Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. T. ir M. T. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1870-852/2019 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams R. T., M. T. dėl kreditoriaus teisių gynimo, trečiasis asmuo – L. T.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais R. T. atliktus mokėjimus M. T.: 2015 m. kovo 12 d. 18 000 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 19 d. 29 000 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 19 d. 2 300 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 19 d. 71 000 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 20 d. 19 150 Eur mokėjimą; taikyti restituciją ir įpareigoti lėšų gavėją M. T. grąžinti 139 450 Eur sumą atsakovei R. T.

2. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartimi paskolino R. T. ir jos sutuoktiniui L. T. 3 300 000 Lt (955 746,06 Eur). Paskola nebuvo grąžinta, todėl ieškovas teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš R. T. ir L. T. priteisti negrąžintą paskolą bei palūkanas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo R. T. ir L. T. turtą. 2015 m. kovo 19 d. antstolis I. G. priėmė vykdyti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei atliko vykdymo veiksmus. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017 ieškovo V. M. ieškinį tenkino ir iš L. T. ir R. T. solidariai priteisė 1 571 306,01 Eur.

3. Įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu 2018 m. gegužės 10 d. buvo išduotas vykdomasis raštas. Ieškovas iš R. T. ir L. T. banko sąskaitų išrašų už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. gegužės 19 d. sužinojo, kad dar prieš pateikiant ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovė R. T. iš banko sąskaitų išėmė pinigus grynaisiais, atliko daug pavedimų sutuoktiniui, sūnui, dukrai, tretiesiems asmenims, taip nesąžiningai siekdama išvengti sutartinių įsipareigojimų vykdymo ieškovui. Banko sąskaitų išrašų nurodytu laikotarpiu analizė patvirtina, kad R. T. laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 12 d. (ieškinio pateikimo teismui dienos) iki 2015 m. kovo 20 d. atliko penkis mokėjimo pavedimus sūnui M. T. Šie mokėjimai kaip vienašaliai sandoriai yra neteisėti, atlikti siekiant išvengti ieškovo V. M. kaip kreditoriaus reikalavimų vykdymo ir atitinkamo lėšų arešto.

4. Atsakovas M. T. su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį. Nurodė, kad dar 2015 m. ieškovas žinojo apie L. T. ir R. T. turtinę padėtį. Ieškovas šiuos duomenis turėjo, nes teikė teismui ieškinį dėl skolos priteisimo. Be to, atsakovas nežinojo apie jokius ieškovo teisių pažeidimus, t. y. nežinojo, kad L. T. ir R. T. turi kreditorių. Aplinkybę, jog ieškovas pateikė ieškinį dėl skolos priteisimo, sužinojo iš tėvų po 2015 m. kovo 20 d., kai lėšos jau buvo pervestos. Todėl atsakovo įsitikinimu ieškovas neįrodė jo nesąžiningumo ir tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės. Be to, atsakovas nurodė, kad atsakovė R. T. jam privalėjo pervesti pinigus, nes turėjo grąžinti paskolą, kurią jis buvo suteikęs pagal 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį.

5. Atsakovė R. T. ir trečiasis asmuo L. T. su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį. Nurodė, kad atsakovas M. T. savo tėvams buvo paskolinęs pinigines lėšas. Tai patvirtina 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis, sudaryta tarp M. T. ir L. T. bei R. T.. Vykdydami paskolos sutartį, R. T. ir L. T. buvo sąžiningi ir privalėjo sudaryti ieškovo ginčijamus sandorius, nes jais atsakovė R. T. grąžino pasiskolintas lėšas M. T.. Pažymėjo, kad M. T. buvo paskolinęs 518 000 Lt (150 023,17 Eur) grynaisiais pinigais, šią sumą atsakovė turėjo grąžinti iki 2015 m. kovo 31 d. Be to, L. T. ir R. T. žiniomis, sūnus M. T. pats skolinosi pinigus, kad juos galėtų paskolinti savo tėvams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir panaikino R. T. atliktus mokėjimus M. T.: 2015 m. kovo 12 d. 18 000 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 19 d. 29 000 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 19 d. 2 300 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 19 d. 71 000 Eur mokėjimą; 2015 m. kovo 20 d. 19 150 Eur mokėjimą; taikė restituciją ir iš atsakovo M. T. priteisė 139 450 Eur sumą atsakovei R. T.

7. Teismas nustatė, kad ieškovas V. M. yra R. T. ir L. T. kreditorius. Ieškovo reikalavimo teisė yra atsiradusi iš 2008 m. gruodžio 23 d. paskolos sutarties. Ši ieškovo teisė yra patvirtinta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017. Teismo sprendimas, bylą išnagrinėjus apeliacine ir kasacine tvarka, nebuvo keičiamas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-141-370/2018 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K3-524-701/2018). Teismų sprendimuose yra konstatuota, jog ieškovo reikalavimo teisė į skolininkus R. T. ir L. T. yra atsiradusi 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. suėjus paskolos grąžinimo terminui.

