Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.4.; 1.1.8.6.6.; 1.2.25.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.5.; 2.1.14.2.; 2.4.2.1.; 2.4.5.2.1.; 2.4.6.3.2.; 2.4.7.

2025 m. rugsėjo 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ernestos Montvidienės, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. K. J. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. rugsėjo 10 d. apie 16.51 val. (duomenys neskelbtini), šviesoforo signalais reguliuojamoje (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, vairuodamas kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį „AUDI A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 128 ir 158 punktų reikalavimus, tai yra, įvažiuodamas į sankryžą (duomenys neskelbtini) gatve, degant žaliam šviesoforo signalui, ir, sukdamas sankryžoje į dešinę – į (duomenys neskelbtini) gatvę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, nesustojo ir nepraleido iš dešinės pusės dviračių taku dviračiu važiavusio A. L., kuris kirto važiuojamosios dalies, į kurią suko, eismo juostas, ir dėl to susidūrė su dviratininku, tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio A. L. dėl kairiojo blauzdikaulio viršutinės dalies skeveldrinio persąnarinio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024-05-24 nuosprendį ir jį išteisinti.

2.1. Teigia, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nuosprendis grįstas prielaidomis, nes teismas nepilnai ir nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Nurodo, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė eksperto išvada, nors išvada pagal tyrimų skalę pateikta tik tikėtina, o tai rodo, kad eismo įvykio kilimo mechanizmas yra tik tikėtinas ir paremtas tik prielaidomis. Taip pat nurodo, jog ekspertas vadovavosi dviratininko A. L. paaiškinimu, jog jam (A. L.) privažiavus sankryžą, degė žalias šviesoforo signalas, važiavo dviračių taku, buvo įvažiavęs į važiuojamąją dalį apie metrą ir nepastebėjo, iš kur atsirado jį partrenkęs automobilis, kad po susidūrimo jis nukrito ant asfalto, o dviratis nuvirto ant pėsčiųjų perėjos. Teigia, kad šis dviratininko pateiktas paaiškinimas neatitinka tikrovės ir transporto priemonių išsidėstymo kelyje po eismo įvykio, ir to, kas turėjo būti akivaizdu ir specialistui, atlikusiam tyrimą. Jei dviratininkas būtų įvažiavęs į kelio važiuojamąją dalį apie 1 metrą, tai automobilis turėjo važiuoti priešpriešine eismo juosta, tačiau šią aplinkybę paneigia byloje esantys įrodymai. Nurodo, jog išvados 3 puslapyje specialistas konstatuoja, kad „iš turimos medžiagos nėra galimybės nustatyti, kokiais greičiais ir kokiomis trajektorijomis judėjo abi transporto priemonės iki susidūrimo vietos“, tačiau pagal specialistui pateiktą filmuotą medžiagą tas pats specialistas aprašomojoje dalyje nurodo, jog „vaizdo įraše ,,Player64.exe“ užfiksuota, kad automobilis „Audi A4“ atvažiuoja (duomenys neskelbtini) g. ir sustoja prie šviesoforo, po kurio laiko automobilis „Audi A4“ lėtai pradėjo judėti dešinio posūkio kreive ir sustojo (žr. 4 pav.), tikėtina, praleido (duomenys neskelbtini) gatvę kertančius eismo dalyvius, po kurio laiko automobilis tęsė judėjimą ir išvažiavo iš kadro“. Teigia, jog, atliekant tyrimą, nebuvo vertintos šios aplinkybės, teismas taip pat jų netyrė, nors automobilio vairuotojo paaiškinimas, vaizdo medžiaga bei transporto priemonės stovėjimo vieta akivaizdžiai patvirtina vairuotojo paaiškintą eismo įvykio seką, o dviračio vairuotojo parodymai akivaizdžiai neatitinka faktinių aplinkybių ir pagal pateiktą dviračio vairuotojo paaiškinimą akivaizdu, kad jis nuosekliai negali paaiškinti, kaip įvyko eismo įvykis.

2.2. Teigia, jog, norint tinkamai nustatyti eismo įvykio kilimo mechanizmą, vienas iš pagrindinių veiksnių, padedančių tai padaryti, yra eismo įvykio vieta - tiksli susidūrimo vieta, tačiau šiame eismo įvykyje ji nebuvo nustatyta, nors tiek tyrimą atlikę pareigūnai, tiek teismas turėjo tokią galimybę. Nurodo, kad visiškai nevertintas dviračio važiavimo greitis, kuris galėjo būti nustatomas tiek iš vairuotojo apklausos, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek dviračio apžiūros metu, kurioje turėjo būti nurodyta dviračio važiavimo pavara, kas, vairuojant elektrinį dviratį, akivaizdžiai apibūdintų galimą dviračio važiavimo greitį. Taip pat nurodo, kad KET 59 punkte nustatyta, jog dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu. Teigia, jog dviračio vairuotojas šio KET punkto nepaisė.

2.3. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nuosprendyje tik cituoja A. L. parodymus, tačiau netyrė šio asmens prieštaringų parodymų, nes pirminiuose paaiškinimuose asmuo net negalėjo paaiškinti, kaip ir kur įvyko susidūrimas. Taip pat teismas neanalizavo teisme duotų A. L. parodymų, kurie neatitinka tikrovės, nes, kaip nustatyta vaizdo medžiagoje iš miesto kamerų, jo (apelianto) vairuojamas automobilis pradėjo judėti labai lėtai - pirma pavara, dviratininkas (pagal posėdžio metu pateiktą versiją) važiavo labai nedideliu greičiu (kokiu greičiu, nenurodoma, nors elektrinis dviratis turi spidometrą), priekyje jo, 7-8 metrų atstumu prie sankryžos stovėjo dviratininkai, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, jis važiavo toliau, apie metrą įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvę, pajuto smūgį. Teigia, kad ši dviratininko versija turi būti vertinama kritiškai, nes negali atitikti net teorinės galimybės, jog įvyktų eismo įvykis, kadangi priekyje, 7-8 metrų atstumu stovėję dviratininkai turėjo pradėti važiuoti, pravažiuoti vieną eismo juostą, tuomet automobilis pradėjo judėti, turėjo nuvažiuoti tam tikrą atstumą iki tol, kol dviratininkas atsitrenkė į automobilį. Teigia, jog toks eismo įvykio kilimo mechanizmas neįmanomas, nes, važiuojant dviračiu bent 10 km/h greičiu, per sekundę nuvažiuojama apie 2,7 metro, tai priekyje stovėję dviratininkai net nebūtų spėję pravažiuoti gatvės, jiems pravažiavus, dar turėjo pravažiuoti automobilis, kurio ilgis apie 4,5 metro. Dėl to toks eismo įvykio kilimo mechanizmas pagal dviratininko pateiktą paaiškinimą, nurodytą teismo sprendime, net neįmanomas.

