Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. L. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-277-1067/2022 pagal ieškovų V. L. ir R. B. ieškinį atsakovei poilsio namų patalpų savininkų bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ dėl bendrijos 2020 m. liepos 12 d. susirinkime priimto nutarimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, V. B., G. K., uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, R. D., E. D., I. S., A. S., Ą. S., M. M., T. K., J. R., B. G. R., R. J., A. V., I. M. J., I. Ž., A. S., S. S., R. V., J. V., K. M., J. M., D. A., M. A., L. B., S. B., E. B., uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“, J. B., A. S., V. S., J. M. (J. M.), E. N., S. B., B. E., A. E., S. M., S. D., G. N. Š., S. Š., A. Š., V. R., S. A. K., E. K., V. K., T. I., R. Z., G. B., R. J., P. M., G. M., M. T., I. T., D. K., I. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

11. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl bendrijos susirinkime priimto nutarimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl faktinių aplinkybių

12. Poilsio namų patalpų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ administruojamame pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui V. L. nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – poilsio patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 56,39 kv. m, kartu su rūsiu, 11,96 kv. m, pažymėtu R-11, ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 1-25 (1/8 iš 10,21 kv. m), 2-24 (1/6 iš 9,6 kv. m), 2-53 (1/3 iš 9,86 kv. m), R-1 (1/22 iš 32,33 kv. m), R-12 (1/22 iš 14,93 kv. m), R-14 (1/22 iš 6,39 kv. m), R-15 (1/22 iš 22,99 kv. m), R-16 (1/22 iš 5,83 kv. m), R-17 (1/22 iš 2,43 kv. m), R-2 (1/22 iš 5,86 kv. m), R-3 (1/22 iš 18,45 kv. m), R-5 (1/22 iš 12,69 kv. m), R-7 (1/22 iš 11,92 kv. m).

13. Bendrijos administruojamame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui R. B. ir S. B. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – poilsio patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 63,66 kv. m, kartu su rūsiu, 14,64 kv. m, pažymėtu R-2, ir bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis 1-5 (1/6 iš 4,89 kv. m), 2-5 (1/3 iš 5,04 kv. m), R-1 (1/18 iš 36,87 kv. m), R-4 (1/18 iš 19,07 kv. m), R-5 (1/18 iš 7,12 kv. m), R-6 (1/18 iš 15,94 kv. m), R-7(1/18 iš 12,75 kv. m).

14. Bendrija pastato patalpų savininkams kas mėnesį rengia mokėjimo nurodymus už komunalines paslaugas (buhalterijos paslaugas, kompensacinį fondą, pirmininko atlyginimą, banko paslaugas, bendro naudojimo elektrą, pastato lauko ir vidaus valymą), šalto vandens apskaitą, kaupiamąsias lėšas, tikslines įmokas. Pagal ieškovų pateiktus mokestinius nurodymus nuo 2020 m. sausio mėnesio iki 2021 m. balandžio mėnesio nustatyta, jog mokesčiai Bendrijos nariams skaičiuojami atsižvelgiant į kvadratūrą: mokėjimo nurodymuose už 2020 m. kovo mėnesį ir ankstesniuose ieškovo V. L. mokesčiams taikoma kvadratūra nurodyta 56,39 kv. m, ieškovo R. B. mokesčiams taikoma kvadratūra nurodyta 63,66 kv. m; mokėjimo nurodymuose už 2020 m. balandžio mėnesį ir vėlesniuose ieškovo V. L. mokesčiams taikoma kvadratūra nurodyta 71,21 kv. m, ieškovo R. B. mokesčiams taikoma kvadratūra nurodyta 80,25 kv. m.

15. Bendrijos nariai kartu su 2020 m. gegužės 26 d. parengtais mokėjimo nurodymais už 2020 m. balandžio mėnesį gavo 2020 m. gegužės 27 d. Bendrijos pranešimą „Šio mėnesio sąskaitos – pakeitimai“, kuriame informuojama, jog vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl plotų apmokestinimo, kuris kaimynams buvo siųstas kelis kartus, primenama, kad bendrija privalo vadovautis įstatymu ir mokesčius, kurie susieti su plotu, skaičiuoti pagal realiai kaimyno disponuojamą turtą (įtraukti sandėliukai naudojami asmeniniams daiktams laikyti). Paaiškinta, jog nuo šiol šie realūs plotai naudojami ir kitoms įmokoms.

