Civilinė byla Nr. e2A-36-236/2021 Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00195-2019-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7.; 2.1.5.4.; 2.6.10.5.2.18 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. sausio 7 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Mankerta“ ieškinį atsakovams I. P., R. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija. Teisėjų kolegija nustatė : I. Ginčo esmė 1. Ieškovė BUAB ,,Mankerta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams I. P., R. S., prašydama priteisti iš I. P. 43 441,38 Eur žalos atlyginimo, priteisti solidariai iš atsakovų I. P. ir R. S. 35 700 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistinos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. 2. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teisme 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi UAB „Mankerta“ iškelta bankroto byla. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. UAB ,,Mankerta“ vadove buvo paskirta I. P., nuo 2016 m. rugpjūčio 29 iki 2017 m. sausio 11 d. – R. S., nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 25 d. – A. J., nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – I. J., nuo 2017 m. kovo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo – R. S.. 3. Ieškovė BUAB ,,Mankerta“ pažymėjo, kad buvo gauta informacija, jog bendrovės dokumentai keistomis aplinkybėmis dingo. Buvo gauta Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Tauragės apskrities VMI ) 2016 m. lapkričio 25 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nurodoma informacija, jog buvusiai bendrovės direktorei I. P. 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo išsiųstas pranešimas apie numatomą atlikti operatyvinį patikrinimą bei reikalavimą pateikti dokumentus. Tačiau tuomet, kai reikėjo perduoti UAB ,,Mankerta“ dokumentus, bendrovės direktoriumi buvo paskirtas R. S.. Jis 2016 m. rugpjūčio 25 d. informavo mokesčių administratorių, kad perims dokumentus iš buvusio vadovo, nors jau 2016 m. rugpjūčio 22 d. dokumentus buvo perėmęs. R. S. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi R. S. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už BUAB „Mankerta“ dokumentų praradimą. 4. Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI) priėmė 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (42.2) FR0682-65 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo išnagrinėjo 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-24. Sprendime nurodyta, jog atlikus patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d., bendrovei papildomai apskaičiuota nesumokėto 119 000,80 Eur PVM. 2018 m. sausio 24 d. patikrinimo aktas Nr. (41.2) FR0680-24 įteiktas bendrovės UAB „Mankerta“ direktoriui R. S.. Bendrovė laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2016 m. birželio mėn. neteisėtai sumažino mokėtiną 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nes PVM deklaracijose deklaravo pardavimo PVM sumas mažesnes, negu nurodė pirkėjams už parduotas prekes (suteiktas paslaugas) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir tuo bendrovė pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 89 straipsnio 1 dalies ir 90 straipsnio 1 dalies nuostatas. 5. Ieškovė BUAB ,,Mankerta“ pažymėjo, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ) 139 straipsnio 1dalimi ir PVM 123 straipsnio 2 dalimi, nustačius, kad bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos 119 000,80 Eur PVM sumos buvo paskirta 30 procentų mokesčio sumos dydžio bauda 35 700 Eur. 2016 m. lapkričio 25 d. Tauragės apskrities VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad bendrovė, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 10 straipsnio nuostatas laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. neturėjo apskaitą tvarkančio asmens. 6. Ieškovės BUAB ,,Mankerta“ teigimu, nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. 7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). 8. Ieškovė nurodė, kad pagal Šiaulių apskrities VMI 2019 m. birželio 14 d. atsakymą Nr. (20.21-06E) RMA „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, jog laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d. priskaičiuota 43 441,38 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtų prievolių. Iš 2018 m. vasario 28 d. mokesčių administratoriaus sprendimo matyti, kad I. P. tinkamai nevykdė prievolių teikti mokesčių deklaracijas bei vykdyti mokestines prievoles. Būtent ši suma, t. y. 43 441,38 Eur delspinigių, yra žala bendrovei BUAB „Mankerta“, kuri priteistina iš atsakovės I. P., kadangi delspinigiai yra priskaičiuoti už jos valdymo įmonės laikotarpiu nustatytus pažeidimus. 9. Ieškovė BUAB ,,Mankerta“ pažymėjo, kad Šiaulių apskrities VMI 2018 m. vasario 28 d. sprendime yra nurodoma, kad vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, nustačius, kad bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos 119 000,80 Eur PVM sumos skiriama 30 procentų mokesčio sumos dydžio bauda 35 700 Eur . 10. Ieškovė nurodė, kad atsakovas R. S. yra pripažinęs savo kaltę, jog prarado BUAB „Mankerta“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Jis nesiėmė priemonių šiems dokumentams atkurti. BAĮ 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „jei dingsta arba visiškai ar iš dalies sugadinami apskaitos dokumentai, apskaitos registrai, juos praradęs ar sugadinęs darbuotojas ūkio subjekto vadovui rašo pasiaiškinimą. Ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka“. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 1022 yra patvirtintos Dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklės. R. S., nesiimdamas priemonių buhalteriniams dokumentams išsaugoti, o vėliau juos atkurti, nesiėmė priemonių pateikti tikrovę atitinkančias PVM deklaracijas. 11. Ieškovės BUAB ,,Mankerta“ teigimu, atsakovė klaidingai deklaravo, pildė deklaracijas, nes įmonė buvo atlikusi daug daugiau pardavimų, todėl kilo mokestinė nepriemoka. 12. Ieškovė pažymėjo, kad Finansinių nusikaltimų tarnybos 2017 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad įmonė neteikė VĮ Registrų centrui ataskaitų. Atsakovės neteisėti veiksmai vertintini, kaip tyčiniai, nes iš Finansinių nusikaltimų tarnybos 2017 m. rugsėjo 21 d. specialisto išvados 9 puslapio matyti, kad atsakovė už pvz. 2015 m. sausio ir kovo – gruodžio mėnesiais deklaravo 90 370 Eur mažesnę pardavimų sumą ir 54 824 Eur mažesnį pardavimo PVM, t. y. nedeklaravo daugiau kaip pusę pardavimo sąskaitose nurodytų sumų. Išvados 15 puslapyje nurodoma, kad kryžminio patikrinimo dokumentų duomenimis tiriamuoju laikotarpiu įmonė gavusi 906 360 Eur pardavimo pajamų, tačiau VMI metinėse PVM deklaracijoje įrašė neteisingus duomenis apie gautas pajamas, sumažino mokėtiną PVM. Būtent atsakovės veiksmai lėmė delspinigių paskaičiavimą, turėjo įtakos žalos atsiradimui. 13. Ieškovės BUAB ,,Mankerta“ teigimu, atsakovas R. S. pažeidė BAĮ 19 straipsnį, 20 straipsnio 1 dalį, jo kaltė dėl dokumentų neišsaugojimo yra nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, jis kaltę pripažino. 