Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2. 1.1.8.6.2. 1.1.11.1. 1.2.7.2.2.3. 1.2.7.7. 1.2.30.4.1. 2.4.6.1. 2.4.6.4.1. 2.4.6.4.2. 2.4.6.4.4

2022 m. sausio 14 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio,

nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovei pagal įstatymą L. N. ir jų atstovui advokatui Olegui Šibkovui,

neviešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) ir jos atstovės pagal įstatymą L. N. atstovo advokato Olego Šibkovo bei nuteistojo D. B. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio (Alfred Sokolovski) apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį, BK 153 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimo bausme dvejiems metams, įpareigojant D. B. per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslus arba dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laiką bendrauti ir ieškoti ryšių su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini);

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme devyniems mėnesiams, įpareigojant D. B. per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslus arba dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laiką bendrauti ir ieškoti ryšių su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini);

- pagal BK 309 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, įpareigojant D. B. per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslus arba dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laiką bendrauti ir ieškoti ryšių su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant D. B. per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslus arba dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laiką bendrauti ir ieškoti ryšių su mažamete nukentėjusiąja (duomenys neskelbtini).

Iš D. B. priteista nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo. Šių priteistų piniginių lėšų tvarkytoja iki (duomenys neskelbtini) pilnametystės paskirta jos atstovė pagal įstatymą L. N..

Iš D. B. priteista nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atstovei pagal įstatymą L. N. 1 497,38 Eur advokato išlaidoms ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme atlyginti.

Iš D. B. priteista 17,67 Eur valstybei proceso (pašto) išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1.1. atliko mažametės (duomenys neskelbtini) tvirkinimo veiksmus, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. balandžio 20 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, tyčia, (duomenys neskelbtini), rūbinės tualeto patalpose bei D. B. gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametė, ją nurenginėjo, bučiavo jos kaklą, krūtinę, glamonėjo, lietė jos kūną – sėdmenis ir intymias kūno vietas, kišo mažametės (duomenys neskelbtini) ranką sau į kelnes ir padėjęs ją ant savo lytinio organo vertė jį judinti (masturbuoti), o taip pat, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, būdamas savo namuose, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, savo mobiliuoju ryšio telefonu ,,Samsung Galaxy S9 SM-G960 F“ susirašinėdamas žinutėmis su mažamete (duomenys neskelbtini) per ,,Snapchat“ programą, sąmoningai siuntė šiai pranešimus, kurių turinys tiesiogiai susijęs su lytiniais aktais, prašė pastarosios nusifotografuoti ir atsiųsti jam nuotraukas su jos apnuogintu kūnu, bei siuntė mažametei (duomenys neskelbtini) savo apnuoginto lytinio organo nuotraukas, kurios Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2019 m. lapkričio 20 d. specialisto išvadoje Nr. EA-141 pripažintos pornografinio pobūdžio, ir tokiu būdu jis atliko mažametės (duomenys neskelbtini) tvirkinimo veiksmus;

1.2. seksualiai prievartavo mažametę (duomenys neskelbtini), o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. balandžio 20 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), šokių studijos rūbinės tualeto patalpose, D. B. gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad ji yra mažametė, turėdamas tikslą su (duomenys neskelbtini) tenkinti lytinę aistrą, tyčia, pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos mažametystės, sistemingai, nenustatytą skaičių kartų, paėmęs nukentėjusiosios ranką šia masturbavo savo (D. B.) lytinį organą, po ko savo kalbomis psichologiškai paveikė mažametę ir įtikinęs ją, kad ir ji pati to nori, kišo savo lytinį organą mažametei nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) į burną ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Taip pat D. B. nurodytu laiku ir vietose ne mažiau kaip 4 kartus nurengė mažametę (duomenys neskelbtini), ją paguldė ant lovos ir įkišęs savo lytinį organą mažametei (duomenys neskelbtini) į analinę angą, tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu. Tokiais būdais D. B., pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, tenkino su mažamete (duomenys neskelbtini) prieš jos valią savo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais;

1.3. disponavo pornografinio turinio dalykais, o būtent: jis, laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio mėn. iki 2019 m. balandžio 20 d., tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, savo gyvenamojoje vietoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jam priklausančiu mobiliojo ryšio telefono aparatu ,,Samsung Galaxy S9 SM-G960 F“, turėdamas tikslą platinti, pagamino ne mažiau kaip 4 foto nuotraukas, kuriose atvirai ir detaliai rodomi vyriški lytiniai organai, kas pagal Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2019 m. lapkričio 20 d. specialisto išvadą Nr. EA-141 yra laikoma pornografinio pobūdžio dalyku, po ko, susirašinėjimo su mažamete (duomenys neskelbtini) žinutėmis per ,,Snapchat“ programą metu, siuntė jai šias pornografinio turinio nuotraukas ir tokiu būdu pagamino bei platino pornografinio turinio dalykus.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės pakeisti, t. y. pakeisti nuosprendžio dalį, kuria D. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirtas laisvės apribojimas dvejiems metams, įpareigojant jį per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslus arba dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje, taip pat nuo 22.00 iki 6.00 val. būti namuose, išskyrus jei tai susiję su mokslu ar darbu, bei uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laiką bendrauti ir ieškoti ryšių su mažamete nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), ir paskirti D. B. šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6 punktu, šią bausmę ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 309 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Prokuroras nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. B. bausmę pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, netinkamai įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė aiškiai švelnią bausmę. Prokuroro nuomone, pripažinęs D. B. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir skirdamas jam bausmę, nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes ši norma taikoma nustačius išskirtines aplinkybes, patvirtinančias, kad sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Pasak prokuroro, skundžiamo nuosprendžio argumentai dėl padaryto nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, neleidžia daryti išvados, kad buvo pagrindas taikyti D. B. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę nei nustato baudžiamasis įstatymas.

2.2. Prokuroras nurodo, jog apygardos teismo argumentai dėl nuteistajam paskirtos bausmės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, neleidžia daryti išvados, kad buvo pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę nei nustatyta įstatyme bausmę. Pasak prokuroro, apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu D. B., duodamas parodymus dėl seksualinio mažametės prievartavimo, kaltu neprisipažino, kaltę bandė perkelti nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad lytinius santykius su nukentėjusiąją turėjo abipusiu sutikimu. Prokuroro nuomone, D. B., būdamas pilnametis, žinodamas nukentėjusios amžių nuo pirmųjų susitikimų, jai rašė viliojančio, seksualinio pobūdžio žinutes, kad nori su ja pagulėti, nuogai nurengti, liesti, vertė ją masturbuoti savo lytinį organą, siuntė savo nuogo kūno nuotraukas, o nukentėjusiai nedarant jo prašomų seksualinio pobūdžio veiksmų, manipuliavo pasakodamas apie savo silpną sveikatą, persodintą širdį, kad dėl nervinės įtampos jį gali ištikti širdies smūgis, koma. D. B. žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė (13 metų), jog lytiniai santykiai su tokio amžiaus vaiku yra draudžiami įstatymo.

2.3. Prokuroras taip pat nurodo, jog nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaitimų kategorijai, todėl D. B. turėjo būti paskirta sankcijos ribose nustatyta laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu apygardos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, vadovavosi įprastinėmis aplinkybėmis, kurios egzistavo veikos padarymo metu, todėl tokie pirmosios instancijos teismo argumentai negali būti pripažinti tinkamais ir pagrįstais.

2.4. Be to, prokuroras teigia, jog D. B. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kaltu prisipažino tik paskutinio žodžio metu, siekdamas sušvelninti savo padėtį, iš dalies pakeitė savo parodymus. Todėl teismo išdėstytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

2.5. Pasak prokuroro, įvertinus duomenis apie D. B. elgesį byloje nagrinėjamų įvykių metu, galima daryti išvadą, jog pagal savo amžių, intelektinių gebėjimų ir socialinio supratingumo lygį bei pažintinės veiklos ypatumus, nuteistasis galėjo teisingai suvokti situaciją, suprasti savo veiksmų pobūdį ir reikšmę, numatyti galimas pasekmes ir sąmoningai bei valingai reguliuoti savo elgesį, galėjo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes, jas įsiminti. Nuteistasis D. B. buvo suaugęs ir subrendęs vyras, vyresnis už mažametę nukentėjusiąją penkeriais metais, jam nebuvo nustatyti psichikos sutrikimai, todėl galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tuo tarpu mažametė nukentėjusioji įvykio metu neturėjo gyvenimiškos ir seksualinės patirties (tai buvo jos pirmieji lytiniai santykiai), žinios apie lytinių santykių reikšmę buvo ribotos, paviršutiniškos, todėl negalėjo aktyviai ir adekvačiai jiems priešintis, nukentėjusioji buvo nebrandi, naivi ir patikli.

2.6. Prokuroras pažymi, kad kai kaltininkas teisme duoda tik iš dalies teisingus parodymus, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Norint konstatuoti šią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, atsiprašo nukentėjusiųjų, stengiasi atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2013, Nr. 2K-212/2013, Nr. 2K- 352- 511/2015). Nuteistasis D. B. pripažino faktines aplinkybes, kad turėjo lytinius santykius su nukentėjusiąja bei tenkino su ja savo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu, tačiau pateikė savo įvykių versiją, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja buvo abipusiu susitarimu, tokiu būdu siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Be to, nuteistojo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, D. B. keitė savo parodymus. Nurodytų aplinkybių kontekste prokuroras daro išvadą, jog nuteistasis dėl aptariamos nusikalstamos veikos neprisipažino ir nepadėjo teisėsaugos institucijoms išaiškinti padarytą nusikaltimą.

2.7. Prokuroras nurodo, jog byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistasis savo noru atlygino bent dalį nukentėjusiajai padarytos ir apygardos teismo priteistos žalos.

2.8. Prokuroras taip pat pažymi, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K- 377- 489/2018, 2K-119-689/2020). Tuo tarpu apygardos teismas, vertindamas nuteistojo D. B. asmenybės ir jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nepagrįstai sumenkino padaryto nusikaltimo pavojingumą bei padarytą žalą mažametei nukentėjusiajai. Pasak prokuroro, byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Tai, kad D. B. paskutinio žodžio metu patvirtino esmines kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, sudarančias nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtį ir išdėstė subjektyvų požiūrį į susidariusią situaciją, negalima būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė. Tuo tarpu nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kad jis jauno amžiaus, anksčiau neteistas, savaime nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. Byloje nenustatyta D. B. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, jis charakterizuojamas teigiamai, nebuvo teistas, baustas administracine nuobauda, bauda sumokėjęs. Įvertinęs nurodytas aplinkybes prokuroras teigia, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau švelnesnę nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

3. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) ir jos atstovės pagal įstatymą L. N. atstovas advokatas O. Šibkovas apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti – panaikinti taikytas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nuteistajam D. B. paskirti laisvės atėmimo bausmę sankcijos už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalies, ribose. Atstovas taip pat prašo visiškai patenkinti (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį ir priteisti iš D. B. (duomenys neskelbtini) naudai 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Apeliantas nurodo, jog nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Todėl šio nusikaltimo sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 13 metų. Apelianto įsitikinimu, BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikytos pažeidus šio baudžiamojo įstatymo taikymo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ir nepagrįstai palengvino nuteistojo padėtį.

