Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-49-856/2024

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-02-21
Bylos Nr.: 2A-49-856/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-01055-2022-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alma Jurgelienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Atsakovas: L. M.
Ieškovas: T. R.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-49-856/2024 Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01055-2022-3 Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.2.4.1.4; 2.6.8.10; 3.1.7.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. vasario 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir B. S., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės L. M. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-46-344/2023 pagal ieškovo T. R. ieškinį atsakovei L. M. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties dalyje, kurioje atsakovė L. M. nurodyta pirkėja, pripažinimo apsimestine ir pirkėjo teisių šioje sutartyje perkėlimo ieškovui T. R. bei atsakovės L. M. priešieškinį ieškovui T. R. dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos (faktinė santuoka) metu įgyto turto padalijimo tarp sugyventinių, tretieji asmenys, nereiškiantys savarankiškų reikalavimų, L. L. ir D. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas T. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti 2016 m. lapkričio 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) apsimestiniu sandoriu dalyje dėl pirkėjo; 2) perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 2016 m. lapkričio 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ieškovui; 3) priteisti iš atsakovės L. M. patirtas bylinėjimo išlaidas.

2. Atsakovė L. M. priešieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įsigytas šalims gyvenant jungtinėje veikloje kaip sugyventiniams bei nustatyti, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalis aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto, iš ieškovo priteisti atsakovei 40 000 Eur kompensaciją, o ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų paskirties žemės sklypas prie gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įsigyti šalims gyvenant jungtinėje veikloje kaip sugyventiniams bei nustatyti, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto, priteisti 6 000 Eur sumą kaip kompensaciją iš ieškovo, o šį nekilnojamojo turto objektą priteisti ieškovui asmeninės nuosavybės teise; 3) pripažinti, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigytas T. R. 2021 m. gegužės 31 d. dovanojimo sutarties pagrindu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), yra įsigytas šalims gyvenant jungtinėje veikloje pirkimo–pardavimo sutartimi kaip sugyventiniams bei nustatyti, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po ½ dalį, iš ieškovo priteisti 2 000 Eur kompensaciją, o ieškovui asmeninės nuosavybės teise priteisti šį nekilnojamojo turto objektą; 4) pripažinti, kad automobilis (duomenys neskelbtini) G. T., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytas šalims gyvenant jungtinėje veikloje kaip sugyventiniams bei nustatyti, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė po ½ dalį transporto priemonės, iš ieškovo priteisti 3 055 Eur kompensaciją už ieškovo parduotą transporto priemonę; 5) netenkinti ieškovo ieškinio reikalavimų, kuriais prašoma pripažinti 2016 m. lapkričio 29 d. Pirkimo–pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu dalyje dėl pirkėjo, perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal šią sutartį ieškovui; 6) netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas; 7) priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2023 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė: pripažino 2016 m. lapkričio 29 d. Pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje dėl pirkėjo – L. M. – apsimestiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento ir pirkėjo teises šioje sutartyje perkėlė ieškovui T. R.; priteisė ieškovui iš atsakovės 5 615 Eur bylinėjimosi išlaidas.

4. Teismas nurodė, kad ieškovas nuo pat pradžių laikėsi nuoseklios pozicijos ir tvirtino, jog visą turtą jis įsigijo asmeninėn nuosavybėn, tačiau atsakovės tiek priešieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose reiškiami reikalavimai buvo keičiami, dokumentuose ir paaiškinimuose nurodomos aplinkybės prieštaravo vienos kitoms, ankstesni paaiškinimai prieštaraudavo vėlesniems, todėl pateikti atsakovės įrodymai, jos paaiškinimai, jos seserų liudytojų S. Š. ir I. M. paaiškinimai vertinti itin atidžiai ir kruopščiai, vadovaujantis teismų praktikoje taikytinomis patikimumo bei tikėtinumo taisyklėmis, teismo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Nors atsakovė bandė įrodyti, kad ieškovas jų bendro gyvenimo pradžioje gyveno jos buvusio sugyventinio suteiktame bute nemokėdamas už jį jokių mokesčių, tačiau pateikti įrodymai rodo, jog jis prisidėjo sumokėdamas komunalinius mokesčius, savo pinigais keisdamas linoleumą, nupirkdamas skalbimo mašiną, remontuodamas viryklę, o kad maždaug 500 Lt atsakovės skolą, atsiradusią iš baudžiamosios bylos, sumokėjo ieškovas, patvirtino ir atsakovė teismo posėdžio metu.

5. Teismas byloje esančių raštinių įrodymų pagrindu sprendė, kad ieškovas bendro gyvenimo su atsakove metu neabejotinai uždirbo keleriopai daugiau nei atsakovė. Teismas nurodė, kad tai pagrindžia pateikti bankų išrašai, iš kurių matyti tiek ieškovo, tiek atsakovės gautos pajamos, tai, jog už įgyjamą butą buvo mokėta tik ieškovo pinigais, pagrindžia 2016 m. lapkričio 9 d. iš ieškovo banko sąskaitos padaryti du tiksliniai europiniai SEPA pervedimai po 2 000 Eur, viso 4 000 Eur, nurodant „pirmoji įmoka už perkamą butą“ ir „antroji įmoka už perkamą butą“, o taip pat 2013 m. lapkričio 25 d. europinis SEPA pervedimas – 25 000 Eur, nurodant „galutinis atsiskaitymas už butą“ į gavėjos D. V., t. y. vienos iš buto savininkų, sąskaitą. Šalių gyvenimo laikotarpiu didelę dalį pervedimų ieškovas padarė į atsakovės sąskaitą nurodydamas „skola“, tačiau bylos nagrinėjimo metu atsakovė patvirtino, jog ieškovas skolingas jai niekada nebuvo, tą patį patvirtino ir pats ieškovas, nurodydamas, kad tai būdavo siunčiami pinigai atsakovei pragyvenimui, o pervedimų paskirtyje nurodydavo, jog tai skola, nes manė, kad gali kilti problemų dėl mokesčių. Be to, ieškovas parodė, kad pinigus jis taip pat siųsdavo į atsakovės sąskaitą nurodydamas kitas paskirtis, pvz. mašinos remontui, laisvalaikiui, buto, mašinos remontui ir pan. Atsakovė taip pat patvirtino, kad už buto kapitalinį remontą buvo mokama ieškovo pinigais, darbininkus, meistrus ir medžiagas ieškovas surasdavo internetu, nes ji tokių reikalų ir darbų neišmano. Patvirtino, kad yra pirkusi kai kurias medžiagas, bet įrodymų, patvirtinančių, jog tai darė iš savo uždirbtų pinigų, nepateikė. Ieškovas neneigė, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dokumentų tvarkymo patogumui, kad atsakovei su dukra leido gyventi įsigytame bute, tačiau butą įsigijo sau asmeniškai. Atsakovė yra nupirkusi tik sekciją ir dulkių siurblį-robotą. Byloje dalyvavę liudytojos S. Š. ir I. M. nepatvirtino, kad atsakovė pinigais prisidėjo prie buto įsigijimo, tik nurodė, jog ji rūpinosi dokumentų tvarkymu, remonto eiga. Liudytoja I. M. parodė, kad jai ir broliui T. M. už pagalbą remontuojant butą buvo mokami pinigai, nors dalį darbų jie atliko padėdami seseriai.

6. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog butas buvo perkamas atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Teismas nurodė, kad tai patvirtino ir šalys. Nustatytos aplinkybės, pateikti duomenys neginčijamai įrodo, jog šis sandoris yra apsimestinis, buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, t. y. ieškovu, kuris tuo metu didžiąją laiko dalį faktiškai gyveno ir dirbo ne Lietuvoje, o su statytiniu, t. y. atsakove. Tai patvirtina šalių paaiškinimai, pačios atsakovės šiuo atveju nuosekli pozicija, jog sutartį su pardavėjais notarų biure ji pasirašė tik dėl to, kad su ieškovu buvo sutarę, jog taip bus lengviau tvarkyti visus su buto remontu ir kitais būtinais atlikti veiksmais susijusius dokumentus. Atsakovė net neteigė, kad sutarties sudarymo metu ji su ieškovu buvo susitarusi, jog butas bus jų abiejų bendras turtas, tačiau aiškino, kad jos vardu sutartis buvo pasirašyta būtent dėl to, jog nebūtų kliūčių juo disponuoti ieškovui esant užsienyje. Tai, kad butą pirko ieškovas, įrodo tiek šalių paaiškinimai, tiek ieškovo pateikti pinigų pervedimo dokumentai, iš kurių matyti, jog butas buvo nupirktas ieškovo lėšomis, po sandorio sudarymo ieškovas, kaip tikroji sandorio šalis, įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas – rūpinosi buto kapitaliniu remontu, samdė meistrus, pirko statybines medžiagas, ir tai darė savo lėšomis. Šalys neneigė, kad atsakovė taip pat rūpinosi buto remontu, nufotografuodavo ir nusiųsdavo ieškovui padarytų darbų nuotraukas, atsiskaitydavo ieškovo lėšomis su meistrais, atliko tam tikrus valymo darbus ir kt. Atsakovės gautų pajamų analizė 2016 metais rodo, kad vidutinės jos mėnesio pajamos sudarė apie 106 Eur, iš kurių ji turėjo pragyventi ne tik pati, bet ir išlaikyti nepilnametę dukrą. Kaip matyti iš ieškovo ir atsakovės banko išrašų, ieškovas rėmė atsakovę, atsakovės dukters išlaikymui pinigus siuntė ir buvęs atsakovės sugyventinis S. Š.. 2017 metais atsakovės pajamos kiek padidėjo, jos siekė apie 408 Eur per mėnesį, tačiau akivaizdu, kad gaunat tokias pajamas ir išlaikant ne tik save, bet ir nepilnametę dukrą, atsakovė neturėjo jokios galimybės naudoti savo lėšas buto pirkimui ar jo kapitaliniam remontui. Atsakovės dokumentų tvarkymą, remonto darbų priežiūrą, atsiskaitymą su meistrais ir pan., teismas vertino kaip savanorišką pagalbą, toks jos indėlis negali būti vertinamas pakankamu norint pripažinti atsakovės teisę įgyti dalį šio buto. Bylos duomenys patvirtina, kad pati atsakovė buto įsigijimo metu buvo remiama ieškovo, jos gaunamos pajamos buvo minimalios.

7. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis, šalys nebuvo susitarusios, kad atsakovės dalis bendrame bute susidarytų vien tik iš pagalbos tvarkant buto kapitaliniam remontui reikalingus leidimus bei kitus dokumentus, prižiūrint atliekamą buto remontą, jame gyvenant. Byloje nebuvo ginčijami šalių kaip poros santykiai, prie išlaidų, kurios susidarydavo grįžus ieškovui į Lietuvą, kaip atsakovė nurodė teismo posėdžio metu, prisidėjo tiek ji, tiek ieškovas, abu pirkdavo maistą, gamindavo, tvarkydavo namus, skalbdavo. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šalys turėjo bendrų pinigų, o ir pati atsakovė patvirtino, jog kiek uždirbo ir kiek turėjo pinigų ieškovas, ji nežinojo. Atsakovei neįrodžius šalių susitarimo įgyti butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), jungtinės veiklos pagrindu, neįrodžius jos piniginio indėlio įsigyjant butą, svaraus indėlio iš esmės pagerinant ieškovo įsigyto buto būklę savo lėšomis ar kitais būdais, nėra pagrindo pripažinti, jog šis butas ieškovui ir atsakovei priklauso dalinės nuosavybės teise kaip jungtinės veiklos teisinių santykių rezultatas, todėl atsakovės reikalavimą dėl 40 000 Eur kompensacijos priteisimo teismas atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pastatas-gyvenamasis namas su priklausiniais ir 0,2321 ha žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), yra įgyti ieškovo asmeninės nuosavybės teise. Bylos duomenimis nustatyta, kad šis turtas buvo nupirktas iš trečiojo asmens L. L., pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė atsakovė, turėdama ieškovo įgaliojimą, ką bylos nagrinėjimo metu patvirtino ir pati atsakovė. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad turtas įregistruotas ieškovo asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji prisidėjo savo lėšomis įsigyjant šį turtą, kaip ir nepateikė įrodymų, kad savo darbu ar lėšomis jį pagerino iš esmės, ženkliai padidindama jo vertę. Nėra jokio pagrindo pripažinti, kad šis turtas buvo įgytas šalių jungtinės veiklos pagrindu, įrodymų, kad atsakovė prisidėjo piniginėmis lėšomis ar iš esmės pagerino šį turtą savo lėšomis ar darbu, atsakovė taip pat nepateikė.

9. Teismas nurodė, kad atsakovė teikia reikalavimą pripažinti, jog 0,8691 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) sav., kurį ieškovui 2021 m. gegužės 31 d. padovanojo trečiasis asmuo L. L., ir kurį atsakovė laiko faktišku aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto, t. y. sodybos ir žemės sklypo, pirkimo-pardavimo sutarties tęsiniu, yra įgytas jos ir ieškovo jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių pagrindu ir nustatyti, kad šalims minėtas sklypas priklauso lygiomis dalimis po ½, priteisti jai iš ieškovo 2 000 Eur kompensaciją, o ieškovui šį turtą priteisti asmeninės nuosavybės teise. Atsakovė neprašė panaikinti ar modifikuoti dovanojimo sutarties, ši sutartis yra galiojanti ir, kol nenuginčyta, laikoma teisėta. Turtas ieškovui pagal šią sutartį priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą negali būti tenkinamas.

10. Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto duomenų bazėje 0,8691 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) sav., asmeninės nuosavybės teise įregistruotas T. R. minėtos 2021 m. gegužės 31 d. Dovanojimo sutarties pagrindu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ši dovanojimo sutartis nėra nuginčyta ar ginčijama, todėl laikoma teisėta, viešojo registro duomenys teisingi, todėl reikalavimą laikyti žemės sklypą įsigytu pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu laikė nepagrįstu.

11. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai, banko išrašas pagrindžia, jog automobilį (duomenys neskelbtini) G. T., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas įsigijo savo asmeninėmis lėšomis. Įrodymų, kad tarp šalių buvo susitarimas įgyti šį automobilį jungtinės veiklos pagrindu, kad automobilis bus dalinė nuosavybė ir kiekvienam priklausys po ½ dalį, atsakovė nepateikė. Atsakovė nedalyvavo renkantis automobilį, jį apžiūrint, tariantis dėl kainos, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovas už perkamą automobilį sumokėjo grynais pinigais, 2021 m. liepos 23 d. nuo savo banko sąskaitos nuimdamas 6 247,77 Eur, iš kurių 6 110 Eur sumokėjo automobilio pardavėjai I. S., o 247,77 Eur pervedė VĮ „Regitra“ už automobilio įregistravimą ieškovo vardu. Automobilis ieškovo vardu teisiškai įregistruotas 2021 m. liepos 23 d., tą pačią dieną ieškovas automobiliu pradėjo naudotis. Ieškovas vienas pats apžiūrėjo automobilį, susitarė dėl jo kainos, remonto bei mokėjimo termino. Šias aplinkybes patvirtino ir automobilio pardavėja I. S.. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad šį automobilį šalys buvo susitarusios įsigyti lygiomis dalimis jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Duomenų, kad ji atliko einamąjį automobilio remontą savo lėšomis ir dėl to itin pagerėjo jo būklė, atsakovė nepateikė. Atsakovei neįrodžius, jog minėtas automobilis yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, įsigyta jungtinės veiklos sutarties pagrindu, reikalavimą dėl 3 055 Eur kompensacijos priteisimo iš ieškovo teismas atmetė.

12. Teismas darė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog tarp jos ir ieškovo bendru sutarimu buvo sudarytas žodinis susitarimas vedant bendrą ūkį jungtinės veiklos būdu kaupti turtą. Teismas nurodė, kad atsakovės pajamos visą laikotarpį, kol šalys gyveno kartu, buvo mažesnės nei minimalios, ieškovas prisidėjo prie jos pačios išlaikymo, leido jai naudotis jam priklausančiu turtu. Bylos duomenys leidžia pripažinti, kad šalys kartu gyveno apie dešimt metų, tačiau didžiąją šio laiko dalį ieškovas praleisdavo Švedijoje, ką patvirtino abu. Pati atsakovė nurodė, kad ieškovas jai siūlė susituokti, susilaukti vaikų, tačiau ji nesutiko, atsisakė, kas leidžia pripažinti, jog pati atsakovė nebuvo suinteresuota kurti glaudžius šeiminius ryšius, šalys gyveno kaip sugyventiniai, tačiau bendro gyvenimo nepakanka pripažinti, kad tarp jų buvo sudarytas žodinis susitarimas įsigyti turtą jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Atsakovė neįrodė, kad ji savo darbu ar lėšomis prisidėjo prie turto įsigijimo ar ženkliai pagerino jo vertę.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

13. Atsakovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovo atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1. Teismas, pripažinęs 2016 m. lapkričio 29 d. Pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl pirkėjo – apeliantės – apsimestiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento ir pirkėjo teises šioje sutartyje perkėlęs ieškovui, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuluotos sprendžiant ginčus dėl sandorių apsimestinumo, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą, ir nenustatė būtinų sąlygų viseto siekiant sandorį pripažinti apsimestiniu.

13.2. Teismas netinkamai sprendė, jog ieškovas įrodė ginčijamo sandorio apsimestinumą, nes tikroji apeliantės valia perkant butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo tik padėti ieškovui tvarkyti su butu susijusius dokumentus, kad nekiltų keblumų dėl disponavimo butu, nes pats ieškovas dirbo užsienyje. Tokios teismo padarytos išvados nepagrįstos. Ieškovui būtų užtekę įgalioti apeliantę tvarkyti visus su butu susijusius reikalus, tačiau, kaip matyti, sąmoningai butas buvo perkamas apeliantės nuosavybės teise.

13.3. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio apsimestinumo, iš esmės rėmėsi tik aplinkybėmis, susijusiomis su apeliantės ir ieškovo ketinimais ir valia, ieškovo finansiniu pranašumu realiai įvykdyti sandorį. Tuo tarpu aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie buto pardavėjų D. ir D. V. valią ir motyvus sudaryti būtent apsimestinį sandorį, sprendime nenustatyta. Taip pat nenustatyta ieškovo bei apeliantės valios ir motyvų sudaryti būtent apsimestinį sandorį.

13.4. Teismo nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buto pardavėjai D. ir D. V. turėjo tikslą ir jų valia buvo nukreipta sudaryti ginčijamą sutartį dėl buto pardavimo būtent su ieškovu, ir kad jie turėjo motyvą ką nors slėpti ir tuo tikslu sudaryti sandorį su apeliante, nei realiai buvo sudaryta sutartis. Šiuo atveju joks kitas sandoris nebuvo pridengiamas.

13.5. Sprendimu patvirtinama, jog apeliantė rūpinosi minėtu butu, tvarkėsi, sudarinėjo reikiamus sandorius, prižiūrėjo remonto procesus, fotografuodavo ir siųsdavo ieškovui padarytų darbų nuotraukas ir pan., taigi, įrodyta, kad apeliantė naudojosi butu, jį valdė kaip savo, t. y. aktyviai dalyvavo valdant butą ir su juo susijusius reikalus. Taigi, šiuo aspektu nebuvo paneigtas apeliantės ketinimas naudotis butu. Taigi, kaip matyti, teismas šalių valios simuliaciją patvirtinančių faktų (sąlygų viseto) nenustatė, taip teismas pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuluotos sprendžiant ginčus dėl sandorių apsimestinumo.

