Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“ ir atsakovų E. P., K. P. bei R. P., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą E. P. ir K. P., apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo ir atsakovų E. P., K. P. bei R. P., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą E. P. ir K. P., apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1185-2647/2013 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“ ir J. Š. ieškinius atsakovams E. P., K. P., R. P., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą E. P. ir K. P., ir A. N. (tretieji asmenys – notarė D. M.-M. ir uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Panda Insurance“; išvadą byloje teikianti institucija – Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovų E. P., K. P. ir R. P., atstovaujamo atstovų pagal įstatymą E. P. ir K. P., apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, o ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ apeliacinis skundas netenkintinas.

Įvertinusi tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje atsakovai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje Ieškovo Nr. 1 ir Ieškovo Nr. 2 ieškiniai patenkinti, o Ieškovas Nr. 1 nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje jo ieškinys atmestas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri viso pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo pripažintos Dovanojimo sutartys ir / ar jų dalys, taip pat Turto pasidalijimo sutarties dalis negaliojančiomis pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į kiekvieno iš apeliantų (Ieškovo Nr. 1 ir atsakovų) apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Kadangi apeliantai (atsakovai) pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkinti ieškovų reikalavimai dėl ginčijamų Dovanojimo sutarčių ir Turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento (ab initio), ginčija dviem aspektais, t. y. kad pirmosios instancijos teismas pažeidė tiek proceso teisės normų reikalavimus, tiek materialiosios teisės normas, visų pirma, teisėjų kolegija nagrinėja ir vertina apeliantų (atsakovų) argumentus, susijusius su netinkamu proceso teisės normų taikymu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi abiejų bylų medžiagas, daro išvadą, kad sujungiant bylas buvo užtikrinti civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis), toks bylų sujungimas nepažeidė nei atsakovų, nei kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisių bei teisėtų interesų, todėl ta aplinkybė, kad civilinių bylų sujungimo klausimą išsprendė Kauno apygardos teismas (bylą nagrinėjusi teisėja), nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, teismo sprendimui keliamus reikalavimus, kasacinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktus išaiškinimus dėl aptartų teisės normų taikymo bei aiškinimo, išanalizavęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad apeliantų (atsakovų) ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, jame išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas atmeta bylos šalių pateiktus įrodymus. Todėl pirmiau nurodytus apeliantų (atsakovų) argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, apeliacinis teismas nepripažįsta pagrįstais (CPK 185 straipsnis). Ad hoc teisėjų kolegija pastebi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantams (atsakovams), per se nesuteikia pagrindo formuoti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jam įstatymo leidėjo imperatyviai nustatytą pareigą motyvuoti sprendimą. Kaip minėta, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles. Be to, kaip nurodyta pirmiau, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šio reikalavimo laikėsi ir atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi šiuos apeliantų (atsakovų) argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais sutikti, o nesutikdama su paminėtais argumentais, pažymi, kad asmens teisė į teismą exspressis verbis įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši asmens teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje taip pat kildinama ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei įrodytinas teisiniam kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes, sprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) bei reikalavimą, t. y. kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas). Besikreipiančio į teismą asmens nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas, kurių privalo laikytis bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Bylos nagrinėjimo ribų nustatymas yra svarbus dalyvaujantiems byloje asmenims, nes apibrėžia šalių procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimo ribas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013).

Kaip matyti iš ieškinių reikalavimų, tiek Ieškovas Nr. 1, tiek Ieškovas Nr. 2 prašė ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis (Ieškovas Nr. 2 ginčijo ir prašė pripažinti negaliojančia tik 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartį Nr. GDM1-323), o šias pripažinus negaliojančiomis – atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, t. y. taikyti restituciją. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą bei ieškovų nurodytas teisiniam kvalifikavimui reikšmingas faktines aplinkybes, ieškovų teises apgynė jų ieškiniuose nurodytais pažeistų teisių gynimo būdais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad restitucijos taikymas yra teismo pareiga, nes teismas, patenkinęs reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, toje pačioje byloje privalo išspręsti restitucijos klausimą (CK 6.145 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas neviršijo ieškiniuose apibrėžtų ribų, o tai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartį Nr. GDM1-323 negaliojančia ir taikydamas restituciją teisingai nurodė pagal šią sutartį padovanotą turtą grąžinti tik atsakovui E. P., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys vėliau šioje nutartyje, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą materialiosios teisės normų taikymo bei aiškinimo aspektu. Kartu pažymėtina, kad konstatavus materialiosios teisės normų pažeidimą, yra pagrindas skundžiamą teismo procesinį sprendimą panaikinti ir / ar pakeisti (CPK 330 straipsnis), tačiau ši aplinkybė pati savaime nereiškia, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas viršijo ieškinyje(-iuose) nustatytas ribas. Tuo pačiu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir CPK 265 straipsnio 2 dalies. Be to, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negaliojančiu (niekiniu) pripažino 2009 m. sausio 15 d. susitarimą dėl išlaikymo, sudarytą tarp atsakovų E. P. ir K. P., nors nė vienas iš ieškovų šio susitarimo neginčijo ir nenurodė argumentų, dėl kurių šis susitarimas turėtų būti vertinamas, kaip niekinis (neegzistuojantis).

Pastebėtina, kad patys apeliantai (atsakovai) nurodo ir, kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nurodytą susitarimą vertino kritiškai nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingų faktų viseto kontekste bei šią savo išvadą pagrindė, o nepripažino jo niekiniu ir / ar neegzistuojančiu. Kaip nurodyta buvo pirmiau šioje nutartyje, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą bei kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 185 straipsnis), o įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

Taip pat nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo buvus kitokį Ieškovo Nr. 1 teisių pažeidimą, nei jį nurodė šis ieškovas, ir tokiu būdu pirmosios instancijos teismas peržengė ieškovo suformuluotas ieškinio ribas. Pažymėtina, kad atsakovai apeliaciniame skunde nurodo aplinkybę, kurią ieškinyje buvo nurodęs Ieškovas Nr. 1 ir kuri sudarė ieškinio pagrindą, t. y. jog atsakovas E. P., turėdamas finansinių įsipareigojimų šiam ieškovui, sudarė Turto pasidalijimo sutartį, sumažindamas savo turtą 174 987 Lt suma. Ieškovas Nr. 1 šią aplinkybę siejo su tuo, kad Turto pasidalijimo sutartimi atsakovas E. P. perleido jam priklausiusį turtą K. P.. Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti ir vertinti šias aplinkybes, nes jos sudarė ieškinio pagrindą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies sutiko su minėtomis Ieškovo Nr. 1 aplinkybėmis, ir nustatydamas, kad atsakovui E. P. atiteko mažiau turto tik už 60 114 Lt, įvertino ir tai, kad Turto pasidalijimo sutartimi K. P. nebuvo perleistas E. P. asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, o šia sutartimi buvo pasidalytas abiems atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, kurio ½ dalis priklausė K. P..

Nagrinėjant ir vertinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, viena vertus, nurodytina, kad šalys turi teisę laisvai sudarinėti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvė reiškia, kad civilinių santykių subjektai patys sprendžia sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis. Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą. Pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Minėta, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs visas šios bylos faktines bei teisines aplinkybes, konstatavo, kad ad hoc egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos tik dėl ginčijamų dovanojimo sandorių, kuriais atsakovas E. P. perleido (padovanojo) turtą savo sūnui R. P., bei Turto pasidalijimo sutarčiai, sudarytai tarp atsakovo E. P. ir atsakovės K. P., nes Ieškovas Nr. 1 neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovės K. P. turto padovanojimo sandorių (atsakovė K. P. nėra Ieškovo Nr. 1 skolininkė, o Ieškovas Nr. 1 – jos kreditorius), kuriais buvo perleistas (padovanotas) turtas jos motinai – atsakovei A. N.. Apeliantai (atsakovai) apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos ir nepagrįstai tenkino ieškovų actio Pauliana ieškinius, neteisingai konstatavęs, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, o Ieškovas Nr. 1 įsitikinęs, jog ginčo atveju egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos ir pagal CK 6.66 straipsnį pripažintinos negaliojančiomis tiek visa Turto pasidalijimo sutartis, tiek ir 2009 m. kovo 13 d. Dovanojimo sutartis Nr. GDM1-531, nepaisant to, kad Ieškovas Nr. 1 nebuvo K. P. kreditorius.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos šalių apeliaciniuose skunduose dėstomus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovai grindė savo ieškinių reikalavimus, o atsakovai grindė atsikirtimus į ieškinius, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana), restituciją, kaip prievolinių teisinių santykių gynimo būdą, reguliuojančias teisės normas, kasacinio teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai kvalifikavo šiai bylai išspręsti teisiškai reikšmingus faktus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartis Nr. GDM1-323 pripažinta negaliojančia ir taikytina restitucija, keistina; sprendimo dalis, kurioje 2009 m. kovo 4 d. Turto pasidalijimo sutarties Nr. GDM1-479 dalis pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija, iš esmės paliktina nepakeista, o tik pakoreguotinas restitucijos taikymas; kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

Nagrinėjamu atveju ieškinius dėl sandorių nuginčijimo pateikė atsakovo E. P. kreditoriai. Kreditoriumi pripažįstamas asmuo, turintis turtinį reikalavimą į kitą asmenį – skolininką (CK 6.1 straipsnis), ir kuris turi teisę reikalauti, kad skolininkas įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus. Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Sąlyga, kad prievolė būtų vykdytina actio Pauliana pareiškimo momentu nėra būtina, t. y. actio Pauliana galima pareikšti neatsižvelgiant į tai, ar prievolė ieškinio pareiškimo metu skolininko yra vykdytina, ar jos vykdymo terminas dar nėra suėjęs. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Taigi tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju, netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).

