Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. S. ieškinį atsakovui V. K. dėl sutarties pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl sutarties pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė R. S. ginčija 2014 m. balandžio 14 d. kilnojamųjų daiktų pirkimo - pardavimo sutartį, kaip šalių nesudarytą ir negaliojančią. Anot ieškovės, apie 2014 m. balandžio 14 d. kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties egzistavimą ji pirmą kartą sužinojo tik 2016 m. spalio 17 d., kai atsakovas V. K., atsikirsdamas į ieškovės ieškinį dėl daiktų iš pastarojo išreikalavimo, atsiliepime į ieškinį nurodė apie ginčo Sutarties egzistavimą, tačiau pateikė tik Sutarties fotonuotrauką, kadangi Sutarties originalo atsakovas neturėjo ir neturi. Kaip matyti, ieškovė ginčo Sutarties sudarymo fakto nepripažįsta ir mano, kad teismui buvo pateikta techninėmis priemonėmis suklastoto dokumento nuotrauka, galimai panaudojus/perkėlus ieškovės parašų vaizdą nuo kitų atsakovo žinioje buvusių oficialių dokumentų. Taip pat, kaip pagrindą kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia ieškovė nurodo, jog Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. Sutartis neatitiko įstatymo nustatytos formos, Sutarties dalykas – įstatymų reikalavimams, Sutartyje netinkamai nurodyta kaina, nenurodyti, kokie reikalavimai įskaitomi ir pan.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018 44 punktą; 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 48 punktą).

19. Sandorio forma – tai sandorį sudarančių šalių valios išraiška tam tikru būdu. Įstatymo nustatytus reikalavimus sandorio formai lemia sandorio sudėtingumas, reikšmė, sandorio dalyko pobūdis. Priklausomai nuo sudėtingumo ir kitų aptartų kriterijų, sandoriai sudaromi konkliudentiniais veiksmais, žodžiu ar paprasta rašytine forma (CK 1.71–1.73 straipsniai), o įstatymo nustatytais atvejais – notarine forma (CK 1.74 straipsnis). Sandorių, kuriems nenustatyta privaloma forma, formos nesilaikymas nedaro jų negaliojančių, išskyrus atvejus, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis) bei sukuria tam tikrus šalių siekiamus teisinius padarinius ir tik kilus ginčui pasunkina tokio sandorio sudarymo ar jo vykdymo fakto įrodinėjimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

20. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas itin detaliai pasisakė dėl kiekvieno iš ieškovės iškeltų argumentų ir aplinkybių, sudariusių faktinį ieškinio pagrindą (Sutarties formos, dalyko, kainos ir jos mokėjimo tvarkos, Sutarties nuotraukos ir joje nurodytos datos ir t.t.), ir įvertinusi šį teismo sprendimą ieškovės apeliaciniame skundė išdėstytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo padaryta išvada, kad 2014 m. balandžio 14 d. sutartis, šalims pasiekus bendros valios sutapimą, vis dėlto, laikytina sudaryta, ir ji sudaryta nepažeidžiant jokių imperatyviųjų įstatymo nuostatų, kas galėtų lemti jos negaliojimą.

21. Įvertinęs ginčo situacijos faktines aplinkybes bei sistemiškai aiškindamas sutarties formos reikalavimus reglamentuojančias teisės normas, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstas išvadas, jog ginčo Sutartis yra sandoris, kuriam įstatymas nustato rašytinę formą (Sutarties suma sudarymo metu viršijo 5 000 LTL), tačiau rašytinės formos nenustato imperatyviai, todėl ginčo Sutarties rašytinės formos nebuvimas paties sandorio nedaro negaliojančiu, tiesiog asmenys praranda teisę sandorio buvimo faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir motyvuotai pasisakė dėl tokio pobūdžio sandorio formos bei padarė pagrįstą išvadą, t. y. kad neimperatyvios rašytinės formos nesilaikymas pats savaime sandorio nedaro negaliojančiu. Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015; ir kt.).