13.6. Teismas nepagrįstai vertino apeliantės dokumentų tvarkymą, remonto darbų priežiūrą, atsiskaitymą su meistrais ir pan., kaip savanorišką pagalbą, nepagrįstai nurodė, kad toks jos indėlis negali būti vertinamas pakankamu norint pripažinti apeliantės teisę įgyti dalį ginčo buto. Faktiškai nuo 2012 metų pradžios iki 2022 metų balandžio mėnesio galo tarp šalių buvo susiklostęs faktinis susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šias aplinkybes patvirtina ieškovo teiginiai, kad gyveno kartu, norėjo šeimos su apeliante, išvykus dirbti į Švediją toliau bendravo telefonu, ryšys nebuvo nutrūkęs, rūpinosi apeliante, prisidėdavo prie jos išlaikymo. Grįžęs iš užsienio gyveno su apeliante, su ja leisdavo laiką. Ieškovo veiksmai, tokie kaip buto su apeliante įsigijimas apeliantės nuosavybės teise, o ne įgaliojant apeliantę tvarkyti su butu susijusius reikalus, taip pat parodo, kad tarp jų buvo artimas ryšys, bendras tikslas, siekis, abipusis pasitikėjimas vienas kitu, bendros ateities kūrimas, bendro būsto įsigijimas. Taip pat pasiūlyta taikos sutarties sąlyga dėl 25 000 Eur akivaizdžiai parodo ieškovo sąmoningą pripažinimą, kad apeliantės reikalavimai dėl nekilnojamojo turto dalies yra pagrįsti. Kiekvienas prie jungtine veikla įgyto turto prisidėdavo savo darbu, žiniomis, pinigais. Ieškovas jų gyvenimo kartu pradžioje gyveno pas apeliantę jos valdomame bute, bendru žodiniu sutarimu ir vesdami bendrą namų ūkį įsigijo butą. Apeliantė jų bendro gyvenimo ir partnerystės pradžioje, gyvenant jungtinėje veikloje, jai suteiktame būste adresu: (duomenys neskelbtini), taip prisidėjo prie lėšų taupymo, kas sudarė sąlygas įsigyti ginčo butą.

13.7. Teismas paviršutiniškai ir deklaratyviai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į byloje pateiktų įrodymų visumą, nepagrįstai rėmėsi tik pagrindiniu argumentu dėl ieškovo finansinio pranašumo apeliantės atžvilgiu. Teismas nepagrįstai nevertino apeliantės prisidėjimo prie bendro turto kūrimo ne piniginėmis lėšomis, o kitu būdu – jos darbu, dalyvavimu tvarkant butą, sudarinėjant reikiamus sandorius, prižiūrint remonto procesą, duodant ataskaitas ieškovui apie įvykdytus remonto darbus, prisidedant savo asmeniniu laiku, jėgomis, tvarkant būstą, kaip pakankamą pagrindą pripažinti įnešus indėlį sukuriant bendrą dalinę nuosavybę – butą. Teismas nepagrįstai selektyviai ieškovo pateiktiems argumentams suteikė didesnę įrodomąją galią. Vien tai, jog apeliantė nėra finansiškai lygiavertė ieškovui, nesudaro pagrindo teigti, kad butas apeliantei nepriklauso dalinės nuosavybės teise kaip jungtinės veiklos teisinių santykių rezultatas.

13.8. Teismas, atmesdamas apeliantės reikalavimą pripažinti, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų paskirties žemės sklypas prie gyvenamojo namo, yra įsigyti apeliantei ir ieškovui gyvenant jungtinėje veikloje kaip sugyventiniams bei nustatyti, jog ieškovui ir apeliantei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį aukščiau nurodyto nekilnojamojo turto, paviršutiniškai ir deklaratyviai įvertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi pagrindiniu faktu – ieškovo finansiniu pranašumu apeliantės atžvilgiu. Teismas turėjo teisę proporcingai sumažinti apeliantės reikalaujamą nustatyti gyvenamojo namo dalį, tačiau apsiribojo formaliu konstatavimu dėl neprisidėjimo finansiškai įsigyjant minėtą nekilnojamąjį turtą.

13.9. Nors žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota T. R. vardu dovanojimo sutarties pagrindu, tačiau trečiasis asmuo L. L. teisme pati patvirtino, jog žemės sklypo dovanojimas buvo sodybos su priklausiniais sandorio dalis, tai yra dovanotas kaip priedas prie įsigyjamos sodybos, nes už ją ieškovas, trečiojo asmens paaiškinimu, brangiai sumokėjo, o ji už tai jam padovanojo žemės sklypą. Sklypo įsigijimas vertintinas kaip pirkimo-pardavimo sandorio dalis, o ne kaip asmeninė dovana ieškovui.

13.10. Automobilis (duomenys neskelbtini) G. T. buvo įsigytas apeliantei ir ieškovui kartu priėmus sprendimą iš bendrai kaupiamų parnerių, gyvenančių jungtinėje veikloje, lėšų ir buvo skirtas abiejų partnerių poreikiams tenkinti. Automobilio įsigijimo metu bendru apeliantės ir ieškovo sutarimu jo pirkimo-pardavimo sutartį sudarė T. R.. Automobilis buvo naudojamas savitarpio sutarimu sukurtos šeimos reikmėms ir bendriems tikslams pasiekti. Pagrindinė automobilio naudotoja buvo apeliantė, kuri šį automobilį prižiūrėdavo, savo asmeninėmis lėšomis atlikdavo jo einamąjį techninį remontą, tvarkydavo jo vidų ir palaikydavo gerą jo būklę.

13.11. Teismas nepagrįstai visa apimtimi atmetė apeliantės reikalavimą dalyje dėl buto, gyvenamojo namo su priklausiniais, 0,8691 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, automobilio (duomenys neskelbtini) G. T., įsigijimo aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nevertino apeliantės dalies, įnašo, prisidėjimo savo darbu, jėgomis, skirtu laiku prižiūrint, tvarkant butą, gyvenamąjį namą, įsigyjant automobilį, ir nepagrįstai pranašumą suteikė ieškovo pateiktiems įrodymams, todėl pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir prisidedant savo darbu, jėgomis.

Atsiliepimas

14. Ieškovas T. R. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

14.1. Apeliantė nepagrįstai įrodinėja, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje, kur ji nurodyta pirkėja, yra išreikšta tikroji ieškovo ir atsakovės valia. Kadangi pirkimo-pardavimo sutartyje pirkėja nurodyta tik atsakovė, butas priklauso jai vienai asmeninės nuosavybės teise, todėl apeliantė prieštarauja pati sau: ji teigia, kad ginčo pirkimo-pardavimo sutartyje išreikšta tikroji šalių valia, tačiau kartu pripažįsta, kad ½ dalis nuosavybės teise priklauso atsakovui.

14.2. Nors apeliantė nurodo, kad ji prisiėmė iš pirkimo-pardavimo sutarties kylančias buto savininkės teisės ir pareigas, tačiau pati pripažino, jog ji nesumokėjo kainos už perkamą butą ir neketino jos mokėti, o tai reiškia, kad atsakovė neįvykdė ir neprisiėmė pareigos vykdyti įstatyme numatytą pagrindinę pirkėjo pareigą - sumokėti kainą už perkamą daiktą. Atsakovė teismo posėdyje pripažino, kad ji neturėjo asmeninių lėšų butui įsigyti ir pinigais prie buto pirkimo neprisidėjo, kad visą perkamo buto kainą sumokėjo ieškovas.