2.4. Taip pat skunde apeliantas teigia, kad teismas visiškai nevertino jo pateiktų paaiškinimų, kurie yra nuoseklūs nuo pirmos apklausos bei atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Priešingai nei nurodo teismas, jis KET nepažeidė ir negalėjo pažeisti, jam kaltinimas formuluojamas pažeidus tris KET punktus - 9, 128 ir 158, tačiau nei vieno iš šių punktų jis nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Teismas nurodo, kad neva jis, sukdamas į dešinę, nepraleido iš dešinės pusės dviračių taku važiavusio nukentėjusiojo, tačiau apeliantas skunde teigia, jog neaišku, kokiais įrodymais remiantis nustatyta, jog dviratininkas važiavo dviračių taku, nes nei institucija, atlikusi eismo įvykio tyrimą, nei teismas nesiaiškino susidūrimo vietos, nevertino aplinkybės, kad dviratis važiavo pėsčiųjų taku. Teigia, jog jis nepažeidė KET 128 punkto, numatančio, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, ir teismas sprendime net nenurodė, kokiais veiksmais jis neva pažeidė šį punktą. Tvirtina, kad jis, sukdamas į dešinę pusę, vadovavosi KET, nes sustojo prieš pėsčiųjų perėją ir dviračių tako bei kelio susikirtimą (tai patvirtina vaizdo įrašas, esantis byloje), praleido visus eismo dalyvius ir, tik įsitikinęs eismo saugumu, tęsė kelionę. Teigia, jog jis KET 158 punkto reikalavimo taip pat nepažeidė, nes pagal byloje surinktus įrodymus praleido visus eismo dalyvius ir, jam pravažiavus dviračių tako ir kelio susikirtimą bei pėsčiųjų perėją, dviratininkas, važiuodamas ne dviračių tako ir kelio susikirtime, atsitrenkė į jo automobilio galą, padarydamas reikšmingą apgadinimą, kas įrodo didelį dviračio važiavimo greitį.

2.5. Nurodo, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas pateikė išvadą, jog automobilio „Audi A4“ vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga įvykiui kilti, ir, remiantis šia specialisto išvada, jo atžvilgiu ir buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teigia, kad teismas nuosprendyje nevertino kitos eksperto išvados, jog nukentėjusiojo A. L. veiksmai turėjo priežastinį ryšį eismo įvykiui kilti. Mano, kad toks selektyvus byloje surinktų įrodymų vertinimas negali būti siejamas su visapusišku ir išsamiu bylos išnagrinėjimu.

2.6. Apeliantas skunde teigia, jog kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Vis dėlto visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-97-976/2020, 2K-65-719/2024). Pagal teismų praktiką, kai KET pažeidus keliems eismo dalyviams, teismai priežastinio ryšio klausimą sprendžia vertindami tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatydami kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui, konstatuojamas netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai proceso pažeidimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-6/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, jog, kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-204/2005, 2K-150/2008, 2K-382/2008, 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020 ir kt.). Taip pat priežastinio ryšio nustatymas paprastai apima būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų buvusios pažeistos KET, t. y. pašalinant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės KET pažeidimą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.). Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegintis šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-368-511/2015, 2K-434-788/2015, 2K-7-1-693/2018 ir kt.). Teigia, jog šiuo atveju nukentėjusysis A. L., vairuodamas elektrinį dviratį, padarė net keletą labai grubių KET pažeidimų, t. y. vairavo būdamas neblaivus, įvažiuodamas į sankryžą, nesulėtino greičio, bei nebuvo pakankamai atidus. Taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad nukentėjusysis jo vairuojamą automobilį kliudė dviračio vairo dešiniąja rankena, apgadindamas patį galinio sparno kampą, o tai suponuoja, jog nuketėjusysis priekiniu ratu nekliudė automobilio, o jau buvo pravažiavęs, dėl buvusio neblaivumo ir greičio neprilėtinimo įvyko eismo įvykis.

2.7. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išdėstytos aplinkybės dėl priežastinio ryšio nustatymo išimtinai buvo sietos tik su automobilio vairuotoju, vertinant tiek atskirai, tiek atsižvelgiant į visumą, vengiant analizuoti neatsargius dviratininko veiksmus, eismo režimą šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje. Ekspertinio tyrimo išvados, nors ir nurodant teisingą teismų praktiką, kaip jas vertinti, vertintos nesilaikant teismų praktikoje suformuluotų tokių išvadų vertinimo ir naudojimo nuosprendžiui grįsti taisyklių. Teismo sprendimui grįsti kaip pagrindinė ir teisinga paimta tikimybės forma suformuluota sąlyginė išvada.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, taip pat nurodė, jog yra visos sąlygos K. J. atžvilgiu taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla nutrauktina (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 straipsnio 2 punktas).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes nuosprendis yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, grįstas prielaidomis, nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, tikėtina eksperto išvada, išvados padarytos nepilnai ir nevisapusiškai įvertinus bylos aplinkybes. Taigi, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje atliktu įrodymų vertinimu, teismo išvadomis dėl K. J. kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

5.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas).

5.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019, 2K-41-697/2021).

