Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-941-1161/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-12-15
Bylos Nr.: eI2-941-1161/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-09820-2023-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Indrė Žvaigždinienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: S.A.
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-941-1161/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09820-2023-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.4; 24.7; 57.3; 57.4; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 15 d.Vilnius

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo S.A. advokatei E.J.,atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atstovei E.Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.A. patikslintą skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo ir turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S.A. kreipėsi į teismą su skundu (kurį patikslino) ir prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. A51-179170/23(3.3.26E-MAS) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) pareiškėjui 716,32 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 716,32 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas: 300 Eur už žalos skaičiavimo ataskaitos parengimą, 22,50 Eur žyminio mokesčio sumą, 726 Eur už advokato išlaidas.

Pareiškėjas patikslintame skunde nurodo, kad (duomenys neskelbtini) ryte, adresu (duomenys neskelbtini), lūžo ąžuolo dalis ir nukrito ant šalia esančio pareiškėjui priklausančio garažo, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Garažas). Dėl nukritusio sulūžusio medžio Garažas buvo apgadintas. Apie įvykį Garažo savininkas pranešė Vilniaus miesto savivaldybei, kurios atstovai atvyko į įvykio vietą ir įvykį užfiksavo.

Teigia, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) teikė pranešimą Naujininkų seniūnijai (duomenys neskelbtini) dėl avarinės būklės ąžuolo, pridėdamas ąžuolo koordinates ir nuotraukas. Iš nuotraukų buvo matyti, kad iš vidaus medis supuvęs ir sudaro pavojų šalia esančiam turtui ir žmonėms. Pareiškėjo pranešimas buvo išnagrinėtas (duomenys neskelbtini), tačiau iki (duomenys neskelbtini) įvykio jokių veiksmų imtasi nebuvo.

Paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) pateikė Administracijai skundą su prašymu atlyginti jam padarytą 500 Eur turtinę žalą dėl sugadinto garažo. Administracijos Miesto aplinkos skyrius (duomenys neskelbtini) Sprendimu atsisakė kompensuoti padarytą žalą ir nurodė, kad: 1) ąžuolas augo garažų bendrijos teritorijoje, todėl Administracijos nuomone, jo sutvarkymu turėjo pasirūpinti būtent bendrija; 2) Administracija sutinka, kad medžio būklė buvo bloga, tačiau šiuo atveju nėra aišku, kas būtent lėmė medžio lūžimą, ar jo būklė, ar stiprus vėjas. Pažymi, kad atsakovės nuomone, pareiškėjo pateikti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju egzistuoja visos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintos būtinosios sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas atmeta Sprendime nurodytą teiginį, kad medis augo garažų bendrijos teritorijoje, todėl medžio kirtimu turėjo užsiimti būtent garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrija). Argumentuoja, kad Bendrijai, (duomenys neskelbtini), nebuvo perduotas naudojimui valstybės žemės sklypas. Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), suformuotas nebuvo. Teigia, kad tai patvirtina kadastro žemėlapio ištrauka, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro paieškos lapas apie Bendrijos žemės sklypų valdymą, Bendrijos pirmininko atsakymas. Tvirtina, kad ąžuolas, (duomenys neskelbtini), augo Savivaldybės teritorijoje.

Nurodo Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos (Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis,<...> parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pažymi, kad pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Paaiškina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintų Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių (toliau – ir Inventorizavimo ir apskaitos taisyklės) 2 punktas nurodo, kad želdynų ir želdinių inventorizavimo tikslas – įvertinti želdynų ir želdinių kiekybinę ir kokybinę būklę, numatyti jų apsaugos, naudojimo ir atkūrimo priemones, sukurti želdinių apskaitos duomenų bazę. Taip pat nurodo Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) 1 punktą, pagal kurį medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, vejų ir gėlynų priežiūros pagrindinius reikalavimus. Priežiūros taisyklėmis taip pat turi vadovautis savivaldybės (3 punktas). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – šalinti pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas (43 punktas), taip pat patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (44 punktas).

Argumentuoja, kad Savivaldybė, vykdydama savo savarankiškas funkcijas pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą, būdama atsakinga, be kita ko, ir už savivaldybės teritorijoje esančių želdinių apsaugą, tvarkymą ir kūrimą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės tiek žmonėms, tiek ir jų turtui.

Pažymi, kad pareiškėjas elgėsi apdairiai ir rūpestingai, nes apie tai, kad konkretus medis kelia pavojų žmonių turtui ir sveikatai, atsakovei pranešė, tačiau būtent atsakovė nesiėmė jokių veiksmų ir į pareiškėjo skundą nesureagavo. Teigia, kad atsakovė turėjo duomenų apie tai, kad pakankamai aukšto medžio būklė buvo prasta, kad yra didelė grėsmė, jog medis lūš arba išvirs. Tinkamai ir laiku atsakovei sureagavus, pareiškėjui priklausančio turto sugadinimo galima buvo išvengti.

Argumentuoja, kad atsakovė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti; nėra abejonių, kad tarp neteisėto Savivaldybės neveikimo ir pareiškėjui priklausančio garažo apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys.

Nurodo, kad pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (duomenys neskelbtini) pažymą Nr. (5.58-10)-88 (toliau – ir (duomenys neskelbtini) Pažyma) Vilniaus aviacinės meteorologijos (AS) duomenimis (duomenys neskelbtini) didžiausias vėjo greitis: 0 val. – 13 m/s, 3 val. – 13 m/s, 6 val. – 22 m/s, 9 val. – 22 m/s, 12 val. –13 m/s. Paaiškina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1701 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl ekstremalių įvykių kriterijų patvirtinimo“ 2.1.1 punkte apibrėžta, jog labai smarki audra, viesulas, škvalas būna tada, kai maksimalus vėjo greitis siekia nuo 28 iki 32 m/s. Pažymi, kad (duomenys neskelbtini) pažymoje nėra nurodyta, kad vėjo greitis siekė ar galėjo siekti nuo 28 iki 32 m/s. Atsižvelgiant į tai sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kad medžio lūžimą lėmė stichinis meteorologinis reiškinys bei atitinkamai nenugalima jėga (force majeure).

Nurodo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, pagal kurią žala, be kita ko, yra asmens turto netekimas arba sužalojimas; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taip pat nurodo, jog Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių. Žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1672-415/2020).

