Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) R. G. ir apelianto (atsakovo) R. G. apeliacinius skundus dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-56-666/2024 pagal ieškovės R. G. patikslintą ieškinį atsakovui R. G. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, išsprendimo, trečiasis asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“ bankas, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

14. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

15. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007 ir kt.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Kretingos rajono civilinės metrikacijos skyriuje sudaryta santuoka tarp R. G. ir R. G., santuokos įrašo Nr. 26. Šalys turi nepilnametę dukrą F. G., gimusią (duomenys neskelbtini) ir G. G., gimusią (duomenys neskelbtini), kuri jau yra pilnametė. Šalys gyvena skyriumi ir bendro ūkio neveda daugiaau nei tris metus. Nekilnojamojo turto registro duomenimis iki santuokos sudarymo R. G. asmeninės nuosavybės teise nuo 2001 m. rugpjūčio 1 d. priklauso 0,536 ha ploto mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuo 2004 m. gegužės 14 d. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Santuokos metu šalys įgijo 2 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 2,8861 ha bendro ploto žemės sklypą, unikalus. Nr. (duomenys neskelbtini), 2,8861 ha bendro ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,2 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 5,9 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 2,51 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), 4,14 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 2,12 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 1,56 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 10,5933 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 1,1474 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 2,050 ha bendro ploto miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), miško paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 14,25 ha ploto miško paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini). Šalys santuokoje taip pat įgijo automobilius NISSAN JUKE, 2011 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), 7 400 Eur vidutinės rinkos vertės, ir OPEL INSIGNIA LIMOUSINE, 2011 m., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vidutinės rinkos vertės. Sutuoktiniai turi prievolę pagal 2005 m. gegužės 23 d. Kredito sutartį Nr. 05-2031523 -FA, sudarytą su Swedbank AB (tuometinis AB bankas Hansabankas) ir pagal .2011 m. birželio 13 d. Kredito sutartį Nr. 11-026584-FA, sudarytą su Swedbank AB (I tomas b .l. 34-250).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18. Atsakovas kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – duomenis apie G. G. teikiamą išlaikymą, Pajamų deklaracijas, sąskaitą už elektros energiją, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį, mokėjimų istoriją už 2024 metus, 2024 m. rugpjūčio 20 d. Plungės apylinkės teismo nutartį (XI tomas b. l. 36). Pažymėjo, kad nauji įrodymai betarpiškai susiję su apeliacinio skundo argumentais ir įrodo apeliacinio skundo teiginių nepagrįstumą.

19. CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, t. y. jie nepriimami, jeigu galėjo būti pateikti anksčiau, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai tokių įrodymų poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Taigi CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis; tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 52 punktas; 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 40 punktas; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

21. Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, jog teikiami nauji rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi jų priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme nespręstas. Teismas pažymi, jog atsakovas privalėjo pateikti nurodytus įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovo nauji įrodymai yra pateikti kartu su atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, su jais turėjo galimybę susipažinti ir susipažino bylos šalys, nenustačius, kad atsakovas savo teise teikti įrodymus piktnaudžiautų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija naujus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką

22. Pirmosios instancijos teismas šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas konstatavo, jog byloje nėra patikimų ir pakankamų įrodymų, pagrindžiančių tik vienos šalies kaltę dėl šeimos iširimo. Dėl to pripažino, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi sutuoktiniai nebuvo ir nėra vienas kitam lojalūs, nerėmė vienas kito moraliai ir nesugebėjo išsaugoti šeiminių santykių, todėl abu pažeidė rūpinimosi šeima pareigas (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

26. Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Santuokos iširimą gali lemti netinkamas abiejų sutuoktinių pareigų vykdymas: neatsakingas požiūris į šeimą, nepagarba vienas kitam, nenoras stengtis, kad šeima būtų išsaugota, neigiamas nusistatymas vienas kito atžvilgiu, bendro intereso dėl šeimos gerovės nebuvimas, nuolatiniai konfliktai. Byloje nustatytos tokio pobūdžio aplinkybės gali sudaryti pagrindą konstatuoti, kad dėl santuokos nutrūkimo kalti abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2013). Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 18 punktas).

27. Esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos įtvirtintos CK 3.27 straipsnyje – sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo, o CK 3.30 straipsnyje išdėstytos sutuoktinių pareigos išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus. CK 3.60 straipsnio 3 dalyje išvardytos teisinės prezumpcijos, kai pripažįstama, kad santuoka iširo dėl sutuoktinio kaltės. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225-686/2015).

28. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, 14 punktas).

29. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

30. Kaip byloje nustatyta, ieškovė kaltina atsakovą dėl sutuoktinių pareigų nevykdymu, nors šias aplinkybes patvirtinančių akivaizdžių įrodymų nepateikė. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad abu sutuoktiniai nebuvo vienas kitam lojalūs. Aplinkybė, kad šalys gyvena atskirai, rodo ne tik atsakovo, tačiau abiejų šalių lojalumo pareigos pažeidimą, nesutarimą, kompromisų neieškojimą.

31. Nors apeliantė teigia, kad atsakovas psichologiškai smurtavo ir ją žemino, tačiau byloje esantys įrodymai (tarp jų ir ieškovės nurodomi garso įrašai) tik patvirtina, kad realiai šalių santuoka iširo kur kas anksčiau. Ieškovė, gyvendama atskirai, sąmoningai darė garso įrašus, klausdama įvairius klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, turto pasidalinimu ir kita. Todėl pateikti įrodymai, patvirtina aplinkybes, atsiradusias jau po to, kai santuoka faktiškai buvo iširusi, ir atitinkamai ieškovės nurodytos aplinkybės nebuvo santuokos iširimo priežastis. Abi šalys tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino, kad šalys jau nuo 2019 metų nesutarė daugeliu klausimų, elgėsi nepagarbiai vienas kito atžvilgiu ir abu sutuoktiniai nesistengė pasiekti kompromiso.

32. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktine šalių santuokos iširimo priežastimi buvo netinkamas abiejų sutuoktinių požiūris į šeimą, nenoras dėti pastangas, kad būtų išsaugota šeima, skirtingi šalių požiūriai į atskirų problemų sprendimą, skirtingi požiūriai ir nebegalėjimas bei nebenorėjimas šių požiūrių suderinti tarpusavyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame sprendime aiškiai apibendrintai išdėstytos santuokos nutraukimo priežastys ir tuo pagrįsta abiejų sutuoktinių kaltė, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

33. CK 3.70 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti sutuoktinio teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti neturtinę žalą dėl santuokos nutraukimo, netaikoma, jei santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinų kaltės. Teisėjų kolegija, pripažinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepasisako dėl apeliantės skundo argumentų, susijusių su neturtinės žalos atlyginimu, nes neturtinė žala šioje byloje negali būti priteisiama.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo

34. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta priteisti iš atsakovo R. G. dukrai G. G. 3 600 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2023 m. sausio 30 d.; priteisti iš atsakovo R. G. nepilnametei dukrai F. G., gimusiai (duomenys neskelbtini) 3 600 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2023 m. sausio 30 d., lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę R. G..

35. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į minimalios algos dydį ir jos kaitą nuo 2020 metų, vertinant, kad atsakovas nebuvo visiškai nusišalinęs nuo išlaikymo teikimo ir iš dalies teikė vaikams išlaikymą, vertinant šalių turtinę padėtį ir vaikų poreikius, į teisingumo ir prioritetinį vaiko teisių apsaugos principą, iš atsakovo priteisė 7 200 Eur išlaikymo įsiskolinimą (kiekvienam vaikui po 3 600 Eur) nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2023 m. sausio 30 d., skaičiuojant po 100 Eur kas mėnesį.

