Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1482-1012/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-06-21
Bylos Nr.: e2A-1482-1012/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-48-3-00710-2021-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginijus Kairevičius, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Asta Jakutytė-Sungailienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“
Atsakovas: O. M.

Kategorijos

1.3.5.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.5.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.5.3.15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.3.7.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1482-1012/2022Teisminio proceso Nr.

2-48-3-00710-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.3.2; 1.3.5.3.3; 1.3.5.3.15.1; 1.3.7.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Virginijaus Kairevičiaus ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ ieškinį atsakovui O. M. dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Meidovis“ kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą ieškiniu prašydama: 1) priteisti iš atsakovo O. M. 7 730,02 Eur žalos atlyginimą; 2) atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (iš ieškovės atsakovui mokėtino 7 306,68 Eur darbo užmokesčio išskaičiuoti atsakovo ieškovei padarytą 7 730,02 Eur žalą) iš viso priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 423,34 Eur; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad:

1.1. Atsakovas yra ieškovės darbuotojas – krovininio automobilio vairuotojas. Atsakovas 2020 m. liepos 30 d. Vokietijoje sukėlė eismo įvykį, kuomet buvo pažeistas rampos atitvaras. Atsakovas nuslėpė šį eismo įvykį nuo darbdavio ir nepranešė apie tai policijai, nesudarė jokios eismo įvykio schemos, nepadarė pažeistų materialinių vertybių nuotraukų ir pan. Pats savavališkai, neinformuodamas darbdavio ir nuslėpdamas šį eismo įvykio faktą nuo darbdavio, vienasmeniškai pasirašė sutikimą dėl žalos. Dėl tokių atsakovo veiksmų, ieškovės klientas Vokietijoje – užsakovas Thomsen Transport GmbH pareiškė pretenziją ieškovei dėl 5 680 Eur atlyginimo ir išskaičiavo šią sumą iš ieškovei mokėtinų sumų už suteiktas transporto paslaugas.

1.2. Taip pat atsakovo komandiruotės metu ieškovė pastebėjo, kad gerokai virš nustatytų normų suvartojama kuro ir šio kuro trūksta. Dėl to ieškovės atstovas J. Č. ne kartą yra surašęs tarnybinį pranešimą apie per didelį sunaudojamą kuro kiekį, kurio trūksta, t. y. 2020 m. rugsėjo 7 d. tarnybinis pranešimas, kad sunaudota virš normos 675,94 litrai dyzelinio kuro, kurio trūksta ir dėl to 2020 m. rugsėjo 8 d. surašytas įsakymas dėl 608,34 Eur išskaitos iš darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių. 2020 m. gruodžio 21 d. atsakovui grįžus iš komandiruotės nustatyta, kad trūksta dar 1 601,96 litrų dyzelinio kuro. Dėl to 2020 m. gruodžio 20 d. ieškovė priėmė įsakymą dėl išskaitos iš darbo užmokesčio, kuria įsakė išskaičiuoti iš atsakovo darbo užmokesčio bei komandiruotpinigių 1 441,68 Eur sumą, kompensuojant įmonei padarytą materialinę žalą. Kuro vagystėmis atsakovas padarė ieškovei 2 050,02 Eur žalą.

1.3. Iš viso atsakovas savo veiksmais ieškovei padarė 7 730,02 Eur žalos, kurią prašo priteisti iš atsakovo. Lietuvos Respublikos valstybinė darbo ginčų komisija (toliau – DGK) išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo ginčą, nusprendė išieškoti atsakovui iš ieškovės 7 306,68 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių. Ieškovė neginčijo fakto, kad yra neišmokėjusi atsakovui darbo užmokesčio ir dienpinigių 7 306,68 Eur sumai. Tokį savo sprendimą motyvavo tuo, kad būtent atsakovas yra ieškovei padaręs žalos dėl sukelto eismo įvykio ir dyzelinio kuro vagystės, todėl prašo įskaičiuoti atsakovo padarytą žalą, t. y. 7 730,02 Eur į atsakovui neišmokėtą darbo užmokestį, t. y. 7 306,68 Eur ir priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 423,34 Eur.

Atsiliepimas

2. Atsakovas O. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad:

2.1. Ieškovę ir atsakovą darbo santykiai siejo nuo 2020 m. liepos 3 d. iki 2020 m. pabaigos. Tik po to, kai atsakovas kreipėsi į DGK, ieškovė pareiškė reikalavimą dėl tariamos atsakovo žalos padarymo, iki tol atsakovas jokių pretenzijų iš ieškovės nėra gavęs. Be to, ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovo padarytos žalos. Ieškovės į bylą pateikta Thomsen Transport GmbH sąskaita ir pasiūlymas sumokėti joje nurodytą 5 680 Eur sumą yra vertinamas tik kaip prielaida, kad būtent atsakovo veiksmai ieškovei sukėlė šiuos nuostolius. Ieškovės pateiktuose dokumentuose nėra būtinųjų sąlygų atsakovo kaip ieškovės darbuotojo atsakomybei atsirasti. Ieškovė nepateikė duomenų, kad savo klientui Vokietijoje yra apmokėjusi 5 680 Eur. Taip pat kritiškai turi būtu vertinamas ieškovės nurodomas žalos dydis, nes nepateikti jokie atsakovo sugadintos rampos sutaisymą patvirtinantys įrodymai. Ieškovės į bylą pateiktas atsakovo parašu patvirtintas prisipažinimas, kad jis apgadino rampą, neturi teisinės reikšmės, nes atsakovui minėtas dokumentas pateiktas jam nesuprantama kalba (anglų ir vokiečių), o ieškovės surašytas tekstas atsakovui buvo pateiktas su CMR važtaraščiais, todėl atsakovas, būdamas pavaldus ieškovei, pasirašė tokį dokumentą.