Šioje byloje ginčijami sandoriai yra sudaryti 2009 m. vasario 12 d. – 2010 m. vasario 24 d., todėl ieškovai, reikšdami ieškinius dėl anksčiau nurodytų šioje byloje ginčijamų sandorių, turėjo įrodyti, kad jie 2009 m. vasario 12 d. turėjo neabejotiną ir galiojantį reikalavimą atsakovui E. P.. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad ši aplinkybė byloje yra įrodyta.

Byloje nustatyta, kad atsakovas E. P. pagal 2006 m. kovo 2 d. ir 2006 m. kovo 6 d. paskolos sutartis Ieškovui Nr. 2 buvo skolingas 200 000 Lt, ši suma Ieškovui Nr. 2 priteista vykdytinu Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1528-413/2012 (IV t., b. l. 17-19). Tuo tarpu pagal bylos duomenis atsakovo E. P. skola Ieškovui Nr. 1 susidarė dėl to, kad 2004–2005 metais jam (atsakovui) be jokio pagrindo buvo pervesta 314 500 Lt, Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 26 d. nutartimi tarp šalių buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią atsakovas pripažino ieškinį dėl 20 400 Lt skolos ir 314 500 Lt nepagrįstai gautų lėšų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-2189-173/2011, I t., b. l. 178-179).

Taigi iš nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad ieškovai yra E. P. kreditoriai ir turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinius, ginčydami atsakovo E. P., kaip jų skolininko, sudarytus sandorius.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

Kita būtina sąlyga ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti – ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie nenurodyti teisės normoje, svarbu yra tai, jog tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

Byloje nustatyta, kad atsakovas E. P. nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2010 m. vasario 24 d. sudarė šiuos sandorius, t. y.: 1) 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartimi Nr. GDM1-323 jis kartu su savo sutuoktine K. P. (atsakove), jiems bendrąja jungtine nuosavybe priklausančią namų valdą (177 898 Lt vertės), esančią (duomenys neskelbtini), padovanojo savo nepilnamečiam sūnui R. P. (II t., b. l. 13-17); 2) dvejomis 2009 m. spalio 15 d. Dovanojimo sutartimis Nr. GDM1-2709 ir Nr. GDM1-2710 asmeninės nuosavybės teise turėtą turtą – ½ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (1 350 Lt vertės), bei ½ dalį namų valdos (23 589 Lt vertės) padovanojo savo nepilnamečiam sūnui R. P. (II t., b. l. 1-7, 8-12); 3) 2010 m. sausio 18 d. Dovanojimo sutartimi GDM1-128 E. P. nepilnamečiam sūnui R. P. padovanojo du žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (4 500 Lt vertės) (II t., b. l. 18-23); 4) 2010 m. vasario 24 d. Dovanojimo sutartimi Nr. GDM1-500 E. P. nepilnamečiam sūnui R. P. padovanojo jam nuosavybės teise priklausančią ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (473 Lt vertės) (II t., b. l. 24-31).

Pagal bylos duomenis 2009 m. kovo 4 d. Turto pasidalijimo sutartimi Nr. GDM1-479 atsakovai E. P. ir K. P. pasidalijo bendrąja jungtine nuosavybės teise valdomą (2004–2009 metais) pagal sandorius įsigytą nekilnojamąjį turtą – 26 žemės sklypus (jų dalis): 1) ½ dalis 4,24 ha miško, vidutinė rinkos vertė 24 345 Lt, esančio (duomenys neskelbtini); 2) 5,0200 ha miško, 41 495 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 3) 4,3800 ha žemės sklypą, 21 368 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini); 4) 3,900 ha žemės sklypą, 11 143 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini); 5) 3,1100 ha žemės sklypą, 9 100 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini).; 6) 1,3500 ha miško, 11 253 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 7) 11955/71425 dalis 7,1425 ha žemės sklypo, 92 895 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 8) 138/275 dalis 2,75 ha žemės sklypo, 116 422 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 9) ½ dalis 37 ha žemės sklypo, 16 200 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 10) 6,6200 ha miško 47 425 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 11) 3,8500 ha miško, 20 900 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 12) ½ dalis 48,7700 ha žemės sklypo, 19 650 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 13) 1/2 dalis 32,9000 ha žemės sklypo, 18 750 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 14) ½ dalis 12,2500 ha žemės sklypo, 5 800 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 15) ½ dalis 4 ha žemės sklypo, 20 050 Lt vertės, (duomenys neskelbtini); 16) ½ dalis, 24,880 ha žemės sklypo, 44 650 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 17) 1/2 dalis 23,800 ha žemės sklypo, 55 202 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 18) ½ dalis 6,4200 ha miško, 22 289 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 19) 0,64 ha miško 5 632 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 20) 2,1400 ha miško, 16 374 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 21) 3,7300 ha miško 30 779 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 22) 1/2 dalis 11,6000 ha žemės sklypo, 21 652 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 23) ½ dalis 10 ha miško, 27 225 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 24) 10,1300 ha miško, 28 400 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini); 25) ½ dalis 4 ha miško, 20 400 Lt, esančio (duomenys neskelbtini), ir 26) 6, 8200 ha miško, 43 862 Lt vertės, esančio (duomenys neskelbtini) (VII t., b. l. 22-58). Pažymėtina, kad visa padalyto turto bendra rinkos vertė sudarė 793 261 Lt. Po turto pasidalijimo atsakovei K. P. atiteko 14 žemės sklypų (eilės Nr. 1–14), kurių bendra rinkos vertė (Nekilnojamojo turto registro duomenimis 2009 metais) – 456 743 Lt, o atsakovui liko asmeninės nuosavybės teise 12 žemės sklypų (eilės Nr. 15–26), kurių bendra rinkos vertė – 336 515 Lt ir kurių daugiausia yra miškai.

