Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. C. (A. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ARTIFACT ieškinį atsakovui A. C. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos nagrinėjimo ribų ir esminių faktinių bylos aplinkybių

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

23. Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos UAB ARTIFACT iškėlimo 2022 m. kovo 1 d. pateikė kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartimi patvirtintas ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. nutartimis patikslintas UAB ARTIFACT kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, šiomis nutartimis patvirtinta iš viso 170 924,74 Eur kreditorių finansinių reikalavimų. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 27 d. nutartimi UAB ARTIFACT pripažinta likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 7 d. nutartimi patvirtintas nemokumo administratorės ginčytas kreditorės L. I. 59 632,23 Eur dydžio finansinis reikalavimas.

24. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB ARTIFACT vadovo pareigas nuo 2020 m. rugsėjo 22 d. (Juridinių asmenų registre šis faktas išviešintas 2020 m. rugsėjo 23 d.) ėjo apeliantas (atsakovas) A. C.. Iki tol šias pareigas ėjo: S. K. (S. K.) – laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 21 d.; I. I. – laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.; ir kiti asmenys (ankstesniais laikotarpiais).

Dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018 41 punktas; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018 41 punktas).

26. Bendrovės vadovas civiline tvarka, be kita ko, atsako už imperatyvių pareigų, nustatytų valdymo organams, pažeidimą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos CK bei specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 30 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovė LUAB ARTIFACT kreipėsi dėl civilinės atsakomybės apeliantui A. C., kaip buvusiam ieškovės vadovui, taikymo už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui esant nemokiam nevykdymą, teigdama, kad ieškovė jau 2019 m. gruodžio 31 d. atitiko nemokaus juridinio asmens apibrėžtį. Nors juridinių asmenų nemokumo procedūras reglamentavusį ĮBĮ pakeitė nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs JANĮ, tačiau tokia pareiga juridinio asmens vadovui ir atsakomybė už jos nevykdymą buvo nustatyta tiek ĮBĮ (5 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 8 straipsnio 4 dalis), tiek įtvirtinta JANĮ (5 straipsnio 1 punktas ir 13 straipsnio 1 dalis).

27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta todėl, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktas).

Dėl LUAB ARTIFACT nemokumo momento ir jo reikšmės žalos dydžiui nustatyti

28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs bendrovės skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių bendrovės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš bendrovės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo jo valdymo laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

29. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pavyzdžiui, delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

30. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kad ieškovė neįrodė, jog UAB ARTIFACT 2019 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, todėl neįrodžius jos nemokumo momento, nėra pagrindo spręsti dėl apelianto, kaip buvusio ieškovės vadovo, civilinės atsakomybės. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu tuo aspektu, kad esminę reikšmę šioje byloje turi LUAB ARTIFACT nemokumo momento nustatymas (kaip atspirties taškas dėl civilinės atsakomybės taikymo), tačiau nepritaria apelianto argumentams, kuriais remiantis teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šį momentą nustatė neteisingai. Be to, apeliantas, nors ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau ją paneigiančių įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

31. Vadovaujantis ĮBĮ (redakcijos, galiojusios 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą. Remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalimi, įmonės nemokumas buvo apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi pagal ĮBĮ nuostatas įmonės nemokumui konstatuoti buvo būtina nustatyti turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį.

32. Remiantis nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta nemokumo apibrėžtimi, įstatymas nenumato, jog būtina atsižvelgti tik į pradelstus įsipareigojimus, ir nustato, kad juridinis asmuo yra nemokus, kai jo visi įsipareigojimai viršija turto vertę. JANĮ 2 straipsnio 7 dalies formuluotė rodo, jog, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina vertinti dvi alternatyvias sąlygas: pirma, ar juridinis asmuo negali laiku vykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); antra, ar juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (balanso testas). Iš JANĮ projekto aiškinamojo rašto (Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. spalio 23 d. aiškinamasis raštas Nr. XIIIP-2777 dėl įstatymų projektų Reg. Nr. XIIIP-2777-XIIIP-2789) matyti, kad, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis, buvo siekiama taikyti balanso testą kartu su likvidumo testu. Aiškinamajame rašte pažymėta, jog balanso testas gali būti naudingas, nustatant nemokumą, vertinant tai, ar turto (kaip jis bebūtų vertinamas) pakaktų padengti skolininko įsipareigojimams, įskaitant ir tuos, kurių terminai dar nėra suėję, o likvidumo testas skirtas patikrinti, ar skolininkas laiku vykdo savo prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-124-407/2022). Taigi, sprendžiant dėl juridinio asmens nemokumo, svarbu nustatyti viso turto ir visų turimų skolų, o ne tik pradelstų, santykį.

