- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-15
- Bylos Nr.
- e2A-423-739/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-37-3-00694-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė, Dalia Pranckienė
- Atsakovas
- VšĮ Centrinis vertimo biuras
- Ieškovas
- D. U.
- Kategorijos
- 1.1.6.3Darbo teisių gynimas
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Laimutės Sankauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-142-233/2021 pagal ieškovės D. U. ieškinį atsakovei VšĮ Centrinis vertimo biuras dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. U. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo VšĮ Centrinis vertimo biuras (toliau ir – atsakovė, ir apeliantė) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 str. 2 d. 2 p. neteisėtu, negrąžinti ieškovės į darbą, darbo sutarties nutraukimo dieną laikyti teismo sprendimo priėmimo dieną, pakeičiant darbo sutarties nutraukimo pagrindą iš DK 58 str. 2 d. 2 p. į DK 55 str. 1 d., priteisti iš atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras neišmokėtą darbo užmokestį už 2020 m. kovo mėn. 462,40 Eur (su privalomais mokesčiais), už 2020 m. balandžio mėn. 115,60 Eur (su privalomais mokesčiais), už 2020m.gegužės mėn. 91,05 Eur (su privalomais mokesčiais), taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos 2020 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos po 86,71 Eur (su privalomais mokesčiais) už kiekvieną darbo dieną, vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio 1821 Eur (su privalomais mokesčiais) kompensaciją, 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.
2. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) išnagrinėjo darbo bylą Nr.APS-118-10673/2020 pagal ieškovės D. U. prašymą atsakovei VšĮ Centrinis vertimo biuras dėl jos atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir 2020 m. birželio 9 d. sprendimu jos prašymą dėl 2020 m. gegužės 6 d. Nr. 20200506-1 įsakymo „Dėl atleidimo iš darbo“ pagal DK 58 str. 2 d. 2 p. panaikinimo ir patirtos neturtinės žalos priteisimo, atmetė. Įpareigojo atsakovę VšĮ Centrinis vertimo biuras deklaruoti duomenis Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie SADM (toliau – ir VSDFV) apie ieškovei D. U. priskaičiuotas 2020 m. balandžio mėnesio 491,38 Eur išmokas. Ieškovė nesutiko su DGK 2020 m. birželio 9 d. sprendimu ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 231 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pareiškė ieškinį dėl darbo ginčo išnagrinėjimo teisme.
3. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp jos ir atsakovės 2020 m. kovo 5 d. pasirašyta neterminuota darbo sutartis Nr. 23, pagal kurią ieškovė nuo 2020 m. kovo 9 d. pas atsakovę buvo priimta dirbti administratore, mokant mėnesinį darbo užmokestį ne mažiau 3 MMA, darbuotojui sutikus, mokant vieną kartą per mėnesį iki einamojo mėnesio 15 d., nustatyta darbo laiko norma 40 val./sav., susitarta dėl 3 mėnesių bandomojo laikotarpio.
4. Paaiškino, kad ieškovė buvo įdarbinta per Užimtumo tarnybą, kuri atsakovei subsidijavo jai mokamą darbo užmokestį. Taip pat paaiškino, kad darbo sutarties pasirašymo dieną ieškovei nebuvo įteiktas darbo sutarties egzempliorius, ji nebuvo informuota apie darbo tvarkos taisykles, jai nebuvo įteiktas joks pareigybės aprašymas ir neišaiškintos kitos su darbu susijusios sąlygos.
5. Teigė, jog paklausus darbdavio, kada turi pradėti dirbti ir konkrečiai kokias darbo funkcijas vykdys, ji atsakovės atstovo J. T. buvo informuota, kad pirmą savaitę į darbą ateiti nereikės. Po savaitės 2020 m. kovo 16 d., ieškovei nuvykus į (duomenys neskelbtini) padalinį, jis buvo užrakintas, ieškovei paskambinus ir pasiteiravus, kur reikės dirbti, atsakovės atstovas J. T. informavo, kad karantino metu į darbą vykti nereikės. Kokiu būdu vyks darbas pas atsakovę nepaaiškino. 2020 m. balandžio 16 d. prasidėjo atsakovės atstovo J. T. psichologinis spaudimas ieškovės atžvilgiu, vertimas ją išeiti iš darbo darbuotojo pareiškimu, ką patvirtino tarp jos ir atstovo vykęs susirašinėjimas Messenger žinutėmis.
6. Ieškovei nesutikus išeiti iš darbo darbuotojo pareiškimu, atsakovės atstovas J. T. ieškovei telefonu pradėjo siųsti žinutes, kad ji raštu paaiškintų, kodėl neina į darbą. Ieškovė atsakovės nurodymu nuvykdavo į darbą ir rasdavo užrakintas duris. 2020 m. gegužės 4 d. ieškovė gavo įspėjimą dėl darbo pareigų pažeidimo, kuriame nurodoma, kad ieškovė 2020 m. balandžio 28 d. ir 2020 m. balandžio 29 d. nebuvo darbe ir dėl to įspėjama, kad pakartotinis darbo pareigų pažeidimas gali būti pagrindas nutraukti darbo sutartį. 2020 m. gegužės 5 d. ieškovė gavo dar vieną pranešimą pasiaiškinti, kodėl 2020 m. gegužės 5 d. ieškovė nebuvo darbe bei nurodė, kad jei sąlygos (duomenys neskelbtini) padalinyje netenkina, yra ir (duomenys neskelbtini) padalinys, nuo 2020 m. gegužės 6 d. ji galinti vykti į jį. 2020 m. gegužės 5 d. ieškovė nurodė, kad ji sutinka vykti į (duomenys neskelbtini), prašydama nurodyti (duomenys neskelbtini) darbo vietos adresą. Tačiau atsakovė 2020 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą nutraukti darbo sutartį nuo 2020 m. gegužės 6 d. DK 58 straipsnio 1 dalies pagrindu bei 2020 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr.20200506-1 atleisti iš darbo ieškovę nuo 2020 m. gegužės 6 d. pagal DK 58 str. 2 d. 2 p.