8. Teismas sprendė, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė R. T. 2015 m. kovo 12 d. – 2015 m. kovo 19 d. laikotarpiu, t. y. pinigų pervedimo savo sūnui M. T. metu ir iš karto po to, neturėjo realių finansinių galimybių padengti visą pradelstą skolą ieškovui. Šį faktą įrodo aplinkybės, jog antstoliui I. G. vykdant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo surasta ir aprašyta skolininkų R. T. ir L. T. turto už 281 209 Eur (žemės sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“, UAB „PI Vilnius“, UAB „FSBO“ akcijos). Tuo metu skolininkės R. T. pradelsti įsipareigojimai ieškovui sudarė 1 571 306,01 Eur. Tai reiškia, kad atsakovė R. T. nebuvo faktiškai pajėgi padengti ieškovo skolos. Be to, atsakovė buvo nemoki pagal fizinio asmens nemokumo sampratą, todėl su ieškovu bei kitais kreditoriais, neturinčiais vykdomųjų raštų, privalėjo atsiskaityti penktąja eile kalendorinio eiliškumo tvarka.

9. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovų paaiškinimai ir pateikta 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis įrodo tikruosius atsakovų santykius. Paskolos sutartis yra sudaryta tarp artimų giminaičių, turinčių vienodą procesinį suinteresuotumą šioje byloje, todėl tokio dokumento įrodomoji galia ginčo santykiams yra abejotina. R. T. teisme patvirtino, kad ir anksčiau pervesdavo pinigines lėšas savo sūnui, tačiau iki tol rašytinių paskolos sutarčių su savo sūnumi nesudarinėdavo. Be to, atsakovės R. T. atliktuose mokėjimo pavedimuose mokėjimo paskirtimi nurodyta „sąskaitos papildymas“, o ne paskolos grąžinimas.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovų paskolos santykių tikrumo nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys. Byloje neįrodyta M. T. finansinė galimybė 2014 m. kovo mėn. suteikti motinai R. T. tokio dydžio paskolą. Teismas neturi pagrindo remtis atsakovų paaiškinimais, kad tokią pinigų sumą M. T. prieš mirtį paliko močiutė J. T. Šią aplinkybę atsakovai įrodinėjo tik mirties liudijimu, o toks dokumentas akivaizdžiai nėra tinkamas įrodymas palikimo priėmimo faktui įrodyti. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutartis yra realinė, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovo ginčijami mokėjimo pavedimai iš tikrųjų susiklostė atsakovų sudarytos paskolos sutarties pagrindu, kurį atsakovė R. T. privalėjo įvykdyti ir neva įvykdė ginčijamais bankiniais mokėjimo pavedimais.

11. Teismas pažymėjo, kad tarp artimų giminaičių sudaryto sandorio nesąžiningumo prezumpcija negalėtų būti paneigta net ir pripažinus, jog R. T. atlikdama ginčijamus mokėjimo pavedimus grąžino M. T. 518 000 Lt (150 023,17 Eur) skolą, kurią jis buvo suteikęs pagal 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartį. Net ir esant šiam įsipareigojimui, atsakovė pirmiau turėjo grąžinti skolą ieškovui V. M., kurios terminas pagal kalendorinį eiliškumą buvo suėjęs pirmiau. Grąžindama vėlesnę skolą savo sūnui atsakovė elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, t. y. nepaisė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio reikalavimų. Kita vertus, pinigų pervedimas yra vienašalis sandoris, todėl actio Pauliana taikymui nereikia nustatyti konkretaus pinigų gavėjo M. T. nesąžiningumo.

12. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į artimus ieškovo santykius su atsakovais (atsakovė R. T. ir ieškovo sutuoktinė yra seserys), tikėtina, jog ieškovas galėjo netiesiogiai informuoti atsakovus apie pareikštą ieškinį, o atsakovės mokėjimo pavedimai atspindi jos nesąžiningą elgesį, t. y. žinojimą apie pareikštą ieškinį ir siekį išvengti prievolės įvykdymo.

13. Teismas sprendė, kad vienerių metų ieškinio senatis nėra praleista. Į bylą pateiktas atsakovės R. T. banko sąskaitos išrašas yra padarytas 2015 m. gegužės 20 d., tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, kad nuo to momento ieškovui tapo žinoma apie tai, kad atliktais mokėjimo pavedimais yra pažeidžiamos jo, kaip kreditoriaus, teisės. Teisė reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu ieškovui atsirado tik nuo 2018 m. gegužės 8 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017. Iki to laiko ieškovo reikalavimo teisė buvo ginčijama, todėl ieškovas neturėjo teisinio pagrindo pareikšti actio Pauliana ieškinį. Be to, atsakovės R. T. atliktų mokėjimo pavedimų tikrosios aplinkybės paaiškėjo tik po to, kai ieškovas pareiškė šį ieškinį. Tik su atsiliepimu atsakovai nurodė aplinkybes, kad mokėjimai buvo vykdomi pagal kitus sandorius, pagrįstus paskolos sutartimi. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas V. M. vien iš mokėjimų pavedimų galėjo suprasti apie tai, kad tokie mokėjimai pažeidžia jo teises.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

14. Atsakovė R. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vienerių metų ieškinio senatis nėra praleista. Byloje pateiktas atsakovės R. T. banko sąskaitos išrašas yra padarytas 2015 m. gegužės 20 d. Taigi ieškovui teisė reikšti ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo atsirado ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 20 d., kai ieškovas savo iniciatyva gavo atsakovės sąskaitos išrašą. Ieškovas šia teise nepasinaudojo iki pat 2018 m. birželio 18 d., kai pateikė ieškinį teismui, todėl praleido senaties terminą.

