Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alvydo Poškaus, Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1096-777/2017 pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PAMARIO TROBA“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo V. A. (V. A.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas M. A. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PAMARIO TROBA“, prašydamas priteisti iš atsakovės 57 110,75 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas su atsakove 2007 m. birželio 27 d. sudarė buto pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš atsakovės įsigijo nebaigtą statyti 78 kv. m ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), už 391 960 Lt. Dalį buto kainos, t. y. 77 000 Lt, ieškovas atsakovei sumokėjo iš asmeninių lėšų prieš sutarties pasirašymą, o likusią dalį sumokėjo gavęs kreditą iš „Swedbank“, AB. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 1 d. tarp ieškovo ir „Swedbank“, AB, buvo sudaryta būsto kredito sutartis, pagal kurią bankas ieškovui suteikė 308 000 Lt (89 202,96 Eur) dydžio kreditą butui pirkti. 2007 m. spalio 30 d. ieškovas ir bankas sudarė susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo sutarties kredito suma buvo konvertuota į eurus ir padidinta kredito suma, papildomai ieškovui išduodant 14 482 Eur sumą. 2009 m. gruodžio 28 d. tarp ieškovo ir banko buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį ieškovui buvo atidėtas palūkanų mokėjimas ir 3 623,16 Eur padidinta kredito suma. 2010 m. liepos 19 d. susitarimu ieškovui buvo atidėtas palūkanų mokėjimas ir 7 894,45 Eur padidinta kredito suma. Bankas ieškovui iš viso suteikė 111 578,41 Eur dydžio kreditą. Ieškovui laiku nemokant kredito įmokų, bankas kredito sutartį nutraukė ir notaras išdavė vykdomąjį įrašą dėl priverstinio 121 911,18 Eur skolos išieškojimo. Nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. buvo skaičiuojamos sutartinės palūkanos nuo negrąžinto kredito likučio ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo visos priteistos sumos bei notaro atlygis už vykdomojo rašto išdavimą.Ieškovas kreipėsi į teismą dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-547-123/2013 tenkino jo ieškinį, nutraukė tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą buto prikimo – pardavimo sutartį, taikė restituciją – įpareigojo atsakovę gražinti ieškovui pagal pirkimo – pardavimo sutartį sumokėtus 391 960 Lt, o ieškovą – grąžinti atsakovei butą. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka. Šis teismo sprendimas buvo įvykdytas 2015 m. gegužės 19 d. Kadangi tarp ieškovo ir atsakovės konfliktas tęsėsi beveik penkerius metus, ieškovas turėjo didelių nenumatytų finansinių išlaidų, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų bankui.Anot ieškovo, atsakovei neįvykdžius prisiimtos prievolės, t. y. laiku nepastačius kokybiško ir atitinkančio techninius reikalavimus buto, jis įgijo naują teisę – reikalauti atlyginti nuostolius. Nurodė, kad yra teisinis pagrindas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę. Atsakovės neteisėtų veiksmų faktas, kaltė dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo bei būsimo buto statybos sutarties Nr. 26, pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų pažeidimas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Žalą sudaro turtinės teisės – teisės į butą praradimas, nuostoliai, kurie atsirado dėl kredito sutarties sudarymo, kredito dengimo nuostoliai ir nuostoliai (neįvykdyta piniginė prievolė bankui), kurie atsirado dėl gauto kredito negrąžinimo laiku. Nurodė, kad atsakovė taip pat privalo mokėti 5 procentus nuo jai sumokėtos sumos iki buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovo teigimu, atsakovė nepagrįstai naudojosi jo pinigais iki buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, nes ši sutartis buvo nutraukta. Pažymėjo, kad atsakovė žinojo, kad ieškovas butui įsigyti gavo kreditą, turėjo mokėti kredito įmokas bei palūkanas už kredito panaudojimą. Kreditas buvo paimtas tik tada, kai atsakovė garantavo, jog pastatys tinkamą