14. Ieškovė BUAB ,,Mankerta“ nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtintas prokuroro nutarimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Iš 2018 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities VMI sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo matyti, kad atsakovui buvo duotas nurodymas, kad įmonė atkurtų prarastus dokumentus, tačiau dokumentai nebuvo atkurti. Su sprendimu atsakovas yra susipažinęs. Tauragės apskrities VMI operatyvaus patikrinimo 2016 m. lapkričio 26 d. pažymoje nurodoma, kad pagal įmonės banko išrašus matyti, kad įmonė pajamų gavo iš UAB „Maxima Lt“, UAB „Kauno kooperacijos didmeninė prekyba“, UAB „Lupra“ ir kitų ir su šia pažyma atsakovas yra susipažinęs 2016 m. lapkričio 28 d. Ieškovės teigimu, jau tuomet atsakovas žinojo su kokiomis įmonėmis jo vadovaujama įmonė bendradarbiavo, todėl turėjo galimybę kreiptis į verslo partnerius, kad gauti dokumentus, tokiu būdu atkurti įmonės dokumentus ir tuo pagrindu tikslinti deklaracijas VMI, tačiau to nedarė. 15. Ieškovė pažymėjo, kad bauda paskaičiuota už tai, kad bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo sandorių bei atitinkamo dydžio PVM atsakovės valdymo įmonės laikotarpiu ir atsakovui perėmus įmonės valdymą. Atsakovas taip pat neišsaugojo dokumentų, be to, nesiėmė priemonių, kad juos atkurti. Ieškovės teigimu, individualizuoti šiuo atveju atsakovų atsakomybės dėl įmonei paskirtos baudos nėra galimybės. Atsakovų veiksmai, neveikimas bendri, tęstiniai, jų abiejų veiksmais dėl paskirtos baudos padaryta žala bendrovei, todėl iš atsakovų priteistinas žalos dėl baudos paskyrimo įmonei atlyginimas solidariai. 16. Atsakovė I. P. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nors pagal VMI 2019 m. birželio 14 d. duomenis už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d. priskaičiuota 43 441,38 Eur delspinigių, tačiau ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą dėl priskaičiuotų delspinigių yra nepagrįstas. Atsakovės teigimu, ieškovė nepagrįstai kelia reikalavimą dėl 35 700 Eur baudos kaip žalos priteisimo solidariai su kitu atsakovu R. S.. 17. Atsakovė I. P. pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 5 dalis numato ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomą sutrumpintą 6 mėnesių senaties terminą, o jeigu reikalavimas kildinimas dėl žalos atlyginimo, tai taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. 18. Atsakovės teigimu, jeigu vertinti tariamai neteisėtus atsakovės veiksmus, tai žalos atlyginimo reikalavimas galėjo būti reiškiamas iki 2019 m. rugpjūčio 29 d. imtinai. Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2019 m. liepos 24 d., todėl jos reikalavimas formaliai galėtų siekti tik padarinius, kurie buvo sukelti laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 24 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. (vieną mėnesį), jeigu ir pripažinus, kad buvo neteisėti veikimai. Tačiau pagal 2018 m. vasario 28 d. patikrinimo aktą konstatuotas PVM sumažinimas nuo 2013 m. liepos mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio, kas pagrindžia, jog reikalavimai atsakovei vertinant šį laikotarpį reiškiami praleidus ieškinio senaties terminą. Be to, net nustačius ar formaliai vertinant, kad prievolės atsirado, kilo tik 2018 m. vasario 28 d., kuomet priimtas VMI sprendimas, taikant 6 mėnesių senaties terminą, ieškovė turėjo reikšti reikalavimus iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. Dėl to pareikštas reikalavimas atsakovei privalo būti atmestas suėjus ieškinio senaties terminui. 19. Atsakovė I. P. taip pat nurodė, kad ūkio subjektai turi teisę teikti ir tikslinti mokestines deklaracijas 5 metų laikotarpiu. Be to, iki 2019 m. liepos 1 d. buvo taikoma amnestija fiziniams ir juridiniams asmenims sudarant sąlygas deklaruoti nedeklaruotas pajamas bei sumokėti nesumokėtus mokesčius, už tai netaikant jokių sankcijų bei netesybų. Todėl ieškovė bei atsakovai turėjo teisę tikslinti, papildyti deklaracijas ir už visą ginčo laikotarpį, taip nesudarant sąlygų papildomų mokestinių prievolių atsiradimui. Nors 2018 m. vasario 28 d. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo akte nurodoma, jog nustatyta ir priskaičiuota PVM nepriemoka, tačiau visiškai neanalizuota, jog atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpiu ir perduodant dokumentus naujam vadovui, įmonė turėjo sąlygas tinkamai įvykdyti visas prievoles. Tik dokumentų dingimo faktas, tikėtina naujam vadovui, užkirto kelią objektyviai dar tikrinamuoju laikotarpiu tinkamai VMI patikslinti deklaracijas ir sumokėti privalomus mokesčius. Pati ieškovė pripažino, kad atsakovės vadovavimo laikotarpiu perduotų lėšų naujam vadovui beveik pakako PVM prievolėms įvykdyti, todėl jeigu tai būtų buvę atlikta, akivaizdu, kad pagrindo baudos taikymui nebebūtų buvę taip pat. Be to, sprendimas, kuris nors ir apima atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpį, priimtas jai nesant faktine įmonės vadove, jai nebegalint dėl to daryti jokios įtakos įmonės prievolių vykdymui, tame tarpe ir deklaracijų tikslinimui. Šiuo atveju atsakovės kaltės dėl jos veiksmų dėl baudos ir delspinigių prigimties nėra. Atsakovė neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos ir nesutikimo su patikrinimo aktu bei jame nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiant klausimą dėl skaičiuotinų delspinigių ir baudos dydžio, jų atsiradimo aplinkybių, skaičiavimo pagrįstumo. Ji negalėjo VMI akto nei apskųsti, nei įvykdyti. Atsakovės teigimu, pats Šiaulių apskrities VMI aktas neįrodo jos kaip vadovės tyčinio nesąžiningumo ar veiksmų leidžiančių pagrįstai teigti, jog išimtinai tik dėl jos veiksmų buvo pažeistos fiduciarinės pareigos ieškovės atžvilgiu dėl ko ji turėtų būti atsakinga už padarytą žalą. 20. Atsakovė pažymėjo, kad įmonėje nebuvo priimtas asmuo buhalterinei apskaitai tvarkyti, nes ji pati tvarkė dokumentus. 21. Atsakovas R. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžių metu su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis neneigia, kad prarado įmonės UAB „Mankerta“ dokumentus. Paaiškino, kad jis nusipirko akcijas, perėmė iš atsakovės I. P. dokumentus pagal perdavimo – priėmimo aktą. VMI prašant pateikti dokumentus jis ką galėjo pateikė, dėl kitų dokumentų nurodė, kad negali jų pateikti nes jie prarasti, o jis atkurti negali. 22. Atsakovo teigimu, nepagristai yra paskaičiuoti delspinigiai, paskaičiuota bauda. Nurodė, kad jis rašė skundą 2018 m. kovo 23 d. VMI dėl VMI 2018 m. vasario 28 d. priimto sprendimo, prašė panaikinti paskaičiuotus delspinigius, baudą, bet jo skundas nėra išnagrinėtas. Taip pat nurodė, kad nesikreipė į VMI dėl informacijos apie skundo išnagrinėjimą, laukė atsakymo. Mano, kad jei jis kreipėsi į VMI, tai VMI turėjo pareigą jį informuoti apie skundo eigą. 23. Atsakovas R. S. pažymėjo, kad 2017 m. lapkričio 28 d. teikdamas 27 patikslintas deklaracijas nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, nes neturėjo išlikusių dokumentų. Jis deklaracijas patikslino pagal ikiteisminiame tyrime gautą išvadą. 