- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-29
- Bylos Nr.
- eAS-250-602/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00933-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas, Iveta Pelienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- UAB „Clear Channel Lietuva“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ivetos Pelienės ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clear Channel Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clear Channel Lietuva“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Clear Channel Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2023 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. A51-4322/23(3.3.181E-AD24) „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą per teisės aktų nustatytą terminą iš naujo įvertinti pareiškėjo pateiktą 2023 m. sausio 3 d. paraišką įrengti išorinę reklamą, dėl kurios buvo priimtas 2023 m. sausio 9 d. Sprendimas; 3) priteisti pareiškėjui Administracijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 10 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2023 m. vasario 15 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių veiksmų (įskaitant, bet neapsiribojant, sankcijų taikymu, reikalavimu demontuoti reklamos įrenginius ir pan.), kuriais būtų siekiama išardyti (demontuoti) ar priversti UAB „Clear Channel Lietuva“ išardyti (demontuoti) reklaminius įrenginius, dėl kurių buvo pateikta UAB „Clear Channel Lietuva“ 2023 m. sausio 3 d. paraiška gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindė tuo, kad Administracija skundžiamu Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimus įrengti išorinę reklamą dėl esamų 154 vnt. reklaminių įrenginių, kuriuos pareiškėjas eksploatuoja nuo 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjas įsitikinęs, kad jis turėjo teisę pasinaudoti Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta supaprastina leidimų išdavimo tvarka, tačiau atsakovas faktiškai atsisakė pratęsti leidimo galiojimą, siekdamas priverstinio reklaminių įrenginių demontavimo.
Pareiškėjo teigimu, jeigu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos ginčo reklaminiai įrenginiai bus priverstinai išmontuoti, pareiškėjas nebeteks galimybės pasinaudoti supaprastinta leidimų išdavimo tvarka, negalės būti įgyvendinamas jo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą įvertinti 2023 m. sausio 3 d. paraišką dėl leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimo, t. y. paraiška bus netenkinama. Tai reiškia, kad pareiškėjui reikės iš naujo įrengti reklaminius įrenginius, turės būti rengiamas projektas statybai, gaunami reikiami leidimai statybai, taip pat turės būti gaunami žemės savininko sutikimai naujų reklaminių įrenginių statybai ir pan. Pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus privalės reklamos įrenginius išmontuoti iki 2023 m. kovo 2 d. Taigi, buvo būtina užtikrinti status quo padėties išsaugojimą ir iki minėtos dienos, ir bylos nagrinėjimo metu. Kilusių pareiškėjui neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. e2-882-861/2023 buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau apeliacinės instancijos teismas jas panaikino. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, tvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja visos būtinos sąlygos tam, kad galėtų būti imtasi reikalavimo užtikrinimo priemonių, siekiant laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, kol byloje nebus priimtas galutinis teismo sprendimas. Administracijai turėtų būti taikomas laikinas draudimas imtis bet kokių aktyvių veiksmų, kuriais būtų siekiama demontuoti (išardyti) ginčo reklaminius įrenginius iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Tokio pobūdžio draudimo taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis jau dešimt metų eksploatuoja ginčo objektu esančius reklaminius įrenginius. Pažymėtina, kad Sprendime nurodytas konkursas, kurio pagrindu galės būti suteikti nauji leidimai išorinės reklamos sklaidai Vilniaus mieste, artimiausiu metu negalės vykti. Tikėtina, kad toks konkursas apskritai negalės vykti, remiantis priimtais teisės aktais, dėl kurių teisėtumo šiuo metu yra nagrinėjama administracinė byla. Taigi, dėl pareiškėjo prašomų taikyti užtikrinimo priemonių nei atsakovui, nei tretiesiems asmenims ar visuomenei nekils jokių neigiamų padarinių. Prašomų taikyti užtikrinimo priemonių pasekmė bus esamų reklaminių įrenginių išsaugojimas iki ginčo baigties, nesuteikiant jokių papildomų teisių pareiškėjui, tačiau užkertant kelią atsakovui tokius įrenginius demontuoti. Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo metu nesiekia įgyti teisės toliau eksploatuoti reklaminius įrenginius, bet siekia tik apsaugoti juos nuo demontavimo, kad galutinis teismo sprendimas šiuo metu nagrinėjamoje byloje galiausiai galėtų būti įvykdytas ir sukurtų realius teisinius padarinius. Pareiškėjo reklaminių įrenginių laikinas apsaugojimas nuo demontavimo, kol nagrinėjama byla bus išspręsta iš esmės, neturės neigiamos įtakos atsakovo interesams ar viešajam interesui, bet priešingai – padės užtikrini realaus teisingumo vykdymą nagrinėjamoje byloje, jeigu pareiškėjo skundas būtų patenkintas
Atsiliepimas
Atsakovas teismui pateiktoje nuomonėje teismo prašė pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.
