Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-256-755/2016

NUTARTIS

2016 m. gegužės 31 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo N. B. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-506-731/2015 pagal pareiškėjų N. B. ir V. Z. pareiškimus suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankas, VMI, VĮ Registrų centras ir Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas N. B., tikslu įregistruoti nuosavybės teises į inžinierinį statinį (techninę pastogę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., prašė teismo nustatyti faktą, kad jis įgijo nuosavybės teisę į minėtą inžinierinį statinį pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad statinys pastatytas (duomenys neskelbtini) m., yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, jam suteiktas unikalus numeris, tačiau nekilnojamojo daikto kadastro duomenys ir daiktinės teisės į jį neįregistruotos, nes nėra jokių duomenų apie šio statinio įgijimą. Jis šiuo inžineriniu statiniu (technine pastoge) naudojasi, šioje techninėje pastogėje laiko žemės ūkio techniką (traktorių, kombainą, autobusą, kultivatorių, plūgus). Taip pat jis yra sąžiningai įgijęs šį nekilnojamąjį daiktą, nes jį pradėjo valdyti ir naudoti nuo 2002 m., per šį laikotarpį niekas jam jokių pretenzijų dėl šio statinio naudojimo nereiškė. Save laiko teisėtu ir sąžiningu valdytoju, nes jam buvo žinoma, kad niekam šis statinys nepriklauso nuosavybės teise, niekieno kito nėra valdomas ar naudojamas. Savo valdymo sąžiningumą ir teisėtumą sieja ir su tuo, kad likviduojant ŽŪB “Šauliai” technikos pastogė nebuvo niekam perduota. Valdymą pradėjo užvaldydamas šį nekilnojamąjį daiktą fiziškai. Šį statinį valdo sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą daiktą – jį inventorizavo, statinio kadastrinius duomenis įregistravo viešame registre, prižiūrėjo ir šiuo metu prižiūri šį turtą. Jo valdymas tęsiasi daugiau kaip dešimt metų, skaičiuojant nuo 2002-09-10, kada įsigijo šalia esančius garažus. Per visą laikotarpį niekas nepasinaudojo galimybe ir nepareiškė nuosavybės teisės į šį statinį. Inžinerinis statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., Zarasų r., yra nekilnojamas turtas, šio turto civilinė apyvarta nėra apribota, todėl jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Statinio užvaldymo metu buvo ir šiuo metu yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau teisių už jį į šį statinį, todėl nėra Civiliniame kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Be to, V. Z. neteigė ir neįrodinėjo, kad teismas pažeidė CPK 532 str. reikalavimus arba jis dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo sužinoti apie bylos nagrinėjimą CPK 532 str. nustatyta tvarka.

Nurodo, kad byloje pateiktas 2014 m. kovo 26 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas neginčytinai patvirtina, kad jo nuosavybės teisė buvo išviešinta jau 2014 m. kovo 26 d., nurodant nuosavybės teisės įgijimo pagrindą - 2014 m. vasario 25 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimą Nr. 2A-119-198/2014, todėl V. Z. nebuvo jokių kliūčių trijų mėnesių laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. birželio 26 d. kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Apeliantas mano, kad V. Z. akivaizdžiai praleido CPK 368 str. nustatytą terminą, o motyvuoto prašymo jį atnaujinti nepateikė. CPK 370 str. 3 d. numato, jog praleidus trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti ir nesant ieškovų prašymo atnaujinti terminą, proceso byloje atnaujinimas negalimas.

Apeliantas tvirtina, kad byloje surinkti oficialūs rašytiniai dokumentai paneigia faktą, kad techninę pastogę, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) raj. įsigijo liudytojas J. Š. 2002 m. viešųjų varžytinių metu. Iš archyvinėse bylose surinktų dokumentų galima spręsti, kad yra išlikę visi 2002 m. viešų varžytinių protokolai, tačiau nei viename protokole nėra jokių duomenų apie techninės pastogės perleidimą J. Š. 2002 m. Priešingai, archyvinėje byloje Nr. 51, 36 puslapyje yra parduodamo turto sąrašas. Parduodamo turto sąraše (be datos) 8 p. yra nurodyta techninė pastogė. 2002 m. rugsėjo 10 d. viešų varžytinių protokole Nr. 5 (archyvinės bylos Nr. 49) nėra duomenų, kad techninė pastogė būtų parduota. Nei vienoje archyvinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad po 2002 m. rugsėjo 10 d. vyktų dar kažkokios varžytinės ar kad techninė pastogė būtų parduota liudytojui J. Š.. Atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja J. J. tvirtino, kad techninė pastogė parduota nebuvo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Apelianto N. B. skundo argumentai apie tai, kad civilinis procesas byloje buvo atnaujintas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą bei įgyjamąją senatį reglamentuojančias tesės normas bei netinkamai įvertino bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti (CPK 176 str., 185 str.). Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nebekartoja. Teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, todėl pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagrįstumo ir teisėtumo

