- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- 1A-225-417/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42172-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Eduardas Maškevičius, Aurelija Sadauskaitė
- Nuteistasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- J. P.
- Advokatai
- Asta Mačernytė, Kazys Bitaris
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.6.1Nuosprendžio pakeitimo pagrindai
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. ir jo gynėjos advokatės Astos Mačernytės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-08-18 nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (250 (dviejų šimtų penkiasdešimties) Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nustatyta, kad ši įmoka turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nukentėjusiosios J. P. (buvusios A.) civilinis ieškinys patenkintas visiškai. J. P. (buvusiai A.) iš A. A. priteista 111,85 Eur (vienas šimtas vienuolika eurų 85 centai) turtinei žalai atlyginti, 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1400 (vienas tūkstantis keturi šimtai) Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. A. nuteistas už tai, kad nežymiai sužalojo šeimos narį, t. y. A. A. 2019-10-01, apie 10.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vykusio konflikto su buvusia sutuoktine J. P. (buvusia A.) metu, pastarajai griebė už dešinės rankos bei ją suspaudęs suko, po to vieną kartą smogė į dešinį skruostą bei vieną kartą smogė į krūtinę, tokiais veiksmais padarydamas dešinio skruosto sumušimą su minkštųjų audinių patinimu ir paraudimu, krūtinkaulio srities sumušimą, smulkias poodines kraujosruvas dešinio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinio riešo tiesiamajame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. (toliau – ir apeliantas) ir jo gynėja advokatė Asta Mačernytė nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-08-18 nuosprendžiu, prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir apeliantą išteisinti. Apeliacinį skundą patenkinus, prašo iš nukentėjusiosios J. P. priteisti valstybei nuteistojo gynybos išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. Tarp šalių susiklostę civiliniai santykiai dėl to, kad skiriantis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), – padalytas po 1/2 dalį, neatskiriant dalių, nenustačius naudojimosi tvarkos, bei dėl to nukentėjusiajai piktnaudžiaujant ir neįleidžiant apelianto į jo paties namus. Provokuodama konfliktus, nukentėjusioji kviečia policiją, kad fiksuotų iškvietimų daugetą, nors smurto nebūna, tam, kad panaudotų tikslui pasiekti – išgyvendinti buvusį sutuoktinį, ir sėkmingai naudojasi abiem priklausančia nuosavybe viena. Negana to, savo skundais kelia stresą ir šiuo atveju įgyvendino neteisingą kaltinimą anksčiau neteistam vidurinio išsilavinimo pensininkui, tik 20 proc. darbingumo turinčiam neįgaliam buvusiam sutuoktiniui. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji ir apeliantas yra susipykę, neranda bendros kalbos konfliktui spręsti net per tarpininkus – nei atvykus policijai, nei advokatams patariant. Tačiau tai nekeičia fakto, kad apeliantas turi teisę naudotis savo nuosavybe, o J. P. pažeidžia asmeninės nuosavybės neliečiamumo teisę, ne tik provokuoja, bet ir neslepia, kad neleidžia jam naudotis apelianto nuosavybe dėl asmeninių sumetimų – buitinių nesutarimų. Natūralu, kad buvę sutuoktiniai nesutaria, kad jiems sudėtinga būti viename bute, tačiau ir J. P. nieko nepadarė, kad tinkamai būtų padalytas turtas, ir apsimestinis aukos demonstravimas nesuteikia jai teisės piktnaudžiauti ir nusavinti svetimo turto. Atvirkščiai – ne apeliantas, o nukentėjusioji yra kalta dėl daugkartinių konfliktų organizavimo, rakto į savo butą nedavimo nuolat keičiant spynas, ko net neneigia. Taigi nesuprantama, kaip galima nukentėjusiąją pripažinti ir tenkinti jos ieškinį konflikto ir tariamo smurto iniciatore ir organizatore. Šalių buto duryse dvi spynos ir du raktai. Bent vieną spyną J. P. nuolat pakeičia, neteisėtai užkirsdama kelią patekti į butą bendraturčiui. Net jos pačios iškviestiems pareigūnams liepus duoti pakeistos spynos raktą bendraturčiui, ji atsikalbinėja, kad gal duos vakare (ši aplinkybė buvo užfiksuota byloje esančiame vaizdo įraše bei pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose). Net įspėta, jog rakto nedavimas yra savavaldžiavimas, už ką ji pati gali būti nubausta, rakto nedavė. Tai patvirtina apeliaciniame skunde dėstomą faktą, kad pati J. P. yra pažeidėja.