22. Ieškovė Sutartį ginčijo taip pat ir CK 6.306 straipsnio pagrindu, t. y. netinkamu nustatytu Sutarties dalyku, teigdama, kad Sutartyje nurodyti daiktai nėra apibūdinti individualiais požymiais ir jų negalima identifikuoti, t. y. neaišku, kas buvo parduota. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais ieškovės argumentais negali sutikti, kadangi kaip matyti iš Sutarties 1 punkto, nurodyti kilnojamieji daiktai yra pakankamai individualizuoti, kad galėtų būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku: nurodytas baldų, buitinės technikos bei kitų daiktų pobūdis, tam tikri požymiai (pvz., spalva, gamintojas/prekės ženklas, medžiaga, iš kurios pagaminti, funkcionalumai, sudėtiniai elementai ir pan.), taip pat aiškiai nurodyta tokių daiktų buvimo vieta (Sutarties 6 punktas). Pažymėtina, jog detalesnis daiktų ir jų požymių neįvardijimas nebuvo kliūtis ir pačiai ieškovei dėl šių daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei tokių daiktų pripažinimo asmenine nuosavybe pareikšti ieškinį atsakovui kitoje civilinėje byloje - Utenos apylinkės teismo, o vėliau ir Panevėžio apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-46-732/2019 pagal ieškovų R. S., L. B., J. Š., M. S. bei trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais J. S. ieškinius atsakovui V. K. dėl nepagrįsto praturtėjimo ir atsakovo V. K. priešieškinį ieškovei R. S., tretiesiems asmenims UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, UAB „Vilsenta“ dėl skolos priteisimo, kurioje buvo atitinkamai suformuluotas ieškinio dalykas, t. y. išvardinti tie patys konkretūs daiktai. Pastaroji byla atsakovo atžvilgiu ieškovės (kartu su kitais ieškovais) buvo inicijuota ankščiau, nei nagrinėjama civilinė byla dėl sutarties pripažinimo nesudaryta ir negaliojančia, ir šiuo metu nagrinėjama byla yra iš esmės ankščiau išnagrinėtos ir galutiniu įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu pasibaigusios bylos pasekmė, abejose bylose kalbama apie tuos pačius kilnojamuosius daiktus. Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad tiek pačiai ieškovei, tiek atsakovui yra žinoma ir suprantama, apie kokius objektus buvo ir tebėra kalbama, be kita ko, ir ieškovės ginčijamoje pirkimo - pardavimo sutartyje.

23. Byloje nėra ginčo, jog sutarties sudarymo metu tarp šalių buvo geri tarpusavio santykiai, pagrįsti pasitikėjimu, kadangi šalys kartu dirbo, kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, kas suponuoja aukštu pasitikėjimu grindžiamą žemą santykių formalizavimo lygį. Tai savo ruožtu taip pat sudaro pagrindą manyti, kad ginčijamos sutarties šalys nematė poreikio itin detaliai apibrėžti sutarties dalyką, kadangi tiek pačiai ieškovei, tiek ir atsakovui daiktai, buvę pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, buvo aiškūs, t. y. Sutarties šalims, atsižvelgiant į jos sudarymo metu buvusias aplinkybes ir tarpusavio santykių pobūdį, buvo žinoma, apie kokius konkrečiai daiktus kalbama Sutartyje, kokie daiktai sudaro Sutarties dalyką.

24. Atsižvelgiant į CK 6.306 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį, į aukščiau nurodytas aplinkybes bei į tai, kad iš Sutarties 1 ir 6 punktų matyti, kad perleidžiami daiktai yra pakankamai aiškiai įvardyti, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Sutarties dalykas nagrinėjamu atveju yra tinkamas, dėl jo buvo susitarta, o tai savo ruožtu neleidžia situacijos vertinti, kaip nesudaryto sandorio.

25. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog įstatymui nenustatant imperatyvios pareigos nurodyti kiekvieno konkretaus parduodamo daikto kainos sutartyje, o visos parduodamų daiktų bendros kainos nustatymas nepažeidė įstatymo imperatyvių nuostatų, ir tai atitinka CK 6.313 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovės akcentuojamas visos ar dalies pirkimo-pardavimo kainos, numatytos Sutartyje, nesumokėjimas taip pat negali būti laikomas pagrindu laikyti Sutartį nesudaryta ar negaliojančia, kadangi prievolė sumokėti kainą yra jau Sutarties vykdymo dalykas, t. y. realizuojama vykdant Sutartį, o ne ją sudarant, atitinkamai ir tokios prievolės neįvykdymo dar tik susitarimo sudarymo metu faktas, nesudaro pagrindo vertinti sutartį, kaip nesudarytą ar nedaro jos negaliojančia. Be to, nagrinėjamu atveju kaina buvo aiškiai apibrėžta (Sutarties 3 punktas), patvirtintas jos dalies sumokėjimas, o kitos dalies sumokėjimas apibrėžtas tarpusavio reikalavimų įskaitymu (Sutarties 4 punktas).

26. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus bei sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia instituto reglamentavimą, taip pat ir į tai, kad ieškovė neprašė pripažinti Sutartį negaliojančia, kaip sudaryta dėl apgaulės (pvz., atsakovui suklastojus pačią Sutartį ir pan.), suklydimo ar kitų valios trūkumų, taip pat ir kitais sandorio negaliojimo pagrindais, konstatuotina, jog ieškovės nurodyti Sutarties negaliojimo pagrindai – prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, kiek tai susiję su Sutarties forma, dalyko, kainos apibrėžimu bei kainos sumokėjimu, byloje nenustatyti ir neįrodyti, o apeliaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų netinkamomis ir nepagrįstomis.

27. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime pasisakė tik dėl Sutarties pripažinimo/nepripažinimo niekine bei negaliojančia pagrindų, tačiau neatsižvelgė bei visiškai nesprendė Sutarties pripažinimo nesudaryta klausimo ir šiuo pagrindu nepateikė aiškių savo motyvų. Tuo tarpu šio klausimo nagrinėjimui, anot apeliantės, turėjo būti suteiktas prioritetas, kadangi tik nustačius, ar pati Sutartis, kaip tokia, išvis buvo sudaryta, toliau būtų buvę galima spręsti bei pasisakyti dėl kitų klausimų (dėl jos pripažinimo niekine, negaliojančia ir pan.). Su tokiu apeliantės argumentu sutikti nėra pagrindo. Kaip minėta, teismas sprendime detaliai ir tinkamai pasisakė dėl sutarties dalyko aiškumo, kaip sudėtinio sandorio elemento, buvimo, dėl kainos apibrėžtumo, kaip privalomo pirkimo - pardavimo sandorio elemento ir kitų su tuo susijusių aspektų, aktualių sprendžiant dėl sandorio sudarymo fakto, dėl abiejų jo šalių tarpusavio suderintos valios pasiekimo ir išraiškos.

28. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pati ieškovė ieškinyje, suformuluodama ieškinio pagrindą, reikalavimą pripažinti Sutartį negaliojančia, be kita ko, grindė privalomos įstatyme nustatytos sandorio formos nesilaikymu, ir šį aspektą pirmosios instancijos teismas analizavo atskirai, nurodydamas teisės normas, apibrėžiančias tokio pobūdžio sandorių sudarymo formą, pateikdamas jų sisteminį aiškinimą ir prieidamas prie išvados, kad šiuo atveju sandorio forma nebuvo pažeista ir šiuo pagrindu negalima sandorį pripažinti negaliojančiu.

29. Kalbant apie Sutarties sudarymo faktą, tuo pačiu ir ieškovės reikalavimą pripažinti Sutartį nesudaryta bei negaliojančia, pažymėtina, kad įvairūs su šiuo klausimu susiję aspektai jau buvo kelti ir galutinai išspręsti teisminiame procese Nr. 2-30-3-00612-2016-6, kuriame teismai (tiek Utenos apylinkės teismas 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-46-732/2019, tiek Panevėžio apygardos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-561-278/2019) išsamiai tyrė iš esmės visus tuos pačius ieškovės teiginius, kaip ir nagrinėjamoje byloje - dėl pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, kainos nemokėjimo, valios nebuvimo ir pan., ir padarė išvadą, kad ginčo Sutartis buvo sudaryta ir vėliau V. K. ją mobiliuoju telefonu „Samsung“ nufotografavo tam, kad, kaip logiškai aiškino, su savimi nesivežioti dokumentų segtuvo, bet reikalui esant, t. y. masyvius daiktus pervežant, turėtų įrodymą, jog jie teisėtai įgyti. Minėtoje byloje teismai, be kita ko, konstatavo, kad: atsižvelgus į atsakovo paaiškinimus apie R. S. bendro gyvenimo metu teiktą materialinę paramą, jos įsiskolinimą kreditoriams, tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis dėl R. S. priklausiusių kilnojamųjų daiktų; net ir nesant sutarties originalo, teismas įvertino duomenims apie V. K. finansines galimybes, atitinkančias šiuos bei tai, kad sutarties sudarymo dieną iš jo atsiskaitomosios sąskaitos buvo paimta sutartyje nurodyta 4 000 Lt suma, pagal sutartį mokama pardavėjui (R. S.), kas atitinka tiek pirkimo-paravimo sutartyje nurodytas aplinkybes, tiek ir atsakovo paaiškinimus; nors pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti daiktai nėra išskirti jokiais individualiais požymiais, leidžiančiais juos tiksliai identifikuoti, tačiau tai nepaneigia R. S. nurodytų, kaip asmeniškai jai priklausančių, daiktų perdavimo atsakovui V. K. fakto; tai, kad 2014-04-14 pirkimo-pardavimo sutartyje nėra tiksliai nurodytas visų daiktų kiekis ir kai kurie daiktai nėra tiksliai įvardinti, nedaro sutarties negaliojančia; ieškovė neįrodė reikalaujamų daiktų priklausymo jai asmeniškai ir t.t.