Šioje dalyje apelianto skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami kaip nepagrįsti. Duomenų, leidžiančių laikyti, kad procesas civilinėje byloje buvo nepagrįstai atnaujintas ir dėl to yra neteisėtas, nenustatyta.

Iš bylos duomenų matyti, kad Zarasų rajono apylinkės teismas 2015-05-14 nutartimi patenkino pareiškėjo V. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-431-420/2013, kurioje buvo priimtas Panevėžio apygardos teismo 2014-02-25 sprendimas panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – N. B. pareiškimą tenkinti ,pripažinti, kad jis įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į inžinerinį statinį (techninę pastogę), statybos metai – (duomenys neskelbtini) m., esančią (duomenys neskelbtini) k., Zarasų rajone. Zarasų rajono apylinkės teismas atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-431-420/2013 ir į jos nagrinėjimą įtraukė suinteresuotą asmenį pareiškėją V. Z. ( t.4, b.l. 99-101). Apeliaciniu skundu N. B. nesutinka su proceso atnaujinimo civilinėje byloje teisėtumu ir pagrįstumu, teigdamas, kad V. Z. savo prašyme dėl proceso atnaujinimo apskritai nekėlė jokio reikalavimo dėl teismo sprendimo panaikinimo, todėl ir jo prašymas negalėjo būti patenkintas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, su nurodytais apelianto argumentais nesutinka, kadangi iš byloje esančio V. Z. prašymo dėl proceso atnaujinimo taip pat teikė ir reikalavimą panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014-02-25 sprendimą bei priimti naują sprendimą - N. B. pareiškimo netenkinti (t. 4, b.l. 6), o 2015-07-16 pareiškime suformulavo savarankišką reikalavimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį fakto nustatymo ( t.4, b.l.124-127).

