis turi tik vieną stabdį – tai tik galinį, kuriuo naudojantis niekada nevirsi per priekį, dviračiu, skirtu suaugusiems, gali važiuoti ir asmenys, sveriantys daugiau nei 100 kg ir vyresni nei 50 m. amžiaus ir t.t. Šiuo nagrinėjamu atveju, ginčo paspirtukas turi tik vieną stabdį, todėl nėra jokių galimybių tikėtis, kad tas vienintelis stabdis yra priekinis. Atkreipia dėmesį į tai, kad galimybės stabdyti staigiai ir tuomet, kada reikia, užtikrinimas yra vienas esminių reikalavimų saugiam eismui. Tai paneigia atsakovės samprotavimus ir sąsają tarp ieškovo gebėjimų vairuoti kitas transporto priemones ir ginčo paspirtuką, o kertinis dalykas yra tinkamas vartotojų informavimas. Mano, kad atsakovės nuomonė dėl visuotinai žinomų taisyklių, tinkančių visoms dviratėms transporto priemonėms, yra tik gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės.

37. Pažymi ir tai, kad teismas šioje byloje turėjo būti aktyvus, bet šios pareigos neįvykdė. Tai akivaizdžiai turėjo neigiamos įtakos neteisingo sprendimo priėmimui bei visos bylos nagrinėjimo procesui. Neteisingo įrodymų naštos paskirstymo aplinkybės juntamos priimtame sprendime, kuomet teismas komentuoja vaizdo įrašą, neva šis yra su pertrūkiais ir neįrodo ieškovo teiginių apie instrukcijų nepateikimą vartotojams, vėliau vertinant tai, kad ir atsakovė nepateikė į bylą tiesioginių įrodymų dėl informacijos suteikimo. Tačiau tai teismui nepasirodė svarbu atmetant ieškovo ieškinį pilna apimtimi. Teismas bylos nagrinėjimo metu netenkino ieškovo prašymo apklausti nufilmuotąjį atsakovės darbuotoją, nevertino ir liudytojo A. B. parodymų metu, kuris 2019 m. spalio 14 d. pirko analogišką paspirtuką atsakovės parduotuvėje ir kuriam nebuvo įteikta instrukcija lietuvių kalba jokia forma (vaizdo įraše nufilmuotas būtent A. B. paspirtuko pirkimas), tačiau sprendime teismas vertino minėtą vaizdo įrašą, kaip neva negalintį pagrįsti ieškovo įrodinėjamų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

38. Teismas ne tik nebuvo aktyvus ir nedėjo pastangų bylą išnagrinėti teisingai, bet, ieškovo nuomone, dėl nepaaiškinamų priežasčių buvo itin šališkas, išimtinai palaikė atsakovės poziciją, vadovavosi jos deklaratyviais ir neįrodytais teiginiais. Teismas iš esmės trukdė ieškovui būti aktyviam, visiškai nevertino ieškovo pastangų byloje. Atsakovė turėjo galimybę įrodyti informacijos pateikimą vartotojams, tačiau šios pareigos tyčia nevykdė, o teismas akivaizdžiai melagingų atsakovės išsisukinėjimų nevertino. Teismas turėjo įvertinti šį nesąžiningą atsakovės elgesį procese ir neginti pažeidėjo teisių.

Atsiliepimas

39. Ieškovas nesutinka su teismo sprendimu ir toliau laikosi pozicijos ir nuomonės, jog atsakovė net neturėjo instrukcijos lietuvių kalba parduodama ginčo paspirtuką ir tik su atsiliepimu į pradinį ieškinį pateikė instrukciją, kurią neva visada teikdavo vartotojams. Pirma, nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, buvusių atsakovės darbuotojais, nenurodė kad ieškovui butų įteikę instrukciją ir net negalėjo bent apytikriai nurodyti, kiek puslapių sudarė prekės instrukcija valstybine kalba. Antra, 2019 m. gruodžio 16 d. teismo posėdžio metu liudytojas T. R. nurodė, kad nurodymas iš vadovybės (parduotuvės vedėjos S. M.) buvo duotas ne asmeniškai įteikti instrukcijas paspirtukų pirkėjams, o įdėti instrukcijas į paspirtukų pakuotes, o ir tas nurodymas buvo duotas ne 2018 m. pradžioje, kai buvo pradėta prekiauti paspirtukais, o 2018 m. pabaigoje (prieš Kalėdas) – kai jau buvo iškelta ieškovo byla dėl žalos atlyginimo. Iki tol jokių nurodymų dėl lietuviškos instrukcijos įteikimo klientams jis nebuvo gavęs. Kad instrukciją būtų kam nors įteikusi apskaitininke – nematė. Trečia, vertinant susirašinėjimą matyti, kad tiekėjas UAB „ABC Data“ 2018 m. sausio 15 d. instrukciją perdavė 3 kalbomis: anglų, lenkų ir lietuvių, kurios apimtis – 90 lapų ir kurioje nėra jokių schemų ir piešinių, būdingų į bylą pateiktai 26 lapų apimties paspirtuko instrukcijai. Kokiu būdu UAB „ABC Data“ 3 kalbomis be schemų ir piešinių persiųsta instrukcija įgavo nurodytą formą – nėra. Ketvirta, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atliko paspirtukų patikrinimus atsakovei priklausančiuose parduotuvėse, bet ne Vilniuje – parduotuvėje, kurioje buvo įsigytas ginčo paspirtukas. Tokiu būdu, toks atliktas patikrinimas negali būti vertinamas, kaip įrodymas, jog atsakovės parduotuvėje Vilniuje instrukcijos 2018 m. pavasarį buvo. Penkta, atsakovė turėjo visas galimybes pateikti „išlikusių“ vaizdo įrašų fragmentus apie tai, kaip parduotuvėje prie kasos yra įteikinėjamos instrukcijos lietuvių kalba vartotojams perkant paspirtuką. Pažymi, jog liudytojų A. Š. ir D. T., esamų atsakovės darbuotojų, parodymai, duoti 2019 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje, vertintini itin kritiškai, nes susumavus parodymus, instrukcija lietuvių kalba kiekvienam klientui buvo įteikiama net du kartus. Be to, šias aplinkybes, kad instrukcija be išimties buvo įteikiama kiekvienam vartotojui, paneigė kiti liudytojai A. P. ir T. R. (nebedirbantys atsakovei), pagal kuriuos vieningų nurodymų, kaip ir kokiu būdu pateikti instrukcijas, nebuvo. Šie parodymai itin prieštaringi, nepapildantys vieni kitų, todėl teismo negalėjo būti vertinami ir turėti įtakos konstatuojant byloje įrodinėjamas aplinkybes.