14.3. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas turėjo aiškintis buto pardavėjų valią, kuriam iš sugyventinių parduoti ginčo butą, yra paremta kasacinio teismo praktika civilinėse bylose, kuriose faktinės aplinkybes kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Keletą kartų tikslintuose priešieškiniuose atsakovė nė karto nenurodė jokių faktinių aplinkybių dėl pardavėjų valios. Nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje ieškovas ir atsakovė neginčijo pardavėjų valios, neprašė jų apklausti teismo posėdyje. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme.

14.4. Nors apeliantė skunde nurodo, kad susitarimas buvo sudarytas žodžiu, tačiau nenurodo ir neįrodinėja, kada ir kokiomis aplinkybėmis toks susitarimas buvo sudarytas. Jos kviestos liudytojos S. Š. ir I. M. nurodė, kad joms nėra žinoma, kaip ieškovas ir atsakovė tarėsi, ar iš viso tarėsi dėl bendrosios dalinės nuosavybės įsigijimo.

14.5. Šiuo atveju ginčo turtas nebuvo sukurtas, jis buvo įsigytas vien tik už ieškovo asmenines lėšas, sumokant visą pirkimo kainą grynaisiais pinigais, o žemės sklypas gautas dovanų, todėl apeliantės teiginiai, kad ieškovas ir atsakovė susitarė dėl turto, įgyto vien tik už ieškovo lėšas ar gauto dovanų, bendrumo yra nelogiški ir neįtikimi. Vien tik epizodinis gyvenimas kartu nėra pagrindas pripažinti, kad tarp šalių buvo susitarimas įsigyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įstatymas nenumato bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo būdo - gyvenimo „faktinėje santuokoje“, reikalaujama įrodyti bendro turto kūrimą asmeninėmis lėšomis, bendru darbu ar žiniomis. Apeliantė neįrodė, kad ji prisidėjo prie nuosavybės įgijimo, kurią prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe. Sugyventinių darbo užmokesčiai, priešingai negu sutuoktinių, nėra bendras turtas.

14.6. Ieškovas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno 2012 metais. Atsakovė už buto komunalinius mokesčius turėjo skolų. Ieškovas iš savo asmeninių lėšų mokėjo mokesčius už save, o nuo 2013 metų periodiškai už atsakovę mokėjo iki tol susikaupusį mokesčių įsiskolinimą už butą. Ieškovas bute gyveno metus laiko iki kol išvyko į Švediją. Bute liko gyventi atsakovė ir jos nepilnametė dukra, ieškovas iš Švedijos į butą parvykdavo retai, tačiau ir negyvendamas bute visą laiką mokėjo mokesčius už komunalinius patarnavimus ne tik jam tenkančią mokesčių dalį, bet ir už atsakovę ir jos dukrą. Ieškovas susitaupė pinigų ginčo butui pirkti gyvendamas ir dirbdamas Švedijoje, todėl apeliantė jos nurodytu būdu ieškovo pinigų nesutaupė.

14.7. Atsakovės pateikti dokumentai patvirtina, kad ji neturėjo nei pajamų, nei lėšų, kuriomis būtų galėjusi prisidėti prie turto įsigijimo. Palyginus šalių gautas pajamas iš darbinės veiklos per 2014 - 2022 metų laikotarpį, kol šalys gyveno kartu, atsakovės pajamos sudarė 21 095 Eur, vidutiniškai 213 Eur per mėnesį. Ieškovas per šį laikotarpį gavo 337 925 Eur pajamų, vidutiniškai po 3 413 Eurų per mėnesį, t.y. 16 kartų didesnės. Akivaizdu, kad atsakovės gauto užmokesčio nepakako taupymui ar nekilnojamųjų daiktų pirkimui.

14.8. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie ginčo buto vertės padidėjimą po jos pagalbos remontuojant butą, nenurodė jos lėšomis atliktų remonto darbų apimčių, sunaudotų statybos medžiagų kiekių, jų įkainių ir neįrodinėjo, kad jos lėšomis ar darbu butas buvo iš esmės pagerintas ir kiek jo vertė padidėjo. Atsakovė neprašė pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe ir jį padalinti tuo pagrindu, kad jis yra iš esmės pagerintas už atsakovės pinigus ar jos darbu. Atsakovės lėšos, jei jos tokios ir būtų panaudotos buto remontui, nesudarė įrodinėjimo dalyko šioje byloje.

Atsiliepimas

14.9. Atsakovė, teigdama, kad ji savo ar giminaičių darbu pagerino pastatų ar žemės sklypo vertę, privalėjo pateikti įrodymus apie jos atliktus pagerinimo darbus, jų apimtis, įkainius bei įrodymus, kad dėl nugriautų ūkio pastatų padidėjo likusių pastatų ar žemės sklypo vertė. Šių aplinkybių atsakovė neįrodinėjo. Nei pastatai, nei žemės sklypas nebuvo pagerinti nei ieškovo, nei atsakovės lėšomis, nebuvo jokio tikslo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Pati atsakovė pripažino, kad ieškovas mokėjo jos broliui ir seseriai už pagalbą nugriaunant sodyboje beverčius pastatus ar medžių nupjovimą, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė esminio sodybos vertės padidėjimo.

14.10. Automobilį atsakovė prižiūrėjo, nes juo naudojosi, o remontavo tik už ieškovo lėšas. Ieškovas niekada nepripažino, kad apeliantė prisidėjo prie lengvojo automobilio įsigijimo, kaip klaidingai teigiama apeliaciniame skunde. Jokio susitarimo tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo, kad automobilis bus dalinė nuosavybė. Automobilio naudojimasis ar salono sutvarkymas nesukuria nuosavybės teisių į naudojamą daiktą. Atsakovė nė vieno karto nėra pasirūpinusi automobilio techniniu remontu ar už remontą sumokėjusi.

14.11. Nepagrįstai apeliantė teigia, kad ieškovas „sąmoningai pripažino“ apeliantės reikalavimų dėl nekilnojamojo turto dalies pagrįstumą, nes siūlė atsakovei sudaryti taikos sutartį ir pasiūlė jos sąlygas. Mediacijos metu ieškovo siekto kompromiso negalima vertinti kaip priešieškinio pripažinimo.

14.12. Sodyba bei 0,8691 ha ploto žemės sklypas yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, turintys savo atskirą unikalų, kadastro numerį ir adresą. 0,8691 ha ploto žemės sklypas negali būti kito nekilnojamojo turto (sodybos) sandorio tęsinys. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta po daugiau nei mėnesio po sodybos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, todėl akivaizdu, kad tai yra du atskiri sandoriai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl sandorio apsimestinumo

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013). Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, taip pat laikomas apsimestiniu sandoriu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-303228/2009). Statytinis apsimestiniame sandoryje veikia tik kaip formali jo šalis ir faktiškai neįgyja jo pagrindu jokių teisių ir pareigų.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto yra svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-1075/2019).