Paaiškina, kad siekdamas nustatyti padarytos žalos mastą ir galimas garažo remonto išlaidas, kreipėsi į specialistą T.M., kv. atest. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris atliko pažeidimų, padarytų Garažo įrengimui dėl (duomenys neskelbtini) užvirtusios medžio šakos, atstatymo kaštų skaičiavimą. Nurodo, kad apžiūros, kuri vyko (duomenys neskelbtini), metu, adresu (duomenys neskelbtini), buvo atliekami matavimai, kurių pagalba gaunami pažeistų dalių / elementų ištaisymo / remonto kiekiai. Gauti rezultatai suvesti į Lentelę Nr.1. Pažymi, kad atsižvelgiant į specialisto nustatytą žalą / pažeidimus ir jų ištaisymo kiekius, sudaryta atstatymo darbų sąmata pagal statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo metodiką, kurios dydis 716,32 Eur.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir prašė patikslintą skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į patikslintą skundą su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti; taip pat prašo netenkinus prašymo dėl patikslinto skundo atmetimo, atsižvelgus į atsiliepime išdėstytus argumentus, sumažinti skunde nurodytą nuostolių dydį.

Atsakovė nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, pagal kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taip pat nurodo, kad pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalį skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Pabrėžia, kad Sprendime nurodyti pagrindai, dėl kurių atsisakoma atlyginti turtinę žalą, tačiau tai neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Teigia, kad Sprendime yra išdėstyta pozicija ir paaiškinta, dėl kokių priežasčių atsakovė geranoriškai nesutinka atlyginti žalą. Pažymi, jog Sprendime atsakovė nurodė, kad manydamas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir turėdamas tai pagrindžiančių duomenų dėl žalos atlyginimo, jis turi teisę kreiptis į teismą bendrąja ieškinio teisenos tvarka. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindžia būtinumo panaikinti Sprendimą. Atsakovė mano, kad šis Sprendimas nesukelia jokių teisinių pasekmių pareiškėjui bei šis Sprendimas neužkerta kelio kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Laiko, kad šis Sprendimas tik parodo tai, kad atsakovė geranoriškai atsisakė atlyginti pareiškėjui turtinę žalą. Pažymi, kad ginčijamame Sprendime pareiškėjui nėra suformuluotų jokių teisių ir pareigų, nėra nustatytos, pakeistos ar naikinamos tam tikros pareiškėjo teisės ar pareigos, įtvirtintos galiojančiuose teisės aktuose, taip pat nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės. Sprendime tik pateiktas atsakovės nesutikimas atlyginti turtinę žalą. Daro išvadą, kad Sprendimas pagal turinį, yra tik informacinio – paaiškinamojo pobūdžio ir pats savaime tokio turinio aktas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teigia, kad nors atsakovė ir išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, priimdama Sprendimą, tačiau, kaip jau minėta, net ir tuo atveju, jei Sprendimas būtų panaikintas, pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų (Sprendimu pareiškėjui nėra sukurtų teisių ir pareigų, nėra taikytų jokių neigiamo poveikio priemonių). Akcentuoja, kad šiuo atveju Sprendimas vertintinas tik kaip paaiškinamojo, informacinio pobūdžio aktas.

Pakartoja, kad pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Argumentuoja, kad iš šio teisinio reguliavimo seka, kad asmens teisės ar intereso, kurie nėra saugomi įstatymo, administracinis teismas negali apginti. Taigi tais atvejais, kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Kadangi ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nėra nustatoma konkrečių teisių ir pareigų, o tik pateikiama atsakovės pozicija, kuri pareiškėjui nėra privaloma ir neapriboja jo teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, daro išvadą, kad dėl tokio teisinių pasekmių negalinčio sukelti ir nesukeliančio akto ginčo nagrinėjimas yra beprasmis, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Argumentuoja, kad tuo tarpu išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą (žr. pvz., LVAT 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-505/2009). Teigia, kad tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas, minėtoje nutartyje, be kita ko, grindė tuo, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, kad asmens teisės nėra pažeidžiamos, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nurodo, jog Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2011). Daro išvadą, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą nurodytų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

Argumentuoja, kad pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis), ją sukėlusio asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio buvimą (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis). Pabrėžia, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka būtent pareiškėjui. Teigia, jog LAT praktikoje pripažįstama, kad ginčuose tarp nukentėjusiojo ir atsakingo už žalą asmens bylose dėl žalos atlyginimo: procesinė pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas tenka būtent nukentėjusiam asmeniui, išskyrus kaltę, nes yra preziumuojama. Pažymi, jog tam, kad būtų priteista patirta turtinė žala, teismui turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tokios žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Argumentuoja, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų visuma, kurios lemtų civilinės atsakomybės atsakovei atsiradimą.

Paaiškina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ši sąlyga yra būtina civilinės atsakomybei kilti. Vadovaujantis šiame straipsnyje įtvirtinta bendra civilinės atsakomybės prielaida laiko, jog pareiškėjui neįrodžius atsakovės veiksmų neteisėtumo, negalima konstatuoti, jog ji yra atsakinga už kilusią žalą.

Nurodo, kad įrodymai yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Teigia, kad šiuo atveju, pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles pareiškėjas, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, privalo įrodyti atsakovės neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo.

Atkreipia dėmesį, jog pagal Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų įstatymo 18 straipsnio 4 dalis numato, jog šios pareigos įgyvendinimo tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Inventorizavimo ir apskaitos taisyklės. Šių taisyklių 3 punkte nurodyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu yra atliekamas kas 10 (dešimt) metų. Teigia, jog šis 10 (dešimties) metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Pastebi, jog savo pareigą atsakovė, kiek leidžia objektyvios aplinkybės (tam skiriamos lėšos ir turimi žmogiškųjų išteklių resursai), vykdo.

Pažymi, kad pareiškėjo į bylą pateikti duomenys nepatvirtina buvus kokius nors neteisėtus atsakovės veiksmus ar neveikimą. Mano, kad pareiškėjas skunde neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Taip pat pažymi, jog taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalis), galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi teisėtais, taip pat ir tie, kuriais kam nors yra padaryta žala. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Vadovaujamasi tuo, kad žala padaroma veiksmais, kurių teisėtumas patikrinamas ne vien pagal civilinės teisės, bet ir pagal kitų teisės šakų normas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teigia, kad atsakovė nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), susijusių su įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų savivaldybėms nustatyta pareiga organizuoti jų teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą bei apskaitą.

Pažymi, kad medis, apie kurį kalba pareiškėjas, yra žinomas (duomenys neskelbtini) ąžuolas, kuris yra laikytinas šios vietovės žinomu objektu. Šis ąžuolas net google.com pažymėtas kaip lankytinas objektas.