3.2. Nukentėjusiosios atstovas nesutinka su nuosprendyje padaryta išvada, jog nėra nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Apeliantas nurodo, jog tiek BK 153 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 309 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikalstami veiksmai atlikti mažametės atžvilgiu. Tokio pobūdžio sunkinanti aplinkybė įtvirtinta BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, jog minėtą sunkinančią aplinkybę kaltinamajame akte įvardino ir prokuroras.

3.3. Apeliantas nurodo, jog bylos aplinkybės neleidžia nei nuteistojo nusikalstamos veikos pavojingumo vertinti kaip daug mažesnio nei rūšinis tokių nusikalstamų veikų pavojingumas, nei nuteistojo asmenybės vertinti kaip mažiau pavojingos, kadangi sunkus tyčinis nusikaltimas, susijęs su mažametės seksualiniu prievartavimu, yra išskirtinai pavojingas.

3.4. Apelianto nuomone, skirdamas nuteistajam bausmę, apygardos teismas išdėstė lakoniškus ir formalius argumentus, kurie nėra pakankami tam, kad juos būtų galima vertinti pakankamais parenkant laisvės apribojimo bausmę. Priešingai, apeliantas apygardos teismo poziciją dėl išimtinių aplinkybių vertina kaip visiškai netinkamą, prieštaraujančią teismų praktikai tokio pobūdžio bylose ir darančią ypatingą žalą teisingumo principo įgyvendinimui.

3.5. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismo argumentas, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo taikyta švelnesnė poveikio forma, yra netinkamas ir neteisingas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuo pat bendravimo su mažamete nukentėjusiąja pradžios nuteistasis siekė ją paveikti ir turėti su ja lytinius santykius. Nuo pat bendravimo pradžios jis taikė nukentėjusiosios atžvilgiu psichinę prievartą tikslu paveikti jos suvokimą apie lytinius santykius, tuo tikslu rašė jai žinutes, susijusias su lytiniais santykiais, siuntė nuogo žmogaus kūno nuotraukas, taikė psichologinę prievartą rašydamas apie savo blogą sveikatos ir psichinę būkles, tokiu būdu naudodamas prieš mažametę mergaitę visas priemones, kurios leistų taip paveikti mažametės suvokimą, kad ji pradėtų su juo lytinius santykius.

3.6. Apeliantas nurodo, jog nuo pat santykių pradžios suvokdamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, turėdamas apibrėžtą vieningą tikslą turėti su ja lytinius santykius, D. B. atliko jos atžvilgiu tvirkinamuosius veiksmus. Vėliau pastarosios atžvilgiu naudota prievarta peraugo į nusikalstamus veiksmus, oraliniu ir analiniu būdu tenkinant lytinę aistrą. Nors nukentėjusiajai tai nepatiko ir ji priešinosi, prašė liautis, nuteistasis į tai nekreipė jokio dėmesio. Priešingai, taikydamas psichinę prievartą, bandė įtikinti nukentėjusiąją, kad ji to nori, o galiausiai taikė įvairius manipuliavimo būdus, teigdamas, kad jam persodinta širdis, ir jei ji nesielgs taip, kaip reikalaujama, jį ištiks širdies smūgis arba jis atsidurs komoje. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog tokie pasisakymai paveikė nukentėjusiąją, kuri dėl jos mažametystės buvo bejėgiškos būklės.

3.7. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog Globos namų „Užuovėja” įvertinimo išvadoje nurodyta, kad nukentėjusioji itin intensyviai siekia artimo, emociškai glaudaus santykio su kitu asmeniu, tačiau dažnai stokoja kritiškumo kito motyvams jos atžvilgiu, sunkiai įvertina savo bei kito elgesio pasekmes, santykyje linkusi prisitaikyti, paklusti. Pasak apelianto, nurodyta išvada patvirtina, jog palaikydamas pastovius ryšius su nukentėjusiąja D. B. žinojo ir jautė, kad ji greitai prisiriša prie žmonių ir, būdama itin jauno amžiaus, nesugeba tinkamai suvokti jų santykių. Vietoje to, kad rūpintųsi ir šviestų mažametę, nes, pasak nuteistojo, jautė jai šiltus jausmus, D. B. išnaudojo ją savo lytinei aistrai tenkinti.

3.8. Apelianto teigimu, apygardos teismo išvada dėl mažesnio veikos pavojingumo ir švelnesnio poveikio prievartos taikymo, yra nihilistiška ir neteisinga. Bylos duomenimis, nuteistasis veikė nuosekliai ir sąmoningai, nuo pat santykių pradžios siekė apibrėžto ir vieningo tikslo – išnaudoti mažametę mergaitę savo lytinei aistrai tenkinti. Būtent šiuo tikslu jis nuo pat santykių pradžios pradėjo tvirkinamuosius mažametės nukentėjusiosios veiksmus ir būtent šių tvirkinamųjų veiksmų ir taikomos psichinės prievartos pasėkoje jis įtikino nukentėjusiąją turėti su juo lytinius santykius. Būtent tokie nuteistojo veiksmai, pasireiškę ypatingu cinizmu ir savo tikslų suvokimu, palaužė nukentėjusiosios valią, pakeitė jos suvokimą apie lytinius santykius, todėl apygardos teismo išvada, kad nuteistojo veiksmai pasireiškė mažesniu pavojingumu ir padarė mažesnę žalą mažametei nukentėjusiajai, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi. Priešingai, ilgą laiką nukentėjusiosios atžvilgiu taikoma psichologinė prievarta, tvirkinamieji veiksmai, prievartiniai lytiniai santykiai jai padarė labai didelę žalą.

3.9. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, niekuo nemotyvuota ir apygardos teismo išvada, kad nukentėjusiajai buvo padaryta mažesnė žala. Akivaizdu, kad siekiant paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę, apygardos teismas turėjo nurodyti, kad žala nėra didelė, tačiau, pasak apelianto, būtent šis aspektas parodo, jog šiuo atveju teismas nebuvo teisingas. Apeliantas pabrėžia, kad nukentėjusioji ilgą laikotarpį buvo veikiama nuoseklios psichologinės prievartos, po šios psichologinės prievartos ji taip pat pakankamai ilgą laikotarpį buvo išnaudojama lytinei prievartai, po lytinės prievartos ji nenorėjo gyventi. Nukentėjusioji labai išgyveno, stresas pakenkė sveikatai, ji negalėjo nieko valgyti, visą maistą išvemdavo, buvo išsekusi, nusilpusi, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 6 d. iki kovo 12 d. buvo gydoma VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninėje. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai nukentėjusioji jautėsi labai blogai. Po nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų jos mama dėjo ir deda labai daug pastangų bei finansinių išteklių, kad sugrąžinti nukentėjusiąją į normalų gyvenimą. Be to, nukentėjusioji seksualinio prievartavimo pasekmes jaučia iki šiol, vengia kalbėti apie patirtą prievartą, nenori atsiverti psichologams, bijo lankytis pas medicinos specialistus. Paprašyta atlikti kūno tyrimą, nukentėjusioji apsiverkė ir kategoriškai atsisakė dalyvauti ekspertizės atlikime, nes nenorėjo vėl iš naujo išgyventi patirto išnaudojimo. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog atlikti D. B. veiksmai nukentėjusiajai paliko traumą visam gyvenimui, o atsižvelgus į tai, kad nukentėjusioji tokiame jauname amžiuje patyrė seksualinę prievartą, to jokiu būdu negalima traktuoti kaip mažareikšmius padarinius.

3.10. Apeliantas taip pat nurodo, jog nukentėjusioji po patirtos psichologinės ir lytinės prievartos negali įprastai bendrauti su jos amžiaus vaikinais, jaučia priešiškumą vyriškos lyties atstovams, jos ugdymo pasiekimai akivaizdžiai suprastėjo, dar ir dabar juntamos mokymosi spragos. Aplinkybė, jog nukentėjusioji nenorėjo vykti į ekspertizę, priešingai nei vertino apygardos teismas, yra susijusi su tuo, kad nukentėjusioji vengia prisiminti tuos įvykius. Jos grįžimas į normalų gyvenimą yra apsunkintas, o pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą. Apelianto nuomone, būtent dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo išvados apie mažesnę žalą yra visiškai netinkamos, žeminančios nukentėjusiąją ir jos atstovę pagal įstatymą. Apeliantas dar kartą atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas manipuliavo byloje esančiais duomenimis, be jokių argumentų nurodydamas mažesnį padarytos veikos pavojingumą ir mažesnę žalą, tuo tarpu visiškai neįvertinti mažametės nukentėjusiosios sveikatai atsiradę padariniai, jos patirta psichologinė ir lytinė prievarta, jos atžvilgiu padarytų nusikaltimų poveikis jos tolimesniam gyvenimui ir kiti padariniai. Pasak apelianto, akivaizdu, jog tokios švelnios bausmės paskyrimas savaime daro nukentėjusiajai kitokio pobūdžio žalą, nes teisingumo nebuvimas šioje situacijoje lemia mažametės nukentėjusiosios viso su šiuo susijusio įvykio aplinkybių suvokimą tokiame kontekste, kad jos atžvilgiu padaryti veiksmai nebuvo kažkuo ypatingi ar pavojingi, o vyras, kuris su ja tokiu būdu pasielgė, gali likti iš esmės nenubaustas.

3.11. Apeliantas taip pat teigia, jog nuteistojo D. B. charakteristika yra niekuo neypatinga ir neturi jokios esminės reikšmės ar ypatingų aplinkybių, leidžiančių skirti itin švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas vadovavosi tik tipiniais keliais standartiniais dokumentais, nurodančiais buvusius teistumus bei sveikatos priežiūros įstaigų duomenis. Kitų duomenų, apibūdinančių nuteistojo elgesio priežastis, nepateikta, nors baudžiamajame įstatyme nurodyta būtinybė įvertinti kaltininko asmenybę. Tuo tarpu nuteistąjį teigiamai charakterizuoja tik jo mama. Nors pastaroji nurodė, jog nuteistasis ramaus būdo, paslaugus, padėdavo prižiūrėti jaunesnius brolius, pati pažymėjo, kad jis mokosi vidutiniškai, prastai sekasi matematika. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog D. B. kartojo vienuoliktos klasės kursą dėl pamokų nelankymo. Apelianto teigimu, nurodytos aplinkybės nėra pagrindas švelninti nuteistajam bausmę. Jo asmenybė, nustatyti asmenybės bruožai, elgesys nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimų padarymo parodo neatsakingą, cinišką, siekiantį manipuliuoti kitais žmonėmis asmenį, kuris savo psichologinius sugebėjimus panaudojo nusikaltimams palengvinti.

