Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Pilkasis granitas“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Divingas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Pilkasis granitas“ direktoriaus A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pilkasis granitas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl įrodymų priėmimo

18. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

19. Visgi draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus, o naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

21. Su atskiruoju skundu pateikto kreditorių susirinkimo protokolo priėmimo klausimas objektyviai nekyla, nes šį įrodymą apeliantė 2024 m. lapkričio 28 d. pateikė pirmosios instancijos teismui, bylą nagrinėjančios teisėjos 2024 m. lapkričio 29 d. rezoliucija jis buvo priimtas ir pridėtas prie bylos. Kitaip tariant, šis įrodymas jau yra bylos dalimi ir neatitinka naujumo reikalavimo, juolab kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas šį įrodymą aptarė ir įvertino.

22. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad prašys priimti po atskirojo skundo padavimo 2024 m. gruodžio 19 d. vyksiančio LUAB „Pilkasis granitas“ kreditorių susirinkimo, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo teisės pardavimo, protokolą. Apeliantė 2025 m. sausio 15 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo, su kuriuo teikia 2024 m. gruodžio 19 d. LUAB „Pilkasis granitas“ kreditorių susirinkimo protokolą Nr. 6. Pažymėjo, kad atskirojo skundo pateikimo metu šio įrodymo nebuvo galimybės pateikti, kadangi jis atsirado po atskirojo skundo padavimo. Apeliantės vertinimu, šis naujas įrodymas patvirtina, kad 2024 m. gruodžio 19 d. LUAB „Pilkasis granitas“ kreditorių susirinkime 3 darbotvarkės klausimu kreditoriai balsų dauguma nusprendė patvirtinti turto (reikalavimo teisės į priteistą iš buvusio vadovo A. S. žalos atlyginimą) pardavimo kainą ir tvarką.

23. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tokią aplinkybę, kad šiuo konkrečiu atveju prašomas priimti kaip naujas įrodymas – 2024 m. gruodžio 19 d. LUAB „Pilkasis granitas“ kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 6 – atsirado po skundžiamos teismo nutarties priėmimo. Be to, pati bankroto byla, kurioje priimta tarpinė nutartis yra skundžiama atskiruoju skundu, dar nėra baigta nagrinėti ir į ją aptariamas protokolas Nr. 6 taip pat buvo pateiktas 2024 m. gruodžio 20 d. Kadangi šis dokumentas jau yra nagrinėjamos civilinės bylos dalimi, apeliacinės instancijos teismas, nebuvus objektyvios galimybės jo pateikti anksčiau ir nenustačius prielaidų užvilkinti bylos nagrinėjimo, neįžvelgia kliūčių priimti bei įvertinti šį įrodymą kartu su kitais byloje jau esančiais duomenimis ir protokolą Nr. 6 priima.

Dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo

24. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ), reguliuojantis juridinių asmenų nemokumo procesą ir su juo susijusius klausimus (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis, 152 straipsnio 1 dalis). JANĮ įsigaliojus, neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

25. Nagrinėjamu atveju ir bankroto byla bendrovei iškelta galiojant ĮBĮ, ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartis likviduoti bendrovę dėl bankroto priimta dar galiojant ĮBĮ. Taigi, įsiteisėjusia 2018 m. rugsėjo 8 d. teismo nutartimi likvidavimo procedūra bendrovei bankroto byloje pradėta iki JANĮ įsigaliojimo, todėl su šia procedūra susijusiam klausimui dėl likvidavimo termino pratęsimo taikytinos ne JANĮ, o ĮBĮ nuostatos. Tokia pozicija dėl taikytino teisinio reglamentavimo nuosekliai suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712-381/2020, 20 punktas; 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-381/2021, 11 punktas; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1067-553/2022, 11 punktas; 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888-934/2024, 23–24 punktai).

26. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bendrovės nemokumo administratorės prašymą dėl likvidavimo termino pratęsimo, vadovavosi JANĮ, t. y. šioje byloje netaikytinu teisės norminiu aktu, todėl teisinio kvalifikavimo klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

Dėl pagrindo pratęsti bendrovės likvidavimo terminą

27. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios bendrovės turto, tuo pačiu metu bendrovei – skolininkei – likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios bendrovės atsiskaitymų uždelsimo. Bankroto proceso tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininkės priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai bendrovei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat bendrovės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi, vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007).