Byloje, be kita ko, nustatyta ir tai, kad vykdant Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2122-173/2010 (civilinės bylos Nr. 2-2189-173/2011), kuria atsakovo E. P. turtui buvo taikytas areštas dėl 345 100 Lt skolos priteisimo Ieškovui Nr. 1, buvo areštuotas skolininkui E. P. priklausantis turtas – 15 žemės sklypų (pridėtas prie bylos segtuvas, vykdomosios bylos Nr. 0123/10/01088; b. l. 17-16). Iš antstolio patvarkymo, atlikus areštuotų sklypų įvertinimą, bei antstolių duotų parodymų teismo posėdyje nustatyta, kad pagal L. S. firmos „Inžinerinės konsultacijos“ atliktą turto rinkos įvertinimo ataskaitą areštuotų 15 žemės sklypų vertė – 154 900 Lt (I t., b. l. 53; III t., b. l. 59-66). Nekilnojamojo turto registrų centro duomenimis atsakovas E. P. dalį savo nekilnojamojo turto 2009–2012 metais perleido tretiesiems asmenims, įskaitant, bet neapsiribojant ir ginčijamais sandoriais, sudarytais tarp atsakovų. Apie tai antstolis M. P. 2012 m. rugpjūčio 22 d. informavo Ieškovą Nr. 1 ir nurodė, kad antstolė R. S. vykdo išieškojimą dėl 209 740 Lt išieškojimo Ieškovui Nr. 2 ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (I t., b. l. 53-54, 189, IV t., b. l. 147-149). Kaip matyti iš nurodytos antstolio pažymos, atsakovo skolos kreditoriams 2012 m. rugpjūčio 22 d. sudarė apie 717 000 Lt.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. spalio 15 d. antstolio M. P. patvarkymu, neįvykus varžytynėms, pasiūlyta išieškotojams perimti neparduotą turtą už pradinę varžytynių kainą (šio turto bendra pradinė kaina buvo – 81 210 Lt) (IV t., b. l. 100-101). Tačiau ieškovai nesutiko jų perimti, nes jų teigimu, nurodytas turtas nėra vertingas, o vertė jų sumažėjo dėl to, kad miškas buvo iškirstas (teismo posėdyje atsakovas E. P. paaiškino, kad jis neatsimena, ar miškas buvo iškirstas, nes miško kirtimu rūpinosi Ieškovo Nr. 1 vadybininkai; III t., b. l. 59-66). Aplinkybė, kad turtas nuvertėjo dėl to, jog miškas buvo iškirstas, byloje nepaneigta. Iš pridėtos vykdomosios bylos Nr. 0123/10/01088 duomenų, matyti, kad Turto arešto aktu Nr. 0709003442 2009 m. spalio 14 d. vykdant Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išieškojimą buvo areštuotas atsakovo E. P. nekilnojamasis turtas (½ dalis žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini)), arešto mastas – 116 226 Lt (pridėtas prie bylos segtuvas, vykdomosios bylos Nr. 0123/10/01088, b. l. 4). Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad dalis sklypų vykdymo procese atiteko Ieškovui Nr. 1; nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. 2,1400 ha ir 3,7300 ha žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo perleisti tretiesiems asmenims (II t., b. l. 123-130, 134); šiam ginčui aktuliu laikotarpiu atsakovai pardavė kelis nedidelės vertės žemės sklypus, o žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo įkeisti bankui (II t., b. l. 104-109, 129-130, 131, 138, 141, 151, 154, 156, 162, 175, 187, 189, 196; III t., b. l. 5, 20). Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovo pajamos buvo nedidelės ir mažėjo (per 2008 metus iš darbo santykių atsakovas gavo 16 287 Lt, pardavęs turtą – 24 500 Lt, per 2009 metus – iš darbo santykių gavo 4 135 Lt, o 2010 metais iš darbo santykių – 492 Lt, pardavęs turtą gavo 20 820 Lt (IV t., b. l. 186-201).

Atsakovas E. P. byloje yra nurodęs, kad su sutuoktine 2009 m. sausio 15 d. sudarė susitarimą dėl to, jog jo finansinė padėtis buvo labai bloga, t. y. kad jis buvo vienintelis akcininkas UAB „Miško sklypas“, o šiai įmonei 2009 m. balandžio 27 d. buvo iškelta bankroto byla, ir iki jos iškėlimo jis neturėjo lėšų (I t., b. l. 137).

Pastebėtina, kad byloje ginčo dėl to, jog atsakovo E. P. skolos ieškovams yra asmeninės, nėra, o tai reiškia, jog išieškojimas gali būti vykdomas tik iš skolininko asmeninio turto bei jam tenkančios turto dalies, priklausančios bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.112 straipsnis). Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl tos aplinkybės, kad atsakovų E. P. bei K. P. santuoka, sudaryta 2002 m. balandžio 26 d., nenutraukta. Atsakovų paaiškinimu, jie kartu gyveno iki 2009 m. sausio mėnesio, o Ieškovas Nr. 2 (atsakovų kaimynas) teismo posėdžiuose paaiškino, kad atsakovai iki šiol gyvena viename name, kuris buvo perleistas 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartimi sūnui R. P.. Byloje pateikti įrodymai taip pat pavirtina, kad atsakovas E. P. gyvena minėtame name, šioje vietoje 2010 m. rugpjūčio 17 d. deklaruota atsakovo E. P. gyvenamoji vieta (V t., b. l. 33). Atsakovo atstovė 2013 m. kovo 14 d. teismo posėdyje nurodė, kad neginčijamas faktas, jog E. P. gyvena ginčo name (VI t., b. l. 44).

Ištirtų ir įvertintų faktinių bei teisinių bylos aplinkybių visuma teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad dovanojimo sutartimis, kuriomis atsakovas tiek jam bendrąja jungtine nuosavybe, tiek asmenine nuosavybės teise valdomą turtą perleido savo sūnui, o taip pat ir Turto pasidalijimo sutarties dalimi, kuria atsakovui E. P. atiteko didesnė turto dalis, pažeidė Ieškovo Nr. 1, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus, o 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartimi ir Ieškovo Nr. 2, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus interesus. Iš tiesų, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartimi atsakovas savo mokumą žymiai sumažino, tokiu būdu išvengdamas galimo prievolių iš dovanoto turto patenkinimo ir užkirsdamas kelią kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko turto. Be to, kaip matyti iš ištirtų bylos rašytinių įrodymų, 2009 metais kreditoriais buvo ne tik ieškovai, bet ir Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija – dėl 116 226 Lt išieškojimo, todėl akivaizdu, kad atsakovo E. P. galimybės atsiskaityti su kreditoriais buvo apsunkintos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apie atsakovo E. P. kreditorius abiem atsakovams, t. y. tiek E. P., tiek K. P., buvo žinoma, nes jie vedė bendrą ūkį; jog atsakovai, nukrypdami nuo lygių dalių principo, pasidalijo turtą, atsakovui E. P. atiteko mažesnės vertės turtas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje yra teisėtas pagrindas panaikinti visą 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartį, kuria atsakovui R. P. buvo padovanota namų valda (177 898 Lt vertės), esanti (duomenys neskelbtini), nes šia sutartimi buvo padovanota atsakovams E. P. ir K. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausanti namų valda. Kaip jau buvo minėta, atsakovė K. P. nėra skolininkė, ji nėra atsakinga už sutuoktinio E. P. skolas prieš ieškovus, t. y. atsakovė (sutuoktinė) už prievoles nėra atsakinga. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė byloje nėra ginčijama. Pažymėtina, kad byloje nebuvo pateikti teismų procesiniai sprendimai, kuriuose būtų nustatyta, kad atsakovė K. P. yra solidariai atsakinga ieškovams pagal jų pareikštus reikalavimus atsakovui E. P.. Taip pat šioje byloje ieškovai nebuvo pareiškę tokio pobūdžio reikalavimo bei nurodę aplinkybių, kad pagal įstatymus turi būti yra preziumuojama atsakovės solidarioji atsakomybė. Kaip jau buvo minėta, pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį išieškojimas pagal asmenines sutuoktinio prievoles galimas tik iš skolininkui priklausančio turto, nepriklausomai nuo to, koks turto teisinis režimas tarp sutuoktinių yra nustatytas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovai turi teisę išsiieškoti skolas tik iš skolininkui E. P. priklausančio turto.

Nagrinėjant ir vertinant bylos aplinkybes, susijusias su 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutarties ir Turto pasidalijimo sutarties pripažinimu negaliojančiomis pagal ieškovų reikalavimus, būtina pažymėti, kad ieškovai ieškiniuose neginčijo notarine tvarka patvirtintuose sandoriuose nurodytos aplinkybės, kad 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartimi padovanotas R. P. turtas bei Turto pasidalijimo sutartimi padalytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių (atsakovų E. P. ir K. P.) nuosavybė. Atsakovai byloje teikė atsikirtimus, kad šiuose sandoriuose nurodytas turtas priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, nes turtas įgytas santuokos metu. Pažymėtina, kad ieškovas J. Š. ieškinį grindė tuo, jog 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartimi buvo perleistas skolininkui E. P. ir jo sutuoktinei K. P. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas (V t., b. l. 25-31).

Ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ byloje nurodytos aplinkybės tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui (žr. 2014 m. rugpjūčio 22 d. rašytinius paaiškinimus) teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad šis ieškovas, remdamasis vien tik Nekilnojamo turto registro Centrinio duomenų banko išrašais, pateiktais kartu su ieškiniu, laikosi pozicijos, jog turtas, kuris Turto pasidalijimo sutartimi buvo perleistas K. P., o po to K. P. perleidus savo motinai A. N., buvo E. P. nuosavybė. Akivaizdu, kad Ieškovas Nr. 1 tokios pozicijos laikosi ir ginčydamas 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartį.

Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), buvo nurodytas kaip E. P. nuosavybė, kurios įregistravimo pagrindas – 2006 m. rugpjūčio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis (šią namų valdą atsakovai E. P. ir K. P. padovanojo sūnui R. P.) (I t., b. l. 59-65). Keturi iš penkių Ieškovo Nr. 1 nurodomų žemės sklypų (keturi žemės sklypai yra (duomenys neskelbtini)), kuriuos pasidalijo atsakovai E. P. ir K. P. ir kurie atiteko K. P., o ši juos perleido A. N., Nekilnojamojo turto registre buvo nurodyti kaip E. P. nuosavybė (nuosavybės teisės įregistruotos 2005 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu) (I t., b. l. 66-77), o žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas kaip E. P. ir K. P. nuosavybė, nuosavybės įregistravimo pagrindas – 2005 m. balandžio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis (I t., b. l. 82-84). Ieškovas Nr. 1 taip pat nurodė, kad E. P. nuosavybės teise priklausė ir žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise buvo įregistruotas abiejų sutuoktinių vardu, nuosavybės įregistravimo pagrindas – 2005 m. birželio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartis (I t., b. l. 78-79), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas kaip E. P. nuosavybė 2005 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (I t., b. l. 80-81), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas kaip E. P. nuosavybė, o nuosavybės teisė įregistruota 2005 m. balandžio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (I t., b. l. 85-87).

Apibendrinant Nekilnojamojo turto registro duomenis, darytina išvada, kad minėtas nekilnojamasis turtas buvo įgytas atsakovų santuokos metu, kai sutuoktiniai vedė bendrą ūkį, turtas įsigytas sudarant pirkimo–pardavimo sutartis, turtas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruojamas tiek abiejų sutuoktinių vardu, tiek vieno atsakovo E. P. vardu. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įrašų, jog turtas, kuris buvo įregistruotas tik atsakovo E. P. vardu, yra šio atsakovo asmeninė nuosavybė. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad turtas buvo įsigytas iš asmeninių atsakovo E. P. lėšų. Be to, įsigyto turto pobūdis nesudaro pagrindo teigti, kad tai turėjo ir galėjo būti tik atsakovo E. P. asmeninė nuosavybė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi atsakovų byloje teiktus argumentus, kad minėtas turtas buvo įgytas abiejų sutuoktinių ir šis turtas jiems priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, neturi faktinio ir teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą ir sutikti su Ieškovo Nr. 1 pozicija, kad turtas buvo tik atsakovo E. P. asmeninė nuosavybė ir jis neatlygintinai šį turtą perleido R. P. bei K. P..

CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas) yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Iš tokio teisinio reglamentavimo matyti, kad bendrosios jungtinės nuosavybės institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių veiklos pobūdžio ir asmeninio indėlio sukuriant bendrą turtą, bei teisinį apibrėžtumą turtinių teisių atžvilgiu. Pavyzdžiui, pagal CK 3.89 straipsnį, tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl nuosavybės teisių į santuokos metu įgytą turtą, sutuoktinis, kuris mano, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, šis turtas į dalytino turto masę nepatenka. Turtas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. kai jis įgytas po santuokos sudarymo už asmenines vieno iš sutuoktinių lėšas, gali būti pripažintas tik tuo atveju, jei to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Pažymėtina, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį Nr. 3K-3-529/2005).

Kai santuokos metu įgytas turtas yra registruojamas viešajame registre, sprendžiant, kokia nuosavybės teisės forma (asmeninės ar bendrosios nuosavybės) jis priklauso savininkams, vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatomis: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešajame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad tam, jog viešajame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Aiškindama šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešajame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Šiame kasacinio teismo nutarime taip pat nurodyta, kad dėl minėtos priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą), remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.

Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines aplinkybes bei teisės normas, konstatuotina, kad minėtas turtas priklausė atsakovams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o ne E. P. asmeninės nuosavybės teise, ir atsakovė K. P., kuri nebuvo ieškovų skolininkė, turėjo įstatymų nustatytą teisę perleisti jai priklausančią namų valdos dalį savo sūnui ir perleisdama šią dalį, nepažeidė kreditorių teisių. Įvertinus tai, kad preziumuojama, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, kad K. P. turėjo teisę perleisti ½ dalį namų valdos savo sūnui. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas visas dovanojimo sandoris, keistina, nurodant, kad panaikintina 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutarties dalis, kuria atsakovas E. P. padovanojo atsakovui R. P. ½ dalį namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju ½ dalies namų valdos savininkas yra R. P., ir į šią turto dalį negali būti nukreiptas išieškojimas. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog nėra galimybės vykdyti išieškojimo iš ½ dalies minėto turto.

CK 3.116 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutuoktinių susitarimu bendras turtas gali būti padalytas bet kuriuo metu esant santuokoje. Tokiu atveju sutuoktiniai turi sudaryti notariškai patvirtintą sutartį. Nagrinėjamu atveju atsakovai sudarė Turto pasidalijimo sutartį. Kaip jau buvo minėta, šioje byloje Ieškovas Nr. 1 teigė, kad Turto pasidalijimo sutartimi E. P. jam priklausantį turtą neatlygintinai perleido savo sutuoktinei, tačiau byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad sutuoktiniai pasidalijo 26 žemės sklypus, kurie jiems nepriklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Pagal byloje esančius įrodymus visi sklypai buvo įgyti santuokos metu ir buvo bendroji jungtinė nuosavybė, kitokių įrodymų byloje nėra pateikta, tokių įrodymų nenurodo ir Ieškovas Nr. 1 apeliaciniame skunde. Tai reiškia, kad Turto pasidalijimo sutartimi K. P. neįgijo turto nuosavybėn, nes ji jau buvo žemės sklypų savininkė, tačiau nebuvo nustatyta konkreti bendro turto dalis. Pagal bylos įrodymus K. P. nebuvo atsakinga prieš kreditorius, todėl ji turėjo teisę sudaryti Turto pasidalijimo sutartį, kuria būtų nustatyta jai priklausančio turto dalis ir kuria ji galėtų laisvai disponuoti (pvz., perleisti turtą tretiesiems asmenims). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sudarant notarine forma sutuoktinių sutartis dėl bendro turto pasidalijimo negali būti pažeisti trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinių nepilnamečių vaikų, sutuoktinių kreditorių interesai. Sutuoktiniai gali turtą pasidalyti nelygiai, bet tai neturi pažeisti trečiųjų asmenų teisių, pavyzdžiui, vieno iš sutuoktinių kreditorių interesų. Sutuoktinių bendro turto padalijimo sutartį, kuria pažeidžiami vieno iš sutuoktinių kreditorių interesai, galima ginčyti. Notarine forma sudaryta sutuoktinių sutartis negali būti panaudota prieš sąžiningus sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius. Sutuoktiniams piktnaudžiaujant savo teise pasidalyti turtą notarine tvarka ir siekiant išvengti savo esamų ar būsimų prievolių kreditoriams vykdymo, sudarytą sutartį kreditoriai gali ginčyti, pareikšdami actio Pauliano ieškinį (CK 6.66 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovai (sutuoktiniai), sudarydami Turto pasidalijimo sutartį, turėjo ją sudaryti taip, kad nebūtų pažeisti skolininko E. P. kreditorių interesai, nes sutuoktiniai savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių sąskaita, ir pasidalydami turtą turi pasirinkti tokį padalijimo būdą ir nustatyti tokias sutuoktinių dalis, kad nepažeistų kreditorių teisėtų interesų (CK 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad pripažintina negaliojančia tik ta Turto pasidalijimo sutarties dalis, kuria atsakovei K. P. atiteko didesnė turto dalis, t. y. tie žemės sklypai, kurių vertė artima 60 114 Lt sumai (pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei pagal Turto pasidalijimo sutartį atiteko turto daugiau už 60 114 Lt) ir kurie nėra perleisti tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia Turto pasidalijimo sutarties dalį, kurioje K. P. asmeninėn nuosavybėn buvo perduoti šie žemės sklypai: 4,3300 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), vidutinė rinkos vertė 21 368 Lt, esantis (duomenys neskelbtini); 3,8500 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), vidutinė rinkos vertė 20 900 Lt, esantis (duomenys neskelbtini); ½ dalis 4,1500 ha žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), ½ dalies vidutinė rinkos vertė – 24 345 Lt, esančio (duomenys neskelbtini), taikė restituciją natūra, grąžino šį turtą atsakovo E. P. nuosavybėn ir skyrė jį skolai išieškoti pagal ieškovui UAB „Stora Enso Lietuva“ Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-2189-173/2011 dėl 345 262,75 Lt.

Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes ji yra pakankamai logiška, argumentuota ir teisinga. Kaip jau buvo minėta, preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), atsakovė K. P. nėra skolininkė, o tai reiškia, kad ½ dalis turto, nurodyto Turto pasidalijimo sutartyje (bendra vertė 793 261 Lt), K. P. priklausė nuosavybės teise, t. y. ji turėjo teisę įgyti asmeninėn nuosavybėn turto už 396 630,50 Lt, kuriuo galėtų laisvai disponuoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad sutuoktinis buvo skolingas kreditoriams ir turėjo pareigą disponuoti savo turtu taip, kad atsiskaitytų su kreditoriais. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad K. P. A. N. neperleido turto daugiau nei už 396 630,50 Lt. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju priverstinio vykdymo procese buvo vykdomas išieškojimas iš atsakovui priklausančio turto, kuris atsakovo asmeninėn nuosavybėn perėjo pagal Turto pasidalijimo sutartį, Ieškovas Nr. 1, pareikšdamas ieškinį, nesiekė, kad visas Turto pasidalijimo sutartyje nurodytas turtas grįžtų sutuoktinių nuosavybėn ir vykdymo procese būtų nustatyta skolininko dalis šiame turte. Šiuo atveju Ieškovas Nr. 1 iš esmės ginčija tik Turto pasidalijimo sutarties dalį, kuria turtas asmeninės nuosavybės teise atiteko K. P., tačiau, kaip jau buvo minėta, K. P., turėdama teisę įgyti asmeninėn nuosavybėn turto už 396 630,50 Lt, turto įgijo už 456 743 Lt, todėl akivaizdu, kad Ieškovo Nr. 1, kaip kreditoriaus, teises pažeidžia tik ta Turto pasidalijimo sutarties dalis, kuria jai atiteko turto daugiau nei ½ dalis (turto už 60 112,50 Lt (456 743-396 630,50). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad didesnės dalies vertė yra 60 114 Lt, tačiau pagal Turto pasidalijimo sutartį didesnė dalis yra 60 112,50 Lt. Svarbu paminėti ir tai, kad Ieškovas Nr. 1 neginčijo Turto pasidalijimo sutarties tuo pagrindu, kad atsakovei atiteko žymiai vertingesni žemės sklypai, kad Turto pasidalijimo sutartyje neteisingai nurodyta žemės sklypų vertė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad sutuoktiniai pasidalijo turtą, kurio vertė 793 261 Lt, kiekvienam sutuoktiniui turėjo tekti turto už 396 630,50 Lt, žemės sklypų, kurie paimti iš K. P. asmeninės nuosavybės pagal Turto pasidalijimo sutartį ir perduoti E. P., vertė yra 66 613 Lt, daro išvadą, kad E. P. atitenka turto už 403 128 Lt, t. y. daugiau 6 497,50 Lt. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas minėtą Turto pasidalijimo sutarties dalį, iš esmės pakeitė Turto pasidalijimo sutartį, ir šiuo pakeitimu atsakovui E. P. atiteko didesnė turto dalis, kuri taikant restituciją paskirta Ieškovo Nr. 1 skolai išieškoti, tačiau byloje nėra nurodyta ir pateikta jokių įrodymų, kad atsakovui E. P. turėtų atitekti didesnė turto dalis. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad turtą sutuoktiniai turėjo pasidalyti lygiomis dalimis, byloje nenustatyta, jog E. P. turėtų atitekti didesnė turto dalis, nėra žemės sklypo, kurio vertė būtų 6 497,50 Lt, atsižvelgdama į tai, kad taikant restituciją būtina užtikrinti ir K. P. teises ir teisėtus interesus, iš E. P. K. P. priteisia 6 497,50 Lt kompensaciją už E. P. atitekusią didesnę turto dalį, kuri paskirta Ieškovo Nr. 1 skolai išieškoti.

Teisėjų kolegija, atmesdama atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad nukrypimas nuo lygių dalių sudarant Turto pasidalijimo sutartį, buvo nežymus ir nedarė įtakos Ieškovo Nr. 1 teisių pažeidimui, nes atsakovas turėjo pakankamai daug kito turto, kurio pakako atsiskaityti su visais kreditoriais, nurodo, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovo finansinė padėtis buvo tokia, kad jis galėjo atsiskaityti su visais kreditoriais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad apeliantas (Ieškovas Nr. 1) nėra teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, jog visa Turto pasidalijimo sutartis pažeidžia kreditoriaus interesus, nes atsakovams E. P. ir K. P. pasidalijus turtą, E. P. turimo turto masė sumažėjo, o tai sumenkino Ieškovo Nr. 1 galimybes įvykdyti finansinį reikalavimą. Kadangi K. P. turėjo teisę gauti turto dalį ir šia dalimi disponuoti savo nuožiūra, todėl nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė pripažinti dovanojimo sutartis, kurių pagrindu gautą turtą K. P. neatlygintai perleido A. N.. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. N. yra perleidusi jai padovanotą turtą, esantį (duomenys neskelbtini)., tretiesiems asmenims (II t., b. l. 115-122), tačiau šioje byloje nebuvo ginčijamos perleidimo sutartys, asmenys neįtraukti į bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama tai, kad sutartis, kuria A. N. įgijo nuosavybės teisę į turtą, nepripažinta negaliojančia, todėl byloje nekonstatuotina, kad buvo priimtas sprendimas, kuriuo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

Dėl sandorių (ne)privalomumo

Kita būtina actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su anksčiau nurodytu sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

Privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat apibrėžta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-485/2010). Sprendžiant dėl sandorio sudarymo privalomo pobūdžio, yra svarbu byloje nustatyti ir įvertinti, kada ir kokį tikslą turint buvo sudarytas sandoris, ar apie jo sudarymą ir tikslus žinojo kreditorius, ar jį buvo būtina sudaryti tam, kad būtų įvykdytos kitų sutarčių sąlygos ir visiškai atsiskaityta su kreditoriumi, ar nebuvo galimybės reikalavimų, kylančių iš kitų sutarčių, įvykdymui užtikrinti įkeisti kitą turtą ir pan.

Nagrinėjamu atveju atsakovas E. P. ieškovų ginčijamų dovanojimo sandorių ir Turto pasidalijimo sutarties privalomumą įrodinėjo iš esmės susidėjusiomis šeiminėmis aplinkybėmis (nesugyvenimu su savo sutuoktine atsakove K. P., būtinybe teikti išlaikymą savo nepilnamečiam sūnui R. P. ir tokiu būdu užtikrinti jo išlaikymą iki pilnametystės, 2009 m. sausio 15 d. susitarimo sudarymu su K. P. dėl sūnaus išlaikymo; III t., b. l. 59-66). Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių visumą, ypatingai atsižvelgusi į tas aplinkybes, kad ginčijamų dovanojimų ir turto pasidalijimo sandorių sudarymo metu atsakovas E. P. turėjo neįvykdytas prievoles ieškovams (kreditoriams) ir apie tai jam buvo žinoma, atsakovas suvokė ir / ar turėjo suvokti savo pareigą (pagal bylos duomenis atsakovas yra verslininkas) atsakyti už jas (savo prievoles ieškovams) ir savo asmeniniu turtu, dovanotojai(-jas) dovanojimo sandorių 4 punkte pareiškė, kad areštų, draudimų, skolų, prievolių tretiesiems asmenims ir t. t., kurie trukdytų apdovanotojam naudotis, valdyti, disponuoti turtu, nėra, šios aplinkybės, kaip konstatuota pirmiau šioje nutartyje, taip pat buvo žinomos ir / ar turėjo būti žinomos ir K. P., jog byloje nėra duomenų (ir nėra ginčo dėl to tarp šalių), kad tarp sutuoktinių (atsakovų E. P. ir K. P.) santuoka būtų nutraukta, taip pat nesant teismo sprendimo dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš atsakovo E. P., konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai anksčiau nurodytų apeliantų (atsakovų) aplinkybių nepripažino kaip imperatyvo ar aplinkybių, patvirtinančių faktinę situaciją, kurioje buvo būtinas ginčo dovanojimo sandorių sudarymas.