7. Ieškovės manymu, jos atleidimas iš darbo 2020 m. gegužės 6 d. DK 58 str. 2 d. 2 p. pagrindu, t. y. už tai, kad per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas – neatvykimas į darbą be pateisinamos priežasties, yra neteisėtas. Visų pirma dėl to, kad ieškovė, atsakovei nurodžius, į darbą vykdavo, tačiau rasdavo užrakintas kabineto duris. Nors atsakovė ir neginčija, kad ieškovė į darbą nėjo, tačiau 2020 m. kovo mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2020 m. kovo 9 d. žymėjo, kad ieškovė dirba 8 val., tame tarpe ir nuo 2020 m. kovo 16 d., prasidėjus karantinui, nors ieškovei nuotolinis darbas nebuvo suteiktas. Už 16 darbo dienų ieškovei priskaičiuotas 1387,3 Eur darbo užmokestis, nurodyta išmokėti 882,86 Eur pagal 2020 m. balandžio 1 d. kasos išlaidų orderį serija JT Nr. 0027, tačiau šio kasos išlaidų orderio ieškovė nėra pasirašiusi.
8. Paaiškino, kad dėl susidariusios konfliktinės situacijos tarp ieškovės ir atsakovės, ieškovė neprašė grąžinti jos į pirmesnį darbą, o prašė priteisti DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio išmokas: vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, 2020 m. gegužės 6 d., iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei vieno vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, kadangi ieškovės darbo stažas pas atsakovę yra nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. gegužės 6 d.
9. Taip pat paaiškino, kad ieškovė iš atsakovės darbo bylos DGK nagrinėjimo metu 2020 m. birželio 1 d. banko pavedimu gavo 341 Eur darbo užmokestį už 4 mėn. ir išmoką už nepanaudotas atostogas. Kaip teigiama Darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 9 d. sprendime, už 2020 m. balandžio mėnesį ieškovei priskaityta 491,38 Eur išmokų (išmokėti 297,29 Eur), gegužės mėnesį priskaityta 72,25 Eur išmokų už nepanaudotas atostogas (išmokėti 43,71 Eur). Tačiau ieškovei neišmokėta už 2020 m. kovo mėnesį nuo 9 d. iki 31 d. už 16 darbo dienų – kovo mėnesio vidutinis dienos darbo užmokestis (607 Eur : 21 d. d.) 28,90 Eur, kadangi ieškovė turėjo dirbti 16 d. d., jai turėjo būti priskaičiuotas 462,40 Eur darbo užmokestis su privalomais mokesčiais; balandžio mėnesio vidutinis dienos darbo užmokestis (607 Eur : 21 d. d.) 28,90 Eur, ieškovė turėjo dirbti nuo 1 iki 30 dienos, nuo 1 iki 27 d. su ieškove atsiskaityta, liko neatsiskaityta nuo 27 d. iki 30 d. už 4 darbo dienas, todėl jai turėjo būti priskaičiuotas 115,60 Eur darbo užmokestis su privalomais mokesčiais; gegužės mėnesio vidutinis dienos darbo užmokestis (607 Eur : 20 d. d.) 30,35 Eur, ieškovė turėjo dirbti nuo 4 iki 6 dienos, 3 darbo dienas, jai turėjo būti priskaičiuotas 91,05 Eur darbo užmokestis su privalomais mokesčiais. Dėl to teigė, kad atsakovė privalo ieškovei išmokėti darbo užmokestį prastovos laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. gegužės 6 d., iš viso 669,05 Eur (su privalomais mokesčiais).
Šalies argumentai
10. Ieškovė taip pat prašė priteisti jai 1000 Eur neturtinės žalos, kadangi ieškovė yra neįgali, o atsakovė, pasinaudodama ieškovės padėtimi, galimai naudojosi Užimtumo tarnybos subsidijomis, piktybiškai pažeidinėjo įstatymus, jai pagrasinus kreiptis į teisėsaugos institucijas, atleido ieškovę iš darbo. Dėl tokio atsakovės elgesio, tyčiojimosi iš ieškovės, psichologinio spaudimo darymo, ieškovė teigė patirianti dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, nerimą, turėjo vykti į ikiteisminio tyrimo institucijas: policiją, finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą, teismą. Dėl to sutriko ieškovės sveikata, ieškovė turi vartoti raminančius vaistus.
Atsiliepimas
11. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad 2020 m. balandžio 28 d. atsakovė elektroniniu laišku kreipėsi į ieškovę, kad ieškovė pateiktų paaiškinimą, kodėl nebuvo darbo vietoje, skiriant parą laiko pateikti atsakymą – paaiškinimą elektroniniu laišku, ieškovei nepateikus jokio paaiškinimo, atsakovė kreipėsi pakartotinai ir tik 2020 m. balandžio 30 d. ieškovė pagaliau sureagavo ir pateikė atsakymą. 2020 m. gegužės 4 d. dar prieš darbo dienos pradžią, atsakovė el. paštu išsiuntė įspėjimą dėl darbo pareigų pažeidimo, tikėjosi, kad gavusi įspėjimą, darbuotoja vyks į darbą, tačiau ieškovė nebuvo darbe ir 2020 m. gegužės 4 d.
12. Atsakovė nurodė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta pagal DK 58 str. 2 d. 2 p., ir nors darbdavys nenutraukė iš karto su ieškove darbo sutarties, suteikdamas darbuotojai antrą galimybę ir skyrė įspėjimą, tačiau darbuotoja neįvertino darbdavio geros valios, ir toliau nebuvo darbe, nepateikė paaiškinimuose svarbių motyvų dėl tokio subjektyvaus sprendimo, rimtas priežastis pagrindžiančių dokumentų, todėl darbdavys turėjo pakankamą pagrindą atleisti darbuotoją tiek pagal DK 58 str. 2 d. 1 p. dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, tiek pagal DK 58 str. 2 d. 2 p.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
13. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies – ieškovės D. U. atleidimą iš darbo VšĮ Centrinis vertimo biuras 2020 m. gegužės 6 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą pripažino neteisėtu, pakeitė ieškovės D. U. atleidimo iš darbo pagrindą į DK 55 straipsnio 1 dalį, jos atleidimo iš darbo data laikant šio teismo sprendimo įsiteisėjimo datą. Priteisė ieškovei D. U. iš atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras 462,40 Eur darbo užmokesčio su privalomais mokesčiais už prastovą 2020 m. kovo mėnesį (16 d. d.), 115,60 Eur darbo užmokesčio už prastovą su privalomais mokesčiais už 2020 m. balandžio mėnesį (4 d. d.), 91,05 Eur (darbo užmokesčio už prastovą su privalomais mokesčiais už 2020 m. gegužės mėn. (3 d. d.), vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. gegužės 7 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. po 28,90 Eur už kiekvieną darbo dieną, t. y. 4826,63 Eur, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos po 30,57 Eur už kiekvieną darbo dieną , t. y. 1925,91 Eur, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. balandžio 3 d. po 30,57 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. gegužės 6 d., taip pat 607 Eur kompensaciją bei 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
14. Teismas nurodė sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio ieškovei D. U. priteisimo, neviršijančią vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, vykdyti skubiai, nusprendė likusios dalies ieškovės ieškinio netenkinti, įpareigojo atsakovę VšĮ Centrinis vertimo biuras deklaruoti duomenis VSDFV apie priteistas ieškovei su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas bei pateikti patikslintus duomenis dėl nepagrįstai ieškovei už 2020 m. kovo mėn. priskaičiuoto darbo užmokesčio, priteisė iš atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras 282 Eur žyminio mokesčio 336 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 20,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
15. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovei pasirašant darbo sutartį su atsakove, ieškovė nebuvo supažindinta su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymu ar kitais darbo sutartimi pavestų jai pareigų atlikimu susijusiais darbdavio rašytiniais nurodymais, patvarkymais, įsakymais ar pan. 2020 m. kovo 16 d. šalyje paskelbus karantiną, atsakovė nebuvo nustačiusi tvarkos, kaip ir kokia tvarka bus vykdomos (ir ar bus vykdomos) atsakovės teikiamos paslaugos paskelbto šalyje karantino metu atsakovės (duomenys neskelbtini) padalinyje, į kurį buvo priimta ieškovė.