2018 m. teikė skundą dėl delspinigių ir baudos, laukė iš VMI atsakymo jo nurodytu adresu bet atsakymo negavo ir pats nepasidomėjo, koks yra priimtas sprendimas. 24. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis 2020 m. vasario 28 d. kreipėsi su skundu į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl 2018 m. gegužės 22 d. Šiaulių apskrities VMI sprendimo. Mano, kad kol nebus priimtas Mokestinių ginčų komisijos sprendimas bylos negalima išnagrinėti iš esmės. 25. Trečiasis asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, kad ieškinys tenkintinas. 26. Trečiojo asmens teigimu, ieškinys yra pagrįstas įsiteisėjusiais VMI 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu, taip pat 2018 m. vasario 28 d. sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Šiuose sprendimuose yra konstatuota, kad UAB „Mankerta“ vadovai turėjo pareigą vykdyti apskaitą, tačiau pareigos nevykdė, todėl atlikus patikrinimus nustatyta nepriemoka 119 000,80 Eur PVM, buvo paskaičiuoti delspinigiai nuo kiekvieno mokesčio, paskaičiuota bauda. Be to, tokio dydžio žala yra patvirtinta ir Šiaulių apygardos teismo tvirtinant kreditorinį reikalavimą. 27. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad bendros kompetencijos teisme delspinigių ir baudos dydžio klausimai nėra nagrinėjami. Pagal MAĮ 115 straipsnio 1 dalį atsakovas turi teisę prašyti atnaujinti terminą skundui dėl apskaičiuoto mokesčio, baudos ir delspinigių paduoti. Todėl detaliau pasisakyti dėl patikrinimo aktų teisėtumo nėra tikslinga. 28. Trečiasis asmuo nurodė, kad operatyvus patikrinimas pradėtas 2016 m. rugpjūčio 5 d. įmonei vadovaujant I. P.. VMI nurodymas apie tai, kad turi būti pateikti dokumentai iki 2016 m. rugpjūčio 22 d., buvo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nusiųstas paštu ir atsakovės nurodytu el. paštu. Atsakovams jų valdymo įmonei laikotarpiais buvo skirta administracinė atsakomybė už apskaitos netinkamą tvarkymą. 29. Trečiasis asmuo taip pat nurodė, kad mokesčių amnestija galima buvo pasinaudoti veikiančioms įmonėms iki 2019 m. liepos 1 d., bet šiuo atveju įmonei buvo iškelta bankroto byla, todėl šia suteikta teise įmonė nebegalėjo pasinaudoti. 30. Trečiasis asmuo dėl prašymo taikyti senaties terminą pažymėjo, kad senaties terminas nėra suėjęs ir šiuo atveju negali būti taikomas. CPK nuostatos dėl delspinigių arba baudų išieškojimo terminų netaikytinos, nes šiuo atveju taikomas bendras dėl žalos atlyginimo trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 31. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. kovo 12 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti, priteisti ieškovei BUAB „Mankerta“ iš atsakovės I. P. 43 441,38 Eur žalos atlyginimo bei 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2019 m. liepos 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti ieškovei BUAB „Mankerta“ solidariai iš atsakovų I. P. ir R. S. 35 700 Eur žalos atlyginimo, priteisti iš atsakovų I. P. ir R. S. 5 procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2019 m. liepos 24 d. iki visiško išieškojimo, priteisti ieškovei BUAB „Mankerta“ iš atsakovų I. P. ir R. S. lygiomis dalimis 363 Eur bylinėjimosi išlaidų. 32. Teismas nustatė, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. UAB ,,Mankerta“ vadove buvo paskirta I. P., nuo 2016 m. rugpjūčio 29 iki 2017 m. sausio 11 d. – R. S., nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 25 d. – A. J., nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – I. J., nuo 2017 m. kovo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo – R. S.. 33. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog Tauragės apskrities VMI 2016 m. lapkričio 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad bendrovės direktorei I. P. 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo išsiųstas pranešimas apie numatomą atlikti operatyvinį patikrinimą bei įpareigojimą pateikti dokumentus. Atsakovė pranešė, kad dokumentus pateiks iki 2016 m. rugpjūčio 23 d., tačiau dokumentų nepateikė, nurodydama, kad yra naujas vadovas ir jis pateiks dokumentus. R. S. 2016 m. rugpjūčio 25 d. informavo mokesčių administratorių, kad perims dokumentus, atleis darbuotojus, bendrovę įregistruos Šiaulių apskrities VMI. Vėliau buvo pateiktas dokumentų priėmimo aktas, iš kurio matyti, kad dokumentus I. P. perdavė 2016 m. rugpjūčio 22 d. VMI 2016 m. rugsėjo 6 d. bei vėlesniais prašymais prašė pateikti įmonės dokumentus R. S., kuris nurodė, kad kasos knygos, registrų, pirminių dokumentų nepateiks, nes jų neišsaugojo, prarado. 34. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktas I. P. ir R. S. pasirašytas 2016 m. rugpjūčio 22 d. buhalterinės apskaitos dokumentų ir balanso perdavimo aktas, kuriame nurodomi perduoti dokumentai bei nurodoma, kad perduoti visi 2013 - 2016 metų buhalterinės apskaitos dokumentai. 35. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžių metu šalys nenurodė aplinkybių, dėl kokių priežasčių buvo parduotos akcijos, atleista I. P. iš direktorės pareigų būtent tuomet, kai buvo Tauragės apskrities VMI prašyti dokumentai. Teismas nurodė, kad teismui kelia abejonių, ar I. P. perdavė visus dokumentus. Be to, abejonių kelia ir tai, kad perdavus atsakovui dokumentus jie per tokį trumpą laiką buvo prarasti, nors buvo žinoma, kad vyksta VMI tyrimas ir yra prašoma perduoti dokumentus. 36. Teismas sprendė, kad negalima sutikti su I. P. paaiškinimais, kad jai nebuvo žinomos aplinkybės dėl atliktų patikrinimų bei priimtų sprendimų. Teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, kad VMI paaiškinimus ji teikė ir po dokumentų R. S. perdavimo. Įvertinus tai, kad buvo atliekamas tyrimas už laikotarpį, kai ji buvo vadove, mažai tikėtina, kad nesidomėjo kokie priimti VMI sprendimai. 37. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad po dokumentų perdavimo įmonėje toliau buvo vykdoma veikla. Su 2018 m. sausio 24 d. patikrinimo aktu Nr. (41.2) FR0680-24 atsakovas R. S. 2018 m. sausio 24 d. susipažino. Taip pat jis susipažino su Šiaulių apskrities VMI priimtu 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (42.2) FR0682-65 2018 m. kovo 5 d. 38. Teismas nurodė, kad iš baudžiamosios bylos Nr. 05-6-00020-17 matyti, kad konkrečių aplinkybių dėl dokumentų perdavimo, priežasčių dėl akcijų pardavimo, dokumentų praradimo atsakovai nenurodė, taip pat nenurodė papildomų aplinkybių ir teismo posėdžių metu. Atsakovai iš esmės nesutiko su VMI nustatytomis aplinkybėmis ir priimtais sprendimais dėl delspinigių paskaičiavimo, baudos taikymo. Atsakovai iš esmės nenurodė aplinkybių dėl vestos buhalterinės apskaitos, dėl neteisingai deklaruotų VMI pardavimų, susidariusios nepriemokos. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovams buvo žinoma VMI priimtų sprendimų apskundimo tvarka dar ikiteisminio tyrimo metu, tačiau atsakovai savo teisėmis nesinaudojo. Atsakovas R. S. nurodė, kad jo skundas nebuvo išnagrinėtas, tačiau iš 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo dėl UAB „Mankerta“ 2018 m. kovo 23 d. skundo dėl mokėtino PVM, delspinigių ir baudos matyti, kad UAB „Mankerta“ skundas atmestas. Sprendime nurodoma, kad nutarta patvirtinti VMI 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalį dėl 37 890,94 Eur PVM delspinigių, 35 700 Eur PVM baudos, išaiškinta, kad UAB „Mankerta“ turi teisę sprendimą per 20 dienų apskųsti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Iš 2018 m. gegužės 22 d. rašto matyti, kad jis išsiųstas UAB „ Mankerta“ nurodytu adresu. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas akcentavo teisę apskųsti priimtus sprendimus, tačiau žinodamas apskundimo tvarką ir terminus šia teise nepasinaudojo. 39. Teismas nurodė, kad atsakovas prieš baigiamąsias kalbas pateikė duomenis, kad jis 2020 m. vasario 28 d. kreipėsi su skundu į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl 2018 m. gegužės 22 d. Šiaulių apskrities VMI sprendimo. Atsakovo teigimu, tikslinga atnaujinti bylos nagrinėjimą ir kol bus priimtas sprendimas bylos negalima išnagrinėti iš esmės. Teismas sprendė, kad atsakovui neužkertamas kelias teikti skundą, tačiau tokias galimybes atsakovas turėjo pakankamai ilgą laiko tarpą, dėl šių nurodytų aplinkybių nėra tikslinga atidėti bylos nagrinėjimą. 40. Teismas pažymėjo, kad iš civilinės bylos Nr. eB2-95-883/2020 matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Mankerta“ kreditorių reikalavimai bendrai 193 087,13 Eur sumai, iš jų VSDFV – 164,87 Eur, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro – 10,80 Eur, VMI – 192 911,46 Eur. VMI perdavė VĮ Turto bankui reikalavimo teisę į BUAB „Mankerta“ mokestinę nepriemoką 192 911,46 Eur sumai. Buvo gautas prašymas išbraukti VMI iš BUAB „Mankerta“ kreditorių sąrašo ir į BUAB „Mankerta“ kreditorių sąrašą įtraukti VĮ Turto banką su 192 911,46 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu. 2019m. sausio 2 d. nutartimi VMI išbraukta iš BUAB „Mankerta“ antros eilės kreditorių sąrašo. 41. Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra įsiteisėjusios teismo nutartys dėl kreditorinių reikalavimų, atsakovas R. S. jų neskundė. Šiuo atveju VMI nėra suinteresuota bylos baigtimi, nes kreditorinis reikalavimas yra perleistas. 42. Teismas pažymėjo, kad kreditoriniai reikalavimai gali būti tikslinami pasikeitus aplinkybėms. Tačiau šiuo atveju esant patvirtintiems minėtiems kreditorinius reikalavimams jų pagrįstumas ir teisėtumas nespręstinas. Be to, VMI ne kartą nurodė, kad bendros kompetencijos teisme delspinigių ir baudos dydžio klausimai nėra nagrinėjami, kad pagal MAĮ 115 straipsnio 1 dalį atsakovas turi teisę prašyti atnaujinti terminą skundui dėl apskaičiuoto mokesčio, baudos ir delspinigių paduoti, pateikiant dokumentus dėl praleisto termino skundui paduoti, kad tai atsakovui buvo žinoma. Ieškovė šiuo atveju kreipėsi su ieškiniu gindama kreditorių interesus. 43. Teismas nurodė, kad ieškovės įrodinėjimo naštos apimtis įrodyti valdymo organų neteisėtus veiksmus skiriasi priklausomai nuo to, ar valdymo organo narys pažeidė imperatyvias pareigas, fiduciarines pareigas ar priėmė netinkamą verslo sprendimą. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas valdymo organo narys privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio. Fiduciarinės pareigos reikalauja viso elgesio atitikties rūpestingumo ir lojalumo standartams. Fiduciarinių ir imperatyvių pareigų pažeidimai yra savarankiški valdymo organo nario atsakomybės pagrindai, t. y. ir nepažeidus konkrečių įstatymuose įtvirtintų imperatyviųjų normų valdymo organų veiksmai gali būti neteisėti dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo. Tačiau tais atvejais, kai bendrovės valdymo organai, vadovas priima verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios pareigos pažeidimo atveju. 44. Teismas pažymėjo, kad nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017). 45. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d. priskaičiuota 43 441,38 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtų prievolių. Iš 2018 m. vasario 28 d. mokesčių administratoriaus sprendimo matyti, kad I. P. tinkamai nevykdė prievolių teikti mokesčių deklaracijas bei vykdyti mokestines prievoles. Konkrečių aplinkybių atsakovė nenurodė, nors ikiteisminiame tyrime paaiškino, kad neturi atitinkamo išsilavinimo, tačiau būdama įmonės vadove privalo prisiimti visas iš jos vadovavimo laikotarpio kilusias pasekmes. Atsakovė neneigė, kad pati tvarkė buhalterinę apskaitą. Teismas sprendė, kad būdama atidi bei rūpestinga galėjo imtis veiksmų spręsti dėl nustatytų trūkumų, pateikti papildomus duomenis ir pan. 46. Teismas pažymėjo, jog tai, kad atsakovė buvo atleista iš darbo ir perdavė dokumentus R. S., bei tai, kad jos atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, neatleidžia jos nuo atsakomybės dėl kilusių pasekmių jos valdymo įmonės laikotarpiu. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad perduodant dokumentus naujam vadovui, įmonė turėjo sąlygas tinkamai įvykdyti visas prievoles ir tik dokumentų dingimo faktas naujam vadovui užkirto kelią objektyviai dar tikrinamuoju laikotarpiu tinkamai VMI patikslinti deklaracijas ir sumokėti privalomus mokesčius. Ši suma, t. y. 43 441,38 Eur delspinigių, yra žala bendrovei BUAB „Mankerta“, kuri priteistina iš atsakovės I. P., kadangi delspinigiai yra priskaičiuoti už jos valdymo laikotarpiu nustatytus pažeidimus. 47. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 28 d. sprendime yra nurodoma, kad vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, nustačius, kad bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos 119 000,80 Eur PVM sumos skiriama 30 procentų mokesčio sumos dydžio bauda 35 700 Eur . 48. Teismas nustatė, R. S. savo kaltę pripažino, t. y. jog prarado BUAB „Mankerta“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Nors jam ne kartą buvo išaiškinta dėl galimybės atkurti dokumentus, suteiktas terminas, tačiau jis nesiėmė priemonių dokumentams atkurti. 49. Teismas pažymėjo, kad pagal BAĮ 4 straipsnį ūkio subjektai apskaitą turi tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta įmonės vadovo atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Už apskaitos organizavimą pagal BAĮ įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (BAĮ 21 straipsnis). Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą (BAĮ 19 straipsnio 1 dalis). Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis (BAĮ 19 straipsnio 2 dalis). Jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas (BAĮ 19 straipsnio 4 dalis). 