- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-15
- Bylos Nr.
- 2S-74-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05732-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Atsakovas
- P. G.
- Ieškovas
- R. G.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui P. G. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, gyvenamosios vietos nustatymo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė.
I. R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui P. G. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo. Pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisiant dviejų vaikų sūnaus P. G. ir dukros D. G. išlaikymą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo įpareigojant P. G. teikti išlaikymą P. G. – 2 500 Lt ir D. G. – 1 500 Lt kasmėnesinėmis išmokomis, jas uzufruktoriaus teisėmis tvarkant R. G..
Atsiliepimas
A. P. G. atsiliepimu prašė ieškovės prašymą atmesti. Nurodė, jog atsakovas iš savo darbo užmokesčio neturi galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą vaikams. Ieškovė savo prašyme nurodo, kad atsakovas buvo sutikęs mokėti tokio dydžio išlaikymą vaikams pagal taikos sutartį. Tačiau taikos sutartis šioje byloje nebuvo pasirašyta, šalys nesusitarė nei dėl santuokinio turto pasidalijimo, nei dėl vaikų išlaikymo dydžio. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, atsakovas negali disponuoti. Be to, atsakovas vienas moka mokesčius už šio turto išlaikymą ir eksploatavimą bei dengia kreditą. Atsakovas papildomai nurodo, kad didesnės sumos sūnaus Pauliaus išlaikymui Vokietijoje buvo skiriamos iš skolintų lėšų, nes nei ieškovės R. G., nei atsakovo P. G. gaunamas darbo užmokestis neleido apie 5000 Lt skirti sūnaus išlaikymui Vokietijoje. Tačiau atsakovas P. G. negali papildomai skolintis, kad apmokėtų sūnaus gyvenimą ir mokymąsi Vokietijoje. Jo materialinė padėtis leidžia skirti l 000 Lt į mėnesį vaikų išlaikymui (500 Lt dukrai ir 500 Lt sūnui). Kadangi ieškovė turi tokią pačią pareigą kaip ir atsakovas prisidėti prie vaikų išlaikymo, tai kiekvienam vaikui tektų po 1000 Lt į mėnesį. Atsakovo nuomone, 1000 Lt suma nepilnamečio vaiko išlaikymui yra pakankama. Tokios pinigų sumos pakanka ne tik palaikyti vaiko gyvybinius poreikius, bet pakanka ir visapusiškam vystymuisi bei lavinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo P. G. išlaikymą nepilnamečiams P. G. ir D. G. kiekvienam po 850,00 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt litų 00 ct) kas mėnesį nuo 2012-09-17 iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Nustatė, kad nepilnamečiams vaikams priteistą išlaikymą motina R. G. tvarko uzufrukto teise. Teismas konstatavo, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti vaikų teisės ir teisėti interesai. Nurodė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos išlaikymo dydžiui (vaikų poreikiai, abiejų tėvų turtinė padėtis), nesant pakankamai duomenų apie tai kaip atsakovas vykdo vaikų išlaikymo prievolę, atsižvelgus į tai, kad faktinė aplinkybė ar atsakovas prisideda prie vaikų išlaikymo bus nustatoma nagrinėjant ginčą iš esmės, sprendė, kad yra pagrindas nustatyti laikiną išlaikymą. Siekiant bylos nagrinėjimo metu garantuoti vaikams minimalių jų poreikių patenkinimą, yra pagrindas iš atsakovo, iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje, priteisti laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams P. G. ir D. G. po 850,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
A. P. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nurodė, jog atsakovas niekuomet nevengė pareigos išlaikyti vaikus, kas mėnesį vaikų išlaikymui perveda 1 000 Lt (kiekvienam vaikui po 500 Lt), papildomai už dukrą moka 150 Lt draudimo įmokas, o nuo 2011 m. rudens iki 2012 04 15 nepilnamečio sūnaus išlaikymui skyrė 36 427,04 Lt. Todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra tikslingos, kadangi atsakovas pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdo geranoriškai. Pažymėjo, jog atsakovo mėnesinės pajamos sudaro apie 1 915 Lt, vaikams išlaikymui mokant 1 700 Lt, pačiam pragyvenimui liks tik 200 Lt, todėl teismas pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė įstatyme įtvirtintą proporcingumą principą ir paliko atsakovą praktiškai be pragyvenimo lėšų. Kadangi atsakovas nepilnamečio sūnaus išlaikymui praėjusiais mokslo metais skyrė 36 427,04 Lt, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kad vaikų išlaikymui 2011-2012 būtų skyrusi tokią pat sumą, todėl būtų teisinga, kad 2012-2013 mokslo metais didesnį išlaikymą teiktų ieškovė. Pažymėjo, jog atsakovas nesutinka, kad sūnus gyventų ir mokytųsi Vokietijoje, nes tai apsunkina jo teisę ir pareigą matytis su vaiku, bendrauti bei jį auklėti. Pateikti į bylą įrodymai patvirtina, jog sūnus yra netinkamai auklėjamas ir jo buvimas Vokietijoje be tėvų neigiamai veikia paauglio asmenybės formavimąsi ir neatitinka nepilnamečio interesų. Atsakovas neprivalo neturėdamas materialinių galimybių finansuoti nepilnamečio sūnaus gyvenimą užsienyje ir mokymąsi privačioje gimnazijoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme, bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš dalies tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 p.).
Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šio procesinės teisės instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Pagal CPK 375 str. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaikų interesus. Pagal CK 3.65 str. 2 d. 4 p. teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, į tai, kad vaikams turi būti užtikrintas nuolatinis ir pakankamas išlaikymas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Vaikų išlaikymo tiesioginis tikslas – maksimaliai patenkinti vaiko poreikius ir interesus. CK 3.192 str. 2 d. numatytoms būtinoms vaiko vystimosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Pagal CPK 144-148 str. teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo.
Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatoma, kad teismas gali priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, tokiu atveju pagal analogiją taikomos Civilinio kodekso 3.72 straipsnio, 3.192-3.203 straipsnio nuostatos. Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (CK 3.192 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju, ieškovė yra pareiškusi ieškinio reikalavimus dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, prašo priteisti iš atsakovo nepilnamečio sūnaus P. G. išlaikymui – 2 500 Lt kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis iki pilnametystės, nepilnametei dukrai D. G. - 1500 Lt kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis iki pilnametystės. Pateiktame prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo įpareigoti atsakovą P. G. teikti tokio paties dydžio išlaikymą kaip ir prašoma ieškinyje.
Atsakovo pateikti argumentai apeliacinės instancijos teismui, kad jis geranoriškai teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams ir nevengia savo pareigos materialiai išlaikyti vaikus, tinkamai rūpinasi ir skiria tam būtinių išlaidų, nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, nes laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai. Be to apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog pervedama lėšų suma vaikams į mėnesį sudaro 1 000 Lt (kiekvienam vaikui po 500 Lt), papildomai už dukrą moka 150 Lt draudimo įmokas, o nuo 2011 m. rudens iki 2012 04 15 nepilnamečio sūnaus išlaikymui skyrė 36 427,04 Lt. Minėtos aplinkybės liudija, jog atsakovas iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo nutartimi priteista vaikų išlaikymui suma, kadangi atsakovo nurodyta skiriama vaikams išlaikymo suma yra panaši 2012 09 17 nutartimi nustatytai periodinės išmokos dydžiui. Teismo vertinimu, atsakovo į bylą pateikti dokumentai įrodo, kad atsakovas prisideda prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, tačiau neįrodo ar atsakovas nuolat teikia pastovų periodinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams, minėtos aplinkybės bus nustatinėjamos tik nagrinėjant ginčą iš esmės. Todėl atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia būtinybės užtikrinti vaikų poreikius, o kartu ir nesudaro teisinio pagrindo panaikinti laikinai priteistą išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kadangi šiuo metu mergaitė gyvena kartu su motina, kuri rūpinasi kasdieniniais vaiko poreikiais, užtikrindama vaiko interesus, todėl savaime suprantama, kad didesnė dukters išlaikymo našta tenka ieškovei, su kuria dukra gyvena, šalių nepilnametis sūnus gyvena ir mokosi užsienio valstybėje (Vokietija), todėl jo poreikiai didesni, jo išlaikymui yra būtinos didesnės nei vidutinės sumos. Pažymėtina, ir tai, kad, vaikams turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti visuomeninėje veikloje, socializuotis, lavintis, atsižvelgiant į jų amžių.
Laikinai priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams panaikinimo nepagrindžia ir atsakovo teiginiai esą jo turtinė padėtis neleidžia teikti pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi priteisto išlaikymo. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, jog jo gaunamos mėnesinės pajamos atskaičius mokesčius sudaro 1 915 Lt. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl laikino išlaikymo priteisimo tenkino tik iš dalies t.y. priteisė daugiau nei pusę mažesnes prašomas priteisti išlaikymo dydžio sumas. Be to vertinant byloje pateiktus įrodymus, matyti, jog atsakovas dirba net trijose darbovietėse, pateiktos pažymos iš dviejų darboviečių pasirašytos paties atsakovo (direktoriaus), byloje dalintinas pakankamai didelės vertės šalių įsigytas turtas, atsakovas turi paklausią odontologo specialybę, todėl šios aplinkybės leidžia manyti, jog atsakovas pajėgus teikti tokio dydžio laikiną išlaikymą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas - vieno mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-04-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-259/2004). Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad esamoje bylos stadijoje nenustačius visų bylai reikšmingų aplinkybių, turinčių įtakos išlaikymo dydžiui, nesant pakankamai duomenų apie tai kaip atsakovas vykdo vaikų išlaikymo prievolę, nustačius atitinkamo dydžio laikiną išlaikymą vaikų būtinieji poreikiai bus užtikrinti ir bylos nagrinėjimo metu. Tačiau, kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tik laikinai situaciją sureguliuojanti priemonė. Tiek ieškovės nurodytų vaikų poreikių pagrįstumas, tiek kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaikų išlaikymo, atsižvelgiant į kiekvieno jų turtinę padėtį, bus teismo nustatyti išnagrinėjus bylą iš esmės.
Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Remiantis išdėstytų argumentų bei nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.