16. Iš byloje esančių ir vienas kitam prieštaraujančių atsakovės vadovo J. T. ir buvusios vadovės G. R. parodymų teismas vertino, kad yra pagrįstas pagrindas manyti, jog ieškovei joks darbo užmokestis už 2020 m. kovo mėnesį nebuvo sumokėtas. Atsakovė 2020 m. kovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje neturėjo teisinio pagrindo ieškovei žymėti darbo laiką nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. kovo 31 d. ir tuo pagrindu nepagrįstai nurodė jai priskaičiuotą už 2020 m. kovo mėnesį darbo užmokestį – 1387,43 Eur ir šiuos duomenis nepagrįstai pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
17. Teismo vertinimu, atsakovė ieškovei 2020 m. kovo mėnesį nedirbant, o atsakovei dėl paskelbto karantino neturint galimybių suteikti ieškovei sutartyje sulygtą darbo sutartimi darbą, turėjo teisinį pagrindą skelbti ieškovei prastovą, apmokėdama už ją nustatyta tvarka, tačiau ieškovei prastova paskelbta tik 2020 m. kovo 31 d., o 2020 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr.20200424-01 „Dėl prastovos atšaukimo“ nuo 2020 m. balandžio 27 d. ieškovė atšaukta iš prastovos, jai nurodyta atvykti į įstaigą. Atsakovė neginčijo, kad ir atšaukus ieškovę iš prastovos nuo balandžio 27 d., įstaigoje nebuvo nustatyta darbo tvarka karantino sąlygomis, atsakovė nepateikė įrodymų, kokių priemonių buvo imtasi, kad būtų užtikrintos ieškovės bei trečiųjų asmenų, kuriems turėjo teikti paslaugas atsakovė, saugios sąlygos, susijusios su paskelbtais ribojimais, siekiant užkirsti kelią COVID-19 plitimui.
18. Teismas sprendė, kad ieškovė neturėjo net galimybių patekti į jos darbo funkcijų atlikimui reikalingas patalpas atsakovės padalinyje (duomenys neskelbtini), ką aiškiai nurodė savo parodymuose liudytoja G. R., patvirtindama, kad raktą nuo patalpų turėjo ji ir J. T., kuris balandžio mėn. pabaigoje–gegužės mėn. buvo (duomenys neskelbtini), o ji iš J. T. nebuvo gavusi jokio pavedimo dėl raktų nuo patalpų perdavimo ieškovei. Tai, kad ieškovei nebuvo sudaryta net galimybė patekti į (duomenys neskelbtini) padalinyje esančią patalpą, ir apie tai žinojo tuo metu laikinai einantis įstaigos vadovo pareigas J. T., rodo ir pateiktas DGK byloje vykęs tarp šalių susirašinėjimas 2020 m. balandžio 27 d.
19. Visuma teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų leido teismui spręsti, kad atsakovės veiksmai prieštaravo jos pareigoms tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti darbo drausmę, nepažeisti įstatymų ir darbo sutarties, kurie sąlygojo tai, kad dėl atsakovės veiksmų (neveikimo) ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos patekti į darbo sutartyje jai nurodytą darbo vietą atsakovės padalinyje (duomenys neskelbtini), nors atsakovė reikalavo, kad ieškovė atvyktų į darbo vietą, atšaukusi ją iš prastovos nuo 2020 m. balandžio 27 d., kas, teismo vertinimu, eliminavo ieškovės kaltę dėl jos nebuvimo darbe nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 5 d., nes į darbo vietą ji negalėjo patekti dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, o dėl atsakovės netinkamų veiksmų ir netinkamo darbo organizavimo.
20. Teismas sprendė, kad 2020 m. gegužės 6 d. nepagrįstai, nesant teisėto pagrindo, atsakovė priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo Nr.1 , kuriame nurodė, kad ieškovė 2020 m. gegužės 4 d. – 2020 m. gegužės 6 d. nebuvo darbe be pateisinamų priežasčių, ir įsakymą „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr.20200506-1, kuriuo atleido ieškovę iš darbo nuo 2020 m. gegužės 6 d. pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, todėl ieškovės reikalavimą pripažinti jos atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą neteisėtu, teismas laikė pagrįstu ir tenkintinu.
21. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, atsakovei nesuteikus darbo sutartyje sulygto darbo ieškovei nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. kovo 16 d., o nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 17 d. 24:00 val. esant paskelbtam šalyje karantinui dėl COVID-19 ir su tuo nustatytais ribojimais, atsakovei, neturint galimybių suteikti ieškovei sulygtą darbo sutartyje darbą dėl objektyvių priežasčių, sprendė, kad buvo teisinis pagrindas skelbti ieškovei prastovą ir už nurodytą laikotarpį apmokėti vadovaujantis DK 47 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 3 dalies 3 punktu , t. y. mokant ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA), esant su ieškove sudarytoje darbo sutartyje sulygtai visai darbo laiko normai. Nurodė, kad tokia pat pareiga teko atsakovei apmokėti ieškovei už prastovą ir nuo 2020 m. balandžio 1 d. iki atleidimo iš darbo dienos 2020 m. gegužės 6 d.