5.3. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai teismui gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

5.4. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

5.5. Be to, BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą ar aplinkybę atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Todėl teismo proceso dalyvių versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip jie to norėtų, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį bei nuteistojo K. J. apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su bylos medžiaga, iš dalies atnaujinusi įrodymų tyrimą ir apygardos teisme apklaususi liudytoją T. S., papildomai apklaususi specialisto išvadą surašiusį ekspertą Liną Andrijauską, susipažinusi su apygardos teisme gauto eismo įvykio ekspertizės akto išvadomis, konstatuoja, jog nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų vertinimo. Pažymėtina, kad jau po 2025 m. rugpjūčio 6 d. įvykusio teismo posėdžio, teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį byloje priimti sprendimo, buvo gautos nuteistojo K. J. pastabos dėl byloje gauto pakartotinės eismo įvykio ekspertizės akto (2 t., b. l. 98-102). Kadangi nuteistasis neteikė prašymo byloje atnaujinti įrodymų tyrimo, dėl šių papildomai pateiktų pastabų apygardos teismas atskirai nepasisako. Be to, pažymėtina, jog iš esmės analogiškos pastabos dėl byloje gauto ekspertizės akto buvo išsakytos ir teismo posėdžio metu, todėl teisėjų kolegija, vertindama byloje gautus duomenis, taip pat vertins ir byloje gautą ekspertizės aktą. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl K. J. kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė.

7. Skundžiamu nuosprendžiu K. J. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis šviesoforo signalais reguliuojamoje gatvių sankryžoje, vairuodamas automobilį „Audi A4“, pažeidė KET 9, 128 ir 158 punktų reikalavimus, nes, įvažiuodamas į sankryžą (duomenys neskelbtini) gatve, degant žaliam šviesoforo signalui, ir sukdamas sankryžoje į dešinę – į (duomenys neskelbtini) gatvę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių ir jų turto saugumui, nesustojo ir nepraleido iš dešinės pusės dviračių taku dviračiu važiavusio nukentėjusiojo, kuris kirto važiuojamosios dalies, į kurią suko, eismo juostas, ir dėl to susidūrė su dviratininku, tai yra, įvyko eismo įvykis, dėl kurio nukentėjusiajam dėl kairiojo blauzdikaulio viršutinės dalies skeveldrinio persąnarinio lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. kilo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

7.1. BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) ir priežastinį ryšį tarp veikos bei padarinių. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.

7.2. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti KET ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Nustačius, jog asmuo, net ir nepažeisdamas KET, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad KET pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2018). Pažymėtina, jog priežastinio ryšio nustatymas daugiau yra fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių.

7.3. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis K. J. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir paaiškino, kad automobiliu važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve link centro, (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje suko į dešinę, į (duomenys neskelbtini) gatvę, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, jis sustojo praleisti pėsčiuosius ir dviratininkus, juos praleidęs, apsidairė, nematė atvažiuojančio dviratininko, todėl pradėjo važiuoti, važiavo 10-15 km/h greičiu, maždaug po 10-15 sekundžių pajuto labai stiprų smūgį į automobilio galinę dalį, prie galinių žibintų, tuomet sustojo, išlipo iš mašinos ir pamatė, jog į jo automobilį atsitrenkęs dviratininkas guli ant žemės, priėjęs prie nukentėjusio žmogaus, paklausė, kas buvo, ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą (1 t., b. l. 181-182). Nuteistasis tvirtino, jog jis nematė šio dviratininko, mano, kad dviratininkas važiavo dideliu, t. y. 20-30 km/h, greičiu, be to, teigė manantis, jog dviratininkas važiavo ne dviračių taku, o pėsčiųjų taku. Pripažino, kad tiek jo vairuotas automobilis, tiek ir dviratis buvo patraukti iš įvykio vietos, tvirtino, jog jam patraukti automobilį liepė priėjęs kitas žmogus, prisistatęs pareigūnu, kuris pradėjo šaukti, kad automobilis trukdo eismui, todėl jis automobiliu pavažiavo į priekį apie 5 metrus ir pastatė arčiau krašto, jog netrukdytų kitiems automobiliams. Iš esmės tokias pačias eismo įvykio aplinkybes K. J. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklausiamas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais (1 t., b. l. 120-121), taip pat patvirtino ir apklausiamas kaip įtariamasis (1 t., b. l. 134). Be to, iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes K. J. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (1 t., b. l. 23, 89-90). Pažymėtina, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams K. J. nurodė, jog stiprų smūgį į automobilio galinę dalį jis pajuto beveik baigus pravažiuoti dviračių taką, apklausiamas kaip liudytojas BPK 80 straipsnio 1 punkto ir 82 straipsnio 3 dalies pagrindais, taip pat ir pirmosios instancijos teisme, K. J. nurodė, kad pajuto smūgį, kai buvo pravažiavęs dviračių taką, t. y. važiuodamas per pėsčiųjų taką.

7.4. Tokius nuteistojo K. J. parodymus, jog, važiuojant automobiliu, dviratininko nematė, kad dviratininkas atsitrenkė į automobilio galinę dalį, patvirtina kartu su nuteistuoju automobiliu važiavusios jo draugės F. J. parodymai, duoti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 48-49, 183-184). Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog sankryžoje praleidęs pėsčiuosius ir dviratininkus, K. J. lėtai pradėjo važiuoti, pravažiavus raudonai pažymėtą dviračių taką ir baigiant pravažiuoti pėsčiųjų perėją, staiga išgirdo atsitrenkimą į automobilį, išlipusi iš automobilio, pamatė ant pėsčiųjų perėjos gulintį vyriškį, o jo dviratis gulėjo netoli jo (1 t., b. l. 48).