2.2. Išklausius šalių parodymų pirmosios instancijos teisme kilo abejonių dėl veikos kvalifikavimo, tačiau priimdamas nuosprendį teismas į tai neatsižvelgė. Tai, kad šalys nesutaria, nereiškia, kad apeliantas smurtavo, nes iš bylos medžiagos matyti, kad jų konflikto metu abi šalys psichologiškai smurtavo viena prieš kitą. Ir dėl to baudžiamoji atsakomybė nekyla. Nukentėjusioji guodėsi, kad turi mėlynių, bet nėra įrodyta, kad iki ateinant apeliantui į savo namus ji neturėjo mėlynių bei paraudimų, arba kad nepasidarė tų paraudimų pati jau po policijos iškvietimo, nes buvo iš filmuojamos patalpos pasišalinusi į savo kambarį. Kadangi konfliktavo jau daug kartų, galbūt buvo pasikonsultavusi, kokių įrodymų reikia. Nėra įrodymų, kad būtent apeliantas padarė J. P. ekspertizėje fiksuotus sužalojimus, taip pat, kad nuteistasis akinius sulaužė, kokiu būdu tai padarė, kokia tikroji akinių vertė bei jų nusidėvėjimas.
2.3. Civiliniame ieškinyje nekonkretizuota, kaip nukentėjusioji išmatavo savo neva patirtą skausmą ir kaip nustatė savo patirtos neturtinės žalos dydį. Turėjo būti neva patirto skausmo sveikatai pasekmės, kurios nepagrįstos faktais, išskyrus eksperto išvadą. Išvadoje fiksuojami matomi požymiai, tačiau liekamųjų reiškinių ekspertas nefiksuoja ir, jei jų nėra, o jie nepateikti, vadinasi, pasekmių sveikatai nebuvo, tai liko neaiškumas, iš kur ir kokio dydžio žala. Reiškiant civilinį ieškinį tai būtina buvo įvardyti ir konkretizuoti, tačiau tai nepadaryta net ir bylos nagrinėjimo metu išreiškus šias abejones. Policijos pareigūnai liudijo, kad jokių sulaužytų akinių nukentėjusioji nerodė ir neturėjo jiems atvykus. Civilinio ieškinio kainos paaiškinti ir pagrįsti žodžiu nukentėjusioji negalėjo, todėl neaišku, kaip teismas galėjo tenkinti jos civilinį ieškinį.
2.4. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. P. kėlė konfliktą dėl buto naudojimo ir elgesio bute, pateisindama savo elgesį neįleisti A. A. į jų butą. Ji net tai paaiškinus nesupranta, kad darė ir daro pažeidimus. Vadinasi, šiuo skundžiamu nuosprendžiu naudodamasi tęs neteisėtus veiksmus ir deklaruos, kad teismas jos pusėje. Jei J. P. išties būtų patyrusi iš apelianto smurtą, ji jo bijotų ir saugotųsi, tačiau akivaizdu, kad pati konfliktuoja ir provokuoja apeliantą. Bijantis žmogus ieškotų kitos gyvenamosios vietos ar kurį laiką gyventų saugodamasis savo kitame turimame bute, tačiau nukentėjusioji taip nė karto nedarė. Ji jaučiasi nugalėtoja, ypač vertinant skundžiamą nuosprendį. Tai patvirtina, kad jos tikslas – tik vienai naudotis jų bendru turtu, po neteisingo nuosprendžio padarius A. A. teistą ir jai materialiai skolingą.
