Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4322-947/2022 pagal ieškovų J. D. ir K. D. ieškinį atsakovui E. J. dėl netesybų (baudos) priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilini proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

20. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus – susirašinėjimą su meistrais, 2021 m. rugpjūčio 31 d. komercinį pasiūlymą PS Nr. 13381, 2020 m, vasario 25 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. VILN/00521/20. Nurodo, kad šie įrodymai statybinių medžiagų kainų padidėjimą ir meistrų užimtumą.

22. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad: pirma, atsakovo pateikti įrodymai jau egzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme; antra, kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – tai ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021); trečia, CPK įtvirtintinas ribotos apeliacijos modelis, kurio pagrindinė paskirtis pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 301 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-469/ 2020); ketvirta, įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus; penkta, byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus procesinis sprendimas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

24. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai J. D., K. D. (būsimieji pirkėjai) (toliau abu kartu – ieškovai) ir atsakovas E. J. (būsimasis pardavėjas) (toliau – atsakovas arba apeliantas), atstovaujamas įgalioto asmens, 2021 m. balandžio 19 d. sudarė preliminariąją buto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – preliminarioji sutartis). Byloje tarp šalių nebuvo ginčo, kad sutartį parengė atsakovas. Šios sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo parduoti ieškovams žemės sklypo dalį ir butą Nr. 1 (toliau žemės sklypo dalis ir butas Nr.1 – daiktai), ieškovai įsipareigojo šį turtą pirkti preliminariojoje sutartyje nustatytomis sąlygomis (preliminariosios sutarties 1.1 punktas). Parduodamų daiktų individualios savybės buvo detaliai aptartos preliminariosios sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2. Sutarta daiktų pirkimo kaina – 93 000 Eur (preliminariosios sutarties 2.1 punktas). Ieškovai nustatytu terminu ir būdu sumokėjo 5 000 Eur avansą (preliminariosios sutarties 3.1 punktas), o likusią sumą (88 000 Eur) įsipareigojo sumokėti per 30 dienų po notarinės sutarties pasirašymo į tą pačią atsakovo sąskaitą (sutarties 3.2 punktas). Šalys susitarė pagrindinę daiktų pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti iki 2021 m. spalio 29 d. (preliminariosios sutarties 1.2 punktas), abipusiu susitarimu galėjo pratęsti notarinės sutarties pasirašymo terminą, jeigu vienai iš šalių dėl nenumatytų kliūčių nepavyktų to padaryti iki 2021 m. lapkričio 5 d. (preliminariosios sutarties 6.1.4 punktas). Atsakovas taip pat įsipareigojo vėluojant iki 2021 m. spalio 29 d. užbaigti darbus iki 85 procentų baigtumo ir įregistruoti turtą VĮ Registrų centre, pirkėjams mokėti kompensaciją – po 500 Eur už kiekvieną mėnesį (preliminariosios sutarties 1.3 punktas). Pažymėtina, ieškovai nesinaudojo šia sutarties sąlyga. Byloje tarp šalių nebuvo ginčo, kad nustatytu terminu pagrindinė daiktų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes nustatytu terminu atsakovas neįvykdė įsipareigojimo pastatyti butą (85 procentų baigtumo). Šalys susitarė, kad jeigu pardavėjas atsisako parduoti nurodytą turtą pirkėjui, jis grąžina visus avansus ir sumoka 5 000 Eur baudą (preliminariosios sutarties 6.1.3 punktas). 2021 m. gruodžio 3 d. rašytiniu pranešimu atsakovas informavo ieškovus, kad preliminariosios sutarties 1.2 punkte numatytą terminą keičia dėl Lietuvos rinkoje atsiradusių objektyvių priežasčių, nurodė, kad įsipareigoja pagrindinę sutartį su pirkėjais sudaryti iki 2022 m. gegužės 31 d., o galutinė kaina – 118 000 Eur, pakvietė ieškovus iki 2021 m. gruodžio 8 d. sudaryti naują preliminariąją sutartį arba priedu papildyti esamą preliminariąją sutartį. Ieškovai 2021 m. gruodžio 8 d. išsiuntė atsakovui rašytinę pretenziją–reikalavimą, nurodydami reikalavimą grąžinti avansą bei sumokėti 5 000 Eur baudą pagal preliminariosios sutarties 6.1.3 punktą. Atsakovas bankiniais pavedimais 2021 m. gruodžio 13 d. grąžino ieškovams 5 000 Eur sumą. Ieškovai pareiškė ieškinį dėl 5 000 Eur baudos priteisimo.

25. Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl baudos priteisimo, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, nevertino apelianto procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių, neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, o tik išimtinai rėmėsi ieškovų nurodomais klaidingais teiginiais, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo galiojančio teisinio reguliavimo ir aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais.

26. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarė išvadas dėl ieškovų reikalavimo bei atsakovo atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia apelianto nurodomų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliantas nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas, ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

28. Preliminari sutartis yra organizacinė sutartis, kuri priskirtina ikisutartinių santykių stadijai. Tai sutartis dėl kitos (pagrindinės) sutarties sudarymo, iš jos kyla šalių prievolė aptartomis sąlygomis sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminarios sutarties pažeidimo santykius reglamentuoja CK 6.165 straipsnio 4 dalis, o teismas, taikydamas nurodytą teisės normą, vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2007; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2011; kt.).

30. Civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėtina, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo išaiškinta, kad civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020, 22 punktas).

31. Preliminariosios sutarties šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį, kaip ir bet kuri kita prievolė, kaip ji suprantama pagal CK 6.1 straipsnį, gali būti užtikrinta netesybomis pagal sutartį (CK 6.70 straipsnis). Netesybos pagal sutartį – sutarties nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netesybų, kurios atlieka ir esamų bei būsimų prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją, tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi apibrėžtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2019 m. birželio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-469/2019 43 punktą). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad preliminariosios sutarties šalis CK 6.165 straipsnio 4 dalies prasme turi teisę reikalauti ir netesybų, kaip minimalių nuostolių, patirtų dėl kitos šalies nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, atlyginimo, jeigu tokia turtinė prievolė yra įtvirtinta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-469/2020, 21 punktas).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, jeigu netesybų mokėjimo pagrindas pagal preliminariosios sutarties nuostatas yra pagrindinės sutarties nesudarymas ir nustatyta, kad kita šalis tinkamai vykdė pareigas pagal sutartį ir neprisidėjo prie pagrindinės sutarties nesudarymo (nesutrukdė kitai šaliai sudaryti pagrindinę sutartį), tokios sutarties nuostatos yra pagrindas taikyti asmeniui civilinę atsakomybę netesybų forma, nebent jis įrodytų civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-695/2018 42 punktas).

33. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai, o ne remiamasi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Šioje normoje įtvirtintas subjektyvus sutarčių aiškinimo principas, pagal kurį pirmenybė teiktina ne lingvistinei sutarties teksto reikšmei, o šalių tikriesiems ketinimams nustatyti. Nustatant tikruosius šalių ketinimus atsižvelgiama į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020 45 punktas).

34. Pažymėtina tai, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktas).

35. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį (CK 6.165 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys preliminariąja sutartimi susitarė dėl esminių ir reikšmingų pagrindinės sutarties sąlygų: sutarties dalyko (objekto), kainos, mokėtinos pagal pagrindinę sutartį, šalys nurodė terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimai šiuo atveju nebuvo atlikti. Bylos duomenimis nustatyta, kad nustatytu terminu pagrindinė daiktų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes nustatytu terminu atsakovas neįvykdė įsipareigojimo pastatyti butą (85 procentų baigtumo). Vadinasi pagrindinės sutarties sudarymas preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis buvo objektyviai neįmanomas (CK 6.396 straipsnis).

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių preliminariosios sutarties sąlygas, kuriose įtvirtintas šalių susitarimas dėl atsakomybės už pagrindinės sutarties nesudarymą dėl vienos iš šalių kaltės, nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo aplinkybių visumą, neįžvelgia pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino preliminariosios sutarties 6.1.3 punktą, neatsižvelgdamas į jos turinį, tikslus, šalių susitarimą, lingvistinį aiškinimą bei kitas reikšmingas aplinkybes, nes šalys preliminariosios sutarties 6.1.3 punktu nesusitarė, jog apeliantas įsipareigoja ieškovams sumokėti 5 000 Eur dydžio baudą ir kitais atvejais, kaippavyzdžiui, jeigu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų sudaryta iki preliminariojoje sutartyje numatyto termino dėl apelianto kaltės, jeigu apeliantas vėluotų iki 2021 m. spalio 29 d. užbaigti statybos darbus ir pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymą lemtų kitos priežastys.