30. Visos šios teismų konstatuotos aplinkybės ir išvados, padarytos įvertinus ne tik nagrinėjamoje byloje ginčijamą Sutartį, bet ir kitus įrodymus, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir nebegali būti iš naujo nei dalyvaujančių byloje asmenų, nei paties teismo kvestionuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 ir kt.). Tai tuo pačiu rodo, kad ginčo Sutarties pripažinimas nesudaryta ar negaliojančia iš esmės jokių realių materialių teisių bei teisinių padarinių ieškovei (išskyrus jos teorinę galimybę, esant palankiam sprendimui, kreiptis dėl proceso atnaujinimo minėtoje išnagrinėtoje byloje) nesukurtų, kadangi bet kuriuo atveju įsiteisėjusiu galutiniu procesiniu sprendimu minėtoje kitoje byloje jau konstatuota, remiantis visų įrodymų (t. y. ne tik ieškovės nagrinėjamoje byloje ginčijamos sutarties pagrindu), kad tarp šalių egzistavo daiktų pirkimo-pardavimo santykiai, t. y. atitinkami daiktai, įskaitant ir išvardintus pirkimo-pardavimo sutarties 1 punkte, vis dėlto buvo parduoti atsakovui, jam perleisti, perėjo jo nuosavybėn, todėl išreikalauti jų ieškovei ir pripažinti ieškovės nuosavybe nėra pagrindo.

31. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

32. Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2021 m. sausio 13 d. nutarties Nr. e3K-3-180-611/201264-65 punktus ir juose nurodytą praktiką).

33. Nors ieškovė teigia esant suklastotą Sutarties nuotrauką atsakovo telefone, suklastotą/neteisėtą jos parašo, kurio neneigė, perkėlimą į Sutartį ir pan., tačiau šios aplinkybės byloje nėra įrodytos. Atsakovas, įrodinėdamas savo poziciją dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo fakto, į bylą pateikė antstolio D. Stakeliūno 2017 m. sausio 24 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad ginčo Sutarties fotofiksacija mobiliuoju telefonu „Samsung“ Note 3 atlikta 2014 m. birželio 7 d., užfiksuoti šios fiksacijos parametrai ir kiti aparato techniniai duomenys, įskaitant imei, operacinę sistemą ir pan., teismas tai laiko patikimu įrodymu ir atmeta argumentus dėl Sutarties nuotraukos klastojimo. Jokių įrodymų dėl ieškovės parašo elektroninių programų pagalba perkėlimo į Sutarties tekstą, išskyrus pačios ieškovės subjektyvius paaiškinimus, byloje nėra.

34. Nors ieškovė apeliaciniame skunde prašė skirti Sutarties fotonuotraukos informacinių technologijų ekspertizę, tačiau toks prašymas apeliacinės instancijos teisme negali būti tenkinamas. Kaip jau buvo minėta, dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pačios ieškovės prašymu teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartimi tokią ekspertizę paskyrė, tačiau ji nebuvo atlikta dėl ieškovės kaltės ir pasyvumo, t. y. ieškovei per teismo nustatytą, o vėliau ir pašios ieškovės prašymu pratęstą dar vienam mėnesiui terminą (t. y. tokį terminą, kuriam pati ieškovė prašė pratęsti) nesumokėjus užstato už ekspertizės atlikimą, neprašius termino dar kartą pratęsti, nenurodžius jokių užstato nesumokėjimo priežasčių ir pan. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog ji dėl tam tikrų aplinkybių nesurinko reikiamos sumos užstatui sumokėti, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad prašydama skirti teismo ekspertizę, ieškovė negalėjo nežinoti, kad pagal CPK 101 straipsnio nuostatas turės įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą atitinkamą pinigų sumą už ekspertizės atlikimą ir kad ekspertizė bus atliekama tik įmokėjus šią sumą. Pagaliau, ieškovė prašymą dėl ekspertizės skyrimo galėjo teikti dar ankščiau nagrinėtoje Utenos apylinkės teisme civilinėje byloje, tačiau to nedarė. Tokiu būdu tenkinti apeliacinėje instancijoje pareikštą prašymą dėl ekspertizės skyrimo teismas neturi pagrindo, o ieškovė apeliaciniame skunde atitinkamai negali remtis teismo ekspertizės neatlikimu, kaip pirmosios instancijos teismo padarytu pažeidimu, sudarančiu pagrindą jo priimtą sprendimą keisti ar naikinti, o juo labiau grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

36. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visetą ir nurodė pakankamus argumentus, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos, tuo tarpu atsakovui priteistinos apeliacinėje instancijoje patirtos 726,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis), kurios pagrįstos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 726,00 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.