16. Ieškovas R. B. 2020 m. birželio 10 d. Bendrijos pirmininkui elektroniniu laišku išsiuntė raštą, kuriuo išreiškė poziciją, jog mokėti už rūsio patalpas kaip už gyvenamąsias patalpas nesutinka. Atsakant į gautą laišką ieškovui 2020 m. birželio 10 d. buvo pateiktas valdybos nario atsakymas. Ieškovams 2020 m. birželio 23 d. pateiktas advokatės G. V. atsakymas / paaiškinimas „Dėl Bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ taikomo bendro naudojimo objektų išlaikymo išlaidų paskirstymo savininkams būdo“.

Dėl mokesčių apskaičiavimo tvarkos ir Bendrijos 2020 m. liepos 12 d. susirinkime priimto nutarimo

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-403/2019 sprendė klausimą dėl neregistruotų rūsio patalpų plotų įtraukimo į daugiabučio namo palyginamuosius naudinguosius plotus apskaičiuojant mokesčius, susijusius su bendro turto naudojimu ir priežiūra. Tačiau minėtoje civilinėse bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl prievolės, kylančios ieškovams, kuriems nuosavybės teise priklausė poilsio patalpos kartu su registruotais rūsiais (naudojamais išskirtinai ieškovų) ir bendro naudojimo patalpomis.

21. Vertindamas ieškovų nurodytas aplinkybes, teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtų civilinių bylų Nr. 3K-3-430-403/2018, Nr. e3K-3-288-403/2019 faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Apeliantų cituojamoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-403/2018 nepaneigiant išaiškinimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-515/2009, yra nurodyta, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto), o kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teisės norma. Dėl šios priežasties kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Dėl to kasacinio teismo išaiškinimai taikytini tik nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009). Būtent į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ir atkreipė apeliantų dėmesį, paaiškindamas savo poziciją dėl šioje kasacinio teismo nutartyje suformuotų išaiškinimų netinkamumo nagrinėjamai bylai.

22. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pažymi, kad, priešingai, nei nurodo apeliantai, dėl minėtų faktinių aplinkybių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009.

23. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (anksčiau – šio straipsnio 5 dalis) nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 7 dalį (anksčiau – šio straipsnio 5 dalis). Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018).

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovės administruojamuose poilsio paskirties pastatuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kiekvienam savininkui nuosavybės teise priklausančio rūsio plotai yra labai skirtingi (tai patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro patalpų pastate, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sąrašas, rūsio patalpų planai). Apeliantų padėtis iš kitų patalpų savininkų šių aplinkybių kontekste yra išskirtinė tuo, kad poilsio paskirties pastato (duomenys neskelbtini) rūsyje, be bendrai visų savininkų valdomų rūsių, yra 5 privačios nuosavybės teise privačių asmenų valdomos patalpos, o pastato (duomenys neskelbtini) rūsyje yra 2 tokios patalpos. Taigi, iš viso abiejų namų rūsiuose yra 7 privačios nuosavybės teise valdomos patalpos, kurių 2 nuosavybės teise priklauso kiekvienam apeliantui (kiekvienam po vieną). Taip pat kiekvienas apeliantas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo (turi atitinkamą dalį) su visais kitais pastatuose poilsio patalpas nuosavybės teise valdančiais savininkais likusias rūsyje esančias patalpas.