2.2. Atsakovas nesutinka su ieškovės pateiktais reikalavimais dėl kuro vagystės. Ieškovė šią aplinkybę įrodinėjo tik savo vidiniais lokaliniais aktais, kurie atsakovui jokių pasekmių nesukelia. Ieškovė nepateikė į bylą atsakovui perduotų kuro kortelių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas kuro nevogė. Prašo priteisti iš ieškovės jo nesumokėtą darbo užmokestį, kuris sudaro 7 306,68 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš ieškovės atsakovo naudai 5 915,98 Eur darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų, kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė 417,37 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.

4. Kaip nustatyta 2021 m. kovo 24 d. DGK sprendimu, ieškovė yra nurodžiusi, kad vadovaujantis įmonėje patvirtina kolektyvinės darbo sutarties nuostatomis, atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių, įsakymų dėl komandiruočių, atsakovui nesumokėtos su darbo užmokesčiu susijusios išmokos sudaro 7 306,68 Eur. Iš ieškovės į bylą pateiktų atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad atsakovo darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2020 m. liepos mėn. iki 2020 gruodžio mėn. (imtinai) sudaro 4 662 Eur. Ieškovė nurodė, kad atsakovui per minėtą laikotarpį sumokėjo tik 800 Eur. Taip pat, kaip matyti iš įsakymų dėl komandiruočių, atsakovui turėjo būti išmokėta 3 444,68 Eur dienpinigių.

5. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nesumokėtas darbo užmokestis ir dienpinigiai sudaro 7 306,68 Eur. Byloje ieškovė neginčijo fakto, kad nėra iki galo atsiskaičiusi su atsakovu pagal atsakovo išdirbtą laiką. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė taip pat neginčijo minėto neišmokėto darbo užmokesčio dydžio, ir jį prašė priteisti iš ieškovės atsakovo naudai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ieškovė nėra sumokėjusi atsakovui 7 306,68 Eur su darbo užmokesčiu susijusių išmokų, todėl šią sumą iš ieškovės UAB „Meidovis“ priteisė atsakovui O. M.

6. Reikalavimą dėl atsakovo kuro vagystės ieškovė motyvavo vilkikuose įrengtos kompiuterinės įrangos „Fleethand“ duomenimis, kuri, kaip paaiškino įmonės atstovas ir byloje liudytoju apklaustas J. Č., yra įrengta kiekviename įmonės vilkike ir įranga tiksliai nustato kiek dyzelinio kuro perėjo per vilkiko kuro sistemą. Tuo pagrindu įmonė tiksliai žino ar vairuotojas, nuvažiavęs tam tikrą atstumą, pagal tai kiek kuro įsipylė pagal kuro kortelių duomenis, neviršijo maksimalios vilkiko sunaudojamos kuro normos.

Šalies argumentai

7. Ieškovė, kaip atskaitos tašką nustatant padarytos žalos dydį, nurodo būtent atsakovo užpilto kuro kiekius ir juos sulygina su vilkiko suvartotu kuru, taip gaudamas skirtumą nuo faktiškai sunaudoto ir degalinėje užpilto kuro kiekio. Ieškovės teigimu, įmonės degalų trūkumas per visą atsakovo komandiruotės laiką nuo 2021 m. liepos 24 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d. per abu vilkikus sudaro 1 447,48 litrus, kas atitinka 1 390,70 Eur nuostolių dydį. Kuro vertę ieškovas apskaičiavo taikydamas vidutinę 1 litro dyzelinio kuro kainą, remdamasis įmonės kuro kortelių, taip pat faktiškai įsipilto kuro kiekio duomenimis, kurių pagrindu nustatė, kad atsakovas dyzelinį kurą įmonės sąskaita pirko vidutiniškai už 0,9899 Eur/l ir 0,9305 Eur/l.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas, susipažinęs su pateiktais į bylą duomenimis, nustatė, kad atsakovas pastoviai, faktiškai per visą savo darbo pas ieškovę laikotarpį, viršijo dyzelinio kuro sunaudojimo normą, nustatytą 2020 m. liepos 3 d. įsakymu, su kuriuo atsakovas buvo supažindintas pasirašytinai.

Šalies argumentai

9. Ieškovė nurodė, kad kuro suvartojimo norma atsakovo atžvilgiu buvo skaičiuojama darbuotojui palankiu būdu, t. y. skaičiuojant, kad vilkikas visada važiavo pilnai pakrautas, kuomet kuro suvartojimo norma pagal gamintojo parametrus yra 30 l/100 km, pagal „Fleethand“ programą 32 l/100 km. Tuo tarpu atsakovo įsipilto kiekio ir sunaudoto kuro santykis pagal nuvažiuotą atstumą sudaro 35 l/100 km ir 37 l/100 km, kas akivaizdžiai viršija įmonėje nustatytas maksimalias kuro suvartojimo normas. Ieškovės pateikta dyzelinio kuro trūkumo apskaičiavimo formulė teismo laikytina kaip pagrįsta nustatyti ieškovės patirtų nuostolių dydį, kuris patvirtintas tiek byloje esančių kuro kortelių duomenimis, ieškovės kuro normų paskaičiavimo aktu, ieškovės vilkikuose naudojama programinės įrangos „Fleethand“ duomenimis, iš kurių matyti, kad atsakovo vairuoti vilkikai maksimalią kuro sunaudojimo normą viršijo nuo 5 iki 7 l/100 km. Minėtas kuro normos viršijimas, teismo vertinimu, yra reikšmingas ir akivaizdus dydis daryti išvadai, kad tai nėra normali kuro sunaudojimo paklaida.

Žemesnės instancijos teismas

10. Atsižvelgiant į byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą darytina išvada, kad atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos įrodytos, įmonei padarytos turtinės žalos dydis yra aiškus, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1 390,70 Eur žalos atlyginimą dėl kuro vagystės vertinamas kaip pagrįstas ir tenkintinas.

11. Ieškinio motyvai, kuriais grindžiamas reikalavimas dėl įmonei padarytos 5 680 Eur žalos, kuri anot ieškovo buvo panaudota atsakovo sugadintai pasikrovimo rampai sutaisyti, teismo buvo įvertinti kritiškai. Kolektyvinės sutarties 3.1.7 punkte nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui žalą, kai darbuotojas vykdymas savo darbo funkcijas tyčia ar dideliu neatsargumu prilyginamai tyčiai sukėlė žalą tretiesiems asmenims ar darbdaviui. Tame tarpe eismo įvykį ir dėl to kyla turtinė atsakomybė darbdaviui, nepraneša apie padarytą įvykį darbdaviui ir kompetentingai institucijai, nepasitaręs su darbdaviu paaiškinimus, pareiškimus ar patvirtinimus apie įvykį.

12. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, šių duomenų ieškovė taip pat nepateikė, jog atsakovo veiksmai apgadinant rampos atitvarą buvo tyčiniai ar sąlygoti atsakovo didelio neatsargumo. Kaip matyti iš byloje pateiktų fotonuotraukų, kuriose užfiksuotas atsakovo vairuotas sunkvežimis apgadinęs pakrovimo rampos metalinę tvorelę, jose matomas vienas sulankstytas metalinis tvoros segmentas. Iš byloje esančio atsakovo rašytinio patvirtinimo, jog jis vairavo vilkiką ir padarė žalą negalima spręsti, jog būtent atsakovo veiksmai sukėlė 5 680 Eur nuostolius ieškovui. Vien tai, kad ieškovė sutiko besąlygiškai atlygti savo verslo kliento patirtas išlaidas, kurios sudaro visą iš atsakovo reikalaujamą sumą, nereiškia, kad visa ši suma yra dėl atsakovo veiksmų atsiradę nuostoliai ir šių nuostolių našta gali būti perkeliama atsakovui kaip ieškovės darbuotojui, vykdančiam darbines funkcijas.

13. Ieškovė reikalaudama žalos atlyginimo neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 152 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, t. y. jog atsakovas žalą padarė netyčiniais veiksmais, vykdydamas rutinines darbo funkcijas. Neatsižvelgta į tai, kad dėl atsakovo padarytos žalos apgadinus vieną atitvaro segmentą buvo perstatyta naujai visas 16,5 metrų atitvaras, kas savo esme yra ne tik padarytos žalos pašalinimas, bet ir turto pagerinimas, už kurį žalą padaręs asmuo nėra atsakingas. Ieškovė, besąlygiškai sumokėjusi žalą patyrusiam asmeniui jo reikalaujamą sumą, negali reikalauti iš atsakovo atlyginti ir išlaidas, viršijančias realią žalą. Taip pat reikšminga tai, kad ieškovė yra tarptautinė krovinių pervežimo įmonė, o DK 152 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, jog nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.

14. Kaip matyti iš įmonės kolektyvinės sutarties 3.1.1 – 3.1.20.3 punktų, pareiga atlyginti ieškovės nuostolius, visais atvejais perkeliama darbuotojui, todėl teismas turi pagrindą tokias sutarties sąlygas vertinti sąžiningumo aspektu ir daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė negali reikalauti tokių nuostolių, kurie atsirado atsakovui atliekant darbines funkcijas, nesant tyčios ar didelio neatsargumo požymių, o taip pat yra didesni nei reali atsakovo padaryta faktinė žala. Teismas sprendė, jog taikyti DK 154 straipsnio 1 dalies 6 punkto nėra pagrindo, o kadangi pagal byloje pateiktus įrodymus negalima nustatyti realios žalos sumos, ši ieškinio dalis atmesta kaip neįrodyta.

15. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė skolinga atsakovui 7 306,68 Eur darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų, priteisus ieškovei iš atsakovo 1 390,70 Eur žalos atlyginimą už kuro pasisavinimą ir atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, atsakovui iš ieškovės priteistina 5 915,98 Eur su darbo užmokesčiu susijusių išmokų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

16. Ieškovė UAB „Meidovis“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Laikant, kad pats eismo įvykis ir nebuvo padarytas tyčia, tačiau atsakovo elgesys po eismo įvykio (nepranešimas policijai ir darbdaviui, eismo įvykio deklaracijos neužpildymas, įvykio ir apgadintos rampos atitvaro nuotraukų nepadarymas) akivaizdu, jog yra tyčiniai atsakovo veiksmai. Laiku gavus informaciją apie įvykį ir turėdama tinkamus įvykį ir padarytą žalą pagrindžiančius dokumentus, žalos atlyginimą ieškovė būtų gavusi iš draudimo bendrovės.

16.2. Atsakovas pats savavališkai, neinformuodamas darbdavio ir nuslėpdamas šį eismo įvykio faktą nuo darbdavio, vienasmeniškai pasirašė sutikimą dėl žalos. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovės klientas Vokietijoje pareiškė pretenziją ieškovei dėl 5 680 Eur atlyginimo ir išskaičiavo šią sumą iš ieškovei mokėtinų sumų už suteiktas transporto paslaugas.

16.3. Kaip matyti iš ieškovės kartu su ieškiniu pateiktų eismo įvykio vietos, apgadinto rampos atitvaro fotonuotraukų, kelias iki rampos buvo pakankamai platus, tad esant tokiam plačiam keliui atsitrenkti į atitvarą buvo galima tik esant vairuotojo labai dideliam neatidumui.

Žemesnės instancijos teismas

16.4. Atsakovas rašytinio reikalavimo atitinkamas kolektyvinės sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis nereiškė. Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų taip pat nepripažino negaliojančiomis, tiesiog sprendė, kad jos nesąžiningos ir jomis nesivadovavo. Ieškovės manymu, teismas savo iniciatyva negalėjo nuspręsti, kad minėtos sąlygos neteisėtos ir jų netaikyti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojas profesinės sąjungos nariu tapo po kolektyvinės sutarties pasirašymo, tad pats laisva valia prisiėmė ir visas jos sąlygas.

16.5. Pats atsakovas besąlygiškai prisiėmė pareigą atlyginti padarytą žalą. Į bylą yra pateiktas atsakovo pasirašytas anglų ir vokiečių kalbomis tekstas (kuris atsakovo su programa „Google translate“ buvo išsiverstas į jam suprantamą kalbą), kuriuo jis patvirtino, kad sugadino atitvarus. Kaip teismo posėdžio metu paaiškino ir liudytojas J. Č., darbdaviui sužinojus apie atsakovo sukeltą eismo įvykį ir padarytą žalą, atsakovas prižadėjo darbdaviui padarytą žalą pilnai atlyginti, būtent dėl to ir pasiprašė prailginti komandiruotę.