Atsakovė susipažinusi su pareiškėjo pateikta žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaita (toliau – ir Ataskaita), pažymi, kad ši ataskaita vertinama kritiškai. Atkreipia dėmesį, kad pateiktoje Ataskaitoje fiksuota, kad apžiūra yra atlikta tik (duomenys neskelbtini) (net vėliau, nei pateiktas (duomenys neskelbtini) Sprendimas), nors įvykis įvyko (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus 1,5 mėnesio. Dėl nurodytų priežasčių itin kritiškai vertina, kad fiksuoti pažeidimai yra susiję būtent su (duomenys neskelbtini) įvykiu.

Nurodo, jog Ataskaitoje nurodyta, kad apžiūros metu, vykusios (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuota (duomenys neskelbtini) užvirtusios medžio šakos padaryti ruloninės bituminės dangos kiauryminiai pažeidimai / prakirtimai ir pakabinto kvadratinio latako sulankstymai. Stogo dangos ryškiausi pažeidimai yra trys. Atsakovė pažymi, kad Ataskaitoje niekaip nėra pagrindžiama, kad būtent dėl (duomenys neskelbtini) įvykio atsirado pažeidimai. Atkreipia dėmesį, kad Ataskaitoje nėra atliekamas lyginamasis garažo tyrimas, kuomet lyginama garažo būklė iki įvykio ir po įvykio. Daro išvadą, jog negalima konstatuoti, kad galimų pažeidimų nebuvo iki (duomenys neskelbtini) įvykio, be to, pažeidimai galėjo atsirasti dar ir 1,5 mėnesio bėgyje, nes apžiūra atlikta (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad garažas vėliausiai pastatytas (duomenys neskelbtini), t. y. praėjo jau nemažas laikas nuo garažo pastatymo (32 metai), todėl visuomet yra galimas natūralus nusidėvėjimas, apie kurį pareiškėjas nepaminėjo ir Ataskaitoje apie nusidėvėjimą taip pat nekalbama.

Nurodo, jog Ataskaitoje fiksuojama, kad apžiūros metu buvo užfiksuota, kad dėl (duomenys neskelbtini) užvirtusios medžio šakos (smūginio / dinaminio poveikio) susidaręs fasado sienos pažeidimas. Fiksuojama, kad garažo vakarinio fasado dalyje tarp plytų siūlių (skiedinio) susidarę vertikalūs įtrūkiai. Atsakovė pažymi, kad vėlgi niekaip Ataskaitoje nepagrįsta, kad būtent dėl (duomenys neskelbtini) įvykio atsirado minėti pažeidimai, o tik formaliai nurodoma. Pakartotinai pažymi, kad fasado sienos būklė nebuvo lyginama su būkle iki įvykio, tad objektyviai konstatuoti, jog minėti pažeidimai atsirado dėl (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo.

Analogiškos pozicijos atsakovė laikosi ir dėl ventiliacijos vamzdžio. Paaiškina, kad Ataskaitoje nurodyta, jog apžiūros metu buvo užfiksuota, kad (duomenys neskelbtini) užvirtusi medžio šaka suskaldė sienoje įmontuotą keraminį ventiliacijos vamzdį. Teigia, jog negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad vamzdžio suskaldymas nutiko būtent po (duomenys neskelbtini) įvykio. Teigia, kad to nepagrindžia ir Ataskaitoje pateiktos išvados, kadangi jos yra surašytos formaliai, po 1,5 mėnesio ir fiksacijų dėl to, kad ventiliacijos vamzdis buvo tvarkingas iki įvykio, nėra.

Nurodo, kad Ataskaitoje buvo tiriami vidaus lubos bei sienos ir Ataskaitoje pažymėta, jog apžiūros metu buvo užfiksuota, kad dėl smūginės jėgos nuo (duomenys neskelbtini) užvirtusios medžio šakos įtrūko plokščių tarpusavio sandūros ir sandūra su siena. Taip pat prie pažeisto ventiliacijos vamzdžio, susidarę sienos tinke įtrūkiai. Užsakovas pateikė fotofiksacijas, kad per pažeistą stogo dangą, plokščių siūles garažo viduje skverbiasi vanduo. Fiksuojamos dangos ties siūlėmis patamsėjusios vandens vietos, ant grindų paviršiaus ištrupėjusio tinko liekanos. Atsakovė teigia, kad vėlgi nėra jokių pagrįstų ir objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad būtent dėl (duomenys neskelbtini) įvykio atsirado vidaus lubų bei sienų pažeidimai, nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad iki įvykio vidaus lubos bei sienos buvo sandarios.

Apibendrina, kad įvertinus tai, kas yra išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko yra pagrindas atlyginti žalą pareiškėjui.

Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra įtvirtintas principas, kad nuostoliai turi būti realūs, atitikti protingumo ir teisingumo principus. Paaiškina, jog Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje numatytas visiškas nuostolių atlyginimas, tačiau jis nėra absoliutus ir nustato ribotą civilinę atsakomybę. Visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti taikomas sąžiningai ir protingai, vadovaujantis bendrosiomis prievolių vykdymo taisyklėmis. Jis taip pat turi būti derinamas su nuostolių sumažinimo doktrina, pagal kurią nukentėjusysis privalo stengtis, kad išvengtų nuostolių arba neleistų jiems padidėti. Teigia, kad Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalis leidžia teismui, atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių tarpusavio santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Ši teisės norma teismui suteikia pagrindą ir leidžia įgyvendinti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, įtvirtintus Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 4 dalyje. Mano, kad žalos dydis šioje byloje nėra tinkamai pagrįstas ir įrodytas, t. y. nėra pateikta įrodymų, kad visos išlaidos patirtos būtent dėl žalos, kurią sukėlė nuvirtęs medis (šaka).

Argumentuoja, kad pagal teismų praktiką, pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį. Pažymi, jog su pareiškėjo nurodytu žalos dydžiu kategoriškai nesutinka. Pakartoja, jog piniginės žalos išraiška yra nuostoliai, tačiau Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas principas, kad nuostoliai turi būti realūs, atitikti protingumo ir teisingumo principus, šalims draudžiama kurti hipotetinius arba preliminarius nuostolius. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas žalos dydį grindžia Ataskaitoje pateikta lokaline sąmata (pabrėžia, kad sąmatoje nurodyta, kad garažas priklauso A.A.). Pakartoja, jog atsiliepime jau paaiškino, kad negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad Ataskaitoje nurodyti pažeidimai atsirado išimtinai tik po (duomenys neskelbtini) įvykio. Teigia, kad pareiškėjas nepagrindžia, kad būtina iš tikrųjų atlikti visus sąmatoje aprašytus remontus ir pažymi, kad tie darbai vis dar neatlikti.

