Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų K. M., Ž. M. ir V. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-51-1065/2023 pagal ieškovų K. M., Ž. M. ir V. M. ieškinį atsakovui S. B. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarė G. J.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomos teismo psichiatrės ekspertės apklausos

14. Apeliantai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir papildomai apklausti teismo psichiatrę ekspertę J. P. Nurodė, kad būtina surengti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, kadangi šioje byloje būtina papildomai apklausti teismo psichiatrę ekspertę J. P. apie tai, ar testatoriaus psichikos pagerėjimas turėjo įtakos jo veiksmų prasmės suvokimui, ar vis tik testatorius dėl jo ligų sanplaikos nuolat nesuvokė savo veiksmų prasmės. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neišsiaiškino, tačiau rėmėsi savo sprendime.

15. Pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, išdėstytą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymui, nėra teismo pareiga. Bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė ją konstatuoti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2014). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013).

16. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra tokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodine apeliacinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju žodinis procesas buvo užtikrintas pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliantai (jų atstovas) turėjo procesinę teisę pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausiamos teismo psichiatrės ekspertės J. P. prašyti pateikti paaiškinimus dėl apeliaciniame skunde keliamų klausimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovams nebuvo užtikrinta pakankama ir efektyvi galimybė dalyvauti ekspertizės akto tyrime pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantų nurodomos priežastys negali būti traktuojamos kaip išimtinės aplinkybės, galinčios sąlygoti žodinį bylos nagrinėjimą ir būtinybę papildomai apklausti teismo psichiatrę ekspertę. Dėl išdėstyto apeliantų prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir papildomos teismo psichiatrės ekspertės apklausos netenkinamas.

Dėl ginčo esmės

17. Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad testatorius A. M. mirė (duomenys neskelbtini) Mirusysis A. M. buvo sudaręs testamentą, kurį 2021 m. lapkričio 4 d. patvirtino (duomenys neskelbtini) biuro notarė G. J., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų mirties dieną, testatorius A. M. palieka S. B..

19. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo atveju, kai ginčijamas testamentas, kurio sudarymo metu testatoriaus atžvilgiu nebuvo galiojančio teismo sprendimo dėl jo pripažinimo neveiksniu, toks testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 2, 4 dalys, 5.16 straipsnio 2 dalys) CK 1.89 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007). Asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto.

20. Valia ir jos tinkamas išreiškimas yra labai svarbus testamento kaip sandorio elementas. CK 5.18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai. Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui. Be to, nustatant reikšmingas aplinkybes dėl testamente išreikštos testatoriaus valios, svarbu atsižvelgti į tai, kad testamentas yra vienašalis sandoris (CK 1.63 straipsnio 3 dalis, 5.19 straipsnis), kuriam sudaryti būtina tik vienos šalies (testatoriaus) valia. Dėl šios priežasties testamente išreikštos testatoriaus valios turiniui nustatyti sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis) taikytinos ne visa apimtimi, o tik tiek, kiek tai neprieštarauja testamento, kaip vienašalio sandorio, kuriuo išreikšta tik testatoriaus valia, esmei. Atsižvelgiant į testamento, kaip paveldėjimo pagrindo, prigimtį ir teisinį reglamentavimą (CK 5.2, 5.15–5.42 straipsniai), kilus ginčui dėl testamente išreikštos testatoriaus valios turinio, ši turi būti nustatoma vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, turi būti remiamasi ne vien pažodiniu testamento teksto aiškinimu, būtina aiškintis tikruosius testatoriaus ketinimus, testamento sudarymo aplinkybes ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2011; 2017 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176-916/2017, 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018).

23. Nagrinėjamu atveju Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyrius pateikė 2022 m. rugsėjo 15 – spalio 12 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą (toliau – ir Ekspertizės aktas) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pateikta kategoriška išvada, kad testatorius A. M. testamento sudarymo metu 2021 m. lapkričio 4 d. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl nesivadovavo Ekspertizės akto išvadomis, ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis); ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43–45 punktai; 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-916/2020, nutarties 41 punktas). Taigi, šiuo atveju Ekspertizės aktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors testatorius turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, tačiau byloje esantys įrodymai nėra pakankami vienareikšmiškai išvadai, jog testamento sudarymo metu jis buvo tokios psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra pagrindo išvadai, jog testatoriaus elgesys neatitiko jo tikrosios valios. Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismo išvada dėl testatoriaus būsenos testamento sudarymo metu yra pagrįsta visų byloje surinktų įrodymų – šalių ir jų atstovų paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų, eksperto išvados ir paaiškinimų – įvertinimu, o ne padaryta remiantis tik Ekspertizės akte nustatytu medicininiu kriterijumi.