Apeliaciniu skundu taip pat nepagrįstai tvirtinama, kad V. Z. turėjo įrodinėti aplinkybę, jog teismas pažeidė CPK 532 str. reikalavimus arba jis dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių negalėjo sužinoti apie bylos nagrinėjimą CPK 532 str. nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, iš asmens negalima reikalauti tokio elgesio, kad jis nuolatos domėtųsi, ar teisme nėra pradėtas koks nors civilinis procesas, galintis turėti įtakos ir jo interesams bei teisėms ir pareigoms, juo labiau sekti pranešimus apie bylos nagrinėjimą. Kiekvienu atveju asmens rūpestingumas vertintinas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas N. B., siekdamas nuosavybės fakto į techninę pastogę pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotu asmeniu V. Z. procese nenurodė (t. 1, b.l. 3-5). Todėl vien tik formalus CPK 532 str. nuostatų, numatančių, kad specialiame interneto tinklalapyje yra skelbiamas pranešimas apie bylos nagrinėjimą, nelemia V. Z. pareigos įrodinėti, kad teismas pažeidė CPK 532 str. nuostatas, o jis dėl to negalėjo sužinoti apie bylos nagrinėjimą. Kita vertus, paminėtina, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2015-05-14 nutartimi, kuria atnaujintas procesas civilinėje byloje, konstatuota, kad V. Z. prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus termino įstatymo nustatyto termino, o apie pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus V. Z. sužinojo iš N. B., pareiškėjo (V. Z.) nurodytu laiku, t. y. 2014-07-15 (t.4, b.l. 99-101) ir su tokia išvada sutinkama.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad V. Z. praleido terminą, numatytą CPK 368 str. 1 d. prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, ir kitu apeliacinio skundo motyvu, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kaip teigiama apeliaciniu skundu, kad V. Z. nuo 2014-03-26 tapo žinoma apie N. B. nuosavybės į techninę pastogę išviešinimo viešajame registre. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, o būtent atsižvelgdamas į tą aplinkybę, nei pats V. Z., nei N. B. ar kas kitas nebuvo registravę nuosavybės teisių į statinį – technikos pastogę, kuri bylos duomenimis, kaip nekilnojamasis daiktas nekilnojamojo turto registre taip pat nebuvo registruota (t.1, b.l. 11) iki N. B. įregistravo technikos pastogę ir savo teises į ją Panevėžio apygardos teismo 2014-02-25 sprendimo pagrindu (t. 4, b.l. 188-189). Todėl manytina, kad V. Z., nežinojusiam apie N. B. iniciuotą procesą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį, nėra pagrindo pripažinti, kad jis turėjo pareigą tikrinti įrašus viešame registre, juo labiau, kad bylos duomenimis nustatyta, kad V. Z. įgijęs statinį iš J. Š., nuosavybės teisių į statinį neregistravo, notariškai patvirtintos pirkimo – pardavimo sutarties sudaręs nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Zarasų rajono apylinkės teismo 2015-05-14 nutartimi procesas civilinėje byloje Nr. 2-432-420/2013 buvo atnaujintas dvejais CPK 366 str. 1 d. 2 p. bei 7 p. numatytais pagrindais, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog V. Z. negalėjo prašyti atnaujinti proceso CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu, teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju neturi. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, iš V. Z. 2014-09-22 prašymo turinio dėl proceso atnaujinimo matyti, kad V. Z. prašydamas atnaujinti procesą rėmėsi ir CPK 366 str. 1 d. 7 p. pagrindu ( t. 4, b.l. 3-6), todėl nėra pagrindo laikyti, jog procesas civilinėje byloje atnaujintas netinkamai pritaikius civilinio proceso įstatymo nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, nesutinka su apelianto teiginiu, kad pareiškėjo V. Z. 2014-09-22 prašymas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje buvo pakartotinis jo prašymo, pareikšto civilinėje byloje Nr. A2-555-477/2014, atžvilgiu. Iš pastarosios civilinės bylos medžiagos iš tiesų matyti, kad V. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje buvo pareiškęs dar 2014-08-11 (t.3, b.l. 3-5), tačiau iš Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-09-08 nutarties matyti, kad V. Z. prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintas iš esmės dėl to, jog pareiškėjas, prašė panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-431-420/2013, kai tuo tarpu šis sprendimas jau buvo panaikintas Panevėžio apygardos teismo 2014-02-25 sprendimu (t.3, b.l. 53-54). Zarasų rajono apylinkės teismas 2014-09-08 konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismui panaikinus Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-12-03 sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo tenkintas N. B. prašymas, Zarasų rajono apylinkės teismas negali spręsti proceso atnaujinimo klausimo šioje civilinėje byloje, nes galiojantį sprendimą priėmė aukštesnės instancijos teismas, pareiškėjui išaiškinta, kad jis, manydamas, jog jo teisės yra pažeistos Panevėžio apygardos teismo 2014-02-25 priimtu sprendimu civilinėje byloje, jis dėl proceso atnaujinimo gali kreiptis į šį teismą. Pažymėtina, kad kiti pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje argumentai bei reikalavimai teismo nebuvo nagrinėti ir įvertinti (t.3, b.l. 53-54). Kaip matyti iš byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2014-09-16 nutarties, pareiškėjo V. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2A-119-198/2013 priimti atsisakyta (t. 3, b.l. 74). Taigi, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad procesas dėl V. Z. 2014-08-11 pareiškimo atnaujinti procesą civilinėje byloje išnagrinėjimo faktiškai neįvyko. Be to, pastebima, kad pareiškėjo V. Z. 2014-09-22 prašymas pareikštas jau su kitu reikalavimu – panaikinti aukštesnės instancijos teismo - Panevėžio apygardos teismo 2014-02-25 sprendimą, kas rodo, kad esant prieš tai aptartai susiklosčiusiai faktinei situacijai procese, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo V. Z. 2014-09-22 prašymo įvertinti kaip pareikšto pakartotinai, nes pažymėtina, įstatymas neriboja asmens teisės kreiptis į teismą kelis kartus su skirtingais reikalavimais ar skirtingu jų pagrindimu. Todėl ir tokiu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad procesas civilinėje byloje buvo atnaujintas išnagrinėjus tapatų pareiškėjo V. Z. prašymą.

