Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Projektų Valdymo Kompanija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mozavita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Projektų Valdymo Kompanija“ dėl paslaugų teikimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo.

18. Atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – biudžeto ir mokėjimų planą. Nepaisant to, kad atsakovė teigia, jog šis įrodymas nelaikytinas nauju ir pridedamas tik dėl to, kad tikėtinai pirmosios instancijos teismas jo nematė, nes formuojant bylos tomą jis galimai nebuvo įtrauktas, teisėjų kolegija pasisako dėl galimybės priimti šį įrodymą.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

Dėl bylos esmės.

22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

23. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

24. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2017 m. spalio 31 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. PVK 2017/10-06 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė, kaip paslaugų teikėja, įsipareigojo pagal ieškovės (užsakovo) užsakymą Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka atsakingai, profesionaliai, rūpestingai, vadovaujantis geriausia praktika, suteikti projekto valdymo paslaugą projektui „Apžvalgos ratas, Vilnius“ ir atlikti su tuo susijusias procedūras: teikti ataskaitą apie atliekamų darbų eigą ir kokybę, informuoti bei spręsti iškilusias problemas, kurios gali daryti neigiamą įtaką darbų eigai ar terminų laikymuisi, atstovauti užsakovą valstybinėse institucijose derinant projekto įgyvendinimą bei kitus darbus, aprašytus projekto valdymo biudžete, o ieškovė įsipareigojo už tinkamai suteiktas paslaugas sumokėti Sutarties 2 skyriuje nurodytą paslaugų kainą ir pagal Sutarties 2.1 punkto nuostatas sutarties bendra paslaugų kaina yra 69 428 Eur be PVM. Iš Sutarties 2.4 p. nuostatų nustatyta, kad šalys susitarė, jog mokėjimai yra atliekami avanso principu, t. y. mėnesiu į priekį pagal Sutarties priedą Nr. 1.

25. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė 2017 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 883848 sumokėjo 5 600 Eur sumą atsakovei ir 2018 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 03141303 – 10 000 Eur sumą. Ieškovė 2019 m. gegužės 19 d. pateikė atsakovei pretenziją, iš kurios matyti, kad ieškovė nurodė, jog nuo 2017 metų spalio mėnesio nėra atliktas nei vienas veiksmas ir nėra pateiktas nei vienas dokumentas, kad būtų galima vertinti galimus terminus, darbų apimtis ir kt., be to, patikrinus per savivaldybę, paaiškėjo, jog jokių projektų planų derinimui nebuvo pateikta ir šių duomenų pagrindu ieškovė padarė išvadą, kad situacija ir ateityje nepagerės bei nurodė, jog tarp šalių sudaryta sutartis yra nutraukiama dėl sutarties sąlygų esminių pažeidimų. Taip pat nurodė, kad ieškovės vertinimu, Sutartis yra apsimestinė, kadangi atsakovė neplanavo sudarytos sutarties vykdyti ir ieškovė taip pat pareikalavo, jog atsakovė grąžintų sumokėtą 15 600 Eur avanso sumą. Iš ieškovės pakartotinės 2019 m. liepos 10 d. pretenzijos matyti, kad ieškovė dar kartą pareikalavo, jog atsakovė grąžintų ieškovo sumokėtą avansą. Bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki 2018 m. liepos 19 d. (imtinai) tarp šalių atstovų vyko susirašinėjimas dėl sutarties vykdymo. Atsakovės atstovas M. Š. 2017 m. lapkričio 8 d. išsiuntė elektroninį laišką ieškovės atstovui V. Z. bei paprašė suteikti informaciją (projektinius skaičiavimus, gaminimo pasą, atitikties sertifikatą pagal GOST) dėl gaminio sertifikavimo galimybių ir kainos nustatymo; atsakovės atstovas 2017 m. gruodžio 19 išsiuntė elektroninį laišką adresu a@a.com, kuriuo persiuntė gautą pirminę informaciją iš gamintojo; atsakovės atstovas 2018 m. sausio 19 d. išsiuntė ieškovei informaciją dėl sertifikavimo procedūrų, konstrukcijų projekto sulyginimo su Europos Sąjungos standartais kainą bei nurodė, jog pastatyto gaminio bandymų su apkrovomis kainą bus galima įvertinti tik pamačius projektą bei rusų kalba pateikė sertifikavimo eksperto surašytus reikalavimus projekto įgyvendinimui aktualiems gamintojams ir medžiagų tiekėjams sertifikuoti; ieškovė 2018 m. sausio 24 d pateikė atsakovei klausimus bei išsiuntė informaciją apie projekto eigą; atsakovė 2018 m. sausio 26 d. išsiuntė ieškovei informaciją apie atliktus darbus bei informavo, jog Sutarties 2.4 punkto nuostatų pagrindu turi būti atliktas apmokėjimas tolimesniems darbams atlikti; ieškovė 2018 m. vasario 16 d. pateikė paklausimą dėl projekto eigos, kuriame nurodė, jog supranta turimą mokėjimų uždelsimą pagal Sutartį su atsakove; atsakovė 2018 m. vasario 19 d. pateikė atsakymus į klausimus ir pabrėžė, kad tinkamam bei savalaikiam projekto įgyvendinimui yra būtinas tinkamas bei savalaikis finansavimas ir apmokėjimas pagal Sutartyje apibrėžtą grafiką, t. y. pagal Sutarties 2.4 punktą, numatantį, jog mokėjimai yra atliekami avanso principu, t. y. mėnesiu į priekį pagal Sutarties priedą Nr. 1.

26. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinus paslaugų teikimo sutartis nutraukta remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsniu.

Dėl paslaugų teikimo sutarties panaikinimo pagal CK 1.86 straipsnį.

27. Tariamojo sandorio negaliojimo pagrindas įtvirtintas CK 1.86 straipsnio 1 dalyje: tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja.

28. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad byloje dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Esminis tariamo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-421/2016).

30. Visų pirma, teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovės ieškovei teiktos projekto „Apžvalgos ratas. Vilnius“ valdymo paslaugos turinio. Atsakovės teigimu, atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, ir teismas negalėjo ginčo sandorio pripažinti tariamuoju, nes sudarydamos sutartį šalys siekė sukurti civilines teises ir pareigas. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog vien deklaratyvių teiginių, kad šalys siekė sukurti civilines teises ir pareigas, nurodymas dar nesuponuoja išvados, jog tiek ieškovė, tiek atsakovė turėjo iš tiesų vienodus ir realius tikslus įgyvendinti Sutartį. Minėta, Sutartimi atsakovė įsipareigojo teikti ataskaitą apie atliekamų darbų eigą ir kokybę, informuoti bei spręsti iškilusias problemas, kurios gali daryti neigiamą įtaką darbų eigai ar terminų laikymuisi, atstovauti užsakovą valstybinėse institucijose derinant projekto įgyvendinimą bei kitus darbus, aprašytus projekto valdymo biudžete, o ieškovė įsipareigojo atsakovei avanso principu apmokėti už teikiamas paslaugas. Ieškovė 2017 m. gruodžio 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. 883848 sumokėjo atsakovei 5 600 Eur sumą bei 2018 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. 03141303 sumokėjo dar 10 000 Eur sumą. Visgi, nors atsakovė teigia, kad realiai atliko Sutartyje numatytus įsipareigojimus, atsakovės pateikti įrodymai byloje (elektroninis susirašinėjimas) teisėjų kolegijai kelia abejonių dėl šių atsakovės argumentų.

31. Atsakovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teigia, kad realiai vykdė Sutartį, ir kad ieškinio teiginiai iš esmės tėra ieškovės samprotavimai ir su ieškiniu pateikti įrodymai nepagrindžia ieškovės argumentų. Iš byloje esančios Sutarties matyti, kad Sutartis yra susijusi su konkrečių paslaugų teikimu, kurių turinys ir apibrėžimas Sutartyje numatyti aiškiai ir nedviprasmiškai. Vertinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą, atkreiptinas dėmesys į Sutarties tikslus – suteikti ieškovei projekto valdymo paslaugą projektui „Apžvalgos ratas, Vilnius“ ir atlikti su tuo susijusius veiksmus“: teikti ataskaitą apie atliekamų darbų eigą ir kokybę, informuoti bei spręsti iškilusias problemas, kurios gali daryti neigiamą įtaką darbų eigai ar terminų laikymuisi, atstovauti ieškovę valstybinėse institucijose derinant projekto įgyvendinimą bei kitus darbus, aprašytus projekto valdymo biudžete. Tačiau byloje nėra duomenų, kad kokie nors konkretūs ir Sutarties esmę atitinkantys atsakovės veiksmai, atsižvelgiant į prisiimtus įsipareigojimus, būtų atlikti vykdant Sutartį. Iš ieškovės 2019 m. gegužės 19 d. pretenzijos atsakovei matyti, kad ieškovė teigė, jog nuo 2017 metų spalio mėnesio atsakovė nėra atlikusi nei vieno veiksmo bei nėra pateikusi nei vieno dokumento, jog būtų galima vertinti galimus terminus, darbų apimtis ir kt., be to, patikrinus per savivaldybę, ieškovei paaiškėjo ir ta aplinkybė, kad jokių projektų planų derinimui iš atsakovės pusės nebuvo pateikta ir šių duomenų pagrindu ieškovė padarė išvadą, jog situacija ir ateityje tikrai nepagerės. Taigi, nors atsakovė, apeliaciniame skunde teigia, kad Sutartis iš atsakovės pusės buvo vykdoma tinkamai, todėl ieškovė turi pareigą atsakovei apmokėti už suteiktas paslaugas ir nebuvo pagrindo Sutarties nutraukti, visgi, pati atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniam teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos apeliacinio skundo teiginių pagrįstumą.

32. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog iš byloje esančių įrodymų visumos nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė tinkamai vykdė jai iš Sutarties atsirandančias pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės į bylą pateiktas elektroninis susirašinėjimas, priešingai nei ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, nepagrindžia atsakovės pozicijos nei bylą nagrinėjus pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinio skundo argumentų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog atsakovė nėra pateikusi jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių realiai atliktas paslaugas pagal Sutartį, t. y. nėra duomenų apie atliktus užklausimus institucijoms, turinčioms kompetenciją dėl Sutarties projekto derinimo, byloje nėra nei vieno plano ar ataskaitos, kuri pagrįstų, kokius iš tiesų darbus bei kokios apimties darbus atliko atsakovė. Be to, atsakovė byloje nėra pateikusi jokių rašytinių įrodymų ir apie tai, kad yra pradėjusi derinimo klausimus dėl žemės sklypo suteikimo bei žemės sklypo tinkamumo projekto įgyvendinimui ir kt. Atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, jog atsakovės pateiktas elektroninis susirašinėjimas nėra laikytinas rašytiniu įrodymu, pagrindžiančiu atsakovės teiginius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra įprastas šalių tarpusavio susirašinėjimas, kuris gali būti laikomas tik paprastomis derybomis, tačiau ne realių veiksmų atlikimu.

33. Antra, spręsdami klausimą dėl sandorio tariamumo, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai, todėl teisėjų kolegija reikšmingu faktoriumi laiko Sutarties sudarymo aplinkybes ir aplinkybes, vykusias po jos sudarymo.

34. Kaip jau byloje konstatuota, atsakovė neatliko jokių realių darbų, numatytų Sutartyje. Tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog šalis siekė įgyti teises ar susikurti pareigas pagal konkretų sandorį, viso sandorio vykdymo ir galiojimo metu šalis turėtų dėti maksimalias pastangas, kad nuo jos priklausančių veiksmų būtų galima vykdyti sandoriu sulygtus įsipareigojimus. Ginčo Sutarties atveju, kaip jau byloje konstatuota, atsakovė neatliko jokių realių darbų, numatytų Sutartyje, nėra pateikta nei viena ataskaita apie atliktus darbus ar atliekamų darbų eigą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė veikė nesąžiningai ieškovės atžvilgiu, turėdama tik ketinimus gauti avansinį mokėjimą neplanuojamiems atlikti būsimiems darbams. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nurodyti veiksmai iki Sutarties sudarymo, nepagrindžia atsakovės argumentų apie realiai atliekamus įsipareigojimus pagal Sutartį. Pirma, tokie atsakovės veiksmai laikytini ne kas kita, kaip tik siekis sudaryti įspūdį apie atsakovę, kaip apie veiklų ir įsipareigojimus vykdantį verslo subjektą. Antra, atsakovės nurodyti veiksmai yra ikisutartiniai, t. y. atlikti dar iki Sutarties sudarymo, todėl jie negali būti siejami su tinkamu Sutarties vykdymu.

35. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl jo tariamumo, bei nepažeidė proceso teisės normų.

36. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog skundžiamas sprendimas yra dviprasmiškas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas prieš nutraukdamas Sutartį dėl jos tariamumo atskirai nepripažino tokio sandorio negaliojančiu, pažymima, jog tokie argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Sprendžiant ginčą teisme dėl sandorio nutraukimo CK 1.86 straipsnio pagrindu, nėra reikalingas atskiras teismo pripažinimas, kad toks sandoris yra negaliojantis, kadangi sistemiškai aiškinant ir taikant nurodytą CK normą, konstatavus, jog sandoris yra tariamasis (sudarytas tik dėl akių), jis negalioja, ir atskiras teismo pripažinimas sprendime, jei toks ir būtų, reikšmės galutiniam rezultatui neturėtų.

Dėl restitucijos.

37. Kadangi apeliaciniu skundu iš esmės nėra ginčijamas restitucijos pagrįstumas ir teisėtumas, teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.

Dėl liudytojo V. Z. šališkumo.

38. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad liudytojas V. Z. yra šališkas atsakovės atžvilgiu, kadangi jau yra liudijęs prieš atsakovę kitoje byloje. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

39. CPK 189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Be to, liudytojas duoda priesaiką sakyti byloje tik tiesą, nieko nenuslėpdamas (CPK 192 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad liudytojas buvo apklaustas tinkamai, t. y. tiek buvo davęs priesaiką, tiek nebuvo konstatuotas melagingų parodymų faktas. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme taip pat nenustatyta, kad dėl liudytojo V. Z. parodymai būtų pripažinti melagingais ir dėl to liudytojas būtų pripažintas kaltu dėl melagingų parodymų, kaip tai numato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vien tai, kad liudytojas yra dalyvavęs kaip liudytojas kitoje byloje, dar nesuponuoja jo šališkumo šalies atžvilgiu fakto, todėl šis apeliacinio skundo argumentas neturi reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl įrodymų vertinimo.

40. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai atliko įrodymų vertinimą.

41. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

42. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

43. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016).

44. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir tenkino ieškinį remdamasis tik ieškovės pateiktais įrodymais. Viena vertus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kokie konkrečiai šalių, t. y. ieškovės bei atsakovės, paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai įvertinti ar neįvertinti, taip pat neargumentuojama ir nenurodoma, kaip jie turėtų būti vertinami byloje surinktų įrodymų visumos kontekste pagal įrodymų vertinimo taisykles ir kodėl, kokios išvados, juos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumoje, padarytinos. Kita vertus, pažymėtina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl atsakovės teiktų įrodymų, paaiškinimų, jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neteikia pagrindo pripažinti, kad šis teismas netinkamai vertino šalių rašytinius įrodymus ir paaiškinimus. Aplinkybė, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje atliktas įrodymų vertinimas nėra palankus atsakovei, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nevertintina kaip teikianti pagrindą daryti išvadą, jog teismas netinkamai vertino šalių teiktus rašytinius įrodymus ir jų paaiškinimus.

Dėl procesinės bylos baigties.

46. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

47. Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

48. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir tinkamai taikęs proceso teisę reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

49. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

50. Tiek atsakovė apeliaciniame skunde, tiek ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą yra pateikusi prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkinamas, teisėjų kolegija nesprendžia dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės naudai.

51. Pasisakydama dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė išlaidų dydžio patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, netenkinamas ir ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.