Atsakovė pažymi, kad sąmatoje jau yra paskaičiuotas 21 proc. PVM. Taip pat pažymi, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių priskaičiuotos sumos mokėjimą. Nurodo, kad LAT 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, vertinant, ar remonto išlaidas (t. y. draudimo išmoka) turi būti įtraukta PVM suma, išaiškinta, kad tuo atveju, kai remonto darbai nebuvo atlikti, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų remonto darbams atlikti, vertė be PVM. Teigia, jog kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog nurodomas objektas buvo suremontuotas skunde (sąmatose) nurodoma apimtimi, sąmatose nurodyta PVM suma negali būti priteisiama kaip patirta žala. Atkreipia dėmesį, kad tą pažymėjo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2021 m. birželio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I2-2791-331/2021, 2022 m. birželio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-2836-1114/2022, 2023 m. vasario 7 d. sprendime Nr. eI2-1253-983/2023.

Pastebi, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Pažymi ir tai, kad atsižvelgiant į žalos kilimo aplinkybes, nagrinėjamų bylų pobūdį ir kitas aplinkybes, nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos priteistinos žalos dydis nagrinėjamu atveju galėtų būti mažintinas vienu trečdaliu (pvz., LVAT administracinėse bylose Nr. A-3725-552/2017, eA-1038-1062/2017, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėse bylose Nr. I2-2791-331/2021, eI2-2836-1114/2022). Atkreipia dėmesį, jog tiek esant sutartinei, tiek deliktinei atsakomybei teismas savo iniciatyva (ex officio) gali sumažinti nuostolių (žalos) atlyginimo dydį, todėl atsakovė prašo atsižvelgti į Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalį ir sumažinti pareiškėjo reikalaujamą žalos dydį.

Nurodo Civilinio kodekso 6.247 straipsnį, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teigia, kad teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Argumentuoja, kad nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovės, jeigu ji elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą. Taip pat svarbi yra atsakomybės prigimtis ir įprasta gyvenimiška rizika.

Pakartoja, kad atsakovė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala, neatliko bei tinkamai vykdė visus įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nurodo Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Paaiškina, kad minėto straipsnio 2 dalyje nenugalima jėga yra įvardijama kaip neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Papildomai pažymi, jog vienas iš nenugalimos jėgos požymių teismų praktikoje yra pripažįstama tai, kad tokių aplinkybių nebuvo galima protingai numatyti, šalis negalėjo jų kontroliuoti ar užkirsti joms kelio. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini), įvykio metu remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis Vilniuje vyravo iki 22 m/s vėjas. Papildomai pažymi, kad teismų praktikoje pasisakoma, jog stiprus vėjas gali daryti įtaką žalos kilimui ir yra pakankama aplinkybė mažinti jos dydį (LVAT 2017 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1344-968/2017), o kai kurie teismai atleidžia nuo civilinės atsakomybės arba priteisiamos žalos dydis mažinamas dėl stichinės jėgos aplinkybių, remdamiesi ne Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 ir 2 dalimis, o Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-830-657/2016). Mano, kad šioje situacijoje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į Civilinio kodekso 6.253 straipsnį, kada civilinė atsakomybė netaikoma arba kada asmuo yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (force majeure aplinkybės). Tai yra neišvengiamos ir asmens nekontroliuojamos, bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.

Teigia, jog tai, kad oro sąlygos turėjo įtakos žalos atsiradimui pripažįsta ir pats pareiškėjas. Savo (duomenys neskelbtini) skunde pareiškėjas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) ankstyvo ryto audros metu dalis medžio lūžo. Pabrėžia, kad anksti ryte buvo fiksuojamas 22 m/s vėjas, kuris kvalifikuojamas kaip pavojingas meteorologinis reiškinys – smarkus vėjas (pagal Hidrometeorologinės tarnybos byloje pateiktą raštą). Taip pat pabrėžia, kad pagal visuotinai pripažįstamą empirinę vėjo intensyvumo skalę, t. y. Boforto skalę , jeigu vėjo greitis yra nuo 20,8 m/s iki 24,4 m/s, toks reiškinys kvalifikuojamas kaip stipri audra. Atsakovė primena, kad anksti ryte buvo fiksuotas 22 m/s vėjas.

Apibendrina, kad šioje byloje, tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad skundas yra pagrįstas, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo.

Argumentuoja, kad pareiškėjas neturėjo mokėti žyminio mokesčio, todėl žyminis mokestis jam turi būti grąžintas ir neturi būti priteistas iš atsakovės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į patikslintą skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti.

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) sprendimo Nr. A51-179170/23(3.3.26E-MAS) teisėtumo ir pagrįstumo bei Vilniaus miesto savivaldybės pareigos atlyginti turtinę žalą, atsiradusią nulūžus medžio šakai ant Garažo ir jį apgadinus.

VĮ Registrų centro 2023 m. gruodžio 7 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą – garažą (boksą) Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) A.A. (duomenys neskelbtini) prašymu / skundu / pareiškimu (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas kompensuoti padarytą žalą, kurios vertė yra 500 Eur arba atlikti Garažo remonto darbus. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) ankstyvo ryto audros metu dalis medžio lūžo ir nukrito ant šalia esančio Garažo (kurio savininkas yra pareiškėjo (duomenys neskelbtini) S.A.), sugadino stogo dangą, lataką, trūko dalis išmūrytos sienos. Prašyme taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Naujininkų seniūniją dėl (duomenys neskelbtini) esančio ąžuolo, kuris akivaizdžiai buvo avarinės būklės; siuntė nuotraukas, medžio koordinates. Pažymėjo, kad atsakymą gavo, želdininkams apie ąžuolą Naujininkų seniūnija pranešė. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) nurodytas prašymas buvo išnagrinėtas, tačiau per tą laiką pastebėjo, jog su medžiu jokie darbai nebuvo atlikti. Prašyme nurodyta pareiškėjo banko sąskaitą.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto aplinkos skyrius (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. A51-179170/23(3.3.26E-MAS), atsakydamas į Prašymą, pateikė informaciją, kad Prašyme pateikti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju egzistuoja visos Civiliniame kodekse įtvirtintos būtinosios sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) Vilniaus miesto savivaldybės civilinei atsakomybei kilti, nurodė, kad dėl to Prašymo dėl kompensacijos už patirtą žalą patenkinti negali. Pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenų civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tačiau Civilinio kodekso 6.247 straipsnis numato, kad asmeniui yra atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nurodė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą ir pažymėjo, kad atitinkamai, želdynų ir želdinių tvarkymas Vilniaus mieste vykdomas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimų Nr. 1-446 patvirtintomis Vilniaus miesto savivaldybės želdynų ir želdinių apsaugos taisyklėmis, kurios buvo parengtos vadovaujantis Želdynų įstatymu, šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais ir kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Taip pat pažymėjo, kad Želdynų įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad būtent želdinių savininkai ar valdytojai turi tinkamai prižiūrėti želdinius. Sprendime Administracija nurodė, kad turimais duomenimis, lūžęs ąžuolas augo Bendrijos teritorijoje, todėl mano, kad jo sutvarkymų turėjo pasirūpinti būtent Bendrija. Administracija sutiko, kad nurodyto medžio būklė buvo bloga, tačiau pažymėjo, kad šiuo atveju nėra aišku, kas būtent lėmė medžio lūžimą, ar jo būklė, ar būtent stiprus vėjas. Pateikė informaciją, kad panašiais atvejais sprendimai dėl atsakomybės ir žalos atlyginimo priimami teismo keliu. Manė, kad jei pareiškėjo teisės buvo pažeistos ir turėdamas tai pagrindžiančių duomenų, dėl žalos atlyginimo pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą bendrąja ieškinio teisenos tvarka.