7.5. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. L. parodė, kad jis elektriniu dviračiu važiavo dviračių taku nuo (duomenys neskelbtini) link miesto centro, matė, jog sankryžoje dega raudonas šviesoforo signalas, stovi trys dviratininkai, todėl jis važiavo lėtai, buvo pristabdęs, jis, būdamas netoli sankryžos, ties dviračių tako vingiu, t. y. likus maždaug 7-8 metrams iki prie sankryžos stovėjusių dviratininkų, pamatė, jog užsidegė žalias šviesoforo signalas, dviratininkai sėdo ant dviračių ir nuvažiavo, todėl jis dviračių taku važiavo per (duomenys neskelbtini) gatvę, įvažiavęs į šią gatvę apie vieną metrą, pajuto smūgį, po smūgio jis krito, atsisėdo ant žemės pėsčiųjų take, po įvykio matė, jog jo dviratis gulėjo maždaug už 7 metrų nuo jo, o automobilis stovėjo apie 10 metrų atstumu už pėsčiųjų perėjos, būdamas ant žemės, suprato, kad jam galimai lūžo koja, nes nepavyko atsistoti, todėl atbulomis, per du kartus atsispirdamas, pasitraukė į gatvės pakraštį. Nukentėjusysis tvirtino, kad iki atsitrenkimo stovinčio automobilio nematė, matė jam degantį žalią šviesoforo signalą, važiavo raudona spalva pažymėtu dviračių taku, žinojo, kad juo galima važiuoti nenulipant nuo dviračio, todėl nesidairė ir važiavo. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nukentėjusysis A. L. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 28-29, 42-43, 44-45) bei į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tvirtindamas, jog dviračiu važiavo degant žaliam šviesoforo signalui, o automobilio nepastebėjo (1 t., b. l. 23).

7.6. Analizuojant nukentėjusiojo A. L. parodymus, matyti, kad jis tapačiai nurodė, jog dviračiu važiavo dviračių taku, taip pat ir tai, kad priešais save prie sankryžos matė stovinčius kelis dviratininkus, paskui kuriuos jis važiavo per sankryžą. Pažymėtina, jog tai, kad prie sankryžos buvo ir kitų dviratininkų, pėsčiųjų, parodė ne tik nukentėjusysis, bet ir pats nuteistasis bei liudytoja F. J.. Taip pat nukentėjusiojo parodymai, jog po atsitrenkimo į automobilį jis nukrito ant žemės ir jo dviratis buvo nukritęs ant pėsčiųjų perėjos, sutampa su liudytojos F. J. parodymais, jog ji matė, kad dviratininkas buvo nugriuvęs ant pėsčiųjų perėjos, o pastarojo dviratis buvo šalia jo (1 t., b. l. 48).

7.7. Atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad jis važiavo dviračių taku, ir tokių jo parodymų nepaneigia nei paties nuteistojo paaiškinimai, nei byloje apklaustos liudytojos F. J. parodymai, daroma išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais nėra pagrindo.

7.8. Be to, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojos F. J. parodymus apie eismo įvykio metu atsiradusius padarinius patvirtina byloje esantys rašytiniai duomenys, t. y. automobilio dešinės pusės galinės dalies sugadinimo faktą patvirtina kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 8-22), nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes bei jam nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2023 m. spalio 12 d. specialisto išvada Nr. G 1495/2023(04) (1 t., b. l. 41) bei pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto Lino Janausko paaiškinimai (2 t., b. l. 1). Taip pat nuteistojo bei liudytojos F. J. parodymus, jog, sukdamas sankryžoje į dešinę – (duomenys neskelbtini) gatvę, K. J. praleido per sankryžą važiavusius dviratininkus ir ėjusius pėsčiuosius (kurių vaizdo įraše nesimato), patvirtina miesto vaizdo kameromis daryto vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 73-79).

7.9. Taigi, byloje nėra ginčo, jog įvyko eismo įvykis, dėl kurio atsirado padariniai – buvo apgadinta transporto priemonė, nukentėjusiajam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nuteistasis K. J. nesutinka, kad jis yra kaltas dėl šio eismo įvykio, teigia, jog jis dviratininko nematė, eismo įvykio metu dviratininkas važiavo dideliu greičiu bei būdamas neblaivus, be to, dviratininkas per sankryžą važiavo ne dviračių tako, o pėsčiųjų perėjos zonoje.

7.10. Nors skunde apeliantas teigia, kad tokio pobūdžio bylose, kai įvyksta eismo įvykis ir sprendžiama, kuris eismo dalyvis yra kaltas dėl eismo įvykio, svarbu nustatyti susidūrimo vietą, jog nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo galimybę nustatyti automobilio ir dviračio susidūrimo vietą, bet tai byloje nebuvo padaryta, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju buvo apsunkintos galimybės tiksliai nustatyti automobilio ir dviračio susidūrimo vietą, ir dėl to iš dalies kaltas pats apeliantas, t. y. iš karto po įvykusio eismo įvykio nei automobilio, nei dviračio padėtys, o taip pat ir dviratininko griuvimo vieta nebuvo užfiksuotos, nes automobilis ir dviratis buvo patraukti iš įvykio vietos, transporto priemonių padėtys kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole buvo užfiksuotos tokios, kokios buvo rastos atvykus policijos pareigūnams po to, kai jos jau buvo patrauktos iš susidūrimo vietos (1 t., b. l. 8-22). Pažymėtina, kad pats nuteistasis pripažino, jog jis yra susipažinęs su KET reikalavimais, žino, kad, įvykus eismo įvykiui, negalima patraukti automobilio, tačiau teigė, jog dėl patirto streso, šoko jis, paragintas policijos pareigūnu prisistačiusio asmens, automobilį patraukė apie 5 metrus į priekį ir arčiau kelkraščio, kad jo automobilis netrukdytų pravažiuoti kitiems automobiliams (1 t., b. l. 120-122). Tokius K. J. parodymus patvirtina liudytojos F. J. parodymai (1 t., b. l. 48-49, 181-185). Taip pat iš bylos matyti, kad ir nukentėjusysis bei jo dviratis nuo važiuojamosios kelio dalies buvo patraukti – dviratis buvo pastatytas ant žolės, o nukentėjusysis A. L. parodė, kad jis, per kelis kartus atsistumdamas, pasitraukė nuo važiuojamosios dalies link šaligatvio (1 t., b. l. 42-43, 181-185). Šios paminėtos aplinkybės patvirtina, jog tiksli automobilio ir dviračio susidūrimo vieta nebuvo nustatyta dėl paties nuteistojo veiksmų, t. y. jam patraukus automobilį iš įvykio vietos, kas yra vertinama kaip šiurkštus KET pažeidimas.

