Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Stambrauskaitės, Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui P. M. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. M. (toliau – ieškovė) pareiškė ieškinį atsakovui P. M. (toliau – atsakovas), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus N. M., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 585 Eur periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį nuo ieškinio pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti vaiko motiną (ieškovę) A. M.; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai 13 207,52 Eur įsiskolinimą vaiko išlaikymui už paskutinius trejus metus (nuo 2021 m. spalio mėn. iki 2024 m. kovo mėn.).Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir jame nurodytas aplinkybes, taip pat patikslino prašomo priteisti išlaikymo įsiskolinimo sumą – 10 019 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis nepilnamečiam vaikui dydžio, dėl išlaikymo įsiskolinimo, taip pat apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

32. Byloje nustatyta, kad ieškovė A. M. ir atsakovas P. M. yra nepilnamečio vaiko N. M., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Santuoka tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta, tėvai gyvena skyriumi, vaikas gyvena su motina. Apeliantas neginčija teismo nustatytų aplinkybių, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis teikė ar šiuo metu teikia išlaikymą nepilnamečiam sūnui, rūpinasi juo, taip pat neginčija teismo išvados, jog ieškovei, su kuria nuolatos gyvena šalių nepilnametis vaikas, tenka didesnė vaiko auklėjimo, priežiūros, rūpinimosi našta, taip pat atsiranda nenumatytų, papildomų išlaidų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas buvo ir yra finansiškai pajėgus teikti vaikui priteisto dydžio išlaikymą (apeliantas šuo aspektu jokių argumentų nenurodė ir įrodymų neteikė).

33. Ieškovės papildomai su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, papildomai pateikti įrodymai yra pertekliniai, jų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Dėl šių motyvų apeliacinės instancijos teismui ieškovės pateikti nauji įrodymai nepriimami (CPK 180 str., 314 str.).

Dėl sprendimo motyvavimo ir kitų apeliaciniame skunde keliamų procesinių klausimų

34. Taisyklė, kad iš esmės teisingas teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl jo nepakankamai išsamaus motyvavimo, padeda užtikrinti ir tai, kad teismo procesas nebūtų vykdomas vien kaip formali procedūra, nesukurianti jokių teisinių padarinių jo šalims. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors teisė į teisminę gynybą – tai viena iš pamatinių asmens teisių, teismo procesas, kaip šios teisės įgyvendinimo forma, nėra savitikslis. Civilinio proceso tikslai yra atskleisti šioje nutartyje jau minėtame CPK 2 straipsnyje; jame nustatyta, kad civiliniu procesu yra siekiama ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę. Taigi, civilinio proceso paskirtis – teisinėmis priemonėmis išspręsti byloje dalyvaujančių asmenų ginčą ir apginti jų galimai pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-198-1075/2023, 27 punktas). Situacija, kai iš esmės teisingas ir motyvuotas teismo sprendimas yra panaikinamas siekiant sudaryti sąlygas formaliai pakartoti teismo procesą pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme vien dėl to, kad šis teismas neišdėstė jame motyvų dėl tam tikrų byloje nurodytų argumentų, kai yra iš anksto žinoma, jog tokių argumentų išnagrinėjimas negali nulemti kitokios bylos baigties, neatitiktų įstatyme nustatytų civilinio proceso tikslų.

35. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas nurodė argumentus, kodėl buvo priimtas ieškovei palankus sprendimas: teismas nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino aplinkybes, kas iš tėvų rūpinasi vaiku, kas išlaiko vaiką, taip pat ne tik nurodė teismų praktiką, kaip teigė apeliantas, bet ir nustatant išlaikymo dydį vadovavosi teismų praktikoje pripažįstamu orientaciniu kriterijumi dėl vaikui būtino minimalaus išlaikymo, taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovė turi didesnę vaiko auklėjimo, rūpinimosi juo naštą nei atsakovas, kuris nusišalino nuo vaiko priežiūros, kad atsakovas turi tenkinti ne tik būtiniausius, bet ir kitus vaiko poreikius, jog būtų galima kompensuoti tėvo nebuvimą šalia; taip pat teismas motyvuotai paaiškino, dėl ko visas šioje byloje kylančias abejones dėl išlaikymo dydžio vertina vaiko naudai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad byloje priimtas sprendimas yra be motyvų. Atitinkamai šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad sprendimas yra absoliučiai negaliojantis. Panaikinus teismo procesinį sprendimą ir grąžinus bylą nagrinėti iš naujo tam, kad teismas formaliai detaliau įvertintų atsakovo argumentus apie tam tikrų ieškovės nurodytų vaiko išlaikymui skirtų lėšų paskaičiavimą, nebūtų pasiekti civilinio proceso tikslai, priešingai, būtų pažeisti civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai.