33. Teismų praktikoje šiuo aspektu išaiškinta, kad tam, jog būtų nustatyta reali bendrovės turtinė padėtis, teismas juridinio asmens nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį ir realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Nors įmonės (ne)mokumą pirmiausia apsprendžia finansinės atskaitomybės dokumentai – balansas, pelno (nuostolio) ataskaita, tačiau įmonės balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu galima nustatyti jos mokumo būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-377-910/2022).

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliantas šiame bankroto procese laikosi pozicijos, jog LUAB ARTIFACT buhalterinę bei finansinę apskaitą pagal sutartį iki bankroto bylos iškėlimo teisme tvarkė UAB „Apskaitos idėjos“ (juridinio asmens kodas 126138461), o apeliantas, būdamas vadovu, faktiškai niekada bendrovės apskaitos nevykdė ir dokumentais nedisponavo, tačiau šiame kontekste pažymėtina, jog būtent vadovas atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis) bei bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis; JANĮ 57 straipsnis). Nagrinėjamu atveju paskutiniai LUAB ARTIFACT finansinės atskaitomybės dokumentai sudaryti ir Juridinių asmenų registrui pateikti už 2019 metus, o Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. nutartyje nurodyto įpareigojimo perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, detalizuotus nemokumo administratorės 2022 m. gegužės 13 d. pranešime „Dėl su bankroto bylos iškėlimu susijusių pareigų vykdymo“, apeliantas taip ir neįvykdė (išskyrus pareigą perduoti bendrovės vardu registruotą automobilį), dėl to apeliantui ne tik skirta piniginė bauda, tačiau ir teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vieneriems metams apribojimas. Be to, pastebėtina ir tai, kad, nors apeliantas teismo posėdžio metu tvirtino, jog apskaitą tvarkiusi bendrovė neperdavė dokumentų, nes LUAB ARTIFACT buvo skolinga minėtai apskaitą tvarkiusiai įmonei, tokių įrodymų nepateikė, o tarp LUAB ARTIFACT teismo patvirtintų kreditorių tokios kreditorės nėra. Todėl nesant aktualesnių finansinės atskaitomybės dokumentų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi vėliausiai sudarytais šios rūšies dokumentais.

35. Remiantis Juridinių asmenų registrui pateiktos 2019 m. finansinės atskaitomybės duomenimis, ieškovės turtą iš viso sudarė 426 354 Eur (trumpalaikis turtas, kurį sudarė 1 000 Eur atsargos, 995 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai, 424 359 Eur per vienerius metus gautinos sumos), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 259 509 Eur. Įmonės pelno (nuostolio) ataskaita už 2019 m. ataskaitinį laikotarpį rodo, kad ieškovė patyrė 187 381 Eur nuostolį.

36. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bendrovės finansinę padėtį, nepagrįstai iš ieškovės 2019 m. balanse nurodyto turimo turto (426 354 Eur) minusavo per vienerius metus gautinas sumas (424 354 Eur), dėl to pripažino, kad bendrovė jau atitiko nemokios įmonės sąvoką ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, nes bendrovės turimi pradelsti įsiskolinimai (8 572,85 Eur) viršijo pusę jos realiai turimo turto vertės. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020; 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-693-933/2023). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio turto nevertino kaip realaus ir pagrįstai neįtraukė jo į bendrą ieškovės turto masę. Taigi iš esmės ieškovės finansinė situacija 2019 m. gruodžio 31 d. atitiko ne tik nustatytą ĮBĮ nemokumo apibrėžtį, tačiau atitiktų ir numatytą JANĮ.

37. Kitokio bendrovės finansinės situacijos 2019 m. gruodžio 31 d. vertinimo nesuponuoja ir apelianto nurodomas faktas, kad 2019 m. lapkričio 22 d. ieškovė iš kredito unijos „Neris“ gavo 58 303,75 Eur dydžio kreditą. Teisėjų kolegija pažymi, jog kreditas bendrovei suteiktas su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo sąlyga, tačiau šis įkeičiamas nekilnojamasis turtas nepriklausė bendrovei, o L. I. (vienai iš ieškovės bankroto procese patvirtintų kreditorių). Tokia aplinkybė apie bendrovei suteikiamo kredito užtikrinimą svetimo turto hipoteka nepatvirtina bendrovės mokumo, veikiau priešingai – kaip tik indikuoja apie finansinius sunkumus.