7.11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis nuo pat tyrimo pradžios, taip pat ir pirmosios instancijos teisme tapačiai nurodė, jog jis važiavo dviračių taku ir sankryžą kirto važiuodamas dviračių taku (1 t., b. l. 28-29, 42-43, 182-183). Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas T. S., Bendrajam pagalbos centrui pranešęs apie įvykusį eismo įvykį. Šis liudytojas parodė, jog jis, stovėdamas sankryžoje, degant raudonam šviesoforo signalui, matė, kaip automobilis nepristabdydamas suko į (duomenys neskelbtini) gatvę, turėjo didelį pagreitį, dviratis buvo užkliudytas ties dviračių taku, kai automobilis jau buvo įsukęs. Liudytojas taip pat teigė, kad iki susidūrimo jis nematė kitų dviratininkų, toje vietoje kelias nėra tiesus, važiuojant yra posūkis, tada dviračių ir pėsčiųjų takas išsitiesina, pamatyti, jog atvažiuoja dviratis, kaip jis įsuka į kelią, yra sudėtinga (2 t., b. l. 38-39). Nors liudytojo T. S. parodymuose yra nesutapimų su byloje nustatytomis aplinkybėmis (pvz., kad automobilis posūkį darė nesustodamas, kai iš paties nuteistojo, liudytojos F. J. parodymų, vaizdo įrašo matyti, kad automobilis, sankryžoje sukdamas į dešinę, judėjo lėtai, pristabdė, jog praleistų dviratininkus ir pėsčiuosius; taip pat nors liudytojas T. S. nematė per sankryžą važiuojančių kitų dviratininkų, kai tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, tiek ir liudytoja F. J. nurodė, jog prie sankryžos buvo ir kitų dviratininkų), tačiau liudytojas patvirtino nukentėjusiojo parodymus, jog nukentėjusysis važiavo dviračių taku. Be to, pats nuteistasis, o taip pat ir liudytoja F. J. parodė, kad smūgį į automobilio galinę dalį pajuto tada, kai jau pravažiavo dviračių taką, baigiant pravažiuoti pėsčiųjų perėją (1 t., b. l. 48-49, 120-121). Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. vasario 1 d. specialisto išvada Nr. 11-2808(23), kurioje nurodyta eismo įvykio eiga (mechanizmas), jog automobilis „Audi A4“, vairuojamas K. J., šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, iš (duomenys neskelbtini) gatvės suko į dešinę, į (duomenys neskelbtini) gatvę, automobiliui „Audi A4“ pravažiuojant dviračių tako ir važiuojamosios dalies sankirtą, į automobilio „Audi A4“ galinę dalį, apie 0,3 m atstumu nuo važiuojamosios dalies krašto, atsitrenkė dviratis, kurį vairavo A. L., po smūgio dviratis buvo nublokštas į priekį automobilio judėjimo kryptimi, o automobilis „Audi A4“ pavažiavo į priekį ir buvo sustabdytas taip, kaip užfiksuota eismo įvykio vietos plane. Taip pat šioje specialisto išvadoje pažymėta, jog automobilio „Audi A4“ vairuotojo K. J. veiksmai – sukdamas į dešinę ir važiuodamas pro dviračių tako ir važiuojamosios dalies sankirtą, nedavė kelio tiesiai per sankryžą dviračių taku dviračiu važiavusiam A. L. ir dėl to jį partrenkė, - techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, o eismo situacijoje, kuomet dviračio vairuotojas A. L., dviračių taku artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, laiku nesumažino važiavimo greičio ir įvažiavo į ją, kai į dešinę sukantis automobilio „Audi A4“ vairuotojas nedavė jam kelio, tai techniniu požiūriu tokie dviratininko A. L. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (1 t., b. l. 61-64). Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas Linas Andrijauskas patvirtino pateiktą 2024 m. vasario 1 d. specialisto išvadą Nr. 11-2808(23), paaiškindamas, kadangi buvo atsitrenkta į automobilio galinę dalį, tai dviratis, išvažiuojant automobiliui, turėjo būti kažkur netoliese, bei tvirtino, jog šiuo atveju dėl eismo įvykio yra kaltas automobilio vairuotojas, nes faktiškai jis nedavė kelio dviratininkui, tokią išvadą daro, nepriklausomai nuo to, kokiu greičiu važiavo dviratininkas (2 t., b. l. 1-2). Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas specialistas Linas Andrijauskas taip pat tvirtino, jog automobilio ir dviračio susidūrimas įvyko dviračių tako kirtimo plote, dviratis gulėjo šalia dviračių tako, o automobilis iš inercijos pavažiavo ir sustojo netoli už kirtimo tako, jo surašyta išvada nesikeistų, įvertinus ir tą aplinkybę, kad automobilio vairuotojas patraukė automobilį į priekį ir arčiau dešinio krašto. Specialistas teigė, jog tikslios susidūrimo vietos vis tiek nustatyti nėra įmanoma, net ir žinant naujus duomenis, tvirtino, kad šioje situacijoje pagrindinė įvykio priežastis - automobilio vairuotojo veiksmai, nes jis neįsitikino, jog nieko nėra ir nepraleido dviratininko, kai įvykio vietoje nėra jokių krūmų, įvykio vieta yra apžvelgiama, o dviratininko veiksmai, t. y. tai, kad jis turėjo įsitikinti, jog jį praleidžia, bei kirsti važiuojamąją dalį tada, kai yra saugu, techniniu požiūriu taip pat buvo sąlyga šiam eismo įvykiui kilti (2 t., b. l. 39-41). Teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad tiek automobilis, tiek ir dviratis po susidūrimo buvo patraukti taip, kaip užfiksuota kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir eismo įvykio plane, jog specialisto išvadą pateikusiam specialistui Linui Andrijauskui šios aplinkybės nebuvo žinomos, be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis detalizavo savo parodymus, nurodydamas, kokiu atstumu jis buvo nuo sankryžos, kai pamatė, jog jam užsidegė žalias šviesoforo signalas, taip pat paaiškėjus, kad tyrimo metu nukentėjusiojo dviratis išsamiai nebuvo apžiūrėtas, apeliacinės instancijos teismas 2024 m. lapkričio 28 d. nutartimi paskyrė pakartotinę eismo įvykio ekspertizę, siekdamas išsiaiškinti eismo įvykio mechanizmą (eigą), nustatyti, kurio iš eismo įvykio dalyvio veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Atlikus pakartotinę eismo įvykio ekspertizę, Šiaulių apygardos teisme buvo gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 20 d. ekspertizės aktas Nr. 11Š-240(24), kurio išvadose pateiktas eismo įvykio mechanizmas, nurodyta, kad, tikėtina, jis buvo toks: K. J., vairuodamas automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje važiavo dešinio posūkio kreive iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę, kirsdamas (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį dviračių taką, automobiliui „Audi A4“ pravažiuojant sankirtą su dviračių taku, tikėtina, ne mažesniu nei 0,7 m atstumu nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto į automobilio dešinio šono galinę dalį atsitrenkė iš dešinės pusės atvažiavęs dviratis, kurį vairavo A. L.; šioje nurodytoje eismo situacijoje dviračio „Himo travel“ ir automobilio „Audi A4“ susidūrimas įvyko, tikėtina, (duomenys neskelbtini) gatvės ir dviračių tako susikirtime, automobiliui „Audi A4“ dešiniuoju šonu važiuojant, tikėtina, ne mažesniu nei 0,7 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, bei nurodyta, kad šiuo atveju automobilis „Audi A4“ sankryžoje, važiuodamas dešinio posūkio kreive, buvo sustojęs ir automobiliui „Audi A4“ judant iš vaizdo įraše matomos sustojimo padėties iki padėties, automobilio dešinio šono galinei daliai esant ties dviračių tako ženklinimo linijos tolimesniuoju kraštu, ir greitėjant tokiu pačiu pagreičiu kaip ir pateiktame vaizdo įraše, automobilis „Audi A4“ išvystytų apie 20 km/h greitį (2 t., b. l. 61-73). Šios ekspertizės akto išvados patvirtina ne tik 2024 m. vasario 1 d. specialisto išvadą Nr. 11-2808(23) bei specialisto Lino Andrijausko teisme duotus paaiškinimus dėl tikėtinos transporto priemonių susidūrimo vietos, eismo įvykio eigos (mechanizmo), bet ir nukentėjusiojo A. L. parodymus, jog jis per sankryžą važiavo dviračių taku, o ne pėsčiųjų perėjos zonoje, kaip teigė nuteistasis K. J.. Be to, tai, kad transporto priemonių susidūrimas įvyko būtent (duomenys neskelbtini) gatvės ir dviračių tako susikirtime, iš esmės patvirtina tiek nuteistojo, tiek ir kartu su nuteistuoju įvykio metu važiavusios keleivės F. J., kuri buvo apklausta kaip liudytoja, parodymai, jog smūgį pajuto nepravažiavę pėsčiųjų perėjos. Kaip pažymėta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 20 d. ekspertizės akte Nr. 11Š-240(24), įvykio vietoje dviračių tako plotis yra 3,4 m, o pėsčiųjų perėjos plotis yra 4,2 m, automobilio „Audi A4“ ilgis (4,58 m) yra didesnis nei pėsčiųjų perėjos plotis, remiantis nuteistojo ir liudytojos parodymais, kad smūgį pajuto nepravažiavę pėsčiųjų perėjos, daroma išvada, jog automobiliui „Audi A4“ nepravažiavus pėsčiųjų perėjos, automobilio „Audi A4“ galinė dalis dar buvo dviračių tako zonoje, todėl ir susidūrimas įvyko būtent šioje zonoje.