14.2. Jei teismas nustatė, jog ieškovo V. M. reikalavimo teisė į solidarius skolininkus R. T. ir L. T. yra atsiradusi nuo 2011 m. gruodžio 31 d., tai atitinkamai ieškinio senaties terminas ieškiniui pateikti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas taip pat praleistas, nes aptariamu atveju jis suėjo 2012 m. gruodžio 31 d., o ieškinys pateiktas tik 2018 m. birželio 18 d.

14.3. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina atsakovų nesąžiningumo. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo leista vykdyti skubiai, t. y. jos nesiunčiant atsakovams. Antstolis patvarkymus dėl šios nutarties taip pat įvykdė be atsakovų žinios. Tai reiškia, kad atsakovai nežinojo ir negalėjo žinoti apie ieškovo pateiktą ieškinį. Be to, atsakovė iki ginčo pavedimų atlikimo nuolat pervesdavo pinigines sumas savo vaikams, todėl akivaizdu, jog atsakovų nesąžiningumas neįrodytas.

14.4. Teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė buvo nemoki pagal fizinio asmens nemokumo sampratą ir dėl to su ieškovu bei kitais kreditoriais, neturinčiais vykdomųjų raštų, privalėjo atsiskaityti penktąją eile kalendorinio eiliškumo tvarka. Tiek atsakovas M. T., tiek ieškovas ginčo pavedimų atlikimo metu buvo tos pačios penktosios eilės kreditoriai. Teisės aktuose ir teismų praktikoje nėra imperatyviai nustatyta, kad atsiskaitymas su tos pačios eilės kreditoriumi, suteikiant jam pirmenybę reiškia nesąžiningumą. Be to, 2019 m. vasario 15 d. atsakovės atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, todėl veiksmai atliekant pavedimus nebuvo pripažinti nesąžiningais.

14.5. R. T. žinojo, kad jos sūnus M. T. ir kiti anūkai iš močiutės J. T. gavo dovanų pinigines lėšas, todėl ir skolinosi iš sūnaus, žinodama, kad pinigus jam grąžins. Ginčijami sandoriai jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą praktiką. Ginčijami pavedimai atlikti tuomet, kai atsakovė nežinojo apie ieškovo pareikštą ieškinį ir ieškinio reikalavimus. Juolab, šių aplinkybių nežinojo M. T., todėl byloje esančiais įrodymais nėra nustatytas atsakovų nesąžiningumas.

14.6. Byloje neįrodyta, kad M. T. neturėjo lėšų paskolai suteikti. Atsakovai teismui nurodė, kad R. T. paskolintas lėšas M. T., jo brolis bei sesuo 2011 m. pabaigoje – 2012 m. pradžioje buvo gavę iš savo močiutės prieš pat jos mirtį. Atsakovai prašė teismo iškviesti liudyti M. T. ir R. T., kurie, kaip ir atsakovas M. T., prieš J. T. mirtį buvo gavę iš močiutės lėšų grynaisiais pinigais. Tačiau teismas šio atsakovų prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui yra baigtas. Tačiau byloje buvo pasikeitusi teismo sudėtis, todėl bylos nagrinėjimas turėjo būti pradėtas nuo pradžių. Teismas nepagrįstai atsisakė kviesti nurodytus liudytojus ir todėl padarė procesinių teisės normų pažeidimus.

14.7. Ieškovas nenuginčijo pateiktos paskolos sutarties. Tai reiškia, jog ieškovas nepaneigė, jog M. T. turėjo lėšų paskolai suteikti ir ši aplinkybė niekaip nepaneigta. Teismas rėmėsi deklaratyviais samprotavimais, nurodydamas, kad dokumento įrodomoji galia yra abejotina. Šis teismo motyvas yra neparemtas faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais.

15. Atsakovas M. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Ieškovas 2019 m. vasario 13 d. vykusio teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus patvirtino, kad informaciją apie pavedimus jis sužinojo iš antstolio I. G., priėmusio vykdyti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės R. T. atžvilgiu. Taigi, priešingai nei sprendė teismas, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas apie atsakovės turtinę padėtį bei atsakovės atliktus ginčijamus pavedimus sūnaus M. T. naudai sužinojo 2015 m. gegužės mėn.

15.2. Vykdant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo nustatyta, kad R. T. ir L. T. turėjo turto už 281 209 Eur. Taigi, ieškovui jau žinant apie savo turimą reikalavimo teisę dėl skolos grąžinimo, skolininkams negrąžinant skolos beveik ketverius metus bei ieškovui gavus iš antstolio informaciją apie R. T. turtinę padėtį, įskaitant atliktus ginčijamus pavedimus, ieškovas puikiai suvokė (turėjo suprasti), kad ginčijami sandoriai galimai pažeidžia jo teises bei atitinkamai galėjo imtis veiksmų savo pažeistoms teisėms apginti.

15.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2014 m. kovo 24 d. tarp M. T. ir R. T. buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis. Ši sutartis nėra nuginčyta, todėl paskolos sutartis laikytina galiojančia bei atitinkančia teisės aktų reikalavimus. Kiti byloje esantys įrodymai – trečiojo asmens L. T. raštiškas pakvitavimas paskolos sutartyje, išrašai iš atsakovės R. T. banko sąskaitos bei M. T. raštiškas patvirtinimas apie paskolos grąžinimą patvirtina, kad atsakovė R. T. pinigines lėšas pagal sudarytą paskolos sutartį gavo, o ginčijami pavedimai buvo atlikti atsakovei R. T. vykdant paskolos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Taigi įrodymai patvirtina, kad ginčijami pavedimai buvo atlikti atsakovei vykdant jai paskolos sutartimi nustatytą teisinę pareigą (prievolę). Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neturėjo pareigos atlikti ginčijamus pavedimus.