38. Pažymėtina ir tai, kad tolesnis juridinio asmens veiklos vykdymas, šiam esant nemokiam, pats savaime nepaneigia juridinio asmens nemokumo fakto, todėl ir apelianto nurodoma aplinkybė, jog 2019 m. lapkričio 25 d. ieškovė pasirašė sutartį su UAB „Parkinta“ dėl automobilių parkavimo, nesudaro pagrindo spręsti, kad LUAB ARTIFACT 2019 m. gruodžio 31 d. buvo moki, juolab kad apeliantas nepaaiškino teismui, kokią reikšmę vienos automobilio parkavimo vietos aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis turėjo subjektui, vykdančiam statybos rangos darbus, t. y. ieškovei.

39. Pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento (2019 m. gruodžio 31 d.) nepaneigia ir apelianto nurodoma aplinkybė, kad bendrovė šiai datai turėjo 143 359 Eur nepaskirstyto pelno. Sutiktina su nemokumo administratorės pozicija, jog ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai apie gerą bendrovės finansinę padėtį, kadangi bendrovės mokėtinos sumos 2019 m. gruodžio 31 d. sudarė 259 509 Eur, todėl tokio dydžio pelnas, atsižvelgus ir į bendrovės patirtų nuostolių dydį (187 381 Eur), mokėtinų sumų ir įsipareigojimų kontekste nėra pakankamas.

40. Apeliantas taip pat nėra teisus apeliaciniame skunde teigdamas, kad bendrovė vykdė ne tik iš darbo santykių kylančius įsipareigojimus (kad darbuotojams įsiskolinimų nebuvo nei 2019 m. gruodžio 31 d., nei vėliau (net ir bankroto byloje)), tačiau gebėjo kiekvieną mėnesį mokėti ir mokesčius valstybės biudžetui bei socialinio draudimo fondams. Iš Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutarties matyti, kad LUAB „ARTIFACT bankroto byloje buvo patvirtintas darbuotojos V. K. 1 650,43 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Iš Apdraustųjų asmenų sąrašo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 8 d. matyti, kad šios darbuotojos socialinio draudimo pradžios data – 2019 m. gruodžio 5 d., pabaiga – 2020 m. vasario 14 d. Iš ieškovės banko sąskaitos, buvusios AB SEB banke, išrašo už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. matyti, kad VSDFV 2020 m. vasario 10 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (toliau – PLAIS) nurašė 1 181,06 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas už 2019 m. gruodžio mėn., o 2020 m. vasario 26 d. VSDFV per PLAIS iš ieškovės banko sąskaitos nurašė 1 612,52 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas už 2020 m. sausio mėn.