7.12. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors 2025 m. gegužės 20 d. ekspertizės akte Nr. 11Š-240(24) pažymėta, jog pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti dviratininko važiavimo greitį, tačiau buvo paskaičiuotas atstumas, kurio nurodytoje eismo situacijoje buvo neprivažiavęs dviratininkas iki susidūrimo vietos. T. y., skaičiuojant, jog dviratininkas važiavo dviračio apžiūros metu užfiksuotu 8,8 km/h greičiu, o automobiliui įveikiant didžiausią atstumą dviračių tako ribose, atitinkamai dviratininkas (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo neprivažiavęs 3,5÷3,6 m atstumu, o dviratininkui važiuojant didžiausiu projektiniu 25 km/h greičiu, o automobiliui įveikiant didžiausią atstumą dviračių tako ribose, dviratininkas (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo neprivažiavęs 11,2÷11,4 m atstumu. Šiuo atveju pažymint, jog nurodyti atstumai (duomenys neskelbtini) gatvės ilgio atžvilgiu yra ties dviračių tako atsišakojimo į kairę pusę, link (duomenys neskelbtini) gatvės (dviratininko judėjimo kryptimi) ir atstume tarp šio atsišakojimo bei (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies, t. y. eismo įvykio vietos aplinkoje nėra jokių objektų, kurie būtų riboję matomumą. Tai, kad įvykio vietoje nėra jokių objektų, kurie būtų kliudę automobilį vairavusiam K. J. pamatyti nukentėjusįjį, patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos iš įvykio vietos. Taigi, vertinant transporto priemonę vairavusio asmens veiksmus, matyti, jog K. J., būdamas maksimaliai atsargus vairuotojas, kirsdamas dviračių tako zoną, turėjo galimybę pamatyti dviračiu atvažiuojantį nukentėjusįjį, tačiau to nepadarė.