37. Pažymėtina, kad apelianto pozicija yra nenuosekli: viena vertus, apeliantas nurodo, kad negali tinkamai pasinaudoti teise į apeliaciją dėl to, kad sprendimas nemotyvuotas, kita vertus, pripažįsta, jog teismo sprendimas dėl tam tikro apelianto nurodyto dydžio išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo yra pagrįstas. Tokie apelianto argumentai rodo, jog teismo sprendimas yra pakankamai motyvuotas tam, kad apeliantas galėtų įvertinti nustatyto išlaikymo dydžio pagrįstumą ir pasinaudoti teise į apeliaciją.

38. CPK 42 straipsnyje numatyta ieškovo teisė mažinti ieškinio reikalavimus. Bylos duomenimis ieškovė pasinaudojo šia teise teismo posėdyje sumažindama prašomą priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nuo 13 207,52 Eur iki 10 019 Eur. Dėl to nei ieškinio dalykas, nei pagrindas nebuvo iš esmės pakeisti (CPK 141 str.). Ieškinio reikalavimų mažinimas atitinka atsakovo interesus, CPK nenumato būtinybės atidėti bylos nagrinėjimo tuo atveju, kai ieškovas pasinaudoja savo procesine teise mažinti reikalavimus, be to, atsakovas savo valia ir rizika dėl bylos nagrinėjimo eigos apsisprendė nedalyvauti teismo posėdyje. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų išnagrinėjus bylą teismo posėdyje, kuriame ieškovė sumažino ieškinio reikalavimą dėl priteistino išlaikymo įsiskolinimo dydžio.

39. Bylos duomenimis prie ieškinio buvo pridėtas privalomą mediaciją vykdančios tarnybos (toliau – Tarnyba) patvirtinimas, kad 2024-01-25 Tarnyba raštu kreipėsi į atsakovą su prašymu ne vėliau kaip per Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą terminą pateikti Tarnybai rašytinį sutikimą ar nesutikimą dėl mediacijos vykdymo. Tarnyba informavo, kad teikiant šią pažymą nėra gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo ir laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Šis įrodymas patvirtina, kad atsakovui buvo suteikta galimybė pasinaudoti mediacija sprendžiant kilusį ginčą, tačiau atsakovas su tuo nesutiko. Atkreiptinas dėmesys, kad šalys bet kurioje proceso stadijoje turi teisę baigti bylą taikiai ir apeliantui nebuvo užkirstas kelias pasinaudoti šia teise. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas ėmėsi kokių nors veiksmų, siekiant išspręsti kilusį ginčą taikiu susitarimu su ieškove. Taigi, apelianto nurodyti argumentai, kad nebuvo atsižvelgta į jo norą pasinaudoti mediacija šioje byloje, yra nepagrįsti ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio

40. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

41. Kaip buvo minėta, apeliantas neginčijo, kad jo turtinė padėtis leidžia tenkinti ne tik minimalius būtiniausius vaiko poreikius. Sprendžiant net ir dėl būtiniausių poreikių, svarbu atsižvelgti ir į vaiko amžių ((duomenys neskelbtini) metų), dėl ko, akivaizdu, poreikiai yra objektyviai žymiai didesni nei vidutiniai orientaciniai mažesnio amžiaus vaikų poreikiai.

42. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tai, jog vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 32 punktas).

43. Nagrinėjamu atveju atsakovas teikė argumentus dėl ieškovės tam tikrų paskaičiuotų sumų, reikalingų vaiko poreikiams, nepagrįstumo, įrodymų nepateikimo, tačiau pats nepateikė jokių paskaičiavimų, koks jo nuomone išlaikymo dydis būtų objektyviai būtinas jo sūnui tam, kad sūnus galėtų vystytis kaip pilnavertė asmenybė, kad būtų geriausiai užtikrinti jo sveikatos, laisvalaikio, kultūrinio ir kitokio ugdymo poreikiai. Tokia atsakovo pozicija vertinama atsakovo nenaudai. Be to, ieškovė nurodė ir pateikė įrodymus, kad vaikas lanko tenisą, kad ši papildomo ugdymo veikla mokama ir už ją moka ieškovė, taip pat perka vaikui su tuo susijusią įrangą, nurodė aplinkybes apie vaiko didesnius poreikius, susijusius su sveikata, pramogomis, išvykomis ir kt. Atsakovas, kuris turi žinoti apie savo vaiko poreikius, tokių ieškovės nurodytų aplinkybių nepaneigė, įrodymų, kad jis išlaiko vaiką, nepateikė. Iš ieškinio ir teismo sprendimo matyti, kad epizodiniai atsakovo mokėjimai buvo išminusuoti iš priteistos išlaikymo įsiskolinimo sumos. Taigi, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių priteistos išlaikymo sumos pagrįstumą, įrodymai yra nuoseklūs, priešingų įrodymų atsakovas nepateikė.