40. Nesutinka ir su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Mano, kad teismo skundžiamame sprendime visiškai neanalizuota ir nedetalizuota, kokios konkrečios išlaidos už kokius procesinius veiksmus yra patirtos, neatkreiptas dėmesys į prašomų priteisti sumų prieštaringumą. Atsakovės paskutinėje į bylą pateiktoje 2020 m. sausio 7 d. bylinėjimosi išlaidų detalizacijoje nurodyta atsiliepimo į ieškinį parengimo kaina – 730,17 Eur + PVM (883,51 Eur), atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimo ir pasirengimo / atstovavimo teismo posėdyje kainos – 605,35 Eur (388,12+217,23) + PVM (732,47 Eur), tačiau 2019 m. sausio 10 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. pateiktose darbų detalizacijose tokių pat darbų kaina nurodyta kita. Atsakovės 2019 m. gegužės 29 d. pateiktoje darbų detalizacijoje kaina nurodyta už darbus, atliktus iki 2019 m. gegužės 30 d., tačiau 2020 m. sausio 7 d. detalizacijoje „įsiterpė“ naujų darbų, neva atliktų iki 2019 m. gegužės 19 d., t. y. pasirengimas mediacijos sesijoms ir atstovavimas, advokato V. Z. prašymo analizė ir atsakymo projektas, taikos sutarties parengimas, iš kliento gautos papildomos medžiagos analizė. Tokiu būdu, kelia abejonių atsakovės atstovės teiktų duomenų pagrįstumas, kai 2019 m. gegužės 29 d. teikiant prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir nurodant darbus, nebuvo įtrauka eilė darbų ir neprašoma už juos apmokėti, o jau 2020 m. sausio 7 d. nurodomi papildomi darbai, neva atlikti iki 2019 m. gegužės 30 d. ir papildomai už tai prašoma priteisti net 821,78 Eur + PVM (994,35 Eur) suma. Atsakovės 2020 m. sausio 7 d. bylinėjimosi išlaidų detalizacijoje prašoma priteisti išlaidas už taikos sutarties parengimą – 194,06 Eur + PVM (238,81 Eur), tačiau ši taikos sutartis nebuvo pateikta. Tokiu būdu, šios prašomos priteisti išlaidos yra nesusijusios, nepagrįstos, todėl neatlygintinos. Atsakovės atstovės darbų detalizacijos – nepasirašytos atstovės.

41. Pažymi, kad nesant duomenų apie konkrečių paslaugų suteikimą konkrečioje byloje, gali kilti situacija, kai tos pačios sąskaitos ir apmokėjimą patvirtinantys įrodymai teikiami visose atsakovę atstovaujamose bylose, ypač atsižvelgiant į lai, kad sąskaitose faktūrose nėra net nurodyti advokatės duomenys (vardas, parvarė ir pan.), bet matyti tik kontoros pavadinimas. Tokiu būdu, nors ieškovas ir neginčija, kad atsakovė turėjo atstovę, kuri dalyvavo teismo posėdžiuose bei parengė kelis procesinius dokumentus, tačiau priteista bylinėjimosi suma turi būti ženkliai mažinama, vertinant jos pagrįstumą pagal civilinio proceso normas. Šiuo atveju, nepagrindus atsakovei, kad ši sumokėjo už suteiktas teisines paslaugas būtent ieškovo byloje, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti išlaidas pagal 2020 m. sausio 7 d. pateiktas sąskaitas faktūras. Svarbių ir pagrįstų priežasčių, kodėl atsakovės atstovė šiuo atveju nepateikė tinkamo bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, neišrašė sąskaitų nurodant konkrečią bylą ir atliktus darbus, nesupažindino kliento su atliktų darbų detalizacija ir nepateikė jo pasirašyti, nėra. Vertinamos gali būti tik PVM sąskaita faktūra Nr. 0024/19LT (427,22 Eur + PVM) ir PVM sąskaita faktūra Nr. 6224/19LT (999,26 Eur + PVM), kuriose įvardyta, kad sąskaita išrašyta už teisines paslaugas ieškovo byloje.