25. Apeliantai pateikė į bylą nuotraukas, kaip atrodo jų „rūsiai“. Šios nuotraukos patvirtina, jog tai yra individualios patalpos, nes rūsiai, skirti daiktams sandėliuoti, visų savininkų yra naudojami bendrai ir jų nuotraukas į bylą pateikė atsakovė. Pirmosios instancijos teisme proceso šalių žodiniais paaiškinimais ir pateiktomis į bylą fotonuotraukomis nustatyta, jog faktinis rūsyje esančių patalpų naudojimas atitinka Registrų centro duomenis. Patalpos (duomenys neskelbtini), rūsyje pažymėtos R-2, yra rakinamos, ieškovo R. B. naudojamose patalpose laikomas paspirtukas ir keletas smulkių daiktų, į patalpas patenkama bendru apšviestu koridoriumi, patalpose yra elektra. Patalpos (duomenys neskelbtini), rūsyje pažymėtos R-11, yra rakinamos, naudojamos ieškovo V. L., patalpose laikomi du dviračiai, į patalpas patenkama bendru apšviestu koridoriumi, patalpose yra elektra. Kitose bendrose patalpose rūsyje bendrai laikomi patalpų savininkų daiktai: dviračiai, padangos, baldai; patalpose yra ventiliacija, kai kuriose patalpose matyti priešgaisriniai davikliai, yra elektra.

26. Taigi, patalpos (duomenys neskelbtini), rūsyje pažymėtos R-2, ir patalpos (duomenys neskelbtini), rūsyje pažymėtos R-11, apeliantų yra valdomos privačios nuosavybės teise ir prie šių patalpų jokie tretieji asmenys prieiti galimybės neturi, jomis nesinaudoja, tai nėra visų savininkų bendro naudojimo patalpos. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Detalesnis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių objektų sąrašas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo normų; šio įstatymo 2 straipsnio 15 punkte nustatyta, jog pastato bendro naudojimo objektai yra bendrosios pastato konstrukcijos, bendrosios pastato inžinerinės sistemos, vietiniai inžineriniai tinklai, bendrojo naudojimo žemės sklypas, pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.

27. Taigi, kaip jau minėta, patalpos R-2 ir R-11 ieškovams priklauso privačios nuosavybės teise, jos nėra bendro naudojimo objektas, todėl šios patalpos negali būti įskaičiuojamos į bendrojo naudojimo plotą. Atsižvelgiant į tai, kad minėtos patalpos apeliantams priklauso privačios nuosavybės teise, šioms patalpoms priskirtina ir atitinkama dalis bendro naudojimo pastato konstrukcijose. Bendrija teikia šioms patalpoms paslaugas, tokias kaip elektros energijos tiekimas, rūsio bendro naudojimo koridorių valymas, gaisro daviklių montavimas, ir kitas paslaugas, susijusias su viso pastato konstrukcijų ir inžinerinių sistemų priežiūra. Pažymėtina, jog teisės aktai įpareigoja mokesčius skaičiuoti ir paskirstyti proporcingai butų ir kitų patalpų savininkų turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, vadovaujasi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis. CK 4.262 straipsnyje nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai bendrijos mokesčius už komunalines paslaugas, šalto vandens apskaitą, kaupimo ir tikslines įmokas skaičiavo proporcingai savininkų valdomam plotui, nurodytam VĮ Registro centre, t. y. į palyginamuosius naudinguosius plotus įskaičiuodama ir rūsio patalpų plotą, savininkų valdomą privačios nuosavybes teise, tokiu būdu tinkamai įgyvendindama CK 4.75, 4.82 straipsnių, DGNKPPSBĮ nuostatas.

28. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju ieškovai prašė pripažinti neteisėta ir negaliojančia Bendrijos taikomą mokesčių ir tikslinių įmokų skaičiavimo metodiką (pagal faktiškai naudojamą plotą, nurodytą VĮ Registrų centro išrašuose) (1 ieškinio reikalavimas) ir įpareigoti Bendriją taikyti iki 2020 m. balandžio 20 d. galiojusią mokesčių ir tikslinių įmokų skaičiavimo metodiką (3 ieškinio reikalavimas). Apeliantai teigia, kad tarp apeliantų ir Bendrijos iš esmės kilo ginčas dėl Bendrijos savavališkai pakeistos mokesčių skaičiavimo poilsio patalpoms tvarkos. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys ir šalių paaiškinimai patvirtina, jog tiek iki 2020 m. balandžio mėnesio, tiek po 2020 m. balandžio mėnesio mokesčių paskirstymo metodika nesikeitė – Bendrijos mokesčiai skaičiuojami proporcingai savininkų valdomam plotui, tik iš VĮ Registro centro duomenų nustačius, kas yra asmeninių rūsių savininkai, kiek tokių rūsių yra, buvo sutikslinti visų savininkų valdomi plotai, pagal kuriuos atitinkamai parengti ir 2020 m. gegužės mėnesio, 2020 m. balandžio mėnesio mokėjimo nurodymai. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė dar kartą patvirtino, jog mokesčių paskirstymo metodika niekada nesikeitė, o buvo tik peržiūrėtas palyginamojo ploto skaičius, nes iki tol poilsio pastate patalpas nuosavybės teise valdantys savininkai tam tikrais atvejais mokesčius mokėjo neproporcingai jiems nuosavybės teise priklausančiam plotui, kuris nurodytas VĮ Registrų centre. Atsakovė paaiškino, jog buvo nustatyta atvejų, kai savininkai mokėdavo mokesčius už didesnius arba mažesnius plotus, nei jiems nuosavybės teise priklauso. Sutikslinus VĮ Registrų centro duomenis, tiems, kurie mokesčius mokėjo nuo visų nuosavybės teise valdomų patalpų plotų, palyginamieji plotai nekito, tačiau apeliantai priklauso tai savininkų kategorijai, kurie mokesčius mokėjo nuo mažesnio palyginamojo ploto, nei jiems faktiškai priklauso.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ką apeliantai vadina nauja metodika, iš tiesų jokios naujos metodikos nereiškia, nes pasikeitė tik tai, kad į palyginamuosius plotus buvo įtrauktas visas savininko atitinkamame pastate nuosavybės teise valdomas plotas, t. y. tiek pagrindinės patalpos, esančios viršutiniuose plotuose, tiek ir patalpos, esančios rūsyje, apeliantų valdomos privačios nuosavybės teise. Taigi, pasikeitė tik apeliantų palyginamasis plotas, nuo kurio skaičiuojami mokesčiai, o pati metodika liko ta pati – mokesčiai išdalijami proporcingai savininkų valdomam plotui.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog konstatavus tai, kad nauja mokesčių skaičiavimo metodika Bendrijoje nebuvo įvesta, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog Bendrijos susirinkimui, vykusiam 2020 m. liepos 12 d., neįvykdžius balsavimo dėl mokesčių skaičiavimo tvarkos keitimo, kaip tai numatyta DGNKPPSBĮ 10 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 12 punkte, 11 straipsnio 6 dalyje, priimtas nutarimas yra neteisėtas ir neturintis juridinės galios. Visų pirma, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad 2020 m. liepos 12 d. susirinkimo protokole nurodyta, jog buvo svarstomas klausimas „Bendrijos rinkliavų ir mokesčių pakeitimų paaiškinimas“. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, turi pagrindą daryti išvadą, kad, kaip jau minėta anksčiau, tai nebuvo naujos metodikos patvirtinimas, o buvo savininkų įvertinimas, ar Bendrijos taikomas palyginamasis plotas yra tinkamas, ar turėtų būti paliktas ir toliau galioti. Priešingai, nei bando įrodyti apeliantai, jokia nauja metodika nebuvo nei įvesta, nei svarstoma, todėl ir sprendimas dėl naujos metodikos įvedimo priimamas nebuvo, o balsavimas vyko tik siekiant dar kartą visiems išaiškinti palyginamojo ploto koeficiento klausimą. Taigi būtent šia prasme susirinkime vykdyta balsavimo procedūra ir turėtų būti suprantama. Kaip matyti iš 2020 m. liepos 12 d. Bendrijos narių susirinkimo protokolo, 4 klausimu buvo nutarta mokesčius ir tikslines įmokas toliau skaičiuoti pagal taikomą metodiką, remiantis faktiškai valdomais plotais pagal VĮ Registrų centro išrašus. Tokiu atveju daroma išvada, kad Bendrijos narių valia, visiems susirinkimo dalyviams pritariant dėl mokesčių skaičiavimo tvarkos nekeitimo, išskyrus ieškovų atstovui, buvo išreikšta ir užtvirtinta.