Dėl bylos įrodymų, jų vertinimo, teismo išvadų, apie V. Z. nuosavybės teisės į techninę pastogę, pagrįstumo

Byloje kilęs ginčas, kuris iš pareiškėjų įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į inžinerinį statinį - techninę pastogę, esančią (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, sprendžia, jog byloje esant įrodyta, kad V. Z. perėmus ginčo daiktą valdyti iš J. Š., jis tapo ginčo turto teisėtu valdytoju, sąžiningai turtą įgijo bei teisėtai ir sąžiningai ginčo turtą valdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad būtent V. Z. yra įrodytos visos įstatymo nustatytos nuosavybės teisės į jo nurodomą pastatą įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos, tuo tarpu pareiškėjas N. B. nuosavybės teisės į ginčo statinį pagal įgyjamąją senatį visumos neįrodė.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas apelianto skundo argumentus, pažymi, kad aplinkybę, jog daikto valdymas laikytinas neteisėtu ir atsiradusiu nesąžiningai, turi įrodyti apeliantas N. B., kuris su tuo nesutinka (CK 4.23 str. 2 d., 4.26 str. 2 d.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas N. B. faktiškai ginčija buvus teisėtą V. Z. ginčo turto valdymą, sąžiningą jo įgijimą ir valdymą, remdamasis argumentais, jog byloje nebuvo įrodyta, kad būtent pats J. Š. 2002 m. buvo įgijęs ginčo objektą iš ŽŪB „Šauliai“-pirmosios instancijos teismas nepagrindė išvados, kad ŽŪB dokumentai neišliko dėl kilusio gaisro, nes gaisro tiksli data nenustatyta, Utenos apskrities archyvo pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kad ginčo turtas 2002 m. būtų buvęs parduotas liudytojui J. Š., to nepatvirtina liudytojų J. J. ir V. K. parodymai. Be to, apeliantas nurodo, kad vien 2003-11-17 pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp J. Š. ir V. Z. rodo, kad V. Z. žinojo apie J. Š. teises į šį turtą, o pati sutartis vertintina tik kaip pagrindas V. Z. ginti pažeistas teise CK 1.93 str. 4 d. pagrindu.

Apygardos teismas ,atsakydamas į šiuos apelianto argumentus, pažymi, kad net jei ir nebūtų galimybės tiesioginiais įrodymais nustatyti fakto, jog liudytojas J. Š. ginčo turtą buvo įgijęs ŽŪB „Šauliai“, tai dar savaime nepatvirtintų to, kad V. Z. turtą įgijo ir valdė neteisėtai, nes teisėtu valdymu galima pripažinti ir atvejį, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžia asmuo,kuris pats nebuvo daikto savininku.Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad aplinkybės byloje, jog liudytojas J. Š. ginčo turtą iš ŽŪB „Šauliai“ įgijo, jį valdė ir perleido V. Z., patvirtina bylos įrodymų visuma - 2003-11-17 pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp V. Z. ir J. Š., iš kurios matyti, kad liudytojas J. Š. parduoda jam nuosavybės teise priklausančią kransiją su pastoge (t.4, b.l. 14), J. Š. parodymai, kad jis nusipirko iš likviduojamos ŽŪB „Šauliai“ pastogę, kurią 2003-11-17 pardavė V. Z., V. Z. paaiškinimai, jog jis techninę pastogę pirko iš J. Š., bei liudytojų V. K., A. B. ( t.4, b.l. 157) bei E. L. (t.5, b.l. 2) parodymai apie tai, kad techninė pastogė buvo parduota J. Š.. Pirmosios instancijos teismas apelianto akcentuojamą aplinkybę, jog byloje nėra dokumentų patvirtinančių, jog techninę pastogę iš ŽŪB „Šauliai“ įsigijo J. Š. nėra, pripažino, tačiau išvadas dėl sandorio tarp J. Š. ir V. Z. realumo grindė bylos įrodymu visuma, su kurios analize ir vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka, o priežasčių, leidžiančių abejoti liudytojų paaiškinimais byloje, sutarties tekstu nenustatė. Kaip matyti iš liudytojos V. K. parodymų, ji apelianto nurodomą aplinkybę, jog ji dirbo V. Z. įmonėje (duomenys neskelbtini) nuo 2000 m. iki 2008 m., nurodė, tačiau ji taip pat patvirtino, kad ji dirbo ŽŪB „Šauliai“ ir bendrovei bankrutuojant, taip pat dalyvavo bendrovės turto pardavime, o liudytoja J. J. nurodė, kad kai ji dalyvaudavo likvidacinėje bendrovės komisijoje, techninė pastogė J. Š. prie jos parduota nebuvo, todėl tokie liudytojų parodymai teismo išvados, kad J. Š. techninę pastogę iš žemės ūkio bendrovės pirko, nepaneigia (t. 4, b.l. 156). Šalies ir liudytojos darbas vienoje įmonėje pats savaime nerodo liudytojo paaiškinimų nepatikimumo . Be to, priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas minėtos išvados negrindė aplinkybe, kad bendrovėje 2001-2002 m. buvo kilęs gaisras ir dokumentai, patvirtinantys ginčo statinio perleidimą liudytojui J. Š., neišliko.