3.12. Be to, apeliantas teigia, jog apygardos teismo argumentas dėl paties D. B. pozicijos padaryto nusikaltimo atžvilgiu, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Apelianto teigimu, nuteistasis akivaizdžiai nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo ir nepripažino kaltės dėl nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo. Priešingai, nuteistasis teigė, kad lytiniai santykiai buvo inicijuoti pačios nukentėjusiosios. Be to, D. B. parodė, kad jeigu nukentėjusioji būtų patyrusi prievartą, tokiu atveju ji būtų pasiskundusi artimiesiems. Tuo tarpu tokia nuteistojo pozicija neatitinka jo paties veiksmų, kuriais jis nukentėjusiąją nuteikinėjo prieš jos mamą, siekė, kad ši kuo labiau atsiribotų nuo artimųjų, ko pasėkoje nukentėjusioji užblokavo visas internetines prieigas, kad mama nebegalėtų stebėti jos veiklos socialinėje erdvėje, pasidarė uždara ir atsiskyrusi nuo šeimos. Apelianto nuomone, tokiu būdu nuteistasis siekė nevaržomai komunikuoti su nukentėjusiąja, ją paveikti savo naudai, kad pastaroji negalėtų jaustis galinti išsipasakoti savo šeimos nariams apie patiriamus išgyvenimus. Nuteistasis taip pat parodė, kad nuo lytinių santykių pradžios nukentėjusioji ir toliau su juo bendravo, ėjo į pasimatymus, taip duodama suprasti, kad esamos bendravimo sąlygos ją tenkina. Pasak apelianto, tokių nuteistojo argumentų negalima vertinti palankiai vien dėl to, kad nukentėjusioji buvo mažametė, ji nesuprato kas ir kodėl su ja daroma, be to, nuteistasis akivaizdžiai ja manipuliavo.

3.13. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis nepaisė elementarių moralės normų santykiaudamas su mažamete ir tai žinodamas. Apie tai, kad lytiniai santykiai su mažamečiais yra draudžiami, nuteistajam pabrėžė jo tėvai, nukentėjusiosios mama, kuri kartu įspėjo apie konkrečiai gręsiančią baudžiamąją atsakomybę už minėtus veiksmus. Negana to, Vaikų teisių apsaugos specialistai aiškino D. B. apie jo ir nukentėjusios amžiaus skirtumą bei gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus. Apelianto teigimu, vien tai, kad nuteistasis nurodė, jog labai gailisi dėl to, kad neapgalvotai pradėjo bendrauti nukentėjusiąja, kaip įvardino: „taip gavosi, kad pradėjo lytiškai santykiauti”, nėra pateisinamas pagrindas sušvelninti bausmę. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis nesigailėjo ir nesigaili padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus. Pasak apelianto, nuteistojo nenoras gailėtis, jo savotiškas didžiavimasis tuo, kad turėjo lytinius santykius su mažamete, buvo demonstruojamas ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Nuteistasis iš esmės niekada neatsiprašė nukentėjusiosios ar jos mamos, nepripažino nukentėjusiajai padarytos žalos. Be to, bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis siekė parodyti, kad būtent nukentėjusioji inicijavo lytinius santykius, kad ji su juo santykiavo savo noru ir savo iniciatyva, tokiu būdu visiškai nepripažindamas savo veiksmų palaužiant jos valią.

3.14. Apeliantas nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad visiškas savo kaltės pripažinimas yra tais atvejais, kuomet kaltininkas savo noru, nieko neverčiamas pripažįsta visus jam inkriminuotų nusikaltimų požymius. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nuteistasis D. B. nepripažino, kad manipuliavo nukentėjusiąja ir ją tvirkino, nepripažino, kad sąmoningai ir kryptingai siekė palaužti jos valią tikslu turėti su ja lytinius santykius, kad jų lytiniai santykiai vyko po to, kai jis psichiškai paveikė ją, o savo gailėjimąsi iš esmės išreiškė tik sakydamas paskutinį žodį po to, kai gynyba išreiškė prašymą taikyti jam švelnesnę bausmę. Pasak atstovo, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apygardos teismo padarytos formalios išvados dėl nustatytų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra neteisingos ir padarytos dirbtinai siekiant skirti jam švelnesnę bausmę.

3.15. Be to, apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-365/2011, Nr. 2K- 432/2014, Nr. 2K-186-942/2015, Nr. 2K-204-942/2015, Nr. 2K-340-648/2017, Nr. 2K-64-303/2018, Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K- 186- 942/2015). Pasak nukentėjusiosios atstovo, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokios išimtinės aplinkybės, nulėmusios švelnesnės bausmės paskyrimą, egzistuoja nagrinėjamu atveju. Nuteistajam D. B. itin švelni bausmė paskirta iš esmės be jokių motyvų ir argumentų, tokiu būdu sumenkinant teisingumo principo taikymą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

3.16. Apeliantas pažymi, kad įstatymo leidėjas už nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, numatė griežtą bausmę šį nusikaltimą padariusiam asmeniui, kadangi ši baudžiamojo įstatymo norma gina mažamečio, nesubrendusio asmens asmenybę, kuriam vien lytinių santykių turėjimas padaro ypatingai didelę žalą dėl asmenybės neišvystymo ir psichinės asmens sveikatos pažeidimo dėl išankstinių lytinių santykių.

3.17. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios, kad nuteistajam negalėjo būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalies norma. Nuteistasis pilnai savo kaltės nepripažino ir nesigailėjo, jo asmens bruožai yra iš esmės neigiami, nusikaltimas mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu buvo suplanuotas, nuosekliai įgyvendintas ir truko ilgą laiko tarpą. Nusikaltimas pasireiškė manipuliavimu mažamete nukentėjusiąja ir psichologinės prievartos jai taikymu, nuteistojo veiksmai pasireiškė cinizmu ir visišku mažametės nukentėjusiosios negerbimu. D. B. nusikaltimų padarymo metu buvo pilnametis, o jo panaudoti manipuliavimo būdai patvirtina, kad jis buvo ir yra visiškai susiformavusi asmenybė, ką patvirtina ir jo pasirinktas bendravimo su nukentėjusiosios mama būdas. Nuteistasis, tikslu turėti lytinius santykius su mažamete, tvirkino ją ir pasiekė savo tikslus. Jo veiksmų pasėkoje nukentėjusioji patyrė didelę žalą ir prarado pasitikėjimą draugais. Jos bendravimas su bendraamžiais ir vyriškos lyties atstovais tapo apsunkintas, formuojasi iškreiptas lytiškumo suvokimas. Apeliantas pažymi, jog nusikaltimo darymo metu ir po nusikaltimo padarymo, nuteistasis dažnai gyrėsi draugams, kad jis turėjo lytinius santykius su mažamete, tokiu būdu žemindamas nukentėjusiąją tarp bendrų draugų. Atsibodus išnaudoti nukentėjusiąją, jis nutraukė su ja santykius, niekada neatsiprašė jos, o teismo posėdžio metu bandė įrodyti, kad visus lytinius santykius inicijavo ji pati. Be to, teismo posėdžio metu D. B. melagingai nurodė, kad nukentėjusioji buvo jo pirma mergaitė, nors iš jo susirašinėjimo su pačia nukentėjusiąja matyti, kad dar iki jos jis turėjo lytinius santykius.

3.18. Apelianto nuomone, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistajam D. B. paskirta itin švelni bausmė prieštarauja teisingumo principui. Pasak apelianto, itin švelnios bausmės paskyrimas pažeidžia nusikaltimo ir už tai skiriamos bausmės balansą ir proporcingumą. Nagrinėjamu atveju nepaskirta laisvės atėmimo bausmė daro labai didelę žalą prevencinei bausmės skyrimo funkcijai, kadangi leidžia nuteistajam iš esmės išvengti bausmės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą bei leidžia jam ir kitiems asmenims vertinti, kad lytinių santykių turėjimas su mažamečiu asmeniu nėra smerktinas dalykas ir nėra baudžiamas valstybės. Toks pirmosios instancijos teismo vertinimas lėmė, kad nuteistasis ir kiti asmenys galės toliau nebaudžiamai išnaudoti mažamečius asmenis, tyčiotis iš jų bei išnaudoti juos lytiniams santykiams. Be to, apeliantas teigia, jog tokios bausmės paskyrimas daro ypatingai didelę žalą ir nukentėjusios turimam teisingumo jausmui. Akivaizdu, kad žinodami, kokia bausmė paskirta D. B., pati nukentėjusioji ir jos artimieji nebetikės teismu ir teisingumu.

3.19. Apeliantas taip pat teigia, jog nuteistajam D. B. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nustatytą sankcijos ribose, turi būti visiškai patenkintas nukentėjusiosios civilinis ieškinys ir iš D. B. priteista jos naudai 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4. Nuteistojo D. B. gynėjas advokatas Alfredas Sokolovskis apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti ir D. B. veiką pagal BK 150 straipsnio 4 dalį perkvalifikuoti į BK 151¹ straipsnio l dalį, paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir 309 straipsnio 1 dalį D. B. išteisinti bei sumažinti priteistą neturtinę žalą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

4.1. Nuteistojo gynėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį bei nustatyta aplinkybe, kad nukentėjusioji nesugebėjo tinkamai pasipriešinti nuteistojo įtakai, nurodo, jog iš teisme pagarsintų nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), nuteistojo D. B. bei teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog (duomenys neskelbtini) niekada nesipriešino D. B. inicijuojamiems lytiniams santykiams. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, jog D. B. tenkindavo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu daug kartų, tai vyko institute, nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenamosiose vietose, tačiau nukentėjusioji niekada nesipriešino. Pasak gynėjo, kritiškai vertintini (duomenys neskelbtini) parodymai, kad D. B. su ja lytiškai santykiavo per prievartą ar įtikinęs ją, kad ji to pati nori. Tai, kad lytiniai santykiai vyko nuteistojo ir nukentėjusiosios bendru sutikimu, patvirtina ilgas šių santykių laikotarpis, jų intensyvumas. (duomenys neskelbtini) ir D. B. santykiai truko net kelis mėnesius, lytiniai santykiai buvo (duomenys neskelbtini) namuose, kai tuo metu bute buvo ir jos mama L. N.. Nukentėjusiajai nebuvo jokių kliūčių išeiti iš kambario ir pasakyti mamai apie patiriama seksualinę prievartą. L. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ji neturėjo jokių įtarimų, jog dukra turėjo santykius su D. B. pas ją namuose. Be to, gynėjas nurodo, jog apie patiriamą seksualinę prievartą (duomenys neskelbtini) nepasiskundė Vaiko teisų apsaugos darbuotojams, kai jie lankėsi nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, nepasiskundė ir šokių mokytojui D. B., kuomet jis aptiko juos abu berniukų rūbinės tualete. D. B. parodė, kad berniukų rūbinės tualete rado (duomenys neskelbtini) ir D. B., jie buvo apsirengę sportinę aprangą, (duomenys neskelbtini) neverkė, nieko nesakė, neatrodė nusiminusi, tik abu atrodė susigėdę.

4.2. Be to, gynėjas nurodo, jog iš nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), L. N., D. B., liudytojos A. Č. parodymų matyti, kad (duomenys neskelbtini) ir D. B. susitikdavo kelis kartus per savaitę, kartu leisdavo laiką, ėjo į kavinę, norėjo kartu važiuoti į Kauną. Nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) parodė, kad su D. B. susitikdavo 4-5 kartus per savaitę. Liudytoja A. Č. parodė, kad ji buvo geriausia (duomenys neskelbtini) draugė, tačiau (duomenys neskelbtini) skyrė daugiau dėmesio D. ir nieko apie netinkamą D. elgesį nesakė. Liudytojas E. Z. parodė, kad labai dažnai matė kartu (duomenys neskelbtini) ir D. B. kavinėje „X”, kurioje dirbo, amžiaus skirtumo tarp jų nebuvo matyti, kad D. B. atrodė jaunesnis nei jo amžius. Iš D. B. ir (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo matyti, kad jie bendravo labai dažnai, iš esmės bendravimas buvo draugiškas, bendravo apie seksą, susirašinėjime (duomenys neskelbtini) naudojo „širdelės” simbolius, kuriai paprastai išreiškiama meilė. Pastarųjų susirašinėjime nėra jokių užuominų, kad D. B. prievartauja (duomenys neskelbtini) ar ją išnaudoja. Nuteistojo gynėjo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis jokios seksualinės prievartos (duomenys neskelbtini) atžvilgiu nenaudojo. Gynėjo nuomone, byloje yra pakankamai įrodymų, iš kurių galima daryti išvadą, jog D. B. lytiškai santykiavo su (duomenys neskelbtini), jai sutikus.

4.3. Gynėjas taip pat nurodo, jog apygardos teismo išvada, kad lytinės aistros tenkinimas vyko prieš mažametės nukentėjusiosios valią, neparemta įrodymais. Pasak gynėjo, nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini), L. N., psichologės T. G.–N. bei nuteistojo D. B. parodymai leidžia pagrįstai teigti, jog (duomenys neskelbtini) galėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmę. Gynėjas pastebi, jog (duomenys neskelbtini) ir D. B. intymūs santykiai tesėsi vos ne keturis mėnesius, lytiniai santykiai vyko labai dažnai tiek D. B., tiek (duomenys neskelbtini) namuose, taip pat viešosiose vietose. Tai, kad (duomenys neskelbtini) buvo žinoma apie lytinius santykius ir jų esmę, patvirtina jos parodymuose naudojami angliški lytinių santykių formų pavadinimai: „anal”, „oral”, „handjob”. Apklausos metu (duomenys neskelbtini) parodė, kad lytinių santykių metu ji pergyveno, nes D. B. nenaudojo apsaugos, todėl jaudinosi dėl ligų galimybės. Tai reiškia, kad (duomenys neskelbtini) buvo žinoma, kad lytinių santykių metu nenaudojant apsaugos priemonių galima užsikrėsti lytiškai plintančiomis infekcijomis. Taip pat (duomenys neskelbtini) parodė, jog ji su D. B. turi bendrą kitos orientacijos draugą, t. y. jai buvo žinoma apie asmenų lytinę orientaciją. Be to, pasak gynėjo, (duomenys neskelbtini) ir D. B. bendravimo metu ,,Facebook“ ir ,,Messenger“ programėlėmis naudojami tam tikros formos vaisiai, leidžia teigti, jog (duomenys neskelbtini) turėjo žinių apie lytinius santykius.

4.4. Gynėjo nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) davė sutikimą D. B. veiksmams, t. y. lytiniams santykiams. Šis sutikimas duotas suvokiant jų esmę ir pasekmes, bent jau taip visą situaciją suvokė nuteistasis. Todėl D. B. veika turi būti vertinama ne kaip seksualinis prievartavimas pasinaudojant nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus, o kaip lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą ir kvalifikuojama pagal BK 151¹ straipsnio l dalį.

4.5. Nesutikdamas su D. B. veiksmų kvalifikavimu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013, kurioje pažymėta, kad šia nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio negu šešiolikos metų asmens seksualinį neliečiamumą, nepriklausomai nuo suaugusių asmenų požiūrio į atliekamus veiksmus, kai nustatyta, kad tokie veiksmai sukėlė per ankstyvą vaiko domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius. Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, kad kaltinime nurodyti veiksmai sukėlė per ankstyvą nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) domėjimąsi lytiniais santykiais, nėra nustatyti kitokie neigiami padariniai. Gynėjas pažymi, jog savo apnuoginto lytinio organo nuotraukas D. B. siuntė nukentėjusiajai po to, kai tarp jų jau buvo lytiniai santykiai, todėl D. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje, požymių.

4.6. Nuteistojo gynėjas taip pat nesutinka su D. B. nuteisimu pagal BK 309 straipsnio 1 dalį ir nurodo, jog teisiškai yra nepagrįsta pornografijos platinimui prilyginti tuos atvejus, kuomet savo pačių nuotraukomis keičiasi asmenys privačiai tarpusavyje ir abipusiu sutarimu, tokiu būdu palaikant seksualinį bendravimą. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, kad baudžiamoji atsakomybė yra kraštutinė priemonė siekiant reguliuoti socialinius santykius, kas reiškia, jog baudžiamoji atsakomybė turėtų būti nustatoma ir taikoma tik už pačias pavojingiausias visuomenei veikas (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 409/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr.2K-P-183/2012, Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K- 7- 262/2013, Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011). Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju iš D. B. ir (duomenys neskelbtini) susirašinėjimo matyti, jog (duomenys neskelbtini) neprieštaravo, kad D. B. atsiustų jai savo paties intymias nuotraukas. Iš D. B. parodymų matyti, jog šios nuotraukos buvo išsiųstos nukentėjusiajai po to, kai tarp jų buvo lytiniai santykiai (priešingų įrodymų nėra) ir (duomenys neskelbtini) matė D. B. apnuogintą lytinį organą. Gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tik formaliais pagrindais pripažinti D. B. kaltu pagal BK 309 straipsnio l dalį.

4.7. Be to, gynėjas teigia, jog nagrinėjamoje byloje nėra specialistų išvadų, jog nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) negalėjo teisingai suprasti daromų su ja veiksmų esmės. Tokios kategorijos bylose nukentėjusiosios socialinės brandos, jos gebėjimo suvokti daromų su ja veiksmų esmę ir sutikimo tokiems santykiams davimo nustatymas turi ypatingai didelę reikšmę veikos kvalifikavimui. Bylos nagrinėjimo teisme metu gynyba teikė prašymus skirti (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę ir apklausti nukentėjusiąją teisme, bet šie prašymai patenkinti nebuvo. Gynėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeista D. B. teisė į teisingą teismo procesą, kuri turi būti ištaisyta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

4.8. Gynėjas taip pat vadovaujasi BPK 301 straipsnio 1 dalies, 271-292 straipsnių, 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų, 4 dalies nuostatomis ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas apklausti nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje užtikrintą teisę į teisingą teismo procesą. Gynėjo manymu, nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) turi būti apklausta apeliacinės instancijos teisme, juo labiau, kad šiuo metu jai yra suėję 16 metų.

4.9. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas sutinka su apygardos teismo sprendimu skiriant D. B. bausmę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau mano, jog nagrinėjamu atveju bausmė nuteistajam turėjo būti skiriama vadovaujantis BK XI skyriaus (Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai) nuostatomis. Gynėjas nurodo, jog D. B. nusikalstamas veikas padarė praėjus nedaug laiko nuo pilnametystės (18 metų 2-6 mėnesių), todėl yra pagrindas svarstyti, ar jo socialinė branda iš tikrųjų atitinka pilnamečio subjekto koeficientą, o jei ne, spręsti klausimą, ar nėra pagrindo, vadovaujantis BK 81 straipsnio 2 dalimi, taikyti nuteistajam BK XI skyriaus nuostatas.

4.10. Gynėjo teigimu, teismo psichologijos ekspertas negalėjo nustatyti, ar nuteistojo socialinė branda prilygsta nepilnamečiui ar pilnamečiui asmeniui, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog D. B. pagal socialinę brandą byloje nagrinėjamų įvykio metu neatitiko pilnamečio asmens socialinės brandos. Iš D. B. parodymų matyti, kad jis nusikalstamas veikas padarė nevisiškai suvokdamas tokios veikos pobūdį, kaip pats nurodė – tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Byloje nėra duomenų, kad D. B. buvo padaręs panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Gynėjo nuomone, nusikalstamas veikas D. B. padarė iš lengvabūdiškumo.

4.11. Nurodytų aplinkybių kontekste gynėjas daro išvadą, jog D. B. asmens savybės rodo sulėtintą jo socialinio supratingumo lygį, nepakankamą pagal amžių orientavimąsi jį supančioje socialinėje aplinkoje, todėl dėl savo nepakankamos brandos bei jauno amžiaus D. B. nepakankamai suvokė padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir padarinius. Pasak gynėjo aplinkybės, jog D. B. mokosi (duomenys neskelbtini) ir charakterizuojamas teigiamai, nėra pagrindas išvadai apie jo pakankamą socialinį subrendimą.

4.12. Nustatytų faktinių aplinkybių visumoje gynėjas daro išvadą, kad D. B. nusikaltimų padarymo metu savo socialine branda prilygo nepilnamečiui, todėl D. B. taikytinos BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatos.

4.13. Taip pat gynėjas mano, jog skundžiamu nuosprendžiu iš D. B. nukentėjusiosios naudai priteistos sumos dydis neturtinei žalai atlyginti turi būti sumažintas. Pasak gynėjo, visų pirma atsižvelgtina į tai, jog D. B. veika pagal BK 150 straipsnio 4 dalį turi būti perkvalifikuota į BK 151¹ straipsnio l dalį, o dėl nusikalstamų veikų pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 1 dalį D. B. išteisintinas. Be to, gynėjo teigimu, tokio pobūdžio bylose priteistinos neturinės žalos dydis sudaro nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012, Nr. 2K-610/2012, Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-261/2014). Gynėjas pažymi, jog nurodytose nutartyse faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios, t. y. buvo brutalūs prievartos aktai prieš realiai mažamečius 2-10 metų vaikus ar asmenis, su nusikaltėliu susijusius giminystės ryšiais. Šiuo atveju prievartos nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) atžvilgiu nebuvo, lytiniai santykiai vyko nukentėjusiosios sutikimu. Be to, gynėjas teigia, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) atsirado civiliniame ieškinyje nurodytos pasekmės.

5. Teismo posėdyje nuteistasis D. B. ir jo gynėjas advokatas A. Sokolovskis prašė nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro bei nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo apeliacinius skundus atmesti. Prokurorė, nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą ir jų atstovas prašė prokurorės bei nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo apeliacinius skundus tenkinti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) ir jos atstovės pagal įstatymą L. N. atstovo apeliaciniai skundai tenkinami, nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, taip pat dėl neteisingai nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžio.

6. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ginčijamas padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kvalifikavimas, nesutinkama su įrodymų vertinimu, taip pat nurodoma, jog nuteistojo veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, BK 309 straipsnio 1 dalyje, požymių, o taip pat nesutinkama su paskirta bausme bei priteistu žalos dydžiu neturtinei žalai atlyginti. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta bausme, prašoma panaikinti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą ir nuteistajam D. B. paskirti šešerių metų laisvės atėmimo bausmę ir atitinkamai subendrinus paskirtąsias bausmes – galutinę subendrintą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu skiriant nuteistajam bausmę, taip pat prašoma tenkinti civilinį ieškinį pilna apimtimi, t. y. iš nuteistojo (duomenys neskelbtini) naudai priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistojo atsakomybės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

7. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu ir vietose, t. y. šokių studijos rūbinės tualeto patalpose, nuteistojo ir nukentėjusiosios gyvenamosiose vietose tarp nuteistojo D. B. ir mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) vyko lytiniai santykiai oraliniu ir analiniu būdais. Tačiau nuteistojo gynėjas ginčija lytinių santykių prievartinį pobūdį, teigia, kad nukentėjusioji pati iniciavo jų lytinį bendravimą, lytiniams santykiams nesipriešino, nesakė, jog jų nenori, suvokė su ja atliekamų veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams, lytiniai santykiai vyko abipusiu noru, todėl nuteistojo D. B. padaryta veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, o atitinka BK 151¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.

8. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio nusikaltimo (seksualinio prievartavimo) sudėtis yra formali, jis yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą.

9. Seksualinis prievartavimas pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle yra tada, kai seksualinis prievartavimas įvyksta išoriškai nenaudojant jokių veiksmų nukentėjusiojo valiai palaužti ar pasipriešinimui įveikti, tačiau, kita vertus, negaunamas nukentėjusiojo asmens sutikimas lytiškai santykiauti dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu ar lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinami kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį veikos kvalifikuojamos tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo yra mažametis ir kaltininkas šią aplinkybę žinojo, suvokė arba galėjo ir turėjo suvokti.

10. Pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį atsako pilnametis asmuo, lytiškai santykiavęs ar kitaip tenkinęs lytinę aistrą su jaunesniu negu šešiolikos metų asmeniu, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių. Kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį būtina nustatyti nukentėjusiojo nepilnamečio savanorišką sutikimą lytiškai santykiauti. Nukentėjusiuoju pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį yra nepilnametis, t. y. asmuo, jaunesnis negu 16 metų, ir kaltininkas tai žinojo arba turėjo ir galėjo tai numatyti. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia sąmoningai siekiant, kad nepilnametis asmuo lytiškai santykiautų su kaltininku ar kitaip tenkintų jo lytinę aistrą.

11. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusiojo asmens bejėgišką būklę, be tokių faktorių kaip neįgalumas, liga, kita būsena (pvz. miegas), dėl kurios jis negali pasipriešinti kaltininkui, be kita ko, lemia ir amžius. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Todėl sutiktina su nuteistojo gynėjo skundo argumentais šioje dalyje, kad vien tik mažametystės konstatavimo nepakanka nusprendžiant, jog padarytas seksualinis prievartavimas. Būtina savarankiškai įrodinėti bei spręsti ne tik, ar nukentėjusiajai esant mažametei, (ne) buvo pasinaudota jos bejėgiška būkle, bet ir ar mažametė gebėjo suprasti su ja siekiamų atlikti ar atliktų seksualinių veiksmų pobūdį, kad būtų įvertintas jos gebėjimas suvokti santykių reikšmę ir išreikšti dėl jų savo valią. Tai reiškia, kad visi šie požymiai turi būti įrodinėjami bei aptarti nuosprendyje.

12. Šioje byloje neginčijama aplinkybė, jog nuteistasis suvokė, kad nukentėjusioji buvo mažametė, ir tą žinodamas vis tiek santykiavo su ja oraliniu ir analiniu būdais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstai, įvertinęs visumą byloje esančių įrodymų, be kita ko, paties nuteistojo D. B. parodymus, jog inkriminuojamų nusikalstamų veikų metu jam buvo žinoma, kad (duomenys neskelbtini) buvo 13 metų, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. N. parodymus, kad ji pati ,,Messenger“ programėle D. B. yra rašiusi, kad jos dukrai ((duomenys neskelbtini)) tik 13 metų ir ji nenori, kad jie bendrautų, taip pat mažametės nukentėjusiosios parodymus, kad D. B. žinojo jos tikrą amžių, tai ji jam ne kartą buvo sakiusi ir jis pats porą kartų buvo užsiminęs, kad dėl jų amžiaus skirtumo jiems nieko neišeis. Tačiau, kaip minėta, esminis nuteistojo gynėjo keliamas klausimas yra dėl D. B. gebėjimo suvokti, kad jis elgėsi neleistinai (nusikalstamai), nes, jo teigimu, šie santykiai vyko pačios nukentėjusiosios sutikimu ir iniciatyva. Tokio pobūdžio bylose nėra reta situacija, kuomet apeliuojama į nukentėjusiojo asmens sutikimą, todėl yra privalomas įrodymų visumos ištyrimas ir įvertinimas, laikantis teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji (duomenys neskelbtini) buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausoje dalyvavo ir pats D. B. (t. 1, b. l. 130-134). Šios apklausos metu nukentėjusioji patvirtino, kad būtent D. B. iniciatyva ir jo spaudimo, pasireiškusio įkalbinėjimais ir aktyviais veiksmais, pasėkoje jis tenkino su ja lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji kiekvieną kartą išreikšdavo savo nesutikimą D. B. jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams – kuomet jis pradėdavo ją visur liesti, nurenginėti, o vėliau vertė masturbuoti jo lytinį organą bei per prievartą atvėręs jos burną tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu. Nukentėjusioji pagal galimybes priešinosi tam, nes jai nepatiko toks D. B. bendravimas ir elgesys, tačiau tai daryti jis versdavo ją kiekvieno jų susitikimo metu. Apie lytinės aistros tenkinimą analiniu būdu ji nelabai ką žinojo, buvo sutrikusi ir nenorėjo to, labai pergyveno dėl ligų, dėl ko ne visada sugebėdavo parodyti savo nepritarimą, tačiau jis pats ją nurengdavo, paguldydavo ir tenkindavo savo lytinę aistrą analiniu būdu. Tuo tarpu jiems susipykus ar jai nedarant to, ko jis norėdavo, D. B. manipuliuodavo savo sveikata, pasakodamas apie savo persodintą širdį, sakydamas, kad dėl nervinės įtampos jį gali ištikti širdies smūgis. Iš šių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad D. B. ne tiktai lytinę aistrą tenkino prieš jos valią, bet ir naudojo įkalbinėjimus ir manipuliacijas kaip poveikio priemonę palenkti jos valią.

13. Nors nagrinėjamoje byloje ekspertinis tyrimas tikslu įvertinti mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) psichinę būklę ir mąstymo ypatumus nebuvo atliktas, tačiau iš byloje pateiktos globos namų „Užuovėja“ nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados ir ją surašiusios bei pirmosios instancijos teisme apklaustos kaip liudytojos T. G.-N. parodymų matyti, kad aplinkybės apie mažametės nukentėjusiosios patirtą seksualinę prievartą buvo nustatytos iš pačios (duomenys neskelbtini) detalaus ir nekintančio pasakojimo bei pasakojimą atitinkančios jos emocinės reakcijos (pasišlykštėjimas, kaltė ir pan.). Pasak liudytojos, aplinkybę, kad mažametei nukentėjusiajai buvo sunku pasakoti apie seksualinio pobūdžio patirtį, patvirtina išvadoje nurodytos mažametės naudotos labai trumpos citatos („paklausdavo, ar aš noriu, pasakydavau, kad ne, o jis sakydavo, kad nori, paimdavo mano veidą, suimdavo taip (viena ranka suima už skruostų), ir tada judindavo mano galvą tol, kol pabaigdavo“, „baigdavo į burną“, „4 kartus kitaip darė, pati žinot kaip“, „nu kišo ten kitur“, „nu jis mane ten analiniu būdu prievartavo“), o pats pasakojimas buvo rišlus, nuoseklus, tai leido spręsti, kad mažametė nukentėjusioji pasakoja savo išgyvenimus, o ne siekia padaryti kažkokį poveikį, juolab nebuvo užfiksuota fantazavimo ar nerealistiškų mažametės pasakojimų atvejų. Liudytoja taip pat įžvelgė nukentėjusiosios dvejopus jausmus D. B., kai mažametei nukentėjusiajai santykiai su D. B. buvo svarbūs emociškai, ko ji ir ilgisi labiausiai ir dėl ko ji leido jam taip elgtis su ja, neprieštaraudama jai nemaloniam jo lytinės aistros tenkinimui.

14. Iš byloje pateikto susirašinėjimo ,,Messenger” platformoje (t. 3, b. l. 147-163) matyti, kad jo metu D. B. (duomenys neskelbtini) sako, kad jam ,,dabar stovi”, kad jam ,,vis dar stovi”, pasiūlo ,,nuleist jeigu nori”, ,,gal su burna, tu gali daryti ką nori”, sako ,,noriu nurengti tave”, į ką nukentėjusioji atsako trumpais išsireiškimais ,,uuh”, ,,oof”, ,,aš ką tik apsivėmiau”, po ko nuteistasis klausia ,,ar bus karšta foto?, prašo ,,atsiųsk man karštą tavęs nuogos nuotrauką”, ,,nagi atsiųsk keletą seksualių nuotraukų”, sako ,,aš tavęs noriu”, klausia ,,ar rytoj padarysi”, sako ,,aš.tu.lova.dabar”, prašo ,,nepalik manęs”, sako ,,aš susirgsiu ir numirsiu”, teigia ,,tu turi ją atsiųsti”, liepia ,,pamėginti”, vėl sako ,,noriu tavęs”, ,,nori ant savęs ar bet kaip kitaip”, primena ,,bet neatsiuntei savo karštos nuotraukos”, sako ,,man esi labai karšta”, kad jis ,,dar nori”, į ką nukentėjusioji atsako, kad ,,ji karšta bulvė”, ,,rado šaunią asmenukę”, kad ,,ji nori miego, dabar 2 valandos po velnių”, kad ,,eikim miegoti”, ,,kad padarė 200 nuotraukų ir ištrynė, jos nebuvo karštos”, sako ,,pakalbam apie kažką gero linksmo”, kad ji ,,blokuoja už tokias žinutes”, ,,supyko”, kad ji ,,irgi daug ko nori”. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų pokalbių turinys neabejotinai patvirtina, kad nukentėjusioji nerodė ir negalėjo rodyti iniciatyvos lytiniams veiksmams. Priešingai, nuteistasis buvo iniciatorius ir nepaisant nukentėjusiosios pakankamai aiškių reakcijų vis grįždavo prie seksualinio pobūdžio santykius skatinančios temos. Be kita ko, nuteistasis, supratęs, kad nukentėjusioji supyko ir gali neateiti, klausia ,,nori mano mirties”, sako kad ,,jam dabar silpna ir bloga”, atsiunčia nuotrauką kurioje matyti peilis bei nuotrauką, kurioje prie kaklo prisidėjęs peilį, taip pat sako, kad ,,jis eina pasėdėti ir gal iššoks”, ,,eina mirti”, ,,niekas nesutrukdys”, siunčia nuotrauką balkone, sako kad jis ,,gulėjo ligoninėje, kad gavo širdies smūgį ir per plauką atgaivino jį”, kad jei ,,pradės jaudintis, jį ištiks širdies smūgis ir jis pateks į ligoninę”, kad jis ,,eina sušalti”, kad ,,mirs pagaliau”, ,,kad jį tėvas primuš iki mirties” ir pan. Taigi nagrinėjamu atveju susirašinėjimo ,,Messenger” platformoje turinys leidžia daryti išvadą, kad seksualinių santykių iniciatorius buvo D. B., o ne nukentėjusioji (duomenys neskelbtini), taip pat patvirtina pastarosios parodymus, kad nuteistasis naudojo įkalbinėjimus ir manipuliacijas, kaip poveikio priemonę palenkti jos valią lytiniams santykiams. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių bei įvertino nukentėjusiosios parodymų patikimumą, atsižvelgdamas ir į kitus įrodymų šaltinius, t. y. į nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadą davusios psichologės paaiškinimus bei kitus bylos duomenis. Tuo pačiu teisėjų kolegija akcentuoja, jog įvertinimą davusi psichologė neužfiksavo fantazavimo ar nerealistiškų mažametės pasakojimų situacijų, todėl nukentėjusiosios parodymai teismo buvo įvertinti teisingai ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį jais buvo remtasi pagrįstai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti mažametės nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) parodymų teisingumu apie patirtas neigiamas seksualinio pobūdžio patirtis ir su tuo susijusius išgyvenimus, taip pat santykių su D. B. svarbą jai, dėl ko ji leido, kad su ja D. B. tenkintų lytinę aistrą. Nukentėjusiosios motina L. N. savo parodymuose patvirtino įspėjusi D. B. dėl baudžiamosios atsakomybės jam netinkamai elgiantis su mažamete nukentėjusiąja, taip pat patvirtino, kad buvo pastebėjusi D. B. manipuliacijas jos dukra – (duomenys neskelbtini) bandant sakyti D. B. apie jų draugystės nutraukimą, pastarasis ją paveikdavo gailesčiu, sakydamas, kad turi širdies ydą, jį tėvas užmuš, jis nori nusižudyti ir pan. Aplinkybes, kad mažametė nukentėjusioji nenorėjo seksualinio pobūdžio santykių su D. B. ir tokį jo elgesį laikė nepriimtinu, patvirtina nepilnamečio E. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai apie (duomenys neskelbtini) jam nurodytas aplinkybes, kad D. (D. B.) nuolat jos prašė sekso, siūlė analinį ir oralinį seksą, kad ji to nenorėdavo. Tačiau D. labai prie jos lindo, siuntinėjo jai savo nuogo nuotraukas, rašė apie seksą, kad ji susitiktų su juo tai kur nors padaryti. Jai toks D. elgesys buvo šlykštus, ji negalėjo patikėti, kad su tokiu žmogumi susitikinėja, sakė, kad parašys pareiškimą dėl jos išprievartavimo, kuris kartojosi ne vieną kartą (t. 2, b. l. 63-66).

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo D. B. elgesys buvo apgalvotas ir tikslingas, siekiant manipuliuoti mažametės nukentėjusiosios jausmais ir tuo pagrindu siekti palenkti mažametę tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu, analiniu būdais bei masturbuojant jo lytinį organą ranka. Tiek nukentėjusiosios, tiek paties nuteistojo parodymai patvirtina, kad nukentėjusiajai artimas ryšys ir stiprūs jausmai buvo itin svarbūs, todėl mažametė nukentėjusioji tokių manipuliacijų buvo paveikta.

16. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog ilgas D. B. ir (duomenys neskelbtini) santykių laikotarpis, jų intensyvumas, tai, kad nukentėjusioji apie patiriamą seksualinę prievartą nepasisakė mamai, juos užtikusiam mokytojui D. B. ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, taip pat liudytojų A. Č., E. Z. parodymai apie draugišką (duomenys neskelbtini) ir D. B. bendravimą, rodo, kad lytiniai santykiai tarp pastarųjų vyko bendru sutarimu. Pažymėtina, kad apeliantas nurodytas aplinkybes bei liudytojų parodymus vertina atsietai nuo kitų byloje ištirtais įrodymais nustatytų aplinkybių, todėl aptartų įrodymų visumos kontekste išvadai, kad lytiniai santykiai vyko nuteistojo D. B. ir nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) bendru sutarimu, nėra pagrindo.

17. Nustatytų faktinių bylos aplinkybių nepaneigia ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiosios parodymuose naudojami angliški lytinių santykių formų pavadinimai ,,anal“, ,,handjob“, ,,oral“, tai, kad ji pergyveno dėl lytiškai plintančių ligų bei tai, kad turi kitos orientacijos draugą, patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) buvo žinoma apie lytinius santykius bei jų esmę. Įvertinus nukentėjusiosios amžių ir tai, kad lytiškumo švietimas yra įtrauktas į mokinių ugdymo programą, gynėjo nurodomos nukentėjusiosios žinios neleidžia daryti išvados apie ankstyvesnį jos lytinį brendimą ar juo labiau patirtį lytinio gyvenimo srityje.

18. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad gynėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad nukentėjusioji, kuri veikų padarymo metu neturėjo 14 metų amžiaus (gim. 2005 m. liepos 11 d.) ir buvo mažametė, nors visais atvejais galėjo išoriškai ir neišreikšti nepritarimo seksualiniam bendravimui su D. B. išskirtinai dėl jo įtakos, manipuliacijų, įtikinėjimų, skatinamų romantinių jausmų bei dėl mažametystės, tačiau jis, būdamas pilnametis, turėjo suvokti, kad mažametė nukentėjusioji nesugeba tinkamai pasipriešinti tokiai jo įtakai, dėl ko lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš mažametės nukentėjusiosios, kuri niekada neturėjo lytinių santykių ir siekia išsaugoti artimus santykius su juo, valią. Tai yra nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, o jo tyčinės kaltės intelektualinis ir valinis momentai visiškai atitinka mažamečio seksualinio prievartavimo sudėties tyčios turinį.

Dėl nuteistojo teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimo

19. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs apklausti nukentėjusiąją, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) užtikrintą nuteistojo teisę į teisingą teismo procesą.

20. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (pvz., Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, nes daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiojo parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį (pvz., 2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes: auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (pvz., 2005 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Scheper prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 39209/02). Šios ypatybės dar labiau išryškėja bylose, kuriose nukentėjusysis yra nepilnametis arba, kaip nagrinėjamoje byloje, mažametis (pvz., 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10). Sprendžiant klausimą, ar tokioje byloje buvo užtikrinta kaltinamojo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiojo teisę į privataus gyvenimo gerbimą pagal Konvencijos 8 straipsnį (2015 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Y. prieš Slovėniją, peticijos Nr. 41107/10). Todėl pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje dėl seksualinės prievartos ne tik gali, bet ir turi būti imamasi tam tikrų priemonių siekiant apsaugoti nukentėjusįjį su sąlyga, kad tokios priemonės gali būti suderintos su tinkamu ir veiksmingu gynybos teisių įgyvendinimu. Nors tokio pobūdžio bylose dažnai vienintelis ar lemiamas įrodymas kaltinamajam nuteisti yra nukentėjusiojo parodymai, jų atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti pateikdama jam klausimų teismo posėdžio metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2013). Tuo tarpu, siekiant įgyvendinti BPK 186 straipsnyje nustatytus jaunesnių kaip 18 metų nukentėjusiųjų apklausos reikalavimus (būtent dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio) ir išvengti galimo teisės į gynybą pažeidimo, svarbu kaltinamajam (jo gynėjui) suteikti galimybę užduoti klausimus nukentėjusiajam (liudytojui) dar ikiteisminio tyrimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494-677/2015, Nr.2K-539-976/2015, Nr. 2K- 24- 1073/2021). Pažymėtina, kad, pagal kasacinės instancijos teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą asmenų parodymai pripažįstami įrodymais, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-106-693/2016, Nr. 2K-43-697/2018).

22. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios mažametės (duomenys neskelbtini) apklausą atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas, jos metu dalyvavo D. B. ir jo gynėja, todėl kaltintam asmeniui ir gynybai buvo užtikrinta galimybė pasinaudoti teise užduoti klausimus nukentėjusiajai, šia teise D. B. ir pasinaudojo (t. 1, b. l. 130-135). Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji mažametė (duomenys neskelbtini) nebuvo pakartotinai apklausta, motyvuotai įvertinus, jog nukentėjusioji laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistojo gynėjas nenurodė esminių aplinkybių, dėl ko būtų būtina apklausti nukentėjusiąją. Teismas, pasisakydamas dėl šio gynėjo prašymo, sprendė, kad nurodomi argumentai tiek dėl žinučių, tiek dėl nukentėjusiosios, liudytojų parodymų apie D. B. bendravimą su nukentėjusiąja vertinimo, esminės reikšmės nukentėjusiosios parodymų turinio vertinimui neturi, juo labiau, kad susirašinėjimo pobūdžio neginčija pats kaltinamasis; aplinkybė, iš kur nukentėjusiajai buvo žinomi terminai (,,oral“, ,,anal“, ,,handjob“, ,,hickeys“), esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturi, jie iš esmės gali būti žinomi ir dar jaunesnio amžiaus asmenims. Įvertinęs nukentėjusiosios amžių, bylos pobūdį ir aplinkybes, apygardos teismas sprendė, jog papildoma nukentėjusiosios apklausa galėtų turėti neigiamos įtakos jos sveikatai, todėl prašymo papildomai apklausti nukentėjusiąją teisme netenkino (t. 3, b. l. 136). Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas nekviesti į teismo posėdį nukentėjusiosios mažametės (duomenys neskelbtini) buvo priimtas, atsižvelgiant tiek į vaiko interesus, tiek ir į tokios apklausos reikšmingumą. Atsižvelgiant į tai, daryti išvadą, jog, pakartotinai neapklausus nukentėjusiosios mažametės (duomenys neskelbtini) pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės, nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėjas taip pat prašė apklausti nukentėjusiąją teisme, nurodydamas, jog nukentėjusiajai norėtų užduoti klausimus apie jos ir D. B. santykius, kaip tie santykiai klostėsi, kodėl galiausiai nukentėjusioji supyko ant jo (D. B.). Gynėjas nurodė, jog nukentėjusiosios apklausa padės teismui suformuoti nuomonę ir padaryti išvadą, ar nukentėjusioji suvokė veiksmų reikšmę, ar ji buvo subrendusi ir panašiai (t. 4, b. l. 94). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusią aplinkybę, kad nukentėjusioji kategoriškai atsisakė dalyvauti apklausoje, o iš nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą paaiškinimų akivaizdu, kad priverstinis iškvietimas į teismą ir apklausa padarytų didelę žalą nukentėjusiajai, taip pat atsižvelgusi į tai, kad nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir šios apklausos metu dalyvavo D. B. bei jo gynėja, taigi jam ir jo gynėjai buvo sudaryta galimybė užduoti nukentėjusiajai klausimus, netenkino nuteistojo ir jo gynėjo prašymo, padariusi išvadą, jog argumentus dėl nukentėjusiosios parodymų vertina iš baudžiamosios bylos duomenų visumos, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Dėl veikų kvalifikavimo pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį

23. Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su D. B. nuteisimu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį ir prašydamas dėl šių veikų nuteistąjį išteisinti, nurodo, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad minėti nusikalstami veiksmai sukėlė per ankstyvą nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) domėjimąsi lytiniais santykiais ir kitokius neigiamus padarinius. Be to, pasak gynėjo, teisiškai nepagrįsta pornografijos platinimui prilyginti tuos atvejus, kuomet savo pačių nuotraukomis keičiasi asmenys privačiai ir abipusiu sutarimu, tokiu būdu palaikant seksualinį bendravimą. Taip pat gynėjas pažymi, jog apnuoginto savo lytinio organo nuotraukas D. B. siuntė nukentėjusiajai po to, kai tarp jų buvo įvykę lytiniai santykiai. Šie nuteistojo gynėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

24. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia apelianto dėmesį, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. B. dėl šių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų prisipažino visiškai, todėl skunde nurodoma pozicija, kad nuteistasis dėl šių veikų turi būti išteisintas, yra nelogiška ir vertinama kaip siekis sušvelninti nuteistojo atsakomybę. Visgi pirmosios instancijos teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai, įskaitant ir paties nuteistojo D. B. parodymus, neabejotinai patvirtina, kad D. B. atliko mažametės (duomenys neskelbtini) tvirkinimo veiksmus, t. y. skirtingose vietose, žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, ją nurenginėjo, bučiavo jos kaklą, krūtinę, glamonėjo, lietė jos kūną (sėdmenis ir intymias kūno vietas), kišo mažametės ranką sau į kelnes ir vertė masturbuoti jo lytinį organą, taip pat savo mobiliuoju ryšio telefonu mažametei nukentėjusiajai siuntė pranešimus, susijusius su lytiniais aktais, prašė jos nusifotografuoti ir atsiųsti jam nuotraukas su apnuogintu kūnu bei siuntė mažametei nukentėjusiajai savo apnuoginto lytinio organo nuotraukas. Tokie nuteistojo veiksmai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai galėjo sukelti mažametei nukentėjusiajai lytinį susijaudinimą ir per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis. Pažymėtina, jog tiesioginė tyčia BK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties prasme pasireiškia kaltininko suvokimu, kad jis prieš mažametį asmenį atlieka veiksmus, galinčius sukelti jo lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį ir psichologinį vystymąsi bei norą taip veikti. Aptariama nusikalstama veika laikoma baigta nuo tvirkinimo veiksmų atlikimo ir nepriklauso nuo jų poveikio mažamečiui. Taigi, nuteistojo gynėjas neteisingai interpretuoja tiesioginės tyčios turinį – tiesioginė kaltininko tyčia pasireiškia ne siekiu sukelti išvardintus padarinius nukentėjusiajam, bet suvokimu, kad tie veiksmai gali juos sukelti ir norėjimu tuos veiksmus atlikti. Nuteistojo prieš mažametę atlikti veiksmai – nurenginėjimas, bučiavimas jos kaklo, krūtinės, glamonėjimas, lietimas jos sėdmenų ir intymių kūno vietų, kišimas mažametės rankos sau į kelnes ir vertimas masturbuoti savo lytinį organą, taip pat pranešimų siuntimas, kurių turinys tiesiogiai susijęs su lytiniais aktais, prašymas nukentėjusiosios nusifotografuoti ir atsiųsti jam nuotraukas su jos apnuogintu kūnu bei savo apnuoginto lytinio organo nuotraukų nukentėjusiajai siuntimas – atitinka tvirkinimo veiksmų apibrėžtį ir nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis suvokė dėl šių savo veiksmų nukentėjusiajai galinčius atsirasti padarinius. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis suvokė, jog gali sukelti mažametei nukentėjusiajai lytinį susijaudinimą ir per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis bei norėjo taip veikti. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo veikoje yra visi BK 153 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymiai, todėl D. B. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo buvo nuteistas pagrįstai.

25. Be to, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad D. B. savo gyvenamojoje vietoje mobiliojo ryšio telefonu, turėdamas tikslą platinti, pagamino ne mažiau kaip 4 pornografinio turinio nuotraukas, kuriose atvirai ir detaliai rodomi vyriški lytiniai organai ir kurias jis siuntė mažametei nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, šių nustatytų faktinių bylos aplinkybių neneigė ir pats nuteistasis. Tuo tarpu pagal BK 309 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kuris turėdamas tikslą platinti pagamino ar įsigijo arba platino pornografinio turinio dalykus. Taigi, šioje dispozicijoje yra įvardinti trys alternatyvūs veikimai, kuriais objektyviai gali pasireikšti minėtas nusikaltimas, kartu objektyviai nustatant ir platinimo tikslo turėjimą, atliekant šiuos alternatyvius veiksmus. Pažymėtina, kad įstatymas draudžia bet kokį pornografinio turinio dalykų platinimą nepaisant to, kokie santykiai siejo kaltininką ir asmenį, kuriam buvo tie dalykai siunčiami. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialisto 2019 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. EA-141 patvirtina, jog nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) išsiųstos nuotraukos yra pornografinio pobūdžio (t. 2, b. l. 149), todėl apelianto argumentas, kad tai buvo dviejų seksualiai susijusių asmenų bendravimo išraiška, nuteistojo veikos kvalifikavimui pagal BK 309 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi.

Dėl BK 81 straipsnio 2 dalies taikymo

26. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma nuteistajam D. B. taikyti BK 81 straipsnio 2 dalį ir skirti bausmę kaip nepilnamečiui. Toks apelianto prašymas atmetamas.

27. BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio kodekso 90-94 straipsnių nuostatos, taip pat 82 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 5 punktuose numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 straipsnyje numatytą paskirtį.

28. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės: nuteistojo D. B. amžius nusikaltimų padarymo metu (18 metų ir 2-6 mėnesiai), jo lengvabūdiškas elgesys ir jo asmeninės savybės rodo, kad jis nepakankamai suvokė padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir padarinius, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D. B. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų D. B. turint sveikatos ar vystymosi sutrikimų, socialinių įgūdžių stoką, kad būtų paskirtas psichiatrinis ar priklausomybės ligų gydymas, priešingai – bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikta pažymą, jog D. B. įsidarbino ir dirba (t. 2, b. l. 190, 191). Iš teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės matyti, kad ekspertizės metu tiriamojo pažintinės veiklos, nuotaikos bei asmenybės bruožų sutrikimų nenustatyta, taip pat nurodyta, jog tiriamojo žinios apie intymius santykius pakankamos, kad galėtų suprasti seksualinės prievartos esmę ir jam inkriminuojamų veiksmų reikšmę (t. 22, b. l. 169-173). Byloje nenustatyta ir nukentėjusios, kuriai nusikaltimų darymo metu buvo tik 13 metų, įtaka nuteistajam D. B.. Be to, nuteistojo D. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdis, jų padarymo aplinkybės ir D. B. elgesys darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas rodo, kad nuteistasis D. B. veikė pakankamai apgalvotai ir motyvuotai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nuteistajam D. B. taikyti BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatų.

Dėl D. B. skirtinos bausmės

29. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti D. B. nesusijusią su laisvės atėmimu bausmę. Iš skundo turinio matyti, jog toks prašymas siejamas su nuteistojo veikos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį perkvalifikavimu pagal BK 151¹ straipsnio 1 dalį. Kiti argumentai, susiję su nuteistajam paskirta bausme aptarti šio nuosprendžio ankstesniame punkte. Todėl teisėjų kolegijai priėjus prie išvados dėl tinkamo D. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, pagrindo keisti skundžiamą nuosprendžio dalį nuteistojo gynėjo skundo argumentais dėl D. B. paskirtos bausmės nėra.

30. Pirmiausia teisėjų kolegija, daro išvadą, kad teismas nepagrįstai pripažino D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad D. B. patvirtino esmines kaltinime nurodytas aplinkybes, sudarančias nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtį, nors ir išdėstė subjektyvų požiūrį į susidariusią situaciją (savo įsitikinimą dėl mažametės nukentėjusiosios sutikimo lytiškai santykiauti su juo) ir jos teisinį vertinimą, tačiau baigiamųjų kalbų metu jis nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų, išdėstė savo susirūpinimą ir atsiprašymus dėl savo netinkamo elgesio.

31. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pažymėtina, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos subjektą ir atskleidžia jo pažiūrų bei dorovinių nuostatų nepastovumą. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis parodo mažesnį jo pavojingumą ir suteikia teismui galimybę švelninti tokio asmens baudžiamąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2014).

32. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, Nr. 2K-550/2008, Nr. 2K-638/2010, Nr. 2K-106/2011). Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 276/2006, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-327/2010, Nr. 2K-123/2011, Nr. 2K- 7- 54- 677/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-21-942/2016). Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K-88-942/2015, Nr. 2K-372-942/2015).

33. Įvertinus šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus D. B. parodymus, galima sutikti su tuo, kad visų apklausų metu nuteistasis visiškai prisipažino kaltu ir pripažino visas esmines nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Kai kurie parodymai, pavyzdžiui, kad seksualiniai santykiai vyko nukentėjusiosios iniciatyva, buvo atmesti, tačiau galima sutikti, kad esmines nusikaltimų padarymo aplinkybes D. B. vis tik pripažino. Tačiau vien šio prisipažinimo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui nepakanka ir tai patvirtina jau išdėstyta galiojanti teismų praktika. Pažymėtina, jog nuteistasis teismo posėdžio metu nukentėjusiosios net neatsiprašė. Kartu pažymėtina, kad nuteistasis ne tik neatsiprašė nukentėjusiosios ir jos mamos, tačiau neatliko ir kitų veiksmų, rodančių jo kritišką savo ankstesnio elgesio vertinimą ir išgyvenimą dėl padaryto nusikaltimo. Nuteistasis tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose nerodė atjautos nukentėjusiosios patirtiems išgyvenimams, be to, siekdamas sušvelninti savo padėtį, viso bylos proceso metu atsakomybę dėl turėtų seksualinių santykių bandė perkelti mažametei nukentėjusiajai (apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis neigė kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 153 straipsnio 1 dalyje, BK 309 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių padarymo jis visiškai prisipažino kaltu pirmosios instancijos teisme). Pastebėtina ir tai, jog nuteistasis neatlygino bent minimalios dalies nukentėjusiajai priteistos neturtinės.

34. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad nuteistasis D. B. prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

35. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį, ir D. B. už nusikaltimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskyrė pernelyg švelnią ir todėl neteisingą bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-3/2010, Nr. 2K-128/2011, Nr. 2K- 491/2012, Nr. 2K-436-489/2016, Nr. 2K-317-489/2017, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K- 40-648/2020 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2-489/2015, Nr. 2K-377-489/2018, Nr. 2K-119-689/2020 ir kt.).

36. Pirmos instancijos teismas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindė jau minėta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, t. y., kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, taip pat atsižvelgė į mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu taikytą švelnesnę poveikio formą, jai neteisėtais veiksmais sukeltų neigiamų pasekmių pobūdį, taip pat paties D. B. teigiamai apibrėžiamą asmenybę. Teismo manymu tai lemia nuteistojo ir jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, mažesnį pavojingumą.

37. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtas nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nepagrįstai sumenkino nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą bei padarytą žalą mažametei nukentėjusiajai. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuteistasis D. B. buvo susirašinėjimo su mažamete, jų susitikimo ir seksualinio pobūdžio veiksmų iniciatorius, žinojo, kad nukentėjusioji yra mažametė, jog bet kokie lytiniai santykiai su tokio amžiaus vaiku yra draudžiami įstatymo, nepaisant ar tokio asmens sutikimas yra ar nėra. Pažymėtina, kad inkriminuoto nusikaltimo sudėtis nereikalauja vien smurtinių veiksmų ar žymesnio sveikatos sutrikdymo. Nors nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo naudojamas fizinis smurtas, nukentėjusiajai nebuvo padaryti fiziniai sužalojimai, tačiau nagrinėjamu atveju D. B. pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl jos amžiaus – mažametystės ir jai būdingų asmenybės savybių. Dėl nuteistojo D. B. tyčinių nusikalstamų veiksmų pasekmes nukentėjusioji jaučia iki šiol – lankosi ir gydosi pas psichologus, o jos pasiekimai mokykloje ženkliai sumažėjo. Nagrinėjamu atveju D. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė panaikinta. Nuteistasis D. B. nors ir pripažino faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau neigė savo kaltę, duodamas parodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltę bandė perkelti nukentėjusiajai (teigė, kad ji buvo iniciatorė), nukentėjusiajai žalos neatlygino.

38. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokių aplinkybių, kurie rodytų mažesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą. Tai, kad D. B. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, nedirba, nes mokosi, savaime nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos.

39. Atsižvelgiant į nuteistojo D. B. asmenybę, kad jis anksčiau neteistas ar baustas administracine tvarka, yra jauno amžiaus, nevedęs, mokėsi ir pradėjo dirbti, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kad nuteistasis intensyvios prievartos ar grasinimų netaikė, kad nėra D. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. skirtina BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat darytina išvada, kad nuteistajam D. B. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės, tiek jų rūšis – laisvės apribojimas, tiek ir jų dydžiai, kurie nesiekia šių bausmių rūšies dydžių, nėra aiškiai per griežtos. Nuteistajam D. B. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuotos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo. Šiuo nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta bausmė apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas) iš naujo bendrinamos su Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio

40. Nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo skunde prašoma visiškai patenkinti nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį ir priteisti iš D. B. (duomenys neskelbtini) naudai 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nuteistojo gynėjo skunde prašoma skundžiamu nuosprendžiu iš D. B. nukentėjusiosios naudai priteistos sumos dydį sumažinti. Kaip ir ginčydamas paskirtos bausmės dydį, nuteistojo gynėjas šį savo argumentą iš esmės sieja su nuteistojo veikos pagal BK 150 straipsnio 4 dalį perkvalifikavimu, dėl veikų pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį – išteisinimu. Taip pat remiamasi teismų praktika nurodant, jog tokio pobūdžio bylose priteistinos neturtinės žalos dydis sudaro nuo 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur.

41. Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama.

42. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) ir jos įstatyminės atstovės pagal įstatymą atstovas pareiškė civilinį ieškinį dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinyje nurodė, kad prieš mažametę nukentėjusiąją padarytas labai sunkus seksualinis nusikaltimas, kuris tęsėsi ilgą laiko tarpą. Toks nusikaltimas neigiamai paveikė mažametės nekentėjusiosios psichiką, nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, t. y. didelį stresą, baimę, gėdą prieš artimuosius, tai taip pat turėjo neigiamos įtakos jos asmenybės tolimesniam formavimuisi, kadangi suprastėjo jos psichinė savijauta, atsirado nepasitikėjimas savimi, pablogėjo socialiniai santykiai su aplinkiniais, jai sunkiau bendrauti, ji tapo uždaresnė (t. 1, b. l. 147-150). Duodama parodymus teisme nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą paaiškino, kad po visų šių įvykių dukra pasidarė psichologiškai jautri, su ja reikia elgtis atsargiai, iki šiol matyti minėto įvykio neigiamos pasekmės, kadangi ji neleidžia niekam prie jos prisiliesti, yra psichologiškai palūžusi ir dėl to jai tenka lankytis pas psichologus.

43. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo D. B. priteisė 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie kokius nors nukentėjusiajai mažametei padarytus kūno sužalojimus, išskyrus patirtą psichologinę traumą, atlikti neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai yra nesusiję su intervencija į mergaitės lytinius organus. Be kita ko apygardos teismas pastebėjo, kad D. B. mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojo fizinės prievartos siekiant palenkti ją seksualiniams santykiams.

44. Nukentėjusiosios ir jos atstovės pagal įstatymą atstovo skunde nurodoma, kad nukentėjusioji ilgą laikotarpį buvo veikiama nuoseklios psichologinės prievartos, po šios psichologinės prievartos ji pakankamai ilgą laikotarpį buvo išnaudojama lytinei prievartai, po ko ji nenorėjo gyventi, labai išgyveno, stresas pakenkė sveikatai, ji negalėjo nieko valgyti, visą maistą išvemdavo, buvo išsekusi, nusilpusi, laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 6 d. iki kovo 12 d. buvo gydoma ligoninėje, ženkliai suprastėjo jos pasiekimai moksle. Po patirtų išgyvenimų jos mama įdėjo labai daug pastangų ir finansinių išteklių, kad sugrąžinti dukrą į normalų gyvenimą. Nukentėjusioji seksualinio prievartavimo pasekmes jaučia iki šiol, vengia kalbėti apie patirtą prievartą, nenori atsiverti psichologams, bijo lankytis pas medicinos specialistus. Apelianto nuomone, akivaizdu, jog D. B. atlikti veiksmai nukentėjusiajai paliko traumą visam gyvenimui, o atsižvelgus į tai, kad nukentėjusioji tokiame jauname amžiuje patyrė seksualinę prievartą, to jokiu būdu negalima traktuoti kaip mažareikšmius padarinius.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, todėl nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) priteista pinigų suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža ir negali pilnai kompensuoti jos patirtų dvasinių išgyvenimų. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad D. B. apie penkis mėnesius, žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė, turėdamas tikslą su (duomenys neskelbtini) tenkinti lytinę aistrą, tyčia, pasinaudodamas mažametės nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, nenustatytą skaičių kartų tenkino su mažamete (duomenys neskelbtini) prieš jos valią savo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdais. Dėl nuteistojo D. B. nusikalstamų veikų nukentėjusioji ne tik tapo abejinga mokslams, nutrūko ryšys su mama, sutriko jos fizinė bei psichinė sveikata, patirti išgyvenimai taip pat gali turėti įtakos jos elgesiui ir bendravimui ateityje (kokybiškų tarpasmeninių santykių kūrimui, bendravimo įgūdžiams, profesinei veiklai, psichinei savijautai), nes seksualinę prievartą patyrę asmenys dažniau susiduria su emocinėmis ir elgesio problemomis. Aptartos aplinkybės yra itin svarbios vertinant nukentėjusiosios patirtos neturtinės žalos dydį. Tuo tarpu apygardos teismo nurodyta aplinkybė, kad mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo vartota fizinė prievarta, nesudaro pagrindo D. B. nusikalstamų veikų vertinti kaip mažiau pavojingų ir sukėlusių švelnesnes pasekmes, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis tikslingai pasinaudojo nukentėjusiosios ne branda, todėl fizinio smurto nenaudojimas nukentėjusiosios patirtų dvasinių išgyvenimų nemenkina. Šių išgyvenimų nemenkina ir ta aplinkybė, kad nuteistojo atlikti seksualinio pobūdžio veiksmai nėra susiję su intervencija į mergaitės lytinius organus. Be to, kad nuteistojo pasirinkti lytinės aistros tenkinimo būdai rodo ciniškus ir apgalvotus nuteistojo veiksmus siekiant išvengti pasekmių, t. y. mergystės plėvės sužalojimų ir (ar) nėštumo (pastarąją aplinkybę teisiamojo posėdžio metu nurodė ir pats nuteistasis), bet ir iškreipė mažamečio asmens suvokimą ir požiūrį į lytinius santykius ir tai turės neabejotiną įtaką tolimesniam nukentėjusiosios gyvenimui ateityje. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes, taip pat tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas ir neturtinę žalą galės atlyginti ateityje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) priteisiama pinigų suma neturtinei žalai atlyginti turi būti padidinta iki 15 000 Eur. Šis dydis yra proporcingas dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios patirtiems neturtinio pobūdžio išgyvenimams ir nuteistojo galimybėms atlyginti padarytą žalą, taip pat neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog nuteistojo gynėjo skunde teisingai nurodoma, jog 2012 – 2014 metų teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose paprastai buvo priteisiamos 5 792,40 Eur iki 8 688,60 Eur dydžio sumos neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu, t. y. praėjus nemažam laiko tarpui nuo minimų procesinių sprendimų priėmimo, įvertinus pasikeitusią ekonominę situaciją, yra pagrindas nukrypti nuo minėtos teismų praktikos, sprendžiant priteistinos sumos dydžio neturtinei žalai atlyginti klausimą.

46. Be to, šioje dalyje nuosprendis patikslinamas nurodant, jog šias lėšas (15 000 Eur) uzufrukto teise pavedama tvarkyti nepilnametės atstovei pagal įstatymą motinai L. N., ją įpareigojant šias lėšas naudoti išimtinai vaiko interesams. Toks tikslinimas daromas įvertinant teisinį reglamentavimą, tai yra tai, jog: a) CK 3.161 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas vaikų turto neliečiamumo principas ir tėvų turto atribojimas nuo vaikų turto; b) nepilnamečių vaikų turtą tėvai tvarko uzufrukto teise, kuri negali būti įkeista, parduota ar kitokiu būdu perleista ar suvaržyta, iš šio turto negali būti išieškoma (CK 3.185 straipsnio 1 dalis); c) pagal CK 3.186 straipsnio 1 dalies normą tėvams draudžiama naudoti vaikų turtą savo asmeniniams poreikiams tenkinti ir nustatyta, kad tėvai, įgyvendindami nepilnamečių vaikų turtines teises, privalo veikti išimtinai vaikų interesams.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad nuteistasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Nuteistajam D. B., pripažintam kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, paskirti laisvės atėmimo 3 (trejiems metams) bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir Panevėžio apygardos teismo 2021 m. birželio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir nuteistajam D. B. paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. B. nukentėjusiosios (duomenys neskelbtini) naudai priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) eurų, šias lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti jos atstovei pagal įstatymą motinai L. N., ją įpareigojant šias lėšas naudoti išimtinai vaiko interesams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo D. B. gynėjo advokato Alfredo Sokolovskio apeliacinį skundą atmesti.