naudoti pagal paskirtį pastatą. Nors ieškovas, sudarydamas kredito sutartį, prisiėmė riziką, susijusią su kredito grąžinimu, tačiau negalėjo numatyti, kad tikslas, kuriam buvo paimtas kreditas, nebus pasiektas. Anot ieškovo, jis faktiškai finansavo atsakovės veiklą, susijusią su pastato statyba, nes šią dieną atsakovė turi pastatytą nekilnojamąjį turtą. Ieškovo nuomone, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jis patyrė 57 110,75 Eur (16 676,61 Eur + 13 173,33 Eur + 27 260,81 Eur) nuostolių, tiesiogiai kylančių dėl pirkimo – pardavimo sutartyje nustatytų pardavėjo pareiškimų ir (ar) garantijų neatitikties faktinėms aplinkybėms, todėl jie turi būti priteisti iš atsakovės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. birželio 16 d. sprendimu bylos dalį dėl 16 676,61 Eur nuostolių priteisimo nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas tarp šalių.Teismas, įvertinęs civilinės bylos Nr. e2-916-459/2016 ir šios bylos duomenis, konstatavo, kad civilinėje byloje Nr. e2-916-459/2016 pareikštas ieškovo reikalavimas dėl 19 261,57 Eur turtinės žalos atlyginimo ir šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl 16 676,61 Eur nuostolių priteisimo yra grindžiami ta pačia 2015 m. kovo 19 d. banko pažyma. Atsižvelgęs tai, kad restitucija buvo taikyta dėl atsakovės kaltės pardavus ieškovui daiktą su trūkumais, taip pat tai, kad reikalavimai priteisti bankui už paskolą sumokėtas įmokas išeina už restitucijos taikymo ribų ir pagal savo prasmę yra reikalavimai dėl žalos atlyginimo, dėl jų pagrįstumo sprendžiama taikant civilinės atsakomybės taikymo taisykles (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimas civilinėje byloje e2-916-459/2016), teismas pritarė atsakovės argumentui, kad ši bylos dalis yra nutrauktina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu.Teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti ieškovui iš atsakovės 40 434,14 Eur (27 260,81 Eur + 13 173,33 Eur) nuostolių, nes ieškovas neįrodė egzistuojant priežastiniam ryšiui tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (atsakovei pardavus daiktą su trūkumais) bei atsiradusios žalos. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog atsakovė žinojo apie kredito gavimą, jo tikslą ir paėmimo momentą, taip pat atsakovės reakcija į pretenziją, ieškinį nėra pakankami teigti, kad 40 434,14 Eur suma susidarė dėl to, kad atsakovė pardavė ieškovui daiktą su trūkumais, juolab, kad visą ginčo laikotarpį ieškovas turėjo teisę faktiškai naudotis butu. Teismas pritarė atsakovei, kad ieškovas laisva valia prisiėmė visas rizikas, susijusias su sprendimu imti kreditą iš banko bei pasirašyti kredito sutartį atitinkamomis sąlygomis. Atsakovė nekontroliavo ir neturėjo intereso kontroliuoti, kokių lėšų pagrindu bus sumokėta sutarties kaina. Apribojimų ir (ar) įpareigojimą analizuojamu klausimu sutartyje nenumatyta. Ta aplinkybė, kad ieškovas nusprendė kredito pagrindu skolintis didžiąją dalį buto kainos, negali būti panaudota prieš atsakovę, nes atsakovė šiuose santykiuose nedalyvavo, nebuvo kreditavimo santykių šalimi. Teismas laikė pagrįstais ir atsakovės argumentus, kad 2009 ir 2010 m. kredito suma pagal tą pačią kredito sutartį buvo padidinta (ieškovui pinigai realia išmokėti nebuvo) dėl to, kad ieškovas susidūrė su finansiniais sunkumais ir neturėjo galimybės vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Taip pat konstatavo, kad atsakovė negali būti atsakinga už tai, kad ieškovas nevykdė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nes ieškovas veikė savo rizika, o banko sprendimo nutraukti kredito sutartį neginčijo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas M. A. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Nagrinėjamu atveju šalis siejo vartojimo sutartiniai santykiai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.363 straipsnio 7 dalį, visais atvejais pirkėjas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Nagrinėjamu atveju atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais – konstatuotas netinkamos kokybės daikto pardavimas.Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 suformuotos praktikos, kurioje nurodyta, kad CK 6.258 straipsnio 4 dalies normą aiškinant kartu su CK 6.252 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių teisės kodifikavimo aktų principus, konstatuotina, jog tais atvejais, kai skolininkas neįvykdo sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), jam kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, priežastiniu ryšiu susijusius su sutarties pažeidimu, net ir tais atvejais, kai tokio dydžio nuostolių, sudarydamas sutartį, jis negalėjo numatyti kaip sutarties neįvykdymo pasekmės. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju atsakovės kaltė vertintina būtent kaip didelis neatsargumas. Bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovei buvo žinoma, kokiu tikslu ir iš kokių lėšų ieškovas perka būstą, t. y. kad iš banko imamas kreditas. Taip pat turėjo suprasti, kad netinkamos kokybės daikto pagaminimo atveju ieškovo teisės bus pažeistos ir atsakovė turės atlyginti tam tikrus nuostolius, tačiau nepaisant to pardavė ieškovui netinkamos kokybės daiktą, todėl privalo ieškovui atlyginti visus dėl to patirtus nuostolius, taigi, ir išvestinius – negautas pajamas (neišvengtas išlaidas). Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas laisva valia prisiėmė visas rizikas, susijusias su sprendimu imti kreditą iš banko bei pasirašyti kredito sutartį atitinkamomis sąlygomis, o atsakovė nekontroliavo ir neturėjo intereso kontroliuoti, kokių lėšų pagrindu bus sumokėta sutarties kaina.Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir prašomos priteisti žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovės veiksmai atlikti anksčiau nei atsirado nuostoliai, o atsiradę nuostoliai yra atsakovės elgesio rezultatas. Atsakovės elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis (CK 6.247 straipsnis). Atsakovei tinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, ieškovas nebūtų patyręs turtinių praradimų.Pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu buto rinkos kaina buvo 94 127 Eur. Ieškovui butas parduotas už 113 519 Eur. Taigi, atsakovė gavo pelną.Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina nuostolių dydį.Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė UAB „PAMARIO TROBA“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Apeliantas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta bylos dalis, tačiau nenurodo jokių nesutikimo su šia sprendimo dalimi argumentų, todėl yra pagrindas daryti išvada, jog jis apskritai neginčija šių pirmosios instancijos teismo motyvų.Įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra išspręstas ieškovui žalos atlyginimo klausimas – t. y. dėl 19 261,57 Eur išlaidų / nuostolių, kuriuos ieškovas patyrė sumokėdamas kreditą, atlyginimo, todėl pagrįstai teismas nutraukė bylos dalį dėl 16 676,61 Eur nuostolių priteisimo.Anot atsakovo, byla turėjo būti nutraukta visa apimtimi.Pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai sudarė pagrindą atmesti ieškovo reikalavimus. Ieškovas su atsakove už perkamą butą galėjo atsiskaityti tiek savo asmeninėmis lėšomis, tiek skolintais pinigais – ieškovas buvo laisvas apsispręsti kokiomis lėšomis jis pirks butą. Atsakovė nebuvo suinteresuota, kaip su ja bus atsiskaitoma. Būtent ieškovas, kaip rūpestingas ir atidus asmuo, privalėjo įvertinti savo galimybes mokėti kredito įmokas. Taigi, atsakovė negali būti laikoma atsakinga už tai, kad ieškovas nesugebėjo laiku vykdyti savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį. Be to, apeliantas išimtinai savo valia ir rizika pasididino kreditą, nors tai nebuvo susiję su buto pirkimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas reikalavimo atlyginti nuostolius, kurie buvo patirti nutraukus buto pirkimo – pardavimo sutartį dėl esminių sutarties sąlygų pažeidimo, t. y. pardavus netinkamos kokybės daiktą, pagrįstumo klausimas.Nenustačius CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnis).Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-547-123/2013 nutraukė tarp M. A. ir atsakovės UAB „PAMARIO TROBA“ 2007 m. birželio 27 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo butą su priklausiniais, esantį (duomenys neskelbtini), ir taikė restituciją – įpareigojo atsakovę UAB „PAMARIO TROBA“ per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti pirkimo – pardavimo sutarties Nr. K1MS-6524 pagrindu gautą 391 960 Lt sumą ieškovui, o ieškovą įpareigojo sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą grąžinti atsakovei. Šis Klaipėdos apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-583/2014. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2015 m. kovo 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas įvykdytas 2015 m. gegužės 19 d.Ieškovas šioje byloje prašo iš atsakovės priteisti 57 110,75 Eur (16 676,61 Eur + 27 260,81 Eur + 13 173,33 Eur) nuostolių. 16 676,61 Eur nuostolių pagrįstumą įrodinėja „Swedbank“, AB (toliau – Bankas) 2015 m. kovo 19 d. pažyma Nr. SR/15-6877, kurioje nurodyta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 19 d. Bankui, be kitko, sumokėjo: 14 416,41 Eur palūkanas už kredito panaudojimą, 471,70 Eur įstatymines palūkanas, 656,72 Eur delspinigius, 318,58 Eur administravimo / sąlygų keitimo mokestį, 569,38 Eur turto draudimą, 243,82 Eur išieškojimo išlaidas.Ieškovas nuostoliais laiko ir 27 260,81 Eur sumą, kurią jis privalo Bankui sumokėti po restitucijos taikymo. Šiuos nuostolius įrodinėja Banko 2016 m. sausio 5 d. raštu Nr. SR/16-179, kuriame nurodyta, kad po restitucijos taikymo ieškovo skolą bankui, be kitko, sudaro: 10 164,39 Eur sutartinės palūkanos, 17 096,42 Eur įstatyminės palūkanos (žr. prie šio rašto pateiktą lentelę skola 2016 m. sausio 5 d.). Ieškovas įrodinėja, kad jis nuo 2015 m. kovo 19 d. Bankui, be kitko, sumokėjo 10 487,29 Eur sutartinių palūkanų, 2 242,56 Eur delspinigių, 243,82 Eur išlaidų už vykdomojo įrašo išdavimą, 199,65 Eur įstatyminių palūkanų, t. y. iš viso 13 173,33 Eur, kurie taipogi laikytini nuostoliais, kurie turi būti priteisti iš atsakovės (žr. Banko 2016 m. sausio 5 d. rašte Nr. SR/16-179 pateiktą informaciją apie padengtas sumas).Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o teismo motyvai, kurių pagrindu buvo nutraukta civilinės bylos dalis, kurioje ieškovas reikalavo 16 676,61 Eur nuostolių atlyginimo, ir atmesti kiti ieškovo pareikšti reikalavimai, laikytini pagrįstais.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata savybė yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Skiriami materialūs ir procesiniai sprendimo, turinčio res judicata galią, teisiniai padariniai. Procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis). Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio – tai negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje. Antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – tai pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-916-459/2016 M. A. ieškinį tenkino iš dalies: atmetė M. A. reikalavimus dėl neturtinės žalos, turtinės žalos, t. y.: 17 897,72 Eur palūkanų, 4 972,49 Eur už virtuvės baldų komplektą, 2 015,75 Eur už buto remonto darbus, 19 261,57 Eur, sumokėtų AB „Swedbank“ už paskolą, kuri paimta tam, kad būtų įsigytas ir įrengtas butas; priteisimo; patenkino M. A. reikalavimą dėl 538,69 Eur, sumokėtų už teismo sprendimu nutrauktos notarinės buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, priteisimo; UAB „PAMARIO TROBA“ priešieškinį dėl 3 500 Eur skolos iš M. A. ir trečiojo asmens V. A. priteisimo tenkino visiškai. Šio teismo sprendimo M. A. apeliacine tvarka neginčijo. Apeliacinį skundą padavė „UAB „PAMARIO TROBA“ ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-167-943/2017 nutarė Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Teisėjų kolegija, įvertinusi Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančius civilinės bylos Nr. e2-916-459/2016 duomenis ir šios bylos duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą nutraukti nagrinėjamos bylos dalį, kurioje ieškovas reikalavo iš atsakovės priteisti 16 676,61 Eur nuostolių, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu.Ieškovas