36. Apeliantė, nesutikdama su šia teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime niekaip nepaaiškino iš atsakovo priteisiamo nepilnamečiams vaikams neteikto išlaikymo dydžio – 100 Eur per mėnesį (pabrėžtina - už laikotarpius, kai išlaikymas visiškai nebuvo teikiamas). Itin gera atsakovo turtinė padėtis, jo turimas didelės vertės turtas leido atsakovui teikti savo vaikams adekvatų, jų poreikius visiškai patenkinantį išlaikymą – 300 Eur per mėnesį kiekvienai dukrai. Bylos duomenimis, trejų metų laikotarpiu, nuo 2020 m. sausio mėn. iki 2023 m. sausio mėn. (kai buvo pateiktas ieškinys teismui), atsakovas savo nepilnametės dukters G. G. išlaikymui iš viso skyrė 4 050 Eur, t. y. vidutiniškai po 112,5 Eur per mėnesį. O kitos nepilnametės dukters, F. G., išlaikymui tuo pačiu laikotarpiu atsakovas skyrė iš viso 3 150 Eur, t. y. vidutiniškai po 87,5 Eur per mėnesį. Kadangi šiuo atveju atsakovas 2020-01-30 – 2023-01-30 laikotarpiu turėjo skirti savo dukrai G. G. iš viso 10 800 Eur dydžio išlaikymą, o faktiškai skyrė tik 4 050 Eur, iš atsakovo priteistinas dukros G. G. išlaikymo įsiskolinimas, iš viso 6 750 Eur. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog atsakovas būtų kažkokia kitokia forma teikęs savo skyriumi gyvenančioms dukroms išlaikymą (atsakovo teigimu „pirkdamas rūbus, maistą kompiuterius, telefonus ir pan.“), nes byloje yra aiškiai nustatyta, kad atsakovas nuo pat 2019 m. gruodžio mėn. gyveno atskirai nuo dukterų ir su jomis visiškai nebendravo. Jokių duomenų apie dukroms „pirktus kompiuterius, telefonus“ atsakovas į bylą nepateikė.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008; 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

39. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007).

40. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog ieškovės ieškinys teismui pateiktas 2023 m. sausio 30 d., t. y. tuo metu, kai abu šalių vaikai buvo nepilnamečiai (dukra G. G., gimusi (duomenys neskelbtini)), dėl to atsakovo argumentai, susiję su tuo, kad reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo negalėjo teikti ieškovė, yra visiškai nepagrįsti.

41. Antra, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors atsakovas nurodo, kad iki 2022 m. vasario 25 d. šalys vedė bendrą ūkį, tačiau teismo posėdžio metu teikdamas paaiškinimus nurodė nebegyvenantys kartu nuo 2019 m. gruodžio 6 d. Kad bandymas susitaikyti iš tikrųjų tebuvo blefas, atsakovas nurodė ir 2023 m. gruodžio 14 d. teisme gautame atsiliepime dėl ieškovės prašymo byloje skirti ekspertizę. Šiai atsakovo pozicijai taip pat prieštarauja duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovas jau 2020 m. gruodį vaikams pervedė 300 Eur, o nuo 2021 m. birželio pradėjo nereguliariai teikti išlaikymą.

42. Teisėjų kolegija pagal byloje esančius duomenis sprendžia, jog šalys kartu negyvena nuo 2019 m. gruodžio 6 d. Todėl ieškovė, pateikdama ieškinį 2023 m. sausio 30 d. turi teisę reikalauti išlaikymo įsiskolinimo už 3 metus t. y. nuo 2020 m. sausio 30 d.

43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad konstatuotas išlaikymo dydis 300,00 Eur sumai kiekvienam vaikui ir tai, kad Plungės apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nutartimi iš atsakovo buvo priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 300 Eur kiekvienam vaikui periodinėmis išmokomis per mėnesį nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo, nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2023 m. sausio 30 d., skaičiuojant po 300 Eur per mėnesį ir atimant sumas, kurias atsakovas faktiškai pervedė į vaikų ar ieškovės sąskaitas, pritaria ieškovei, jog iš atsakovo turi būti priteistas 6 750 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimas G. G. ir 7 650 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimas nepilnametei šalių dukrai F. G., o pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti įsiskolinimą, skaičiuojant tik po 100 Eur per mėnesį stokoja pagrįstumo. Teisėjų kolegija, be kita ko, pastebi, jog atsakovo pateikti įrodymai apie 2024 metais teiktą išlaikymą vaikams, sprendžiant išlaikymo įsiskolinimą už 2020-2023 metus, neuri jokios teisinės reikšmės, dėl to plačiau nepasisako. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas mokėjo komunalinius mokesčius už būstą, kuriame gyveno vaikai, įvertinus minimalios algos dydį ir jos kaitą, vertinant, jog atsakovas nebuvo visiškai nusišalinęs nuo išlaikymo teikimo, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, sumažinant ieškovės prašomą išlaikymo įsiskolinimą, priteisiant 12 000 Eur išlaikymo įsiskolinimą abiem vaikams, kiekvienam vaikui po 6 000 Eur (CK 3.3, 1.5 straipsniai).