2.5. Apelianto sesuo N. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudijo, kad turi lydėti neįgalų, silpnos sveikatos brolį, nes kitaip jis neįleidžiamas į butą, o be liudininkų jau jam nesaugu pareiti namo. Kad net prie jos vyksta konfliktai, patvirtina ir šios bylos aplinkybės. Sesuo paliudijo, kad apeliantas ne tik nesmurtavo prieš nukentėjusiąją, bet fiziškai negalėtų to padaryti, nes sunkiai pastovi ir neturi jėgų net apsipirkti dėl negalios. Apeliantas turi tik 20 proc. darbingumo. Nukentėjusioji mėgsta savo astmos priepuolį malšinti daužymu savo pačios rankomis į krūtinę. Taigi tai patvirtina, kad nukentėjusioji geba save daužyti, o kas paneigs, kad bet kokie smūginiai judesiai, net savo pačios, nesukelia mėlynių ir paraudimų. Be to, N. S. teisme pabrėžė, kad nuolat rusiškai bendraujanti nukentėjusioji, kad ją muša, rėkia lietuviškai, tai kelia abejonių dėl tikrumo ir pagrįstumo, o būtent – dirbtinių įrodymų fiksavimo bylai. Policijai nukentėjusioji nurodė, kad nėra sužeista.
2.6. Teisme peržiūrėjus vaizdo įrašus, buvo matyti, kad šalys aiškinosi tarpusavyje, davė skirtingus parodymus atvykusiems policijos pareigūnams. Nukentėjusiosios parodymai nesutapo su apelianto ir jo sesers parodymais. Jokių konflikto faktinių aplinkybių, smurto buvimo ar smurto pasekmių įrašai nepatvirtino. Pareigūnai nuvežė nukentėjusiąją pas medikus ne dėl poreikio, o dėl numatytų procedūrų esant iškvietimui ir skundui atlikimo.
2.7. Eksperto išvadoje fiksuotas skruosto sumušimas, paraudimas po suspaudimo, radus 3 trauminio poveikio vietas, neįrodo, kad tai apelianto rankų padaryti paraudimai.
2.8. Skundžiamo nuosprendžio išvada, kad nėra pagrindo netikėti sulaužytų akinių buvimu, prieštarauja visų liudytojų parodymams ir faktinėms aplinkybėms. Tai, kad nukentėjusioji teismo manymu buvo nuosekli parodymuose, patvirtina, kad ji pasiruošusi ir siekia savo tikslo tam pasiruošusi, tačiau tai nepadaro jos teisesnės ir nerodo, kad jos nuoseklumas kaltinant bendraturtį nebūtais dalykais ją daro viršesnę prieš įstatymus. Nebuvus smūgių liudijo ir N. S., ir nuteistasis, taigi teismo pasirinkimas tikėti vieno asmens žodžiais prieš dviejų yra visai niekuo nepagrįstas.
2.9. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą teismas pažymėjo nenustatęs atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Taigi teismo neįvertinta aplinkybė, kad iki šiol neteistam ir administracine tvarka nebaustam asmeniui, kuriam nustatytas neterminuotas didelių specialiųjų poreikių lygis, jo neteisėtas neįleidimas į jo paties namus, konflikto provokavimas ir sukėlimas yra pačios nukentėjusiosios, o ne apelianto elgesio pasekmė. Dėl to klaidingas ir naikintinas nuosprendis pripažinti jį kaltu, skirti 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo ir įpareigojimus (būti namie nuo 22 val. iki 6 val.), priteisti 5 MGL įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą ir atstovavimo išlaidas nukentėjusiajai.
2.10. Skundžiamame nuosprendyje pažeista nekaltumo prezumpcija, kuri reikalauja, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Neaiškumų, neatskleistų ir neįrodytų faktinių aplinkybių buvo daug, nuosprendyje remtasi prielaidomis, o nuosprendis ne kaltinamojo naudai. Nubaustas nekaltas asmuo.
2.11. Netgi jei teismas būtų nusprendęs teisingai dėl kaltumo, manytina, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui turėjo būti taikyta minimali laisvės apribojimo bausmė.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios J. P. atstovas advokatas Kazys Bitaris prašo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, įrodymai įvertinti tinkamai, teisingai kvalifikuota veika, paskirta bausmė ir išspręstas civilinis ieškinys.
4. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėja apeliacinį skundą prašė tenkinti, nukentėjusioji, jos atstovas advokatas ir prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Dėl apelianto kaltės padarius BK 140 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką
6. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, t. y., kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiosios parodymus, kurie, nuteistojo gynėjos nuomone, yra prieštaringi, nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus, taip pat netinkamu faktinių aplinkybių įvertinimu, nevertinant tarp apelianto ir nukentėjusiosios susiklosčiusių konfliktiškų santykių dėl po skyrybų besitęsiančių turto (buto) dalybų. Be to, nuteistojo gynėjos manymu, specialisto išvadoje nurodytas nukentėjusiosios sužalojimas nepatvirtina apelianto kaltės.
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).
8. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).
9. Patikrinusi nagrinėjamą bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kurių pagrindu A. A. pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas grindė savo išvadas, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus duomenis – tiek proceso dalyvių parodymus, tiek rašytinius įrodymus, kiekvieną atskirai ir kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės reikšmės. Nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai (kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kt.), pateikta įrodymų analizė ir išvados dėl jų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. A. kaltę pagrindė byloje surinktų ir pagal įstatymo reikalavimus ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertinti kitaip arba daryti kitokias išvadas, negu įrodymus įvertino baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas.
10. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. A. yra nuteistas už nusikaltimą, kurio nepadarė, o pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis grindžiama jo kaltė, yra nepagrįstos, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, prieštaraujantį baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumai. Dėl A. A. kaltės padarius jam inkriminuojamą BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nekyla abejonių. Tokią apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia toliau dėstomi argumentai.
11. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į viso baudžiamojo proceso (tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu) nuolat kintančius bei neatitinkančius tarpusavyje paties apelianto ir kaip liudytojos apklaustos jo sesers N. S. parodymus, kurie iš dalies patvirtina viso proceso metu nuoseklius ir nekintančius nukentėjusiosios parodymus.
12. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apeliantas nurodė, kad, manydamas, kad nukentėjusioji telefonu filmuoja, priėjo prie stalo iš N. S. pusės, pasilenkė per stalą prie nukentėjusiosios bei sugriebęs dešine ranka bandė atimti mobiliojo ryšio telefoną. To padaryti jam nepavyko, kadangi jo sesuo atsistojo nuo kėdės bei pasilenkusi bei įsiterpusi tarp apelianto ir nukentėjusiosios, išskleidusi rankas, juos išskyrė. Apeliantas nežymiai sugriebė nukentėjusiajai už rankos norėdamas atimti mobiliojo ryšio telefoną (t. 1, b. l. 159–160).
13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaip liudytoja apklausta N. S. apklausiama pirmą kartą nurodė, kad apeliantas per stalą ištiesęs rankas sugriebė nukentėjusiajai už dešinės rankos ir iš jos bandė atimti telefoną. Tačiau telefono iš nukentėjusiosios jam atimti nepavyko, nes N. S. įsikišo tarp jų bei juos išskyrė (t. 1, b. l. 62). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į nelogišką apelianto sesers nurodytų įvykių seką, t. y. tarp apelianto ir nukentėjusiosios N. S. teigimu, buvo stalas, tačiau N. S. sugebėjo įsiterpti tarp apelianto ir nukentėjusiosios. Be to, jei apeliantas buvo tik sugriebęs nukentėjusiajai už rankos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo jokio pagrindo N. S. įsiterpti tarp apelianto ir nukentėjusiosios ar, tuo labiau, juos išskirti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vėliau apklausiama N. S. jau nurodė kitas įvykio aplinkybes, t. y., kad apeliantas, priėjęs prie nukentėjusiosios, ją tik pastūmė, o N. S. juos išskyrė (t. 1, b. l. 26). Teisėjų kolegijos vertinimu, asmenų, tarp kurių nėra jokio fizinio kontakto, tik vienam kitą pastūmus, nereikia, kaip nurodo N. S., išskirti. Be to, tokia N. S. nurodyta įvykių versija neatitinka ne tik nukentėjusiosios nurodytos įvykių versijos, tačiau ir paties apelianto nurodytos įvykių sekos, nes apeliantas neneigia sugriebęs nukentėjusiajai už rankos. Akistatos su nukentėjusiąja metu N. S. parodė, kad A. A., persisvėręs per stalą, J. A. griebė už rankos, kurioje ji turėjo telefoną, ir bandė jį atimti. Jam to padaryti nepavyko, nes J. A. pradėjo šaukti, kad ją muša. Tada N. S. atsikėlė nuo kėdės bei ištiesdama rankas tarp jų juos išskyrė. Tuo konfliktas tarp J. A. ir A. A. ir pasibaigė (t. 1, b. l. 171). Kaip matyti iš pateiktų N. S. parodymų, kiekvieną kartą nurodydama faktines įvykio aplinkybes ji keičia savo parodymus apeliantui palankia linkme, nurodydama, kad apelianto nukentėjusiajai suduotų smūgių N. S. tariamai nematė. Viena vertus, vertinant N. S. ryšį su apeliantu, t. y. kad ji yra jo sesuo, tai visiškai suprantama. Kita vertus, jeigu apeliantas prieš nukentėjusiąją 2020-10-01 nebūtų vartojęs smurto, manytina, kad N. S., kaip nurodo tiek ji pati, tiek apeliantas, tiek ir nukentėjusioji, viso konflikto metu buvusi su apeliantu ir nukentėjusiąja, būtų nurodžiusi, kad apeliantas tikrai jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo ir jokių smūgių nesudavė. Tačiau jos nurodyta versija, kad ji tariamai nematė, ar apeliantas sudavė nukentėjusiajai smūgius į veidą, vertinant aplinką, kurioje vyko konfliktas, yra visiškai neįtikėtina. Trims asmenims esant vienoje patalpoje, dviem iš jų konfliktuojant, trečiajam bandant įsikišti į konfliktą bei išskirti konfliktuojančius asmenis, akivaizdu, jog skirianti asmuo mato visą konflikto eigą, be kita ko, ir suduodamus smūgius, todėl, kaip minėta, neįtikėtina, kad N. S. stebėjusi ir net raminusi A. A. nebūtų pastebėjusi smūgių. Be to, kaip minėta, jeigu tariamai apeliantas nukentėjusiajai smūgių nesudavė, N. S. parodytų, ne kad ji nematė, ar apeliantas sudavė smūgius, tačiau parodytų, kad apeliantas smūgių tikrai nesudavė.
14. Kad apeliantas prieš nukentėjusiąją smurtavo, įrodo ir ta aplinkybė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2020-06-09 teisiamojo posėdžio metu pats apeliantas nurodė, kad kai atėjo su sese pasiimti daiktų, buvusi žmona sužalojimų neturėjo (t. 2, b. l. 62). Tačiau į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams ir nukentėjusiąją iškart pristačius į gydymo įstaigą, ją apžiūrėję medikai sužalojimus jau nustatė. Nelogiška apelianto versija, kad nukentėjusioji tariamai eidama su policijos pareigūnais laiptinėje galėjo mėlynę gauti (t. 2, b. l. 62). Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai, reagavę į iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, būtų nurodę aplinkybę, kad nukentėjusioji patyrė traumą laiptinėje ir dėl to jai atsirado mėlynė. Pastebėtina ir tai, kad specialisto nustatyti nukentėjusiosios sužalojimai visiškai atitinka jos nurodytų apelianto sugriebimo už rankos bei suduotų smūgių lokalizaciją, t. y. Specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajai padaryti šie sužalojimai: dešinio skruosto sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, paraudimu, krūtinkaulio srities sumušimas be išoriškai matomų traumos požymių, smulkios poodinės kraujosruvos dešinio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinio riešo tiesiamajame paviršiuje (t. 1, b. l. 92).
15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra įrodyta, kad iki ateinant apeliantui į savo namus nukentėjusioji neturėjo mėlynių bei paraudimų. Tačiau iš baudžiamojoje byloje esančių paties apelianto parodymų šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas. Kaip minėta, pats apeliantas nurodė, kad, kai atėjo su sese pasiimti daiktų, buvusi žmona neturėjo sužalojimų (t. 2, b. l. 62).
16. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tikėjo vieno asmens (nukentėjusiosios) parodymais, o ne dviejų asmenų (apelianto ir N. S.) parodymais, tačiau teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Kaip jau minėta, apelianto ir N. S. parodymai, viena vertus, kito viso baudžiamojo proceso metu, kita vertus, N. S. yra apelianto sesuo, todėl akivaizdu, kad ji, duodama parodymus, nutylėdavo apeliantui nepalankias aplinkybes bei sustiprindavo nukentėjusiosios tariamai provokuojamą elgesį neva skriaudžiant apeliantą. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje išdėstytoms išvadoms, kad yra pagrindas tikėti nukentėjusiosios teiginiais, kad, siekdamas atimti telefoną, apeliantas išsuko jai ranką, o tai rodo, kad nukentėjusioji jam priešinosi. Šią aplinkybę pagrindžia ir teismo medicinos eksperto išvada apie sužalojimus ant dešinio dilbio bei dešinio riešo. Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais apie kitus apelianto suduotus smūgius į veidą bei krūtinę bei dėl nuo smūgio į veidą nukritusių ir sulūžusių nukentėjusiosios akinių. Teismo medicinos ekspertas nustatė sužalojimus dešinio skruosto bei krūtinkaulio srityje. Apžiūrėjus nukentėjusiosios pateiktus akinius nustatytas sugadinimas. Taigi nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų nukentėjusiosios parodymus ir leistų tikėti apelianto nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Nukentėjusioji tiek duodama pirminius savo parodymus į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, tiek teismo posėdžio metu duodama parodymus buvo nuosekli, galbūt nesureikšmindama akinių nukritimo vietos – ant kėdės ar į ant jos kabojusį maišelį, tikslios smūgių lokalizacijos – į skruostą ar kaktą, tačiau iškart nurodė, kad jai buvo suduoti du smūgiai į veido sritį, smūgis į krūtinę bei sukta ranka. Šiuos savo parodymus ji tvirtino ir akistatų su apeliantu bei N. S. metu. Įvykio eigą nupasakojo eksperimento metu, kuris iš esmės atitinka parodymų patikrinimo vietoje procedūrą ir esmę.
17. Be to, nors N. S. neigia mačiusi apelianto nukentėjusiajai suduotus smūgius, tačiau ji baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu 2020-08-05 teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tarp nukentėjusiosios ir apelianto vykusio konflikto metu pasakė, kad nukentėjusioji mažai gavo (t. 2, b. l. 76), teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė patvirtina apelianto smurto prieš nukentėjusiąją faktą.
18. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusioji nieko nepadarė, kad būtų tinkamai atidalytas po skyrybų abiem sutuoktiniams (apeliantui ir nukentėjusiajai) po ½ priklausantis turtas (butas), dėl kurio tarp jų nuolat kyla ginčai. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ nustatyta, kad šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla, kurioje ieškovė – nukentėjusioji – yra pareiškusi ieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Priešingai, pats apeliantas nesiėmė jokių priemonių, kad išvengtų tarp jo ir nukentėjusiosios susiklosčiusių konfliktiškų santykių. Be to, nors sutiktina, kad nukentėjusioji, sudarydama kliūtis (neduodama pakeistos buto durų spynos rakto) apeliantui patekti ir į jam priklausantį butą, elgėsi netinkamai, tačiau ši aplinkybė neeliminuoja apelianto kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, apeliantas rado kitų būdų, nenaudojant smurto prieš buvusią sutuoktinę, ginti savo pažeistas teises, t. y. nukentėjusioji dėl apelianto neįleidimo į jiems abiem nuosavybės teise priklausantį butą yra nubausta administracine tvarka (t. 2, b. l. 122).
19. Įvertinus išdėstytus motyvus bei atsižvelgiant į tai, kad apeliantui su N. S. atvykus pas nukentėjusiąją, ji nebuvo sužalota, į apelianto nelogišką paaiškinimą, kaip nukentėjusioji galėjo susižaloti, į N. S. nenuoseklius ir nuolat apelianto naudai kintančius parodymus, į nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, į N. S. išsakytus žodžius, kad nukentėjusioji „mažai gavo“, į eksperto nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, kurie atitinka baudžiamojoje byloje esančius kitus įrodymus, t. y. išanalizavus kiekvieną įrodymą atskirai bei įvertinus jų visetą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinio skundo dalis, kurioje kvestionuojama apelianto kaltė, atmestina kaip nepagrįsta, o skundžiama nuosprendžio dalis, kuria apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paliktina nepakeista.