15.4. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių, taip pat patvirtinimai dėl paskolos suteikimo (grąžinimo) sudaro pagrindą preziumuoti, kad paskolos sutartis sudaryta bei, kad piniginės lėšos buvo perduotos paskolos gavėjui. Ieškovui nesutinkant su šiais byloje esančiais įrodymais, būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, kad tokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir (ar) pinigai faktiškai nebuvo perduoti sandorio šalims. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas be savo subjektyvių samprotavimų dėl šios sutarties ir jos pagrindu atliktų ginčijamų pavedimų tariamumo nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad sandoriai nebuvo sudaryti paskolos sutarties pagrindu ir, kad sandorio šalys negavo lėšų pagal šią paskolos sutartį.

15.5. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė apie ieškovo ketinimą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo neva sužinojo iki ieškinio pateikimo byloje dėl skolos priteisimo. Taigi akivaizdu, kad be ieškovo subjektyvaus pobūdžio teiginių dėl R. T. ir L. T. žinojimo apie jų atžvilgiu inicijuotą ginčą, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų šiuos ieškovo teiginius bei paneigtų atsakovų sąžiningumą.

15.6. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2019 m. sausio 25 d. nutartimi tenkino atsakovo M. T. prašymą dėl teisėjos Jadvygos Mardosevič nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo. Nors teismo sudėtis pasikeitė, byla nebuvo pradėta nagrinėti iš pradžių. Naujos sudėties teismas negavo šalių sutikimo dėl bylos nagrinėjimo nuo paskutinio procesinio veiksmo, teismas nesiteiravo proceso dalyvių nuomonės šiuo klausimu, o tik nurodė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasirengta paruošiamųjų dokumentų būdu bei perėjo prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Taigi, šiuo atveju buvo pažeistos civilinio proceso teisės normos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas.

15.7. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu duodamas paaiškinimus nurodė naujas aplinkybes, t. y., kad jis apie bylos dėl skolos priteisimo inicijavimą atsakovę R. T. ir trečiąjį asmenį L. T. neva informavo dar iki ginčijamų pavedimų atlikimo ir ieškinio dėl skolos priteisimo pateikimo teismui dienos. Atsakovė R. T. teismo posėdžio metu šias aplinkybes neigė bei nurodė, kad apie ieškovo pareikštą ieškinį sužinojo po pavedimų atlikimo gavusi teismo pranešimą kartu su nutartimi dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsižvelgiant į tai, kad šios naujos faktinės aplinkybės paaiškėjo tik teismo posėdžio metu, be to, atsakovas M. T. ieškovo 2015 m. inicijuotoje byloje jokia procesine padėtimi nedalyvavo, dėl to jam šios bylos duomenys nebuvo žinomi ir prieinami, atsakovas M. T. prašė teismo prijungti Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-55-577/2017 medžiagą prie nagrinėjamos bylos. Teismas atsisakė tenkinti M. T. prašymą motyvuodamas tuo, kad šių įrodymų prijungimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei toks prašymas galėjo būti reiškiamas anksčiau. Tačiau teismo atsisakymas tenkinti šį atsakovo prašymą yra nepagrįstas, nes proceso operatyvumui negali būti suteiktas prioritetas prieš teisingą bylos išnagrinėjimą.

16. Ieškovas V. M. atsiliepimo į atsakovų apeliacinius skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

18. Atsakovė R. T. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2019 m. vasario 15 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2015 m. kovo 19 d. ir 2018 m. birželio 4 d. antstolio patvarkymus, 2015 m. kovo 19 d. turto aprašą, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties kopiją.

19. Ieškovas V. M. 2020 m. kovo 17 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – vykdomosios bylos Nr. 0174/18/01242 pirmo ir antro tomų kopijas, 2018 m. liepos 19 d. pranešimą apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, ieškinių dėl UAB „Antarija“ perleisto turto ir akcijų kopijas, ieškinių dėl UAB „Korlena“ perleisto turto ir akcijų kopijas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 sprendimo ir 2019 m. kovo 7 d. nutarties kopijas, 2019 m. vasario 15 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. ir 2019 m. kovo 14 d. nutarčių kopijas.

20. Atsakovas M. T. 2020 m. kovo 31 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – VĮ Registrų centro duomenis apie juridinį asmenį UAB „PI Vilnius“; 2015 m. spalio 7 d. V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; 2015 m. kovo 19 d. antstolio sudarytus turto aprašus; R. T. ir L. T. banko sąskaitų išrašus; 2014 m. rugsėjo 2 d. UAB „Carautus“ vienintelio akcininko sprendimą; Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašus.

21. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019).

23. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Apeliacinės instancijos teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad naujų įrodymų pateikimas yra pagrįstas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų laikymąsi, byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016, kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2015 m. kovo 19 d. antstolio patvarkymai ir 2015 m. kovo 19 d. turto aprašas yra pateikti į bylą kartu su ieškiniu ir priimti pirmosios instancijos teismo, todėl pakartotinai jų prijungimo klausimas nesprendžiamas. Kitose bylose priimti teismų procesiniai sprendimai nelaikytini naujais įrodymais CPK 314 straipsnio prasme, todėl jų pridėjimo prie bylos klausimas taip pat nesprendžiamas. Kiti ieškovo ir atsakovų pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra susiję su bylos esme, todėl gali būti reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šalių pateikti nauji įrodymai, atsižvelgiant į jų kiekį bei apimtį, neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, taip pat nėra pagrindo išvadai, jog šalys piktnaudžiauja vėlesne įrodymų pateikimo teise. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi ir teisėjų kolegijos pirmininkės ir pranešėjos 2020 m. kovo 17 d. bei 2020 m. kovo 19 d. rezoliucija buvo sudaryta galimybė šalims pasisakyti dėl naujų įrodymų turinio vertinimo. Taigi šalys yra susipažinusios su naujais įrodymais, dėl jų vertinimo ieškovas pasisakė 2020 m. kovo 17 d., o atsakovas M. T. 2020 m. kovo 20 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kurie taip pat priimami ir vertinami.

Dėl procesinių normų pažeidimo

25. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė procesinių normų pažeidimus, dėl kurių priėmė neteisėtą nutartį. Atsakovų teigimu, pasikeitus pirmosios instancijos teismo sudėčiai byla nebuvo pradėta nagrinėti iš pradžių. Be to, naujos sudėties teismas negavo šalių sutikimo dėl bylos nagrinėjimo nuo paskutinio procesinio veiksmo, teismas nesiteiravo šalių nuomonės šiuo klausimu, o tik nurodė, kad bylos nagrinėjimui buvo pasirengta paruošiamųjų dokumentų būdu bei perėjo prie bylos nagrinėjimo iš esmės.

26. Proceso teisės normų pažeidimai, kurie yra pagrindas naikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą, yra dviejų rūšių, besiskiriantys savo pobūdžiu ir teisiniais padariniais. Pirma, absoliutūs ir santykinai absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nustatyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Prie CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų priskiriami esminių proceso teisės normų pažeidimai, kurie rodo, kad tinkamo proceso žemesnės instancijos teisme praktiškai nebuvo. Teismui nustačius bent vieną iš šių pagrindų teismo sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo. CPK 329 straipsnio 3 dalyje nurodyti pagrindai taikomi tuomet, kai asmuo, kurio teisės pažeistos, jais remiasi apeliaciniame ar kasaciniame skunde. Antra, kiti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokie proceso teisės pažeidimai sukelia materialinius teisinius padarinius – neteisingą bylos išsprendimą. Todėl šiuo atveju teismas turi nustatyti ne tik proceso teisės pažeidimą, bet ir aplinkybę, ar toks pažeidimas turėjo įtakos priimto teismo sprendimo ar nutarties teisėtumui, t. y. būtina konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp proceso teisės pažeidimo ir sprendimo ar nutarties neteisėtumo. Taigi ši norma draudžia naikinti sprendimą vien tik dėl formalių, neesminių proceso teisės pažeidimų. Tokia taisyklė tiesiogiai įtvirtinta ir CPK 328 straipsnyje, draudžiančiame iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ar nutartį panaikinti vien formaliais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-1075/2019 42 punktas).

27. Bylos duomenimis nustatyta, kad civilinė byla 2018 m. birželio 19 d. automatinio paskirstymo būdu buvo paskirta nagrinėti teisėjai Jadvygai Mardosevič. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė 2019 m. sausio 25 d. nutartimi tenkino atsakovo M. T. pareiškimą ir nušalino teisėją Jadvygą Mardosevič nuo civilinės bylos nagrinėjimo, siekiant išvengti bet kokių abejonių teismo nešališkumu (tarp teisėjos išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-55-577/2017 ir nagrinėjamos bylos esant tarpusavio ryšiui). Iki teisėjos nušalinimo buvo pasirengta bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2019 m. vasario 12 d. žodinio proceso tvarka.

28. Iš 2019 m. vasario 12 d. teismo posėdžio garso įrašo ir informacinės pažymos matyti, kad byloje dalyvaujantiems asmenims buvo pristatyta teismo sudėtis, atkreipiant dėmesį į pasikeitusią teismo sudėtį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pasikeitusios sudėties teismas 2019 m. vasario 12 d. teismo posėdyje ne iš karto perėjo prie bylos nagrinėjimo iš esmės, o sprendė šalių procesinius prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir prijungimo, liudytojų iškvietimo į teismo posėdį. Pažymėtina, kad atsakovai prašymą iškviesti liudytojus pateikė tik pasikeitusios sudėties teismui ir toks prašymas buvo atmestas ne dėl to, kad buvo pasibaigęs pasiruošimas bylos nagrinėjimui, o teismui pripažinus, kad prašomų apklausti liudytojų (atsakovės R. T. kitų vaikų) parodymai negali būti laikomi tinkamais patvirtinti faktą, jog atsakovai R. T. ir M. T. tarpusavyje sudarė paskolos sutartį ir paskola atsakovei buvo išmokėta grynaisiais pinigais.

29. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinio pažeidimo, dėl kurio byla galėjo būti išnagrinėta netinkamai. Net ir pripažinus, kad pirmosios instancijas teismas tiesiogiai nepasiteiravęs šalių dėl CPK 16 straipsnio 2 dalies taikymo (tolesnio bylos nagrinėjimo pasikeitus teismo sudėčiai) padarė pažeidimą, nagrinėjamu atveju toks procesinis pažeidimas galėtų būti laikomas tik formaliu.