37. Preliminariosios sutarties 4.2 punktu atsakovas (preliminariojoje sutartyje pardavėjas) įsipareigojo: parduoti objektą pirkėjui šioje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (sutarties 4.2.1 punktas), perduoti pirkėjui visus pagal įstatymus reikalaujamus perduoti objekto dokumentus (sutarties 4.2.2 punktas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais bei šios sutarties nuostatomis, tinkamai vykdyti visus kitus su šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (sutarties 4.2.3 punktas). Preliminariosios sutarties 4.1.2 punktu pirkėjas (t. y. ieškovai) įsipareigojo vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais bei šios sutarties nuostatomis, tinkamai vykdyti visus kitus su šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Šalys preliminariosios sutarties 6 punkte aptarė sutarties nutraukimą. Pagal 6.1 punktą ši sutartis gali būti nutraukta: pardavėjui ir pirkėjui dėl to raštu susitarus (6.1.1 punktas); pardavėjas gali nutraukti sutartį, jeigu iki šioje sutartyje nurodytos dienos šalys nesudarė objekto pirkimo–pardavimo sutarties dėl pirkėjo kaltės, tokiu atveju avansas negrąžinamas (6.1.2 punktas); šalys susitarė, kad jeigu pardavėjas atsisako parduoti nurodytą turtą, pirkėjui grąžina visus avansus ir sumoka 5 000 Eur baudą (6.1.3 punktas); padavėjas ir pirkėjas abipusiu susitarimu gali nukelti notarinės sutarties pasirašymo terminą, jeigu vienai iš šalių dėl nenumatytų kliūčių nepavyktų iki 2021 m. lapkričio 5 d.

38. Jau minėta (nutarties 29 pastraipa), CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminarios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybė tuo atveju, jeigu ši nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi, remiantis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais ir sistemiškai aiškinant preliminariosios sutarties 4.1.2 ir 4.2.3 punktų bei 6.1.2 ir 6.1.3 punktų nuostatas, preliminariosios sutarties 6.1.2 punkte šalys numatė ir įtvirtino pirkėjų (t. y. ieškovų) atsakomybę, jeigu šie nepagrįstai vengtų ar atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį, o 6.1.3 punkte – pardavėjo (t. y. atsakovo) atsakomybę, jeigu šioje sutartyje aptartomis sąlygomis nebūtų sudaryta pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis dėl atsakovo kaltės. Minėtos preliminariosios sutarties nuostatos reiškia, kad jeigu sutartis nebus neįvykdyta dėl ieškovų kaltės, jie praranda teisę į 5 000 Eur avanso susigrąžinimą, o jeigu sutartis neįvykdyta dėl atsakovo kaltės – jis grąžina ieškovams 5 000 Eur avansą ir sumoka 5 000 Eur baudą, vadinasi abi šalys joms netinkamai vykdant preliminariąją sutartį susitarė dėl vienodo dydžio praradimų – 5 000 Eur, t. y. nustatytos lygios civilinės atsakomybės sąlygos. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi šalių preliminariosios sutarties sąlygas, kuriose įtvirtintas šalių susitarimas dėl atsakomybės už pagrindinės sutarties nesudarymą dėl vienos iš šalių kaltės, nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo aplinkybių visumą, neįžvelgia pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, kad preliminariosios sutarties 6.1.3 punkte įtvirtinta būtina šalių sutarta baudos mokėjimo sąlyga – atsakovo atsisakymas ieškovams parduoti turtą.

39. Apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis neatsisakė parduoti turto, o priešingai patys ieškovai 2021 m. gruodžio 8 d. pateikta pretenzija pareikalavo atsakovo grąžinti sumokėtą avansą ir tokiu būdu atsisakė sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

40. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad preliminarioji sutartis buvo pasibaigusi 2021 m. spalio 29 d., todėl ji negalėjo būti pratęsta, koreguojama dėl kainos dydžio. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad artėjant pagrindinės sutarties sudarymo terminui šalys būtų susitarusios pratęsti terminą ir aktyviai derėjusios dėl kainos keitimo. Į bylą ieškovų pateiktas susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina, kad atsakovas tik 2021 m. lapkričio 24 d., t. y. jau pasibaigus preliminariosios sutarties įvykdymo terminui, pranešė ieškovams, kad dėl nesveikai kylančių kainų ir situacijos NT rinkoje nespėjo įvykdyti sutartį laiku. Taip pat atsakovas žinute pasiūlė du variantus: arba grąžina avansą plius baudą, arba 120 k pardavimą (t. y. pardavimą už kitą kainą). Esant galiojančiai preliminariajai sutarčiai į bylą atsakovo pateiktas susirašinėjimas SMS žinutėmis patvirtina, kad dar 2021 m. liepos mėnesį dėl statybos darbų vėlavimo šalys tarpusavyje bendravo, atsakovas tuo metu neužsiminė apie poreikį keisti sutarties sąlygą dėl kainos. Priešingai, atsakovas patikino pasistengsiantis, kad „viskas vyktų sklandžiai ir laiku“. Šios nustatytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti teisingą išvadą, kad nustatytu terminu atsakovas, priešingai nei ieškovai, savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė. Atsakovas neginčijo faktinės aplinkybės, kad preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus jis neįvykdė ne dėl ieškovų kaltės, o dėl kitų priežasčių.

41. Kasacinis teismas tiek, kiek susiję su faktinių aplinkybių, sudarančių civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį pagrindą, įrodinėjimo naštos paskirstymu, yra išaiškinęs, jog preliminariosios sutarties šalis, teismine tvarka reikalaujanti taikyti civilinę atsakomybę, privalo įrodyti, kad kitos šalies aktyvūs ir (ar) pasyvūs veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą, t. y. kad kita šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį. Vienai preliminariosios sutarties šaliai įrodžius, kad kita sutarties šalis atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, įrodinėjimo našta pereina antrajai preliminariosios sutarties šaliai, t. y. ta sutarties šalis, kuri atsisakė ar vengė sudaryti pagrindinę sutartį, siekdama išvengti civilinės atsakomybės jai taikymo, turi įrodyti, kad atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pagrįstas. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas preliminariosios sutarties šaliai, atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį, paaiškintinas tais argumentais, kad vis dėlto ta šalis, kuri pasirinko atitinkamą elgesio modelį, geriausiai žino ir gali paaiškinti priežastis (aplinkybes), nulėmusias tokį pasirinkimą, todėl būtent ji turi geresnes galimybes įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kita preliminariosios sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020).

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas šiuo atveju neįrodė, jog egzistavo svarbi(-ios) priežastis(-ys) ir (ar) objektyvios aplinkybės, dėl kurių atsakovas neįvykdė preliminariosios sutarties. Byloje nustatyta ir apeliaciniu skundu apeliantas neginčija aplinkybių, kad preliminarioji sutartis pasibaigė 2021 m. spalio 29 d. jos neįvykdžius, t. y. nepastačius gyvenamojo namo iki 85 proc. baigtumo, jo neįregistravus Nekilnojamojo turto registre ir nesudarius pagrindinės daiktų pirkimo–pardavimo sutarties už sutartą 93 000 Eur kainą. Nors apeliantas teigia, kad ir pasibaigus sutarties terminui jis neatsisako ieškovams parduoti daiktų, tačiau dėl statybinių medžiagų ir darbų kainų kilimo, jis turi teisę reikalauti didesnės kainos už turtą, tačiau šalims nepadarius preliminariosios sutarties pakeitimų, ieškovai turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį sudaryti daiktų pirkimo–pardavimo sutartį su atsakovu preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis. Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas suteikia šalims galimybę laisva valia susitarti dėl sutarties turinio, sutartimi prisiimamų įsipareigojimų, jų vykdymo tvarkos ir kt.; draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės principas taikomas ir nuosavybės teisės objektų savininkams sudarant sutartis dėl šių objektų naudojimo, valdymo ir disponavimo. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ir pasibaigus terminui atsakovas siūlė ieškovams sudaryti daiktų pirkimo–pardavimo sutartį kitomis nei numatytos preliminarioje sutartyje sąlygomis, t. y. pakeisti / modifikuoti preliminariąją sutartį, šalims nesusitarus dėl preliminariosios sutarties sąlygų pakeitimo, ieškovai tokios pareigos neturėjo. Atsakovas preliminariosios sutarties sudarymo metu, pats nustatęs sutarties sąlygas, turėjo ir galėjo suvokti sudaromos sutarties esmę ir joje sulygtus šalių sutartinius įsipareigojimus, ir tuo atveju, jeigu būtų siekęs įtvirtinti kitokio pobūdžio nuostatas dėl daiktų kainos, t. y. kintančių statybinių medžiagų ir darbų kainos, įtakojančių daiktų kainą, tokios nuostatos būtų neabejotinai įtvirtintos preliminariojoje sutartyje, tačiau šiuo atveju tas padaryta nebuvo, todėl atsakovas turi prisiimti su tuo susijusią riziką. Preliminarios sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos, o jų nesuprasdamas, atsakovas turėjo galimybę prieš pasirašydamas sutartį konsultuotis su nekilnojamojo turto brokeriu, ar sutarties nepasirašyti, kurią pats ir parengė.

