Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2014 m. gruodžio 16 d. laidavimo sandorį, kuriuo ieškovas – laiduotojas V. P. laidavo KB Kauno kredito unijai dėl BUAB „MDK logistika“ piniginės prievolės pagal 2014 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį Nr. 14-00485, šios sutarties pagrindu pasirašydamas neprotestuotiną paprastąjį vekselį; priteisė ieškovui V. P. iš atsakovės KB Kauno kredito unijos 1562 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 3,54 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 16 d. Kauno kredito unija (paskolos davėja) ir jos narė UAB „MDK Logistika“ (paskolos gavėja) sudarė paskolos sutartį Nr. 14-00485 (toliau – Paskolos sutartis, Sutartis), pagal kurią UAB „MDK logistika“ buvo suteikta 250 000 Lt (72 405 Eur) paskola, šią bendrovė įsipareigojo grąžinti iki 2019 m. gruodžio 10 d. Paskolos sutarties 2.14 punkte buvo nustatyta, kad paskolos grąžinimas užtikrinamas įkeitimu: paskolos gavėja įsipareigoja Kauno kredito unijai pirminiu įkeitimu įkeisti visą už paskolos lėšas perkamą ilgalaikį turtą (krovininius ir kitus automobilius), taip pat netesybomis. Šio įsipareigojimo paskolos gavėja UAB „MDK logistika“ neįvykdė. Atsakovė Kauno kredito unija nepateikė įrodymų, kad ji būtų reikalavusi, jog paskolos gavėja įvykdytų paminėtą įsipareigojimą, o UAB „MDK logistika“ būtų vengusi jį vykdyti. Paskolos sutarties 2.18 punkte buvo nustatyta, kad paskolos gavėja, užtikrindama savo prievolių, atsirandančių pagal Sutartį, tinkamą įvykdymą, Kauno kredito unijai išduoda paprastąjį neprotestuotiną vekselį, apmokamą jį pateikus; vekselis ir pagal jį gauti mokėjimai gali būti naudojami tik kaip prievolių pagal šią sutartį užtikrinimo priemonė; vekselis išduodamas dėl suteikiamos paskolos ir palūkanų, apskaičiuotų iki galutinio paskolos grąžinimo termino, bendros sumos.Byloje nustatyta, kad pagal Paskolos sutarties 2.18 punktą paskolos gavėja (UAB „MDK Logistika“), užtikrindama savo prievolių Kauno kredito unijai įvykdymą, 2014 m. gruodžio 16 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną 295 676,11 Lt (85 633,72 Eur) sumos vekselį, apmokamą jį pateikus. Šį vekselį už vekselio davėją pasirašė trečiasis asmuo A. Ž., tuometinis UAB „MDK logistika“ direktorius, o ieškovas, UAB „MDK logistika“ akcininkas V. P., bei trečiasis asmuo akcininkas A. Ž. pasirašė vekselį kaip laiduotojai.Teismas sprendė, kad sutarties sudarymo dieną (2014 m. gruodžio 16 d.), paskolos gavėjai neįkeitus turto, atsakovė, pažeisdama sutarties 4.1 punkto reikalavimus, suteikė 114 821 Lt (33 254,46 Eur) paskolos dalį už iš kitos įmonės (UAB „Transvėsa“) įgyjamas transporto priemones, kurių savininke ši net nebuvo, nes savininke anksčiau jau buvo tapusi pati atsakovė. Taigi atsakovė nepagrįstai leido paskolos gavėjai, atsakovei, panaudoti lėšas be turto įkeitimo. Teismas pripažino, kad paskolos gavėja nepateikė paskolos panaudojimą pagrindžiančių dokumentų, nes atsakovė vadovavosi UAB „Transvėsa“ tariamai išrašyta išankstinio mokėjimo sąskaita, kuri niekieno nepasirašyta, o joje nurodytas pardavėjas nebuvo transporto priemonių savininkas. Šiuos trečiojo asmens BUAB „MDK logistika“ ir atsakovės veiksmus teismas įvertino kaip bendrus, atliktus akivaizdžiai siekiant suklaidinti ir padaryti atsakingą už prievolių vykdymą laiduotoją – ieškovą. Teismas sprendė, kad ieškovas buvo suklaidintas atsakovės KB Kauno kredito unijos ir trečiojo asmens BUAB „MDK logistika“ dėl tokių sąlygų, kurių jos, kaip paskolos sutarties šalys, neketino laikytis, tačiau kurios iš esmės galėjo paveikti ieškovo apsisprendimą sutikti laiduoti.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas V. P. buvo suklaidintas ir dėl pačios paskolos sutarties struktūros, kurios sąlygos leido jam suprasti, jog jo laidavimas yra daugiau formalus ir realiai bei sąžiningai vykdant sutartį už įmonės skolas pagal sutartį jam atsakyti neteks arba gali tekti tik nedidele apimtimi. Ieškovo manymu, laidavimas buvo tik antraeilė paskolos užtikrinimo priemonė, kuria atsakovė (kreditorė) galės pasinaudoti tik po to, kai jos reikalavimai nebus patenkinti iš įkeisto turto. Tikėtis ar numanyti, kad sutarties paskolos šalys nevykdys šioje sutartyje nustatytų sąlygų, susijusių su turto įkeitimu ir paskolos lėšų perdavimu paskolos gavėjai, ieškovas neturėjo pagrindo.Teismas pripažino, kad ieškovas laidavimo sandorį sudarė dėl suklydimo, todėl šis sandoris negalioja pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnio 1 dalį. Sutikdamas su ieškovo pozicija dėl jo suklydimo, laiduojant už BUAB „MDK logistika“, teismas šioje teisės normoje apibrėžiamu esminiu suklydimu pripažino ieškovo argumentus, kad jis tikėjosi, jog paskolos grąžinimas pirmiausia užtikrinamas paskolos gavėjos turto įkeitimu, o paskolinti pinigai bus suteikti paskolos gavėjai tik įkeitus turtą, antraip jis nebūtų sutikęs laiduoti.Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. birželio 26 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo V. P. ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad, atsižvelgiant į sutarties aiškinimo taisykles, nagrinėjamoje byloje reikia vertinti paskolos sutarties šalių tikruosius ketinimus dėl šios sutarties sąlygų būsimo vykdymo ir jų tikrąją valią, taip pat ankstesnį sutarties šalių bendradarbiavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė ir trečiasis asmuo BUAB „MDK logistika“ 2013 m. spalio 24 d. jau buvo sudarę panašią paskolos sutartį Nr. 13-00459, kurios įvykdymas taip pat užtikrinamas kilnojamojo turto hipoteka. Sutarties šalys sutardavusios, kad paskolos gavėjai pirmiausiai išmokamos lėšos transporto priemonėms įsigyti, o vėliau įgytas už paskolą turtas buvo įkeičiamas KB Kauno kredito unijai kaip paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė. Kolegijos nuomone, ieškovui, kaip paskolos gavėjos dalyviui (akcininkui), apie tokią bendradarbiavimo formą buvo arba turėjo būti žinoma. Lingvistinis sutarties aiškinimo metodas taip pat suponuoja vertinimą, kad šalys, sudarydamos paskolos sutartį ir joje neapibrėždamos viso perkamo už paskolą turto, vienodai suprato, kad pirmiausia bus išmokamos lėšos, o paskui už jas įgytas ir sutartyje neidentifikuotas turtas įkeičiamas paskolos sutarties reikalavimams užtikrinti.Kolegija sprendė, kad vien aplinkybė, jog ieškovas tikėjosi, kad laidavimas yra tik formalumas ir jam neteks vykdyti laidavimo prievolės, už paskolą įkeitus turtą, o taip neatsitiko, yra aiškiai nepakankama suklydimo ar suklaidinimo dėl laidavimo sandorio faktui konstatuoti. Suklydimui dėl šio sandorio sudarymo konstatuoti ar pripažinimui, kad ieškovas buvo tyčia suklaidintas, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, nors tai jau reikštų apgaulę (CK 1.91 straipsnis), svarbu yra ne tai, ar paskolos sandorio susitarimai buvo vykdomi taip, kaip to tikėjosi ar galvojo ieškovas, o tai, ar ieškovas suklydo dėl laidavimo esmės, dėl laidavimo dalyko ar kitų esminių jo sąlygų, prisiimdamas sau įsipareigojimą laiduoti už įmonę, kurios vienas iš savininkų (akcininkų) jis buvo.Kolegija nurodė, kad ieškovo, kuris yra vienas iš BUAB „MDK logistika“ akcininkų (savininkų), interesai sutapo su įmonės interesais, todėl vekselio laidavimas tapo viena iš paskolos įmonei suteikimo sąlygų bei vienu iš jos grąžinimo garantų. Įkeitimo sandoriui sudaryti reikalinga abiejų šalių valia ir aktyvus tiek pačios įmonės (BUAB „MDK logistika“), tiek ir ją valdant dalyvaujančių asmenų (dalyvių, valdymo organų) elgesys, tačiau ieškovas nepasinaudojo savo, kaip akcininko, teise inicijuoti su bendrovės turto įkeitimu susijusių klausimų sprendimą. Kadangi abejones dėl laidavimo sandorio ieškovas pradėjo kelti jau po šio sandorio sudarymo, atsakovei pareiškus reikalavimą, kolegija sprendė, kad suklydimas negali būti konstatuojamas dėl aplinkybių, atsiradusių po sandorio sudarymo. Sandorio negaliojimą galinčios nulemti aplinkybės turėjo egzistuoti dar sandorio sudarymo metu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas ieškovui suklydus dėl būsimos pareigos vykdyti pagal laidavimą prisiimtus įsipareigojimus, neatitinka teisinio tokių santykių reglamentavimo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų. Ieškovui turėjo būti suprantama vekselių įgyvendinamos prievolės įvykdymo užtikrinimo schema ir su ja susijusi rizika. Byloje nesama jokių faktinių duomenų, kad ieškovas nesuprato, kokią riziką jis prisiima, užtikrindamas vekselio apmokėjimą asmeniniu laidavimu, ir dėl to iš esmės suklydo.Kolegija rėmėsi kasacinio teismo praktika, nurodydama, kad vekselio laidavimą nuo CK reglamentuoto laidavimo skiria ir skirtingą šių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų esmę nusakantis požymis. Pagal CK laidavimas yra išimtinai papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Vekselio laidavimo papildomas pobūdis yra santykinis. Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 34 straipsnio 2 dalį laiduotojo įsipareigojimas galioja ir tada, kai ta prievolė, už kurią jis laidavo, dėl kurios nors priežasties negalioja, išskyrus vekselio formos trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-278/2011). Kolegija nurodė, kad ieškovas V. P., laidavęs už BUAB „MDK logistika“ prievolę, atsako atsakovei kaip solidarusis skolininkas, o atsakovė turi reikalavimo teisę į bet kurį iš skolininkų, tačiau ją gali įgyvendinti kartu atsižvelgdama ir į ĮPVĮ įtvirtintą specialią tvarką.