30. Pirmosios instancijos teismo atsisakymas pridėti prie nagrinėjamos bylos Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-55-577/2017 taip pat nelaikytinas procesiniu pažeidimu, sudarančiu pagrindą keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri reikšmingi faktai byloje nustatomi, ištyrus ir įvertinus įrodymus, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011, kt.).

32. Nagrinėjamu atveju atsakovai nenurodė kokie konkrečiai duomenys yra Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti aplinkybes, susijusias su ieškovo žinojimu apie ginčijamus pavedimus, kitas aplinkybes, kurios atsakovų teigimu, yra esminės vertinant R. T. ir M. T. sąžiningumą, taikant ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos manymu, vien formalus kitos civilinės bylos medžiagos prijungimas prie nagrinėjamos bylos neatitinka civilinio proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų. Be to, dalis dokumentų iš nurodytos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos jau yra pateikti į šią bylą. Apeliacinės instancijos teismas buvo sudaręs galimybę šalims atskirai pasisakyti dėl ieškinio senaties taikymo ir pateikti įrodymus. Taigi šalys turėjo galimybę atskirai susipažinti su išnagrinėta Vilniaus apygardos teismo civiline byla ir pateikti joje esančių, jų manymu teisingam ginčo išsprendimui reikšmingų, dokumentų kopijas.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų

33. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorius nuo nesąžiningų skolininkų, vengiančių vykdyti jų atžvilgiu turimas prievoles. CK 6.66, 6.67 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia kreditoriui teisę nuginčyti jo teises pažeidžiančius skolininko sandorius ir apginti savo teisėtą interesą gauti prievolės įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 38 punktas).

34. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017 47 punktą).

35. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniuose skunduose nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė R. T. neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, atsakovų teigimu, byloje nebuvo įrodytas ir jų nesąžiningumas, taip pat be pagrindo netaikytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Dėl sandorių sudarymo privalomumo

36. Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu tik tuo atveju, jeigu skolininkas jo sudaryti neprivalėjo (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Ši sąlyga paprastai visų pirma suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006).

37. Kasacinio teismo nurodoma, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 22 punktas).

38. Nagrinėjamu atveju privalėjimą sudaryti ginčo sandorius (atlikti mokėjimo pavedimus) atsakovė R. T. įrodinėjo aplinkybe, kad tarp jos ir sūnaus (atsakovo) M. T. 2014 m. kovo 24 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria paskolos davėjas M. T. paskolino 518 000 Lt paskolos gavėjai R. T., kuri įsipareigojo šiuos pinigus grąžinti iki 2015 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas abejoti aplinkybe, jog tarp atsakovų susiklostė paskolos teisiniai santykiai, kadangi paskolos sutartis sudaryta tarp artimų giminaičių, paskolos santykių tikrumo nepatvirtina jokie kiti objektyvūs duomenys, byloje nebuvo įrodyta M. T. galimybė suteikti tokio dydžio paskolą.

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymi, kad į bylą nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie leistų įsitikinti tarp atsakovų sudarytos paskolos sutarties tikrumu ir aplinkybe, kad ginčijamais mokėjimo nurodymais atsakovė grąžino paskolą sūnui. Paskolos sutarties sudarymo faktas buvo grindžiamas tik pačių atsakovų pasirašyta paskolos sutartimi, joje padarytais atsakovo M. T. įrašais (pakvitavimais) dėl paskolos grąžinimo dalimis ir atsakovų paaiškinimais, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs. Atsakovai bylos nagrinėjimo pradžioje nurodė, kad M. T. pats skolinosi pinigus, kad juos galėtų paskolinti savo tėvams, vėliau teigė, kad sūnus pinigus grynaisiais gavo kaip dovaną iš močiutės, prieš pat jos mirtį. Tačiau nė viena atsakovų iškelta versija nebuvo pagrįsta įrodymais. Vien į bylą pateiktas atsakovo M. T. močiutės J. T. mirties liudijimas nepatvirtina nei pinigų turėjimo, nei jų perdavimo fakto. Šių aplinkybių tikrumo, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, negali patvirtinti ir atsakovų prašyti iškviesti liudytojai – kiti atsakovės vaikai, kadangi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi.

40. Pažymėtina, kad atsakovė R. T. neįvardijo kokiu tikslu iš sūnaus skolinosi pinigines lėšas, kur jas konkrečiai panaudojo. Ginčijamuose mokėjimo nurodymuose, kurie atsakovų teigimu patvirtina 2014 m. kovo 24 d. sutartimi atsakovei suteiktos paskolos grąžinimą sūnui, mokėjimo paskirtis nurodyta „sąskaitos papildymas“. Atsakovė R. T. nepaaiškino, kodėl mokėjimų nurodymų paskirtis nesutapo su jos byloje įrodinėjama paskirtimi, t. y. paskolos grąžinimu.

41. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad ieškovui nesutinkant su šiais byloje esančiais įrodymais, būtent ieškovui teko pareiga įrodyti, kad 2014 m. kovo 24 d. paskolos sutartis nebuvo sudaryta ir paskolos pinigai faktiškai nebuvo perduoti atsakovei pagal sutartį. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Taigi atsakovams teigiant, kad mokėjimo pavedimai buvo atliekami vykdant paskolos sutartį, neužteko pateikti vien pačios sutarties (jos kopijos), kilus abejonėms atsakovai privalėjo pateikti ir įrodymus, kad sutartis faktiškai buvo sudaryta ir vykdoma. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą). Šiuo atveju reikalavimas ieškovui įrodyti, kad atsakovė negavo pinigų pagal paskolos sutartį, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Todėl, jei atsakovai teigė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir atsakovas M. T. atsakovei R. T. ją suteikė grynaisiais pinigais, jie turėjo būti pajėgūs įrodyti tokių faktinių aplinkybių buvimą.