41. Taip pat svarbu pažymėti, kad apeliantas 2024 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu pripažino, jog jis tapo vadovu (2020 m. rugsėjo 22 d.) bendrovės, kuri jau nevykdė veiklos. Taigi toks apelianto pripažinimas prieštarauja jo apeliaciniame skunde nurodytiems teiginiams, kad bendrovė 2020 m. faktiškai vykdė veiklą ir tik 2021 m. pabaigoje, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms rinkoje, susidūrė su sisteminiais finansiniais sunkumais lėmusiais bendrovės bankrotą. Iš jau minėtame banko sąskaitos išraše esančių duomenų matyti, kad pinigų srautų judėjimo laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 26 d., kai per PLAIS nurašytas socialinio draudimo įmokų įsiskolinimas už 2020 m. sausio mėn., iki 2020 m. gruodžio 21 d., kai ieškovė iš Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo pirmąją 3 186,43 Eur išmoką darbo užmokesčio subsidijavimui, nebuvo. Be to, minėto teismo posėdžio metu apeliantas taip pat nurodė, kad perėmęs vadovavimą bendrovei žinojo, jog bendrovės finansinė situacija yra bloga, tačiau nesuvokė, kiek bloga, kadangi finansinės apskaitos duomenų buhalterinę ir finansinę apskaitą tvarkiusi bendrovė jam neperdavė dėl ieškovės įsiskolinimo UAB „Apskaitos idėjos“ (neįvardijo konkretaus skolos dydžio), šio įsiskolinimo padengti galimybės neturėjo, o kreditoriams (kad galėtų inicijuoti bankroto procesą) negalėjo pagrįsti poreikio inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, todėl tiesiog laukė, kol kas nors iš kreditorių inicijuos bankroto bylos iškėlimą.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės nepaneigia apelianto, kaip buvusio ieškovės vadovo, pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Jau minėta, kad įrodymų, jog ieškovė finansinės apskaitos paslaugas teikusiai įmonei turėjo įsiskolinimą, byloje nėra. Kita vertus, net jei ir būtų, tokia aplinkybė nebūtų teisiškai reikšminga, nes įstatymas pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą juridiniam asmeniui, šiam tapus nemokiu, nustato juridinio asmens vadovui, o ne finansinės apskaitos paslaugas teikusiai įmonei, be to, ši pareiga yra imperatyvi ir būtent juridinio asmens vadovas laikytinas asmeniu, kuris geriausiai turi žinoti jo vadovaujamo juridinio asmens finansinę situaciją. Atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas ieškovės vadovu tapo 2020 m. rugsėjo 22 d., o, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, bendrovės 2019 m. ataskaitinio laikotarpio (nuo 2019 m. sauso 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) balanso sudarymo data – 2020 m. birželio 10 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, keičiantis LUAB ARTIFACT vadovui, apeliantui turėjo būti perduotas bendrovės turtas bei visi veiklos (apskaitos) dokumentai, tarp jų – ir finansinės atskaitomybės dokumentai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantas apie bendrovės nemokumą sužinojo (turėjo) sužinoti 2020 m. rugsėjo 23 d. (kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius pareiškimą teismui dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pateikė 2022 m. kovo 1 d.). Taigi apeliantas, suvokdamas, kad bendrovės finansinė situacija nėra gera ir iš esmės ilgiau nei vienerius metus nieko nedarydamas (tik išmokėdamas darbo užmokestį iš valstybės institucijų gautomis lėšomis dėl COVID-19 suteiktos paramos), turėjo suprasti ir tai, jog įsipareigojimų apimtis kreditoriams tokiu būdu tik didėja. Juo labiau kad apeliantas, kaip nurodė teismo posėdžio metu, turi teisinį išsilavinimą, prieš užimdamas LUAB ARTIFACT vadovo pareigas dirbo šioje bendrovėje teisininku, todėl tiek ši pareiga, tiek jos neįvykdymo ar pavėluoto įvykdymo pasekmės apeliantui neabejotinai buvo (turėjo būti) žinomos.

43. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės dėl faktinio bendrovės (ne)mokumo turėtų būti įvertintos taip, kaip panašioje Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-189-796/2024, kurioje, sprendžiant dėl nemokumo, buvo vertinti bendrovės gyvybingumo požymiai, realiai vykdoma ir nenutrūkusi veikla. Apeliantas nepagrįstai mano, kad šios bylos aplinkybės yra labai panašios į aukščiau nurodytoje nutartyje aprašytas aplinkybes.

44. Apelianto nurodytoje civilinėje byloje Nr. e2A-189-796/2024 faktinės aplinkybės yra kitokios – atsakovas, kuris save laikė de jure (teisiniu) vadovu, o de facto (faktiniu) vadovu nurodė bendrovės akcininką, tinkamai ir laiku veikė kaip bendrovės vadovas, pateikdamas prašymą inicijuoti bendrovės nemokumo procesą ne teismo tvarka 2022 m. liepos 27 d., t. y. po 2 dienų nuo finansinės atskaitomybės dokumentų sudarymo (2022 m. liepos 25 d.), o bendrovės kreditoriams prieštaraujant dėl nemokumo proceso ne teismo tvarka, būtent atsakovas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą 2022 m. spalio 20 d. dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Be to, abiejų instancijų teismai nusprendė, kad tos bylos ieškovė neįrodė prašomos priteisti žalos atlyginimo pagrįstumo ir priežastinio ryšio tarp prašomo priteisti žalos atlyginimo ir laiku neinicijuoto bankroto proceso. Taip pat kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo momentu bendrovės veikla, priešingai nei šioje byloje, nebuvo sustojusi.

45. Kaip minėta, vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jo valdymo laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bendra išaugusių kreditorių finansinių reikalavimų suma atsakovo valdymo laikotarpiu buvo 121 159,84 Eur. Šio ieškovės patirtos žalos dydžio ir jo struktūros apeliantas apeliaciniame skunde nekvestionuoja, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti ar pakeisti, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė LUAB ARTIFACT, tačiau nė vienai iš šalių nepateikus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.