7.13. Be to, teismo ekspertizės akto Nr. 11Š-240(24) išvadose nustatyta, kad nurodytoje eismo situacijoje automobilio „Audi A4“ vairuotojas K. J., sankryžoje sukdamas į dešinę ir važiuodamas pro dviračių tako bei važiuojamosios dalies sankirtą, nedavė kelio, tikėtina, dviračių taku tiesiai per sankryžą važiavusiam dviratininkui A. L. bei ji partrenkė ir, techniniu požiūriu, tai buvo nepriimtina bei buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, o nurodytoje eismo situacijoje dviratininkas A. L., tikėtina, dviračių taku artėdamas prie sankirtos su (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi, laiku nemažino važiavimo greičio ir toliau tęsė judėjimą, kai dešinio posūkio kreive važiuojančio automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam nedavė kelio, ir, techniniu požiūriu, tai buvo nepriimtina bei turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Taigi, ši ekspertizės akto išvada patvirtina ankstesnę specialisto Lino Andrijausko duotą išvadą, jog pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga – automobilio vairuotojo K. J. veiksmai, t. y. tai, jog jis nedavė kelio per sankryžą važiavusiam dviratininkui A. L.. Be to, ekspertizės akto išvadų 10 ir 11 punktuose nurodyta, jog 7÷8 metrų atstumu, matuojant nuo dviračių tako artimojo krašto, žiūrint automobilio „Audi A4“ judėjimo kryptimi, eismo įvykio vietos aplinkoje nėra objektų, kurie ribotų nurodytų vietų matomumą; nurodytoje eismo situacijoje automobilio „Audi A4“ vairuotojui K. J., sukant reguliuojamoje sankryžoje į dešinę, duodant kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas, t. y. praleidžiant per sankryžą, tikėtina, dviračių taku tiesiai važiavusį dviratininką A. L., eismo įvykis nebūtų įvykęs; taip pat pažymėta, jog nurodytoje eismo situacijoje per reguliuojamą sankryžą, tikėtina, dviračių taku tiesiai važiuojantis dviratininkas A. L., artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, prieš kirsdamas važiuojamąją dalį, mažindamas važiavimo greitį ar net sustodamas prieš dviračių tako sankirtą su (duomenys neskelbtini) gatve ir toliau tęsdamas judėjimą, kai automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam duoda kelią, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu (2 t., b. l. 61-73). Vertinant šį ekspertizės aktą, daroma išvada, kad jei automobilio vairuotojas K. J. būtų buvęs atidus, t. y. būtų matęs dviračių taku atvažiuojantį nukentėjusįjį A. L., kai toje vietoje vairuotojui matomumo neužstojo jokie objektai, ir būtų praleidęs nukentėjusįjį, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nors ekspertizės akte konstatuota, kad ir nukentėjusiojo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimti bei turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, tačiau duota išvada, jog tik automobilio vairuotojo K. J. veiksmai ne tik techniniu požiūriu buvo nepriimtini, bet ir buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

8. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, sugretinus byloje apklaustų asmenų parodymus su byloje esančia rašytine medžiaga, specialistų pateiktomis išvadomis, jų duotais paaiškinimais, pateiktu ekspertizės aktu, daroma išvada, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, jog būtent K. J. padaryti KET pažeidimai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą, t. y. buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti.

9. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad K. J., vairuodamas automobilį ir sukdamas į dešinę, degant žaliam šviesoforo signalui, nepraleido iš dešinės pusės dviračių taku per sankryžą tiesiai elektriniu dviračiu važiavusio nukentėjusiojo, dėl to sudarė kliūtį dviratininkui, o dviračiui atsitrenkus į automobilio dešinės pusės galinę dalį, dviratininkui nugriuvus ant žemės, sukėlė eismo įvykį, kurio metu nesunkiai buvo sužalotas nukentėjusysis A. L., todėl apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, ir jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Dėl baudžiamosios atsakomybės

10. Nors apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma išteisinti, pasisakytina ir dėl apeliantui skirtinos bausmės.

10.1. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą K. J. skyrė 60 MGL (3 000 Eur) dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė K. J. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skirdamas jam bausmę, teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y. į tai, jog jis padarė vieną neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteistas, buvo baustas administracine tvarka, yra dirbantis.

10.2. Nors pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 20 d. ekspertizės akto Nr. 11Š-240(24) išvadose nurodyta, jog ir dviratininko A. L. veiksmai, t. y. tai, jog jis, dviračių taku artėdamas prie sankirtos su (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi, laiku nemažino važiavimo greičio ir toliau tęsė judėjimą, kai dešinio posūkio kreive važiuojančio automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam nedavė kelio, techniniu požiūriu buvo nepriimtini bei turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, spręstinas klausimas dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo.

10.3. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-115-648/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-P-135-648/2016). Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

10.4. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis A. L. elektrinį dviratį vairavo būdamas neblaivus - iš karto po eismo įvykio policijos pareigūnai jam nustatė 1,35 promilių girtumą (1 t., b. l. 23, 25), o, apžiūrėjus nukentėjusįjį VšĮ Respublikinėje (duomenys neskelbtini) ligoninėje, jam buvo nustatytas 1,24 promilių girtumas (1 t., b. l. 41). Aplinkybę, jog eismo įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, pripažino ir pats nukentėjusysis A. L., pirmosios instancijos teisme duodamas parodymus (1 t., b. l. 183). Taigi, toks nukentėjusiajam nustatytas girtumas atitinka vidutinį, ir akivaizdu, jog tai turėjo įtakos nukentėjusiojo elgesiui vertinant eismo situaciją kelyje bei vairuojant dviratį. Taip pat pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. L. teigė, kad „<...> artėdamas link gatvės, jis pristabdė dviratį, važiavo lėtai ir važiavo paskui kitus dviratininkus <...>“, „tie trys dviratininkai buvo nulipę nuo dviračių, nes jiems degė raudonas šviesoforo signalas, atvažiuodamas jis pristabdė, bet užsidegė žalia, jie sėdo ant dviračių ir pradėjo važiuoti, o jis, net nesidairydamas į šonus, važiavo jiems iš paskos ir tada pajuto smūgį“. Nors nukentėjusysis tvirtino, kad jis, artėdamas prie sankryžos, dviratį pristabdė, tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro 2025 m. gegužės 20 d. ekspertizės akto Nr. 11Š-24(24) išvadose pažymėta, jog „nurodytoje eismo situacijoje dviratininkas A. L., tikėtina, dviračių taku artėdamas prie sankirtos su (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi, laiku nemažino važiavimo greičio ir toliau tęsė judėjimą, kai dešinio posūkio kreive važiuojančio automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam nedavė kelio, ir techniniu požiūriu tai buvo nepriimtina bei turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu“ (2 t., b. l. 61-73). Be to, šio ekspertizės akto išvadose pažymėta, kad „nurodytoje eismo situacijoje per reguliuojamą sankryžą, tikėtina, dviračių taku tiesiai važiuojantis dviratininkas A. L., artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, prieš kirsdamas važiuojamąją dalį, mažindamas važiavimo greitį ar net sustodamas prieš dviračių tako sankirtą su (duomenys neskelbtini) gatve ir toliau tęsdamas judėjimą, kai automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam duoda kelią, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu“. Šio ekspertizės akto dalyje „Tyrimas“ nurodyta, jog, atsižvelgiant į automobilio „Audi“ sugadinimų pobūdį, dviračio konstrukcijos ypatumus, eismo įvykio vietos nuotraukose užfiksuotus duomenis, dviratis, tikėtina, dešinės pusės stabdžių rankenėle ir vairo rankena atsitrenkė į automobilio galinį dešinės pusės sparną, automobiliui „Audi A4“ toliau judant į priekį, o dviračiui sukantis prieš laikrodžio rodyklių sukimosi kryptį, tikėtina, dviračio dešinės pusės pedalu kontaktuojant su automobilio „Audi A4“ galiniu dešinės pusės ratu, susidarė pėdsakai rato išoriniame paviršiuje (2 t., b. l. 66). Taigi, nukentėjusiojo veiksmai, kai jis, būdamas neblaivus (jam iš karto po įvykio nustatytas net 1,35 promilių girtumas), vairavo elektrinį dviratį, artėdamas prie dviračių tako sankirtos su (duomenys neskelbtini) gatve, nepakankamai sumažino važiavimo greitį, neįsitikino, jog automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam duoda kelią, o tęsė judėjimą, vertinami kaip rizikingi. Kaip matyti, dviračių taku tiesiai važiuojantis dviratininkas A. L., artėdamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, prieš kirsdamas važiuojamąją dalį, mažindamas važiavimo greitį ar net sustodamas prieš dviračių tako sankirtą su (duomenys neskelbtini) gatve ir toliau tęsdamas judėjimą, kai automobilio „Audi A4“ vairuotojas jam duoda kelią, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu, tačiau jis, degant žaliam šviesoforo signalui, net nematydamas važiuojančio automobilio „Audi A4“, kuris, degant žaliam šviesoforo signalui, taip pat darė posūkio manevrą į dešinę pusę, pasirinko važiavimą per dviračių tako sankirtą su (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi ir taip atsitrenkė į automobilio galinę dalį. Dėl to tokie nukentėjusiojo veiksmai pripažįstami kaip rizikingi, turėję įtakos veikos padarymui. Todėl ši aplinkybė pripažįstama nuteistojo K. J. atsakomybę lengvinančia.