31. Teisėjų kolegija atsižvelgia į apeliantų argumentus, kad teismų praktikoje reglamentuotas balsavimas susirinkimų metu „už“ ar „prieš“ yra laikomas tinkama valios išraiška, tačiau nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad 2020 m. liepos 12 d. Bendrijos narių susirinkimo metu Bendrijos narių valia svarstytu 4 darbotvarkės klausimu „Bendrijos rinkliavų ir mokesčių pakeitimų paaiškinimas“ yra aiški. Byloje pateiktas 2020 m. liepos 12 d. Bendrijos narių susirinkimo garso įrašas patvirtina, jog 4 klausimu vyko diskusija, buvo svarstoma, ar bendrijos pirmininko pristatytas mokesčių skaičiavimas yra teisingas, ir, visų patalpų savininkų nuomone, išskyrus ieškovų atstovą, toks sprendimas geriausiai atitinka visų patalpų savininkų interesus. Kaip minėta, susirinkimo protokole užfiksuota, kad visi susirinkimo dalyviai, išskyrus ieškovų atstovą, pritarė bendrijos pirmininko pristatytai mokesčių skaičiavimo tvarkai, todėl būtų nesąžininga ir neprotinga bendrijai priklausančių narių pritarimo nelaikyti tinkamai išreikšta valios forma.

33. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovų ieškinio 1 ir 3 reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo

35. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimams pareikšti taikė sutrumpintą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, kuris nustatytas ieškiniams dėl juridinio asmens organo priimtų nutarimų (sprendimų) (CK 1.125 straipsnio 4 dalis, 2.82 straipsnio 4 dalis). Tačiau šioje byloje yra ginčijami ne juridinio asmens organo, o butų ir kitų patalpų savininkų priimti sprendimai, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio reikalavimams taikytinas CK 4.85 straipsnio 9 dalyje nurodytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).

37. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne) praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti. Civiliniame kodekse arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

39. Nagrinėjamoje byloje Bendrijos narių susirinkimas, kuriame buvo priimti ieškovų ginčijami sprendimai, įvyko 2020 m. liepos 12 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs tai, kad ieškovai Bendrijos susirinkime dalyvavo per įgaliotą asmenį, Bendrijos susirinkimo 4 klausimu ieškovų atstovas buvo išklausytas, kiti dalyvavę susirinkime patalpų savininkai nepalaikė ieškovų atstovo pozicijos, padarė išvadą, kad subjektyvusis ieškovų sužinojimo apie savo teisės pažeidimą dėl atsakovės organų priimto sprendimo momentas sietinas su Bendrijos susirinkimo data – 2020 m. liepos 12 d. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau, nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

40. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškinio senaties terminas baigėsi 2020 m spalio 13 d. ir tuo remiantis ieškovai praleido įstatymo nustatytą terminą ieškinine tvarka skųsti atsakovės organų 4 klausimu priimtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismui netiksliai pritaikius materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, t. y. vietoje CK 4.85 straipsnio 9 dalyje nurodyto sutrumpinto šešių mėnesių ieškinio senaties termino pritaikius CK 1.125 straipsnio 4 dalyje numatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pabaigą. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pabaiga – 2021 m. sausio 12 d.

41. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai kreipėsi į teismą, praėjus 10 mėnesių nuo skundžiamo nutarimo priėmimo, yra nepagrįsta, nes, pagal byloje pateiktus įrodymus (teismų nutartis) ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, ieškovai identišką ieškinį kaip ir šioje civilinėje byloje dėl poilsio namų patalpų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. liepos 12 d. susirinkime priimto nutarimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu 2020 m. lapkričio 17 d. pateikė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2021 m. vasario 10 d nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-878-323/2021, ieškinį paliko nenagrinėtą. Teismas nurodė, jog ieškovai nepasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-398-777/2021, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Remdamiesi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartimis, V. L. ir R. B. pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka ir 2021 m. balandžio 6 d. kreipėsi į poilsio namų patalpų savininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ ginčų nagrinėjimo komisiją, kuri 2021 m. balandžio 28 d. priėmė išvadą pareiškėjų V. L. ir R. B. pareiškimo netenkinti. Tuomet ieškovai 2021 m. gegužės 24 d. antrą kartą pateikė ieškinį teismui.

42. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, jog ieškovai į teismą kreipėsi 2020 m. lapkričio 17 d., nes būtent šią datą ieškovai realizavo savo teisę kreiptis į teismą.

