Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BELOR“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-925-803/2018 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BELOR“ dėl reikalavimo pripažinimo neteisėtu ir vykdomojo įrašo panaikinimo. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė „ARVI“ ir ko.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovė UAB ,,BELOR“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, kuriam byla perduota pagal teismingumą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones arba taikyti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, įpareigojant ieškovą įmokėti 233 584,26 Eur sumą į teismo depozitinę sąskaitą arba pateikti teismui nurodyto dydžio banko garantiją atsakovės UAB ,,BELOR“ nuostoliams užtikrinti, taip pat leisti šią nutartį vykdyti skubiai. Prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįsti nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savo esme neleistinai tapo vekselio naudos tęstinumo garantija ieškovui. Pažymėjo, kad pats vekselio išdavimas įrodo skolos egzistavimo faktą ir prisiimtos prievolės pagal jį vykdymas yra garantuojamas specialaus įstatymo bei susiklosčiusios teismų praktikos. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė gali nebesusigrąžinti skolos, nes ieškovui yra sudarytos galimybės nevaržomai realizuoti turimą turtą. Nurodė, kad ieškovas jau atlieka veiksmus, kuriais perleidžia vertingą turtą, taip apsunkindamas kreditorių, tame tarpe ir atsakovės, galimybes patenkinti turimus reikalavimus. Prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pagrįstumą įrodinėjo tuo, kad atsakovė UAB ,,BELOR“ per vykdymo veiksmų sustabdymo laikotarpį vekseliu garantuotos sumos negali naudoti savo versle, atsakovė negauna pelno. Ieškovo V. K. neatsiskaitymas pagal vekselį tiesiogiai daro žalą atsakovės veiklos rezultatams.

7. Išnagrinėjęs atsakovės UAB „BELOR“ atskirąjį skundą, Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. spalio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1383-196/2018, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas dėl prašyme panaikinti vykdymo veiksmų sustabdymą nurodytų aplinkybių ir šios laikinosios apsaugos priemonės proporcingumo bei ekonomiško nepasisakė, o tik apsiribojo aplinkybe, kad kitoje byloje yra sustabdytas išieškojimas iš vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko. Apeliacinis teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018 tenkino UAB ,,BELOR“ prašymą ir panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nutarties dalį panaikinti laikinąsias apsaugos priemonę nutarė vykdyti skubiai. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nors minėta nutartis nėra įsiteisėjusi, tačiau šiuo metu yra išnykusi aplinkybė – panaikintas skolos išieškojimo sustabdymas iš vekselio davėjo UAB ,,ARVI“ ir ko, kuria remiantis pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad teismas nepasisakė dėl prašyme nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo argumentų, be to, pasikeitė faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiama skundžiama nutartis, nutarė perduoti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

8. Atsakovė UAB „BELOR“ 2018 m. spalio 10 d. pateikė prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 8 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – antstolio A. A. vykdymo veiksmų vykdomoje byloje pagal Vilniaus m. 45-ojo notarų biuro notarės J. K. 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JK -2774 dėl 3 175 342,86 Eur skolos išieškojimo iš Ieškovo V. K. atsakovės UAB „BELOR“ naudai sustabdymą. Atsakovė motyvavo prašymą tuo, kad atsirado nauja aplinkybė – civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018 panaikintas išieškojimo iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko sustabdymas, todėl išnyko pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje Nr. 2-925-803/2018.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Byloje sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo klausimai.

18. Šioje byloje ieškovas V. K. pareikštu ieškiniu atsakovei UAB „BELOR“ siekia nuginčyti atsakovės reikalavimą jam, kildinamą iš UAB ,,ARVI“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. išduoto neprotestuotino paprastojo vekselio, atitinkamai ir vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu vykdomas iš ieškovo priverstinis išieškojimas atsakovei UAB „BELOR“ pagal minėtą vekselį. Ieškovas įrodinėja, kad už vekselio sumos apmokėjimą jis nelaidavo ir vekselio nepasirašė kaip laiduotojas. Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas ieškovo prašymą taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi sustabdė antstolio A. A. vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje pagal Vilniaus m. 45-ojo notarų biuro notarės J. K. 2016 m. balandžio 12 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. JK-2774 dėl 3 175 342,86 Eur skolos išieškojimo iš ieškovo atsakovės UAB „BELOR“ naudai iki nagrinėjamoje byloje įsiteisės teismo priimtas sprendimas.