22. Įvertinęs tai, kad ieškovė faktiškai pagal darbo sutartį nepradėjo dirbti ir negavo darbo sutartimi sulygto atlyginimo, o darbdavys privalėjo ieškovei skelbti prastovą, negalėdamas suteikti jai darbo sutartimi sulygto darbo ir už jį apmokėti DK 47 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendė, kad ieškovei iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos dydžio dydis skaičiuotinas nuo nustatyto MMA dydžio. Be to teismas priteisė iš atsakovės ieškovei ir MMA dydžio, t. y. 607 Eur, kompensaciją (DK 218 straipsnio 4 dalis).
23. Spręsdamas dėl ieškovės pateikto reikalavimo priteisti 1000 Eur iš atsakovės neturtinei žalai atlyginti, teismas įvertintino tai, kad atsakovė, būdama darbdave, pati nesilaikydama pareigos supažindinti ieškovę su jos darbo sąlygomis, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis, kitais lokaliniais teisės aktais, nesudarydama ieškovei sąlygų patekti į darbo patalpą, kurioje buvo nurodyta ieškovės darbo vieta, žinodama, kad nuo darbo vietos, kurioje turėjo dirbti ieškovė, ieškovei nebuvo perduoti raktai ir ji negalėjo patekti į patalpas, atsakovė reikalavo, kad ieškovė ne tik vyktų į darbo vietą, bet kad ir pasiaiškintų dėl neatvykimo į darbą, o 2020 m. gegužės 5 d. žinute pasiūliusi ieškovei dirbti (duomenys neskelbtini) padalinyje, 2020 m. gegužės 6 d. su ieškove darbo sutartį nutraukė DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu pagrindu, kuris laikytinas ieškovę diskredituojančiu. Sprendė, kad tokie atsakovės veiksmai ieškovės atžvilgiu laikytini nepriimtinais, nepagarbiais ieškovės atžvilgiu, dėl ko sutiko, kad dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovė patyrė pažeminimą, stresą, nerimą, ieškovė buvo priversta kreiptis į įvairias institucijas, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus, o dėl deklaruoto VSDFV jos darbo užmokesčio už 2020 m. kovo mėn., ieškovė už 2020 m. balandžio – birželio mėnesius negavo kompensacijos už karštą vandenį, ką patvirtina teismui (duomenys neskelbtini) Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
24. Apeliaciniu skundu atsakovė VšĮ Centrinis vertimo biuras prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės D. U. ieškinį atmesti, o nusprendus, kad apeliantė neteisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškove, sumažinti iki protingo dydžio pirmosios instancijos teismo priteistas kompensacijas ieškovei, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
24.1. Atsakovė teigia, kad ieškovei nurodžius, jog ginčo kasos išlaidų orderyje yra ne jos parašas, atsakovė buvo suinteresuota įrodyti tokias aplinkybes. Aplinkybė, kad ginčo orderio originalo nėra išlikę negali būti vertinama apeliantės nenaudai ir ieškovės naudai. Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 str. įtvirtinto principo. Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nenurodo, jog orderyje esantis parašas yra suklastotas, ji tik nurodo, kad parašas yra ne jos, todėl net ir nesant minėto orderio originalo galėjo būti paskirta rašysenos ekspertizė. Ieškovė turėjo teisę teikti teismui tokį prašymą, tačiau to nepadarė.
24.2. Mano, kad iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, jog ieškovė minėtus pinigus pagal ginčo kasos išlaidų orderį gavo. Kaip matyti iš DGK sprendimo, VSDFV duomenų bazėje matyti, kad atsakovė deklaravo už 2020 m. kovo mėnesį išmokėjusi ieškovei 1387,43 EUR išmokų, byloje esantys darbo užmokesčio žiniaraščiai patvirtina atliktas išmokas. Pasak apeliantės, nėra logiška situacija, kad (kaip teigia ieškovė) ji kovo mėnesį nedirbo ir neturėjo gauti atlygio, tačiau apeliantė vis tiek deklaravo išmokas ieškovei, nuo to sumokėjo mokesčius. Teigia, kad ieškovė pinigus pagal ginčo orderį gavo, pasirašė ant orderio, logikai prieštarauja, kad ieškovė dirbusi du mėnesius negavo atlygio už pirmąjį darbo mėnesį ir nesikreipė į atsakovę su pretenzija dėl 882,86 EUR išmokėjimo. Jei ieškovė iš tikrųjų būtų pinigų negavusi, ji neabejotinai būtų teikusi apeliantei pretenzijas dėl minėtos sumos, tačiau byloje yra įrodymų, kad ieškovė kreipėsi į apeliantę tik dėl neaiškumų dėl 20 EUR nesiekiančios sumos.
24.3. Apeliaciniame skunde taip teigiama, kad ieškovė dirbo du mėnesius ir iki darbo santykių pabaigos tarp šalių nebuvo kilę jokių nesutarimų ar neaiškumų. Ieškovei buvo aiški darbo tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė 2020 m. balandžio 27 d. ir 2020 m. gegužės 5 d. buvo darbe, kad ieškovė nebuvo darbe patvirtina tarp šalių buvęs elektroninis susirašinėjimas.
24.4. Pasak apeliantės, iš byloje esančio šalių susirašinėjimo aišku, kad ieškovė netinkamai vykdė savo, kaip darbuotojo pareigas, nepasirodė darbe, byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė iš tikrųjų nebuvo įleista į patalpas, o jei ji iš tikrųjų nebuvo įleista į patalpas, logiška, kad ieškovė būtų skambinusi darbdaviui, rašiusi SMS žinutes, rašiusi elektroninius laiškus, tačiau byloje tokių įrodymų nėra.
Šalies argumentai
24.5. Apeliantė mano, kad net jei ieškovė tikrai negalėjo patekti į apeliantės patalpas, ji buvo visiškai nerūpestinga, aplaidžiai vykdė savo, kaip darbuotojos, pareigas, nesidomėjo kodėl tariamai negali patekti į darbo vietą. Nelogiškai skamba, kad ieškovė kiekvieną dieną važiavo į darbo vietą ir kiekvieną dieną tariamai radusi užrakintas duris nieko nedarė, nesikreipė į darbdavį, neskambino jam, nerašė SMS žinučių ar elektroninių laiškų. Ieškovė galėjo pateikti telefoninių skambučių išklotines ir kitus įrodymus, kad tokia situacija realiai buvo, tačiau to nepadarė, byloje nėra nei vieno įrodymo, kad ieškovė būtų kreipusi į apeliantę dėl raktų gavimo ar įleidimo į patalpas.