Pirmosios instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad pagal CK 3.192 straipsnį abu tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus, nepilnamečiam vaikui būtinas nuolatinis materialinis išlaikymas, ne turtas, kuriam išlaikyti yra reikalingos lėšos, o nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nepilnamečio vaiko interesus iškelti aukščiau kreditorių, kurių teisės pažeistos, interesų. Akcentuotina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nepilnamečių vaikų interesas turi prioritetą prieš tėvų kreditorių interesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2005), tačiau šioje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų daryti išvadą, kad atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko interesus atsakovas privalėjo sudaryti dovanojimo sandorius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tėvų prievolė išlaikyti savo vaikus yra absoliuti. Tėvai, būdami vienodai atsakingi už teisių ir pareigų savo vaikams vykdymą (CK 3.156 straipsnio 1 dalis), turi teisę susitarti, kiek kiekvienas iš jų ir kokia forma teiks išlaikymą savo vaikams. Jeigu nors vienas iš tėvų išlaikymo pareigos nevykdo, kitas (išlaikymą teikiantis tėvas) gali kreiptis į teismą ir prašyti išlaikymą priteisti (CK 3.194 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju siekiančio apginti vaiko teises tėvo (motinos) teisė kreiptis į teismą nėra apribojama jo (jos) šeiminės padėties, nes, minėta, pareigą teikti išlaikymą turi abu tėvai. Aplinkybė, kad asmenys gyvena santuokoje ir augina nepilnamečius vaikus, savaime nereiškia, jog sutuoktiniai abu vykdo išlaikymo prievolę ir ją vykdo tinkamai. Jeigu vienas sutuoktinis išlaikymo prievolės nevykdo arba jos vykdymas neužtikrina vaikų poreikių, atsižvelgiant į sutuoktiniams tenkančias išlaikymo dalis, tai išlaikymą teikiantis sutuoktinis, nepriklausomai nuo to, ar jis ketina nutraukti santuoką, ar ne, turi teisę bendra tvarka kreiptis į teismą dėl išlaikymo iš šio neteikiančio sutuoktinio priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Teismas, parinkdamas išlaikymo formą, vadovaujasi CK 3.196 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias išlaikymas priteisiamas periodinėmis išmokomis arba vienkartine pinigų suma, arba tam tikru turtu, taip pat atsižvelgia į tai, kad vaiko išlaikymui užtikrinti turi būti parinktas vaikui naudingiausias išlaikymo būdas. Išlaikymas dažniausiai priteisiamas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Jeigu skolininkas mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaiko išlaikymui kas mėnesį. Ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, priteisia išlaikymą kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, turtu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011). Priteisiant vaikui tam tikrą turtą (kaip išlaikymo formą) turi būti įvertinta tai, kad turto perdavimas vaikams reiškia, jog vaikai tampa savininkais, o vaikų tėvas netenka turto dalies. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtas gali būti perduodamas tik įvertinus, ar vaikams iš tikrųjų naudinga turtą gauti dėl naujai atsirasiančių pareigų (prievolių, susijusių su turtu, pvz., mokesčių, turto išlaikymo išlaidų ir kt.). Kita vertus, dėl to, kad tėvas netenka turto ar jo dalies, turi būti įvertinta ir tai, ar nėra pernelyg pažeidžiamos jo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-96/2003;teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2010; kt.).

Šioje byloje įvertinus tai, kad atsakovė K. P. nesikreipė į teismą dėl išlaikymo sūnui priteisimo, jei, atsakovų tvirtinimu, jau nuo 2009 metų atsakovas nevykdė pareigos išlaikyti vaiką, nepilnamečiam vaikui turtas perleistas dovanojimo sutartimis, pagal bylos įrodymus visa šeima gyveno kartu, konstatuotina, jog vertinti kitaip aplinkybes dėl atsakovo E. P. sudarytų dovanojimo sandorių, kuriais jis savo sūnui R. P. padovanojo asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, privalomumo, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Taip pat byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad atsakovas privalėjo sudaryti Turto pasidalijimo sandorį, kuriuo didesnė turto dalis atiteko sutuoktinei. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad faktinės aplinkybės, patvirtinančios skolininko prievolę sudaryti sandorius, turi būti pakankamai svarbios, pateisinamos susidėjusiomis aplinkybėmis, kurių negalima išspręsti kitais teisiniais būdais. Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta, šių aplinkybių nepatvirtina ir tarp atsakovų E. P. bei K. P. 2009 m. sausio 15 d. sudarytas susitarimas dėl nepilnamečio sūnaus išlaikymo (VII t., b. l. 59).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas sudarė dovanojimo sandorius, iš jų ir 2009 m. vasario 12 d. namų valdos dovanojimo sandorį, kuriais turtą perleido nepilnamečiam sūnui, t. y. šiais sandoriais turtas nepilnamečiam sūnui perduotas ne kaip išlaikymas turtu. Dovanojimo sutarčių sandorių sudarymą reglamentuoja CK 6.465–6.469 straipsniai, t. y. ne CK normos, reglamentuojančios išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimą. Remiantis atsakovo sudarytomis dovanojimo sutartimis nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad sudarant dovanojimo sutartis buvo suteiktas išlaikymas nepilnamečiam sūnui. Atsakovai apeliaciniame skunde akcentuoja 2009 m. sausio 15 d. susitarimą, nurodo, kad ieškovai neginčijo šio susitarimo, tačiau turtas nepilnamečio sūnaus nuosavybėn perleistas ne šio susitarimo pagrindu, o dovanojimo sutarčių pagrindu, ir šio susitarimo ieškovai neturėjo ginčyti. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nors 2009 m. sausio 15 d. susitarime nurodyta, jog dalis gyvenamojo namo bus išnuomota, o gauti pinigai panaudoti vaiko interesams tenkinti, tačiau iš tikrųjų byloje nėra duomenų, kad tokia nuomos sutartis buvo sudaryta ir kokios (ne)gautos pajamas iš nuomojamo turto (ne)buvo gautos. Pabrėžtina, kad skolininkas, net ir manydamas, kad turi pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus(-ių) interesams, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi(-iais).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės neduoda pagrindo daryti išvadą, kad interesų pusiausvyros tarp ieškovų interesų bei atsakovo siekio, lėmusio dovanojimo ir turto pasidalijimo sandorių sudarymą, buvo paisoma. Ginčo atveju akivaizdu, kad atsakovui E. P. asmeninės ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo neatlygintinai perleistas (padovanotas) sūnui R. P., o turto pasidalijimo sutartimi be jokio teisinio pagrindo atsakovai, nukrypdami nuo lygių dalių principo, pasidalijo turtą, atsakovui E. P. atiteko mažesnės vertės turtas, o tokiu būdu buvo sumažinta atsakovo turto masė, iš kurios galėjo / galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai, ir tai paskatino atlikti ne atsakovo nurodytos šeiminės aplinkybės, bet siekis apsunkinti išieškojimą iš atsakovui priklausančio turto.

Apibendrinusi tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija atmeta apeliantų (atsakovų) argumentus, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas E. P. neprivalėjo sudaryti šioje byloje ginčijamų dovanojimo ir turto pasidalijimo sandorių.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, taikydamas restituciją, turėjo nuspręsti, kokiu būdu: pinigais ar kitu, atsakovui E. P. priklausančiu turtu būtų suteiktas išlaikymas nepilnamečiam sūnui. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Taigi pagal bendrąjį principą, šalys turi viena kitai grąžinti viską, ką yra gavusios iš priešingos šalies, vykdydamos negaliojančiu pripažintą sandorį. Tačiau restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kreditorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį, siekia apginti tik savo interesus, todėl, patenkinus tokį ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o remiantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi skiriamas šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2007; kt.).

Pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, ieškovai prašė taikyti restituciją natūra. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad turtas buvo perleistas pagal neatlygintinius sandorius, restitucijos pagrindu jis gali būti paimtas, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra kliūčių taikyti restituciją natūra. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pripažinus negaliojančiais dovanojimo sandorius, iš jų ir 2009 m. vasario 12 d. namų valdos dovanojimo sandorį, Turto pasidalijimo sutarties dalį, negalėtų būti taikoma restitucija, kaip tai nurodyta CK 6.66 straipsnio 4 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiu 2009 m. vasario 12 d. namų valdos dovanojimo sandorį ir taikydamas restituciją pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį, neturėjo jokio teisinio pagrindo šioje byloje nagrinėti ir spręsti klausimo, kokiu būdu atsakovas E. P. turėjo ar turėtų teikti išlaikymą nepilnamečiam sūnui.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos institutą. Sutiktina tik su apeliantų (atsakovų) argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pripažino negaliojančia visą 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartį, nepagrįstai turtą, perleistą pagal šį sandorį, sugrąžino atsakovui E. P., nes atsakovė K. P. turėjo teisę perleisti ½ dalį šio turto, sprendimo dalį, kurioje visa 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia ir turtas sugrąžintas atsakovo E. P. nuosavybėn, pakeičia ir 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartį pripažįsta negaliojančia iš dalies, t. y. negaliojančia dėl ½ dalies turto perleidimo, 1/2 dalį turto sugrąžina atsakovo E. P. asmeninėn nuosavybėn, skiriant šį turtą ieškovų skoloms išieškoti. Taip pat pakoreguotinas restitucijos taikymas dėl Turto pasidalijimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, nurodant, kad K. P. iš E. P. priteistina 6 497,50 Lt kompensacija už E. P. tekusią didesnę turto dalį pagal 2009 m. kovo 4 d. Turto pasidalijimo sutartį Nr. GDM1-479.

Dėl ginčo sandorių šalių sąžiningumo

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais.

Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris, be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Ieškovui, reiškiančiam reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais, kaip sudarytus pažeidžiant kreditoriaus interesus, tenka pareiga įrodyti, kad skolininkas ir tretieji asmenys, su kuriais buvo sudaryta ginčijama sutartis, buvo nesąžiningi, nes žinojo, ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises. Ieškovo atstovas atleidžiamas nuo minėtų aplinkybių įrodinėjimo tik CK 6.67 straipsnyje nustatytais atvejais. Šis straipsnis įtvirtina nesąžiningumo prezumpciją, o jo pirmas punktas nustato, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, jei skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais.

Ginčo atveju nustatyta, jog dovanojimo sandoriai yra sudaryti tarp tėvo (E. P.) ir sūnaus (R. P.), o 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartis – tarp tėvo, motinos ir sūnaus, Turto pasidalijimo sutartis – tarp sutuoktinių. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovo (-ų) nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio(-ių) tenka jiems patiems. Apeliantai (atsakovai) laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog atsakovas E. P. buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromi sandoriai pažeis kreditorių teises, nes apie tai, kad jis nebegali atsiskaityti su ieškovais žinojo pagal savo gaunamas pajamas ir turimą turtą; nepagrįstai nevertino atsakovo E. P. turėto turto sandorių sudarymo metu ir nepagrįstai nurodė, kad pagal turimą turtą E. P. žinojo, jog negalės atsiskaityti su ieškovais. Kaip jau konstatuota pirmiau šioje nutartyje, atsakovas E. P. nagrinėjamu atveju neįrodė būtinybės sudaryti ginčijamus (dovanojimo ir turto pasidalijimo) sandorius. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos (lot. – onus probandi) paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. P. buvo nesąžiningas, nes CK 6.67 straipsnio 1 dalyje įtvirtina skolininko nesąžiningumo prezumpcija, kurią, kaip minėta, paneigti turėjo pats atsakovas, tačiau nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog sudarydamas ginčijamus (dovanojimo ir turto pasidalijimo) sandorius, jis nesiekė sumažinti savo mokumo. Atsakovas E. P. žinojo, kad dovanojimo sandorių momentu jis buvo skolingas ieškovams, ir siekdamas sumažinti savo turtą bei užkirsti kelią ieškovų finansiniams reikalavimams įvykdyti, nepaisant to, sudarė neatlygintinus sandorius ir tokiu būdu savo turtą sumažino.

Apeliantų (atsakovų) teiginys, kad sudarant ginčijamus sandorius E. P. turėjo pakankamai turto, į kurį galėjo būti nukreipti išieškojimai, neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste, nes iš tiesų aplinkybė, jog E. P. turėjo kito turto, per se nereiškia, kad ginčijami sandoriai nepažeidžia ieškovų, kaip kreditorių, teisių. Kita vertus, atsakovas E. P. neįrodė savo geros turtinės padėties ginčijamų sandorių sudarymo metu, o byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovo E. P. turimo turto nepakanka ieškovų reikalavimams patenkinti. Kadangi kitų aplinkybių ar argumentų, pagrindžiančių ginčo sandorių sudarymo aplinkybes atsakovai neįrodė, todėl nėra pagrindo teigti, jog CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka konstatuotas atsakovo E. P. nesąžiningumas yra paneigtas.

Dėl nurodytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ginčijami neatlygintiniai dovanojimo ir turto pasidalijimo sandoriai sudaryti tarp tėvo ir sūnaus, tarp sutuoktinių, atsakovai E. P. ir K. P. žinojo apie prievoles ieškovams, tačiau atsakovas E. P., nepaisydamas šių aplinkybių, jis (atsakovas) juos vis dėlto sudarė, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas E. P., sudarydamas dovanojimo ir turto pasidalijimo sutartis, buvo nesąžiningas. Tuo pačiu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino trečiojo asmens (R. P., kurio interesams atstovavo motina K. P., K. P.) nesąžiningumo, nes neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo, trečiojo asmens nesąžiningumo fakto egzistavimas neturi teisinės reikšmės (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad tuo atveju, kai ginčijamas neatlygintinas sandoris – sprendžiama tik dėl skolininko nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 1–2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008).

Dėl ieškinio senaties termino ieškiniui pagal CK 6.66 straipsnį pareikšti

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pagal kreditoriaus reikalavimą, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu ir apginti jo teises, pareikšti. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, jog senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį; šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties vienerių metų termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Nagrinėjamu atveju akcentuotina ir tai, kad vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, jog būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013).

Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad ieškovams apie tai, jog ginčijami sandoriai pažeidžia jų, kaip kreditorių, teises tapo žinoma: Ieškovui Nr. 2 – 2012 m. balandžio 27 d., kai jis kreipėsi į antstolį (IV t., b. l. 17-19, 20-22), o Ieškovui Nr. 1 – 2012 m. rugpjūčio 22 d., kai jis gavo pažymą iš antstolio (I t., b. l. 53-58), kurioje buvo nurodyta, jog areštuoto atsakovo E. P. turto nepakanka jo skolai išieškoti, ir įvertinęs tą aplinkybę, jog ieškovai dėl sandorių panaikinimo actio Pauliana pagrindu kreipėsi į teismą su ieškiniais: Ieškovas Nr. 2 – 2012 m. rugsėjo 14 d. (IV t., b. l. 1-7), Ieškovas Nr. 1 – 2012 m. gruodžio 21 d. (I t., b. l. 3-34), sprendė, kad ieškovai į teismą kreipėsi nepraleidę CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, nes byloje nėra duomenų, paneigiančių jas. Be kita ko, teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad byloje yra duomenų, jog Ieškovui Nr. 2 apie atsakovo E. P. turtinę padėtį tapo žinoma dar vėliau nei pirmosios instancijos teismas konstatavo. Antstolė R. S. 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 0106/12/03218 nurodė, kad J. Š. apie skolininko E. P. turtinę padėtį buvo informuotas 2012 m. gegužės 17 d. (IV t., b. l. 125). Tačiau ši faktinė aplinkybė neturi esminės reikšmės nustatant ieškinio senaties termino eigos pradžią ieškiniui pagal CK 6.66 straipsnį pareikšti, nes vis tiek bet kuriuo atveju pripažintina, jog Ieškovas Nr. 2 į teismą su ieškinio kreipėsi nepraleidęs nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.

Apeliantai (atsakovai) tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į ieškinius tvirtino, kad Ieškovui Nr. 2 apie ginčijamą 2009 m. vasario 12 d. dovanojimo sutartį turėjo būti žinoma nuo 2010 m. kovo mėnesio, kai jis ją gavo (Ieškovas Nr. 2 šias aplinkybe neigia, VII t., b. l. 71-42, 82-94), o Ieškovui Nr. 1 apie ginčijamus sandorius turėjo būti žinoma nuo 2011 m. birželio 13 d., nes Ieškovo Nr. 1 atstovas Nekilnojamojo turto registre atliko paiešką, vėliau ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. pakartotinai patikrino tam tikrus duomenis (II t., b. l. 53, 54-60, 75-93). Apeliantai (atsakovai) akcentavo ir tą aplinkybę, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-2189-173/2011; I t., b. l. 73) atsakovo E. P. turtui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal Ieškovo Nr. 1 pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo iš atsakovo E. P., ši teismo nutartis buvo perduota vykdyti antstoliui, antstolis, nurodytą nutartį vykdydamas, aprašė atsakovo turtą. Taigi Ieškovas Nr. 1 turėjo teisę ir galimybę sužinoti duomenis, apie atsakovo E. P. turtą ir sudarytus sandorius.