Dėl žalos
20. Apeliaciniame skunde taip pat kvestionuojamas nukentėjusiosios nurodytos neturtinės žalos dydis, taip pat nesutinkama, kad apeliantas sulaužė nukentėjusiosios akinius, nurodoma, kad civiliniame ieškinyje nekonkretizuota, kaip nukentėjusioji išmatavo savo neva patirtą skausmą ir kaip nustatė savo patirtos neturtinės žalos dydį. Policijos pareigūnai liudijo, kad jokių sulaužytų akinių nukentėjusioji nerodė ir neturėjo jiems atvykus. Civilinio ieškinio kainos paaiškinti ir pagrįsti žodžiu nukentėjusioji negalėjo, todėl neaišku, kaip teismas galėjo tenkinti jos civilinį ieškinį.
21. Teisėjų kolegija dėl sulaužytų nukentėjusiosios akinių išdėstė argumentus šio nuosprendžio 16 punkte, todėl nebesikartoja.
22. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
23. Civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nukentėjusioji grindė tuo, kad dėl to, jog akiniai buvo sulaužyti nepataisomai, ji turėjo kreiptis į optiką dėl naujų akinių gamybos, kurių kaina 404,50 Eur. Senus akinius J. P. (buvusi A.) įvertino 100 Eur. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad tariamai nebuvo apskaičiuotas akinių nusidėvėjimas ir netinkamai nurodyta dėl akinių sulaužymo patirta turtinė žala, tačiau, akivaizdu, kad nukentėjusioji labai realiai įvertino sulaužytų akinių vertę. Ji, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra neprotingai didelė ar nelogiška. Akivaizdu, kad nukentėjusioji, atsižvelgusi į naujų akinių įsigijimo vertę (404,50 Eur), įvertino sulaužytųjų akinių nusidėvėjimą. Be to, apeliantas, teigdamas, kad sulaužytų akinių vertė neatitinka nukentėjusiosios nurodytos kainos, pats jokių duomenų apie kitokią, negu nurodė nukentėjusioji, akinių vertę neteikė. Pažymėtina tai, kad BPK 113 straipsnio 1 dalis numato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms BPK 113 straipsnio 2 dalis). Civiliniame procese vienas pagrindinių principų – rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 12 straipsnis), reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taigi, apeliantui teigiant, kad sulaužytų akinių vertė yra kitokia, negu nurodė nukentėjusioji, apeliantas turi pateikti duomenis, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie kitokią sulaužytų akinių vertę. Apeliantui nepateikus jokių objektyvių duomenų apie sulaužytų akinių vertę, o nukentėjusiosios nurodytoji vertė, kaip minėta, nėra neprotingai didelė ar nelogiška, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajai 100 Eur sulaužytų akinių vertę.
24. Nukentėjusioji rašytiniais įrodymais pagrindė patirtą 11,85 Eur (įsigijo vaistų) turtinę žalą, kuri apeliaciniame skunde neginčijama, todėl konstatuotina, kad ši patirta turtinė žala taip pat pagrįstai priteista iš apelianto nukentėjusiajai.
25. Apeliaciniame skunde taip pat kvestionuojamas neturtinės žalos nukentėjusiajai priteisimas. Kaip minėta, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
26. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fiziniai skausmai, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį teismas nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
27. Pagal byloje nustatytus faktus nekyla abejonių, kad nukentėjusioji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
28. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013 ir kt.). CK nėra nustatytas neturtinės žalos minimumas ar maksimumas, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-604/2005, 3K-3-219/2010, 3K-3-171/2011, 2K-121-697/2020 ir kt.).
29. Pažymėtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-135-693/2019 ir kt.).
30. Nagrinėjamu atveju, spręsdamas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, jog tyčiniais apelianto veiksmais nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas – dešinio skruosto sumušimas su minkštųjų audinių patinimu, paraudimu, krūtinkaulio srities sumušimas, smulkios poodinės kraujosruvos dešinio dilbio apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje bei dešinio riešo tiesiamajame paviršiuje. Teisėjų kolegija sutinka su baudžiamąją bylą išnagrinėjusio pirmosios instancijos teismo išvada, kad sumušta nukentėjusioji patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, nepatogumus, buvo apribotos jos bendravimo galimybės. Nors apeliantas su nukentėjusiosios nurodytu neturtinės žalos dydžiu nesutiko, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajai iš apelianto priteisė 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad priteisiant nukentėjusiajai 1500 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą, pusiausvyra tarp jos ir apelianto teisėtų interesų bus išlaikyta. Teisėjų kolegija sutinka, kad toks neturtinės žalos dydis yra adekvatus apelianto padarytai nusikalstamai veikai, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams bei esančiai teismų praktikai šios rūšies bylose (CK 1.5 straipsnis).