24.6. Atkreipia dėmesį, kad ieškovė darbo vietoje nepasirodė nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 6 d. (7 d. d.) ir realiai per visą darbo sutarties laikotarpį nedirbo nei vienos dienos (net nebuvo pradėjusi dirbti).
24.7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteista kompensacijų suma ieškovei yra akivaizdžiai neproporcinga ir apeliantei praktiškai neįgyvendinama. COVID-19 viruso ir šalyje paskelbto karantino situacija itin stipriai atsiliepė apeliantės verslui, smarkiai sumažėjo užsakymų, įmonė turi finansinių sunkumų. Tokio dydžio neadekvati pinigų kompensacija ieškovei neabejotinai sužlugdys apeliantės įmonę, darbo neteks daugiau asmenų.
24.8. Nurodo, kad padarius viešai prieinamų duomenų analizę akivaizdu, kad apeliantė nėra pajėgi sumokėti teismo priteistos sumos ieškovei, nes priteista suma (beveik 10000 EUR) realiai siekia metinę įmonės apyvartą ir daug kartų viršija per metus gaunamą pelną. Taigi, apeliantė net neturi realių galimybių sumokėti priteistą sumą. Dėl to apeliantė prašo sumažinti priteistų kompensacijų dydį iki protingo dydžio, atsižvelgiant į apeliantės finansinę padėtį, ieškovės realiai dirbtą laiką, sutartą atlyginimą, ieškovės aplaidumą ir elgesį vykdant darbo funkcijas.
24.9. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas ieškovei iš apeliantės priteisė 1000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, kad ieškovė patyrė emocinių išgyvenimų, dėl kurių, neva, pablogėjo ieškovės sveikatos būklė. Įvertinus bylos medžiagą realiai nėra ieškovės nurodomos patirtos neturtinės žalos reikšmingumą ir jos dydį patvirtinančių aplinkybių. Teismui nusprendus, kad apeliantė neteisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškove, šiuo konkrečiu atveju neturtinė žala neturėtų būti priteista.
Atsiliepimas
25. Atsiliepime į atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras apeliacinį skundą ieškovė D. U. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
25.1. Ieškovė nurodo, kad nuo 2020 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 20200316-01 įstaigos vadovei G. R. buvo paskelbta prastova, todėl ji ant 2020 m. balandžio 1 d. kasos išlaidų orderio Nr. 0027 negalėjo pasirašyti, pati G. R. patvirtino, kad ji po prastovos paskelbimo nebuvo susitikusi su ieškove, ieškovei kasos išlaidų orderyje nurodytos sumos nesumokėjo. Be to, atsakovė privalėjo išsaugoti kasos išlaidų orderio 2020 m. balandžio 1d. Nr.0027 originalą, jeigu toks apskritai buvo. Nesant dokumento originalo, ekspertinės įstaigos rašysenos ekspertizės neatlieka. Originalo praradimo pasekmės pagrįstai atiteko atsakovei, kadangi nebuvo galimybės atlikti ieškovės parašo jame rašysenos ekspertizės, siekiant nustatyti, ar ties minėtame kasos išlaidų orderyje nurodytu gavėjo parašu esantis parašas yra ieškovės.
25.2. Mano, kad ieškovė pilnai įrodė ir teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nusprendė, kad būtent dėl pačios atsakovės veiksmų (neveikimo) ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos patekti į darbo sutartyje jai nurodytą darbo vietą atsakovės padalinyje (duomenys neskelbtini), kas eliminuoja ieškovės kaltę dėl jos nebuvimo darbe nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 5 d., nes į darbo vietą ji negalėjo patekti dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, o dėl atsakovės netinkamų veiksmų ir netinkamo darbo organizavimo.
25.3. Pažymi, kad teismas, priteisdamas kompensacijos sumą, ją jau sumažino 3 kartus. Ieškovės darbo sutarties 1.3 punkte nustatytas mėnesinis darbo užmokestis 3 MMA, kas sudaro 1821 Eur (su privalomais mokesčiais), tačiau teismas ieškovei iš atsakovės priteistinas kompensacines sumas skaičiavo ir priteisė nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinto 1 MMA dydžio. Teismas įvertino, kad dėl COVID-19 pandemijos šalyje paskelbtus karantiną ir dėl jo taikytų ribojimų, neturint galimybių suteikti ieškovei sulygtą darbo sutartyje darbą dėl objektyvių priežasčių, buvo teisinis pagrindas skelbti ieškovei prastovą ir už nurodytą laikotarpį apmokėti, vadovaujantis DK 47 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 3 dalies 3 punktu, t. y. mokant ne mažesnį kaip MMA. Be to, atsakovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neįrodinėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl sunkios įmonės finansinės padėties.
25.4. Pasak ieškovės, šioje nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas ne tik neteisėtas ieškovės atleidimo iš darbo faktas, tačiau ir darbdavio atstovo J. T. nepriimtino, nepagarbaus elgesio ieškovės atžvilgiu faktas. Neabejotina, kad ieškovė dėl tokio darbdavio elgesio patyrė pažeminimą, stresą, nerimą, kas pakenkė ir jos sveikatai. Ieškovė patyrė ir didelių nepatogumų, buvo priversta kreiptis į įvairias institucijas, siekdama apginti savo teises ir teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
27. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų ir neturtinės žalos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą, visų pirma, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kad atsakovė neišmokėjo ieškovei darbo užmokesčio už 2020 m. kovo mėn., taip pat nesutinka su teismo sprendimu pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnį neteisėtu ir priteisti su tuo susijusias išmokas bei neturtinės žalos atlyginimą. Be to, atsakovė mano, kad teismo priteistos kompensacijos ieškovei yra nepagrįstai didelės, sukeliančios per didelę finansinę naštą darbdaviui, o neturtinės žalos, pasak apeliantės, ieškovė išvis neįrodė.