18. Taigi, sandoris laikomas sudarytu per statytinį kai nustatoma, jog nepaisant formalaus šio asmens (statytinio) dalyvavimo sandoryje, tikrąja jo šalimi yra kitas asmuo, kuris rūpinosi sutarties sudarymu, savo lėšomis sumokėjo už įgyjamą turtą ir vėliau, jį įgijęs, vykdė turto savininko teises ir pareigas (prižiūrėjo turtą, mokėjo mokesčius).

19. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuluotos sprendžiant ginčus dėl sandorių apsimestinumo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo ir jo savininko teises ir pareigas vykdė būtent ieškovas, o ne apeliantė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė patvirtino aplinkybę, jog buto pirkimo-pardavimo sutartis atsakovės vardu buvo pasirašyta būtent dėl to, kad nebūtų kliūčių juo disponuoti atsakovui esant užsienyje. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad butą pirko ne jai asmeniškai, pirko kaip šeimai, o jos vardu įregistravo tik todėl, kad būtų lengviau tvarkyti dokumentus, nes ieškovas buvo užsienyje. Tuo tarpu apeliaciniame skunde jau nurodo priešingas aplinkybes, t. y. kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas įrodė ginčijamo sandorio apsimestinumą, nes tikroji apeliantės valia perkant ginčo butą buvo tik padėti ieškovui tvarkyti su butu susijusius dokumentus, kad nekiltų keblumų dėl disponavimo butu, nes pats ieškovas dirbo užsienyje. Apeliantė pažymi, kad ieškovui būtų užtekę įgalioti apeliantę tvarkyti visus su butu susijusius reikalus, tačiau, kaip matyti, sąmoningai butas buvo perkamas apeliantės nuosavybės teise. Taigi, kaip matyti, apeliantė iš esmės apeliacinį skundą grindžia naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors civilinio proceso kodekso normos tai draudžia (CPK 306 straipsnis 2 dalis). Prieštaringi apeliantės argumentai leidžia teismui daryti išvadą, kad apeliantė neturėjo tikslo ar ketinimo įsigyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise.

20. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis anksčiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, pagrįstai atsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus, kad pinigus už butą sumokėjo ieškovas. Teisėjų kolegija, įvertinusi rašytinius įrodymus apie šalių finansinę padėtį jų bendro gyvenimo laikotarpiu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas bendro gyvenimo su atsakove metu neabejotinai uždirbo keleriopai daugiau nei atsakovė, kas kartu patvirtina, jog atsakovė neturėjo pakankamai pinigų buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir jo remontui. Teisėjų kolegija vertina, kad visi byloje esantys rašytiniai įrodymai yra nuoseklūs ir pagrindžia ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog šiuo atveju atsakovė, sudarydama sutartį dėl ginčo turto įsigijimo, iš tiesų neketino įgyti iš šios sutarties kylančių teisių ir pareigų, jomis nesinaudojo ir nevykdė, o tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis. Iš tiesų teises pagal šią sutartį įgijo ir jomis naudojosi ieškovas – būtent jis rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų (apeliantė neginčijo ieškovo pirmosios instancijos teisme nurodytos aplinkybės, kad ieškovas ieškojo buto pirkimui, o radęs jį tenkinantį butą, su jo savininkais D. ir D. V. susiderėjo kainą), atsiskaitė su pardavėjais už turtą jam priklausančiomis lėšomis, o po sandorio sudarymo įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį, savo asmeninėmis lėšomis remontavo butą, mokėjo komunalinius mokesčius.

21. Apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju joks kitas sandoris nebuvo pridengiamas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė šalių valios simuliaciją patvirtinančių faktų (sąlygų viseto). Pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis ginčo buto pardavėjų D. ir D. V. valią, kuriam iš sugyventinių parduoti ginčo butą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog šiuo atveju byloje kilo ginčas ne dėl viso sandorio pripažinimo apsimestiniu, tačiau tik dalyje dėl šalies (subjekto, pirkėjo), todėl priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos aiškintis ginčo buto pardavėjų valios, kuriam iš sugyventinių parduoti ginčo butą, nes, kaip jau minėta, pagal kasacinio teismo praktiką sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodo ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė (jos atstovas) nė karto nenurodė jokių faktinių aplinkybių dėl pardavėjų valios, neprašė jų apklausti teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad byla nėra susijusi su viešuoju interesu, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, todėl teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus įrodinėjimo procese. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims.

22. Apibendrinus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje priimtus įrodymus, byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai sprendė, jog ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, t. y. atsakove. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kokios nurodytos pirmosios instancijos teisme, jos pirmosios instancijos teismo jau buvo tinkamai įvertintos.

Dėl jungtinės veiklos santykių ir įrodymų vertinimo

23. Galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Vadinasi, nuosavybės teisės atsiradimas jungtinės veiklos teisinių santykių pagrindu skiriasi nuo nuosavybės teisės į santuokos metu sutuoktinių įgytą turtą atsiradimo. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymu įtvirtintas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.

25. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

26. Nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas teismas turi nustatyti dviejų sąlygų visumą tam, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe: 1) susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą; 2) asmeninį indėlį pinigais, turtu ar darbu kuriant kiekvieną ginčo objektą. Šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020). Sugyventinių ir bendrai gyvenančių asmenų turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe jeigu įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas, sukurtas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas.

27. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigė, kad bendras jos ir ieškovo gyvenimas truko nuo 2012 metų pradžios iki 2022 metų balandžio mėnesio galo. Tuo tarpu ieškovas neneigė, kad jis su atsakove buvo pora, patvirtino, kad iki jo išvykimo dirbti į užsienį 2013 metais apie metus laiko nuolat kartu gyveno atsakovės buvusio sugyventinio jai suteiktame bute, gyveno kai grįždavo keletui savaičių per metus iš užsienio, tačiau, anot ieškovo, tai savaime nepatvirtina jo ir atsakovės bendro siekio kartu, faktiniu jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ginčo butą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju atsakovė, pareikšdama priešieškinį, privalėjo įrodyti, jog: šalims gyvenant kartu buvo sudarytas susitarimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę; kad toks susitarimas buvo sudarytas dėl kiekvieno ieškinyje nurodyto turto objekto; kokį konkretų indėlį (lėšomis ar darbu) atsakovė įnešė į konkretų turto objektą; kiek atsakovės indėlis į konkretų turto objektą pagerino šio objekto vertę ar sudaro šio turto objekto vertės; nekilnojamojo turto objektų atveju – esminį turto pagerinimą iš asmeninių ieškovės lėšų ar asmeninio darbo.