Taip pat į bylą pateikta T.M. (duomenys neskelbtini) parengta žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaita Nr. 231121, kurioje padaryta galutinė išvada: garažui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), pažeidimų užfiksuotų (duomenys neskelbtini), atsiradusių dėl (duomenys neskelbtini) užkritusio medžio šakos, atstatymo kaštai sudaro: 716,32 su PVM. Skaičiavimai pateikti Lokalinėje sąmatoje Nr. 231121.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, ir prašydamas priteisti iš atsakovės turtinę žalą, kreipėsi į teismą.

Dėl žalos atlyginimo

Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (Civilinio kodekso 6.248 straipsnio 3 dalis).

Įvertinus nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-502/2025).

Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Teikiant teismui reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė (žr., pvz., LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-206-502/2025).

Taigi, šiuo atveju sprendžiant Savivaldybės (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, yra būtina nustatyti, kokios šios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Žemesnės instancijos teismas

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte nustatyta, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų yra kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose esančių želdynų ir želdinių apsauga, priežiūra ir tvarkymas, būklės stebėsena, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo organizavimas ir (ar) vykdymas, želdinių ir želdynų, neatsižvelgiant į žemės, kurioje jie yra, nuosavybės formą, inventorizavimas ir apskaita, atskirųjų želdynų žemės sklypų formavimo, šių sklypų kadastro duomenų nustatymo ir jų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą organizavimas.

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. lapkričio 22 d.) 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šiuo įstatymu joms priskirtų funkcijų vykdymą. Vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, be kita ko, organizuoja ir (ar) vykdo savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose esančių želdynų ir želdinių apsaugą, priežiūrą ir tvarkymą, būklės stebėseną, naujų želdynų kūrimą ir želdinių veisimą, želdinių ir želdynų, neatsižvelgiant į žemės, kurioje jie yra, nuosavybės formą, inventorizavimą ir apskaitą, dendrologiškai, ekologiškai, estetiškai vertingus, kultūros paveldui ir kraštovaizdžiui reikšmingus medžius ir krūmus skelbia saugotinais želdiniais (Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktas).

Želdynų įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalies 3 ir 6 punktuose nustatyta, kad savivaldybės vykdomosios institucijos organizuoja ir (ar) vykdo savivaldybės želdynų ir želdinių teritorijose esančių želdynų ir želdinių apsaugą, priežiūrą ir tvarkymą, būklės stebėseną, želdynų kūrimą ir želdinių veisimą; atlieka želdynų ir želdinių tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo, želdynų ir želdinių inventorizavimo darbų priežiūrą. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalį už želdynų ir želdinių apsaugą atsako želdynų ir želdinių savininkai ar valdytojai. Želdynų įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešieji atskirieji želdynai tvarkomi ir prižiūrimi pagal želdynų projektus, išskyrus šiuos želdinių priežiūros ir tvarkymo darbus: kasmetinį medžių ir krūmų genėjimą, nudžiūvusių, pavojų gyventojams, jų turtui, statiniams ar eismo saugumui keliančių, invazinių medžių ir krūmų kirtimą, medžių ir krūmų atžalų pašalinimą, tręšimą, želdynų statinių ir įrenginių tvarkymą ir kitus želdynų ir želdinių priežiūros darbus, skirtus gerai fizinei ir estetinei želdyno būklei palaikyti.

Pagal Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalį želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – surinkti, apibendrinti ir šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka viešinti duomenis apie želdynų ir želdinių rūšinę sudėtį, plotus, želdinių parametrus, būklę, sudaryti sąlygas šiuos duomenis naudoti planuojant ir projektuojant želdynus, planuojant želdinių apsaugą, priežiūrą ir tvarkymą, vertinant želdynų plotų atitiktį teisės aktuose nustatytoms želdynų normoms ir nustatant želdynų ir želdinių būklės pokytį. Aptariamo straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad želdynai ir želdiniai inventorizuojami visoje savivaldybės teritorijoje, neatsižvelgiant į žemės, kurioje jie yra, nuosavybės formą. Želdynai ir želdiniai inventorizuojami surenkant pagrindinius duomenis (želdinio rūšį, želdyno rūšinę sudėtį, plotą) apie neurbanizuotoje teritorijoje esančius želdynus ir želdinius, žaliųjų jungčių želdinius, privačioje žemėje esančius želdynus ir želdinius ir išsamius duomenis (be pagrindinių duomenų, surenkami duomenys apie želdinių kiekį, amžių, aukštį, skersmenį, būklę, tvarkymo priemones) apie viešųjų atskirųjų ir priklausomųjų želdynų, viešųjų ir konfesinių kapinių, kelių, gatvių želdinius, kitus miestų, miestelių ir kaimo gyvenamųjų vietovių viešuosius želdynus ir želdinius. Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisykles tvirtina aplinkos ministras.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintų Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 13 d. iki 2024 m. spalio 30 d.) 2 punkte nustatyta, kad želdynų ir želdinių inventorizavimo tikslas – įvertinti želdynų ir želdinių kiekybinę ir kokybinę būklę, numatyti jų apsaugos, naudojimo ir atkūrimo priemones, sukurti želdinių apskaitos duomenų bazę. Pagal šių taisyklių 3 punktą želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu atliekamas kas 10 (dešimt) metų.

Vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, spręstina, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo užtikrinti šios savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsaugą, tvarkymą, vykdyti jų būklės stebėseną, t. y. iš esmės užtikrinti, kad jos teritorijoje augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad savivaldybės turi pareigą vykdyti želdynų ir želdinių stebėseną, inter alia (be kita ko) siekiant nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr., pvz., LVAT 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012; 2015 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-438/2015; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2179-662/2020). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose, savivaldybės deliktinei atsakomybei atsirasti pakanka konstatuoti, kad nebuvo tinkamai įgyvendinama bendro pobūdžio pareiga, kildinama iš atsakingo valdymo imperatyvų, taikant specialias priemones želdynų ir želdinių priežiūrai (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-620-415/2023).

Nagrinėjamu atveju iš viešai prieinamo https://www.geoportal.lt/map/ Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio (sklypų duomenų) matyti, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), neturi sklypo ribų ir kadastro numerio. Iš VĮ Registrų centro kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), neturi žemės sklypo numerio, nėra geodeziškai matuotas, jo ribos nėra pažymėtos. VĮ Registrų centro paieškos lapas apie Bendrijos žemės sklypų valdymą, patvirtina, kad Bendrija nuosavybės teise registruoto nekilnojamojo turto neturi. Iš nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad medis auga žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), kuris yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Atsakovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų nurodytas aplinkybes ir patvirtintų Sprendime padarytą išvadą, kad žemės sklypas, kuriame auga medis, kurio lūžusi šaka apgadino Garažą, yra valdomas Bendrijos. Tokiu atveju, teismas vertina, kad medis, kurio lūžusi šaka apgadino pareiškėjo Garažą, auga valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, todėl šiuo atveju spręstinas atsakovės deliktinės atsakomybės klausimas.

Teismas vertindamas atsakovės argumentus, kad atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, pažymi, kad savivaldybė, taikydama anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindų ir sąlygų vertinimo kontekste privalo imtis tokių veiksmų, kad būtų užtikrintas asmenų ir turto saugumas. Kokie tai veiksmai, koks yra nurodytos pareigos įgyvendinimo modelis, nėra reikšminga vertinant vienos iš sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti – konstatuojant neteisėtus veiksmus (veikimą arba neveikimą), egzistavimą (žr., pvz., LVAT 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1672-415/2020). Tai, kad Inventorizavimo ir apskaitos taisyklių 3 punkte nustatyta, jog želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu atliekamas kas 10 (dešimt) metų ir aplinkybė, kad savivaldybė šios inventorizavimo tvarkos laikosi kiek leidžia objektyvios aplinkybės, patvirtina tik tai, kad laikomasi bendrųjų reikalavimų, taikomų želdynų ir želdinių priežiūrai. Tačiau želdinių augimo vietos ypatumai, kitos aplinkybės lemia savivaldybės bendro pobūdžio pareigą, kildinamą iš atsakingo valdymo imperatyvų, taikyti specialias priemones želdynų ir želdinių priežiūrai. Akivaizdu, kad želdinių, augančių kiemuose priežiūrai privalu taikyti specialias sąlygas ir priemones, o neatliekant tokių veiksmų konstatuotinas neveikimas (nerūpestingumas ir neatidumas), kuris kvalifikuotinas kaip neteisėti veiksmai – deliktinės atsakomybės sąlyga. Be to, šiuo atveju, nors atsakovė atsiliepime nurodo, jog savo pareigą (prižiūrėti bei inventorizuoti želdinius) ji atlieka, kiek tai leidžia objektyvios galimybės, tačiau į bylą nepateikė jokių duomenų apie aktualios teritorijos želdinių priežiūrą, stebėseną, jos atlikimo dažnumą ir pan.

Be to, šiuo atveju teismas vertina ir tai, kad byloje esantys duomenys – (duomenys neskelbtini) elektroninis laiškas Naujininkų seniūnijai – patvirtina, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) A.A. kreipėsi į Naujininkų seniūniją dėl ąžuolo avarinės būklės, nurodydamas, kad krisdamos šio medžio šakos sugriautų ne vieną šalia esantį Garažą. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog ji po šio pranešimo gavimo dienos iki įvykusio įvykio ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų asmenų ir turto saugumui užtikrinti.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovė, būdama atsakinga už medžių priežiūrą, jų genėjimą, savalaikį šalinimą, buvo nepakankamai rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai teisės aktuose nustatytos pareigos, užtikrinti, kad asmenų turtui nekiltų grėsmė, nevykdė. Tokiu būdu pažeidė ir Civilinio kodekso 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Dėl savivaldybės neveikimo taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. netinkamos medžio prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), priežiūros, nulūžusi medžio šaka nukrito ant Garažo ir jį apgadino, todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus (neveikimą).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatyme ar sutartyje yra nustatyta ribota atsakomybė. Tai reiškia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012). Pažymėtina, kad civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį yra siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei jam nebūtų padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-283-313/2019). Todėl sprendžiant klausimą dėl kito asmens veiksmais sukeltos žalos atlyginimo yra reikšminga nustatyti tikruosius žalą patyrusio asmens turtinius praradimus ir adekvačiai įvertinti juos pinigais. Iš žalą padariusio asmens negali būti reikalaujama atlyginti neprotingus, nustatytų turtinių praradimų pobūdžio neatitinkančius nuostolius.

Teismas pažymi, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje žalos padarymo faktą ir dydį patvirtina pareiškėjo į bylą pateiktas vaizdo įrašas ir nuotraukos, taip pat pareiškėjas, siekdamas nustatyti ant Garažo užkritusios medžio šakos padarytą žalą, kreipėsi į specialistą T.M., kuris parengė Žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaitą Nr. 231121, pagal kurią Garažui pažeidimų užfiksuotų (duomenys neskelbtini), atsiradusių dėl (duomenys neskelbtini) užkritusio medžio šakos, atstatymo kaštai sudaro: 716,32 Eur su PVM.