28. Byloje šalys neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės ir atsakovės 2020 m. kovo 5 d. neterminuotos darbo sutarties Nr. 23 sudarymo aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad nuo 2020 m. kovo 9 d. ieškovė buvo priimta dirbti pas atsakovę VšĮ Centrinis vertimo biuras (duomenys neskelbtini) padalinyje administratorės pareigose. Minėta darbo sutartimi ieškovei buvo nustatytas mėnesinis darbo užmokestis ne mažiau 3 MMA, darbuotojai sutikus, mokant vieną kartą per mėnesį iki einamojo mėnesio 15 d., nustatyta darbo laiko norma 40 val./sav. Taip pat nustatyta, kad atsakovė 2020 m. gegužės 6 d. nutraukė darbo sutartį su ieškove DK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisija 2020 m. birželio 9 d. sprendimu ieškovės D. U. prašymą dėl 2020 m. gegužės 6 d. įsakymo „Dėl atleidimo iš darbo” pagal DK 58 str. 2 d. 2 p. panaikinimo ir patirtos neturtinės žalos priteisimo, atmetė, įpareigojo atsakovę VšĮ Centrinis vertimo biuras deklaruoti duomenis VSDFV apie ieškovei D. U., priskaičiuotas 2020 m. balandžio mėnesio 491,38 Eur išmokas.
Dėl darbo užmokesčio (ne)išmokėjimo
29. Nagrinėjamu atveju atsakovė, skųsdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, iš esmės nesutinka su skundžiamame sprendime atliktu įrodymų vertinimu. Grįsdama savo argumentus dėl darbo užmokesčio už 2020 m. kovo mėn. ieškovei išmokėjimą atsakovė remiasi byloje esančio kasos išlaidų orderio kopija, duomenimis VSDFV, bei tuo, kad, pasak atsakovės, ieškovė nesikreipė į atsakovę su pretenzija dėl 882,86 EUR išmokėjimo, kas, atsakovės manymu, patvirtina, kad darbo užmokestis jai buvo išmokėtas.
30. Pagal kasacinio teismo suformuotą įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
31. Nors atsakovė teigia, kad byloje bet kokiu atveju galėjo būti atlikta rašysenos ekspertizė ir nustatyta, ar orderyje pasirašė ieškovė, Lietuvos teismo ekspertizės centro viešai pateiktose metodinėse rekomendacijose rašysenos ekspertizės užsakovams aiškiai nurodoma, kad parašų kopijų ekspertai netiria (https://ltec.lrv.lt/uploads/ltec/documents/files/Metodin%C4%97s%20rekomendacijos_%20Ra%C5%A1ysena.pdf). Kadangi atsakovė į bylą nepateikė orderio originalo, ieškovės įrodinėjimo pareiga iš esmės buvo apribota, nes nors teisme ir būtų gautas ieškovės prašymas skirti teismo ekspertizę, ar teismas savo iniciatyva darbo byloje būtų nusprendęs skirti teismo ekspertizę (CPK 179 straipsnio 2 dalis), atsakovei nepateikus dokumento originalo su originaliu parašu, objektyvios galimybės skirti teismo ekspertizę parašo tikrumui ištirti pirmosios instancijos teismas neturėjo. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog ieškovei darbo užmokestis už 2020 m. kovo mėnesį nebuvo sumokėtas, kadangi visuma byloje nustatytų faktinių aplinkybių leidžia daryti priešingą atsakovės teiginiams išvadą.
32. Svarbu tai, kad 2020 m. balandžio 1 d. kasos išlaidų orderį Serija JT Nr. 0027, kuris turėtų patvirtinti darbo užmokesčio išmokėjimą ieškovei, pasirašiusi atsakovės vadovė G. R. teismui patvirtino, kad nors orderyje ir yra jos parašas, jokių piniginių sumų ieškovei ji neišmokėjo, su ja nebuvo susitikusi. Nors atsakovė teigia, kad jos argumentus patvirtina aplinkybė, jog ieškovė nesikreipė į darbdavį su pretenzija dėl darbo užmokesčio išmokėjimo, teisėjų kolegija tokius argumentus laiko nepagrįstais, kadangi byloje esantis ieškovės ir atsakovės atstovo susirašinėjimas apeliacinės instancijos teismui neleidžia abejoti, kad jokie pinigai ieškovei nebuvo mokami. Pavyzdžiui, 2020 m. balandžio 17 d. susirašinėjime ieškovė teigia nesuprantanti nuo kokio darbo užmokesčio paskaičiuoti valstybinio socialinio draudimo mokesčiai, klausia atsakovės atstovo kada jai bus mokamas bent koks darbo užmokestis, teigia, kad jei yra pervesti mokesčiai, tai ir ji turėtų gauti kokią nors informaciją apie darbo užmokestį. Tiek šie ieškovės teiginiai, tiek tame pačiame susirašinėjime esantis atsakovės atstovo atsakymas, kad šiuo metu mokesčiai mokami „iš lubų“, iš atsakovės atstovo „kišenės“, kad valstybė dar nėra pervedusi jokių subsidijų, tik patvirtina, kad joks darbo užmokestis ieškovei nebuvo išmokėtas.
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje esant pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su darbo užmokesčio mokėjimu, pirmosios instancijos teismas priėmė visiškai pagrįstą išvadą, kad ieškovei darbo užmokestis už 2020 m. kovo mėn. nebuvo išmokėtas.
Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 58 straipsnio pagrindu
34. Jei darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos (DK 58 straipsnio 1 dalis). Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). DK 58 straipsnio 3 dalyje yra nustatyti atvejai, koks darbo pareigų pažeidimas yra laikomas šiurkščiu, o šios dalies 1 punkte nurodyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.
35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovė iš darbo už šiurkštų pareigų pažeidimą buvo atleista nepagrįstai, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad atsakovė, atšaukusi ieškovę iš prastovos karantino metu, nesudarė sąlygų ieškovei patekti į darbo sutartyje jai nurodytą darbo vietą atsakovės padalinyje (duomenys neskelbtini), sprendė, kad tokia aplinkybė eliminuoja ieškovės kaltę dėl jos nebuvimo darbe nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 5 d., nes į darbo vietą ji negalėjo patekti dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, o dėl atsakovės netinkamų veiksmų ir netinkamo darbo organizavimo. Atsakovė su tokiais teismo sprendimo motyvais nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė dirbo du mėnesius ir iki beveik santykių pabaigos tarp šalių nebuvo kilę jokių nesutarimų ar neaiškumų, ieškovei buvo aiški darbo tvarka, atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė 2020 m. balandžio 27 d. ir 2020 m. gegužės 5 d. buvo darbe, kad ieškovė nebuvo darbe patvirtina tarp šalių buvęs elektroninis susirašinėjimas.