43. CK 6.253 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Tai – juridiniai faktai, dėl kurių yra pagrindas pagal įstatymą arba sutartį netaikyti civilinės atsakomybės. Civilinės atsakomybės netaikymo pagrindą turi įrodyti asmuo, kuris juo remiasi (CPK 178 straipsnis).

44. Atsakovo dėstomi argumentai, kad dėl padidėjusių kainų statybų ir remonto rinkoje atsakovo sąnaudos išaugo tiek, jog atsakovas, vykdydamas preliminariąją sutartį sutartomis sąlygomis, būtų patyręs realius nuostolius, viena vertus, byloje nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kita vertus, tai nėra aplinkybės, šalinančios jo civilinę atsakomybę. Apeliantas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde tik bendrais, visuotinai žinomais deklaratyviais teiginiais nurodo, kad pakilo statybinių medžiagų ir darbų kainos, tačiau tokio aiškinimo jokiais konkrečiais paskaičiavimais, realiais duomenimis nepagrindžia (pavyzdžiui, parengus pirminę sąmatą, kurios pagrindu nustatyta daiktų pardavimo kaina ir šios kainos pokytį pagrindžiančiais paskaičiavimais, pagrįstais objektyviais duomenimis (pavyzdžiui, medžiagų įsigijimo kaina) dėl išaugusių kainų ar kt.). Iš jau minėto 2021 m. liepos mėnesį tarp šalių vykusio susirašinėjimo galima teigti, kad atsakovas susidūrė su statybinių medžiagų įsigijimo, darbininkų problema, tačiau nieko neužsimenama apie pasikeitusias kainas. Apeliantas iki pasibaigiant preliminariajai sutarčiai ieškovams jokių duomenų apie pasikeitusias statybinių medžiagų ir darbų kainas nepateikė. Tokių duomenų jis neapteikė ir į nagrinėjamą bylą. Jau pasibaigus preliminariajai sutarčiai, atsakovas 2021 m. lapkričio 24 d. pasiūlė parduoti turtą už pasikeitusią kainą – 120 000 Eur. Tik iš atsakovo į bylą pateiktų procesinių dokumentų turinio ir tarp atsakovo ir jo atstovo vykusio susirašinėjimo, kurio detalią analizę pateikė ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą, galima būtų teigti apie kainos pokytį 12 050 Eur suma, tačiau tai neatitinka siūlomos pardavimo kainos. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad atsakovas, be objektyvaus pagrindo neįvykdė preliminariosios sutarties, elgėsi nesąžiningai, t. y. faktiškai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovai patyrė tam tikrų nuostolių, kuriuos atsakovas privalo atlyginti, sumokėdamas preliminarioje sutartyje numatytas netesybas (CPK 185 straipsnis).

45. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, Dėl kitų apelianto apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jų motyvų nekartoja.

46. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu, kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialinės ir proceso teisės normų, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Atsakovo (apelianto) apeliacinis skundas atmestas, todėl jam nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

48. Ieškovei (atlikusiai mokėjimą) iš atsakovo, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 800 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus eurų) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.