Nors atsakovė atsiliepime nurodė, kad negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad Ataskaitoje nurodyti pažeidimai atsirado išimtinai tik po (duomenys neskelbtini) įvykio, tačiau teismui nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui abejoti pateiktoje Ataskaitoje nurodytos atstatymo darbų sąmatos pagal statybos skaičiuojamosios kainos nustatymo metodiką nepatikimumu. Įrodymų naštos pasiskirstymo aspektu pažymėtina, kad pareiga įrodyti patirtus nuostolius teko pareiškėjui, kas iš esmės byloje ir atlikta. Tuo tarpu, siekdama juos paneigti, atsakovė turėjo teikti priešingus įrodymus, tačiau, išskyrus savo samprotavimus dėl per vėlai parengtos Ataskaitos, joje neatlikto lyginamojo tyrimo, kitų duomenų, kurie galėtų paneigti Ataskaitos padarytus paskaičiavimus dėl nuostolių dydžio, į bylą nepateikė. Nesant Ataskaitoje nurodytų duomenų apie padarytus pažeidimus paneigiančių įrodymų, teismas neturi pagrindo minėtais bylos duomenimis netikėti (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis).

Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina žalos padarymo faktą ir žalos dydį – 716,32 Eur su PVM.

Atsižvelgiant į atsakovės atsiliepime esančius pastebėjimus, kad Garažo remonto darbai vis dar neatlikti, teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog nukentėjęs asmuo galimai nesusiremontavo apgadinto daikto ir šis apgadinimas neturi įtakos daiktui pagal paskirtį naudoti, negali apriboti žalą patyrusio asmens teisės į šios žalos atlyginimą. Priešingu atveju nebūtų įgyvendintas visiško nuostolių atlyginimo principas (Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad asmuo, kurio turtas sugadintas, gavęs žalos atlyginimą turi teisę pats spręsti, ar jis savo turtą faktiškai remontuoja, ar priteistą žalos dydį pasilieka kaip kompensaciją už patirtus nuostolius, tačiau šis jo sprendimas nėra esminis klausimas patirtai žalai nustatyti ir ją priteisti LAT 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).

Atsakovė nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 ir teigia, jog, kadangi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad nurodomas objektas buvo suremontuotas skunde (sąmatose) nurodoma apimtimi, sąmatose nurodyta PVM suma negali būti priteisiama kaip patirta žala. Teismas su šia atsakovės pozicija nesutinka ir pažymi, kad atsakovės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006 padaryta išvada, kad priklausomai nuo to, kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis. Be to nurodytoje kasacinės instancijos teismo byloje, pasisakant, kad tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM, buvo vertinamas atvejis, kai daiktas (automobilis) neremontuojamas. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog Garažo pažeidimai būtų neremontuotini, o pareiškėjas (fizinis asmuo) būtų PVM mokėtojas ir galėtų susigrąžinti PVM, todėl pareiškėjui priteistina visa žala, paskaičiuota pagal Ataskaitą, į ją įtraukiant PVM, nes šiuo atveju, teismo vertinimu, yra pagrindas priskirti PVM prie būtinųjų remonto išlaidų (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis).

Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., LAT 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LAT 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., LAT 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

Byloje nustatyta, kad medis, kurio lūžusi šaka apgadino pareiškėjo Garažą, auga valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, o už želdinių (šiuo atveju medžių) priežiūrą šioje teritorijoje yra atsakinga atsakovė. Kadangi konstatuota, jog Savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos prižiūrimoje teritorijoje esančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, taigi, darytina išvada, kad būtent atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo priežastis žalai atsirasti.

Prašydama mažinti žalos dydį, atsakovė, be kita ko, motyvavo force majeure (nenugalimos jėgos) sąlygos buvimu, t. y. sąlyga, kuri galėtų būti prielaida atleisti atsakovę nuo atsakomybės ar mažinti žalos dydį. Atsakovės vertinimu šakos lūžimą galėjo sąlygoti pavojingos oro sąlygos.

Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pareiškėjo į bylą pateiktos Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos Meteorologinių ir aviacinių stebėjimų skyriaus (duomenys neskelbtini) Pažymos apie hidrometeorologines sąlygas duomenimis, (duomenys neskelbtini) 0 val. ir 3 val. didžiausias vėjo greitis per 3 valandas buvo 13 m/s, 6 val. ir 9 val. – 22 m/s, 12 val. – 13 m/s.

Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-870 patvirtintų Stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodiklių (aktuali redakcija, galiojus nuo 2020 m. birželio 10 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d.) 1.1, 1.2, 1.4, 1.9 papunkčius prie stichinių meteorologinių reiškinių priskiriama: labai smarkus vėjas, kurio greitis siekia 28–32 m/s; labai smarkus lietus, kurių kiekis siekia 50-80 mm per 12 val.; labai smarkus snygis, kai kritulių kiekis 20-30 mm per 12 val.; labai smarki šlapio sniego apdraba, kai apšalo storis / skersmuo at lijundros stovo laidų yra 20 mm ir daugiau.

Iš (duomenys neskelbtini) Pažymos matyti, kad įvykio metu vėjo rodikliai nesiekė stichinio meteorologinio reiškinio rodiklių, kaip jie suprantami pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-870 patvirtintus Stichinių, katastrofinių meteorologinių ir hidrologinių reiškinių rodiklius. Be to, byloje nėra duomenų, kad šalia Garažo, ar aplinkinių namų būtų lūžę kiti medžiai ar lūžę jų šakos. Atsakovė į bylą nepateikė jokių duomenų, kad Savivaldybė ėmėsi teritorijos valymo darbų dėl nuvirtusių medžių ar nulūžusių šakų įvykio vietoje (duomenys neskelbtini). Todėl oro sąlygos negali būti vertinamos kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio šakos lūžimą ir nėra pagrindo pripažinti, kad medžio šaka nulūžo dėl nenugalimos jėgos force majeure aplinkybių.

Atsakovė taip pat prašo mažinti žalos dydį, teigia, kad atsižvelgiant į žalos kilimo aplinkybes, nagrinėjamų bylų pobūdį ir kitas aplinkybes, nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos priteistinos žalos dydis nagrinėjamu atveju galėtų būti mažinamas vienu trečdaliu. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Nagrinėjamu atveju atsakovė, prašydama mažinti žalos dydį, iš esmės nurodo tik administracines bylas, kuriose buvo mažintas žalos dydis, tačiau konkrečių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, atsakovė nenurodė. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Nesant konkrečių aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo.

Taigi, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, jog yra nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, todėl pareiškėjui iš atsakovės priteistina 716,32 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas prašo priteisti ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo, skaičiuojant laikotarpį nuo skundo priėmimo nagrinėti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, taip pat priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012).

Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra patikslinto skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., LAT 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju patikslintas skundas priimtas 2024 m. sausio 5 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, jog Savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, kuriam inter alia (be kita ko) taikomos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatos, nustatančios viešojo administravimo principus, <...> ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; <...>; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje.