16.6. Ieškovė žalą turėjo atlyginti Vokietijos įmonei pagal Vokietijos teisę, ten galiojančius žalos atlyginimo principus (apgadintas detales ne remontuoti, o keisti naujomis) ir Vokietijos įkainius, detalių kainas ir pan., todėl ir susidarė 5 680 Eur žalos dydis.

16.7. Pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymą, nes atsakovui pripažįstant padarius žalą, bet neįrodžius kitokio jos dydžio, turėjo būti priteistas ieškovės nurodytas ir pagrįstas žalos dydis.

16.8. Nors po darbuotojo grįžimo iš komandiruotės prabėgo jau beveik 1,5 m., darbuotojas iki šiol nėra darbdaviui perdavęs visų komandiruotės dokumentų. Taigi darbdavys teisėtai yra sulaikęs 4 662 Eur komandiruotpinigių sumokėjimą darbuotojui ir šios sumos sumokėti darbuotojui nevėluoja ir net šiai dienai dar neturi pareigos tai padaryti.

16.9. Šią bylą būtų tikslinga apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi taip nagrinėjant bylą bylos šalys teismui geriau galės atskleisti bylos esmę, paaiškinti savo pozicijas ir savo reikalavimus bei nesutikimų su priešingos šalies reikalavimais argumentus.

Atsiliepimas

17. Atsakovas O. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina atsakovo padarytos žalos dydžio. Pateikti įrodymai yra pernelyg abstraktaus pobūdžio ir neleidžia daryti jokių išvadų apie darbuotojo padarytą žalą.

17.2. Ieškovė neįrodė savo reikalavimo ir dėl to, kad nepateikti jokie rampos sugadinimą ir sutaisymą patvirtinantys įrodymai.

17.3. Ieškovės pateiktas darbuotojo sutikimas apie jo neva padarytą žalą neturi jokios reikšmės, nes surašytas ne atsakovui suprantama kalba. Ieškovės surašytas tekstas atsakovui buvo pateiktas su CMR važtaraščiais parašams, taigi atsakovas, būdamas pavaldus darbdaviui ir juo pasitikėdamas, sykiu pasirašė ne tik darbdavio jam pateiktus CMR važtaraščius, tačiau ir ieškovės pateiktą dokumentą, kuriuo ieškovė bando įrodyti jos neva tai patirtą žalą.

17.4. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas klausimas, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš (duomenys neskelbtini) piliečio. Kadangi nagrinėjama byla dispozityvi, prašoma šį klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teismą ir pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtu, nes byla neteisminga Lietuvos teismams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

18. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimo, kuriuo buvo ieškovo ieškinys tenkintas iš dalies, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007).

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl apeliacinėje instancijoje nagrinėjamos bylos ribų

21. Ieškovė (apeliantė) su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jai 5 680 Eur nuostolių atlyginimą, nesutinka, todėl dėl šios teismo sprendimo dalies pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo priteista atsakovui (darbuotojui) 5 915,98 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų bei išskaityta žala už nupiltą kurą (1 390,70 Eur), t. y. nustatyta, kad iš viso darbuotojui neišmokėta 7 306,68 Eur darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų ir išskaičiuota 1 390,70 Eur žalos už nupiltą kurą. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies taip pat neskundžia ir atsakovas (darbuotojas), todėl teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliacine tvarka tikrinama pirmosios instancijos tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas apelianto (ieškovo) reikalavimas dėl 5 680 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo (CPK 320 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

22. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovės teigimu, taip nagrinėjant bylą bylos šalys teismui geriau galės atskleisti bylos esmę, paaiškinti savo pozicijas ir savo reikalavimus bei nesutikimų su priešingos šalies reikalavimais argumentus.

23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

24. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia žodinio proceso būtinybės (arba kitaip – išimtinių aplinkybių), dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, konstatavimas, o išimtinė teisė dėl žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo nuspręsti skirta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

25. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, apeliantė neprašo apklausti naujų liudytojų. Be to, nėra aplinkybių, kurios leistų manyti, kad byla pagal ieškovės apeliacinį skundą galėtų būtų išnagrinėta išsamiau surengiant žodinį teismo posėdį. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkinamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

26. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:

26.1. Pagal 2020 m. liepos 3 d. darbo sutartį Nr. 238, atsakovas nuo 2020 m. liepos 7 d. dirba ieškovės įmonėje tarptautinių krovinių pervežimo transporto priemonėmis vairuotoju.

26.2. Nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. gruodžio 20 d. atsakovas buvo išleistas į komandiruotę.

26.3. 2021 m. sausio 28 d. atsakovas kreipėsi į DGK ir prašė priteisti jam iš ieškovės 11 350,95 Eur (neto) neišmokėto darbo užmokesčio ir dienpinigių bei darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio netesybas. Darbdavys su tokiu darbuotojo pateiktu prašymu DGK nesutiko bei pateikė priešieškinį, kuriuo reikalavo priteisti jam iš atsakovo pastarojo kuro vagystėmis ir sukeltu eismo įvykiu padarytą žalą.

26.4. DGK 2021 m. balandžio 24 d. sprendimu atsakovo prašymą tenkino iš dalies ir nusprendė iš ieškovės atsakovui išieškoti 3 862 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 3 444,68 Eur dienpinigių, už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 24 d. iki 2020 m. gruodžio 20 d., iš viso 7 306,68 Eur.

Dėl ginčo teismingumo

27. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas klausimas dėl bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams. Atsakovo teigimu, kadangi Lietuvos Respublikos teismai neturi kompetencijos spręsti dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš (duomenys neskelbtini) piliečio, prašoma šį klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teismą ir pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtu.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų kompetencija nagrinėjant darbo ginčus dėl teisės apibrėžta DK 215 straipsnyje. DK 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo ginčus nagrinėjantys organai DK nustatyta tvarka gali nagrinėti visus darbo ginčus, kurie kyla iš darbo santykių, susiklostančių ar vykdomų Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba kuriuose darbdavys priklauso Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, jeigu kiti įstatymai, Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Išimtys iš šios bendros darbo ginčų dėl teisės teismingumo taisyklės nustatytos to paties straipsnio 2 ir 3 dalyse. DK 215 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka.

29. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (lot. – specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020). Atsižvelgiant į tai, tuo atveju, kai darbdavys inicijuoja darbo ginčą dėl teisės, teismas, siekdamas tinkamai išspręsti ginčo teismingumo klausimą, privalo nustatyti, kur yra darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta ir, ar šalys kilus ginčui susitarė ginčą nagrinėti DK nustatyta tvarka.

30. Susipažinus su byloje esančiais rašytiniais duomenimis, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog kilus ginčui ieškovė UAB „Meidovis“ ir atsakovas O. M. būtų sutarę ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose pagal DK įtvirtintas teisės normas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, spręsdama klausimą dėl bylos teismingumo, vertina, ar atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta pagal nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą yra Lietuvos Respublikoje.

31. CK 2.12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 straipsnio 1 dalis).

32. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sampratą ir nustatymo kriterijus, yra nurodęs, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019). Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiškimas apie savo gyvenamąją vietą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018).

33. Vertindama duomenis apie atsakovo gyvenamąją vietą, teisėjų kolegija nustatė šias reikšmingas faktines aplinkybes:

33.1. 2020 m. liepos 3 d darbo sutartyje Nr. 238, atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta – Ukraina.

33.2. Tiek Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos 2020 m. gruodžio 21 d. nario anketoje, tiek atsiliepime į ieškinį, atsakovo gyvenamoji vieta buvo nurodyta detaliau – (duomenys neskelbtini), Ukraina.

33.3. Iš Gyventojų registro nustatyta, kad šiuo metu atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Lietuva. Būtent šis atsakovo gyvenamosios vietos adresas nurodytas ir atsakovo teikiamame atsiliepime į apeliacinį skundą.

33.4. Teismų informacinės sistemos LITEKO išraše apie asmens darbovietę nurodyta, jog atsakovas nuo 2021 m. kovo 14 d. dirba kitoje Lietuvoje registruotoje įmonėje – (duomenys neskelbtini).

34. Įvertinus tai, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę, jog atsakovo O. M. pagrindinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra Lietuvos Respublikoje pagrindžia ne tik duomenys iš Gyventojų registro, bet ir duomenys, kad atsakovas šiuo metu ir toliau dirba Lietuvos Respublikoje. Iš šalių paaiškinimų nustačius, kad darbo santykiai tarp jų faktiškai nutrūko po 2020 m. gruodžio 20 d., atsakovas liko Lietuvoje ir nuo 2021 m. kovo 14 d. dirba kitoje įmonėje, t. y. jau daugiau nei metus. Taigi, atsakovas, nutraukęs darbo santykius su ieškove, negrįžo į savo (duomenys neskelbtini) šalį, bet apsisprendė toliau likti dirbti Lietuvos Respublikoje kitoje darbovietėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pagrindžia, kad atsakovas būtent Lietuvoje įkūrė savo asmeninių ir ekonominių interesų centrą ir pagrindinė jo gyvenamoji vieta šiuo metu yra Lietuvos Respublikoje.

35. Šios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje, Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nario anketoje ar atsiliepime į ieškinį, nurodytas jo gyvenamosios vietos adresas Ukrainoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuose dokumentuose nurodytas atsakovo adresas negali būti laikomas pagrindine jo gyvenamąja vieta nesant kitų šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad nei atsakovas, nei jo atstovai nepateikė priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, jog atsakovo pagrindinė gyvenamoji vieta yra Ukrainoje ir šioje šalyje dabar yra atsakovo socialinių, ekonominių ir kitų interesų centras (pvz. atsakovo šeima gyvena Ukrainoje, atsakovas turi nekilnojamojo ar kito turto Ukrainoje, laisvu nuo darbo metu visada grįžta į Ukrainą ir pan.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats atsakovas ir jo atstovai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovo gyvenamąją vietą esant (duomenys neskelbtini), kas atitinka CK numatytą viešą asmens pareiškimą apie gyvenamąją vietą.

36. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas O. M. nuolat dirba Lietuvos Respublikoje, po darbo pas ieškovę pabaigos, toliau nuo 2021 m. kovo 14 d. dirba Lietuvoje įregistruotoje ir veikiančioje įmonėje (duomenys neskelbtini), tapo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos nariu, laikytina viešu pareiškimu ir patvirtinimu apie atsakovo socialinių ir ekonominių santykių centrą Lietuvoje. Atsakovo pagrindinės gyvenamosios vietos Lietuvoje buvimo požymius patvirtina ir atsakovo veiksmai, nes jis siekia savo teisių gynimo ir interesų patenkinimo Lietuvoje naudojantis Lietuvos Respublikoje įkurta profesine sąjunga. Tai laikytina pakankamu atsakovo integravimusi į Lietuvos darbo rinką ir Lietuvos visuomenę, kurie yra įvertinami kaip objektyvūs veiksniai sprendžiant nuolatinės gyvenamosios vietos klausimą.

37. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš nustatytų faktinių aplinkybių atsakovo O. M. santykis su Lietuvos Respublika, jo asmeniniai kontaktai, esamas socialinių ir ekonominių interesų centras yra labiau susijęs su Lietuvos Respublika nei su Ukraina, kurioje atsakovas nedirba ir negyvena. Darytina pagrįsta išvada, kad ieškinio pateikimo momentu (2021 m. balandžio 8 d.) atsakovo O. M. pagrindinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, kuri laikytina jo nuolatine gyvenamąja vieta ir šiuo metu (CK 2.16 straipsnio 2 dalis), todėl byla priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Atsižvelgiant į tai, atmetamas atsakovo prašymas ieškinį palikti nenagrinėtu, kaip neteismingu Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl nuostolių atlyginimo

38. Nagrinėjamoje byloje, be kitų reikalavimų, ieškovė siekė 5 680 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo iš atsakovo. Jos teigimu, šie nuostoliai kilo dėl 2020 m. liepos 31 d. atsakovo sukelto eismo įvykio, kurio metu buvo apgadintas ieškovės kliento Vokietijoje turtas – rampos atitvaras. Dėl tokių atsakovo veiksmų, ieškovės užsakovas Vokietijoje išskaičiavo 5 680 Eur sumą iš ieškovei mokėtinų sumų už suteiktas transporto paslaugas.

39. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu įvertino tai, kad atsakovas žalą padarė netyčiniais veiksmais, vykdydamas rutinines darbo funkcijas. Ieškovė, reikalaudama žalos atlyginimo, neatsižvelgė į tai, kad dėl atsakovo padarytos žalos apgadinus vieną atitvaro segmentą buvo perstatyta naujai visas 16,5 metrų atitvaras, kas savo esme yra ne tik padarytos žalos pašalinimas, bet ir turto pagerinimas, už kurį žalą padaręs asmuo nėra atsakingas. Ieškovė, besąlygiškai sumokėjus žalą patyrusiam asmeniui jo reikalaujamą sumą, negali reikalauti iš atsakovo atlyginti ir išlaidas, viršijančias realią žalą. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad pagal byloje pateiktus įrodymus negalima nustatyti realios žalos sumos. Taip pat laikė reikšminga esant tai, kad ieškovė yra tarptautinė krovinių pervežimo įmonė, todėl turi būti įvertinta ir tai, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė bei gamybinė rizika.

40. Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti jai 5 680 Eur nuostolių atlyginimą, nesutiko, todėl dėl šios teismo sprendimo dalies pateikė apeliacinį skundą. Jame nurodė, jog nors atsakovas eismo įvykį sukėlė dėl didelio neatsargumo, tačiau atsakovo tyčiniai veiksmai pasireiškė nuslepiant eismo įvykį nuo darbdavio, t. y. žala ieškovei buvo padaryta ne tiek pačiu eismo įvykiu, o kiek atsakovo tyčiniais veiksmais po jo, dėl ko ieškovė prarado galimybę gauti žalos atlyginimą iš draudimo bendrovės.

41. DK 153 straipsnyje nustatytos darbuotojo atlygintinos turtinės žalos ribos. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį, išskyrus DK ir kituose įstatymuose numatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.

42. DK 154 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą šiais atvejais: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje.

43. Darbuotojo materialinė atsakomybė darbo teisėje suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus darbuotojui nustatytas pareigas. Šios atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytą turtinę ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos darbo teisinių santykių srityje yra tokios pačios kaip ir civilinėje teisėje – turi būti nustatyta padaryta žala, darbuotojo neteisėti veiksmai (neveikimas), priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, pažeidėjo kaltė bei nustatytos papildomos sąlygos – pažeidėjo ir nukentėjusios šalies darbo teisinių santykių buvimas, o žalos atsiradimas turi būti susijęs su darbo veikla (DK 4, 151 straipsniai, CK 6.245–6.249 straipsniai). Visos šios civilinės atsakomybės sąlygos yra privalomos ir nors vienos iš jų nesant, civilinės atsakomybės taikymas negalimas. Visas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti reikalavimą atlyginti žalą pareiškusi šalis. Taigi nagrinėjamu atveju būtent darbdaviui (ieškovei) tenka pareiga įrodyti visas buvusio darbuotojo atsakomybės sąlygas.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog materialinės atsakomybės darbo teisės prasme atvejais žalą padariusio asmens (darbuotojo) kaltė nepreziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai pareiškiamas reikalavimas darbuotojui dėl žalos atlyginimo, darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo.

45. Kaip minėta, apeliantė nurodo, jog atsakovo tyčiniai veiksmai dėl turtinės žalos atsiradimo pasireiškė jam tinkamai neinformavus ieškovės apie eismo įvykį. Atsakovas apie eismo įvykį nepranešė nei policijai, nei darbdaviui, neužpildė eismo įvykio deklaracijos, nepadarė įvykio ir apgadintos rampos atitvaro nuotraukų. Ieškovė teigia, kad laiku gavus informaciją apie įvykį ir turėdama tinkamus įvykį ir padarytą žalą pagrindžiančius dokumentus, žalos atlyginimą ieškovė būtų gavusi iš draudimo bendrovės. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiu pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašu, nustatė, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog vairuodamas vilkiką jis įlenkė atitvarą, bet pažymėjo, jog apie šį įvykį kitą dieną informavo ieškovę. Atsakovo teigimu, darbdavys tepaklausė, ar vilkikas nėra apgadintas, tačiau transporto priemonei nebuvo padaryta jokios žalos. Tuo tarpu policijos nekvietė pats nukentėjęs asmuo. Šis tepaprašė atsakovą pasirašyti pateiktą dokumentą, kuriame patvirtino sutinkąs, jog dėl atsakovo veiksmų buvo apgadintas atitvaras. Taip pat nukentėjęs asmuo teigė susisieksiąs su darbdaviu dėl įvykio (2021 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio garo įrašas: 1 val. 19 min. 00 sek. – 1 val. 23 min. 27 sek.)