Teisėjų kolegija nurodytus apeliantų argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes atsakovai neteisingai galimybę sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą vertina pakankama suvokti apie kreditoriaus teises pažeidžiantį sandorį. Kaip minėta, informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl netgi pripažįstant, kad ieškovams apie ginčijamus sandorius tapo žinoma apeliantų nurodomu laikotarpiu, tačiau tai vienareikšmiškai bei besąlygiškai negali būti pripažintina pakankama informacija, jog tam tikri sandoriai pažeidžia jų, kaip kreditorių, teises. Kita vertus, šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013, pasisakydamas dėl viešuosiuose registruose teikiamos informacijos ir ja atliekamos išviešinimo funkcijos, pažymėjo, jog vien įrašas Nekilnojamojo turto registre apie tam tikrą sandorį, nenurodant ne tik jo esminių sąlygų, bet ir jo pobūdžio, net ir domintis turtu viešajame registre, negali suteikti ieškovui informacijos, leidžiančios spręsti apie jo, kaip kreditoriaus, galimą teisių pažeidimą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tretiesiems asmenims nekyla ir negali būti nustatoma pareiga nuolat domėtis apie skolininko vardu viešajame registre esančią informaciją, susijusią su jo visu turimu turtu, turto teisiniu režimu ir / ar perleidimu bei pan. Todėl konstatuotina, kad ieškovams neturint duomenų apie visos sudėties atsakovo E. P. turtą ir jo pokyčius, jie neturėjo galimybių spręsti apie atsakovo E. P. gebėjimą vykdyti įsipareigojimus. Byloje nepateikta duomenų, kurie teisėjų kolegijai leistų daryti tiek faktines, tiek teisines prielaidas, kad ieškovai būtų domėjęsi atsakovo E. P. bendra turto mase ir jo pokyčiais, tiek įsiskolinimo susidarymo metu, tiek ir sprendžiant ieškovų reikalavimų pagrįstumą teismuose momentu. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliantų (atsakovų) akcentuojama aplinkybė, jog antstolis, vykdydamas Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių aprašė atsakovo E. P. turtą, todėl Ieškovas Nr. 1 turėjo teisę ir galimybę sužinoti duomenis apie atsakovo E. P. turtą ir sudarytus sandorius, nesuteikia pagrindo formuoti priešingą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, išvadą. Antstolis, vykdydamas nurodytą teismo nutartį, kuria buvo areštuotas atsakovo E. P. turtas, 2010 m. birželio 15 d. sudarė turto aprašą (pridėtas prie bylos segtuvas, vykdomosios bylos Nr. 0123/10/01088, b. l. 17-16), tačiau jame užfiksuota informacija tik apie turto aprašo sudarymo dieną esantį skolininko turtą, duomenys apie ankstesnius sandorius, kurie galbūt galėjo daryti įtaką skolininko mokumui, turto apraše nenurodyta. Todėl tik antstoliams informavus nurodytomis datomis ieškovus, kad išieškomoms sumoms padengti turto nepakanka dėl to, jog atsakovo E. P. vardu registruotas turtas buvo vienu ir / ar kitu būdu perleistas (padovanotas, pasidalytas), ieškovai galėjo įvertinti ginčo sandorių įtaką atsakovo mokumui ir kartu kreditorių interesams.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, prieitina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantai (atsakovai), spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, tinkamai taikė ir aiškino CK 6.66 straipsnio 3 dalį bei CK 1.127 straipsnio 1 dalį.

Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. papildomo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 23 d. papildomu sprendimu iš atsakovų E. P. ir K. P. ieškovui J. Š. priteisė po 71,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovų E. P. ir K. P. ieškovui UAB „Stora Enso Lietuva“ priteisė po 4 450 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ priteisė 46 Lt, o iš atsakovų E. P. ir K. P. – po 60 Lt pašto išlaidų valstybei; iš ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ atsakovui E. P. priteisė 560 Lt už advokatės pagalbą; atsakovui E. P. priteistas 560 Lt bylinėjimosi išlaidas įskaitė kaip atlygintas ir šia suma sumažino iš jo priteistas bylinėjimosi išlaidas ieškovui UAB „Stora Enso Lietuva“. Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas apskaičiavo, remdamasis tuo, kad buvo patenkinti ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ 72 procentai ieškinio reikalavimų, o ieškovo J. Š. ieškinio reikalavimas patenkintas 100 procentų. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimą, nustatytina, kad buvo patenkinti ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ 48,45 procentai ieškinio reikalavimų, o ieškovo J. Š. – 50 procentų (atmestas šio ieškovo reikalavimas, pareikštas atsakovei K. P.), todėl atsižvelgiant į tai pakeistinas pirmosios instancijos teismo papildomame sprendime nurodytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovams R. P., K. P. ir E. P. 5 988 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą atidėjo iki teismo nutarties (sprendimo) priėmimo apeliacinės instancijos teisme (VII t., b. l. 201-202). Šioje nutartyje nurodyta, kad apeliantai turi sumokėti 6 488 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, apeliantai R. P. ir K. P. yra sumokėję 400 Lt, o E. P. – 100 Lt žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad atsakovų apeliacinis skundas iš dalies patenkintas (patenkinti 32,41 procentai), iš atsakovės K. P. valstybei priteistina 1 793 Lt žyminio mokesčio, o iš E. P. – 2 093 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovas UAB „Stora Enso Lietuva“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir įrodymus, kad advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėta 4 000 Lt (VIII t., b. l. 16-17). Ieškovo advokatas parengė apeliacinį skundą bei atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas netenkintas, atsakovų apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (už atsiliepimą į apeliacinį skundą maksimali priteistina suma 1 500 Lt), bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, kad tas pats advokatas ieškovui atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, ieškovas nedetalizavo advokatui sumokėtos sumos, t. y. kiek ir už kokius konkrečius veiksmus advokatui sumokėta, ieškovui iš atsakovų priteistina 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. iš atsakovų E. P. ir K. P. – po 500 Lt (CPK 98 straipsnis).

Ieškovas J. Š. apeliacinės instancijos teismui pateikė 2012 m. rugsėjo 7 d. pinigų priėmimo kvitą, kuriame nurodyta, kad advokatei sumokėta 2 000 Lt (VIII t., b. l. 19), ir prašymą priteisti 2 000 Lt skolą iš atsakovų, nes jis nepateikė minėto kvito Kauno apygardos teismui. Ieškovui J. Š. nepriteistina iš atsakovų jo advokatei sumokėta 2 000 Lt suma už atstovavimą pirmosios instancijos teisme, nes tai nėra bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, o pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį prašymas dėl šių išlaidų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai turėjo būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kurioje 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutartis Nr. GDM1-323, kuria E. P. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatu–gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), padovanojo sūnui R. P., pripažinta negaliojančia ir taikyta restitucija natūra, grąžinant atsakovo E. P. nuosavybėn ir skiriant jį skolai, priteistai ieškovui J. Š. pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-1528-413/2012, ir skolai pagal ieškovui uždarajai „Stora Enso Lietuva“ Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-2189-173/2011 dėl 345 262,75 Lt, išieškoti, pakeisti. Šią sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutarties Nr. GDM1-323, sudarytos E. P. ir K. P. su R. P., dalį, kuria E. P. ½ dalį turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatu–gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini), padovanojo sūnui R. P., taikyti restituciją natūra ir grąžinti ½ dalį šio turto atsakovo E. P. asmeninėn nuosavybėn, skiriant šį turtą skolai, priteistai ieškovui J. Š. pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-1528-413/2012, ir skolai pagal ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“ Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-2189-173/2011 dėl 345 262,75 Lt, išieškoti. Nurodyti, kad ½ dalis turto – žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), su pastatu–gyvenamuoju namu, unikalus (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R. P..

Atmesti ieškovo J. Š. ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“ ieškinių reikalavimus dėl 2009 m. vasario 12 d. Dovanojimo sutarties Nr. GDM1-323, sudarytos E. P. ir K. P. su R. P., dalį, kuria K. P. ½ dalį turto – žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su pastatu–gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini), padovanojo sūnui R. P..“

Priteisti atsakovei K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6 497,50 Lt (šešių tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt septynių litų ir 50 ct) kompensaciją už E. P. tekusią didesnę turto dalį pagal 2009 m. kovo 4 d. Turto pasidalijimo sutartį Nr. GDM1-479.

Kitą Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. papildomą sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovo E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 71,50 Lt (septyniasdešimt vieną litą ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovui J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš atsakovų E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 2 707,87 Lt (du tūkstančius septynis šimtus septynis litus ir 87 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“ (j. a. k. 111783972).

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ (j. a. k. 111783972) 84 Lt (aštuoniasdešimt keturis litus), iš atsakovų E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – iš kiekvieno po 41 (keturiasdešimt vieną litą) pašto išlaidų.

Iš ieškovo UAB „Stora Enso Lietuva“ (j. a. k. 111783972) priteisti 1 031 Lt (vieną tūkstantį trisdešimt vieną litą) už advokatės pagalbą atsakovui E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini).

Įskaityti atsakovui E. P. priteistas 1 031 Lt bylinėjimosi išlaidas į iš jo priteistas bylinėjimosi išlaidas ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“ ir šia suma sumažinti iš atsakovo E. P. ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“ priteistą 2 707,87 Lt sumą iki 1 676,87 Lt (vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt šešių litų ir 87 ct).“

Priteisti iš atsakovų E. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 500 (penkis šimtus litų) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Stora Enso Lietuva“ (j. a. k. 111783972).

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovės K. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 793 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus devyniasdešimt tris litus) žyminio mokesčio, iš E. P. – 2 093 Lt (du tūkstančius devyniasdešimt tris litus) žyminio mokesčio.