Viešojo administravimo įstatymas nustato dvi kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas: su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus yra vadinamas prašymu (VAĮ 2 straipsnio 10 dalis); skundu laikomas asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 12 dalis).

Asmens kreipimosi į viešojo administravimo subjektą forma nustatoma atsižvelgiant (vertinant) į tokio kreipimosi turinį, o ne jo pavadinimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1252/2012; 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2918/2012; 2012 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2452/2012; 2014 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-494/2014 ir kt.). VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. gruodžio 1 d. nutarimo Nr.1014 redakcija) patvirtino Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurios reglamentuoja prašymų ir skundų nagrinėjimą ir asmenų aptarnavimą viešojo administravimo subjektuose, taip pat subjektuose, kurie teikia viešąsias paslaugas ir nagrinėja prašymus ir skundus dėl šių viešųjų paslaugų.

Atsižvelgiant į Taisyklių 45 punktą, prašymai gali būti skirstomi į kelias rūšis: 1) prašymai suteikti administracinę paslaugą – vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas); 2) prašymai suteikti konsultaciją; 3) prašymai priimti administracinį sprendimą; 4) kiti prašymai.

Taisyklių 45.1. punkte nustatyta, kad į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti. Pagal Taisyklių 45.2. punktą, į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti, o pagal Taisyklių 45.3. punktą, į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Į kitus prašymus atsakoma laisva forma.

Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius sprendimus, įtakojančius asmenų teises ir teisėtus interesus, privalo vadovautis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais numatančiais, jog administraciniame sprendime, bet formaliųjų reikalavimų, turi būti nurodyta: <...> 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai ir kt.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022 ir kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023). Akcentuotina, kad tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964- 602/2023).

Žemesnės instancijos teismas

Ginčo Sprendime atsakovė pagrindiniais Prašymo netenkinimo argumentais nurodė, kad medis auga Bendrijos teritorijoje, todėl jo sutvarkymu turėjo pasirūpinti Bendrija, bei tuo, kad nėra aišku, kas lėmė medžio lūžimą – jo būklė ar stiprus vėjas.

Teismas vertina, kad ginčijamo Sprendimo turinys patvirtina, jog į Prašymą atsakyta neišanalizavus faktinės situacijos bei Prašyme išdėstytų argumentų (pvz., kad anksčiau buvo kreiptasi į Naujininkų seniūniją dėl medžio būklės). Atsakovė, deklaratyviai nurodydama, kad šiuo atveju neegzistuoja visos Civiliniame kodekse įtvirtintos būtinosios sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys) Savivaldybės civilinei atsakomybei kilti, šių sąlygų sprendime neanalizavo ir nesusiejo jų nei su aktualiu teisiniu reguliavimu, nei su konkrečia faktine situacija. Atsakovė, priimdama Sprendimą, netyrė nulūžusio medžio šakos nukritimo ant Garažo, jį apgadinant, aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl esamų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį aptarto teisinio reglamentavimo ir LVAT praktikos kontekste, teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, sudarė kliūtis pareiškėjui suprasti jo esmę ir turinį, identifikuoti savo teises, pareigas bei teisėtus interesus, jų apimtį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat pažymi, kad viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad Sprendimas nesukuria pareiškėjui tam tikrų teisių ir pareigų. Įvertinus Sprendimo turinį, daroma išvada, kad šiuo atveju atsakovė ne tik pateikė informaciją, kad pareiškėjas dėl turtinės žalos priteisimo gali kreiptis į teismą, bet ir išnagrinėjo Prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo bei sprendė, kad nėra pagrindo atlyginti turtinę žalą, t. y., priėmė atitinkamą sprendimą dėl Prašymo. Toks sprendimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes pareiškėjui, nes nėra tik informacinio pobūdžio administracinis aktas. Be to, tai, kad teisės aktai suteikia teisę asmenims kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, priteisimo, nereiškia, kad asmenys neturi teisės kreiptis į galimai žalą padariusį viešojo administravimo subjektą, kad šis pats priimtų sprendimą dėl žalos atlyginimo, taip pat tai savaime nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi teisę tokio prašymo nenagrinėti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, todėl naikinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Prašyme pareiškėjo atstovas nurodo, kad pareiškėjas patyrė: 300 Eur už žalos skaičiavimo ataskaitos parengimą, 22,50 Eur žyminio mokesčio sumą, 726 Eur už advokato išlaidas. Prašymas pagrįstas sudaryta atstovavimo sutartimi, išrašytomis sąskaitomis faktūromis, apmokėjimo dokumentais.

Pagal ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktą, prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Į bylą pateikti duomenys pavirtina, kad pareiškėjas už Ataskaitos parengimą sumokėjo 300 Eur ir prašo šias išlaidas priteisti iš atsakovės. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė atsisakymą atlyginti žalą, be kita ko, grindė aplinkybe, jog Ataskaitoje nustatytos aplinkybės buvo vertintos nagrinėjant ginčą teisme, pareiškėjo už Ataskaitos parengimą turėtas išlaidas pripažįsta būtinomis ir pagrįstomis.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat turi teisę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis). Atstovavimo išlaidų klausimas sprendžiamas civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į Rekomendacijų nuostatas, pareiškėjo prašomos priteisti 726 Eur dydžio atstovavimo išlaidos už advokato išlaidas neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, yra pagrįstos, protingos, realiai patirtos.

Pareiškėjas taip pat yra sumokėjęs 22,50 Eur dydžio žyminį mokestį valstybei, todėl ši suma taip pat priteistina. Teismas papildomai pažymi, kad atsakovės teiginiai, susiję su žyminio mokesčio grąžinimu, nėra pagrįsti. Šiuo atveju ginčas kilo ne tik dėl žalos atlyginimo, bet ir dėl Sprendimo panaikinimo, todėl toks skundas apmokestinamas žyminiu mokesčiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta sprendžia, kad pareiškėjas pagrindė 1 048,50 Eur (726 Eur atstovavimo išlaidos, 22,50 Eur žyminis mokestis, 300 Eur Ataskaitos parengimas) dydžio bylinėjimosi išlaidas, todėl jos priteistinos proporcingai tenkintam skundo reikalavimui (100 procentų) – 1 048,50 Eur.

Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S.A. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. A51-179170/23(3.3.26E-MAS).

Priteisti pareiškėjui S.A. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 716,32 Eur (septynis šimtus šešiolika eurų ir 32 euro centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjui S.A. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1 048,50 Eur (tūkstantį keturiasdešimt aštuonis eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-BiekšėGediminas UžubalisIndrė Žvaigždinienė