50. Teismas nurodė, kad atsakovė teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad laikotarpyje nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. iki 2016 m. rugpjūčio 22 d. ji pateikė visus dokumentus, voke buvo gal apie 200 dokumentų, sąskaitų, kad ji šių dokumentų neperdavė R. S., nes jie buvo perduoti Tauragės apskrities VMI. Kaip minėta, R. S. nurodė, kad jam dokumentai buvo perduoti. Nustatyta, kad R. S. prarado dokumentus, tačiau tiek iš baudžiamosios bylos duomenų, tiek šios bylos nagrinėjimo metu yra pagrindo tikėtinai spręsti, kad I. P. galėjo neperduoti visų dokumentų R. S.. (CPK 178 straipsnis). 51. Teismas iš esmės sutiko su ieškove, kad bauda paskaičiuota už tai, kad bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo sandorių bei atitinkamo dydžio PVM atsakovės valdymo įmonės laikotarpiu, atsakovui perėmus įmonės valdymą, kad individualizuoti šiuo atveju atsakomybės nėra galimybės, nes atsakovų veiksmai, neveikimas bendri, tęstiniai, jų abiejų veiksmais dėl paskirtos baudos padaryta žala bendrovei. 52. Teismas nurodė, kad solidariosios deliktinės atsakomybės alternatyviųjų priežasčių atveju priežastinis žalą padariusiųjų asmenų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas. Ši taisyklė nustatyta CK 6.279 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, jeigu žala galėjo atsirasti dėl kelių asmenų skirtingų veiksmų ir šie asmenys yra atsakingi už žalos atlyginimą. Situacijose, kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama šiuo atveju kreditoriaus interesams, įtvirtinant abiejų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. 53. Teismui nurodė, kad įvertinus visumą aplinkybių ir nustačius neteisėtus abiejų atsakovų veiksmus, kurių kiekvienas, tikėtina, galėjo būti savarankiška žalos atsiradimo priežastis, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys preziumuojamas, o atsakovams tenka įrodinėjimo pareiga paneigti šią prezumpciją. Tačiau šiuo atveju, kaip minėta, atsakovės I. P. pozicija buvo tokia, kad ji perdavė dokumentus, jai jokios aplinkybės dėl patikrinimų nebuvo žinomos ir ji nėra atsakinga dėl padarytos žalos, o atsakovo R. S. pozicija, kad iš esmės VMI priimti sprendimai nepagrįsti, delspinigiai bei bauda paskaičiuoti nepagrįstai, kad atsakovui nebuvo sudaryta galimybė apskųsti priimtus sprendimus ir pan. 54. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą, sprendė, kad ieškovė įrodė neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų dėl ieškovei padarytos žalos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai, 178 straipsnis). 55. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstas, todėl tenkintinas. 56. Teismas dėl prašymo taikyti ieškinio senatį, pažymėjo, kad vadovaujantis CK 1.127 straipsniu ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Konkrečiu atveju ieškinį atsakovams pareiškė bankroto administratorė. Teisė į ieškinį atsirado tik tuomet, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla, šiuo atveju 2018 m. rugsėjo 3 d., ieškinys pareikštas 2019 m. liepos 24 d., todėl nėra pagrindo spręsti, kad praleistas ieškinio senaties terminas. 57. Teismas dėl bylinėjimosi išlaidų sprendė, kad ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos 363 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 58. Apeliaciniame skunde atsakovė I. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atsakovės I. P. atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą. 59. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 59.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, ne visas nustatytas faktines aplinkybes pagrindė leistinais įrodymais ar objektyviomis išvadomis. 59.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir kitus įmonės buvusius vadovus, tačiau atsakovais buvo tik apeliantė ir R. S., į procesą atsakovais neįtraukė kitų VMI tikrinamuoju laikotarpiu įmonei vadovavusių asmenų, nors jų veikimas ir priimti sprendimai galėjo būti reikšmingi dėl įmonei kilusių prievolių, tiek prigimties, tiek apimties. 59.3. Pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtas bendrovės buhalterinių dokumentų perdavimo realumas, todėl pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės sprendime negalėjo pasisakyti. 59.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti VMI priimtus sprendimus, kurie priimti 2018 metais. 59.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad R. S., žinodamas VMI sprendimo apskundimo tvarką ir terminus, šia teise nepasinaudojo. Šia teise nepasinaudota dėl priežasčių, kurios nepriklausė nuo atsakovo valios, ir tuo pačiu tai įrodo, kad apeliantei šis sprendimas ir jo turinys negalėjo būti žinomas, kad ji būtų galėjusi reaguoti į jį ir skųsti nustatyta tvarka. 59.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo R. S. skundo nagrinėjimo rezultatai negali turėti tiesioginės įtakos šio sprendimo galiojimui. Iš pateikto skundo turinio matyti, kad buvo ginčijama baudos ir delspinigių suma, todėl šio skundo tenkinimo atveju, net jei nebūtų eliminuota apeliantės atsakomybė dėl ieškovei padarytos žalos, jos dydis vienareikšmiai pakistų. 59.7. Pirmosios instancijos teismas buvo patenkinęs prašymą išreikalauti iš VMI visus duomenis, susijusius su mokestiniu patikrinimu, tačiau gavus tam tikrus duomenis ir vadovaujantis VMI atstovės paaiškinimais paaiškėjus, kad ne visi duomenys vis tik buvo pateikti, teismas nepagrįstai atsisakė pakartotinai išreikalauti trūkstamus duomenis. 59.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, kad dalis prievolių ir dokumentų – sąskaitų ir pan. galėjo būti gauta jau pasibaigus jos vadovavimui, tame tarpe, ir atsiskaitymai. Byloje buvo nurodyta, kad dalis sandorių buvo neįvykusių, dėl dalies mokėjimų/atsiskaitymų yra buvę ginčų, todėl vien šiuo aspektu, neištyrus visų aplinkybių, kurių pagrindu kilo prievolės, liko nenustatyta, ar dėl visų prievolių besąlygiškai kalta apeliantė ir jai galima taikyti pasekmes dėl 43 441,38 Eur delspinigių skaičiavimo, kurių apskaičiavimas nebuvo detalizuotas. 59.9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad senaties terminas nėra praleistas. 59.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė kitų įmonei vadovavusių vadovų atsakomybės ir veiksmų, kiek jie prisidėjo prie nustatytos žalos – buvimo/nebuvimo, jos dydžio nustatymo ir paneigimo, iš esmės apsiribojant tik žodiniais paaiškinimais, nevertinant konkrečių veiksmų, nerenkant duomenų apie jų veiklą ir veiksmus, deklaruojant įmonės sandorius, atkuriant įmonės dokumentaciją ir veikiant mokestinio patikrinimo metu. 60. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB ,,Mankerta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. 61. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais: 61.1. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje atsakovais turėjo būti įtraukti ir VMI tikrinamuoju laikotarpiu įmonei vadovę asmenys, t. y. A. J. ir I. J.. Už žalą bendrovei atsakingi būtent I. P. ir R. S. ir tai patvirtina šios byloje nustatytos aplinkybės. 61.2. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad teisme bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtas bendrovės buhalterinių dokumentų perdavimo realumas, todėl neva pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės sprendime negalėjo pasisakyti. 