- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- e2A-306-264/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-20657-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- I. S.
- Ieškovas
- Ž. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Arvydo Žibo ir Raimondo Buzelio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-2187-451/2017 pagal ieškovės Ž. V. ieškinį atsakovei I. S. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Ž. V. ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės I. S. 3 277,51 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė dalies savo ieškinio reikalavimų , t. y. 1,37 Eur skolos už elektros energiją ir 12,46 Eur skolos už vandenį.Nurodė, kad nuo 2010 metų kovo mėnesio atsakovė buvo neteisėtai užvaldžiusi ieškovei priklausantį butą. Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimu c. b. Nr. 2-391-878/2013 nuspręsta iškeldinti A. U. (miręs (duomenys neskelbtini)) ir atsakovę su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tačiau atsakovė iš šio buto buvo iškeldinta tik 2014 m. liepos 1 d. Kadangi atsakovė ieškovei priklausančiu butu naudojosi neteisėtai, ji privalo atlyginti visą šiais veiksmais ieškovei padarytą žalą.Atsakovė I. S. su pareikštu ieškiniu nesutiko, pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės 1 188,24 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad atsakovė manydama, jog ji yra buto savininkė iki paskutinės dienos mokėjo komunalinius mokesčius, nors ji tokios prievolės neturėjo, kadangi nebuvo teisėta buto savininkė ir bute negyveno, todėl ne ieškovė, o atsakovė patyrė nuostolius, nes atsakovė mokėjo už ieškovei nuosavybės teise priklausantį turtą. Tik priėmus Kauno apygardos teismui 2017 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-104-153/2017, buvo galutinai nustatyta, kad ginčo buto savininkė yra ieškovė. Per laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėn. už butą iš viso buvo sumokėta 4314,27 Eur, kadangi bute gyveno atsakovė ir A. U., o kaip paaiškėjo, butas priklausė ieškovei, už butą mokesčius turėjo mokėti visi trys.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei Ž. V. iš atsakovės I. S. 2 974,25 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. lapkričio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 652,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.Likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmetė.Atsakovės I. S. priešieškinį atmetė.Grąžino Ž. V. į Kauno apylinkės teismo depozitinę sąskaitą 2017 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymu Nr. 718 įmokėtą 50 Eur užstatą už liudytojo iškvietimą.Dėl įsiskolinimo už butą priteisimo. Teismas įvertinęs, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog bute iki 2014 m. liepos 1 d. gyveno atsakovė, sprendė, kad ji privalėjo mokėti mokesčius už butą. Teismas pažymėjęs, kad atsakovė byloje nepateikė įrodymų, kad yra sumokėjusi šiuos mokesčius, be to yra nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, priteisė iš atsakovės ieškovei 989,82 Eur atsakovės nesumokėtų mokesčių už butą.Dėl ieškovės sumokėtų draudimo įmokų. Teismas nustatęs, kad ieškovė Ž. V. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą dėl A. U. iškeldinimo iš jai priklausančio buto tik 2013 m. vasario 12 d., sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog buvo kilę ginčai su atsakove dėl buto atlaisvinimo bei buvo iškilusi reali grėsmė ieškovės turtiniams interesams, dėl ko ji buvo priversta apdrausti jai priklausantį turtą. Dėl to, kad atsakovė geruoju neišsikėlė iš ieškovei priklausančio buto, ieškovė patyrė žalą, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės neteisėtais veiksmais ir kurią atsakovė privalo atlyginti (LR CK 6.246 str. 1 d., 6.263 str. 1-2 dalys). Tačiau ieškovės prašymą dėl draudimo įmokų priteisimo teismas tenkino dalinai, iš atsakovės priteisė tik tą draudimo sumą, kurią ieškovė sumokėjo nuo ieškinio dėl iškeldinimo padavimo dienos iki faktinio atsakovės iškeldinimo, t.y. nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2014 m. liepos 1 d., ir tai sudarė 68,78 Eur.Dėl ieškovės bankui sumokėtų palūkanų