42. Atkreipė dėmesį ir į tai atsakovės atstovė nevienareikšmiškai vertino pasiruošimą bylai ir jos atstovavimą, pavyzdžiui, už 2019 m. sausio 11 d. vykusį parengiamąjį teismo posėdį, 14 min. trukmės, nurodo, kad patyrė 438,08 Eur dydžio išlaidas, taip pat analogiškai tokią sumą patyrė ir už dalyvavimą posėdyje 2019 m. spalio 25 d., kuomet jau buvo nagrinėjama byla iš esmės, apklausiami liudytojai ir posėdis truko 2,5 val. Taip pat už posėdį, vykusį 2019 m. rugsėjo 18 d., trukusį 20 min., atsakovės atstovė nurodo 181,02 Eur + PVM (219,03 Eur). Šie faktai tik patvirtina ieškovo abejones patirtų bylinėjimosi išlaidų tikrumu, o tai, kad nėra neabejotinų dokumentų, galinčių įrodytų tokių paslaugų apmokėjimo faktą, pagrindžia, kad bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos ir priteistos pernelyg didelės.

43. Pažymi ir tai, kad teismas nevertino, kad prašoma priteisti suma yra su PVM. Nors paslaugos gavėjas gauna apmokėti sąskaitas kartu su PVM, tačiau tai nėra vertinama kaip reali kaina, kadangi pasinaudojus įstatymu, šis sumokėtas mokestis yra susigrąžinamas. Šioje byloje bylinėjimosi išlaidos priteistos iš ieškovo – fizinio asmens, vartotojo, kuris nėra verslo santykių dalyvis ir jokių galimybių susigrąžinti sumokėtą pridėtinės vertės mokestį neturės. Tokiu būdu, ieškovui sumokėjus bylinėjimosi išlaidas su PVM, atsakovė, susigrąžinusi atstovės kontorai sumokėtą PVM, iš esmės praturtės, nes realiai patirtas išlaidas atsakovei sudaro paslaugų kaina be PVM. Šiuo atveju turėjo būti atsižvelgta ir į tai, kad ieškovas turi neįgalumą (30 proc. darbingumas), todėl gali dirbti tik po 3 val. per dieną ir gauna vos 109 Eur darbo užmokestį per mėnesį, taip pat 430 Eur neįgalumo pašalpą bei po 175 Eur už subnuomą, iš viso ieškovo pajamas per mėnesį sudaro vos 714 Eur, kad ieškovas augina dvi nepilnametes dukras. Teismas nevertino, ar atsakovės atstovės nurodyti bylinėjimosi sumų dydžiai neviršija rekomendacijose numatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Taip pat ieškovo S. V. įsitikinimu, Teismas turėjo vertinti ir šalių aktyvumą procese, o ypač tai, kai atsakovė, turėjusi pareigą įrodinėti, viso byloje darbo atliko vos 20 proc., o visa kita iniciatyva ir aktyvumas, 80 proc., buvo ieškovo. Tai teismas turėjo įvertinti ir atitinkamai mažinti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

44. Atsakovė UAB „Topo grupė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš apelianto atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

45. Mano, kad apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir faktiškai klaidingi, kadangi priešingai negu teigia apeliantas, atsakovė įrodė, kad ji tinkamai įvykdė informavimo pareigą, suteikė paspirtuko naudojimosi instrukciją (įskaitant lietuvių kalba). Instrukcijos įteikimo pirkėjui būdas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi svarbu yra tai, kokią informaciją pirkėjui suteikė pardavėjas. Atsakovė suteikė visą būtiną informaciją pirkėjui.

46. Pažymi, jog nepagrįsti apelianto argumentai neva apeliantas elgėsi rūpestingai ir atidžiai, kadangi apeliantas pažeidė naudojimosi instrukcijoje nurodytus reikalavimus, nesilaikė visuotinai žinomų dviračių transporto priemonių naudojimosi taisyklių, naudojosi paspirtuku nesusipažinęs su naudojimosi instrukcija (kurios turėjimo neginčija) ir pats tai pripažino. Apeliantas nenurodė jokių priežasčių, kodėl jis nusprendė neskaityti instrukcijos, išskyrus argumentą, kad „jis neprivalo skaityti ne lietuvių kalba“. Apeliantas pats nusprendė naudotis paspirtuku neskaitęs instrukcijos. Pastabėjęs, kad neturi instrukcijos lietuvių kalba (kokia bebūtų to priežastis), apeliantas nebandė šios instrukcijos gauti, nesikreipė į atsakovę, kas patvirtina, kad jis nesidomėjo paspirtuko naudojimosi taisyklėmis.

47. Pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai atliko teismo pareigą aktyviai dalyvauti procese: byloje vyko labai daug posėdžių, buvo patenkinti dauguma apelianto prašymų dėl įrodymų išreikalavimo (dalis jų buvo pertekliniai), teismas labai išsamiai ištyrė visus byloje buvusius įrodymus. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu ir varžė apelianto procesines teises. Visos pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis atsisakyta tenkinti apelianto prašymus, yra išsamiai motyvuotos ir pagrįstos. Be to, apelianto pateiktas teisėjos nušalinimas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas taip pat tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

48. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

49. Ginčas byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos dėl vartotojo informavimo apie parduodamą prekę netinkamo vykdymo, atlyginimo. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.

50. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas S. V., be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės UAB „Topo grupė“ 2 760,42 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovė – paspirtuko pardavėja – ieškovo tinkamai nesupažindino su paspirtuko naudojimosi taisyklėmis, prie prekės nepridėjo naudojimo instrukcijos lietuvių kalba, o ieškovas neturėjo techninių įgūdžių, nežinojo, kaip teisingai ir saugiai naudotis preke, kaip ją eksploatuoti, be to, nežinojo, kad dėl jo amžiaus ir svorio jis apskritai negali naudotis įsigytu paspirtuku, todėl netinkamai naudojosi paspirtuku ir dėl to patyrė sveikatos sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esančių duomenų nepakako nei konstatuoti paspirtuko instrukcijos valstybine (lietuvių) kalba ieškovui įteikimo, nei konstatuoti jo neįteikimo faktą. Įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis CK 6.248 straipsnio 3-4 dalių nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė įrodė, jog netgi tuo atveju, jeigu instrukcija lietuvių kalba visgi ir liko neįteikta ieškovui, dėl patirtos traumos važiuojant paspirtuku iš esmės kaltas pats ieškovas, kuris jau prekės surinkimo metu matė, kad instrukcijos lietuvių kalba nėra, tačiau sąmoningai priėmė sprendimą naudotis paspirtuku neperskaitęs jo naudojimosi instrukcijos (tai yra ieškovas nesusipažino su paspirtuko naudojimosi taisyklėmis ne todėl, kad neturėjo, kaip su jomis susipažinti, tačiau pats to nenorėjo ir nematė tam būtinybės), tokiu būdu pats nesirūpino tinkamu ir saugiu prekės naudojimu, nesikreipdamas į pardavėją dėl instrukcijos lietuvių kalba pateikimo, elgėsi neatsakingai, todėl kartu prisiėmė ir neigiamų pasekmių naudojantis paspirtuku, neperskaičius jo naudojimo instrukcijos, kilimo riziką, už atsiradusią žalą nėra pagrindo taikyti atsakomybę atsakovei.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą bei procesinius šalių dokumentus, apeliacinio skundo argumentus sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas tinkamai nustačius bylos faktines aplinkybes ir padarius pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikius ir išaiškinus teisės normas, atskleidus bylos esmę (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais, kurių pagrindu ieškinys atmestas, todėl visų jų išsamiai nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

52. Ieškovas S. V., nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliacinį skundą argumentuoja, teigdamas, jog pareiga verslininkui suteikti vartotojui informaciją yra imperatyvi ir neįrodžius šios informacijos suteikimo fakto, verslininkui kyla atitinkama atsakomybę atlyginti vartotojui patirtus nuostolius, priešinga teismo pozicija yra ydinga ir negalima. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir neteikiančiais pagrindo daryti priešingas išvadas, nei sprendė pirmosios instancijos teismas.

53. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartinius santykius specialiai reglamentuoja CK šeštosios knygos IV dalies ketvirtojo skirsnio ,,Vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumai“ normos, jiems taip pat taikytinos bendrosios vartojimo sutarties instituto normos, o šių normų nereglamentuotais atvejais – ir bendrosios CK ar kitų teisės aktų normos. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, CK 6.353 straipsnio 1 dalyje, 6.228⁶ straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta verslininko pareiga prieš sudarant vartojimo sutartį aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie prekę valstybine kalba. Bendrojo pobūdžio sutarties šalių pareiga atskleisti viena kitai jų turimą informaciją, turinčią esminę reikšmę sutarties sudarymui, įtvirtinta ir CK 6.163 straipsnio 4 dalyje. Pagal 6.228⁶ straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktą, verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius.

54. Sprendžiant dėl vartotojo teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą įgyvendinimo taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę, ir teismų praktikoje suformuluotos esminės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos, pagal kurias turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui yra būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas. Kilus ginčui dėl pardavėjo pareigos suteikti informaciją pirkėjui tinkamo vykdymo, pareiga įrodyti patirtus neigiamus padarinius, nuostolių faktą, priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka pirkėjui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija – pardavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 19 d. Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga II (vartojimo pirkimo–pardavimo, vartojimo rangos, civilinės atsakomybės vartojimo teisiniuose santykiuose taikymo klausimai) Nr. AC-33-1. Teismų praktika. 2010).

55. Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, pagal to paties straipsnio 3 dalį, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina.

56. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog žala arba nuostoliai gali atsirasti ne vien dėl skolininko veiksmų ar neveikimo, bet ir dėl kreditoriaus kaltės ar esant abiejų šių asmenų kaltei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018). Pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį, nukentėjusiojo kaltės atveju pažeidžiamas bonus pater familias (protingas ir apdairus asmuo) standartas ir kreditoriaus nuostoliai gali būti mažinami arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe. Tačiau kai skolininkas nurodo aplinkybes, pagrindžiančias kreditoriaus kaltę, šiam tenka pareiga jas paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2014; kt.).

57. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog verslininkui, neįrodžiusiam informacijos suteikimo fakto, jau savaime yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.

58. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo pasirinktą elgesio modelį – apsisprendimą važiuoti iš atsakovės įsigytu elektriniu paspirtuku, nesusipažinus su jo naudojimo instrukcija, nepagrįstai taikė aukštesnį nei vidutinio vartotojo standartą.

59. Pagal kasacinio teismo praktiką vidutinis vartotojas suprantamas kaip tam tikras standartas, hipotetinis visų vartotojų (ar tam tikros vartotojų grupės) vidurkis, kuriuo remiantis vertinama, ar pateikta informacija, atsižvelgiant į jos turinį bei pateikimo aplinkybes, gali klaidinti vidutinį vartotoją ir paveikti jo ekonominį elgesį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ,,vidutinis vartotojas“ bendrąja prasme reiškia protingai gerai informuotą, protingai atidų ir apdairų vartotoją (1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide and Tusky C-210/96, Rink. p. I-4657, 31 punktas; 2000 m. sausio 13 d. sprendimas Estee Lauder C-220/98, Rink. p. I-117, 27 punktas; 2001 m. spalio 25 d. sprendimas Toshiba Europe C-112/99, Rink. p. I-7945, 52 punktas; 2002 m. spalio 24 d. sprendimas Linhart C-99/01, Rink. p. I-9375, 31 punktas; 2003 m. balandžio 8 d. sprendimas Pippig Augenoptik C-44/01, Rink. p. I-3095, 55 punktas; kt.). Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo, kuriuo įgyvendinama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje, 2 straipsnio 13 dalyje vidutinis vartotojas apibrėžiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius.

60. Nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, prieš pradėdamas važiuoti įsigytu elektriniu paspirtuku, kuris laikytinas transporto priemone, taigi ir didesnio pavojaus šaltiniu, turi susipažinti su elektrinio paspirtuko pirkimo metu pardavėjo pateiktais dokumentais, išsiaiškinti esmines įsigyto elektrinio paspirtuko naudojimo sąlygas. Pastebėjęs, kad pirkimo metu pardavėjas jam neperdavė naudojimosi elektriniu paspirtuku instrukcijos lietuvių kalba, asmuo turi kreiptis į pardavėją, kad šis jam pateiktų tokią instrukciją ir iki instrukcijos gavimo nesinaudoti elektriniu paspirtuku. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks elgesio standartas laikomas atitinkančiu asmens, veikiančio kaip bonus pater familias, standartą, ir neturėtų būti vertinamas kaip nepagrįstai apsunkinantis elektrinį paspirtuką įsigijusio asmens (vartotojo) padėtį ar nustatantis pernelyg aukštus reikalavimus viešajame eisme ketinančiam dalyvauti asmeniui. Dėl nurodyto darytina išvada, kad ieškovas, atsižvelgiant į jo amžių (59 metai), išsilavinimą (yra įgijęs aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą), profesiją (dirbo teisėju, vertėsi privačia advokato praktika, dirba vadovaujamą darbą), turėjo pakankamai informacijos apie tai, kad prekės naudojimosi instrukciją valstybine kalba pardavėjas privalo pateikti pirkėjui prekės įsigijimo metu, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo ir galėjo suvokti apsisprendimo važiuoti iš atsakovės įsigytu elektriniu paspirtuku, neperskaičius jo naudojimo instrukcijos, keliamą pavojų ir jo laipsnį. Apelianto argumentas, jog jo turimas išsilavinimas yra humanitarinis, o ne techninis, kas, apelianto teigimu, leistų daryti prielaidą dėl supratimo apie transporto priemonių veikimo specifiką, šios išvados nepaneigia.

61. Nesutiktina su apelianto argumentu, jog šiame kontekste neturėjo būti vertinama tai, kad apeliantas turi įgijęs teisę vairuoti transporto priemones ir turi važiavimo dviračiu patirties. Nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog teisė važiuoti aptariamu paspirtuku būtų siejama su specialios teisės įgijimu, vis tik apeliantui, susipažinusiam su Kelių eismo taisyklėmis, buvo žinoma apie eismo dalyvio pareigą, važiuojant paspirtuku, kaip ir automobiliu, dviračiu ar kita transporto priemone, pasirinkti saugų greitį, laikytis saugaus atstumo ir nuolat stebėti aplinką.

62. Šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl paspirtuko kokybės, paspirtukas nebuvo naudojamas esant kažkokioms išskirtinėms sąlygoms (būnant užsienyje ir pan.), todėl apelianto nurodoma kasacinio teismo praktika, formuojama aiškinant vidutinio vartotojo sąvoką 2010 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 201/2010, 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-916/2018, 2016 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2016, negali būti taikoma šiuo atveju, kadangi nurodytų bylų ir šios bylos ratio decidendi nesutampa.

63. Remiantis šiais argumentais atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo vidutinio vartotojo standarto taikymo šioje byloje.

64. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pardavėjas neturi pareigos domėtis, kokiam tikslui pirkėjai įsigyja prekes, t. y. ar prekės bus naudojamos ją įsigijusio, ar kito asmens. Apelianto nuomone, informacija apie svorio ir amžiaus apribojimus buvo esminė ir turėjo būti suteikta jam dar ikisutartiniuose santykiuose tam, kad jis galėtų priimti atitinkamą sprendimą dėl prekės įsigijimo.

65. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas pirmosios instancijos teismo argumentas nereiškia, jog kvestionuojama verslininko pareiga ikisutartiniuose vartojimo santykiuose aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją apie prekę. Būtina, teisinga, išsami ir neklaidinanti informacija apie prekę pirkėjui turi būti suteikta visais atvejais, neatsižvelgiant į pirkėjo nurodytą ar numanomą amžių, svorį ir kitas aplinkybes. Nepaisant to, kokią informaciją pirkėjas gavo iš pardavėjo prekės įsigijimo metu, prieš pradėdamas naudoti įsigytą prekę, būdamas atidus ir rūpestingas, turi perskaityti prekės naudojimo instrukciją, ką teisingai ir nurodė pirmosios instancijos teismas.

66. Kita vertus, iš paties apelianto argumentų, nurodytų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, kuriais jis tvirtina, kad atsakovės darbuotojas privalėjo įvertinti, jog apeliantas paspirtuką perka sau, kad turi viršsvorio ir yra vyresnis nei 50 m. amžiaus, šių duomenų paklausti apelianto, jei atsakovės darbuotojams neatrodė tai akivaizdu, galima pagrįstai teigti, jog pats apeliantas jį konsultavusiems atsakovės darbuotojams aiškiai net ir nebuvo nurodęs, kad paspirtuką perka savo asmeniniam naudojimui. 2019 m. gruodžio 16 d. teismo posėdyje apklausti liudytojai A. P. ir D. T. nurodė, kad visa aktuali informacija, tame tarpe, ir dėl gamintojo nustatytų svorio, greičio apribojimų, konsultuojant pirkėjus visada yra suteikiama.

67. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamas apeliacinio skundo argumentas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad apelianto elgesys, naudojantis paspirtuku, prieš tai neperskaičius naudojimosi juo instrukcijos, neatitiko bonus pater familias standarto.

68. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl paspirtuko instrukcijos pateikimo būdo yra neteisinga, kadangi toks teisės akto nuostatų aiškinimas nepagrįstai išplečia verslininkų teises, suteikiant teisę rinktis prekės informacijos pateikimo būdą, dėl ko gali būti iš esmės iškreipiama verslininkų ir vartotojų pusiausvyra.

69. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ta aplinkybė, kad atsakovė šiuo atveju pasirinko paspirtuko instrukciją lietuvių kalba ne tvirtinti ant pakuotės ar bandyti įdėti į pakuotę, bet įteikti pirkėjams pirkimo metu, negali būti vertinama kaip pažeidimas, nes nagrinėjamu atveju iš esmės svarbu, kad būtų užtikrintas informacijos, reikalingos saugiam ir tinkamam prekės naudojimui, pateikimas vartotojui lietuvių kalba, nesureikšminant įteikimo būdo. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent reikalavimą informacijos turiniui (o ne formai) numato ir CK 6.228⁶ straipsnio 1 dalis, kurios įgyvendinimui ir yra skirtas Prekių ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu (su vėlesniais pakeitimais), be kita ko, ir 26 punktas.

70. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas jo atžvilgiu, neleido jam aktyviai dalyvauti procese, pats pažeidė savo procesinę pareigą aktyviai vesti civilinį procesą ir taip sudarė sąlygas neteisėtam sprendimui priimti.

71. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, procesinę pareigą būti aktyviam ir nešališkam (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai).

72. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantas ieškinį tikslino net tris kartus, pirmosios instancijos teismas apeliantui leido tikslinti ieškinį tiek kartų, kiek jis pageidavo. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino didžiąją dalį ieškovo prašymų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto su pirminiu ieškiniu pateikto prašymo išduoti liudijimą – teisę su antstolio pagalba gauti visų atsakovės parduodamų paspirtukų (analogiško modelio) naudojimosi instrukcijas valstybine kalba, kadangi tokių įrodymų išreikalavimas nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku. Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą prijungti papildomus įrodymus – antstolio A. N. 2018 m. lapkričio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir 2019 m. birželio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, minėtų įrodymų prijungimo prie bylos klausimas buvo išspręstas 2019 m. vasario 8 d. teisėjo rezoliucija, taip pat 2019 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, juos atmetė, kaip neturinčius įrodomosios reikšmės, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad tokiu būdu teismas atmetė prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus. Vertintini kaip nepagrįstai apelianto argumentai, jog 2019 m. gegužės 30 d. parengiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas tik iš dalies tenkinęs apelianto prašymą iškviesti liudytojus, apribojo jo galimybes įrodyti ieškinio pagrįstumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškviesti apklausti liudytojais apeliantą gydžiusius gydytojus. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra visiškai pagrįsta, kadangi patirta žala sveikatai buvo įrodinėjama rašytiniais įrodymais, atsakovė neginčijo, kad apeliantas patyrė žalą sveikatai, todėl gydytojų apklausa būtų buvusi visiškai netikslinga. Priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgęs į bylos nagrinėjimo dalyką, netenkino apelianto 2019 m. liepos 8 d. prašymo leisti padaryti vaizdo įrašą atsakovės parduotuvėje, užfiksuojant elektrinio paspirtuko pirkimo procesą, vietoje apžiūrint ir užfiksuojant prekės įpakavimą, kadangi ginčas byloje buvo kilęs dėl konkretaus paspirtuko ir duomenys apie tai, kaip apeliantas perka kitą paspirtuką, neturėtų teisinės reikšmės. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 11 d. nepagrįstai netenkino jo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – vaizdo įrašo laikmenos areštą, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2019 m. spalio 11 d. pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria toks apelianto prašymas netenkintas, apeliantas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, todėl minėta nutartis įsiteisėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ir apelianto 2019 m. gruodžio 16 d. prašymą išreikalauti iš PC „Akropolis“ administracijos informaciją / paaiškinimus dėl 2019 m. spalio 14 d. vykusių elektros sutrikimų, kaip nesusijusius su nagrinėjama byla. Nesutiktina su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Vartotojų teisių apsaugos tarnybos civilinėje byloje pateikta išvada, bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatinėjo, kuri pozicija – apelianto ar atsakovės – yra labiau tikėtina, t. y. vertino tas aplinkybes, kurias vertinti nurodė Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymai pirmosios instancijos teisme buvo išspręsti, nepažeidžiant CPK 245 straipsnio nuostatų, išklausius kitų dalyvaujančių byloje asmenų nuomones. CPK 245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad net ir tuo atveju, kai teismas prašymą atmeta, tai neapriboja asmens, kurio prašymas atmestas, teisės vėl jį pateikti vėliau, atsižvelgiant į nagrinėjimo teisme eigą. Bylos duomenimis, apeliantas tokia teise nebesinaudojo, prašymų nebereiškė, pirmosios instancijos teismas laikė, jog yra surinkta pakankamai įrodymų, sprendžiant šalių ginčą. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam neleido aktyviai dalyvauti procese ir pats pažeidė procesinę pareigą būti aktyviam.

73. Iš skundžiamo sprendimo turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Skundžiamame sprendime įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovo reikalavimu. Apelianto nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ar teismo nešališkumu. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini.

74. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu, motyvuojant tuo, kad sprendime visiškai neanalizuota ir nedetalizuota, kokios konkrečios išlaidos už kokius procesinius veiksmus yra patirtos, neatkreiptas dėmesys į prašomų priteisti sumų prieštaringumą.

75. Atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė ir skundžiamo sprendimo motyvuose išsamiai aptarė išlaidų už atsakovės atstovės atliktus procesinius veiksmus pobūdį, spręsdamas dėl tokių bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes (tai, kad ieškovas ieškinį tikslino net tris kartus, byloje vyko net dvylika posėdžių), įvertino atsakovės atstovės darbo ir laiko sąnaudas, parengtų procesinių dokumentų kiekį, pobūdį, turinį, nagrinėtos bylos sudėtingumą, vertino jų pagrįstumą ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) numatytų maksimalių užmokesčio dydžių kontekste, todėl pagrįstai iš ieškovo atsakovės naudai priteisė 5 993,47 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir PVM, t. y. iš viso 7 252,10 Eur su PVM teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