Administracija nurodė, kad siekis teismo nutartimi gauti naujų, šiuo metu jau nebeturimų ar greit neturėsimų teisių (eksploatuoti savo įrenginius net ir pasibaigus leidimui, arba eksploatuoti įrenginius neturint tam leidimo ir nesulaukiant jokių sankcijų), yra laikytinas akivaizdžiu pareiškėjo piktnaudžiavimu. Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad jis iš esmės siekia ne teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo užtikrinimo, o tai, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo galbūt pažeistas teises, kad ir toliau, nepaisant pasibaigusios / pasibaigsiančios dalies leidimo galiojimo, pasikeitusio teisinio reglamentavimo, patvirtinto naujojo teritorijų planavimo dokumento (Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas)) reikalavimų, jis kuo ilgiau galėtų eksploatuoti savo įrenginius pagal seną leidimą. Administracijos vertinimu, pareiškėjui leidimas ankstesnio leidimo pagrindu bet kokiu atveju negalėtų būti išduotas, nes toks išdavimas prieštarautų ir naujai patvirtintam Bendrajam planui, ir imperatyvioms teisės aktų nuostatoms.
Šalies argumentai
Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad, panaikinus skundžiamą sprendimą, turi būti užtikrinta, kad pakartotinis ginčo objektu esančios 2023 m. sausio 3 d. paraiškos vertinimas galėtų būti atliktas ir esama faktinė padėtis nebūtų pasikeitusi. Panaikinus skundžiamą sprendimą, atsakovui teks pareiga pakartotinai spręsti leidimo išdavimo klausimą dėl ginčo objektu esančių reklaminių įrenginių, tačiau atsakovas negali nesąžiningomis priemonėmis siekti išvengti tokios savo pareigos vykdymo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 2 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.
Teismas akcentavo ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kada taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teismas, įvertinęs prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentus, atsakovo pateiktą nuomonę, šalių pateiktus paaiškinimus, kartu pateiktus bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko matomus duomenis apie nagrinėjamą susijusį civilinį ginčą ir jame teiktus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei teismų nutartis šiais klausimais (Vilniaus apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-882-861/2023, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00815-2022-5), pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje.
Teismo vertinimu, pareiškėjas, nurodydamas tam tikras neigiamas pasekmes, kurios galėtų kilti, vis dėlto nepagrindė fakto, kad nurodytos galimos neigiamos pasekmės būtų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (ABTĮ prasme), o ne įprastos leidimo galiojimo pasibaigimo pasekmės, kurias pareiškėjas turėjo numatyti ir planuoti. Teismas pažymėjo, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, nagrinėjamu atveju, galėtų pažeisti ir lygiateisiškumo principą, nes, tikėtina, būtų sukurta išskirtinė (kitokia nei kitiems subjektams, kurių leidimų galiojimas taip pat baigėsi) padėtis pareiškėjui. Buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad jei pareiškėjas patirs tam tikrų neigiamų padarinių ir jei Administracijos veiksmai bus pripažinti neteisėtais, neigiami padariniai galės būti kompensuojami per žalos kompensavimo mechanizmą.
Apibendrindamas išdėstytus motyvus, atsižvelgdamas į teismų praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nebūtų suderinamas su proporcingumo, tikslingumo principais bei viešuoju interesu, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir uždrausti Administracijai imtis bet kokių veiksmų (įskaitant, bet neapsiribojant, sankcijų taikymu, reikalavimu demontuoti reklamos įrenginius ir pan.), kuriais būtų siekiama išardyti (demontuoti) ar priversti UAB „Clear Channel Lietuva“ išardyti (demontuoti) reklaminius įrenginius dėl kurių buvo pateikta UAB „Clear Channel Lietuva“ 2023 m. sausio 3 d. paraiška gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje.
Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Pareiškėjas atskirajame skunde pakartoja argumentus, kuriais jis grindė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones buvo pagrįstas realiu pagrindu ir realiai kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis, o ne prielaidomis, kaip nepagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas skunde nurodė ir pagrindė, kad ankstesnio leidimo galiojimo terminui pasibaigus 2023 m. vasario 1 d., jis pagal teisės aktų reikalavimus per 20 darbo dienų terminą turės demontuoti (išardyti) ginčo objektu esančius reklaminius įrenginius (t. y. iki 2023 m. kovo 3 d.). Taigi, reklaminių įrenginių (154 vnt.) išardymas yra ne prielaida, o realus faktinis pagrindas, kuris ateityje neišvengiamai įvyks ir su kurio įvykimu yra siejamos pareiškėjui kilsiančios neigiamos pasekmės. Taigi, skundžiamos nutarties motyvai yra nepagrįsti.
Pareiškėjas pabrėžia, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, tolimesnis bylos nagrinėjimas netenka prasmės ir tampa formaliu teisingumo vykdymu, nes priimtas teismo sprendimas nesukels jokių realių teisinių pasekmių, kurių buvo siekiama bylos inicijavimu. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas neva neįrodė, jog galinčių kilti pasekmių pašalinimas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų sudėtingas ar neįmanomas. Teismas neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą ir galimybę tokį reikalavimą realiai įvykdyti, jeigu iki ginčo baigties bus demontuoti reklaminiai įrenginiai. Pareiškėjas siekia ne tik Sprendimo panaikinimo, tačiau ir 2023 m. sausio 3 d. paraiškos pakartotinio įvertinimo, laikantis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas detalizuoja teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su sąlygomis supaprastinta tvarka gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, akcentuoja, kad tuo atveju, jei pareiškėjo reklaminiai įrenginiai bus išardyti, pareiškėjas objektyviai neturės galimybės pasinaudoti supaprastinta leidimo išdavimo tvarka, kadangi turės būti įrengiami nauji reklaminiai įrenginiai, t. y. turės būti iš naujo įgyvendinta reklaminių įrenginių, kaip statinių statybos procedūra, pradedant nuo tokių įrenginių projektavimo, reikiamų sutikimų, leidimų ir pan. Vadinasi, bylos nagrinėjimo metu pasikeitus faktinei situacijai (t. y. demontavus reklaminius įrenginius, nelaukiant ginčo baigties), pakartotinis realus paraiškos įvertinimas, net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, taps objektyviai negalimas. Paraiška Administracijai pateikta, siekiant pasinaudoti supaprastinta leidimo išdavimo tvarka ir 2023 m. sausio 3 d. paraiškoje buvo nurodytas tik ankstesnio leidimo numeris bei jo išdavimo data – naujų reklaminių įrenginių statyba nėra reikalinga, nes ginčo objektu esantys reklaminiai įrenginiai, dėl kurių pateikta paraiška, šiuo metu yra pastatyti teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjas pakartoja, kad šiuo atveju jis nesiekia teisės eksploatuoti reklaminius įrenginius, o siekia juos apsaugoti. Pareiškėjo vertinimu, teismas neatsižvelgė, kad reklaminių įrenginių išardymas užkirs pareiškėjui kelią pasinaudoti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta supaprastinta leidimo išdavimo tvarka, būtent dėl to buvo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi šių priemonių nepritaikius, minėta pareiškėjo teisė liks formali. Demontavus reklamos įrenginius, net ir panaikinus atsakovo Sprendimą, pareiškėjas turės dėl leidimo įrengti reklaminius įrenginius kreiptis bendra tvarka ir kartu su prašymu pateikti įvairių valdžios institucijų leidimus, sutikimus; kt. Be to, išnagrinėjus bylą ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, naujų įrenginių statyba taip pat nebus galima, kadangi Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, kaip valstybinės žemės patikėtinis, sutikimą dėl naujų reklaminių įrenginių statybos išduos tik naujo konkurso laimėtojui, o toks konkursas artimiausiu metu negalės vykti dėl teismo kitoje nagrinėjamoje byloje, kuri šiuo metu yra sustabdyta, pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Pareiškėjas detalizuoja aplinkybes, kurioms esant, jo įsitikinimu, ginčo šalių grąžinimas į pradinę padėtį objektyviai nebus galimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į, jo teigimu, analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje AS-858-941/2014 bei pažymi, kad teismas nėra saistomas pareiškėjo prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių formuluotės.
Atsiliepimas
Administracija atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Administracija atsiliepimą į atskirąjį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teismui pateiktoje nuomonėje, pažymi, kad pareiškėjas atskiruoju skundu siekia išimtinai savo palankios padėties įtvirtinimo, t. y. toliau eksploatuoti turimus reklamos įrenginius, nors jų eksploatavimui nėra jokio faktinio bei teisinio pagrindo. Administracija atkreipia dėmesį, kad analogiško pobūdžio reikalavimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių jau buvo išnagrinėję administraciniai teismai, o pareiškėjo atskirasis skundas grindžiamas tik prielaidomis, o ne pagrįstais faktais. Be to, prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neproporcingas.