44. Teismų praktikoje pripažintina, jog detalus vaiko poreikiams reikalingos sumos pagrindimas rašytiniais įrodymais yra objektyviai neįmanomas, toks reikalavimas neproporcingai apsunkina šalies įrodinėjimo pareigą, todėl teismas šalies įrodinėjamą sumą vaiko poreikiams tenkinti vertina vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, taip pat visas abejones vertindamas vaiko naudai. Pažymėtina ir tai, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas į ateitį, todėl būtina įvertinti valstybėje didėjančią infliaciją, augančias vartojimo prekių kainas ir tai, kad tam tikrą laiką būtent ši išlaikymo suma turės tenkinti nuolat didėjančius augančio vaiko poreikius.

45. Atsižvelgus į teismų praktikoje nustatytą išlaikymo dydžio orientacinį kriterijų, kurį atitinkamai apskaičiavo pirmosios instancijos teismas, į vaiko amžių, į atsakovo nusišalinimą nuo rūpinimosi vaiku, į tai, kad motinai tenka didesnė našta auginant vaiką ir į kitas aukščiau minėtas aplinkybes, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių apsaugos ir gynimo principu, taip pat visas abejones vertinant vaiko naudai, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo priteistas periodinio išlaikymo dydis (585,00 Eur) yra per didelis.

46. Dėl nurodytų motyvų, apelianto argumentai apie priteisto išlaikymo dėl tam tikrų išlaidų nepagrįstumo yra teisiškai nereikšmingi. Kita vertus, ieškovės argumentai yra logiški, t. y., jog jai gyvenant kartu su sūnumi, reikalingas didesnis gyvenamasis plotas, dėl ko gyvenamojo būsto nuomos išlaidos, išlaidos apmokant už komunalines paslaugas yra didesnės. Byloje pateikti įrodymai, kad ieškovė perveda sūnui į jo banko sąskaitą papildomas lėšas jo asmeniniams poreikiams tenkinti. Atsakovas savo atsikirtimus, kad tokie mokėjimai imituojami, kad išlaidos už telekomunikacines paslaugas yra per didelės, grindžia prielaidomis, todėl jie laikomi neįrodytais. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, ištyrusi nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas, nenustatė vaiko teisų ar teisėtų interesų pažeidimo, išvadoje nurodė, kad Tarnybos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalių sūnus faktiškai gyvena su motina, ir kaip paaiškino ir pats nepilnametis, išimtinai jos prižiūrimas ir aprūpinamas, yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo išlaikymą sūnui, o ieškovės prašomas nustatyti vaiko išlaikymo periodinės išmokos dydis galėtų būti pakankamas kasdieniams būtiniems paauglio vaikino poreikiams tenkinti. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtino išlaikymo dydžio yra nuoseklios ir neprieštarauja byloje esačių įrodymų visumai.

47. Papildomai pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-421/2023, 50 punktas). Nors teismo apskaičiuota orientacinė išlaikymo suma nesudaro apeliacijos dalyko, tačiau nurodyta teismų praktika taip pat patvirtina, jog priteista išlaikymo suma neturi būti mažinama.

48. Kai vienas iš tėvų nevykdo vaiko (vaikų) išlaikymo prievolės, tačiau ją visa apimtimi vykdo kitas iš tėvų, išlaikymo prievolės asmeninis pobūdis ir neperleidžiamumo savybė negali būti kliūtis konstatuoti, kad faktiškai išlaikymą už abu tėvus teikė tik vienas iš tėvų, ir pripažinti šiam teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų sąskaita, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 straipsnis). Kai vienas iš tėvų teikia visišką išlaikymą vaikui iš asmeninio turto už abu tėvus, tai jis įgyja teisę į teikto išlaikymo atlyginimą, bet išlaikymo prievolė vaikui laikoma tinkamai įvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2010). Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

49. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad savo kaip tėvo pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium; byloje nustatyta, kad vaiko auklėjimo ir išlaikymo prievolę vykdė ieškovė. Atsižvelgus į minėtus išlaikymo prievolės vykdymo įrodinėjimo ypatumus, į tai, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovė netinkamai vykdė pareigą išlaikyti vaiką, o išlaikymo įsiskolinimas paskaičiuotas pagal minimalų orientacinį išlaikymo, skirto tik būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti, kriterijų (nors bylos duomenimis vaiko poreikiai yra didesni), taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, teikdama išlaikymą už abu tėvus, įgijo teisę į teikto išlaikymo atlyginimą ir atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog vaikui išlaikyti priteista išlaikymo įsiskolinimo suma yra nepagrįsta.

50. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesines, tiek materialinės teisė normas, nustatė esminius faktus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

51. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Priteistina atlyginimo suma negali būti didesnė už teisingumo ministro bei Lietuvos advokatų tarybos pirmininko patvirtintose rekomendacijose nustatytąją. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

52. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.