Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. U. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės mažosios bendrijos „Debt Legal“ ieškinį atsakovei V. U. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo D. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14. Apeliaciniam skunde nurodoma, kad SMS pranešimus apie operacijas gauna tik banko klientai, kurie į savo mobiliojo ryšio išmaniuosius įrenginius yra įdiegę atitinkamą banko programėlę. Tuo tarpu atsakovė tokios programėlės savo mobiliojo ryšio įrenginyje nemokėjo įdiegti, jos neturėjo, tad nors pagal sutartį už SMS pranešimus bankas nuskaitydavo mokėjimus, tačiau SMS žinučių ji negaudavo. Taigi pirmosios instancijos teismas, neištyręs šių aplinkybių, tinkamai jų neįvertinęs, padarė visiškai nepagrįstą išvadą. UAB „IPF DIGITAL LIETUVA“ 2021 m. lapkričio 29 d. pervedė 350 Eur sumą nenurodydamas mokėjimo paskirties, todėl teismo išvada, kad tai paskola, bendrovės suteikta ieškovei, tai tik spėjamojo pobūdžio nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis prielaida. Antra, iš vieno 350 Eur pavedimo teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti apie atsakovės finansinę padėtį, tuo labiau, kad ginčo pavedimai trečiojo asmens atsakovei padaryti vėliau nei 350 Eur pavedimas. Tuo tarpu trečiojo asmens finansinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo labai sunki, nes, kaip matyti iš byloje esančio antstolių informacinės sistemos registro išrašo, trečiajam asmeniui tuo metu buvo vykdomi išieškojimai, kurių bendra suma buvo didesnė nei 70 000 Eur, todėl neįtikėtina, kad asmuo, būdamas pats visiškai prasiskolinęs, skolintų pinigus kitiems asmenims, tuo labiau atsakovei, prieš kurią 2021 m. gruodžio 30 d. jis pavartojo fizinį smurtą ir dėl kurios pranešimo trečiajam asmeniui tuo metu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas. Po 2021 m. gruodžio 30 d. tarp atsakovės ir trečiojo asmens įvykusio konflikto, kurio metu trečiasis asmuo smurtavo prieš atsakovę, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė nedavė jokio sutikimo trečiajam asmeniui naudotis savo sąskaita pervedimams atlikti, nes trečiasis asmuo tokio leidimo neprašė ir jam tokio leidimo atlikti ginčo pervedimams ir nereikėjo. Tik jau atlikęs ginčo pervedimus trečiasis asmuo apie tai informuodavo atsakovę ir kadangi pervesti pinigai priklausė ne atsakovei, o trečiajam asmeniui, atsakovė būdama sąžininga susitikdavo su trečiuoju asmeniu pinigų išgryninimams atlikti bei jų perdavimui trečiajam asmeniui.

16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

19. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

20. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės MB „Debt Legal“ patikslintas ieškinys atsakovei V. U. ir priteista iš atsakovės ieškovei 660 Eur skola, 2,69 Eur pašto išlaidos, 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 662,69 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 60,50 Eur bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, 23 Eur žyminis mokestis.

21. Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neištyrė visų bylai svarbių faktinių aplinkybių, netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir jų visumą, todėl netinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius ir netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, nuspręsdamas, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens D. P. buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai bei kad trečiojo asmens pinigai buvo perduoti esant atsakovės įsipareigojimui juos grąžinti trečiajam asmeniui.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

22. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pradinis kreditorius D. P. iš savo atsiskaitomosios sąskaitos Norvegijos banke į atsakovės V. U. sąskaitą AB Šiaulių banke 2021 m. gruodžio 14 d. pervedė 130 Eur sumą mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodydamas „paskola“, 2022 m. sausio 11 d. pervedė 470 Eur sumą mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodydamas „skolinu“ bei 2022 m. sausio 25 d. pervedė 60 Eur sumą mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodydamas „skolinu“. Ieškovė MB „Debt Legal“ 2024 m. sausio 26 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/01/26-1, sudarytos su pradiniu kreditoriumi D. P., pagrindu perėmė reikalavimo teises į atsakovės V. U. skolą.

24. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021).

25. Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes teismas gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).

26. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas ir patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-701/2018).

27. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

28. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams iš esmės pritaria.

29. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą itin išsamiai ir detaliai ištyrė pirmosios instancijos teismui pateiktus įrodymus ir jais remiantis pagrįstai darė išvadas, jog byloje nėra įrodyti atsakovės teiginiai, kad trečiojo asmens pervesti 660 Eur yra ne paskolos, o kito teisinio santykio pasekmė ir kad nagrinėjamu atveju didesnė tikimybė, jog tarp atsakovės ir trečiojo asmens buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai.

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

32. CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų. Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

33. Taigi paskolos santykius patvirtina rašytinės formos reikalavimus atitinkantis paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju tokių dokumentų sudaryta nebuvo. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pinigai buvo pervedami skirtingais laikotarpiais ir sumomis, neviršijančiomis 600 Eur.

34. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

35. Kasacinis teismas analogiškoje byloje taip pat yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Tačiau, kilus ginčui dėl pervestų pinigų paskirties, teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 28 punktas). Šioje byloje Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad „Kaip nustatyta, ieškovas mokėjimo nurodyme raštu išreiškė vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) valią perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog protingas ir apdairus asmuo, gavęs lėšas, kurių paskirtis įvardyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtino paskolos teisinių santykių buvimą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 29 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytiems motyvams ir argumentams, jų nebekartodamas, tačiau pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų pažymi, jog sutiktina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė trečiojo asmens 2021 m. gruodžio 14 d., 2022 m. sausio 11 d., 2022 m. sausio 25 d. pervestų atsakovei 660 Eur būtų nepriėmusi, pervedusi atgal trečiajam asmeniui ar kitais būdais, įskaitant grynaisiais pinigais, būtų trečiajam asmeniui grąžinusi.

37. Taip pat atsakovė nepateikė jos apeliacinio skundo argumentus, kad SMS pranešimus apie operacijas gauna tik banko klientai, kurie į savo mobiliojo ryšio išmaniuosius įrenginius yra įdiegę atitinkamą banko programėlę, patvirtinančių įrodymų. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais ir visuotinai žinoma, kad paprastai banko siunčiami SMS pranešimai apie sąskaitos operacijas nėra mobiliosios programėlės funkcija – žinutės siunčiamos įprastu SMS formatu per mobiliojo ryšio tinklą ir jų gavimas nepriklauso nuo to, ar asmuo turi banko programėlę telefone. Todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji tokios programėlės savo mobiliojo ryšio įrenginyje nemokėjo įdiegti, jos neturėjo, tad nors pagal sutartį už SMS pranešimus bankas nuskaitydavo mokėjimus, tačiau SMS žinučių ji negaudavo, atmestini kaip nepagrįsti. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė vis dėlto turėjo ir galėjo matyti, kad trečiasis asmuo pervesdamas pinigus jai nurodydavo, kad pinigus skolina, kadangi iš atsakovės banko sąskaitos išrašo matyti, jog iš jos banko sąskaitos nuskaitomi mokėjimai už SMS pranešimą pagal sutartį.

38. Taip pat sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo motyvus ir argumentus, kuriais teismas nurodė, kad greituosius kreditus teikianti UAB „IPF DIGITAL LIETUVA“ 2021 m. lapkričio 29 d. išmokėjo atsakovei 350 Eur tikėtinai paskolintą sumą, tai patvirtina sunkią ieškovės turtinę padėtį ginčo laikotarpiu, taip ir nenurodo, kad šiuos pinigus ji gavo kokiu nors kitu nei paskolos pagrindu. Šių pirmosios instancijos teismo argumentų niekaip nepaneigia ir tai, jog pervedimas atsakovei iš vartojimo kreditų bendrovės UAB „IPF DIGITAL LIETUVA“ įvyko 2021 m. lapkričio 29 d., t. y. dviem savaitėmis anksčiau nei pirmasis ginčijamas trečiojo asmens mokėjimas atsakovei, kadangi tai pakankamai trumpas laikotarpis vertinant, ar galėjo iš esmės pasikeisti atsakovės turtinė padėtis.

39. Tai, kad trečiasis asmuo anksčiau buvo pervedęs įvairias sumas atsakovei nurodydamas kitokias paskirtis, nesusijusias su paskolos santykiais, kaip nurodo atsakovė, galbūt prašydamas jas išgryninti, dar nereiškia kad būtent minėtomis ginčijamų mokėjimų datomis trečiasis asmuo negalėjo paskolinti nurodytų sumų atsakovei. Pažymėtina, kad ir apie tų kitų anksčiau pervestų sumų grąžinimą trečiajam asmeniui byloje įrodymų nėra. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad trečiasis asmuo tokiu būdu ir tokiais savo veiksmais siekė tarp kitų mokėjimo pavedimų „paslėpti“ ginčo mokėjimo pavedimus, suklaidinti ieškovę ir patikrinti, ar pastaroji pastebi apgaulę, vertintini kaip deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.

40. Taip pat sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad trečiojo asmens teistumas pats savaime nėra susijęs su šioje byloje nagrinėjamos civilinės teisės normų taikymu ar šalių tarpusavio skoliniais santykiais. Taip pat, kad net ir laikant, jog trečiasis asmuo turėjo įsiskolinimų Lietuvos Respublikoje, kurių išieškojimas buvo perduotas antstoliams, byloje esantys duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo turėjo banko sąskaitą norvegiškame banke, kurioje esančios lėšos nebuvo areštuotos, todėl trečiasis asmuo net ir turėdamas skolų Lietuvos Respublikoje, esant antstolių išieškojimams, galėjo atsakovei paskolinti pinigų iš Norvegijos banko sąskaitos.

41. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

42. Nesant ginčo dėl kitų skundžiamo sprendimo dalių – dėl priteistų palūkanų, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, jos taip pat plačiau neanalizuotinos ir dėl jų nepasisakytina.

43. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu teisėtai ir pagrįstai ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas visiškai.

Dėl bylos procesinės baigties

44. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

46. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, laikytina, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas CPK 93 straipsnio prasme priimamas ieškovės naudai.

47. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 520 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą teismui. Ši suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl priteistina iš atsakovės ieškovei. Atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atitinkamai netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei mažajai bendrijai „Debt Legal“ iš atsakovės V. U. 520 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Atmesti atsakovės V. U. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.