apeliaciniame skunde neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jo civilinėje byloje Nr. e2-916-459/2016 pareikšto reikalavimo dėl 19 261,57 Eur turtinės žalos atlyginimo ir šioje byloje pareikšto reikalavimo dėl 16 676,61 Eur nuostolių priteisimo pagrįstumas yra įrodinėjami ta pačia Banko 2015 m. kovo 19 d. pažyma. Taigi, neneigia ir fakto, kad šioje byloje reikalaujamos 16 676,61 Eur sumos ieškovas jau prašė priteisti civilinėje byloje Nr. e2-916-459/2016 (civilinėje byloje Nr. e2-916-459/2016 papildomai dar buvo prašoma priteisti 2 584,96 Eur sumokėtą paskolos dalį) ir dėl šios sumos priteisimo ieškovui iš atsakovės (ne)pagrįstumo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pasisakė – t. y. buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo atsisakyta priteisti 19 261,57 Eur (tame tarpe ir šioje byloje pakartotinai prašomą priteisti 16 676,61 Eur sumą). Klaipėdos apygardos teismas, atmesdamas M. A. reikalavimą dėl 19 261,57 Eur priteisimo, 2016 m. birželio 23 d. sprendime konstatavo, kad: M. A. neįrodė, jog ši suma yra dėl atsakovės UAB „PAMARIO TROBA“ neteisėtų veiksmų patirta žala; ieškovas ginčo butu naudojosi visą tą laikotarpį, už kurį prašo priteisti įmokas bankui; ieškovas paskolą ėmė savo rizika, todėl kaip atidus, protingas ir rūpestingas asmuo turėjo įvertinti savo galimybes mokėti kredito įmokas; grąžintina paskolos dalis nelaikytina ieškovo patirta žala, nes taikant restituciją ieškovui buvo priteista už butą sumokėta suma; neįrodyta, kad delspinigiai, įstatyminės palūkanos, išieškojimo išlaidos susidarė kaip atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatas, o ne dėl to, jog ieškovas tinkamai nevykdė savo prievolių bankui (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kadangi dėl 16 676,61 Eur sumos nepagrįstumo jau yra pasisakyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, atmestini ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad šioje byloje pareikštas tapatus reikalavimas dėl 16 676,61 Eur žalos priteisimo iš UAB „PAMARIO TROBA“ yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutarta nutraukti bylos dalį dėl šios sumos priteisimo, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 1 dalies 3 punktu, laikytina teisėta ir pagrįsta. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas yra pareiškęs ir reikalavimus, dėl kurių (ne)pagrįstumo nėra pasisakyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. dėl 40 434,14 Eur (27 260,81 + 13 173,33 Eur) nuostolių priteisimo, jų pagrįstumas vertintinas, vadovaujantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis materialinėmis teisės normomis (CK XXII skyrius „Civilinė atsakomybė“).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė esant priežastiniam ryšiui tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (pardavus daiktą su trūkumais) bei atsiradusios žalos, todėl atmetė jo reikalavimą priteisti iš atsakovės 40 434,14 Eur nuostolių.Ieškovas apeliaciniame skunde deklaruoja, kad teismas, priimdamas tokį procesinį sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013 suformuotą praktiką, kurioje pasisakyta dėl CK 6.258 straipsnio 4 dalies ir 6.252 straipsnio 1 dalies taikymo.Ieškovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovės neteisėti veiksmai (netinkamos kokybės daikto pardavimas) yra įrodyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl atskirai šio fakto nereikia įrodinėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad fakto, jog atsakovė ieškovui pardavė netinkamos kokybės daiktą, nekvestionavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau jis sprendė, jog nebuvo įrodytas priežastinio ryšio tarp šių ieškovo nurodytų neteisėtų veiksmų ir reikalaujamų priteisti nuostolių egzistavimas, o ieškovo cituojamoje kasacinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013, būtent ir akcentuojama, kad neįvykdžius sutartinės prievolės tyčia ar dėl didelio neatsargumo (didelio aplaidumo), skolininkui kyla pareiga atlyginti nukentėjusios šalies patirtus nuostolius, kurie priežastiniu ryšiu susiję su sutarties pažeidimu.Ieškovas apeliaciniame skunde deklaruoja, kad atsakovei buvo žinoma, kokiu tikslu ir iš kokių lėšų ieškovas perka būstą, t. y. kad iš banko imamas kreditas. Taip pat turėjo suprasti, kad netinkamos kokybės daikto pagaminimo atveju jo teisės bus pažeistos ir atsakovė turės atlyginti tam tikrus nuostolius, tačiau nepaisant to pardavė netinkamos kokybės daiktą, todėl privalo jam atlyginti visus dėl to patirtus nuostolius, taigi, ir išvestinius – negautas pajamas (neišvengtas išlaidas). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas pritarti ne ieškovo, o pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams – t. y. kad atsakovės žinojimo apie ieškovo paimtą kreditą faktas nesudaro pagrindo reikalaujamus priteisti nuostolius laikyti esant priežastiniame ryšyje su atsakovės atliktais neteisėtais veiksmais (t. y. kad buvo parduotas daiktas su trūkumais).Šiame kontekste svariais laikytini atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad ieškovas su atsakove už perkamą butą galėjo atsiskaityti tiek savo asmeninėmis lėšomis, tiek skolintais pinigais – ieškovas buvo laisvas apsispręsti kokiomis lėšomis jis pirks butą. Atsakovė nebuvo suinteresuota, kaip su ja bus atsiskaitoma (pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartyje taipogi nebuvo sąlygos, įpareigojančios ieškovą pirkti butą ir skolintomis lėšomis). Šios aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog ieškovas savo valia prisiėmė visas rizikas, susijusias su sprendimu imti kreditą iš Banko ir pasirašyti kredito sutartį atitinkamomis sąlygomis, atitinkamai, ta aplinkybė, kad butui įsigyti ieškovas nusprendė didžiąją dalį kainos skolintis iš banko, negali būti panaudota prieš atsakovę, nes atsakovė šiuose teisiniuose santykiuose nedalyvavo. Be to, kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą (tai pažymėta ir jau minėtoje Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendime), ieškovas, kaip rūpestingas ir atidus asmuo, privalėjo įvertinti savo galimybes mokėti kredito įmokas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, taip pat į tai, jog ieškovas neneigia pirmosios instancijos teismo teiginių, jog 2009 m. ir 2010 m. kredito suma buvo padidinta (ieškovui pinigai realiai išmokėti nebuvo) dėl to, kad jos susidūrė su finansiniais sunkumais ir neturėjo galimybės vykdyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o prašomi priteisti delspinigiai, įstatyminės palūkanos, išlaidos už vykdomojo įrašo išdavimą atsirado dėl paties ieškovo netinkamo kredito sutarties įsipareigojimų vykdymo (ieškovas pripažįsta, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta todėl, kad jis vėlavo mokėti įmokas pagal sutartį), yra pagrindas pripažinti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodytų atsakovės neteisėtų veiksmų (buto su trūkumais pardavimo) ir prašomų priteisti nuostolių egzistavimas. Atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė materialinių teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, nuostatas bei jau minėtą kasacinio teismo suformuotą praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2013, nes neįrodžius bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, ši atsakomybė negali būti taikoma.Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialines, tiek proceso teisės normas, todėl nėra pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti ar keisti, todėl ginčijamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnis).Atsakovė UAB „PAMARIO TROBA“ pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą priteisti iš ieškovo 898,43 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą tenkintas, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatyto užmokesčio, yra pagrindas tenkinti atsakovės prašymą dėl 898,43 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo visa apimtimi (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. A. (M. A.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „PAMARIO TROBA“ (juridinio asmens kodas 142049656) 898,43 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus, 43 ct) bylinėjimosi išlaidų.