28. Kaip jau byloje konstatuota, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino 2016 m. lapkričio 29 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį dalyje dėl pirkėjo – L. M. – apsimestiniu sandoriu nuo jo sudarymo momento ir pirkėjo teises šioje sutartyje perkėlė ieškovui T. R.. Pastatas–gyvenamasis namas su priklausiniais (viralinė, daržinė, ūkiniai pastatai, malkinė ir t. t.) ir 0,2321 ha žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti ieškovo asmeninės nuosavybės teise. Šis turtas buvo nupirktas iš trečiojo asmens L. L., 2021 m. balandžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė atsakovė, turėdama ieškovo įgaliojimą. 0,8691 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise įregistruotas ieškovo vardu 2021 m. gegužės 31 d. Dovanojimo sutarties pagrindu, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis (duomenys neskelbtini) G. T., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotas 2021 m. liepos 23 d. ieškovo vardu.

29. Byloje nėra ginčo, kad šalys nebuvo sudariusios rašytinės jungtinės veiklos sutarties, atsakovas nepripažįsta, kad toks susitarimas buvo žodinis. Pažymėtina, kad atsakovė, siekdama nustatyti, jog ginčo turtas įgytas jai gyvenant kartu su ieškovu ir lygia dalimi priklauso jai dalinės nuosavybės teise, turėjo pareigą įrodyti aplinkybes ne tik dėl bendro ūkio vedimo, bet ir patvirtinančias jų abiejų siekį, susitarimą šį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį, taip pat ir kiekvieno iš narių įnašo dydį. Atsakovei teko procesinė pareiga įrodyti, kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai jungtinės veiklos teisiniai santykiai, t. y. jog šalis siejo bendras interesas ir tikslas įgyti ginčo turtą ir šiam tikslui buvo kooperuojami šalių ištekliai (CPK 178 straipsnis). Šios aplinkybės galėjo būti įrodinėjamos visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei, siekiančiai bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, atsakovės apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo teismo sprendimo turinį, konstatuoja, jog nei liudytojų parodymai (atsakovės prašymu kviestos liudytojos S. Š. ir I. M. nurodė, kad joms nėra žinoma, ar šalys tarėsi dėl bendrosios dalinės nuosavybės įsigijimo), nei byloje esantys rašytiniai įrodymai nepagrindžia apeliantės ir ieškovo valios įsigyti ginčo turtą kaip bendrosios nuosavybės objektą. Tai, kad atsakovė su ieškovu buvo pora ir gyveno ieškovo lėšomis įsigytame bute, savaime neįrodo šalių ketinimo sukurti bendrą turtą lygiomis dalimis. Tos aplinkybės, jog apeliantė rūpinosi ginčo turtu, naudojosi juo, prisidėjo prie jo išlaikymo, atliko pagerinimus, savaime taip pat negali būti vertinamos kaip įrodančios atsakovės nuosavybės teisę į šį turtą. Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų įrodymų visumos nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė su ieškovu vedė bendrą ūkį, kiekvienas investavo lėšas ir atliekamu darbu bendrai tvarkė namų ūkį. Nenustatyta, kad atsakovė ginčo turto įsigijimo laikotarpiu gaudavo panašaus dydžio pajamas. Esant tokioms aplinkybėms labiau tikėtina, kad ginčo turtas nebuvo įgytas ir sukurtas šalių bendrai, investavus į jį abiejų asmenų lėšas ir darbą, siekiant tenkinti bendrus poreikius, ir kad jis faktiškai lygia dalimi priklausė ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise.

30. Nesutiktina su apeliante, kad tai, jog ieškovas buvo pasiūlęs taikos sutarties sąlygą dėl 25 000 Eur, akivaizdžiai parodo ieškovo sąmoningą pripažinimą, kad apeliantės reikalavimai dėl nekilnojamojo turto dalies yra pagrįsti. Kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, mediacijos metu ieškovo siekto kompromiso negalima vertinti kaip priešieškinio pripažinimo. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad tai, jog ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), su apeliante buvo įsigijimas apeliantės nuosavybės teise, o ne įgaliojant apeliantę tvarkyti su butu susijusius reikalus, parodo, kad tarp šalių buvo artimas ryšys, bendras tikslas, siekis, abipusis pasitikėjimas vienas kitu, bendros ateities kūrimas, bendro būsto įsigijimas. Kaip jau konstatuota byloje, ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis atsakovės vardu buvo pasirašyta dėl to, kad nebūtų kliūčių juo disponuoti ieškovui esant užsienyje, o ne įrodo abiejų šalių siekį, susitarimą šį butą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

31. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino apeliantės dokumentų tvarkymą, remonto darbų priežiūrą, atsiskaitymą su meistrais ir pan., kaip savanorišką pagalbą, nepagrįstai nurodė, kad toks jos indėlis negali būti vertinamas pakankamu norint pripažinti apeliantės teisę įgyti dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Grįžęs iš užsienio ieškovas gyveno su apeliante, su ja leisdavo laiką. Ieškovas jų gyvenimo kartu pradžioje gyveno pas apeliantę jos valdomame bute, bendru žodiniu sutarimu ir vesdami bendrą namų ūkį įsigijo butą. Apeliantė jų bendro gyvenimo ir partnerystės pradžioje, gyvenant jungtinėje veikloje, jai suteiktame būste adresu: (duomenys neskelbtini), taip prisidėjo prie lėšų taupymo, kas sudarė sąlygas įsigyti ginčo butą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022). Kaip jau nustatyta byloje, ginčo butas buvo įgytas ieškovo asmeninėmis lėšomis. Apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, patvirtino, kad už buto kapitalinį remontą buvo mokama ieškovo pinigais, darbininkus, meistrus ir medžiagas ieškovas surasdavo internetu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, dokumentų tvarkymas, remonto darbų priežiūra, atsiskaitymas su meistrais iš ieškovo asmeninių lėšų, nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė savo minėtais veiksmais (darbu) ginčo butą pagerinto iš esmės. Ta aplinkybė, kad ieškovas jų santykių pradžioje gyveno atsakovės bute, taip pat nesudaro pagrindo išvadai, jog tokiu būdu savo veiksmais atsakovė prisidėjo prie lėšų taupymo ginčo butui įsigyti, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas, gyvendamas atsakovės bute, prisidėjo sumokėdamas komunalinius mokesčius, savo pinigais keisdamas linoleumą, nupirkdamas skalbimo mašiną, remontuodamas viryklę, sumokėdamas 500 Lt atsakovės skolą. Nurodytų motyvų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos tesimas pagrįstai sprendė, kad atsakovei neįrodžius šalių susitarimo įgyti ginčo butą jungtinės veiklos pagrindu, neįrodžius jos piniginio indėlio įsigyjant butą, svaraus indėlio iš esmės pagerinant ieškovo įsigyto buto būklę savo lėšomis ar kitais būdais, nėra pagrindo pripažinti, jog šis butas ieškovui ir atsakovei priklauso dalinės nuosavybės teise kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių rezultatas.

32. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pastatas–gyvenamasis namas su priklausiniais (viralinė, daržinė, ūkiniai pastatai, malkinė ir t. t.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,2321 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2021 m. balandžio 22 d. įgyti iš trečiojo asmens L. L., buvo įgyti šalių jungtinės veiklos pagrindu, nes įrodymų, kad atsakovė prisidėjo piniginėmis lėšomis ar iš esmės pagerino šį turtą savo lėšomis ar darbu, atsakovė nepateikė. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui daryti priešingą išvadą. Kaip jau minėta, byloje būtent atsakovei teko pareiga įrodyti, kad ji prisidėjo savo lėšomis prie ginčo turto pirkimo, kuris įregistruotas ieškovo vardu, o ne priešingai. Taigi, atsakovei, be kita ko, teko pareiga paneigti ieškovo nurodomas aplinkybes, kad šį ginčo turtą jis įsigijo už asmenines lėšas. Šiuo atveju atsakovė nepaneigė ieškovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų rašytinių įrodymų, jog šį turtą jis įsigijo asmeninėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą šioje dalyje, pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015). Taigi, šiuo atveju byloje yra įrodyta, kad ieškovas už žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), sumokėjo asmeninėmis lėšomis, todėl šis turtas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu ir dalijamas, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė ieškovo nuosavybė.

33. Nagrinėdamas atsakovės priešieškinio reikalavimus dėl 0,8691 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad atsakovė neprašė panaikinti ar modifikuoti dovanojimo sutarties, kuria šis žemės sklypas padovanotas ieškovui, todėl ši sutartis yra galiojanti ir laikoma teisėta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantė priešieškiniu nereiškė reikalavimo dėl dovanojimo sutarties panaikinimo ar modifikavimo, todėl vien apeliantės nurodytos aplinkybės, kad aptariamo sklypo įsigijimas vertintinas kaip pirkimo pardavimo sandorio dalis, o ne kaip asmeninė dovana ieškovui, nesukuria teismui pareigos vertinti dovanojimo sutarties teisėtumą, nes tai nėra susiję su priešieškinio dalyku. Kadangi minėtas žemės sklypas ieškovui buvo padovanotas, t. y. jo įgytas asmeninės nuosavybės teise neatlygintinai, akivaizdu, jog atsakovė negalėjo prisidėti prie jo įgijimo turtu, darbu ar piniginiu įnašu. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis turtas ieškovui pagal dovanojimo sutartį priklauso asmeninės nuosavybės teise, todėl atsakovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už ieškovo asmeninės nuosavybės teise valdomą turtą negali būti tenkinamas.

34. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad: 1) atsakovė nedalyvavo renkantis automobilį (duomenys neskelbtini) G. T., jį apžiūrint, tariantis dėl kainos, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį; 2) ieškovas už perkamą automobilį sumokėjo grynais pinigais, 2021 m. liepos 23 d. nuo savo banko sąskaitos nuimdamas 6 247,77 Eur, iš kurių 6 110 Eur sumokėjo automobilio pardavėjai I. S., o 247,77 Eur pervedė VĮ „Regitra“ už automobilio įregistravimą ieškovo vardu; 3) automobilis ieškovo vardu teisiškai įregistruotas 2021 m. liepos 23 d., tą pačią dieną ieškovas automobiliu pradėjo naudotis; 4) nepateikė duomenų, kad atsakovė atliko einamąjį automobilio remontą savo lėšomis ir dėl to itin pagerėjo jo būklė. Nors apeliantė teigia, kad automobilis buvo įsigytas apeliantei ir ieškovui kartu priėmus sprendimą iš bendrai kaupiamų parnerių, gyvenančių jungtinėje veikloje, lėšų, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kiek šalys buvo bendrai sukaupusios lėšų automobilio įsigijimo dieną ir kokią šių lėšų dalį sudarė atsakovės sukauptos lėšos. Vien tai, kad atsakovė naudojosi automobiliu, savo asmeninėmis lėšomis atlikdavo jo einamąjį techninį remontą, tvarkydavo jo vidų, nesukuria jai nuosavybės teisės į šį automobilį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog šį automobilį šalys įsigys jungtinės veiklos pagrindu, kad automobilis bus dalinė nuosavybė ir kiekvienam priklausys po ½ dalį.

35. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik pagrindiniu argumentu dėl ieškovo finansinio pranašumo apeliantės atžvilgiu, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepagrįstai nevertino apeliantės dalies įnašo, prisidėjimo savo darbu, jėgomis, skirtu laiku prižiūrint, tvarkant butą, gyvenamąjį namą, įsigyjant automobilį, ir nepagrįstai pranašumą suteikė ieškovo pateiktiems įrodymams, todėl pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo ne tik piniginėmis lėšomis, bet ir prisidedant savo darbu, jėgomis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

36. Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016). Tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ar darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

37. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog visus darbus, susijusius su ginčo turto prižiūrėjimu ir tvarkymu, atsakovė derino su ieškovu, be to, išimtinai tik ieškovas savo asmeninėmis lėšomis apmokėjo šių darbų išlaidas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, koks yra ginčo turto vertės santykis prieš jį pagerinant ir jau pagerinus. Taigi, apeliantė neįrodė, kad turtą pagerino iš esmės, neįrodė, kad savo darbu padidino ginčo turto vertę. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nusprendus, jog ieškovo prisidėjimas prie ginčo turto nėra esminis, t. y. nesudarantis pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, tokiu atveju atsakovė turi teisę reikalauti priteisti kompensaciją už atliktus turto pagerinimus, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė priešieškiniu nepareiškė alternatyvaus reikalavimo priteisti jai kompensaciją už ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šeimos teisės normos, reglamentuojančios kompensacijos už turto pagerinimą priteisimą, šiuo atveju netaikytinos, teismas tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir negali peržengti priešieškinio ribų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija šioje dalyje plačiau nepasisako.

38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

39. Akcentuotina, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus, tačiau apeliantė nenurodo, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą pirmosios instancijos teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, kurių apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

Dėl bylos procesinės baigties

40. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

41. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ieškovas sumokėjo 500 Eur. Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės ieškovui priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

42. Apeliantė už paduotą patikslintą priešieškinį yra sumokėjusi 1 216 Eur žyminio mokesčio. Pateikdama apeliacinį skundą apeliantė sumokėjo 600 Eur žyminį mokestį, prašė atidėti nesumokėto žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki apeliacinio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės priteisiama 616 Eur nesumokėta žyminio mokesčio dalis valstybei (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 84 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui T. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės L. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 616 Eur (šešių šimtų šešiolikos eurų) žyminį mokestį, jį sumokant pasirinktinai į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB „Swedbank“ banke, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią (duomenys neskelbtini) AS Lietuvos skyriuje, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią AB SEB banke, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią AB Šiaulių banke, Nr. LT427230 0000 0012 0025, esančią UAB „Medicinos bankas“, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, įmokos kodas – 5660.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Alma JurgelienėJurga Kramanauskaitė-ButkuvienėBirutė Simonaitienė