46. Teisėjų kolegijai susipažinus su byloje surinktų įrodymų visuma, spręstina, jog nėra pagrindo sutikti su apeliantės nurodomais teiginiais dėl atsakovo tyčinių veiksmų. Ieškovė siekia įrodyti, jog dėl atsakovo elgesio po eismo įvykio, kai jis nepranešė apie padarytą žalą, ieškovė neteko galimybės gauti draudimo išmoką. Esant priešingiems bylos šalių paaiškinimams dėl informavimo apie eismo įvykį, nurodomos aplinkybes vertinamos rašytinių duomenų kontekste. Pažymėtina, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių duomenų apie atsakovo vairuotos transporto priemonės draudimą, kurie pagrįstų, jog ieškovė turėjo galimybę gauti žalos atlyginimą iš draudimo bendrovės. Taip pat byloje esantis nukentėjusio asmens – ieškovės kliento Vokietijoje – 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštas patvirtina, jog ieškovė buvo informuota apie eismo įvykį praėjus kelioms dienoms po jo. Net ir laikant, kad ieškovė sužinojo apie eismo įvykį ne iš atsakovo, bet pagal šį raštą, byloje nėra duomenų, jog ieškovė ėmėsi kokių nors veiksmų dėl žalos nustatymo, įvykio įforminimo, draudiko informavimo apie įvykio aplinkybes. Ieškovė visiškai nesiaiškino žalos atsiradimo fakto, jos dydžio, nepateikė įrodymų, jog kreipėsi į draudimo bendrovę, ar kad apgadintas atitvaras buvo apdraustas, nesikreipė į atsakovą dėl paaiškinimų bei elgėsi pasyviai. Byloje tėra 2020 m. gruodžio 23 d. ieškovės surašytas pakartotinis reikalavimas, kuriuo atsakovui nurodoma pateikti paaiškinimus dėl 2020 m. liepos 31 d. eismo įvykio, tačiau jis surašytas praėjus daugiau kaip 4 mėnesiams po eismo įvykio, darbo santykiams faktiškai pasibaigus ir ieškovės klientui jau atlikus žalos išskaitymą iš ieškovės suteiktų paslaugų sumos 2020 m. spalio 15 d. (el. b. 1 t., b. l. 51). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad iš pateiktos atsakovo Sąskaitos (duomenys neskelbtini) apyvartos nustatyta, jog 2020 m. spalio 15 d. atsakovui įrašyta 5 680 Eur dydžio skola. Taigi, ieškovei nesiėmus jokių veiksmų dėl realios žalos nustatymo, kliento atliktą išskaitymą ieškovė visa apimtimi įrašė kaip darbuotojo skolą. Taip pat byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų ginčijus jos kliento nustatytą žalos dydį. Atsižvelgiant į visa tai darytina išvada, kad atsakovė tokią žalą atlygino savo rizika. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės argumentuojamas atitinkamas atsakovo elgesys nėra susijęs priežastiniu ryšiu su ieškovei neišmokėta draudimo išmoka, kadangi ieškovė neįrodė turėjusi teisę į draudimo išmokos gavimą. Ieškovei neįrodžius, jog dėl atsakovo veiksmų ji prarado galimybę gauti draudimo išmoką, šiuo aspektu nėra pagrindo vertinti atsakovo kaltės formos.

47. Teisėjų kolegijai įvertinus anksčiau nurodytas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas ir ieškovės teiginys, jog pats eismo įvykis kilo dėl darbuotojo didelio neatsargumo. Apeliantė nurodo, jog iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kelias link rampos, kuriuo važiuodamas atsakovas atsitrenkė į rampos atitvarą yra pakankamai platus, tad asmeniui, kurio profesija vairuotojas ir dirbančiam pagal šią profesiją ilgą laiką, tikrai nebuvo problema ar sunkumų privažiuoti iki rampos atitvaro. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų praktikoje didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-387/2017). Šiame kontekste apeliantės teiginiai vertinami kritiškai, nes jie grindžiami vieninteliu įrodymu – nuotraukomis, padarytomis po žalos sukėlimo. Kaip nustatyta anksčiau, apeliantė nesiėmė jokių veiksmų, kad nustatytų atsiradusį žalos dydį, įvykio aplinkybes bei atsakovo kaltės formą. Tuo tarpu vien iš pateiktų nuotraukų nėra galimybės objektyviai įvertinti eismo įvykio kilimo priežasčių, kas turėjo įtakos atsakovo veiksmams ir nustatyti jį veikus esant dideliam neatsargumui. Konstatuotina, kad apeliantė, turėdama pareigą įrodyti atsakovo kaltę, tokios įrodinėjimo pareigos neįvykdė.

Dėl įrodymų vertinimo

48. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims. Pasak ieškovės, atsakovui pripažįstant padarius žalą, bet neįrodžius kitokio jos dydžio, turėjo būti priteistas ieškovės nurodytas žalos dydis.

49. Teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra taikoma bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, ieškovei teigiant, kad jai iš atsakovo turėjo būti priteista 5 680 Eur žala už turto apgadinimą, ieškovė turėjo įrodyti būtent tokio dydžio žalą, atsiradusią dėl atsakovo veiksmų. Ieškovės galimybės surinkti žalos dydį pagrindžiančius įrodymus nekeičia jai skirtos bendrosios procesinės įrodinėjimo pareigos.

50. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog pagal byloje pateiktus įrodymus negalima nustatyti atsakovo veiksmais padarytos realios žalos sumos. Ieškovė iš esmės savo reikalavimą atsakovui grindžia pagal nukentėjusio asmens paskaičiuotą remonto darbų sumą. Kaip minėta, ieškovė neginčijo kliento išskaitymo iš suteiktų paslaugų sumos. Teismui anksčiau konstatavus, jog ieškovė nesiėmė jokių veiksmų įsitikinti realios žalos dydžiu, nėra pagrindo spręsti apie būtent ieškovės reikalaujamos žalos dydžio atlyginimą, susijusį su atsakovo veiksmais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovui apgadinus vieną atitvaro segmentą buvo perstatytas naujai visas 16,5 metrų atitvaras, kas savo esme yra ne tik padarytos žalos pašalinimas, bet ir turto pagerinimas, už kurį žalą padaręs asmuo nėra atsakingas. Ieškovei nepateikus duomenų dėl atliktų darbų sąsajumo su būtent atsakovo sukelto turto sugadinimo pašalinimu, ieškovė neįrodė jos prašomos priteisti žalos atlyginimo sumos.

51. Vis dėlto pastebėtina, kad atsakovas neginčija savo kaltės dėl 2020 m. liepos 31 d. eismo įvykio, bet nesutinka su ieškovės prašomu priteisti žalos atlyginimo dydžiu. Konstatavus, kad turtinė žala kilo atsakovui vairuojant vilkiką bei vykdant darbines funkcijas, nors ieškovei ir neįrodžius realiai padarytos žalos dydžio, spręstina apie reikalavimo priteisti žalos dydį mažinimą arba atmetimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame kontekste svarbu yra įvertinti visą ieškovės ir atsakovo teisinių santykių apimtį.

52. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog net ir nustatęs formalias materialinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas privalo atsižvelgti į aplinkybes, kurios gali būti pagrindu žalos atlyginimą mažinti ar reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323-421/2015). Tiek riboto, tiek ir visiško žalos atlyginimo atvejais nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičius nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika (DK 152 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai). Kaip nurodoma DK 152 straipsnio 2 dalies 4 punkte, jei dėl darbdavio veiklos specifikos nuolat kyla sunkiai valdoma žalos rizika, darbdavys turi prisiimti tokios rizikos padarinius. Tokiu atveju darbuotojo pažeidimo ir kaltės faktas turi būti įrodomas taikant aukštesnį įrodinėjimo standartą. Pastebėtina, kad jeigu visos neigiamų padarinių kilimo (darbdaviui vykdant didesnio pavojaus veiklą) rizikos būtų priskirtos tik darbuotojui, būtų iškreipta darbdavio ir darbuotojo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra bei tai neproporcingai apsunkintų darbuotojo padėtį.

Žemesnės instancijos teismas

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad tam, jog būtų užtikrinta tinkama abiejų darbo teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, kad darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-690/2018).

54. Šiuo aspektu aktualus apeliacinio skundo argumentas, jog kolektyvinėje sutartyje yra ne vienas atvejis, pagal kurį darbuotojui kyla pareiga pilnai atlyginti padarytą žalą, pvz. kolektyvinės sutarties 3.1.1, 3.1.4, 3.1.5, 3.1.7, 3.1.9, 3.1.13, 3.1.17, 3.1.18 punktai (DK 154 straipsnio 6 dalis).

55. Atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nustatyti DK 154 straipsnyje, vienas jų – kai visiško žalos atlyginimo atvejis nustatytas kolektyvinėje sutartyje. Tačiau tai yra bendrojo, DK 153 straipsnyje įtvirtinto riboto darbuotojo padarytos žalos atlyginimo principo išimtis. Kolektyvinės sutarties nuostatos, apibrėžiančios visiško žalos atlyginimo atvejus, turi būti aiškios, tikslios, o kilus ginčui – aiškinamos siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018).

56. Teisėjų kolegijai susipažinus su kolektyvinės sutarties sąlygomis, nustatyta, jog pareiga atlyginti ieškovės nuostolius, visais atvejais perkeliama darbuotojui. Pažymėtina, kad toks visiškos atsakomybės už padarytą žalą, nepriklausomai nuo darbuotojo kaltės formos ir laipsnio, nustatymas kolektyvinėje sutartyje neatitinka DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, visokeriopos darbo teisių gynybos, kaip darbo santykių teisinio reglamentavimo principų bei teisėtų interesų pusiausvyros. Visiškas žalos atlyginimo nustatymas už bet kokią kaltės formą ir laipsnį pažeidžia darbuotojo teises, nes darbuotojui sudaro teisiškai visiškai neapibrėžtą ir socialiai neapsaugotą teisinį statusą, kai net ir mažiausia darbuotojo kaltė gali lemti jo visišką žalos atlyginimą darbdaviui.

57. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, jog ieškovė vykdo didesnio pavojaus aplinkiniams veiklą, o atsakovo darbų funkcijų vykdymas neatsiejamai susijęs su didesnio pavojaus šaltinio naudojimu, tačiau pagal kolektyvinės sutarties sąlygas galimas žalos atlyginimas perkeltas išimtinai atsakovui. Taip pat, nustatant atlygintinos žalos dydį būtina atsižvelgti į ieškovės, kaip darbdavio, veiklos pobūdį, jam tenkančią komercinę ir gamybinę riziką. Pirmosios instancijos teismas įvertino bylos šalių darbo santykių specifiką, t. y. faktą, jog ieškovė užsiima tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis veikla, o atsakovas buvo ieškovės transporto priemonės vairuotojas ekspeditorius, vairavęs įmonei priklausančią transporto priemonę rutininių darbo funkcijų atlikimo metu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau aptartu teisiniu reguliavimu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgiant į ieškovės nepakankamą iniciatyvą siekiant išsiaiškinti padarytos turtinės žalos dydį; į ieškovei pagal gamybinės veiklos sritį tenkančią komercinę ir gamybinę riziką; byloje nesant įrodymų apie atsakovo tyčinius ar didelį neatsargumą implikuojančius veiksmus; kolektyvinės sutarties sąlygomis nustatytam darbo subjektų interesų bei atsakomybės disbalansui, darbdavė turi prisiimti žalos atlyginimo pasekmes pilna apimtimi. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovės reikalavimas atlyginti 5 680 Eur turtinę žalą atmestas pagrįstai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

58. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

59. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias žalos atlyginimą (DK 152–154 straipsniai), kitas ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nuspręsta apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Šiuo atveju atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

61. Atsakovo atstovė Lietuvos vežėjų profesinė sąjunga, kuri yra Lietuvos profesinių sąjungų Aljanso narė, pavedė advokatui atstovauti jos ir atsakovo interesus civilinėje byloje bei turėjo apeliacinės instancijos teisme 1 400,20 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, pridėjo turėtas išlaidas ir jų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, aplinkybė, kad atstovavimo išlaidas faktiškai patyrė ne atsakovas, o nedalyvavęs byloje asmuo – profesinė sąjunga, nėra kliūtis teismui vertinti į bylą nustatytu terminu pateiktus dokumentus dėl atsakovui suteiktos advokato teisinės pagalbos, jai apmokėti skirtų išlaidų dydžio ir spręsti dėl šių išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartis Nr. 3K-3-256-684/2015).

62. Atsakovo turėtos 1 400,20 Eur išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytų dydžių, todėl atsakovo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai priteisiamas 1 400,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ (juridinio asmens kodas 303143483) atsakovo O. M. atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai (juridinio asmens kodas 300512523) 1400,20 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų eurų ir 20 ct.) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Teisėjai Asta Jakutytė-SungailienėVirginijus KairevičiusSigita Zubavičiūtė-Montvilienė