19. Nustatyta, kad kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-1702-467/2019; ankstesnis bylos Nr. e2-2553-467/2018), be kita ko, nagrinėjamas UAB „ARVI“ ir ko ieškinys UAB „BELOR“, kuriuo UAB „ARVI“ ir ko prašo: pripažinti neteisėtu UAB „BELOR“ reikalavimą dėl 4 754 708,10 Eur iš UAB „ARVI“ ir ko išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. S-17000186; panaikinti notarės J. K. 2016 m. balandžio 12 d. vykdomąjį įrašą dėl 7 000 000 Eur išieškojimo sumos iš UAB „ARVI“ ir ko pagal UAB „ARVI“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. išduotą vekselį. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1174-186/2017, yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – t. y. sustabdytas 2016 m. sausio 6 d. vekselio pagrindu iš vekselio davėjo UAB „ARVI“ ir ko vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0023/16/01977.

20. Šioje nutartyje minėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-526-516/2018, spręsdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą, pažymėjo, kad sprendžiant šį klausimą svarbu įvertinti tai, kad V. K. laikomas laiduotoju pagal vekselį, todėl situacija, kai išieškojimas iš vekselio davėjo yra sustabdytas, bet vykdomas išieškojimas iš asmens, kurio prievolė yra išvestinė, yra teisiškai ydinga.

21. Kaip matyti iš apskųstos teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą išnagrinėjo, atsižvelgęs į nutarties priėmimo metu buvusią faktinę situaciją – t. y. kad dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018, kuria panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rusėjo 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (išieškojimo sustabdymas iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko), buvo paduotas atskirasis skundas. Teismas sprendė, kad esant tokiai situacijai, vadovaujantis CPK 152 straipsnio 4 dalies teisiniu reglamentavimu, galima daryti išvadą, kad vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės vėl yra galiojančios nuo atskirojo skundo priėmimo momento, todėl atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartyje pateiktą išaiškinimą, yra pagrindas palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, nurodo, kad atskirojo skundo padavimas nesustabdo skubiai vykdomų nutarčių vykdymo, nes nutarties dalis, kuria leidžiama skubiai vykdyti nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacine tvarka neskundžiama.

22. Apeliacinis teismas pritaria apeliantei, kad pirmosios instancijos teismas CPK 152 straipsnio, reglamentuojančio nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą, aiškino ir taikė netinkamai. Kaip teisingai nurodo apeliantas, Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-414-464/2017 yra išaiškinęs dėl šio straipsnio nuostatų taikymo – teismas atmetė apelianto argumentą, kad atskirojo skundo padavimas sustabdo net ir skubiai vykdomos nutarties vykdymą. Teismas nurodė, kad CPK 152 straipsnio 4 dalies nuostata, jog atskirojo skundo padavimas dėl nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones arba dėl nutarties pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita sustabdo šių nutarčių vykdymą, aiškintina sistemiškai su kitomis šio straipsnio dalimis. Apeliacinis teismas pažymėjo, kad aiškinant, jog net skubiai vykdytinos nutarties apskundimas sustabdo jos vykdymą, skubaus vykdymo institutas netektų savo prasmės, nebeatliktų jam įstatymo priskirtos funkcijos. Pažymėjo ir tai, jog apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad CPK 282–283 straipsniuose nurodytos nutartys teismo priimtų sprendimų ar nutarčių skubaus vykdymo klausimu (CPK 283 str. 3 d.) yra neskundžiamos, nes neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, o CPK tokių nutarčių atskiro apskundimo galimybės, paduodant atskirąjį skundą, taip pat nenumato (CPK 334 str. 1 d.). Todėl ta nutarties dalis, kuria leidžiama skubiai vykdyti priimtą nutartį pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita arba nutartį panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nėra skundžiama (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1088-302/2016). Taigi, atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2553-467/2018, panaikinimo padavimas atnaujino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rusėjo 28 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą, pripažinti nepagrįsta. Atitinkamai, nepagrįsta pripažinti ir teismo išvadą, jog dėl šios priežasties yra pagrindas užtikrinti status quo, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimą. Šiame kontekste apeliacinis teismas pažymi, kad iš Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko duomenų matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl tai galutinai patvirtinta, jog išnyko aplinkybė (išieškojimo iš vekselio davėjo sustabdymas kitoje nagrinėjamoje civilinėje byloje), kategoriškai kliudžiusi panaikinti šioje byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau apeliacinis teismas sprendžia, jog analizuojamu atveju vien šis procesinės situacijos pasikeitimas nėra pakankamas daryti išvadą, jog yra pagrindas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

23. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, 2018 m. spalio 23 d. nutartyje pažymėjo, kad atsakovė UAB „BELOR“ prašymą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones grindė proporcingumo bei ekonomiškumo principų pažeidimu nurodydama, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – vykdymo veiksmų sustabdymo, atsakovė gali nebesusigrąžinti skolos, nes ieškovui yra sudarytos galimybės nevaržomai realizuoti turimą turtą ir ieškovas jau atlieka veiksmus, kuriais perleidžia vertingą turtą, taip apsunkindamas kreditorių, tame tarpe ir atsakovės, galimybes patenkinti turimus reikalavimus. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė visą vykdymo veiksmų sustabdymo laikotarpį vekseliu garantuotos sumos negali naudoti savo versle, negauna pelno, dėl ko pažeidžiami atsakovės teisės bei teisėti interesai. Apeliacinis teismas sprendė, jog šios aplinkybės turi būti įvertintos, klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties motyvuojamosios dalies, šis apeliacinio teismo įpareigojimas nebuvo įvykdytas, o apsiribota tik aplinkybės, kad yra apskųsta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria buvo panaikintos Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rusėjo 28 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (išieškojimo sustabdymas iš 2016 m. sausio 6 d. vekselio davėjos UAB „ARVI“ ir ko), įvertinimu.

24. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju turi būti atsižvelgiama ir į vekselio laidavimo prasmę. Laiduodamas pagal vekselį, laiduotojas įsipareigoja lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo (ĮPVĮ 34 straipsnis), ir visi – vekselio davėjas, akceptantas, indosantai ir laiduotojai – vekselio turėtojui atsako solidariai; vekselio turėtojas turi teisę pareikšti reikalavimus visiems pirmiau nurodytiems asmenims, kiekvienam iš jų atskirai ir visiems kartu, nesilaikydamas įsipareigojimų eiliškumo (ĮPVĮ 49 straipsnis). (žr. 2018 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-611/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad laidavimas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) inter alia yra nustatomas sutartimi ar įstatymu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis), o vekselio laidavimo atveju pakanka tik vienašalės laiduotojo valios išraiškos vekselyje. Vekselio laidavimą nuo CK reglamentuojamo laidavimo skiria skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę apibūdinantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (žr. 2011 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Kaip minėta, civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019 pareikštu ieškiniu UAB „ARVI“ prašo: pripažinti UAB „BELOR“ reikalavimą dėl 4 754 708,10 Eur iš UAB „ARVI“ ir ko išieškojimo, priimtą antstolio patvarkymais 2016 m. gruodžio 6 d. ir 2017 m. sausio 5 d. vykdymui, vykdomojoje byloje Nr. S-17000186 neteisėtu; panaikinti notarės J. K. 2016 m. balandžio 12 d. vykdomąjį įrašą dėl 7 000 000 Eur išieškojimo sumos iš UAB „ARVI“ ir ko pagal UAB „ARVI“ ir ko 2016 m. sausio 6 d. išduotą vekselį. Ieškinį grindžia tokiais esminiais argumentais: vekselis atliko prievolės užtikrinimo funkciją; pagal vekselį, atliekantį prievolės užtikrinimo funkciją, negali būti išieškoma daugiau negu pagal pagrindinę prievolę; UAB „BELOR“ 4 754 708,10 Eur reikalavimo suma yra nepagrįsta; vykdomasis įrašas dėl 7 000 000 Eur skolos išieškojimo yra neteisėtas, nes net pačios UAB „BELOR“ vertinimu, jos reikalavimo suma sudaro 4 754 708,10 Eur; įrodžius, kad 4 754 708,10 Eur reikalavimo teisė yra nepagrįsta, UAB „ARVI“ ir ko turi teisę prašyti teismo pripažinti reikalavimo teisę neteisėta. Todėl įvertinus civilinėje byloje Nr. e2-1702-467/2019 nagrinėjamą ginčą ir atsižvelgus į minėtą vekselio laidavimo solidarų pobūdį bei papildomo pobūdžio santykinumą (ĮPVĮ 34 straipsnio 2 dalies nuostatą), nagrinėjamu atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo bei nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo klausimus, neturi jokios reikšmės civilinės bylos Nr. e2-1702-467/2019 rezultatas. Laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimai šiuo atveju turi būti sprendžiami CPK nustatyta tvarka (CPK 146 ir 149 straipsniai).

25. Apeliacinis teismas taip pat pažymi, kad nors Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 5 d. sprendimu atmestas ieškovo ieškinys atsakovei UAB „BELOR“ ir šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos įsiteisėjus šiam sprendimui, atsižvelgiant į tai, kad įstatyme numatyta procesinė teisė į apeliaciją, o šia teise pasinaudojus bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo išsprendimas išlieka aktualus šioje byloje. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl netinkamo civilinio proceso teisės normų aiškinimo iš esmės neteisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą šioje byloje ir atskirai nepasisakė dėl atsakovės prašyme nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo argumentų (žr. nutarties 24 punktą), dėl kurių apeliacinis teismas neturi procesinės galimybės pasisakyti, dėl jų nepasisakius pirmosios instancijos teisme, yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tokiu būdu užtikrinant teisės į apeliaciją įgyvendinimą. Apeliacinis teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad iš naujo nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą pirmosios instancijos teismas turi įvertinti ar atsakovė 2018 m. spalio 10 d. prašyme nenurodė naujų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.