Dėl atsakovų (ne)sąžiningumo

42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant bendrojo sąžiningumo principo turinį CK 6.66 straipsnio kontekste, nurodoma, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-403/2018 47 punktą).

43. CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio tenka atsakovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2013). Pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus teisėtus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais savo artimaisiais giminaičiais.

44. Esant neginčijamai aplinkybei, kad atsakovės R. T. mokėjimo pavedimai buvo atlikti sūnui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas, todėl šią prezumpciją privalėjo paneigti nuo ieškinio besiginantys atsakovai. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose atsakovai savo sąžiningumą įrodinėjo pagrindine aplinkybe, kad atliekant lėšų pervedimą atsakovams nebuvo žinoma apie ieškovo pareikštą ieškinį ir nurodytoje byloje taikomas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas M. T. papildomai nurodė, jog nežinojo apie tėvų kreditorius.

45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bendrąja prasme sąžiningumo principo turinys sietinas su asmens atsižvelgimu į teisėtus kito asmens interesus – ar jis rūpestingai ir teisingai veikia kitos šalies, į kurios teisėtus interesus jis turi atsižvelgti, atžvilgiu. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus – rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 47 punktas).

46. Atkreiptinas dėmesys, kad objektyvusis sąžiningumo principo kriterijus – ką asmuo turėjo žinoti, veikdamas teisingai ir protingai, – CK 6.66 straipsnio kontekste suponuoja trečiojo asmens pareigą veikti aktyviai, t. y. domėtis skolininko turtine padėtimi, galima sandorio įtaka skolininko ir jo kreditorių interesams. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

47. Taigi siekdami paneigti nesąžiningumo prezumpciją atsakovai turėjo įrodyti, kad sudarant sandorius (atliekant pavedimus) buvo atsižvelgta į kreditoriaus (ieškovo) interesus. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės byloje įrodinėjamos nebuvo. Bendro pobūdžio neigimas, kad atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovo pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo, nepagrindžia rūpestingo ir teisingo veikimo kitos šalies (kreditoriaus), į kurio teisėtus interesus skolininkas turi atsižvelgti, atžvilgiu. Be to, skolininko pareiga būti sąžiningu kreditoriaus atžvilgiu – atsižvelgti į pastarojo interesus, atsiranda ne nuo ieškinio dėl skolos priteisimo pareiškimo teismui dienos, o nuo prievolinių teisinių santykių pradžios. Byloje nėra ginčo, kad atsakovei buvo žinoma apie jos ir ieškovo sutartinius teisinius santykius. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017 konstatuota, kad ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę ir jos sutuoktinį atsirado nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Todėl nepriklausomai nuo to, atsakovė žinojo ar nežinojo apie ieškovo pareikštą ieškinį, atsakovė privalėjo veikti rūpestingai ir atidžiai, t. y. nesant objektyvaus pagrindo nemažinti savo turto.

48. Atsakovas M. T., siekdamas paneigti savo nesąžiningumą, turėjo įrodyti, kad prieinamais būdais pasidomėjo tėvų kreditoriais ir turtu. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik deklaratyviai nurodė, kad tėvų kreditoriai jam nebuvo žinomi, tačiau vien to nesąžiningumo prezumpcijai paneigti nepakanka. Įvertinusi atsakovų giminystės ryšį, aplinkybę, kad atsakovės R. T. vaikai, įskaitant M. T., dalyvauja atsakovės ir jos sutuoktinio šeimos versle, yra juridinių asmenų akcininkai, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad atsakovas M. T. neturėjo galimybės pasidomėti tėvų kreditoriais – atsakovės skola ieškovui.

Dėl ieškinio senaties taikymo

49. Actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje atsakovai ieškovo pareikštam ieškiniui prašė taikyti vienerių metų ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes.

50. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio senatis nepraleista, kadangi teisė reikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu ieškovui atsirado tik nuo 2018 m. gegužės 8 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017. Teismas nurodė, kad iki to laiko ieškovo reikalavimo teisė buvo ginčijama, todėl ieškovas neturėjo teisinio pagrindo pareikšti actio Pauliana ieškinį. Teismas pažymėjo, kad nors į bylą pateiktas atsakovės banko sąskaitos išrašas yra padarytas 2015 m. gegužės 20 d., tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, kad nuo to momento ieškovui tapo žinoma apie tai, kad atliktais mokėjimo pavedimais yra pažeidžiamos jo, kaip kreditoriaus, teisės.

51. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą. Atsakovų teigimu, ieškovo į bylą pateiktas atsakovės R. T. banko sąskaitos išrašas yra padarytas 2015 m. gegužės 20 d., todėl teisė reikšti ieškinį dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo ieškovui atsirado būtent nuo šio momento, t. y. kai ieškovas savo iniciatyva gavo atsakovės R. T. banko sąskaitos išrašą ir suprato apie galimai pažeistas savo teises.

52. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties – sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas – su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-378/2016). Taigi actio Pauliana ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

53. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo reikalavimo teisė į atsakovę R. T. ir jos sutuoktinį L. T. kilo iš tarp jų ir ieškovo 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytos paskolos sutarties. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-55-577/2017 konstatuota, kad ieškovo reikalavimo teisė į minėtus skolininkus atsirado nuo 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. suėjus paskolos grąžinimo terminui. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas turėtų būti siejamas su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo įsiteisėjimu, kadangi skolos priteisimas, pagal teismų formuojamą praktiką, yra tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011).

54. Nepaisant to, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad ieškinio senaties termino eiga turėjo būti skaičiuojama nuo 2015 m. gegužės 20 d. ir spręsti, jog ieškovas V. M. praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

55. CK 1.124 straipsnis numato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą, tai yra ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017). Taigi asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016, kt.).

56. Pripažinęs, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nuo realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

57. Nagrinėjamoje byloje esantys ir apeliacinės instancijos teismui naujai pateikti įrodymai leidžia spręsti, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą suprato laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. birželio 15 d. (ieškinys šioje byloje pateiktas 2018 m. birželio 18 d.), t. y. tuomet, kai ieškovas iš karto po Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo įsiteisėjimo kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo į antstolį, kuris atlikęs vykdymo veiksmus ir surinkęs informaciją apie R. T. ir L. T. turtinę padėtį, nustatė, kad nurodyti asmenys negali įvykdyti teismo sprendimo (neturi pakankamai turto).

58. Atsakovų nurodytą teiginį, kad ieškovas suprato (turėjo suprasti) apie savo teisių pažeidimą 2015 m. gegužės 20 d. gavęs atsakovės banko sąskaitos išrašus, iš kurių buvo matyti, kad atsakovė savo sūnui atliko ginčijamus mokėjimo pavedimus, paneigia ieškovo nurodytos ir faktiniais duomenimis pagrįstos aplinkybės. Visų pirma tai, kad ieškovui inicijuojant bylą dėl skolos priteisimo iš R. T. ir L. T., pastarųjų atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi buvo areštuotas atsakovei R. T. ir jos sutuoktiniui priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, piniginės lėšos taip pat turtinės teisės, įskaitant jiems priklausančios UAB „PI Vilnius“, UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ UAB „FSBO“ akcijos. Antra aplinkybė, kad dviem iš R. T. ir jos sutuoktiniui priklausančių įmonių – UAB „PI Vilnius“ ir UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ priklausė didelės vertės nekilnojamasis turtas – 33 butai (duomenys neskelbtini). Ir trečia aplinkybė, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – draudimo R. T. ir L. T. balsuoti UAB „PI Vilnius“ ir UAB „Projektavimo ir restauravimo institutas“ akcininkų susirinkimuose esminiais klausimais, kuriais jie gali spręsti dėl turto perleidimo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, jog ieškovui nebuvo galimybės suprasti, kad taikomų laikinųjų apsaugos priemonių (jų pobūdžio ir masto) neužteks sprendimo įvykdymui užtikrinti.

59. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo M. T. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytomis aplinkybėmis, kad įvertinus ieškovo atliktus veiksmus, renkant duomenis iš registrų apie skolininkų ir jiems priklausančių įmonių turtą, ieškovas dar 2015 m. gegužės – spalio mėn. suprato, kad dėl skolininkų atliekamo turto perleidimo tretiesiems asmenims, ieškovo reikalavimas dėl skolos grąžinimo nebus įvykdytas. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo renkami duomenys buvo naudojami bylai dėl skolos priteisimo inicijuoti ir joje įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, taip pat laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – įrodyti skolininkų nesąžiningumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad prašymas dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (akcininkų teisių suvaržymo) teismui buvo pateiktas nedelsiant, t. y. po to, kai ieškovas gavo registrų duomenis apie tai, jog UAB „PI Vilnius“ perleidinėja jai priklausantį turtą. Pažymėtina, kad iki papildomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo dalis UAB „PI Vilnius“ turto buvo perleista atsakovui M. T. priklausančiai UAB „Korlena“, kurios akcijos anksčiau priklausė ir atsakovei R. T. bei jos sutuoktiniui L. T. Taigi turto judėjimas tarp atsakovei ir jos sutuoktiniui priklausančių įmonių bei akcininkų pasikeitimai patvirtina aplinkybę, kad nagrinėjamoje byloje ginčijamas teisės pažeidimas nebuvo akivaizdus, t. y. ieškovui nebuvo pagrindo suvokti, kad sąskaitos išrašuose užfiksuoti ginčo mokėjimo pavedimai ateityje esmingai paveiks atsakovės turtinę padėtį. Aplinkybė, kad ieškovas yra teisininkas, savaime neįpareigoja ieškovą sekti visus jo skolininkų atliekamus sandorius.

Dėl bylos procesinės baigties

60. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. Atmetus apeliacinius skundus, atsakovai R. T. ir M. T. neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Byloje nėra duomenų apie ieškovo V. M. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis).

63. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi tenkinti atsakovų prašymai atidėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki galutinio procesinio sprendimo apeliacinėje instancijoje priėmimo. Apeliacinius skundus atmetus, iš atsakovų priteisiama po 2 021 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už skundus, valstybei (CPK 84 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir M. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 2 021 Eur (du tūkstančius dvidešimt vieną eurą) žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinius skundus, valstybei.