76. Apelianto akcentuojama aplinkybė, kad atsakovės į bylą pateiktoje suvestinėje 2020 m. sausio 7 d. bylinėjimosi išlaidų detalizacijoje nurodyta atsiliepimo į ieškinį parengimo kaina (730,17 Eur + PVM (883,51 Eur)), atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimo ir pasirengimo / atstovavimo teismo posėdyje kainos (605,35 Eur (388,12+217,23) + PVM (732,47 Eur), neatitinka 2019 m. sausio 10 d. ir 2019 m. gegužės 29 d. pateiktose darbų detalizacijose nurodytos tokių pat darbų kainos, nepaneigia pirmiau nurodytos išvados pagrįstumo. Iš byloje pateiktos detalizacijos matyti, jog bylinėjimosi išlaidos paskaičiuotos ne tik už atstovavimą teismo posėdžiuose, bet ir už pasirengimą teismo posėdžiams, todėl apeliantas nepagrįstai šias išlaidas sieja tik su posėdžio trukme. Tai, kad į 2020 m. sausio 7 d. detalizaciją buvo įtraukti iki 2019 m. gegužės 19 d. atlikti darbai, kurie nebuvo įtraukti 2019 m. gegužės 29 d. pateiktoje darbų detalizacijoje, t. y. pasirengimas mediacijos sesijoms ir atstovavimas, advokato V. Z. prašymo analizė ir atsakymo projektas, taikos sutarties parengimas, iš kliento gautos papildomos medžiagos analizė, taip pat neteikia pagrindo spręsti, jog tokia advokato pagalba atsakovei nebuvo teikiama ir atsakovė tokio dydžio išlaidų nepatyrė. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog teisminės mediacijos procesas byloje buvo baigtas šalims pasiekus žodinį susitarimą dėl taikos sutarties sudarymo, raštu sudarytą susitarimą šalys ketino pateikti teismui tvirtinti.

77. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad atsakovė nepateikė tinkamo bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, todėl turėjo būti vertinamos tik PVM sąskaita faktūra Nr. 0024/19LT (427,22 Eur + PVM) ir PVM sąskaita faktūra Nr. 6224/19LT (999,26 Eur + PVM), kuriose įvardyta, kad sąskaita išrašyta už teisines paslaugas ieškovo byloje. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas į bylą buvo pateikti atsakovės bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai: suvestinė 2020 m. sausio 7 d. bylinėjimosi išlaidų detalizacija, PVM sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas bei apmokėjimą patvirtinantys mokėjimo nurodymai. Mokėjimo pavedimų mokėjimo paskirtyje yra nurodyti duomenys apie tai, pagal kokias konkrečiai PVM sąskaitas faktūras buvo atliekami mokėjimai, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovė sumokėjo už suteiktas teisines paslaugas. Duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad tos pačios sąskaitos ir apmokėjimą patvirtinantys įrodymai yra teikiami visose atsakovę atstovaujamose bylose, byloje nėra. Vien ta aplinkybė, kad atsakovės atstovė išrašė sąskaitas, nenurodant jose konkrečių advokatės duomenų, tik nurodant advokatų kontoros, kurį įgaliojo advokatę atstovauti atsakovės interesus šioje byloje, taip pat sąskaitose nenurodant nagrinėjamos bylos ir atliktų darbų, darbų detalizaciją pateikiant atskiru dokumentu, kuris nėra patvirtintas atsakovės parašu, nereiškia, kad atsakovė nebuvo supažindinta su minėta atliktų darbų detalizacija ir atsakovės pateiktos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos leistinumo kriterijų atitinkančiais įrodymais.

78. Nepagrįstas apelianto teiginys, jog sumokėtas PVM mokestis negali būti įskaitomas į bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, bylinėjimosi išlaidų institutas nėra identiškas nuostolių atlyginimo institutui, o ieškovui apmokėjus už teisines paslaugas išrašytas PVM sąskaitas faktūras visiškai, t. y. su pridėtinės vertės mokesčiu, teismas pagrįstai į priteistinas bylinėjimosi išlaidas įskaičiuoja ir ieškovo sumokėtą pridėtinės vertės mokestį (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-130/2011, 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-811-241/2016).

79. Spręsdama dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šias išlaidas mažinti dėl apelianto turtinės padėties. Į bylą nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių apelianto blogą turtinę padėtį, t. y. duomenų apie jo turimus nekilnojamuosius daiktus, transporto priemones bei lėšas, esančias bankuose ar kitose kredito įstaigose ir pan. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs vien į tai, kad apeliantas turi neįgalumą (30 proc. darbingumas), jo pajamos per mėnesį sudaro 714 Eur, taip pat ir tai, kad apeliantas augina dvi nepilnametes dukras, turėjo sumažinti iš apelianto priteistiną bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog apelianto interesus pirmosios instancijos teisme atstovavo net trys advokatai, kurie apeliantui teikė atlygintinas teisines paslaugas. Pagal CPK 13 straipsnį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, kas reiškia, kad pati proceso šalis sprendžia, kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, kokius procesinius dokumentus teikti į bylą ir pan., todėl apelianto teiginiai dėl atsakovės pernelyg menko aktyvumo procese vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo iš apelianto priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nelaikytinos nepagrįstomis ir pernelyg didelėmis.

80. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

81. Apibendrindama nurodytus argumentus ir motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą bei vertindamas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo teisnius santykius bei civilinę atsakomybę, taip pat procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

82. Apeliacinio skundo netenkinus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 448,55 Eur advokato pagalbos išlaidos, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Topo grupė“, juridinio asmens kodas 134777619, naudai 1 448,55 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų ir penkiasdešimt penkių centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė ČeknienėRita DambrauskaitėDalia Pranckienė