Dėl turto padalinimo

44. Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine nuosavybe 0,536 ha ploto mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) ir šį turtą priteisti ieškovei asmeninės nuosavybės teise. Teismui netenkinus šio reikalavimo reiškia alternatyviuosius reikalavimus: 1) priteisti ieškovės R. G. naudai iš atsakovo R. G. 85 000 Eur piniginę kompensaciją už santuokos metu bendromis sutuoktinių lėšomis atliktus žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pagerinimus bei solidarios prievolės kreditoriui AB Swedbank vykdymą; 2) nustatyti, kad po santuokos nutraukimo ieškovės R. G. ir atsakovo R. G. prievolė kreditoriui pagal 2005-05-23 kredito sutartį Nr. 05-031523-FA išlieka solidari, tačiau skolininkų tarpusavio santykiuose kreditoriui AB Swedbank pagal 2005-05-23 kredito sutartį Nr. 05-031523-FA prievoles toliau asmeniškai vykdys atsakovas R. G..

45. Pirmosios instancijos tesimas, skundžiamu sprendimu, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė sąlygų viseto, kurioms esant būtų galimybė pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas sprendė, ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji asmeninėmis savo lėšomis ar žymiu faktiniu darbu iš esmės pagerino atsakovo asmeninę nuosavybę, todėl šiuo konkrečiu atveju konstatavo, jog ieškovė neįrodė CK 3.90 straipsnio egzistavimo pagrindų.

46. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių apie žemės sklypo būklę iki santuokos sudarymo, jo esminį pagerinimą, sprendime dėl šių aplinkybių visiškai nepasisakė, todėl sprendimas šioje dalyje yra akivaizdžiai nepagrįstas, neteisėtas ir keistinas. Apeliantės teigimu, teismas šioje situacijoje visiškai nepagrįstai ir neteisėtai faktiškai nesprendė alternatyvaus ieškovės reikalavimo dėl kompensacijos jai priteisimo tuo atveju, jeigu ginčo gyvenamasis namas ir žemės sklypas būtų pripažinti asmeniniu atsakovo turtu, ir nepagrįstai bei neteisėtai netenkino šio ieškovės reikalavimo.

47. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais.

48. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Taigi, teismas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe gali pripažinti turtą, esantį vieno sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas abiejų sutuoktinių.

49. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, būtų galima pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įstatyme įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti ieškovė, reikalaujanti atsakovo asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 178 straipsnis). Kai esminiai nekilnojamojo turto pagerinimai atlikti šalių santuokos metu bei sutuoktinių bendromis lėšomis, taip pat ir jų asmeninėmis lėšomis bei darbu, tokia teisiškai reikšmingų faktų visuma leidžia nekilnojamąjį turtą kaip asmeninę sutuoktinio nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020).

50. Tai, ar asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės, yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliau neapibūdinamas. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Tais atvejais, kai pagerinimas nėra esminis, sutuoktinis vis tiek gali pagrįstai tikėtis kompensacijos už atliktus pagerinimus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinių nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2011; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-916/2020).

51. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovė aplinkybes, jog santuokos metu namas ir žemės sklypas buvo pagerintas iš esmės sutuoktinių bendromis lėšomis, įrodinėjo teikdama rašytinius įrodymus ir duodamas žodinius paaiškinimus. Ieškovės teigimu, 2022 metais buvo keičiama namo šildymo boileris, kuris sugedo, garažo patalpos pertvarkytos į gyvenamosios paskirties patalpas, įrengta terasa, lauko židinys, šiltnamis, vaikų žaidimo aikštelė, sklypas apželdintas įvairiais augalais. Be to, namas pilnai buvo įrengtas tik po to, kai šalys sudarė santuoką ir/ar jau gyveno faktinį santuokinį gyvenimą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino šių įrodymų visumą, pasisakė ir argumentavo tam tikrų įrodymų kritišką vertinimą, bei, atlikęs visapusišką bylos medžiagos vertinimą, pripažino ieškinį neįrodytu, t. y. sprendė nesant patikimų įrodymų, kurie patvirtintų, jog namas ir žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas, todėl ieškovės reikalavimus atmetė.

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pagrindo daryti išvadą, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad turtas buvo iš esmės pagerintas, nenustatė.

53. Pirma, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2001 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 5290 ir 2004 m. gegužės 5 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 4461 pagrindu. 2001 m. minėtame žemės sklype buvo pradėta ginčo namo statyba. Tuo tarpu šalių santuoka sudaryta tik (duomenys neskelbtini). 2004 m. birželio 14 d. kredito sutarties Nr. 0450418090887-35 pagrindu atsakovui buvo suteiktas 30 989,34 Eur kreditas namo statybai. Iš AB Swedbank banko į bylą pateiktos 2004 m. gegužės 24 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenų matyti, kad ginčo namo baigtumas buvo 77 proc.

54. Antra, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų esminį ieškovės indėlį pagerinant ginčo nekilnojamąjį turtą, nors šias aplinkybės būtent ieškovė privalėjo įrodyti, reikalaudama atsakovo asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė į bylą nepateikė jokių pakvitavimų, duomenų apie turėtas santaupas, jų dydį, t. y. jokių objektyvių tiesioginių įrodymų, kad ji turėjo ir sumokėjo už sutuoktinį iš savo asmeninių lėšų. Vien tai, kad santuokos metu (po to kai namas iš esmės jau buvo įrengtas ir tinkamas gyventi) buvo remontuojamas šildymo sistemos boileris, įrengtas šiltnamis, terasa, vaikų žaidimo aikštelė ir kiti ieškovės nurodomi nežymūs pagerinimai ir ar buvo vykdomi buitiniai turto priežiūros darbai, nelaikytini esminiu žemės sklypo ir namo kaip turtinio vieneto pagerinimu. Be to, nėra nustatyta, kad šie nurodyti pagerinimai buvo padaryti būtent ieškovės asmeninėmis savo lėšomis ar žymiu faktiniu darbu.

55. Priešingai nei byloje teigia ieškovė, iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2004 metais namas jau buvo pastatytas, o 2005 metais šalys į namą atsikraustė su mažu kūdikiu, kas tik įrodo, kad namas jau tada buvo tinkamas ir pritaikytas gyventi, šalys jame ir gyveno. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, jog aplinkybė kad ieškovė savo darbu prisidėjo prie aplinkos sutvarkymo negali būti vertinama kaip esminis turto pagerinimas. Byloje nepateikta konkrečių duomenų kaip atsakovė prisidėjo prie turto pagerinimo, nepateikė jokių įrodymų, kad būtų rūpinusi statybinių medžiagų ar kitų namo ir žemės sklypo pagerinimui būtinų prekių įsigijimu. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė bylai nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ji asmeninėmis savo lėšomis ar žymiu faktiniu darbu iš esmės pagerino atsakovo asmeninę nuosavybę, todėl šiuo konkrečiu atveju konstatuotina, jog ieškovė neįrodė CK 3.90 straipsnio egzistavimo pagrindų.

56. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantė jokių paskaičiavimų taip pat nenurodė, nedetalizavo, kada konkrečiai kokie darbai buvo atlikti, kad būtų galima įvertinti ieškovės finansines galimybes patirti atitinkamas išlaidas (atsakovas teigia, jog ieškovė praktiškai neturėjo jokių pajamų, būtent jis rūpinosi šeimos finansais, mokėjo kreditus ir pan.). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, argumentai dėl apeliantės pajamų neturi lemiamos įtakos sprendžiant reikalavimo dėl turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe pagrįstumo klausimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad esminę reikšmę tokiu atveju turi ne išleistų lėšų dydis, bet už jas įsigytų medžiagų panaudojimo bei ieškovės darbo rezultatas. Skundžiamo sprendimo apibendrinanti išvada leidžia spręsti, kad išvadą dėl reikalavimo atmetimo lėmė ne abejonė dėl ieškovės gautų pajamų pakankamumo, o būtent tai, kad ieškovės gyvenimas atsakavo asmeninės nuosavybės teise priklausančiame sklype ir name ir jos atitinkamas darbas negali būti laikomi esminiais pagerinimais.

57. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nedetalizavo, kada kokie konkretūs darbai kiekviename objekte buvo atliekami ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės pateikti skaičiavimai, susiję su turto vertės padidėjimu, lyginant su tuo metu, kai turtas buvo įsigytas nėra svarbūs, nes visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto vertė su kiekvienais metais tik didėjo.

58. Atmestini apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ieškovės pateiktais įrodymais ir turto pagerinimo paskaičiavimais. Nenustačius esminio asmeninės nuosavybės pagerinimo aplinkybės, apeliantės argumentai, kad teismas be pagrindo nesivadovavo ekspertizės išvadoje nurodyta kaina bei tuo pagrindu ieškovės atliktu kompensacijos paskaičiavimu, pripažintini nepagrįstais. Dėl to atitinkamai atmestini ir kiti apeliantės argumentai, susiję su neteisingu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nes įvertinus tai, kad teismas nesivadovavo atitinkamais įrodymais nebuvo pagrindo šias išlaidas priteisti iš atsakovo (CPK 93-98 straipsniai). Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai), todėl šalis turi teisę ir pareigą teikti įrodymus, kurie, jos manymu, pagrindžia tam tikras nurodomas aplinkybes.

59. Šiuo atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertindamas abiejų šalių įrodymus, būtų pažeidęs pirmiau aptartas įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

60. Bylos duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nėra CK 3.90 straipsnyje numatytų sąlygų visumos pripažinti atsakovo asmeninį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad ginčo turtas yra asmeninė atsakovo nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atitinkamai, nagrinėjamu atveju ieškovei neįrodžius, kad ieškovė prisidėjo prie turto kūrimo savo darbu ir/ar lėšomis, nes kaip jau minėta, nuo santuokos sudarymo ((duomenys neskelbtini)) iki turto statybos pabaigos (statybos darbai faktiškai baigti 2005 m.) darbai vyko išimtinai asmeninėmis atsakovo lėšomis ir iš 2004 metais gauto kredito lėšų, dėl to nėra pagrindo spręsti dėl ieškovei priklausančios kompensacijos.

61. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad pareiga įrodyti nurodytas aplinkybes byloje teko ieškinį pateikusiai ieškovei, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl šio ieškinio reikalavimo (turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe ar kompensacijos už atsakovo asmeninio nekilnojamojo turto pagerinimą) atmetimo.

62. Vertinant kitus apeliantės argumentus, susijusius su bendro sutuoktinių turto padalinimu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.127 straipsnio 3 dalis).

63. Kasacinio teismo praktikoje dėl turto padalijimo sutuoktiniams būdo parinkimo nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiais, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-378/2018).

64. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad turtas, kurio bendra vertė yra 199 897 Eur, asmeninės nuosavybės teise priteistinas ieškovei R. G.. Turtas, kurio bendra vertė yra 198 750 Eur, asmeninės nuosavybės teise priteistinas atsakovui R. G.. Kadangi šalims teko apylygės vertės turtas, kompensacijos nepriteistinos.

65. Apeliaciniame skunde ieškovė R. G. nesutinka su turto padalinimu, nurodydama, jog teismas neatsižvelgė į jos pageidavimus priteisti jai būtent tuos žemės sklypus, siekiant kuo labiau išvengti tolimesnio savo buvimo bendrojoje dalinėje nuosavybėje su trečiaisiais asmenimis bei priteisti jai šiuo metu kuo mažiau priežiūros reikalaujantį mišką.

66. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios ir nukrypti nuo šio principo galima tik šio kodekso nustatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). CK 3.123 straipsnyje išvardytos sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis. Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį.

67. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių priteistino turto, atsižvelgė į byloje nustatytus teisiškai reikšmingus faktus, taip pat lygiateisiškumo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Teismas akcentavo, kad turto padalijimas būtų apylygis. Atkreipė dėmesį, kad daug ieškovei ir atsakovui priklausančių žemės sklypų priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su trečiaisiais asmenimis. Miško paskirties žemės sklypai yra skirtingos būklės. Kadangi ieškovė nurodė, kad su trečiaisiais asmenimis, kuriems priklauso tam tikros dalys žemės sklypų, nesutaria ir jais nepasitiki, todėl pagrįstai laikė atsakovo argumentus, kad ieškovė gali trukdyti disponuoti bendru turtu. Todėl, įvertinus visuma aplinkybių, siekiant užtikrinti abiejų šalių lygiateisiškumą, teismas padalino santuokoje įgytą turtą, pagal kurį 199 897 Eur vertės turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovei R. G., o 198 750 Eur vertės turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko atsakovui R. G.

68. Teisėjų kolegija, įvertinusi individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl turto padalinimo atitinka sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus, nustatytus CK 1.5 straipsnio 4 dalyje, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškovės atitinkamais pageidavimais nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią teismo sprendimo dalį.

69. Apeliantė, be kita ko, nesutinka su sprendimu dalyje, kurioje buvo atmestas jos reikalavimas dėl 7 289 Eur žalos atlyginimo ir dalyje, kurioje buvo atmestas jos reikalavimas dėl jai padarytos žalos atlyginimo, atsakovui be jos žinios, pardavus jai priklausantį turtą, kaip nepagrįstu ir neobjektyviu.

70. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė, nesutikdama su šia skundžiamo teismo sprendimo dalimi iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, tačiau nepagrindžia skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumo. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis.

71. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal byloje turimus įrodymus nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas iš nukirsto miško ir/ar gauto kredito ar kitų apeliantės nurodomų aplinkybių, gautas atitinkamas pajamas panaudojo ne šeimos, o savo ar kitų asmenų poreikiams. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, kad atsakovo motinai perduotos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos interesais patvirtina ne tik atsakovo paaiškinimai, bet ir rašytiniai įrodymai (žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių duomenys, banko sąskaitos išrašai duomenimis); ieškovės nurodytos piniginės lėšos buvo grąžintos panaudotos kitam nekilnojamajam turtui, kuris yra dalintino turto balanse, įsigyti.

72. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame sprendime aiškiai apibendrintai išdėstytos išvados, jog ieškovė nepatyrė jokios žalos ir nėra pagrindo teigti, kad pinigai buvo panaudoti tikslams, nesusijusiems su šeimos poreikių tenkinimu, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

73. Atsakovas R. G. nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad po santuokos nutraukimo kreditoriui AB Swedbank prievoles pagal 2011-06-13 kredito sutartį Nr. 11-026584-FA toliau vienasmeniškai privalo vykdyti atsakovas. Apelianto teigimu, 2011-06-13 kredito sutartis Nr. 11-026584-FA su AB Swedbank buvo sudaryta siekiant įsigyti šeimos turtą – butą adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir Butas). Banko iniciatyva nustatyta solidari sutuoktinių atsakomybė.

74. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, be kita ko, padalindamas santuokoje įgytą turtą - butą priteisė ieškovei R. G. asmeninės nuosavybės teise. Apelianto (atsakovo) teigimu, ieškovei tapus ginčo turto savininke ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tačiau asmeninės nuosavybės teise, teismas nepagrįstai perkėlė jam pareiga ne tik per pusę, tačiau visa apimtimi mokėti buvusiai sutuoktinei kredito įmokas, kad ji galėtų su banku atsiskaityti.