28. Bankroto ir restruktūrizavimo bylose yra viešasis interesas. Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų bendrovės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą bendrovė (skolininkė) paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios bendrovės turtas ir lėšos bei pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Bendrovės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikui ir nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo neatitinka viešojo intereso ir prieštarauja bankroto proceso principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

29. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalį jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti.

30. Kaip buvo minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas nutartį bendrovę pripažinti bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto priėmė 2018 m. rugpjūčio 29 d., nutartis įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 8 d. Nors ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas 24 mėnesių terminas, skaičiuojamas nuo teismo nutarties pripažinti bendrovę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos, yra suėjęs 2020 m. rugsėjo 8 d., taigi, pasibaigęs daugiau nei prieš 4 metus iki skundžiamos nutarties priėmimo dienos, dar daugiau, pirmosios instancijos teismo jau buvo pratęstas net 5 kartus (žr. šios nutarties 2–3 punktus), bendrovės likvidavimo procedūrų bendrovės nemokumo administratorė dar nėra užbaigusi.

31. Apeliantės manymu, bendrovės likvidavimo terminas skundžiama nutartimi turėjo būti pratęstas dar kartą dėl bendrovės naudai tebevykdomo išieškojimo iš buvusio bendrovės vadovo A. S., kuriam bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe priklauso 51 820 Eur vertės nekilnojamasis turtas. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

32. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą išaiškinta, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą (atitinkamai, ir JANĮ 84 straipsnio 3 dalyje nustatytą 12 mėnesių terminą) teismas gali pratęsti tik išimtiniais atvejais ir konkrečiam laiko tarpui, kai egzistuoja objektyvios (tiek nuo bendrovės kreditorių, tiek nuo bendrovės nemokumo administratoriaus valios nepriklausančios) priežastys, kliudančios baigti bankroto procedūrą, ir tik tiek, kiek protingomis ir normaliomis laiko bei darbo sąnaudomis reikia procedūroms baigti. Prasidėjus bendrovės likvidavimo procedūroms, tiek nemokumo administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus ar atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus bei teisingai išspręsti bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-571-241/2017; 2018 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1508-823/2018; 2021 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-263-381/2021). Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad bendrovės likvidavimo procedūra negali tęstis neapibrėžtą laiką, todėl likvidavimo terminas gali būti pratęsiamas tik išimtiniais atvejais, nustatant konkretų bei neilgą pratęsimo laiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1234/2013; 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-214-407/2021). Pažymėta ir tai, kad vien tik formalus bankroto procedūrų tęsimas neužtikrintų nei kreditorių, nei bendrovės interesų apsaugos ir pažeistų bankroto proceso tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-452-567/2024, 59 punktas).

33. Teismų praktikoje taip pat jau buvo pasisakyta ir tokiu aspektu, kad kuo ilgiau trunka juridinio asmens likvidavimo procedūra, tuo didesnės administravimo išlaidos ir, atitinkamai, mažesnės kreditorių, kurių interesams užtikrinti pirmiausia ir yra skirta bankroto procedūra, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, ilgiau neapibrėžtoje padėtyje išlaikomi su bankroto proceso metu likviduojamu verslu susiję asmenys. Be to, kuo ilgesnis bankroto procesas, tuo didesnės valstybės sąnaudos, kurios patiriamos teisminio bankroto procese, pačiu brangiausiu būdu likviduojant juridinį asmenį (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-222-330/2017). Juridinio asmens likvidavimo etape yra sprendžiami su turto realizavimu susiję klausimai, kuriuos išsprendus yra užbaigiamos bankroto procedūros, o kartu ir bankroto byla. Šiame bankroto proceso etape vyrauja likvidacinis tikslas, kuris reiškia, kad tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti ir priimti tokius sprendimus bei atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus bei operatyviai ir teisingai išspręsti bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-330/2017; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-826-450/2019; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1014-450/2022).

34. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens veiklos pabaigos konstatavimo (tas pats vertintina ir sprendžiant juridinio asmens likvidavimo termino pratęsimo klausimą), esminę reikšmę turi pagrįstos prielaidos, ar egzistuoja galimybė didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus; vykstantys teisminiai ginčai, kuriuose bankrutavusi bendrovė dalyvauja vienu ar kitu procesiniu statusu, patys savaime neriboja galimybės konstatuoti jos veiklos pabaigą, jai (bendrovei) atitinkant įstatyme numatytas sąlygas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1197-330/2017; 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-969-881/2020; 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-214-407/2021; 2023 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-220-567/2023).

35. Taigi, nors apeliantė procesiniuose dokumentuose teigia, kad bendrovės naudai yra vykdomas išieškojimas iš buvusio bendrovės vadovo A. S., kuriam bendrai su kitu asmeniu nuosavybės teise priklauso 51 820 Eur vertės nekilnojamasis turtas, civiliniame procese leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnis) nepagrindė, kad egzistuoja reali galimybė per apeliantės nurodytą laikotarpį, kuriam prašoma pratęsti bendrovės likvidavimo terminą (t. y. per 6 mėnesius), išieškoti iš A. S. skolą ar jos reikšmingą dalį, kuri būtų paskirstyta kreditorių reikalavimams tenkinti. Būtent tokią savo poziciją apeliantė grindžia vien abstraktaus pobūdžio prielaidomis apie būsimo išieškojimo rezultatyvumą.

36. Šiame kontekste vertinant galimybės, ar per apeliantės nurodytą 6 mėnesių laikotarpį gali pavykti išieškoti iš A. S. skolą, kuri būtų paskirstyta kreditorių reikalavimams tenkinti, realumą, aktualios ir pirmosios instancijos teismo, remiantis LITEKO duomenimis, nustatytos faktinės aplinkybės, kad kitose bylose esanti informacija leidžia daryti išvadą apie skolininko A. S. 2023 m. gegužės 17 d. sudarytą povedybinę sutartį. Tikėtina, kad povedybinės sutarties 3.1 papunktyje nustatytomis sąlygomis A. S. yra pakeitęs Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą sutuoktinių turto teisinį režimą ir, atitinkamai, apribojęs galimybes pagal jo atžvilgiu išduotą vykdomąjį dokumentą vykdyti išieškojimą iš turto, registruoto jo sutuoktinės vardu (CK 3.114 straipsnio 1 dalis). Tokia situacija patvirtina išieškojimo galimybių iš apeliantės nurodyto turto sumažėjimą.

37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrindė ir argumentų apie realias galimybes per 6 mėnesių laikotarpį iš bendrovei priklausančių reikalavimo teisių gauti lėšų, skirtų kreditorių reikalavimams tenkinti. Kaip matyti iš 2024 m. gruodžio 19 d. bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 6, jame 3 darbotvarkės klausimu priimtu nutarimu kreditorių susirinkimas nusprendė bendrovės reikalavimo teisę skolininko A. S. atžvilgiu pardavinėti iš varžytynių. Minėtu nutarimu patvirtinta reikalavimo teisių pardavimo kaina ir tvarka (turto pardavimą vykdant 8 etapais, reikalavimo teisių pardavimo kainą mažinant palaipsniui nuo, atitinkamai, 107 655 Eur iki 3 364 Eur), leidžia padaryti išvadą, kad būtent toks turto pardavimo būdo taikymas užsitęstų pakankamai ilgai. Be to, ir parduotino turto rūšis (turtinis reikalavimas fiziniam asmeniui) kelia pagrįstų abejonių dėl tokio turto paklausos. Ši aplinkybė teikia papildomą pagrindą abejoti, kad, parduodama nurodytą turtą, bendrovė per 6 mėnesius gautų reikšmingo dydžio lėšų kreditorių reikalavimams patenkinti.