atlyginimo. Teismas iš į bylą pateiktų įrodymų nustatė, kad ieškovė siekė parduoti jai priklausantį butą, dėl to su potencialiu pirkėju buvo sudariusi preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, todėl darė išvadą, kad ieškovės galimybė gauti pajamas pardavus ginčo patalpas buvo reali, o ne hipotetinė. Teismas vertino, kad ieškovės patirti nuostoliai yra pagrįsti, nes žala, kuri sudaro 2012 m. lapkričio 12 d. – 2014 m. liepos 1 d. bankui sumokėtų palūkanų skirtumas sumoje 1 915,08 Eur, yra ta pinigų suma, kurią ieškovė buvo priversta mokėti bankui pagal kredito sutartį, negalėdama parduoti savo buto ir tokiu būdu gauti lėšų atsiskaitymui su banku. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, todėl ieškovės patirtus nuostolius priteisė iš atsakovės ieškovei.Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų. Teismas nustatė, kad iki pat iškeldinimo ieškovė neturėjo galimybės patekti į savo butą bei juo disponuoti, bute buvo palikti asmeniniai atsakovės daiktai. Todėl tiek gyvendama su A. U., tiek po jo mirties, atsakovė turėjo pareigą mokėti visus mokesčius už butą. Atsakovė I. S., mokėdama už butui teikiamas paslaugas tik patvirtino, kad ji ir yra tikroji teikiamų paslaugų gavėja. Kadangi ieškovė bute negyveno ir juo nesinaudojo, todėl teismas sprendė, kad ji neturi pareigos atlyginti atsakovės patirtų nuostolių. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas atsakovės priešieškinį atmetė.Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų, atmestų reikalavimų dalį teismas tarp šalių paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės Ž. V. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo – atmesti, o atsakovės I. S. patikslintą priešieškinį – tenkinti; priteisti iš ieškovės visas atsakovės ir valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka atsakovės interesų bei priimant pirmosios instancijos sprendimą buvo pažeistas materialinės ir procesinės teisės normų taikymas bei netinkamas jų aiškinimas, taip pat buvo nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose byloje sprendžiant klausimą tiek dėl ieškinio, tiek dėl patikslinto priešieškinio. Atsakovės veiksmuose (neveikime), kuriuos nurodė ieškovė ir kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, nėra nei vienos būtinos sąlygos, pagal kurią ieškovės ieškinys atsakovei dėl žalos priteisimo galėjo būti tenkinamas. Ieškovės motyvai, kad atsakovė nepagrįstai ir be jokio juridinio pagrindo gyveno ginčo bute, yra nepagrįsti. Ieškovė nenurodė svarbių aplinkybių, kad Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-948-950/2014 I. S. reikalavimų užtikrinimui uždraudė nuosavybės teisės į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą Ž. V. vardu) perleidimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos ir sustabdė Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-391-878/2013 vykdymą dėl I. S. iškeldinimo iš buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registruoto Ž. V. vardu) iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo. Be to, atsakovė ir A. U. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka. Atsakovė su A. U. kaip šeima gyveno nuo 1994 m., vedė bendrą ūkį, rūpinosi A. U. iki jo mirties, t.y. iki (duomenys neskelbtini). 2013 m. birželio 27 d. A. U. įgaliojo atsakovę disponuoti jo lėšomis, atstovauti jo interesus visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, atsakovė disponavo jo gaunama senatvės pensija. Ieškovės motyvai, kad atsakovė turi mokėti nuostolius ieškovei yra nepagrįsti ir neįrodyti. Atsakovė iki 2014 m. vasario mėnesio mokėjo visus komunalinius mokesčius. Kuomet atsakovė butu nesinaudojo ir jame negyveno, neturi prievolės mokėti būsto išlaikymo mokesčius. Komunaliniai mokesčiai už ieškovės nurodytą laikotarpį susidarė todėl, kad atsakovė po A. U. mirties, nebūdama buto savininke ir jame realiai negyvendama, akivaizdu, kad ir nemokėjo komunalinių mokesčių (2014 m. liepos 21 d. pažyma UAB (duomenys neskelbtini) – įsiskolinimas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.). Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodo klaidingą informaciją, kad „kaip jau minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad bute iki 2014 m. liepos 1 d. gyveno Atsakovė“. Kyla klausimas, kokiais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, kad atsakovė iki 2014 m. liepos 1 d. gyveno bute. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ji dėl besitęsiančių ginčų su atsakove, buvo priversta drausti butą, siekdama apsaugoti savo turtinius interesus, neva atsakovė gali netinkamai jį naudoti ir daryti butui žalą. Atsakovė negali atlyginti to, ko nepadarė, t.y. jei atsakovė nepadarė realios žalos, negali jos atlyginti. Tai, kad ieškovė draudė butą, tai jos pačios menami įsivaizdavimai apie galimai atsakovės padarytą žalą. Ieškovė, drausdama ginčo butą, pati turėjo prisiimti draudiminio įvykio neatsitikimo riziką, o ne versti mokėti atsakovę draudimo įmokas. Kol nėra atsiradusi reali žala ir kol neįrodyta, kad yra kalti atsakovės veiksmai (neveikimas) ieškovės reikalavimai dėl draudimo išmokos mokėjimo nepagrįsti ir teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Atsakovė negali ir neprivalo atlyginti ieškovei nuostolių, kad ginčo butas neparduotas. Ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl to, kad galimi pirkėjai nori pirkti ir apžiūrėti ginčo butą. Kad ieškovė neplanuoja gyventi ginčo bute tik patvirtina tą aplinkybę, kad ginčo būsto pirkimo – pardavimo sandorį ieškovė sudarė tik dėl akių, nesiekdama jo tikslų, t.y. nesiekdama ir neplanuodama ginčo bute gyventi. Tos aplinkybės tik susistiprina tas atsakovės abejones, kad ieškovė apgaule iš seno ir ligoto žmogaus, t.y. A. U., mirusio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandoriu užvaldė nuosavybės teises į butą, kuriame niekada nesiruošė gyventi. Nepagrįsti ir atmestini argumentai, dėl ieškovės 2012 m. lapkričio 12 d. su AB (duomenys neskelbtini) bankas sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė negali ir neprivalo atlyginti ieškovės ir jos sutuoktinio prisiimtus įsipareigojimus bankams ar jų įmokas, nes nėra jokios atsakovės kaltės ir įrodymų, pagrindžiančių atsakovės kaltus veiksmus (neveikimą) dėl ieškovės ir jo sutuoktinio prisiimtų įsipareigojimų. Kyla abejonių dėl 2012 m. birželio 18 d. preliminarios buto pirkimo – pardavimo sutarties, tikrumo. Ieškovė dėl iškeldinimo kreipėsi tik 2013 m. vasario 12 d. 2012 m. birželio 18 d. ieškovė pasirašo preliminarią buto pirkimo – pardavimo sutartį ir sutarties 1 punktu nusistato, kad ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. pasirašys pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Minėta sutartis nebuvo užregistruota VĮ Registrų centre, vadinasi, kiekvienas asmuo besibylinėjantis teisme, gali pateikti teismui preliminarias sutartis ir teismas jas vertina, kaip tinkamus įrodymus, nesiaiškindamas, ar tokia sutartis egzistavo, ar ji buvo sudaryta dėl akių. Abejones kelia ir ta aplinkybė, kad G. G. byloje nebuvo apklaustas liudytoju nors ieškovė tokį prašymą reiškė, o šiam neatvykus į posėdį, prašymo dėl liudytojo apklausos ieškovė atsisakė. Be to, atsakovės iš buto keldinti nereikėjo, ji po A. U. mirties ((duomenys neskelbtini)) grįžo gyventi į savo namus. Iš 2014 m. liepos 1 d. iškeldinimo protokolo matyti, jog iškeldinti buvo menkaverčiai daiktai, nieko vertingo bute nebuvo. Iškeldinimo metu atsakovės ginčo bute nebuvo, todėl ir nebuvo ką keldinti. Be to, minėtame protokole, netgi, yra paminėta, kad atsakovės I. S. gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino civilinėje byloje pateiktus įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kurios lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas netinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą, skundžiamą sprendimą vertino išimtinai atsižvelgiant į ieškovės pateiktus įrodymus ir nevertino atsakovės pateiktų įrodymų ir paaiškinimų, skundžiamą sprendimą vertino prielaidomis ir samprotavimais, o ne įrodymų visuma. Teismas taip pat nevertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės ir iš įrodymų viseto duomenų padarė nepagrįstą išvadą dėl žalos atlyginimo.Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai: Apeliantės argumentai dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių yra nepagrįsti, kadangi teismo nutartis buvo priimta jau po atsakovės iškeldinimo, kuris įvyko 2014 m. liepos 1 d. Aplinkybę, kad atsakovė butu naudojosi be teisėto pagrindo, patvirtino būtent Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-391-878/2013. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukūrė atsakovei teisėto pagrindo naudotis butu. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė turėjo teisę naudotis ieškovei priklausančiu butu kaip A. U. sutuoktinė, yra nepagrįstas ir atmestinas. Ieškovė buvo išreiškusi savo sutikimą, kad A. U. butu naudosis tol, kol buto neprireiks pačiai ieškovei. Su atsakove ieškovės nesiejo jokie teisiniai santykiai. Žodinės panaudos sutarties sudarymo metu ieškovė nežinojo, kad A. U. yra sudaręs santuoką su atsakove. Iš nekilnojamojo turto registro apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), matyti, kad A. U. ir jo buvusiai sutuoktinei B. U. šis butas iki 2002 m. balandžio 19 d. priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, o sutuoktinei mirus, A. U. paveldėjo pusę buto bei tapo vieninteliu viso buto savininku. Nors atsakovė nurodo, kad su A. U. bažnytinę santuoką sudarė (duomenys neskelbtini), tačiau ši santuoka buvo sudaryta dar nenutraukus pirmosios A. U. santuokos su B. U.. A. U. kartu su savo žmona B. U. ginčo bute gyveno iki jos mirties. Kadangi bažnytinė santuoka su ieškove buvo sudaryta dar nenutraukus galiojančios A. U. santuokos su B. U., A. U. santuoka su ieškove nesukuria jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovė privalėjo apmokėti visas buto išlaikymo išlaidas, susidariusias iki atsakovės iškeldinimo 2014 m. liepos 1 d. Byloje buvo nustatyta, kad atsakovė iš ieškovei priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo iškeldinta tik 2014 m. liepos 1 d. antstolei D. M. įvykdžius teismo sprendimą. Šią aplinkybę patvirtino byloje esantis iškeldinimo protokolas. Tai, kad adresu (duomenys neskelbtini) yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą nepaneigia byloje esančių teismo sprendimų bei antstolės surašyto iškeldinimo protokolo teisingumo ir pagrįstumo. Šį savo gyvenamosios vietos adresą atsakovė yra deklaravusi itin seniai. Nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog po A. U. mirties ji savanoriškai išsikėlė gyventi į savo butą (duomenys neskelbtini). Be to, apeliaciniame skunde atsakovė pateikia itin prieštaringus argumentus, nes nurodo, kad iš ieškovei priklausančio buto išsikėlė po A. U. mirties 2(duomenys neskelbtini), tačiau ne vėliau, kaip 2014 metų vasario mėnesį, bet prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei sustabdyti teismo sprendimo dėl atsakovės iškeldinimo vykdymą teismui teikė 2014 m. birželio 25 d. bei 2014 m. liepos 7 d.. Prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimas akivaizdžiai paneigia atsakovės teiginius, neva tuo metu ji jau buvo išsikėlusi iš ieškovei priklausančio buto. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl ieškovės sumokėtų draudimo įmokų priteisimo yra nepagrįsti. Ieškinys buvo reiškiamas dėl ieškovės sumokėtų draudimo įmokų priteisimo, o ne žalos butui atlyginimo. Atsakovės neteisėtais veiksmais laikytinas jos atsisakymas geruoju atlaisvinti be teisėto pagrindo valdytą ieškovei priklausantį butą. Būtent dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovės veiksmai, sudarant draudimo sutartis, buvo protingi ir pagrįsti, t. y. draudimo sutartis sudaryti buvo būtina, o tam patirtos išlaidos/draudimo įmokos pagrįstai pripažintos patirtais nuostoliais. Atsakovė nenurodo jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Ieškovė A. U. ir atsakovės išsikelti iš buto prašė dar 2010 metų kovo mėnesį. Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimu c. b. Nr. 2-391-878/2013. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė negalėjo parduoti jai priklausančio buto dėl tos priežasties, kad jame neteisėtai gyveno atsakovė bei be pagrindo atsisakė iš jo išsikelti. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovės ir G. G. sudarytos preliminariosios sutarties tariamo tikrumo. Ieškovė prašė byloje liudytoju apklausti šį asmenį, tačiau neatvykus G. G. į posėdį, nenorėdama vilkinti teismo proceso ir manydama, kad turimų įrodymų turėtų pakakti, ieškovė atsiėmė prašymą dėl liudytojo apklausos. Aplinkybė, kad G. G. nebuvo apklaustas liudytoju, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Apeliacinio skundo nepagrindžia ir aplinkybė, kad preliminari sutartis nebuvo registruota nekilnojamojo turto registre. Juridinių faktų registravimas nenulemia paties fakto atsiradimo ar pasibaigimo. Registravimas atlieka tik išviešinimo funkciją bei daugiausia yra skirtas pirkėjo teisių apsaugai. Šiuo atveju nei pirkėjas, nei ieškovė nepageidavo registruoti sudarytos preliminarios pirkimo – pardavimo sutarties bei ši aplinkybė negali turėti jokios teisinės reikšmės pačios sutarties sudarymo faktui ar įsipareigojimų pagal ją vykdymui. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas priimtą sprendimą grindė tik ieškovės pateiktais įrodymais. Teismo išvados ir priimtas sprendimas yra pagrįsti kitose tarp šalių nagrinėtose bylose teismų priimtais sprendimais, nustatytais prejudiciniais faktais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Įstatymas nenustato pareigos teismui būtinai vadovautis abejų bylos šalių pateiktais įrodymais. Nors pateiktu apeliaciniu skundu atsakovė prašo tiek atmesti ieškinį, tiek ir visiškai patenkinti jos pateiktą priešieškinį, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ar motyvų dėl teismo sprendimo nepagrįstumo. Vienintelis apeliaciniame skunde nurodytas argumentas – jog atsakovė į bylą pateikė visus įrodymus apie sumokėtus komunalinius mokesčius, prie kurių mokėjimų turėjo prisidėti ir pati Ieškovė, būdama buto savininkė, o teismas jais nesivadovavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys dėl jai padarytų nuostolių atsakovei neatlaisvinus buto, ir atsakovės (apeliantės) priešieškinis dėl nuostolių, atsiradusių dėl komunalinių mokesčių sumokėjimo už ieškovės buto išlaikymą.Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovė I. S. nuo 2005-04-14 iki 2014-07-01 gyveno ieškovei Ž. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš kurio vykdant įsiteisėjusį Prienų rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą c. b. Nr. 2-391-878/2013 iškeldinta priverstine tvarka. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 3277,51 Eur nuostolių atlyginimo, nurodydama, kad dėl atsakovės kaltės ji kaip buto savininkė negalėjo naudotis ir disponuoti savo turtu, dėl ko patyrė turtinę žalą. Atsakovė patikslintu priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės Ž. V. 1188,24 Eur nuostolių atlyginimą, nurodydama, kad iki 2014 m. vasario mėnesio ji mokėjo komunalinius mokesčius už ieškovės butą, ir tik Kauno apygardos teismui priėmus 2017-03-14 nutartį, paaiškėjo, jog ne atsakovė, o ieškovė yra buto savininkė, todėl ieškovė turi atlyginti šias išlaidas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė.Atsakovė apeliaciniu skundu kvestionuoja įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tinkamumą nagrinėjamoje byloje. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.).Dėl prejudicinių faktų. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytą teisės normą, savo praktikoje yra konstatavęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017). Prienų rajono apylinkės teismas 2013-10-23 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-391-878/2013 nusprendė iškeldinti A. U., mirusį (duomenys neskelbtini), ir atsakovę su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), šis sprendimas Kauno apygardos teismo 2014-02-11 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-394-259/2014 paliktas galioti, įsiteisėjęs, abiejose bylose įrodinėjimo dalykas yra neteisėti atsakovės veiksmai neatlaisvinant ieškovės buto, abejose bylose dalyvavo tie patys asmenys. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2013-10-23 sprendime nustatytos aplinkybės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų turi prejudicinę fakto galią. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės neteisėti veiksmai šioje civilinėje byloje yra įrodyti (CK 6.246 str.).