75. Apeliacinės instancijos tesimo teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams.

76. Pirma, atsiliepime į ieškinį pats atsakovas prašė butą priteisti ieškovės asmeninės nuosavybės teise, o visus kreditorinius įsipareigojimus tiek pagal 2005-05-23, tiek pagal 2011-06-13 kredito sutartį, po santuokos nutraukimo prašė palikti asmeniškai vykdyti atsakovui (II tomas, b. l. 118).

77. Antra, priešingai nei teigiame apeliaciniame skunde, byloje nustatyta, kad 2011-06-13 kredito sutartis Nr. 11-026584-FA su AB Swedbank buvo sudaryta ne siekiant įsigyti šeimos turtą – butą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau žemės sklypo pirkimui. Tai nurodyta pačioje kredito sutartyje (Sutarties specialiosios dalies kredito paskirties grafoje). Butas įkeistas tik kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė (I tomas b. l. 235). Byloje taip pat nustatyta, kad kredito lėšos pagal 2011 m. kredito sutartį buvo išmokėtos į atsakovo R. G. banko sąskaitą. Šių aplinkybių neginčijo ir pats atsakovas. Todėl visiškai pagrįstai skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime buvo nuspręsta, jog skolininkų - ieškovės ir atsakovo tarpusavio santykiuose kreditoriui AB Swedbank prievoles pagal minėtą kredito sutartį privalo toliau vienasmeniškai vykdyti būtent atsakovas R. G..

78. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog po santuokos nutraukimo kreditoriui AB Swedbank prievoles pagal 2011-06-13 kredito sutartį Nr. 11-026584-FA toliau vienasmeniškai privalo vykdyti atsakovas, todėl ši teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl procesinės bylos baigties

79. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo, nustatant, kad iš atsakovo priteisiamas 12 000 Eur išlaikymo įsiskolinimas abiem vaikams, kiekvienam vaikui po 6 000 Eur, o likusią teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

80. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

81. Bylos duomenimis ieškovė R. G. šioje byloje patyrė 15 625,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 4 683 Eur žyminis mokestis, 6 565,20 Eur už atstovavimą, 200 Eur liudytojui už dalyvavimą teismo posėdyje, 1 542,02 Eur už nekilnojamojo turto vertinimą, miškų vertinimą, žalos apskaičiavimą, 485,23 Eur už ginčo turto kadastrinius matavimus, 2 150 Eur už ekspertizės atlikimą ir eksperto dalyvavimą teismo posėdyje.

82. Atsakovas R. G. šioje byloje patyrė 4 200 Eur atstovavimo išlaidų.

83. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies (36 %), todėl iš atsakovo ieškovei priteistina 4 049 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atsakovui iš ieškovės priteistina 2 688 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

84. Apeliacinės instancijos teismas ieškovės apeliacinį skundą tenkino nežymia dalimi, padidindamas pirmosios instancijos priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Dėl to, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo patenkintų ir atmestų abiejų šalių reikalavimų visumą, sprendimo pakeitimu ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai tenkinami iš dalies (40 %). Dėl to iš atsakovo ieškovei priteistina 4.499,28 Eur jos patirtų bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovui – 2520,00 Eur. Atlikus tarpusavio užskaitą, galutinai iš atsakovo ieškovei priteistina 1 979,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

85. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ieškovė pateikė duomenis (DOK 10150), kad už apeliacinio skundo ir už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 3 018, 95 Eur, taip pat už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 1 957,50 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovės apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo 2 000 Eur, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

86. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

87. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo R. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Plungės apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Priteisti iš atsakovo R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) dukrai G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų 00 ct) išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2023 m. sausio 30 d.

Priteisti iš atsakovo R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) nepilnametei dukrai F. G., gimusiai (duomenys neskelbtini)., 6 000 Eur (šeši tūkstančiai eurų 00 ct) išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 30 d. iki 2023 m. sausio 30 d., lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)).

Priteisti iš atsakovo R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 979,28 Eur (vienas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt devyni eurai 28 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme“.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškovei R. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 000 Eur (du tūkstančiai eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.