36. Lietuvos Respublikos Konstitucijo s 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
37. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įrodinėjimo ypatumas darbo bylose yra susijęs su įrodinėjimo naštos paskirstymu – pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles darbo bylose dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-163-684/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – neatvykimo į darbą – bylose lemia darbdavio pareigą įrodyti, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo buvo, o darbuotojas įrodinėja svarbias priežastis, dėl kurių jis neatvyko į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021).
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai, laikydamasis tiek 30, tiek 37 nutarties punkte aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir visapusiškai ištyrė nagrinėjamoje byloje esančius rašytinius įrodymus, išsamiai išanalizavo byloje nustatytas faktines aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė iš darbo už šiurkštų pareigų pažeidimą buvo atleista nepagrįstai. Visuma byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių patvirtina, kad atsakovė nesuteikė ieškovei darbo nuo pat darbo sutarties pradžios, ieškovei nebuvo suteiktos darbo sąlygos, nebuvo perduotas raktas nuo darbo vietos, nebuvo nustatyta tvarka kaip ir kokiomis sąlygomis ieškovė turėtų dirbti atšaukus ją iš prastovos 2020 m. balandžio 27 d., Lietuvos Respublikos teritorijoje esant paskalbtam karantinui.
39. Apeliaciniame skunde atsakovė pabrėžia tik ieškovės veiksmus, t. y. neatvykimą į darbą, tačiau visiškai neaiškina savo veiksmų, dėl kurių ieškovei nebuvo sudarytos sąlygos patekti į darbo vietą, t. y. nebuvo sudarytos sąlygos dirbti. Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepaaiškinami atsakovės atstovo veiksmai atšaukiant ieškovę iš prastovos, liepiant jai ateiti į darbą (duomenys neskelbtini) padalinyje, ieškovei susirašinėjimo metu nurodant, kad ji į darbą ateina, tačiau randa užrakintas duris, neperduodant ieškovei rakto, bet ir toliau liepiant ieškovei eiti į darbą ir taip fiksuojant ieškovei pravaikštas. Atsakovė, be kita ko, teigia, kad ieškovė pati elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nesidomėjimo patekimu į darbo vietą, nesikreipė į apeliantę dėl raktų gavimo, tačiau jau minėta, kad darbo bylose būtent darbdavys privalo įrodyti, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo buvo, kai nagrinėjamos bylos kontekste akivaizdu, jog atsakovė nevykdė jai tenkančios pareigos suteikti tinkamas darbo sąlygas darbuotojui, o šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo konstatavimas buvo formalus, siekiant atleisti ieškovę iš darbo be teisėto pagrindo.
40. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu sprendimu teismas nustatė svarbias ieškovės neatvykimo į darbą priežastis, įvertinęs tiek atsakovės kvalifikuoto kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo aplinkybes (neatvykimą į darbą), tiek ieškovės nurodytas aplinkybes dėl negalėjimo patekti į darbo vietą, taip pat įvertinęs ir atsakovės vadovės G. R. nurodytas aplinkybes, kad karantino metu nei vienas darbuotojas į darbą nėjo, kad ieškovei nebuvo perduotas raktas nuo darbo vietos ir kad ieškovei nustatytų pravaikštų metu darbo vietoje nei vieno darbuotojo nebuvo. Šių nustatytų aplinkybių visuma pagrįstai pirmosios instancijos teismui leido spręsti, kad darbuotojo kaltės dėl neatvykimo į darbą šiuo atveju nėra, kad ieškovės neatvykimą lėmė iš esmės pačios atsakovės veiksmai. Nesutikdama su tokiomis teismo išvadomis atsakovė kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, abejoja sprendimų motyvų logika, tačiau tai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, todėl teisėjų kolegija atsakovės argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tuo pagrindu nepagrįsto sprendimo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl priteistos kompensacijos sumažinimo
41. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde atsakovė nesutinka su teismo priteista kompensacijų suma, vertina ją kaip neteisingą ir neproporcingą, taip pat nurodo savo sunkią finansinę padėtį dėl COVID-19 pandemijos.
42. DK 2018 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.
43. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).
44. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 2002 m. DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas). Ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose. Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; kt.).
45. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo, ieškovei priteistinos kompensacijos dydį skaičiavo įvertinęs teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką, tai, kad ieškovė faktiškai pagal darbo sutartį nepradėjo dirbti ir negavo darbo sutartimi sulygto atlyginimo ir nusprendė priteisti ieškovei ne jos prašomą kompensaciją, skaičiuotiną pagal vidutinio darbo užmokesčio dydį, bet pagal 1 MMA dydį, t. y. sumažindamas tiek įstatyme numatytą, tiek ieškovės prašytą kompensacijos dydį nuo 3 MMA iki 1 MMA. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, įvertino visas reikšmingas šiai bylai spręsti aplinkybes.
46. Visų pirma, skundžiamame sprendime įvertinta tai, kad ieškovė net nebuvo realiai pradėjusi dirbti pas atsakovę, šalyje paskelbus karantiną jai turėjo būti skelbiama prastova, todėl ji nebūtų gavusi darbo sutartimi sulygto atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepriteisė ieškovei daugiau, nei ji būtų realiai uždirbusi, todėl sprendimas sumažinti priteistinos kompensacijos dydį iki vienos minimalios mėnesinės algos, o ne priteisti pagal vidutinį ieškovės darbo užmokestį, negali būti laikomas atsakovės atžvilgiu pažeidžiančiu protingumo, sąžiningumo ar teisingumo principus.
47. Nors atsakovė apeliaciniame skunde deklaruoja savo sunkią finansinę padėtį, jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų teismui neteikė. Kasacinio teismo, sprendžiant su darbuotojui priteistinos kompensacijos dydžiu susijusius klausimus, jau konstatuota, kad neabejotina, jog su COVID-19 pandemijos ir dėl jos taikytų ribojimų valstybiniu lygiu neigiamais padariniais (ekonominiais, socialiniais ir pan.) susiduria beveik visi valstybės gyventojai, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021). Viešai prieinami duomenys rodo, kad atsakovė yra įtraukta į juridinių asmenų, kuriems taikomos mokestinės pagalbos priemonės dėl COVID-19, sąrašą, tačiau atsakovė atleido ieškovę 2020 m. gegužės mėn., o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2021 m. balandžio 2 d., kai iš esmės atsakovės veikla galėjo būti atnaujinta, ja ji gali užsiimti ir šiuo metu, priešingų duomenų atsakovė į bylą neteikė, todėl atsakovė gali gauti iš savo veiklos pajamų ir jos finansinė padėtis negali būti laikoma tokia sunkia, kad būtų pagrindas dar sumažinti pirmosios instancijos teismo ir taip jau sumažintą kompensacijos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo priteista kompensacija ieškovei nėra neadekvati DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai ir iš esmės kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus.
