- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- eA-1672-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04542-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybė
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) priteisti 5 880,29 Eur ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Bendrovė nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) Bendrovės draudėjai – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Starlex“ ir Š. B. nukentėjo ir patyrė žalą, abu draudėjai buvo apsidraudę Bendrovės transporto priemonių draudimo liudijimais. 2017 m. liepos 18 d. eismo įvykio metu, (duomenys neskelbtini), dėl užvirtusio medžio buvo apgadintas UAB „Starlex“ draustas turtas – automobilis Mercedes Benz E 270CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Bendrovė draudėjui UAB „Starlex“ išmokėjo 2 309,14 Eur. 2016 m. balandžio 20 d. ant Š. B. drausto turto – automobilio VW Passat Variant 2.0 TDIDPF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), namo kieme, (duomenys neskelbtini), užkrito medis. UAB „Lazdynų būstas“, atsakydamas į Bendrovės užklausą, informavo, jog žalą sukėlė prie namo buvęs neprižiūrėtas medis, už namo teritorijos priežiūrą yra atsakinga Savivaldybė. Bendrovė įvykį pripažino draudiminiu, Š. B., atsižvelgusi į nesumokėtą įmoką – 46,04 Eur, išmokėjo 3 525,11 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti arba sumažinti skunde nurodytą nuostolių dydį.
5. Savivaldybė nurodė, kad viešoji atsakomybė negali kilti, nes pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečių įstatyme numatytų pareigų, tariamai sukėlusių žalą, atsakovas viešojo administravimo srityje neatliko. Bendrovės skunde taip pat nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl Savivaldybės (ne)veikimo buvo apgadintos transporto priemonės. Bendrovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, nepateikė įrodymų, jog tarp atsakovo veiksmų ir kilusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 15 d. sprendimu tenkino pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą – iš atsakovo Savivaldybės priteisė 5 880,29 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. sausio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 359,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 2016 m. balandžio 20 d. (duomenys neskelbtini), ant automobilio Volkswagen Passat Variant 2.0 TDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvirto medis, automobilis Š. B. buvo apdraustas Bendrovėje, kuri 2016 m. gegužės 5 d. pranešimu Nr. 1705936 informavo Š. B. apie išmokamą 3 571,15 Eur draudimo sumą; 2017 m. liepos 18 d. (duomenys neskelbtini), ant automobilio Mercedes Benz E270CDI, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), užvirto medis, Bendrovė įvykį pripažino draudiminiu ir 2017 m. rugpjūčio 22 d. pranešimu Nr. 1873939 informavo draudėją UAB „Starlex“ apie išmokamą 2 309,14 Eur draudimo sumą; Bendrovė 2017 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu Nr. R0001890673 ir 2017 m. liepos 13 d. pranešimu Nr. R00017414929 kreipėsi į Savivaldybę, prašė atlyginti 2 309,14 Eur ir 3 571,15 Eur žalą; Savivaldybė 2017 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. A51-56221/17(2.9.3.19-UK2) Bendrovei nurodė, jog iš pateiktos informacijos nėra aišku, koks medis ir kokiomis aplinkybėmis nulūžo, negalima nustatyti tikslios medžio būvimo vietos, panašiais atvejais turėtų būti teikiama tiksli ir išsami informacija apie įvykį, pateikiant įrodančią medžiagą (nuotraukas, kuriose būtų užfiksuotas ant transporto priemonės užkritęs medis, ir nurodyti tikslią medžio būvimo vietą), taip pat nėra aišku, dėl kokių priežasčių lūžo medis, be to, 2016 m. balandžio 20 d. buvo itin stiprus vėjas, kuris galbūt turėjo įtakos nukritusiam medžiui, todėl nesutiko kompensuoti automobilio remonto darbų; Savivaldybė 2017 m. spalio 4 d. raštu Nr. A51-66308/17(2.9.3.19-UK2) Bendrovei nurodė, jog prašymas dėl galbūt paplautų šaknų išvirtusio medžio padarytos žalos atlyginimo neturi teisinio pagrindo, todėl nurodytų automobilio remonto darbų kompensuoti nesutiko.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Starlex“ ir Š. B. buvo padaryta žala Savivaldybės teritorijoje ant jų automobilių nuvirtus medžiams, kad bendra žalos suma – 5 880,29 Eur ir kad ją UAB „Starlex“ bei Š. B. atlygino pareiškėjas. Byloje nustatyta ir tai, kad medžiai virto ant (duomenys neskelbtini) gatvės ir Savivaldybei priklausančioje teritorijoje (duomenys neskelbtini), kad UAB „Starlex“, jos vairuotojas V. R., ir Š. B. dėl šių įvykių nėra atsakingi (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimas Nr. AV2-2165, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Penktojo policijos komisariato 2016 m. gegužės 2 d. raštas Nr. 10-8-95013).
12. Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (draudiminių įvykių metu galiojusios redakcijos) 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 6 straipsnio 7 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (draudiminių įvykių metu galiojusios redakcijos) 6 straipsnio 26 punktu, 31 straipsnio 2 dalies 17 punktu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (draudiminių įvykių metu galiojusios redakcijos) 10 straipsnio 1 dalies 1, 2, 8, 12 ir 13 punktais, 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau – ir Priežiūros taisyklės) (draudiminio įvykio metu galiojusi redakcija) 1, 3, 43 ir 44 punktais, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) – būdama atsakinga už Savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad Administracija laiku ėmėsi reikiamų priemonių tam, kad draudiminių įvykių teritorijoje būtų vykdoma tinkama čia augančių želdinių (taip pat lūžusių medžių) priežiūra, stebima jų būklė. Atsakovo teiginių, kad Savivaldybė turi medžius inventorizuoti (apskaityti ir pan.) kas dešimt metų, pirmosios instancijos teismas nelaikė pagrindžiančiais aplinkybę, jog medžių būtų galima taip neprižiūrėti, kad jie virstų ant gatvių ar kitų bendrojo naudojimo teritorijų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal teisės aktus, dėl to buvo padaryta žala.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas, todėl atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui visus jo patirtus nuostolius. Vertindamas atsakovo argumentus, kad 2016 m. balandžio 20 d. vėjo greitis buvo net 18 m/s, o 2017 m. liepos 18 d. – 10 m/s (Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2019 m. sausio 17 d. pažyma Nr. (8.42-10)-B8-270), pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nurodytoje pažymoje svarbus vidutinis vėjo greitis, nes maksimalaus greičio atsakovas konkrečiose Vilniaus vietose nepagrindė (netikėtina, kad didelis vėjas galėjo būti tarp namų (duomenys neskelbtini) g.). Įvertinęs tai, kad vidutinis maksimalus vėjo greitis tomis dienomis buvo 5,8 m/s ir 6,8 m/s, o pagal Boforto skalę iki 10,7 m/s vėjas yra tik gaivus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo argumentai dėl nenugalimos jėgos yra nepagrįsti konkrečiais duomenimis. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Bendrovės skundas tenkintinas.
14. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 359,12 Eur skundo parengimo išlaidas.
III.
15. Atsakovas Savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti AB „Lietuvos draudimas“ skundą arba sumažinti priteistų nuostolių dydį.
Atsiliepimas
16. Savivaldybė apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, pažymi, jog teisės aktai nenustato savivaldybėms pareigos nuolat sekti ir tikrinti kiekvieno jos teritorijoje esančio medžio fiziologinę būklę, tokiai suabsoliutintai pareigai įgyvendinti nėra realių galimybių. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m . sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-5 patvirtintų Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos taisyklių (toliau – ir Inventorizavimo taisyklės) 3 punkte nustatytas 10 metų terminas yra vienintelis imperatyvas, kuriuo vadovaudamasi Savivaldybė planuoja želdynų ir želdinių inventorizacijos darbus. Savivaldybė šio imperatyvo laikosi, darbai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo atliekami tinkamai ir nustatytais terminais. Pertraukų tarp inventorizacijų metu Savivaldybė prašo gyventojų pagalbos, t. y. kad pamatę blogos būklės medį ar kitą želdyną jie apie tai praneštų, o Savivaldybė stengiasi į tokius pranešimus reaguoti kuo operatyviau.
17. Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatų taikymo, t. y. kad kirtimai valstybiniame miške leidžiami tik tuomet, kai yra numatyti miškotvarkos projekte arba kai apžiūros metu yra nustatoma bloga medžių sanitarinė būklė. Iki 2017 m. liepos 18 d. teritorija (duomenys neskelbtini) gatvėje nebuvo įtraukta į miškotvarkos projektą, taip pat nebuvo konstatuota bloga medžių būklė, todėl leidimas medžiui kirsti nebuvo išduotas. Iki 2016 m. balandžio 20 d. į Administraciją nesikreipta ir dėl teritorijos (duomenys neskelbtini), todėl leidimai medžiams pjauti nebuvo išduoti.
Žemesnės instancijos teismas
20. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas abstrakčiai vertino hidrometeorologinėje pažymoje užfiksuotus vėjo greičio duomenis. Bendrovė skunde nenurodė, kuriuo laiku vyko ginčo įvykiai, todėl Savivaldybė neturi galimybės pateikti konkrečius įrodymus dėl vėjo greičio ir stiprumo. Be to, teismų praktikoje yra atvejų, kai net ir nepripažinus force majeure aplinkybių dėl vėjo greičio, nuostolių dydis yra sumažinamas; teismas taip pat mažina žalos dydį, kai pripažįstama, kad viena iš CK 6.253 straipsnyje numatytų aplinkybių prisidėjo prie žalos kilimo.
Atsiliepimas
21. Pareiškėjas UAB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti pareiškėjo patirtas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 95,74 Eur.
22. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo teigimu, žalos faktas ir dydis, neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tiriami teikiant įrodymus apie konkrečias bylos aplinkybes. Žalą patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovo civilinė atsakomybė yra patvirtinta. Bylos įrodymai nepatvirtina, kad Administracija laiku ėmėsi reikiamų priemonių tam, kad draudiminių įvykių teritorijoje būtų tinkamai vykdoma želdinių (medžių) priežiūra ir stebima jų būklė. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kokiais teisės aktais reikia vadovautis ir kurių įstatymų normos įtvirtina Savivaldybės atsakomybę už kilusią žalą ir padarinius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 str.), priteisimo. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011).
25. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valdžios institucijų atsakomybė už jų neteisėtais veiksmais padarytą žalą yra viena iš deliktinės civilinės atsakomybės rūšių, kurios pagrindinė funkcija – kompensavimas nukentėjusiojo nuostolių, siekiant grąžinti jį į ankstesnę, iki žalos atsiradimo buvusią padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013). CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokių elgesio standartų, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, taikoma ir viešajai civilinei atsakomybei, kurios subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė ar savivaldybė. Šis atsakomybės subjekto išskirtinumas lemia jos taikymo griežtumą, t. y. viešajai atsakomybei nustatyti reikalingos tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimas (neteisėtas veikimas); 2) asmens patirta žala; ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1979/2013; 2013 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-406/2013; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2009; 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
26. Pažymėtina, kad nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia (be kita ko) asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
27. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 str. 3, 4 d.). Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
28. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje ir 7 dalyje nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios inter alia tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles. Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.).
29. Vykdydamos medžių ir krūmų priežiūros darbus, savivaldybės privalo vadovautis Priežiūros taisyklėmis (3 p.). Priežiūros taisyklių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o 43 punkte nustatyta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Savivaldybėms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Priežiūros taisyklių 44 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011).
30. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus, kad teisės aktai nenustato savivaldybėms pareigos nuolat sekti ir tikrinti kiekvieno jos teritorijoje esančio medžio fiziologinę būklę ir kad tokiai pareigai, ją suabsoliutinant, įgyvendinti nėra realių galimybių, konstatuoja, jog atsakovas, dėstydamas šiuos argumentus, nemato esminio skirtumo tarp teisinio reglamentavimo ir to reglamentavimo taikymo. Savivaldybė, taikydama anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindų ir sąlygų vertinimo kontekste, privalo imtis tokių veiksmų, kad būtų užtikrintas asmenų ir turto saugumas. Kokie tai veiksmai, koks yra nurodytos pareigos įgyvendinimo modelis, nėra reikšminga vertinant vienos iš sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti – konstatuojant neteisėtus veiksmus (veikimą arba neveikimą), egzistavimą. Tai, kad Inventorizavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad želdynų ir želdinių inventorizavimas savivaldybės lygiu atliekamas kas dešimt metų ir aplinkybė, kad savivaldybė šios inventorizavimo tvarkos laikosi, patvirtina tik tai, kad laikomasi bendrųjų reikalavimų, taikomų želdynų ir želdinių priežiūrai. Tačiau želdinių augimo vietos ypatumai, kitos aplinkybės, kurios teismo neminimos, kaip nesusijusios su šia byla, lemia savivaldybės bendro pobūdžio pareigą, kildinamą iš atsakingo valdymo imperatyvų, taikyti specialias priemones želdynų ir želdinių priežiūrai. Akivaizdu, kad želdinių prie didelio intensyvumo eismo gatvių priežiūrai privalu taikyti specialias sąlygas ir priemones, o neatliekant tokių veiksmų konstatuotinas neveikimas (nerūpestingumas ir neatidumas), kuris kvalifikuotinas kaip neteisėti veiksmai – deliktinės atsakomybės sąlyga.
31. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės tapataus kaip nurodytas teisinio reglamentavimo pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012 išaiškino, jog savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją) nežiūrint to, jog kiekvieno medžio realus patikrinimas yra sudėtingas procesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs panašaus pobūdžio bylose, kad savivaldybė turi teisės aktų nustatytą pareigą prižiūrėti savivaldybės teritorijoje, ne privačioje žemėje, esančius medžius, o grėsmės aplinkiniams atveju – medį nukirsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013; 2013 m. spalio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2013).
32. Vadovaujantis CK 6.249 straipsniu, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį.
33. Dėl paties žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio apeliaciniame skunde argumentų neteikiama (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).
34. Remdamasi šios Nutarties 30 punkte nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žala kilo vėl atsakovo neteisėtų veiksmų.
35. Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu darė įtaką žalai atsirasti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008).
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylai išspręsti svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
37. Dėl Nutarties 19 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų.
37.1. CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012). Žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. CK 6.251 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių.
37.2. Pažymėtina, kad CK 6.251 straipsnio 2 dalyje nustatytus pagrindus atlygintinos žalos dydžiui mažinti turi įrodyti ta administracinio ginčo šalis, kuri prašo sumažinti nuostolių atlyginimo dydį (ABTĮ 56 str. 4 d.). Tokių įrodymų byloje nesurinkta, todėl taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalį šioje byloje nėra teisinių pagrindų.
38. Dėl Nutarties 20 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų. Byloje nenustatyta, kad žalos padarymo dieną ir jos atsiradimo vietoje hidrometeorologinės sąlygos lėmė jos kilimą ar galėjo prisidėti prie tokių pasekmių kilimo (ABTĮ 56 str.), todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad yra teisinis pagrindas atsakovui netaikyti civilinės atsakomybės arba visiškai ar iš dalies nuo jos atleisti (CK 6.253 str. 1 d.).
39. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
40. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo iš atsakovo priteisti atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas – 95,74 Eur. Atmetus Savivaldybės apeliacinį skundą, pareiškėjas teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį. Prašomos priteisti apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-58 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytą dydį (rekomendacijų 7 ir 8.11 p.), atitinka bylos sudėtingumą, todėl yra priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 95,74 Eur (devyniasdešimt penkis eurus ir septyniasdešimt keturis centus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.