61.3. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad jai nebuvo nieko žinoma atliekamą mokestinį patikrinimą bei priimtus sprendimus. 61.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovams taikė civilinę atsakomybę. 61.5. Pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad teisė į ieškinį atsirado tik tuomet, kai įmonei buvo iškelta bankroto byla, šiuo atveju 2018 m. rugsėjo 3 d., ieškinį įmonės administratorė pareiškė 2019 m. liepos 24 d., todėl nėra pagrindo spręsti, kad praleistas ieškinio senaties terminas. 61.6. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovai turėjo teisę tikslinti, pildyti deklaracijas už visą ginčo laikotarpį, taip nesudarant sąlygų papildomų mokestinių prievolių atsiradimui. Teisėjų kolegija konstatuoja : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 62. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl faktinių bylos aplinkybių 63. Bylos duomenys patvirtina, kad Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-738-883/2018 UAB „Mankerta iškelta bankroto byla. Bankroto bylos iškėlimo metu nustatyta, kad atsakovė UAB „Mankerta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2012 m. spalio 29 d. registruoto turto neturi, įmonė darbuotojų neturi, o 2018 m. rugpjūčio 27 d. įmonė VSDFV buvo skolinga 164,87 Eur. 64. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Mankerta“ kreditorių reikalavimai bendrai 193 087,13 Eur sumai, iš jų VSDFV – 164 87 Eur, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro – 10,80 Eur, VMI – 192 911,46 Eur. Bankroto administratorė pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad gavo VMI raštą, kuriame nurodoma, kad VMI perdavė VĮ Turto bankui reikalavimo teisę į BUAB „Mankerta“ 192 911,46 Eur sumai, prašė išbraukti VMI iš BUAB „Mankerta“ kreditorių sąrašo ir į BUAB „Mankerta“ kreditorių sąrašą įtraukti VĮ Turto banką su 192 911,46 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu. Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartimi VMI išbraukta iš BUAB „Mankerta“ antros eilės kreditorių sąrašo ir į antros eilės kreditorių sąrašą įtraukta VĮ Turto bankas su 192 911,46 Eur dydžio kreditoriniu reikalavimu. 65. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. UAB ,,Mankerta“ vadove buvo paskirta I. P., nuo 2016 m. rugpjūčio 29 iki 2017 m. sausio 11 d. – R. S., nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 25 d. – A. J., nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – I. J., nuo 2017 m. kovo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo – R. S.. 66. Tauragės apskrities VMI 2016 m. lapkričio 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje (toliau – ir Patikrinimo pažyma) nurodoma, kad bendrovės direktorei I. P. 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo išsiųstas pranešimas apie numatomą atlikti operatyvinį patikrinimą bei įpareigojimą pateikti dokumentus. Iš Patikrinimo pažymos matyti, kad I. P. pakartotinai el. paštu buvo išsiųstas pranešimas. I. P. pranešė VMI, kad dokumentus pateiks iki 2016 m. rugpjūčio 23 d., tačiau dokumentų nepateikė, nurodydama, kad yra naujas vadovas ir jis pateiks dokumentus. R. S. 2016 m. rugpjūčio 25 d. informavo mokesčių administratorių, kad perims dokumentus, atleis darbuotojus, bendrovę įregistruos Šiaulių VMI. Į bylą pateiktas dokumentų perdavimo – priėmimo aktas, iš kurio matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. I. P. perdavė R. S. įmonės dokumentus. 2016 m. spalio 4 d. rašte VMI R. S. nurodė, kad kasos knygos, registrų, pirminių dokumentų nepateiks, nes jų neišsaugojo, prarado. Tauragės apskrities VMI operatyvaus patikrinimo 2016 m. lapkričio 25 d. pažymoje nurodomi nustatyti UAB „Mankerta“ buhalterinės apskaitos trūkumai bei tai, kad bendrovė, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. neturėjo apskaitą tvarkančio asmens. Su Tauragės apskrities VMI 2016 m. lapkričio 25 d. operatyvaus patikrinimo pažyma R. S. susipažino, pasirašydamas pažymoje 2016 m. lapkričio 28 d. 67. Šiaulių apskrities VMI 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo aktu Nr. (41.2) FR0680-24, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, nustatyta, kad UAB „Mankerta“ neapskaičiavo ir nedeklaravo 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos 119 000,80 Eur PVM sumos paskirta 30 procentų mokesčio sumos dydžio bauda 35 700 Eur. 2018 m. sausio 24 d. patikrinimo aktas įteiktas bendrovės UAB „Mankerta“ direktoriui R. S.. 68. Šiaulių apskrities VMI priėmė 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. (42.2) FR0682-65 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo išnagrinėjo 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo aktą Nr. (41.2) FR0680-24. Sprendimu konstatuota, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog bendrovė atskirais mokestiniais laikotarpiais (mėnesiais) nuo apmokestinamųjų sandorių deklaravo pardavimo pajamų ir pardavimo PVM mažesnes sumas, nei faktiškai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis bendrovė įformino prekių pardavimą įmonėms per laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. UAB „Mankerta“ pažeidė BAĮ 6 straipsnio 2 dalį, nes neapskaitė ir nedeklaravo visų gautų pajamų pagal bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. 2018 m. vasario 28 d. sprendime nurodyta, jog bendrovė laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2016 m. birželio mėn. neteisėtai sumažino mokėtiną 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nes PVM deklaracijose deklaravo pardavimo PVM sumas mažesnes, negu nurodė pirkėjams už parduotas prekes (suteiktas paslaugas) išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir tuo bendrovė pažeidė PVMĮ 89 straipsnio 1 dalį ir 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes per laikotarpį nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2016 m. birželio mėn. išrašytose PVM sąskaitose faktūrose už pirkėjams parduotas prekes pardavimo PVM apskaičiavo, tačiau PVM deklaracijose nedeklaravo ir nesumokėjo 119 000,80 Eur pardavimo PVM. Sprendime nustatyta, jog atlikus patikrinimą už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d., bendrovei papildomai apskaičiuota nesumokėto 119 000,80 Eur PVM, nurodyta, kad vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, nustačius, kad nedeklaruota 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos sumos paskirta 35 700 Eur bauda ir, vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, nuo papildomai apskaičiuotos sumos iki patikrinimo akto surašymo dienos, t. y. 2018 m. sausio 23 d., apskaičiuota 37 890,94 Eur delspinigių, nurodyta, kad delspinigių suma gali keistis atsižvelgiant į duomenų pasikeitimus mokesčių apskaitoje, kurie vykdomi teisės aktuose numatytais atvejais. Atsakovas R. S. susipažino su sprendimu 2018 m. kovo 5 d. 69. Šiaulių apskrities VMI 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu atmestas UAB „Mankerta“ skundas dėl Šiaulių apskrities VMI 2018 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriame nurodoma, kad dėl baudos skyrimo, delspinigių apskaičiavimo nutarta patvirtinti VMI 2018 m. vasario 28 d. sprendimą dėl 37 890,94 Eur PVM delspinigių, 35 700 Eur PVM baudos, ir Šiaulių apskrities VMI 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu išaiškinta, kad UAB „Mankerta“ turi teisę sprendimą per 20 dienų apskųsti Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. 