48. Vis dėlto, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovei vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus pagal DK 218 straipsnio 4 dalį. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė VšĮ Centrinis vertimo biuras buvo įdarbinta nuo 2020 m. kovo 9 d. iki 2020 m. gegužės 6 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Tokia normos formuluotė reiškia, kad darbuotojui vienas vidutinis darbo užmokestis priklauso tik už kiekvienus visiškai atidirbtus dvejus metus, o ne proporcingai dirbtam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020). Dėl to spręstina, kad ieškovei pas atsakovę išdirbus tik nepilnus du mėnesius, pagrindo priteisti kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, nebuvo, todėl skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 607 Eur kompensacija, keistina ir šis ieškovės reikalavimas atmestinas.
49. Atsižvelgus į tai, kad skundžiamas teismo sprendimas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką nėra keičiamas, o terminas skaičiuoti priteistą kompensaciją yra pasibaigęs, apeliacinės instancijos teismas patikslina skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydamas, kad už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. balandžio 2 d. iki 2021 m. gegužės 6 d. (23 d. d.) ieškovei iš atsakovės priteistini 703,11 Eur.
Dėl neturtinės žalos priteisimo
50. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su ieškovei priteista neturtine žala. Atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, jog ieškovė patyrė emocinių išgyvenimų, dėl kurių neva pablogėjo ieškovės sveikatos būklė. Mano, kad teismui nusprendus, jog apeliantė neteisėtai nutraukė darbo sutartį su ieškove, šiuo konkrečiu atveju neturtinė žala neturėtų būti priteista.
51. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-416/2009). Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).
52. Kasacinis teismas taip pat savo praktikoje yra išaiškinęs, jog ne bet koks darbuotojo teisių pažeidimas sukuria sąlygas priteisti darbuotojui iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimą. Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017).
53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su atsakove, kad skundžiamu sprendimu buvo konstatuotas neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo faktas, t. y. atleidimas pripažintas neteisėtu, taip iš esmės pašalinant ieškovės teisių pažeidimą, susijusį su neteisėtu darbo santykių nutraukimu. Nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į darbo santykių trukmę, kuri truko nepilnus du mėnesius, į tai, kad ieškovė dirbti taip ir nepradėjo, t. y. realiai nedirbo. kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, ieškovė toleravo situaciją dėl darbo sąlygų nesuteikimo (dėl nepatekimo į patalpas).
54. Be to, ieškovė byloje neįrodinėjo, kad darbdavio parinktas darbo sutarties nutraukimo pagrindas turėjo kokios nors įtakos jos galimybėms įsidarbinti ateityje, todėl atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovei buvo padaryta neturtinė žala, kurios nekompensuoja fakto apie neteisėtus darbdavio veiksmus konstatavimas ir pripažinus atleidimą neteisėtu ieškovei priteista kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką suma. Dėl to sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 1000 Eur neturtinė žala, keistina ir ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas.
Dėl bylos procesinės baigties
55. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, susijusias su darbuotojo atleidimu iš darbo dėl darbo pareigų pažeidimo, ir pagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu. Tačiau, spręsdamas dėl ieškovei priteistinos kompensacijos, nepagrįstai priteisė ieškovei 607 Eur kompensaciją už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, taip pat neteisingai sprendė dėl 1000 Eur neturtinės žalos priteisimo, todėl skundžiamas Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose
56. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir pakeitus dalį sprendimo, perskirstytinos ir pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
57. Pakeitus teismo sprendimo dalį dėl turtinių reikalavimų tenkinimo apimties, valstybei iš atsakovės pagal patenkintų reikalavimų dydį (8124,70 Eur) priteistinas 183 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o kartu su už neturtinį reikalavimą pirmosios instancijos teismo priteistu 75 Eur žyminio mokesčiu – 258 Eur, bei 18,80 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
58. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovei suteikta 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, pagal tarnybos 2020 m. liepos 9 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų duomenis, antrinės teisinės pagalbos išlaidos (advokato darbo užmokestis) sudaro 336 Eur. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartimi ieškovei priteistina suma sumažėja nuo 9028,59 Eur iki 8124,70 Eur, valstybei iš atsakovės priteistinos 302 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnis).
59. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad valstybė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą turėjo 189 Eur išlaidų, o atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą už apeliacinio skundo parengimą advokatei sumokėjo 484 Eur ir 217 Eur žyminį mokestį valstybei, t. y. iš viso patyrė 701 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
60. Atsižvelgus į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies (16,5 proc. – patenkinus apeliacinio skundo reikalavimus dėl priteistos kompensacijos sumažinimo 607 Eur suma ir 1000 Eur neturtinės žalos nepriteisimo, tačiau tuo pačiu patikslinus sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. balandžio 3 d. iki 2021 m. gegužės 6 d. ir priteisus ieškovei 703,11 Eur), atsakovei iš ieškovės priteistina 116 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei iš atsakovės priteistinos 158 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis dėl 607 Eur (šešių šimtų septynių eurų) kompensacijos ir 1000 Eur (tūkstančio eurų) neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinį dėl šių reikalavimų atmesti.
Pakeisti sprendimo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. balandžio 3 d. po 30,57 Eur už kiekvieną darbo dieną iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. gegužės 6 d., priteisimo, priteisiant ieškovei D. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2021 m. balandžio 2 d. iki 2021 m. gegužės 6 d. (23 d. d.) 703,11 Eur (septynis šimtus tris eurus 11 ct).
Priteisti iš atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras (įmonės kodas 304353659) 258 Eur (du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio (įmokos kodas 5660), 302 Eur (tris šimtus du eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630) ir 18,80 Eur (aštuoniolika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Likusias Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš atsakovės VšĮ Centrinis vertimo biuras (įmonės kodas 304353659) 158 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt aštuonis eurus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų (įmokos kodas 5630) valstybei apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovės D. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei VšĮ Centrinis vertimo biuras (įmonės kodas 304353659) 116 Eur (vieną šimtą šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.