43. Pažymėtina, kad CK 1.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės.

44. Nagrinėjamoje byloje akivaizdu, kad ieškovai nustatytu terminu savo procesinę teisę kreiptis į teismą įgyvendino netinkamai, t. y. kreipėsi į teismą prieš tai nepasinaudoję ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, tad akivaizdu, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. vasario 10 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2-878-323/2021), kuri nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. e2S-398-777/2021), ieškovų ieškinį paliko nenagrinėtą dėl pačių ieškovų kaltės, o ši aplinkybė pagal CK 1.130 straipsnio 4 dalį ieškinio senaties termino nenutraukia. Taigi, ieškinį teismui ieškovai antrą kartą pateikė 2021 m. gegužės 24 d., t. y. praleidę šešių mėnesių ieškinio senaties terminą butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimams ginčyti. Kai nurodyta anksčiau, terminas ieškiniui pareikšti baigėsi 2021 m. sausio 12 d. (CK 4.85 straipsnio 9 dalis).

45. Įvertinusi byloje esančius duomenis ir apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad svarbių praleisto termino atnaujinimo priežasčių nagrinėjamoje byloje nenustatyta (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis), todėl, ieškovams pareiškus ieškinį po to, kai pasibaigė įstatyme nustatytas ieškinio senaties terminas, o atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai ieškovo ieškinio 2 punktu keliamą reikalavimą atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skunde nurodytais argumentais, jog svarbia priežastimi šiuo atveju laikytina aplinkybė, kad teismas paliko ieškovų ieškinį nenagrinėtą.

46. Sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybių, pažymėtina tai, kad ieškovai dalyvavo Bendrijos susirinkime per įgaliotą atstovą teisininką, vienas iš ieškovų jau 2020 m. liepos 20 d. kreipėsi į profesionalius teisininkus, kuriems keliami aukšti reikalavimai, sudarydamas atstovavimo sutartį, todėl neabejotinai ieškovai galėjo būti konsultuojami dėl tolesnių teisinių veiksmų, įskaitant ir dėl ieškinio senaties, ieškinį palikus nenagrinėtą, ir dėl to kilsiančių teisinių padarinių. Ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju buvo praleistas pakankamai ilgą laiką, ieškovai yra atstovaujami profesionalų, be to, byloje nėra susiklostę kokių nors išskirtinių aplinkybių ar situacija, dėl kurios būtų teisinga, sąžininga ir protinga atnaujinti ieškinio senaties terminą. Būdami apdairūs, rūpestingi ir aktyvūs, apeliantai (ieškovai) turėjo pakankamai laiko tinkamai ginti savo teises, tačiau šia teise naudojosi netinkamai.

47. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senaties. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363- 469/2015; Lietuvos Apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-552-330/2016 ir kt.).

48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

49. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, nusprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Ieškovai, nesutikdami su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Ieškovai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik byloje esančiais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

50. Apeliantai teigia, kad teismo priimtas sprendimas yra nemotyvuotas. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau šis pažeidimas vertintinas viso sprendimo kontekste. Pagrindas konstatuoti absoliutų teismo sprendimo negaliojimą yra tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Jeigu nenustatoma kitų apeliacijos pagrindų, tai teismo sprendimas neturėtų būti naikinamas vien dėl to, kad jo motyvai nepakankamai išsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė sprendimą. Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti, pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis.

Dėl procesinės bylos baigties

51. Vadovaudamasis anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai, nei teigia apeliantai, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, nepaisant netikslaus materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą, taikymo, pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.

52. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

53. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54. Ieškovų (apeliantų) V. L. ir R. B. apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atsakovė poilsio namų patalpų savininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 331 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimo išlaidos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), nusprendžia, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra priteisiamos lygiomis dalimis iš ieškovų atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. L. 665,50 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt penkių eurų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidas atsakovei poilsio namų patalpų savininkų bendrijai „(duomenys neskelbtini)“.

Priteisti iš ieškovo R. B. 665,50 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt penkių eurų penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidas atsakovei poilsio namų patalpų savininkų bendrijai „(duomenys neskelbtini)“.