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2023 m. kovo 28 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose išdėstė nesutikimo su Administracijos atsiliepimu argumentus, palaikė atskirojo skundo reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo UAB „Clear Channel Lietuva“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai imtis bet kokių veiksmų (įskaitant, bet neapsiribojant, sankcijų taikymo, reikalavimo demontuoti reklamos įrenginius ir pan.), kuriais būtų siekiama išardyti (demontuoti) ar priversti pareiškėją išardyti (demontuoti) reklaminius įrenginius, dėl kurių buvo pateikta pareiškėjo 2023 m. sausio 3 d. paraiška gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas atsisakymą tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog pareiškėjo nurodomos neigiamos pasekmės nepagrindžia, kad pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).
Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-502/2017, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-502-520/2018). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skunde prašė panaikinti Administracijos 2023 m. sausio 9 d. Sprendimą ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. sausio 3 d. paraišką. Pareiškėjo ginčijamame Sprendime nurodoma, kad Administracija patikrino pareiškėjo 2023 m. sausio 3 d. pateiktą paraišką gauti leidimą įrengti išorinę reklamą ant reklaminių įrenginių Vilniaus mieste pagal pridedamą sąrašą anksčiau išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. A448-6(2.3.2.4-EK6) pagrindu. Administracija informavo pareiškėją, kad leidimas įrengti išorinę reklamą anksčiau išduoto leidimo pagrindu negali būti išduotas, nes tai prieštarautų toliau nurodytoms teisės aktų nuostatoms. Sprendime detalizuojamas teisinis reguliavimas, susijęs su išorinės reklamos įrengimo reikalavimais Vilniaus miesto savivaldybėje, atkreiptas dėmesys, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui, dalis pareiškėjo reklaminių įrenginių privalo būti nuimti (leidimo priedo „Reklaminių inžinerinių statinių (Vidutinio formato reklaminių skydų) vietų sąrašas“ lentelės stulpelio „Eil. nr.“ vietų numeriai: (duomenys neskelbtini)).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. uždrausti Administracijai imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų siekiama išardyti (demontuoti) ar priversti pareiškėją išardyti (demontuoti) reklaminius įrenginius, dėl kurių buvo teikta 2023 m. sausio 3 d. paraiška.
Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.).
Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Visų pirma, akcentuotina, kad pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindė tuo, kad net ir palankaus teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje atveju, jis faktiškai negalės būti įvykdomas, t. y. išardžius pareiškėjo reklaminius įrenginius, pareiškėjas praras teisę gauti leidimą išorinei reklamai įrengti supaprastintomis sąlygomis, objektyviai nebus galimybės iš naujo Administracijai vertinti pareiškėjo 2023 m. sausio 3 d. paraišką. Iš šių argumentų matyti, kad pareiškėjas savo prašymą sieja su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu ar negalimumu, negalėjimu ginčo šalis grąžinti į buvusią padėtį, tačiau su šiomis sąlygomis pagal galiojančias ABTĮ 70 straipsnio (žr. 2016 m. birželio 2 d. įstatymą Nr. XII-2399) nuostatas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nesiejamas. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo vadovautis pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kadangi ji priimta vadovaujantis neaktualiu, jau negaliojančiu teisiniu reguliavimu.
Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra jokių duomenų, jog netaikant prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo argumentas, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių ir išmontavus reklaminius įrenginius, jis faktiškai praras teisę teikti paraišką, kad gautų supaprastinta tvarka leidimą įrengti išorinę reklamą, savaime nesuponuoja neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos žalos tikimybės. Kaip jau buvo minėta, vien aplinkybės, kad pareiškėjas patirs neigiamus padarinius, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjas, prašydamas užtikrinti reikalavimą, siekia tik išsaugoti egzistuojančius reklamos įrenginius, yra teisiškai nereikšmingi, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybės.
Konstatuotina, jog pareiškėjas prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimams šioje byloje užtikrinti. Pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai. Teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat neatitiktų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso. Įvertinusi nustatytas reikšmingas aplinkybes ir atsižvelgdama į pareiškėjo keliamų reikalavimo byloje pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl skundžiama nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja pareiškėjo papildomai pateiktų rašytinių paaiškinimų, kadangi ABTĮ apeliantui nesuteikia teisės tikslinti atskirąjį skundą, pasibaigus jo padavimo terminui. Apeliacijos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Clear Channel Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.