Dėl bausmės
31. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su apeliantui nustatytu laisvės apribojimo terminu. Nurodoma, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui turėjo būti taikyta minimali laisvės apribojimo bausmė.
32. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad bausmės paskirties pagrindinis tikslas yra teisingumo principo įgyvendinimas, kurį teismai realizuoja per baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmės rūšių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo sistemą individualizuodami bausmę už padarytą nusikalstamą veiką – atsižvelgdami ne tik į formalius kriterijus, bet ir į realų veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-697/2019).
33. Laisvės apribojimo bausmės terminas reglamentuojamas BK 48 straipsnyje. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.
34. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai išdėstyti BK 54 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų; 2 dalyje išdėstyti kriterijai, į kuriuos skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
35. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju apelianto atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertino tai, kad apeliantas padarė vieną nesunkų nusikaltimą. Anksčiau neteistas (t. 1, b. l. 136), administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 135). Spręsdamas bausmės rūšies apeliantui parinkimo klausimą, atsižvelgė į jo asmenybę – jis yra išsituokęs, sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, jam neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (t. 1, b. l. 134), vidurinio išsilavinimo, kaltės nepripažino, poelgio nevertino kritiškai, nukentėjusiosios neatsiprašė, žalos neatlygino, teisiamas pirmą kartą, taip pat atsižvelgė ir į jo atsakomybę lengvinančių bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas bausmės rūšies parinkimo apeliantui klausimą baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas teisės taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai nusprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai tikslingiausiai ir veiksmingiausiai bus pasiekti apeliantui už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrus inkriminuojamo straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paskyrė per griežtą bausmę nustatydamas per ilgą – 1 metus ir 6 mėnesius – laisvės apribojimo bausmės terminą. Pažymėtina, jog apelianto asmenybė yra iš esmės yra teigiama: kaip minėta, jis neteistas, administracine tvarka nebaustas. Be to, sprendžiant apeliantui skirtino laisvės apribojimo termino klausimą, taip pat atsižvelgtina ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybę – nukentėjusioji ne vieną kartą sudarė kliūtis apeliantui patekti ir į jam nuosavybės teise priklausantį butą. Pažymėtina, jog teismų praktikoje ilgalaikiai tarp asmenų susiklostę konfliktiški santykiai pripažįstami kaip turintys mažesnį pavojingumą vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tarp apelianto ir nukentėjusiosios yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiai po santuokos nutraukimo bylos jiems taikiai nesugebant išspręsti likusio bendro turto atsidalijimo klausimo. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad apeliantas yra sulaukęs senatvės pensijos amžiaus, jam neterminuotai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti nustačius apeliantui 6 mėnesių laisvės apribojimo terminą. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę – nustatė per ilgą laisvės apribojimo bausmės terminą – skundžiamas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-08-18 nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 2 punktas), apeliantui sutrumpintinas iki 6 mėnesių laisvės apribojimo terminas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019).
37. Kadangi apelianto gynėjos apeliacinis skundas dėl apelianto išteisinimo atmestas, apelianto atstovavimo išlaidos nepriteistinos.
38. Nukentėjusiosios atstovas pateikė duomenis apie nukentėjusiosios sumokėtas 300 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas (t. 2, b. l. 123–125). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame, be kita ko, buvo kvestionuojamas ir nukentėjusiajai priteisto turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydis, nukentėjusioji, siekdama apginti savo teises, pagrįstai naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Jos patirtos bylinėjimosi išlaidos pripažintinos protingomis, ne per didelėmis, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistinos nukentėjusiajai iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2020-08-18 nuosprendį pakeisti.
A. A. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą laisvės apribojimo terminą sutrumpinti iki šešių mėnesių.
Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš A. A. J. P. 300 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas.