- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-05
- Bylos Nr.
- e2A-1474-480/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01935-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- D. V.
- Ieškovas
- A. V.
- Kategorijos
- 2.4.2.2Nuosavybės teisės įgyvendinimas
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. V. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-140-979/2021 pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui D. V. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo ir atsakovo D. V. priešieškinį ieškovui A. V. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti asmeninėn nuosavybėn atsakovui D. V. priklausančią 1/4 dalį 0,0629 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį 66,60 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį 24 kv. m užstatyto ploto pastato-ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); atsakovui priteisti iš ieškovo 7 625 Eur kompensaciją už ieškovui atitenkančią atsakovo turto dalį bendroje dalinėje nuosavybėje; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas ir atsakovas yra 0,0629 ha ploto žemės sklypo, 66,60 kv. m bendro ploto gyvenamojo namo bei 24 kv. m užstatyto ploto pastato-ūkinio pastato ir kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Nekilnojamojo turto registre ieškovo vardu įregistruotos 3/4 dalys nurodyto nekilnojamojo turto, kurias ieškovas įgijo pagal 2020 m. sausio 27 d. dovanojimo sutartimi, notarinio registro Nr. 359, ir kurias jam padovanojo jo tėvas A. V.. Atsakovo vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruota 1/4 dalis nurodyto nekilnojamojo turto, kurias jis įgijo pagal 2003 m. gegužės 28 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, notarinio registro Nr. 4077. Gyvenamasis namas yra vienbutis, jis yra nedalus ir nėra jokios galimybės jo patalpas perplanuoti į atskirus butus, kurie atitektų šio gyvenamojo namo bendraturčiams, be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Atsakovui tenkanti 1/4 dalis gyvenamojo namo sudaro 16,65 kv. m ploto ir yra tokia maža, kad net nesudaro vieno kambario ploto. 1/4 dalis žemės sklypo sudaro 0,015 ha. Tarp ieškovo ir atsakovo jau ilgą laiką yra susiklosčiusi konfliktinė situacija, atsakovas ieškovo atžvilgiu yra nusiteikęs priešiškai, nuolat konfliktuoja, stengiasi vilkinti turto atidalijimo klausimus, atsisako situaciją spręsti abiejų šalių bendru susitarimu, argumentuodamas, kad jo turto dalis turi būti įkainojama keliais kartais didesne pinigų suma, tačiau savo žodinių reikalavimų negali pagrįsti teisiniais ir dokumentiniais argumentais. Dėl konfliktiškų santykių ieškovas negali tinkamai rūpintis bendru turtu, atlikti jam remonto darbų, kadangi atsakovas ne tik kad juo faktiškai nesinaudoja bei nesutinka finansiškai prisidėti prie remonto išlaidų, bet ir pats asmeniškai nesirūpina turto būkle, jo neprižiūri. Turto priežiūra, sklypo aplinkos gerbūvio tvarkymu, visus su turtu susijusius mokesčius apmoka tik ieškovas, atsakovas prie jam priklausančios turto dalies finansinių išlaidų neprisideda. Ateityje kartu naudojantis turtu nepavytų išvengti konfliktų ir su turtu susijusių teisminių ginčų, todėl atidalijimas natūra yra neįmanomas. Svarbu ir tai, kad atsakovas nuo 2003 m., kai įgijo nuosavybės dalį į ginčo turtą, niekada šiuo turtu nesinaudojo. Pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ideArt“ 2020 m. sausio 10 d. atliktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 2020-005, ieškovui ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertė yra 30 500 Eur, iš šios sumos 3/4 dalių rinkos vertė vertinimo dienai yra 22 875 Eur. Tokiu būdu atsakovo dalis bendrojoje nuosavybėje sudaro 7 625 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovas D. V. nurodė, kad su ieškiniu sutinka iš dalies, ir prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas sutinka, jog jam ir ieškovui bendros dalinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas (žemės sklypas, gyvenamasis namas bei ūkinis pastatas ir kiti inžineriniai statiniai) būtų atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau nesutinka su ieškovo pateiktu atidalijimo būdu. Atsakovas mano, kad nekilnojamąjį turtą yra galimybė atidalinti natūra, o ieškovo nurodyta 7 625 Eur piniginė kompensacija neatitinka nekilnojamojo turto rinkos vertės.
Šalies argumentai
4. Atsakovas D. V. byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis valdomą žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei pastatą-ūkinį pastatą ir kitus inžinerinius statinius-kiemo statinius tokiu būdu: 1) atsakovui priteisti asmeninėn nuosavybėn ieškovui priklausančias 3/4 dalis žemės sklypo, 3/4 dalis gyvenamojo namo, 3/4 dalis pastato-ūkio pastato ir 3/4 dalis kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių; 2) ieškovui priteisti iš atsakovo 22 875 Eur kompensaciją už atsakovui atitenkančią ieškovo turto dalį bendroje dalinėje nuosavybėje; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
5. Priešieškinyje nurodė, kad ilgalaikės konfliktinės situacijos tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo. Ieškovas kartu valdomo turto bendrasavininku tapo tik 2020 m. sausio 27 d., iki tol šalių jokie turtiniai santykiai nesiejo. Bendrojoje dalinėje nuosavybėje valdomo turto klausimai pradėti spręsti tik 2020 m. kovo 5 d., kada ieškovas per advokatą atsiuntė pasiūlymą pasidalinti turtą ieškovo siūloma tvarka. Dėl šalyje paskelbto karantino atsakymas ieškovui buvo pateiktas 2020 m. liepos 1 d. Ieškovas susiklosčiusią situaciją įvertino kaip konfliktinę. Ieškovas niekada nesikreipė į atsakovą dėl sutikimo atlikti remonto darbus, nėra pateikęs planuojamų remonto darbų sąmatų, potencialių rangovų pasiūlymų. Ieškinyje nurodomos aplinkybės, kad atsakovas niekada nesinaudojo ginčo turtu, netinkamai interpretuojamos. Paveldėjęs dalį ginčo turto, atsakovas jį valdė ir juo disponavo kartu su savo mama, o jai mirus, kartu su broliu A. V.. Motinai esant gyvai atsakovas leido jai naudotis savo turto dalimi neatlygintinai, ją lankydavo, rūpinosi ir prižiūrėjo, o tuo pačiu – ir savo turto dalį. Dalis gyvenamojo namo patalpų buvo perplanuotos atsižvelgiant į motinos poreikius. Mirus mamai, ginčo turtu tarpo atsakovo brolis, atsakovo galimybės valdyti ir disponuoti savo turto dalimi tapo ribotos, nes raktus nuo gyvenamojo namo turėjo brolis ir į namo vidų atsakovas galėjo patekti tik su jo sutikimu. Panaši situacija susiklostė ir su ieškovu. Dėl susidariusių įtemptų santykių su ieškovu, atsakovas negalėjo patekti į namo vidų. Atsakovas negalėjo atlikti jam priklausančios sklypo dalies tvarkymo darbų, nes nebuvo žinomos jam priklausančios sklypo dalies ribos. Visus mokesčius, kuriuos atsakovui priskaičiavo atsakingos institucijos, viešųjų paslaugų teikėjai, atsakovas sumokėjo proporcingai jam priklausančiai turto daliai. Visus su turtu susijusius mokesčius atsakovas susimoka pats, o kitų išlaidų poreikio kartu su ieškovu nėra aptarę. Ginčo name prabėgo atsakovo vaikystė, jaunystė, dalis brandos metų. Gyvendamas šiuose namuose savo asmeniniu darbu atsakovas prisidėjo prie šių namų klestėjimo, jų puoselėjimo. Su ginčo namu atsakovą sieja daugelis jam svarbių įvykių ir atsiminimų, šie namai jam yra emociškai labai brangūs ir jis nori juos išsaugoti. Ieškovui nėra žinomos atsakovo finansinės galimybės prisidėti prie namo priežiūros ar būtinų remonto darbų. Ieškovui taip pat nėra žinomos ir atsakovo galimybės išmokėti jam kompensaciją už dali bendrojoje nuosavybėje. Be ginčo turto atsakovui priklauso kitas nekilnojamasis turtas, kurį pardavęs, atsakovas turi realias galimybes išmokėti ieškovui kompensaciją.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į priešieškinį ieškovas A. V. nurodė, kad priešieškinis nepagrįstas, ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad nesutarimai dėl atidalijimo iš ginčo nekilnojamojo turto buvo iškilę dar tarp ieškovo tėvo A. V. ir atsakovo, kuomet jie abu buvo bendraturčiai. Tėvas siūlė atsakovui išmokėti piniginę kompensaciją arba parduoti bendrai valdomą nekilnojamąjį turtą ir pasidalinti pinigus, tačiau abu variantai atsakovui netiko. Ieškovas ne kartą atsakovui siūlė taikiai spręsti turto atidalijimo klausimus geranoriškai, ką patvirtina prie ieškinio pateiktas susirašinėjimas su juo. Šių metų birželio pabaigoje atsakovas paskambino ieškovui, abu bandė aptarti įvairius būdus dėl bendrosios dalinės nuosavybės pabaigos, tačiau atsakovui netiko nei vienas iš ieškovo pasiūlytų būdų. Jis kategoriškai pareiškė, kad nemokės kompensacijos, nes neturi pinigų. Liepos 1 dieną atsakovas pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad nesutinka ginčo turtą atsidalinti jam išmokant kompensaciją ir paveldėtą turtą nori pasilikti natūra. Iš tokio turinio atsakovo rašto ieškovas padarė išvadą, kad taikus susitarimas neįmanomas. Dėl neišspręsto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimo ieškovas negali atlikti gyvenamojo namo neatidėliotinų remonto darbų. Yra trūkusi namo kapitalinė siena, supelijusi veranda, kai kuriose vietose atsilupę stogo pakalimai, jie supuvę. Atsakovas melagingai teigia, kad negali patekti į namo vidų. Jis turi namo raktą, kadangi pagrindinių įėjimo durų spyna su raktais nekeisti apie 10–15 metų. Be to, jam gerai žinoma, kur nuolat laikomas atsarginis namo raktas. (duomenys neskelbtini) mirus atsakovo motinai, jis tų metų spalio mėnesį susirinko visus savo asmeninius daiktus ir daugiau name nesirodė. Atsakovas teigia, kad negali atlikti jam priklausančios sklypo dalies tvarkymo darbų, nes jam nežinomos jam priklausančios sklypo dalies ribos, tačiau to nežino ir ieškovas, nes atsakovas niekada nesidomėjo sklypo ribomis ir sklypo tvarkymo darbais. Ieškovui vienam tenka pareiga pjauti sklype žolę, rinkti nukritusius obuolius, o atsakovas sklype nei karto nieko nėra sutvarkęs. Mokesčių už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsakovas nei karto nemokėjo, juos sumokėjo ieškovas. Ieškovui ginčo namai yra labai brangūs, nes juose jis gimė ir augo iki 5 metukų, nuolat lankė savo senelius. Ieškovas taip pat nori šiuos namus išsaugoti kaip savo senelių ir tėvo prisiminimą. Atsakovo teiginys, kad jis yra pajėgus išmokėti 22 875 Eur kompensaciją už ieškovo nuosavybės dalis yra hipotetinis, neparemtas jokiais objektyviais įrodymais. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Ieškovo žiniomis, jam priklauso dalis nekilnojamojo turto su kita bendraturte ir jo dalis nėra atidalinta, kas apsunkintų atsakovui priklausančios dalies pardavimą. Kadangi ieškovui priklauso gerokai didesnė turto dalis nei atsakovui, tai sudaro pagrindą pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į visą turtą, atsakovui priteisiant kompensaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį iš dalies; atidalino ieškovui ir atsakovui iš bendrosios dalinės nuosavybės priklausantį turtą 0,0629 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kitus inžinerinius statinius; priteisė ieškovui 1/4 dalį 0,0629 ha žemės sklypo, 1/4 dalį gyvenamojo namo, 1/4 dalį ūkinio pastato, 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių; priteisė iš ieškovo atsakovui 7 625 Eur kompensaciją; priteisė ieškovui iš atsakovo 1 112,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; kitą priešieškinio dalį atmetė.
8. Teismas sprendė, kad ginčo tarp šalių dėl turto atidalijimo ir atidalijimo būdo iš esmės nėra, o nustatęs, jog gyvenamasis namas yra vieno buto, namą sudaro 7 patalpos, t. y. 3 kambariai (atitinkamai plotas 15,37 kv. m, 14,95 kv. m, 10,56 kv. m), koridorius (1,10 kv. m), sandėliukas (2,59 kv. m), veranda (8,83 kv. m), virtuvė (13,10 kv. m), sprendė, kad faktiškai pagal patalpų eksploataciją ir bendrasavininkių turimas dalis (3/4 dalis (49,95 kv. m. gyvenamojo namo plotas) ir 1/4 dalis (16,65 kv. m. gyvenamojo namo plotas)) atidalinti turtą natūra atitinkamomis dalimis ir galimai formuoti savarankiškus nekilnojamojo turto vienetus nėra galima nepadarius gyvenamajam namui neproporcingos žalos, be kita ko, padalijimas pažeistų įstatymų ir statybos techninių reglamentų reikalavimus.
9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad pagal pareikštus ginčo šalių reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio aspektu esamojoje situacijoje svarstytinas turto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vienam iš bendrasavininkių priteisiant turto dalį, atitinkamai kitam bendrasavininkiui išmokant kompensaciją pinigais.
10. Teismas sprendė, kad pagrindo abejoti pateikta ginčo turto rinkos vertės nustatymo ataskaita byloje esančiais duomenimis nėra, todėl pripažino, jog 2020 m. sausio 10 d. UAB „ideArt“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 2020-005 nustatyta ginčo rinkos vertė yra teisinga, atitinka abiejų bendrasavininkių interesus.
11. Kadangi atidalijimą iš bendrosios nuosavybės išmokant kompensaciją prašė taikyti tiek ieškovas, tiek atsakovas, todėl teismas laikė, kad abu sutinka gauti kompensaciją atidalijant bendrąją dalinę nuosavybę, ir nurodė, jog vien tai, kad ginčo šalių dalys nėra lygios (ieškovo 3/4 dalys ir atsakovo 1/4 dalys) savaime nesuteikia didesnio intereso į ginčo turtą.
12. Teismas pažymėjo, kad ginčo šalių esminis poreikis ir interesas naudotis, valdyti ir disponuoti ginčo turtu vertintinas kiekvieno iš bendrasavininkių nuosavybės teisės įgyvendinimo aspektu bei galimybėmis išmokėti atitinkamą piniginę kompensaciją.
13. Teismas pripažino, kad šalys, kaip ginčo turto dalies savininkai, skirtingai įgyvendino nuosavybės teisę – ieškovas ginčo turto dalimi naudojosi, valdė ir disponavo nepertraukiamai nuo įgijimo momento, tačiau pagrindo pripažinti, jog atsakovas ginčo turto dalimi naudojosi, valdė ir disponavo nuo įgijimo momento, nenustatė
14. Visumoje vertindamas ginčo šalių, kaip bendrasavininkių, faktinį nuosavybės teisės įgyvendinimą, teismas konstatavo, kad ieškovo, kaip ginčo turto dalies savininko, elgesys labiau atitinka esminį interesą ir poreikį siekiant naudotis, valdyti ir disponuoti bendrąją daline nuosavybės teise priklausančiu turtu.
15. Teismas atsakovo argumentus dėl gyvenamosios vietos neturėjimo laikė neįrodytais ir atmetė kaip nepagrįstus, nurodydamas, jog vien tai, kad atsakovui priklausantis nekilnojamasis turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise dviem savininkams ir nėra išspręstas klausimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, nepaneigia atsakovo teisės nuolat gyventi.
16. Teismas sprendė, kad vieno ar kito bendrasavininkio mokesčių mokėjimas už paslaugų tiekimą bendra daline nuosavybe priklausančiam turtui (pavyzdžiui, elektros, dujų, šiukšlių ir draudimo įmokų) savaime nėra pakankamas pripažinti esant didesnį interesą naudotis bendrąją daline nuosavybe, kadangi šalims, kaip bendrosios nuosavybės savininkams, pareiga išlaikyti ir rūpintis bendrąja daline nuosavybe išlieka iki jos pabaigos.
17. Teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais įrodymais apie šalių galimybę mokėti kompensaciją, konstatavo, jog yra pagrindas pripažinti, kad abiejų šalių finansinės galimybės yra pakankamos mokėti atitinkamas kompensacijas.
18. Teismas, įvertinęs visumoje nustatytas aplinkybes, bendraturčių byloje nustatytą poreikį dalijamam daiktui, ginčo šalių galimybes išmokėti kompensaciją bendraturčiui, kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad ieškovo, kaip ginčo turto dalies savininko, elgesys labiau atitinka esminį interesą ir poreikį siekiant naudotis, valdyti ir disponuoti bendrąją daline nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui priteisė atsakovui priklausančią 1/4 ginčo turto dalį, o iš ieškovo atsakovui 7 625 Eur kompensaciją už 1/4 dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje.
19. Teismas nurodė, kad atsakovo gautina kompensacijos suma (7 625 Eur) bei turimos finansinės galimybės (23 000 Eur suma pagal paskolos sutartį) iš esmės būtų pakankamos įgyvendinti teisėtą lūkestį ir nuosavybės teisę turėti gyvenamą patalpą.
20. Teismas sprendė, kad ieškinį tenkinus visiškai, o priešieškinį iš dalies, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos tenkinamos 100 proc. (1 325 Eur), atitinkamai atsakovo – 50 proc. (212,50 Eur). Atlikus įskaitymą (1 325 Eur – 212,50 Eur), ieškovui iš atsakovo teismas priteisė 1 112,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Apeliaciniu skundu atsakovas D. V. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusio ginčo neišsprendė, priešingai, užprogramavo kitų ginčų kilimą ir ilgą bylinėjimąsi teisme. Skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, tokiu būdu pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir buvo neobjektyvus bei šališkas. Visa tai sąlygojo neteisingo ir neteisėto baigiamojo procesinio sprendimo priėmimą.
21.2. Ieškovas siekė tapti viso nekilnojamojo turto savininku, kad pasibaigtų bendroji nuosavybė. To siekė visiškai neįrodinėdamas, kad atidalijimas natūra negalimas. Ieškovas tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog atsakovui nuosavybės teise priklausanti 1/4 dalis nekilnojamojo turto yra tokia maža, kad jos atidalinti neįmanoma. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį jo teiginį. Pirmosios instancijos teismas nesant jokių įrodymų sprendė, kad gyvenamasis namas iš esmės buvo naudojamas vienos šeimos nuo sukūrimo (pastatymo) poreikiams.
21.3. Su teismo išvada, kad pagal gyvenamojo namo patalpų eksploataciją ir bendrasavininkų turimus dalis atidalinti turtą natūra atitinkamomis dalimis ir galimai formuoti savarankiškus nekilnojamojo turto vienetus nėra galima nepadarius gyvenamajam namui neproporcingos žalos, negalima sutikti, nes atsakovui priklausanti 1/4 dalis, sudaranti 16,65 kv. m gyvenamojo namo ploto, iš esmės atitinka vieno kambario buto plotą ir yra pakankama vieno asmens normalioms gyvenimo sąlygoms. Kokiais įrodymais ir kokiu teisiniu pagrindu teismas sprendė, kad atidalijimas natūra pažeistų statybos reglamentų reikalavimus, teismas nenurodė. Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovas ir jo atstovė kėlė klausimą dėl atidalijimo galimumo natūra pagal šalims priklausančias bendrosios dalinės nuosavybės dalis ir pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog turto atidalinti natūra nėra galimybės.
21.4. Sprendžiant bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo būto, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus, spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Teismas rėmėsi tik ieškovo deklaratyviais teiginiais ir be jokių aiškių motyvų šališkai sprendė, kad būtent ieškovo poreikis dalijamam daiktui yra reikšmingesnis ir svarbesnis nei atsakovo. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad už atsakovui išmokėtą piniginę kompensaciją, atsakovas jokio nekilnojamojo daikto šiuo metu esančiomis rinkos kainomis neįsigys.
21.5. Vien tai, kad ginčo šalių dalys nėra lygios, savaime nesuteikia didesnio intereso į ginčo turtą. Ginčo šalių esminis poreikis ir interesas naudotis, valdyti ir disponuoti ginčo turtu šiuo atveju itin atidžiau teismo turėjo būti vertinamas. Teismas sprendė, kad ieškovo deklaruojamas žolės pjovimas, šiukšlių surinkimas ir 10 Eur už elektros energiją sumokėjimas buvo reikšmingesnis indėlis ir interesas toliau naudotis ginčo turtu. Tuo tarpu atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai ir jo pasikviestų liudytojų parodymai, kad atsakovas atliko itin reikšmingus gyvenamojo namo pagerinimo darbus įvedant vandenį, nuotekų šalinimo sistemą, įrengiant vonios kambarį, mokant žemės mokestį, atliekų išvežimo mokesčius, kritikuojami ir nuneigiami be jokių aiškių motyvų ir pagrindų.
21.6. Teismas netinkamai vertino ir šalių turtinę padėti bei realias galimybes išmokėti piniginę kompensaciją. Ieškovas turi reikšmingų kreditorinių įsipareigojimų bankui, nes Vilniuje yra įgijęs butą ir moka paskolą. Jo pateiktas sąskaitos išrašas liudijo tik tai, kad jis turi tik tiek pinigų, kiek reikia išmokėti piniginei kompensacijai, tačiau ar ieškovas pajėgs vykdyti finansinius įsipareigojimus bankui, teismas nevertino ir dėl to net nepasisakė. Teismas neturėjo remtis vien tik ieškovo teiginiais ir priimti prielaidomis grįstą sprendimą.
21.7. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas ginčo turto dalimi naudojosi, valdė ir disponavo nepertraukiamai nuo įgijimo momento, ir kad tai darys ateityje. Iš bylos duomenų buvo matyti, kad ieškovas su ginčo objektu savo ateities nesieja, kad visi jo socialiniai ir kiti ryšiai yra plėtojami Vilniaus mieste. Ieškovas turi tikslą ginčo objektą parduoti ir gauti kur kas didesnę kainą, nei jo į bylą pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nurodyta kaina.
21.8. Teismas neturėjo itin reikšminga aplinkybe laikyti to, kad atsakovas nuosavybės teises į 1/4 dalį ginčo turto viešajame registre įregistravo 2015 m. liepos 9 d., nes šie veiksmai laikytini tik nuosavybės teisių išviešinimu prieš trečiuosius asmenis. Paveldėjimo teisės liudijimas šiuo atveju yra pakankamas pagrindas, patvirtinanti, kad atsakovas savo teises į nekilnojamojo turto dalį įgyvendino įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, priimant palikimą.
21.9. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas neturi gyvenamosios vietos, gyvena kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame bute, todėl siekia apsigyventi ginčo turte. Atsakovas turi nekilnojamojo turto 1/2 dalį ir joje yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, tačiau tai yra kaimo vietovė. Atsakovo sveikatos būklė tokiomis sąlygomis neleidžia ten gyventi. Tuo tarpu ginčo objekte, priešingai nei teigė ieškovas, galima gyventi net neįdėjus jokių investicijų.
21.10. Teismas netinkamai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Net jeigu ieškovo ieškinys ir būtų buvęs pagrįstai tenkintas. Išlaidos už turto vertinimą iš atsakovo priteistos nepagrįstai, nes jo nėra tiesiogiai susiję su šia nagrinėjama byla. Turto vertinimas atliktas ieškovui dar net nesant ginčo objekto savininku, neprisidėjus šios ginčo nagrinėjimui teisme. Kaip pats ieškovas nurodė, turto vertinimas buvo atliktas prieš sudarant dovanojimo sandorį tam, kad ieškovas galėtų tinkamai deklaruoti, kokios vertės turtas jam buvo padovanotas. Byla savo esme nebuvo sudėtinga ir specialiųjų žinių nereikalavo, todėl ir ieškovo turėtos išlaidos atstovo teisinėms paslaugoms apmokėti neturėjo būti pilna apimtimi priteistos.
Atsiliepimas
22. Ieškovas A. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
22.1. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Teismas nepažeidė nešališkumo principo, visus byloje surinktus įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
22.2. Atsakovas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ginčo turto atidalijimo natūra, tačiau nei savo priešieškinyje, nei teismo posėdžio metu konkrečių reikalavimų dėl atidalijimo natūra nekėlė. Žemės sklypo dėl jo nedidelio, vos 0,0629 ha ploto, neįmanoma padalinti į du atskirus sklypus, gyvenamasis namas taip pat yra nedalus, jo neįmanoma padalinti į atskirus butus. Be to, atsakovas teismui neteikė gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir žemės sklypo atidalijimo natūroje projekto.
22.3. Atidalijant turtą natūra, jį reikia padalyti taip, kad šalys galėtų laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti kiekvienai iš jų tekusia pastato dalimi ir negalima palikti šalims patalpų, kuriomis jos turėtų naudotis bendrai. Atsakovas nenurodė, kuria namo dalimi jis pageidautų ir kokiu būdu, atsižvelgiant į jo nuosavybės dalis, galėtų patekti į pageidaujamą namo dalį. Atidalijus turtą natūroje, tarp ieškovo ir atsakovo būtų užprogramuoti tęstiniai ginčai dėl gyvenamojo namo priežiūros ir remonto (būtina remontuoti namo stogą), šalių santykiai taptų dar sudėtingesni. Teismas, nesant pareikštam atsakovo reikalavimui turtą atidalinti natūroje, pagrįstai nagrinėjo turto atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą pareikšto ieškinio ir priešieškinio reikalavimų ribose, kadangi tarp ieškovo ir atsakovo nekilo ginčo dėl nekilnojamojo turto atidalijimo būdo, t. y. vienam bendrasavininkui priteisiant kito bendrasavininko turto dalį, atitinkamai kitam priteisiant piniginę kompensaciją pagal turto rinkos vertę.
22.4. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad ieškovas ginčo turto dalimi naudojosi, valdė ir disponavo nepertraukiamai nuo turto įgijimo momento – 2020 m. sausio 27 d. dovanojimo sutarties sudarymo.
22.5. Atsakovas nepagrįstai abejoja, ar ieškovas turės realią galimybę išmokėti jam kompensaciją. Iš ieškovo pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad 2020 m. spalio 20 d. jo sąskaitoje buvo 8 265,43 Eur, taigi pakankama suma kompensacijai išmokėti. Ieškovas yra dirbantis pagal nuolatinę darbo sutartį ir gauna pastovias darbines pajamas, todėl turi finansinę galimybę tiek išmokėti atsakovui kompensaciją, tiek atlikti name remonto darbus. Atsakovo teiginiai apie ieškovo reikšmingus kreditorinius įsipareigojimus bankui yra hipotetiniai. Ieškovas savo finansus valdo atsakingai ir neturi jokių finansinių sunkumų.
22.6. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo kaip ginčo turto dalies savininko elgesys labiau atitinka esminį interesą ir poreikį siekiant naudotis, valdyti ir disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Kaip tik teismas išsamiai ir argumentuotai sprendime pagrindė išvadą, kad ieškovo elgesys, požiūris, disponavimas ir rūpinimasis bendru turto labiau atitinka esminį interesą ir poreikį disponuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl pagrįstai patenkino ieškinį.
22.7. Nesutinka ir su skundo motyvu, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo išlaidas už turto vertinimą pagal UAB „ideArt“ pateiktus mokėjimo dokumentus. Nepaisant, kad ginčo turto vertinimas buvo atliktas iki ieškovui tampant turto bendrasavininku, atsakovas neginčijo ieškovo pateiktos 2020 m. sausio 10 d. vertinimo ataskaitos, savo iniciatyva turto vertinimo neatliko ir teismas rėmėsi šiuo vertinimu, todėl ieškovo patirtos išlaidos priteistos iš atsakovo pagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
23. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
24. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų ir įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).
25. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui A. V. (toliau – ieškovas) ir atsakovui D. V. (toliau – atsakovas arba apeliantas) priklausantį turtą.
26. Byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas atidalyti nekilnojamąjį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, t. y. ieškovui priteisti nekilnojamąjį turtą, o atsakovui iš ieškovo priteisti piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią atsakovo turto dalį.
27. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Pateikė priešieškinį, kuriuo taip pat prašo atidalyti nekilnojamąjį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, tik jam (t. y. atsakovui) priteisti nekilnojamąjį turtą, o ieškovui iš atsakovo priteisti piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią ieškovo turto dalį.
28. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį visiškai tenkino, atsakovo priešieškinį – iš dalies, konstatuodamas, kad įvertinus visumoje nustatytas aplinkybes, bendraturčių byloje nustatytą poreikį dalijamam daiktui, ginčo šalių galimybes išmokėti kompensaciją bendraturčiui, kitas reikšmingas byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovo, kaip ginčo turto dalies savininko, elgesys labiau atitinka esminį interesą ir poreikį siekiant naudotis, valdyti ir disponuoti bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiu turtu. Šalims neteikiant reikalavimų dėl nekilnojamojo turto atidalijimo natūra ar naudojimosi tvarkos turtu nustatymo, teismas konstatavo, kad pagal patalpų eksploataciją ir bendrasavininkių turimas dalis atidalinti turtą natūra atitinkamomis dalimis ir galimai formuoti savarankiškus nekilnojamojo turto vienetus nėra galima, turto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vienam iš bendrasavininkių priteisiant turto dalį, atitinkamai kitam bendrasavininkiui išmokant kompensaciją pinigais, nagrinėjamu atveju yra tinkamas.
29. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusio ginčo neišsprendė, o užprogramavo kitų ginčų kilimą ir bylinėjimąsi teismuose, sprendimą priėmė netinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus. Be to, teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, buvo neobjektyvus ir šališkas. Šiuos ir juos detalizuojančius argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
30. CK 4.80 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės; jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs ir tai, kad bet kuriuo atveju daiktas negali būti atidalijamas taip, jog atsidalijusių savininkų teisių įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas įvairiais suvaržymais ar kitų asmenų teisėmis į atidalytąją daikto dalį, taip galimai tarp savininkų sukuriant dar sudėtingesnius nei bendraturčių teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620-313/2015; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-248/2018; kt.), o tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011). Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014).
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neteisėtumą sieja su, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytais įrodinėjimo procesą reguliuojančių teisės normų pažeidimais, t. y. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir padarė nepagrįstas išvadas dėl galimybės nekilnojamąjį turtą padalyti natūra, neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jam priklausanti 1/4 dalis, atitinkanti 16,65 kv. m gyvenamojo namo ploto, iš esmės atitinka vieno kambario buto plotą ir yra pakankama vieno asmens normalioms gyvenimo sąlygoms, gyvenamajame name viską nesudėtingai yra galimybė atskirti ir įrengti atskirą įėjimą. Pasak apelianto, ieškovas siekė tapti viso nekilnojamojo turto savininku, kad pasibaigtų bendroji nuosavybė, visiškai neįrodinėdamas, kad atidalijimas natūra negalimas.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir pateikiant juos patvirtinančius įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. CPK 183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas CPK nustatyta tvarka; įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę.
34. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016). Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atsakovo apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino ne tik ieškovo, bet ir atsakovo nurodytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl nekilnojamojo turto atidalijimo būdo pareikšto ieškinio ir priešieškinio reikalavimų ribose. Pažymėtina ir tai, kad atsakovui apeliaciniame skunde teigiant, jog nagrinėjamu atveju atidalijimo prašantis ieškovas siekia patenkinti tik savo interesus ir tapti viso nekilnojamojo turto savininku, o tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise, jis pats byloje siekia to paties tiek pareikšdamas priešieškinį, kuriuo prašo jam priteisti ieškovo turto dalį, atitinkamai ieškovui priteisiant piniginę kompensaciją pagal turto rinkos vertę, tiek pateikdamas apeliacinį skundą, kuriuo prašo skundžiamą sprendimą panaikinti, ieškovo ieškinį atmesti, o jo priešieškinį tenkinti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė ir išanalizavo šalių paaiškinimus, kuriais grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, konkrečiai įvardijo, kokių aplinkybių, teisiškai reikšmingų teisingam nagrinėtinam ginčui išspręsti, atsakovas neįrodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigia atsakovas, teisingai nustatė ir įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius ir siekdamas teisingai išnagrinėti bylą vadovavosi aktualia teismų praktika, formuojama sprendžiant reikalavimus, pareikštus vieno iš bendraturčių dėl jo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėjo, kad nors atsakovas nurodė, jog jis neturi gyvenamosios vietos, gyvena kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame bute, o už jam išmokėtą piniginę kompensaciją jokio nekilnojamojo daikto šiuo metu esančiomis rinkos kainomis neįsigys, ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, teisingai sprendė, pirma, jog vien tai, kad atsakovo vardu registruotas nekilnojamasis turtas (1/2 dalis pastato-gyvenamojo namo 300,32 kv. m bendro ploto, 1/2 dalis pastato-garažo, 1/2 dalis kitų inžinerinių statinių-kiemo statinių ir 1/2 dalis 0,25 ha žemės sklypo, esančių adresu (duomenys neskelbtini)) priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise dviem savininkams ir nėra išspręstas klausimas dėl naudojimosi tvarkos, nepaneigia atsakovo teisės nuolat gyventi, ir, antra, atsakovo gautina kompensacijos suma (7 625 Eur) bei turimos finansinės galimybės (23 000 Eur suma pagal paskolos sutartį) iš esmės būtų pakankamos įgyvendinti teisėtą lūkestį ir nuosavybės teise turėti gyvenamąją patalpą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo, vertino visumą aplinkybių, įrodymų. Atsakovo teiginiai apie ieškovo reikšmingus kreditorinius įsipareigojimus bankui grindžiami hipoteze. Ieškovo pateikti duomenys apie atsiskaitomosios sąskaitos likutį 8 265,43 Eur sumai, atsakovo – 2020 m. lapkričio 30 d. paskolos sutartis 23 000 Eur sumai, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad abiejų šalių finansinės galimybės yra pakankamos mokėti atitinkamas kompensacijas. Įvertinęs aplinkybes ir pateiktus įrodymus kaip ginčo turto dalies savininkai įgyvendino savo nuosavybės teisę, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad atsakovo pateikti kvitai, sąmatos, čekiai už galimai 2017 m. remontui įgytas tam tikras statybines ir / ar apdailos medžiagas nėra pakankamai informatyvūs pripažinti, kas pirko ir / ar sumokėjo. Nagrinėjamu aspektu yra labiau tikėtinas ieškovo aiškinimas, kad remonto darbus atsakovas atliko motinos prašymu ir už jos pinigus, nes sekant ir paties atsakovo aiškinimą, kad 2014 m. jis buvo paveldėjęs 1 000 Lt (kas atitinka 289,62 Eur), o 2017 m. atlikti namo pagerinimo darbai įvedant vandenį, nuotekų šalinimo sistemą, įrengiant vonios kambarį jam kainavo 1 300 Eur, logiška būtų manyti, kad namo pagerinimo darbams, medžiagoms atsakovas lėšų neturėjo, nes netgi jei būtų išsaugojęs paveldėtus pinigus, jų suma nėra ženkli palyginus su remonto darbų išlaidomis, o pagal į bylą pateiktus įrodymus 2017 m. jo vienintelės pajamos buvo 29,40 Eur gaunama pašalpa. Apibendrinant tai kas pasakyta, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių ir buvo neobjektyvus bei šališkas.
36. Pagal patalpų eksploataciją ir bendrasavininkių turimas dalis, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog gyvenamasis namas yra nedalus, ir pažymėjo, kad žemės sklypo atidalijimo į atskirus sklypus klausimo nagrinėti negali. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvadą dėl turto padalijimo būdo lėmė atidalijamo turto nedalumas pagal į bylą pateiktus įrodymus. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės duomenys, Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 2020-005 prieduose esantys namų valdos žemės sklypo ribų planas ir Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos namo planas liudija, kad namas ir kiti statiniai yra išdėstyti 0,0629 ha žemės sklype, gyvenamasis namas (vieno buto pastatas) sudaro 66,60 kv. m bendro ploto, iš kurio gyvenamasis plotas sudaro 40,98 kv. m. Atsakovo skundo teiginiai dėl galimybės atidalyti namą ir žemės sklypą natūra yra deklaratyvūs ir įrodymais nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas tik apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ginčo turto atidalijimo natūra, tačiau nei savo priešieškinyje, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tokio reikalavimo nereiškė, reikalavimo pagrįstumą pagrindžiančių įrodymų neteikė. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog yra galimybė techniškai atidalyti natūra gyvenamąjį namą ir kitus pastatus be proporcingos žalos nekilnojamiesiems daiktams, nepateikė ir žemės sklypo atidalijimo į du atskirus sklypus projektinio pasiūlymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nevertina atsakovo apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų dėl turto atidalijimo natūra, nes šios aplinkybėmis nebuvo nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis).
37. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija neperžengdama apeliacinio skundo ribų patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
38. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), tinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl to tarp šalių kilęs ginčas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo įrodymų vertinimo požymių ar faktų buvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui neteikiant jokių įrodymų ir argumentų, nepagrįsti apelianto teiginiai, kad bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, o tai, kad teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, savaime negali būti vertinama kaip teismo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pažymėtina, jog šalys procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis, 95 straipsnis), todėl teismo nešališkumo klausimas negali būti naudojamas kaip apeliacinio skundo argumentas dėl nepalankaus teismo sprendimo.
39. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai iš jo priteisė išlaidas už turto vertinimą, nes jos nėra tiesiogiai susijusios su šia nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Nors, kaip nurodė pats ieškovas, turto vertinimas buvo atliktas prieš sudarant dovanojimo sutartį tam, kad jis galėtų tinkamai deklaruoti kokios vertės turtas buvo padovanotas, tačiau šia Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos išvada byloje vadovavosi abi šalys ir turto vertinti papildomai nereikėjo, todėl laikytina, kad ir išlaidos už turto vertinimą susijusios su įrodymų pateikimu byloje ir yra pagrįstos.
40. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
41. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš antrosios šalies.
42. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
43. Ieškovui iš atsakovo, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. susipažinimas su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 400 Eur, kurių dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11, 8.20 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.