38. Nesutiktina ir su apeliantės atskirojo skundo teiginiais, kad šioje bendrovės nemokumo proceso stadijoje sprendimas dėl bendrovės pabaigos negali būti priimtas, kol bendrovė turi nerealizuoto turto (reikalavimo teisę į A. S.), priešingu atveju nebūtų įgyvendinta bendrovės kreditorių reikalavimo teisė į bendrovei žalą sukėlusį buvusį vadovą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta tokiu aspektu, kad bendrovės likvidavimo procedūros užbaigimas neužkerta kelio bendrovės kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (arba buvo patenkinti iš dalies), pretenduoti į naujai atsiradusį likviduotos dėl bankroto bendrovės turtą. Tuo atveju, jeigu po juridinio asmens pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti šios bendrovės kreditorių reikalavimai, kreditoriai turi teisę kreiptis į juridinio asmens bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis bendrovės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2098/2012; 2019 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-826-450/2019; 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-969-881/2020).

39. Taigi, skirtingai nei tvirtina apeliantė, kreditorių teisė į teisminę gynybą (finansinių reikalavimų patenkinimą) yra užtikrinama net ir po sprendimo dėl juridinio asmens pabaigos priėmimo ir juridinio asmens išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Todėl ir bendrovės likvidavimo procedūros užbaigimas, jos nepratęsiant jau šeštą kartą, nepažeistų kreditorių interesų, susijusių su bendrovės įgyta reikalavimo teise į buvusį jos vadovą A. S.

40. Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su skundžiamos nutarties motyvais, kad vien aplinkybė, jog bendrovės kreditoriai 2024 m. lapkričio 27 d. vykusiame bendrovės kreditorių susirinkime 5 darbotvarkės klausimu nusprendė pratęsti bendrovės likvidavimo terminą 6 mėnesiams, įpareigoję nemokumo administratorę kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, nesuponuoja išvados, kad egzistuoja savaime pakankamas pagrindas pratęsti likvidavimo terminą. Diskreciją pratęsti ar nepratęsti likvidavimo terminą turi ne kreditoriai, o nemokumo bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis), kurio neriboja šiuo klausimu kreditorių susirinkime išreikšta kreditorių valia ir kuris, kaip nurodyta pirmiau, pratęsia likvidavimo terminą tik išimtiniais atvejais ir tam esant objektyviam pagrindui.

41. Pirmosios instancijos teismo įvertinimo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo dar kartą pratęsti likvidavimo terminą bendrovei, kurios bankroto procesas prasidėjo (iškelta bankroto byla) prieš beveik 7 metus, nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai, kad nėra nemokumo administratorės kaltės dėl užsitęsusios bendrovės likvidavimo procedūros. Viena vertus, tokia aplinkybė, kaip bendrovės nemokumo administratorės kaltės (ne)buvimas, nėra įstatyme įtvirtinta sąlyga, kuri galėtų lemti išvadą apie pagrindo pratęsti likvidavimo terminą (ne)buvimą. Kita vertus, bendrovės likvidavimo procedūra taip pat trunka jau labai ilgai – daugiau nei 6 metus (nuo 2018 m. rugsėjo 8 d.), ji daugiau kaip 3 kartus viršija ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą maksimalų 24 mėnesių terminą juridinio asmens likvidavimo dėl bankroto procedūroms užbaigti. Pažymėtina, kad likvidavimo terminas ne kartą buvo tęsiamas dėl iš esmės tų pačių faktinių aplinkybių (dėl galimybės didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus), tačiau tokio deklaruoto tikslo pasiekti nepavyko.

42. Konstatuotina, kad apeliantės nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog, pratęsus bendrovės likvidavimo terminą dar 6 mėnesiams, egzistuoja reali galimybė didesne apimtimi patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Kreditorių reikalavimų patenkinimo tikimybė šiuo konkrečiu atveju yra grindžiama vien apeliantės prielaidomis. Likvidavimo procedūrų tęsimas dėl vykstančio bylinėjimosi ar skolos bankrutavusios bendrovės naudai išieškojimo, nenustačius tam teisėto faktinio pagrindo, neatitiktų viešojo intereso, prieštarautų bankroto proceso principams bei tikslams, šio instituto taikymo išimtinumui ir nuosekliai šiuo klausimu formuojamai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-214-407/2021; 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1190-553/2021; 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1385-798/2021; 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1014-450/2022; 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1067-553/2022; 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1165-934/2022; 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-452-567/2024; 2024 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888-934/2024).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.