Dėl ieškinio.
Dėl priteistos 989,82 Eur sumos nesumokėtų mokesčių už butą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog bute iki 2014 m. liepos 1 d. gyveno atsakovė, sprendė, kad ji privalėjo mokėti mokesčius už butą. Teismas pažymėjęs, kad atsakovė byloje nepateikė įrodymų, kad yra sumokėjusi šiuos mokesčius, be to yra nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, priteisė iš atsakovės ieškovei 989,82 Eur atsakovės nesumokėtų mokesčių už butą.Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad ji bute gyveno, juo naudojosi tik iki 2014 m. vasario mėnesio, už ką yra sumokėjusi visus komunalinius mokesčius, tai įrodinėjo komunalinių mokesčių (2014 m. liepos 21 d. pažyma UAB (duomenys neskelbtini) – įsiskolinimas nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.), todėl teismas nepagrįstai iš jos priteisė 989,82 Eur. Byloje nustatyta, kad atsakovė iš ieškovei priklausančio buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo iškeldinta tik 2014 m. liepos 1 d. antstolei D. M. įvykdžius teismo sprendimą. Šią aplinkybę patvirtino byloje esantis 2014 m. liepos 1 d. antstolės D. M. surašytas iškeldinimo protokolas bei turto aprašas (el. bylos 1 t. b. l. 53-60). Tai, kad adresu (duomenys neskelbtini), atsakove yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, nepaneigia byloje esančių teismo sprendimų bei antstolės surašyto iškeldinimo protokolo teisingumo ir pagrįstumo.Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2014 m. liepos mėn. sumokėjo 989,82 Eur komunalinių mokesčių (už buto šildymą, karštą vandenį, elektrą ir kt.) įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 iki 2014 m. liepos 1 d. , kuriuo ieškovė negalėjo naudotis dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo motyvams bei išvadai, esant visoms atsakovės civilinės atsakomybės sąlygoms.Dėl priteistos 68,78 Eur sumos dėl ieškovės sumokėtų draudimo įmokų. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą dėl draudimo įmokų priteisimo tenkino iš dalies, iš atsakovės priteisė tik tą draudimo sumą, kurią ieškovė sumokėjo nuo ieškinio dėl iškeldinimo padavimo dienos iki faktinio atsakovės iškeldinimo, t.y. nuo 2013 m. vasario 12 d. iki 2014 m. liepos 1 d., ir tai sudarė 68,78 Eur.Apeliaciniame skunde argumentuojama tuo, kad ieškovė, drausdama ginčo butą, pati turėjo prisiimti draudiminio įvykio neatsitikimo riziką, o ne versti mokėti atsakovę draudimo įmokas.Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą argumentams, kad atsakovės neteisėtais veiksmais laikytinas jos atsisakymas geruoju atlaisvinti be teisėto pagrindo valdytą ieškovei priklausantį butą. Būtent dėl šių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovės veiksmai, sudarant draudimo sutartis, buvo protingi ir pagrįsti, t. y. draudimo sutartis sudaryti buvo būtina, o tam patirtos išlaidos/draudimo įmokos pagrįstai pripažintos patirtais nuostoliais. Atsakovė nenurodo jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu. Dėl 1 915,08 Eur ieškovės bankui sumokėtų palūkanų atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas iš į bylą pateiktų įrodymų nustatė, kad ieškovė siekė parduoti jai priklausantį butą, dėl to su potencialiu pirkėju buvo sudariusi preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, todėl darė išvadą, kad ieškovės galimybė gauti pajamas pardavus ginčo patalpas buvo reali, o ne hipotetinė. Teismas vertino, kad ieškovės patirti nuostoliai yra pagrįsti, nes žala, kuri sudaro 2012 m. lapkričio 12 d. – 2014 m. liepos 1 d. bankui sumokėtų palūkanų skirtumas sumoje 1 915,08 Eur, yra ta pinigų suma, kurią ieškovė buvo priversta mokėti bankui pagal kredito sutartį, negalėdama parduoti savo buto ir tokiu būdu gauti lėšų atsiskaitymui su banku.Apeliantė teigia, kad ji neprivalo atlyginti ieškovei nuostolių, kad ginčo butas neparduotas, kad ieškovė nesikreipė į atsakovę dėl to, kad galimi pirkėjai nori pirkti ir apžiūrėti ginčo butą. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliantės teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų, kad ieškovė negalėjo parduoti jai priklausančio buto dėl tos priežasties, kad jame neteisėtai gyveno atsakovė bei be pagrindo atsisakė iš jo išsikelti. Apeliantė neginčija iš jos priteistų 1 915,08 Eur nuostolių dydžio, jų apskaičiavimo, todėl kolegija dėl to plačiau nepasisako. Prie ieškinio pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu (2012 m. lapkričio 12 d. – 2014 m. liepos 1 d. ) ieškovė (duomenys neskelbtini) bankui pagal 2012-11-12 Būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra sumokėjusi visas iki 2014 m. liepos 7 d. priskaičiuotas palūkanas, o 2012-06-18 ieškovė sudarė preliminarią buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje susitarė su būsimu pirkėju, jog pagrindinė sutartis bus sudaryta per 10 dienų nuo bute gyvenančių asmenų išsikėlimo ar iškeldinimo, bet ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d. (el. bylos 1 t. b. l. 19-32, 34-36). Tačiau ieškovei pareikalavus išsikelti dar 2010 m. kovo mėnesį, atsakovė iš buto geruoju neišsikėlė ir buvo iškeldinta priverstine tvarka 2014 m. liepos mėn. Apeliaciniame skunde apeliantės išdėstytos abejonės dėl ieškovės ir G. G. sudarytos preliminariosios sutarties tariamumo, nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Preliminarioji sutartis yra rašytinė, sandorio šalių pasirašyta, atitinka rašytinės sandorio formos reikalavimus (CK 1.73 str. 1 d. 7 p.), todėl teismui nekelia abejonių.
Dėl priešieškinio
Dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iki pat iškeldinimo ieškovė neturėjo galimybės patekti į savo butą bei juo disponuoti, bute buvo palikti asmeniniai atsakovės daiktai. Todėl tiek gyvendama su A. U., tiek po jo mirties, atsakovė turėjo pareigą mokėti visus mokesčius už butą. Atsakovė I. S., mokėdama už butui teikiamas paslaugas tik patvirtino, kad ji ir yra tikroji teikiamų paslaugų gavėja. Kadangi ieškovė bute negyveno ir juo nesinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ji neturi pareigos atlyginti atsakovės patirtų nuostolių. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas atsakovės priešieškinį atmetė.Apeliaciniame skunde atsakovė prašo atmesti ieškinį ir visiškai patenkinti jos pateiktą priešieškinį, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ar motyvų dėl teismo 118) sprendimo nepagrįstumo dėl atmesto priešieškinio. Vienintelis apeliaciniame skunde nurodytas argumentas – jog atsakovė į bylą pateikė visus įrodymus apie sumokėtus komunalinius mokesčius, prie kurių mokėjimų turėjo prisidėti ir pati ieškovė, būdama buto savininkė, o teismas jais nesivadovavo.Iš byloje pateiktų atsakovės 2017 05 23 prašymu, reg. Nr. DOK -18053, sąskaitų, mokėjimo kvitų kopijų (el. bylos 3 t. b. l. 25-184) matyti, kad 2011 m. – 2013 m. laikotarpiu, ne kiekvieną mėnesį buvo mokami mokesčiai už butui, adresu (duomenys neskelbtini), teikiamas paslaugas (už kabelinės televizijos retransliaciją, AB (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) – už šildymą ir karštą vandenį, UAB (duomenys neskelbtini) – už šilumos mazgų eksploataciją, administravimą, eksploatacines išlaidas. Šiuose dokumentuose pateikti duomenys patvirtina, kad dalis sąskaitų buvo apmokėtos A. U. vardu (pvz. už dujas - el. bylos 3 t. b. l. 94, 125-143), B. U. vardu (2012 m. už elektrą - el. bylos 3 t. 144), Įmonės (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimo pranešimuose bei mokėjimo nurodymuose jau nuo 2010 m. buvo nurodyta mokėtoja Ž. V. (buvusi pavardė B. ) (už kabelinės televizijos paslaugas, atliekų išvežimą, šilumą ir karštą vandenį- el. bylos 3 t.b.l. 43-44, 145-154, 155-164, 167-179). Pagal byloje esančius duomenis bei atsakovės pateiktus sąskaitų, mokėjimo dokumentus matyti, kad visi mokesčiai buvo mokėti esant gyvam buvusiam buto savininkui A. U. (mirė (duomenys neskelbtini)), jam žinant ir sutinkant apmokėti sąskaitas, išrašytas naujos buto savininkės Ž. V. vardu, jam toliau gyvenant ir naudojantis ginčo butu, su kuriuo ieškovė ir turėjo susitarimus ir pastarojo nuo 2010 m. prašė išsikelti iš buto. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė savo vardu ir iš asmeninių lėšų sumokėjo mokesčius už ginčo buto išlaikymą 2010-2013 m. laikotarpiu, kuriuos priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė neįrodė, kad ji patyrė 1188, 24 Eur dydžio nuostolius dėl sumokėtų mokesčių už ginčo buto išlaikymą ir kad dėl nuostolių atsiradimo yra ieškovės neteisėti veiksmai, kaltė (CK 6.246-6.249 str.). Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė savo neteisėtais veiksmais padarė nuostolių ieškovei ilgą laiką neatlaisvindama buto, atsakovė 2014 m. kreipėsi į Prienų apylinkės teismą su ieškiniu dėl sandorio nuginčijimo, Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 11 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės I. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir sustabdė Prienų rajono apylinkės teismo 2013-10-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-391-878/2013 vykdymą, tačiau Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinys atmestas (civ. byla Nr. 2-1950/2016 m.). Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovės priešieškinio, jo neįrodžius (CPK 178. 185 str.).
Dėl bylos baigties.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Remdamasis išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis, todėl daro išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pateiktą apeliacinį skundą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas reglamentuojamas CPK 93 straipsnyje. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2017 12 18 pažymoje Nr.NTP-7-11531 nurodytos 52 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą atsakovei I. S., patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 69, 99 str.). Teisėjų kolegijai atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 str. 1 ir 3 d., 98 str.). Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei rašytinius įrodymus apie jos turėtas 500 Eur išlaidas už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas rašytiniais įrodymais, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, neviršijančios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.11p.), todėl priteistinos iš apeliantės (atsakovės) ieškovei.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės (atsakovės) I. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei Ž. V. (a.k. (duomenys neskelbtini)
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.