24. Ginčijamas testamentas buvo sudaromas pas (duomenys neskelbtini) notaro biuro notarę G. J., kuri, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), privalo įsitikinti testatoriaus veiksnumu (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31, 48 straipsniai). Iš byloje pateiktų notarės parodymų spręstina, kad notarei testatorius aiškiai pasakė, kam nori palikti turtą, ir įvardijo priežastį, t. y. kad jis nori parašyti testamentą ir palikti po savo mirties ūkininkui, kuris šiuo metu jį prižiūri, o daugiau niekas juo nesirūpina, niekas nepadeda, broliene nepasitiki, ūkininkas nuperka maisto, vaistų, kad nuveža pas gydytojus. Notarės prašymu testatorius pateikė pažymą iš gydytojo psichiatro, kurioje nurodyta ligos diagnozė, tačiau su prierašu „notarinius veiksmus atlikti gali“. Notarė teismo posėdžio metu nurodė, jog buvo galima suprasti, kad A. M. suprato, ko nori, suprato savo veiksmus, juos galėjo valdyti ir pats išreiškė savo valią dėl testamento, to tendencingai siekė.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad anksčiau nurodyti asmenys – notarė ir gydytoja-psichiatrė – tiesiogiai bendravo su testatoriumi, jiems nekilo abejonių dėl testatoriaus galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę, nes testatorius, pagal savo sveikatos būklę, elgėsi sąmoningai, aiškiai ir savo valią palikti turtą atsakovui išreiškė pats. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti nepatikimais šių liudytojų parodymus. Dar daugiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, teismui pateiktoje 2017 metų (duomenys neskelbtini) socialinio darbuotojo išvadoje dėl asmens gebėjimo pasirūpinti savimi ir priimti kasdienius sprendimus nurodoma, kad paveldėjimo teisinių santykių srityje A. M. geba iš dalies savarankiškai funkcionuoti. Be to, Ekspertizės akte nurodyta, jog testatoriaus psichikos būsena buvo svyruojanti, tačiau po paskutinio jo gydymo stacionariai (t. y. po 2021 m. vasario 17 d.) daugiau psichikos sveikatos būklės paūmėjimo nebūta, o išleidžiant gydytis ambulatoriškai pažymėta, kad psichoziniai reiškiniai nesikartoja, yra kritiškesnis. Įvertinus nurodytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad medicininiuose dokumentuose nesant priešingų duomenų tai leidžia spręsti, jog ir testamento sudarymo metu, taip pat laikotarpį iki šio notarinio veiksmo, testatoriaus psichikos sveikatos būklė buvo stabili, be pablogėjimų.

27. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, neatsižvelgė į teismo ekspertės paaiškinimą, duotą teismo posėdžio metu, kuomet ji nurodė, jog „tiriamajam A. M. nuo vaikystės nustatyta diagnozė - vidutinis protinis atsilikimas ir daug metų ši diagnozė jam yra nustatoma ir pratęsiama. Pagal šią diagnozę jam nustatytas neįgalumo lygis. Jam apie 1996 m. atsirado (duomenys neskelbtini), kas apsunkino paciento psichikos būseną. Iš klinikinio aprašymo, iš testatoriaus gyvenimo adaptacijos, priėmė galutinę išvadą, kad intelekto deficitas yra lengvo protinio atsilikimo ribose. Toks sutrikimų derinys sutrikdo gebėjimą suprasti ir valdyti savo veiksmus sudėtingų finansinių sandorių srityse. <...> Nurodyta, kad tiriamajam pagrindinis psichikos sutrikimas yra (duomenys neskelbtini), panašus į šizofrenijos sutrikimą, o gretutinė, lydinti liga yra (duomenys neskelbtini), reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo. Šių dviejų sutrikimų sanplaika leidžia daryti prielaidą ir kategorišką išvadą, kad A. M. negalėjo testamento surašymo dieną dėl savo psichinės būklės teisingai suprasti savo veiksmų ir jų valdyti“. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad siekiant nuginčyti testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Kaip jau minėta, eksperto išvada teismui nėra privaloma, ekspertizės duomenys gali būti atmetami, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Taigi, tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog testatorius testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra būtina tai patvirtinanti įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų nepakanka tokiai išvadai padaryti. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. M. sudarytas testamentas negali būti vertinamas kaip sudėtingas sandoris: jo tekstas yra trumpas, aiškus, lengvai suprantamas, elementarus (įprastas). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam sandoriui sudaryti ir suprasti jo esmę nereikalingos specialios žinios, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl savo sveikatos būklės testatorius nesuvokė elementaraus vienašalio sandorio (testamento) esmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį, kad po 2020 m. birželio-liepos mėnesiais A. M. taikyto stacionaraus gydymo, tęsiant ambulatorinį gydymą, kaip nurodoma ir ekspertizės aktu, psichikos būklės aprašymo medicininiuose dokumentuose nėra, o aktualiu testamento sudarymo laikotarpiu A. M. medicininiuose dokumentuose po 2021 m. vasario 17 d. daugiau išsamių duomenų apie jo psichikos sveikatos būklę nėra, paciento kortelėje įrašyti tik diagnozių kodai, todėl tai galėjo esmingai apriboti eksperto galimybes detaliai vertinti tiriamojo būseną aktualiu nagrinėjamai bylai metu, o taip pat ir abejoti kategorišku išvados pobūdžiu. Kaip jau konstatuota teisėjų kolegijos, notarė ir gydytoja-psichiatrė ginčui aktualiu laikotarpiu tiesiogiai bendravo su testatoriumi, jos testatoriaus psichikos sutrikimų nepastebėjo, joms nekilo abejonių dėl testatoriaus galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę, kas tik sudaro dar didesnį pagrindą eksperto išvadą vertinti kritiškai.