70. VMI 2019 m. birželio 14 d. atsakyme Nr. (20.21-06E) RMA „Dėl informacijos pateikimo“ BUAB „Mankerta“ bankroto administratorei nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d. UAB „Mankerta“ priskaičiuota 43.441,38 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtų prievolių. 71. Iš į nagrinėjamą civilinę bylą pateiktos baudžiamosios bylos Nr. 05-6-00020-17 matyti, kad 2018 m. vasario 21 d. I. P. atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamosios I. P. kaltę pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad I. P. galėtų atsakyti tik tuo atveju, jei būtų išsaugoti UAB „Mankerta“ buhalterinės apskaitos registrai, kas leistų patikrinti visas bendrovės gautas pajamas, parduotų prekių savikainą, patirtas veiklos sąnaudas ir skolas bei padaryti neabejotiną išvadą dėl tyčios VMI pateikti neteisingus duomenis apie pajamas, siekiant išvengti PVM, buvimą ar nebuvimą, o tokių pakankamų duomenų surinkimui galimybės nebėra. 2018 m. kovo 15 d. R. S. atžvilgiu dėl veikos pagal BK 223 straipsnį priimtas nutarimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir ikiteisminį tyrimą nutraukti. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtintas 2018 m. kovo 15 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nustatytas 1 metų laidavimo terminas, skirta baudžiamojo poveikio priemonė.
Dėl įrodymų byloje ir jų vertinimo
72. CPK 178 straipsnis nurodo, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išvadas. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
73. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis ir byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas detaliai, visapusiškai išnagrinėjo ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tinkamai įvertino ginčo šalių teiginius, pateiktus į bylą įrodymus, nustatė turinčias bylai reikšmės aplinkybes ir pagrįstai argumentavo, kodėl ieškovė įrodė neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų dėl ieškovei padarytos žalos.
74. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles įtvirtinančias civilinio proceso teisės normas, reikalavimą civilinėje byloje sprendimą grįsti visų įrodymų visumos vertinimu, nesuteikiant kuriam nors įrodymui iš anksto didesnės galios.
75. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo patenkinęs prašymą išreikalauti iš VMI visus duomenis, susijusius su mokestiniu patikrinimu, tačiau gavus tam tikrus duomenis ir vadovaujantis VMI atstovės paaiškinimais paaiškėjus, kad ne visi duomenys vis tik buvo pateikti, teismas nepagrįstai atsisakė pakartotinai išreikalauti trūkstamus duomenis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje pakanka įrodymų teisingai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad VMI patikrinimo akto ir sprendimų dėl UAB „Mankerta“ delspinigių ir baudos teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat UAB „Mankerta“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų pagrįstumas nėra šios nagrinėjamos civilinės bylos dalykas.
76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, atsižvelgdama į teismų praktikos išaiškinimus, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas dėl įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pagal į bylą pateiktus įrodymus neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti, jog žala bendrovei atsirado ne dėl atsakovų kaltės.
Dėl UAB ,,Mankerta“ vadovų ir jų civilinės atsakomybės
77. Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė ir kitus įmonės buvusius vadovus, tačiau atsakovais buvo tik apeliantė ir R. S., į procesą atsakovais neįtraukė kitų VMI tikrinamuoju laikotarpiu įmonei vadovavusių asmenų, nors jų veikimas ir priimti sprendimai galėjo būti reikšmingi dėl įmonei kilusių prievolių, tiek prigimties, tiek apimties. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės teiginius kaip neapgrįstus.
78. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pagal Juridinių asmenų registro duomenis nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2016 m. rugpjūčio 29 d. UAB ,,Mankerta“ vadove buvo paskirta I. P., nuo 2016 m. rugpjūčio 29 iki 2017 m. sausio 11 d. – R. S., nuo 2017 m. sausio 11 d. iki 2017 m. sausio 25 d. – A. J., nuo 2017 m. sausio 25 d. iki 2017 m. kovo 1 d. – I. J., nuo 2017 m. kovo 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo – R. S..
79. Pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo aktą tikrintas mokesčių laikotarpis yra nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d., t. y. atsakovės I. P. vadovavimo UAB „Mankerta“ veiklai laikotarpiu. Į bylą pateiktas dokumentų perdavimo – priėmimo aktas, iš kurio matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. I. P. perdavė R. S. įmonės 2013 – 2016 metų buhalterinės apskaitos dokumentus. Dėl to darytina išvada, kad žalos atsiradimas nėra susijęs su buvusių kitų UAB „Mankerta“ vadovų A. J. ir I. J. veiksmais ar neveikimu.
80. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas UAB ,,Mankerta“ vadovams I. P. ir R. S..
Dėl UAB ,,Mankerta“ buhalterinių dokumentų
81. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtas bendrovės buhalterinių dokumentų perdavimo realumas, todėl pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės sprendime negalėjo pasisakyti.
82. Į bylą pateiktas dokumentų perdavimo – priėmimo aktas, iš kurio matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. I. P. perdavė R. S. įmonės 2013 – 2016 metų buhalterinės apskaitos dokumentus.
83. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad teismui kelia abejonių, ar I. P. perdavė visus dokumentus, kad abejonių kelia ir tai, kad perdavus atsakovui dokumentus jie per tokį trumpą laiką buvo prarasti, nors buvo žinoma, kad vyksta VMI tyrimas ir yra prašoma perduoti dokumentus, nėra teisiškai reikšmingi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi neteisėti atsakovų veiksmai dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir tuo padaryta žala nustatyti galiojančiais VMI sprendimais. Neteisėtus atsakovų veiksmus dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo patvirtina pateikta į nagrinėjamą civilinę bylą baudžiamoji byla Nr. 05-6-00020-17.
Dėl VMI atlikto patikrinimo ir sprendimų
84. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė turėjo žinoti VMI priimtus sprendimus, kurie priimti 2018 metais.
85. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI pradėjo UAB „Mankerta“ patikrinimą esant I. P. UAB „Mankerta“ vadovei ir apie tai pranešė UAB „Mankerta“ vadovei I. P..
86. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad Šiaulių apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus 2018 m. vasario 21 d. nutarimu nutarta nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamosios I. P. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei (apeliantei) I. P. turėjo būti žinoma dėl jos atžvilgiu vykdyto ikiteisminio tyrimo apie mokestines nepriemokas ir ji turėjo galimybę dėl šios situacijos domėtis.
87. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog negalima sutikti su I. P. paaiškinimais, kad jai nebuvo žinomos aplinkybės dėl VMI atliktų patikrinimų bei priimtų sprendimų.
Dėl civilinės atsakomybės
88. Įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, todėl ieškovė neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, jog bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai už mokesčių sumokėjimą ne laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-701/2017).
89. Ieškinio padavimo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus.
90. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui pagrįstai ir teisingai nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jų kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovai (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).
91. Bylos duomenys patvirtina, kad Tauragės apskrities VMI 2016 m. lapkričio 25 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodoma, kad bendrovės direktorei I. P. 2016 m. rugpjūčio 5 d. buvo išsiųstas pranešimas apie numatomą atlikti operatyvinį patikrinimą bei reikalavimą pateikti dokumentus. I. P. pranešė VMI, jog dokumentus pateiks, tačiau to nepadarė, nurodydama, kad dokumentus perduos naujas vadovas R. S.. R. S. 2016 m. rugpjūčio 8 d. VMI informavo, kad yra naujas vadovas ir dokumentus pateiks, kai perims juos visus iš I. P..
92. Šiaulių apskrities VMI patikrinimo 2018 m. sausio 23 d. akte Nr. (41.2) FR0680-24 nurodyta, kad atsakovas R. S. su aktu buvo supažintinas 2018 m. kovo 5 d. Taip pat 2018 m. kovo 5 d. jis buvo supažindintas ir su Šiaulių apskrities VMI 2018 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. (42.2) FR0682-65.
93. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų atsakovai būtų nurodę aplinkybes dėl vykdytos buhalterinės apskaitos, dėl neteisingai deklaruotų VMI pardavimų, susidariusios nepriemokos, kurios turėtų įtaką jų atsakomybės mažinimui. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovams buvo žinoma VMI priimtų sprendimų apskundimo tvarką dar ikiteisminio tyrimo metu.
94. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš 2018 m. gegužės 22 d. VMI sprendimo dėl UAB „Mankerta“ 2018 m. kovo 23 d. skundo matyti, kad skundas buvo išnagrinėtas ir atmestas. Taip pat 2018 m. gegužės 22 d. sprendime buvo išaiškinta, kad UAB „Mankerta“ turi teisę sprendimą per 20 dienų apskųsti. Iš 2018 m. gegužės 22 d. rašto matyti, kad jis išsiųstas UAB „Mankerta“ nurodytu adresu.
95. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI priimti sprendimai dėl UAB „Mankerta“ yra galiojantys. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl VMI priimtų sprendimų žinojimo ir apskundimo galimybės nėra pagrįsti.
96. Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. eB2-95-883/2020 Šiaulių apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartimi patvirtinus BUAB „Mankerta“ kreditorių reikalavimus bendrai 193 087,13 Eur sumai, atsakovas R. S. šios nutarties neskundė. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad esant patvirtintiems minėtiems kreditorinius reikalavimams jų pagrįstumas ir teisėtumas nespręstinas.
97. Kaip minėta, VMI patikrinimo akto ir sprendimų dėl UAB „Mankerta“ delspinigių ir baudos teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat UAB „Mankerta“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų pagrįstumas nėra šios nagrinėjamos civilinės bylos dalykas.
98. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorė, atstovaudama ieškovę, kreipėsi su ieškiniu gindama kreditorių interesus.
99. Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d. priskaičiuota 43 441,38 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtų prievolių, kadangi UAB „Mankerta“ vadovė I. P. tinkamai nevykdė prievolių teikti mokesčių deklaracijas bei vykdyti mokestines prievoles.
100. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nors atsakovė ikiteisminiame tyrime paaiškino, kad neturi atitinkamo išsilavinimo, tačiau būdama įmonės vadove privalo prisiimti visas iš jos vadovavimo laikotarpio kilusias pasekmes. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė, būdama atidi bei rūpestinga, galėjo imtis veiksmų spręsti dėl nustatytų trūkumų, pateikti papildomus duomenis ir pan.
101. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. S. pripažino savo kaltę, jog prarado buhalterinės apskaitos dokumentus, nesiėmė jokių priemonių dokumentams atkurti.
102. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 28 d. sprendime yra nurodoma, kad vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi ir PVMĮ 123 straipsnio 2 dalimi, nustačius, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 30 d. neapskaičiavo ir nedeklaravo 119 000,80 Eur pardavimo PVM, nuo papildomai apskaičiuotos 119 000,80 Eur PVM sumos, skiriama 30 procentų mokesčio sumos dydžio bauda 35 700 Eur. VMI 2019 m. birželio 14 d. atsakyme Nr. (20.21-06E) RMA „Dėl informacijos pateikimo“ BUAB „Mankerta“ bankroto administratorei nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2016 m. birželio 27 d. UAB „Mankerta“ priskaičiuota 43.441,38 Eur delspinigių nuo laiku nesumokėtų prievolių.
103. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė atsakovų padarytos žalos dydį.
104. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, konstatuoja, kad pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, jog bauda paskaičiuota už tai, kad bendrovė neapskaičiavo ir nedeklaravo pardavimo sandorių bei atitinkamo dydžio PVM atsakovės valdymo įmonės laikotarpiu, atsakovui perėmus įmonės valdymą, kad individualizuoti šiuo atveju atsakomybės nėra galimybės, nes atsakovų veiksmai, neveikimas bendri, tęstiniai, jų abiejų veiksmais dėl paskirtos baudos padaryta žala bendrovei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų dėl ieškovei padarytos žalos (CK 6.246 – 6.249 straipsniai, 178 straipsnis).
Dėl ieškinio senaties
105. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
106. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-738-883/2018 UAB „Mankerta“ iškelta bankroto byla. Ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo pareiškė bankroto administratorė. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad teisė į ieškinį atsirado tik tuomet, kai buvo įmonei iškelta bankroto byla, t. y. 2018 m. rugsėjo 3 d.
107. Nagrinėjamu atveju BUAB „Mankerta“ bankroto administratorė ieškinį pareiškė 2019 m. liepos 24 d., todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad nėra pagrindo spręsti, kad praleistas ieškinio senaties terminas.
108. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytą, sprendžia, kad nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad senaties terminas nėra paleistas.
Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų
109. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
110. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, padarė teisingas išvadas dėl ginčo esmės, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas (CPK 263 straipsnio 1 dalis).
111. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
112. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
113. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantei I. P. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
114. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. birželio 9 d. gautas ieškovės BUAB ,,Mankerta“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikti įrodymai, patvirtinantys patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų su vėlesniu pakeitimu Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 ir 8.11 punktus apskaičiuotas maksimalus užmokestis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytą dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas tenkintinas (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,