11. Šiuo nagrinėjamu atveju, nustačius K. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei įvertinus byloje nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus, kurie lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas K. J. taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, numatytą BK 39 straipsnyje.

12. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5¹, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas Nr. XIV-2573. Šiuo įstatymu buvo pakeistos BK 39 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios leidžia asmenį, padariusį neatsargų nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, 2) yra nors viena šio kodekso 59 straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

12.1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad K. J. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, kilusio eismo įvykio aplinkybes jis iš dalies pripažino, tik nepripažino, jog jis privalėjo duoti kelią elektrinio dviračio vairuotojui, važiuojančiam dviračių taku per sankryžą, nurodydamas, kad važiuojančio dviratininko jis nematė, dviratininkas važiavo dideliu greičiu, važiavo ne dviračių taku, o per pėsčiųjų perėją, kai nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, jog šioje situacijoje automobilio vairuotojas privalėjo duoti kelią dviračių taku per sankryžą važiuojančiam dviratininkui, kurio judėjimo kryptį kirto automobilio vairuotojas. Be to, bylos duomenimis nustatytas ir paties neblaivaus nukentėjusiojo rizikingas elgesys, kuris techniniu požiūriu buvo nepriimtinas ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Bylos duomenimis, K. J. nusikaltimą padarė pirmą kartą, šiuo metu dirba, turi pastovią gyvenamąją vietą, veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų už KET pažeidimus, tačiau anksčiau nebuvo baustas dėl šiurkštaus KET reikalavimų nepaisymo (1 t., b. l. 145-149). K. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, šiuo nuosprendžiu pripažinta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

12.2. Taigi, K. J. yra charakterizuojamas teigiamai bei atitinka BK 39 straipsnyje įtvirtintas sąlygas, leidžiančias taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tai yra jis teisiamas pirmą kartą, byloje nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, kad nusikalstama veika priskirtina neatsargių nusikaltimų kategorijai, įvertinusi anksčiau aptartas eismo įvykio kilimo priežastis, paties nukentėjusiojo rizikingą elgesį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog ši K. J. nusikalstama veika buvo atsitiktinė, dėl jos jis išvadas padarė, todėl jo atžvilgiu tikslinga taikyti BK 39 straipsnio nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymą, o baudžiamąją bylą nutraukti (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikaltimo pobūdį ir kitus byloje surinktus duomenis, tai, kad nuo šio eismo įvykio praėjo beveik dveji metai, taip pat įvertinusi K. J. charakterizuojančius duomenis, daro išvadą, jog jau pats baudžiamasis procesas apeliantui K. J. turėjo auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį, todėl baudžiamojo poveikio priemonės neskiria.

14. 2024 m. rugsėjo 11 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad, vadovaujantis „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių“, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364, 4, 6 punktais, valstybės naudai prašoma priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 62,50 Eur už K. J. teiktą antrinę teisinę pagalbą (2 t., b. l. 29-30).

14.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

14.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu nereiškia, jog yra pateisinami K. J. neatsargūs nusikalstami veiksmai. Šiuo atveju K. J. už savo veiksmus nėra išteisinamas, nes pripažįstama, jog jo veikoje yra BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis. Tačiau, atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo K. J. apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies ir skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, o K. J. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnyje numatytu pagrindu bei baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukiama, taip pat įvertinusi ir tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnis), teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau jų iš K. J. nepriteisia (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti K. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 24 d. nuosprendį, kuriuo K. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39 straipsnio 1 dalimi, K. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamąją bylą K. J. atžvilgiu nutraukti.

Daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: – lengvąjį automobilį „Audi A4“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) palikti automobilio savininkės V. J. neribotai nuosavybei, dviratį „Himo Travel“ palikti neribotai nukentėjusiojo A. L. nuosavybei, laikmeną su garso ir vaizdo įrašais palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nepriteisti iš K. J. valstybės naudai 62,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.