28. Apeliantų argumentas, kad testatorius savo veiksmų prasmės nesuvokė nuolat, paremtas tik pačių apeliantų subjektyviu vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, neabejotina, kad tokiu atveju, kai asmuo nuolat nesuvokia savo veiksmų prasmės ir negeba jų valdyti, vadovaujantis protingumo principais bei egzistuojant viešajam interesui, suinteresuotų asmenų prašymu jam būtų inicijuojamas neveiksnumo lygio nustatymas atitinkamų turtinių ir neturtinių santykių srityse. Bylos duomenys patvirtina, kad testatorius iki savo mirties gyveno vienas, vedė ūkį (augino vištas; nuomavo žemę atsakovui, mainais gaudamas iš jo grūdų vištoms ir kt.), todėl mažai tikėtina, jog asmuo, kuris, kaip teigia apeliantai, nuolat nesuvokia savo veiksmų prasmės, sugebėtų išgyventi vienas, vesti ūkį, rūpintis savimi, savo kasdieniais poreikiais. Šiame bylos kontekste svarbu atsižvelgti į kasacinio teismo išaiškinimą, jog teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018). Šiuo atveju, kolegijos vertinimu, nėra abejonių, jog testamento surašymo metu testatorius galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ar jų padarinius ir juos suprato.

29. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad testatorius dėl savo netinkamo aplinkos ir savo veiksmų vertinimo negalėjo tinkamai įvertinti ir testamento, kuriuo jis palieką visą savo turtą visiškai svetimam asmeniui, reikšmės ir pasekmių neatsižvelgiant į testamento turinį. Visiškai tikėtina, kad testatoriaus apsisprendimui turėjo įtakos atsakovo elgesys, kuris būtent šiuo laikotarpiu ir pradėjo intensyviai bendrauti su testatoriumi, taip bandydamas paveikti jo valią. Nors tiek notarė, tiek testatorių gydžiusi gydytoja nurodė, kad testatorius pas jas atvykdavo savarankiškai, be lydinčio asmens, tačiau tai paneigta ieškovų ir pačio atsakovo parodymais, iš kurių matyti, kad testatorius automobilio neturėjo, nuolat prašydavo jį nuvežti su reikalais į vieną ar kitą vietą, o paskutiniu metu jį visur vežiojo atsakovas. Tai, kad atsakovas nebuvo užėjęs pas notarą, nereiškia, kad jis „nepadėjo“ testatoriui pas notarą nukakti ir „neprisidėjo prie testatoriaus noro“ surašyti atitinkamo turinio testamento.

30. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip jau minėta, jei nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turėtų būti išsaugomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010). Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas rūpinosi testatoriumi iki mirties, galėjo lemti testatoriaus valios susiformavimą, jog būtent atsakovui po mirties jis nori palikti savo turtą, kas neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovai neįrodė, jog ginčo testamento sudarymo laikotarpiu (ir iki to) testatoriumi rūpinosi ir jį prižiūrėjo jo giminaičiai. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad kiekvienas protingas ir rūpestingas asmuo, matydamas, jog jo giminaitis, kuriam reikalinga priežiūra, nesugeba suprasti savo veiksmų ir juos valdyti atitinkamų turtinių ir neturtinių santykių srityse, neabejotina, inicijuotų procedūrą dėl neveiksnumo lygio nustatymo, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Atsakovo veiksmai, kuomet jis, kaip teigia apeliantai, visur vežiojo testatorių, galimai padėjo testatoriui nukakti pas notarą, tačiau savaime negali būti vertinami nesąžiningais ir įtakojančiais testatoriaus valią. Kartu pažymėtina, kad įpėdinio dalyvavimas sudarant jam palankų testamentą savaime nereiškia nesąžiningumo ar apgaulės, prievartos naudojimo (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, bei neturi įtakos testamento galiojimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog A. M. nuolat kalbėdavo, kad jam atsakovas padeda ir kad jis testamentu nori palikti savo turtą atsakovui. Minėta aplinkybė tik dar labiau sustiprina teismo įsitikinimą, kad A. M. ginčijamo testamento sudarymo iniciatyva kilo būtent iš asmeninių paskatų, ir būtent tokia buvo tikroji jo valia.

31. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad aplinkybių, jog sudarytas testamentas akivaizdžiai neatitiktų jo sudarytojo interesų, nuostatų, nenustatyta. Apeliantų įsitikinimu, atsakovo nereikšmingą, epizodinį rūpinimąsi testatoriumi šis dėl savo suvokimo trūkumo suprato netinkamai, jį per daug sureikšmino, kas lėmė artimųjų atstūmimą, pasidavimą visiškai svetimo žmogaus įtakai. Iš bylos duomenų matyti, kad apie jokį testamentą testatorius negalvojo, kol nepradėjo bendrauti su atsakovu. Tik atsakovui pradėjus bendravimą su testatoriumi, šis prakalbo apie testamento surašymą, kas akivaizdžiai parodo atsakovo savanaudišką įtaką testatoriui siekiant neatlygintinai gauti iš testatoriaus atsakovo dirbamus žemės sklypus. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog apeliantai pateikia tik savo subjektyvia nuomone pagrįstus argumentus. Kaip jau minėta, ieškovai neįrodė, kad ginčo testamento sudarymo laikotarpiu testatoriumi rūpinosi ir jį prižiūrėjo jo giminaičiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat neįrodyta, kad ginčo testamento sudarymo laikotarpiu testatorius palaikė glaudžius ryšius su savo giminaičiais (ieškovais ir teismo posėdžio metu apklaustais liudytojais). Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu testatorius turėjo susiformavusią valią kam nors kitam (ne atsakovui) testamentu palikti turtą. Įvertinus minėtas aplinkybes bei tai, kad testatorius neturėjo žmonos ar vaikų, nėra pagrindo išvadai, jog ginčo testamentas akivaizdžiai neatitiko jo interesų.

32. Apeliantai apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog testatoriaus neadekvatų elgesį patvirtino tiek visi ieškovai, tiek ir jų į teismą pakviesti liudytojai. Tai, kad notarei, kuri tik epizodiškai, vos kelis kartus, bendravo su testatoriumi, neatrodė, kad šis nesuvokia savo veiksmų prasmės, nepaneigia ieškovų ir kitų byloje esančių liudytojų, nuolat bendravusių su testatoriumi, palaikiusių artimus ir glaudžius ryšius su juo, parodymų. Be to, notarės parodymai turėtų būti vertinami rezervuotai dar ir dėl to, kad ši turėjo įsitikinti testatoriaus psichine būkle sandorio sudarymo momentu, o be to ji žinojo apie testatoriaus ligas, todėl duodama paaiškinimus teismui notarė turi omenyje ir savo tinkamą darbo atlikimą, kas nevienareikšmiškai veikia tokio liudytojo paaiškinimus. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieškovų ir jų liudytojų parodymų patikimumo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.

33. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma. Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas sprendimą grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, nesuteikdamas liudytojų parodymams lemiamos įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo kviestų liudytojų J. M., V. M. ir Z. M. parodymai negali būti laikomi patikimais atsižvelgiant į tai, jog šias liudytojas ir ieškovus sieja giminystės ryšiai, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos jais remtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, notarės G. J. duoti parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, detalūs, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo juos laikyti nepatikimais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad notaras, atlikdamas savo funkcijas, nepriima sprendimo dėl juridinių faktų konstatavimo. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Pagal Notariato įstatymo 41 straipsnį, suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie notarės G. J. netinkamą pareigų atlikimą, be to, notarės veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantai, manydami, kad notarė netinkamai atliko savo pareigas, turėjo teisę skųsti notarės veiksmus.

34. Kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina ultima ratio (paskutine) priemone. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, vadovavosi CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis ir nustatė, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog testamento sudarymo dieną testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, o ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir jame išreikšta tikroji palikėjo valia. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visuma.

Dėl bylos procesinės baigties

35. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

36. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovų apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl ieškovų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

37. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Todėl, netenkinus apeliacinio skundo, atsakovui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2023 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.