Greta to, pastebima,jog byloje yra duomenys ,kad bendrovė buvo nutarusi parduoti techninio aptarnavimo punktą už 5000 Lt V. Z.( kreditorių susirinkimo 2002-09-10 protokolas Nr.5, t.1, b.l.12-13). Šie duomenys patvirtina, jog statinį buvo siekiama perleisti ir jo įsigijimu domėjosi pareiškėjas V. Z.. Sykiu su kitais įrodymais( neperduoto turto bendrovėje neliko, V. Z. pateikė tarp jo ir J. Š. dėl to paties turto sudarytą sutartį perkant už mažesnę kainą) teismui buvo pagrindas išvadai dėl įrodymų visumos pakankamumo skundžiamai išvadai padaryti. Išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; kt.). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013).Kita vertus, procesinis įstatymas nereikalauja absoliutaus įrodytumo, leidžia daryti išvadas kai įrodymų visuma leidžia spręsti,jog kuri nors aplinkybė yra labiausia tikėtina, kad įrodyta.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nors tarp J. Š. ir V. Z. 2003-11-17 sudaryta sutartis nėra notarinės formos, tačiau tai nėra sąlyga neleidžianti kreiptis į teismą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Priešingai, iš CK nuostatų bei teisminės praktikos matyti, kad nuosavybės teisės įgyjamąją senatį sąlygos nereikalauja, kad asmuo būtų daikto savininku( tokiu atveju šio prašymo negrinėjimas yra beprasmis), o reikalauja sąžiningo daikto įgijimo bei sąžiningo ir teisėto jo valdymo įrodymų.

Nors apeliantas skundu teigia, kad byloje V. Z. prašyti apklausti liudytojai nepatvirtino, kad V. Z., kad tvarkė techninės pastogės stogą, nėra įrodymų, kad V. Z. vedė elektrą, tačiau bylos įrodymų visuma neduoda pagrindo abejoti, kad V. Z. ginčo turtą valdė. Iš liudytojų A. B., D. Č., R. M., S. Z., P. K. parodymų nustatyta, kad V. Z. atvedė į pastogę elektrą, čia sandėliavo medieną (t.4, b.l. 157). Liudytojų paaiškinimų patikimumas faktiniais bylos duomenimis nepaneigtas.

Nesutinkama su teiginiu, jog V. Z. savo reikalavimą turėjo grįsti CK 1.93 str.4 d. pagrindu, o ne siekti to per įgyjamosios senaties institutą. Apeliantas be pagrindo remiasi kasacinio teismo 2009 06 15 nutartimi civilinėje byloje 3K-3-202/2009 , nes šios bylos faktinės aplinkybės yra kitokios- minėtoje byloje buvo nagrinėtos daikto nesančio nekilnojamuoju turto pardavimo sandorio galiojimas, o šiuo atveju nėra ginčo, jog perleisti siekta nekilnojamąjį daiktą. Konkuravimo tarp CK 1.93 str.4 d. ir įgyjamosios senaties institutų šiuo atveju nėra.

Tai,jog dalis liudytojų nurodė, kad N. B. ginčo patalpoje laikė technikos, šieną ir pan. savaime nereiškia, jog tai įrodo sąlygų nuosavybės teisėms pagal įgyjamąją senatį įgyti visumos buvimą. Įstatymas nereikalauja, jog tokiu turtu naudotusi išimtinai tik pats pretenduojantis į nuosavybės teises asmuo, nedraudžia jam leisti turtu laikinai pasinaudoti ir kitiems asmenims, to nevertina kaip valdymo praradimą.

Atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi pareiškėjo N. B. apeliacinis skundas atmetamas, o V. Z. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, jam iš apeliantės priteistinos patirtos išlaidos advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (CPK 98 str.). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad V. Z. patyrė 200 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pateiktas 2015-12-28 pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad šią sumą V. Z. sumokėjo (b.l. 31). V. Z. turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas). Pareiškėjų interesai byloje buvo akivaizdžiai priešingi, todėl vertintina, kad V. Z. patirtos išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos apeliacinį skundą atmetus iš apelianto N. B. (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš N. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) V. Z. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.