Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Aleksandro Rusako,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovės O. Š. patikslintą ieškinį atsakovei K. Š. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nereiškiantis savarankiškų reikalavimų, (duomenys neskelbtini) notarų biuro notaras D. J.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

16.8. Abejotini ir bylos medžiaga paneigiami ieškovės argumentai, kad O. N. G. nesuvokė dovanojimo sutarties esmės.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl ginčo esmės

18. Nagrinėjamu atveju kvestionuojamas teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir tikrinamas jo teisėtumas bei pagrįstumas.

19. Ieškinys nagrinėjamu atveju buvo grindžiamas tuo, jog O. N. G. iš esmės suklydo, nes sudarydama dovanojimo sutartį galvojo, kad sudarė testamentą. Esminį suklydimą lėmė O. N. G. sveikatos būklė, taip pat atsakovės ir notaro veiksmai.

20. Pagal CK 1.90 straipsnį, dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

21. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, (duomenys neskelbtini)sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-916/2019).

22. Teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524-686/2016; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-219/2017 27 punktas, (duomenys neskelbtini)lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019 ir kt.).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta ir dėl protingumo kriterijų taikymo (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina įvertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo, sutarties laisvės bei asmenų lygiateisiškumo principai lemia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų antrosios sandorio šalies, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią, interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

24. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasirinktinai rėmėsi byloje nustatytomis, aplinkybėmis, jas netinkamai vertino. Teismas nepagrįstai rėmėsi O. N. G. sveikatos būkle mainų sandorio sudarymo metu, padalydamas išvadą, kad tokia pat sveikata buvo ginčijamo sandorio metu. Teismas padarė medicininiais dokumentais nepagrįstą išvadą, kad po patirto smegenų (duomenys neskelbtini) O. N. G. nestebima suvokimo, atminties, orientacijos sutrikimų ar kitų sveikatos sutrikimų, kurie įtakotų jos gebėjimą suprasti atliekamus veiksmus ar sudaromus sandorius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

25. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nustatyta, jog aplinkybės, susijusios su O. N. G. sveikatos būkle ginčijamo sandorio sudarymo metu ir jos gebėjimu suprasti sudaromo sandorio esmę, jo dalyką, esmines sąlygas, teismo buvo įvertintos ir sprendimas paremtas visapusiška ir išsamia byloje pateiktų įrodymų, faktinių aplinkybių visumos analize. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog nėra pagrindo išvadai, kad sudaromo sandorio O.N. G. nesuprato dėl sveikatos būklės (amžiaus ar išsilavinimo). Pažymėtina, kad asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė. Šiuo atveju byloje nebuvo prašoma skirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta, ar O. N. G. buvo tokios sveikatos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Nesant atliktos ekspertizės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai O.N. G. sveikatos būklę ginčijamo sandorio sudarymo metu vertino pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais (medicininiais dokumentais, (duomenys neskelbtini) O. N. G. surašytu asmeniniu testamentu ir (duomenys neskelbtini) sudaryta mainų sutartimi) įrodymais. Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismo išvada dėl O. N. G. sveikatos būklės ginčijamo sandorio sudarymo metu yra pagrįsta visų byloje surinktų įrodymų visuma. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, ir vien tai, kad teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

27. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas aukščiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiais liudytojos O. R. parodymais nėra pagrindo abejoti, liudytoja nėra suinteresuota bylos baigtimi, davė teismo posėdyje priesaiką. Bylos duomenimis nustatyta, kad gydytoja-psichiatrė O. R. ginčui aktualiu laikotarpiu tiesiogiai bendravo su O. N. G., jos sveikatos sutrikimų nenustatė, jai nekilo abejonių dėl O.N. G. galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę, atsižvelgiant į tai, 2022-02-18 O.N. G. buvo išduotas medicininis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta išvada, jog tiriamajai O. N. G. psichikos sutrikimų nestebima. Pažymėtina, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalis). Kartu akcentuotina, kad sprendžiant dėl gydytojų veiksmų diagnozuojant ligą ir atliekant tyrimus teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011). Nagrinėjamu atveju apeliantė, kvestionuodama liudytojos (gydytojos) O. R. parodymus, remiasi tik savo byloje esančių įrodymų subjektyviu vertinimu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra reikšmingų įrodymų, patvirtinančių, jog O. N. G. buvo neteisingai nustatyta sveikatos būklė ir nepagrįstai išduotas medicininis pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), apeliantės argumentai, jog iš medicininių dokumentų matyti, kad po patirto (duomenys neskelbtini) O. N. G. pastoviai kankino nemiga, ji jautė nerimą ir silpnėjančią atmintį, jai nuolat buvo skiriamas (duomenys neskelbtini), be to, ginčo sutarties sudarymo metu ji sirgo peršalimo liga, nepatvirtina ir nesudaro pagrindo manyti, kad O. N. G. sveikatos būklė ginčo sutarties sudarymo metu buvo tiek sudėtinga, jog ji negalėjo suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, jog galėjo nesuvokti sandorio esmės. Kadangi teisės aktų nustatyta tvarka iki ginčijamo sandorio sudarymo O. N. G. nebuvo nustatyta/patvirtinta diagnozė – (duomenys neskelbtini), todėl apeliantės argumentai, kad ginčo sandorio metu O. N. G. galėjo sirgti (duomenys neskelbtini), taip pat atmetami kaip deklaratyvaus pobūdžio ir neįrodyti.

28. Ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaroma pas notarą D. J., kuris, būdamas valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), tvirtindamas sandorius privalo įsitikinti fizinių asmenų veiksnumu (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 31 straipsnis). Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 30 straipsnio nuostatos įpareigoja sandorį tvirtinantį notarą išaiškinti notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, notaro D. J. duoti parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, detalūs, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo juos laikyti nepatikimais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš atsakovės ir notaro D. J. paaiškinimų matyti, kad O. N. G. notaras išaiškino sandorio (ne tik dovanojimo sutarties, bet ir rentos sutarties bei testamento) esmę ir pasekmes iki sandorio sudarymo, nes 2022-02-18 buvo užsakytas duomenų apie butą patikslinimas dovanojimo sutarčiai sudaryti, be to, sandorio esmė ir kylančios pasekmės O. N. G. išaiškintos ir sandorio sudarymo dieną – (duomenys neskelbtini). Notaro prašymu O.N. G. pateikė medicininį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) iš gydytojo psichiatro, kuriame nurodyta, kad O. N. G. psichikos sutrikimų nestebima. Notaras teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino, kad buvo galima suprasti, jog O. N. G. suprato savo veiksmus, juos galėjo valdyti ir pati išreiškė savo valią dėl dovanojimo sutarties sudarymo, to tendencingai siekė. Nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog sudarant ginčo sutartį notaras D. J. užtikrino, kad O. N. G. suprastų sudaromo sandorio turinį, esmę bei teisines pasekmes, sandoris atitiktų šalių valią. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad notaras, atlikdamas savo funkcijas, nepriima sprendimo dėl juridinių faktų konstatavimo. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių. Pagal Notariato įstatymo 41 straipsnį, suinteresuotas asmuo, kuris mano, kad atliktas notarinis veiksmas arba atsisakymas atlikti notarinį veiksmą yra neteisingas, turi teisę jį apskųsti teismui. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie notaro D. J. netinkamą pareigų atlikimą, be to, notaro veiksmų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantė (ar pati O. N. G., kol dar buvo gyva), manydama, kad notaras netinkamai atliko savo pareigas, turėjo teisę skųsti notaro veiksmus.

29. Apeliantės argumentas, jog nei vienas turintis panašių medicininių problemų asmuo nesiskundžia suvokimo, atminties, orientacijos sutrikimais, nes jau nesuvokia, kad tokių sutrikimų turi, paremtas tik pačios apeliantės subjektyviu vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, neabejotina, kad tokiu atveju, kai asmuo nesuvokia savo veiksmų prasmės ir negeba jų valdyti, vadovaujantis protingumo principais bei egzistuojant viešajam interesui, suinteresuotų asmenų prašymu jam būtų inicijuojamas neveiksnumo lygio nustatymas atitinkamų turtinių ir neturtinių santykių srityse, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Bylos duomenys patvirtina, kad O. N. G. iki ginčo dovanojimo sutarties sudarymo gyveno viena, todėl mažai tikėtina, jog asmuo, kuris, kaip teigia apeliantė, turi suvokimo, atminties, orientacijos sutrikimų, sugebėtų išgyventi vienas.

30. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad O.N. G. sandorio sudarymo metu buvo normaliai atidus ir protingas žmogus tiek dėl amžiaus, tiek dėl sveikatos būklės, tiek dėl (duomenys neskelbtini) izoliacijos. Nesutikdama su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog byloje neįrodyta, kad O. N. G. iki dovanojimo sandorio sudarymo ir jį sudarius buvo izoliuota nuo savo giminaičių ar draugės, priešingai, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2021, 2022 metais palikėja matėsi su savo giminaičiais, su jais bendravo telefonu, taip pat bendravo su savo drauge T. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovė rūpinosi O. N. G. iki ginčo sandorio sudarymo, galėjo lemti O. N. G. valios suformavimą, jog atsakovei ji nori padovanoti savo turtą, kas neprieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams. Dar daugiau, iš notaro D. J. parodymų nustatyta, kad O. N. G. aiškiai išreiškė valią iškart po sandorio sudarymo perleisti nuosavybės teisę į butą atsakovei, paliekant jai teisę iki gyvos galvos gyventi bute (uzufruktas), ir tokį sprendimą Palikėja motyvavo tuo, jog nenori palikti turto savo giminaičiams, bijo, jog jie ginčys testamentą. Įvertinus minėtas aplinkybes bei tai, kad O.N. G. neturėjo sutuoktinio, vaikų ar kitų artimųjų giminaičių (anūkų, brolių, seserų), nėra pagrindo išvadai, jog ginčo dovanojimo sandoris akivaizdžiai neatitiko jos interesų.

31. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog liudytoja T. P. patvirtino, kad O.N. G. neturėjo galimybės nei pagalvoti dėl sandorio sudarymo, nei su ja pasitarti, manė, jog vyksta tvirtinti testamento. Šios aplinkybės yra svarbios patvirtinimui, kad O. N. G. iš anksto nebuvo kalbama apie būsimą sandorį. Dar daugiau, apeliantės vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės paaiškinimais, kadangi ji nupasakojo teismui sandorio pas notarą sudarymo aplinkybes, kurios neatitinka nusistovėjusios notaro praktikos.

32. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma. Šalių paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Vertinant šalių parodymus civilinėje byloje reikia atsižvelgti į tai, kad šalies paaiškinimai yra teikiami šalies kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Šalies paaiškinimų subjektyvus pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kaip nepatikimus ir atmesti, nes konkrečioje byloje šalies paaiškinimus reikia vertinti atsižvelgiant į visus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008). Kaip nustatyta iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas sprendimą grindė visų byloje surinktų įrodymų kompleksine analize ir įvertinimu, nesuteikdamas atsakovės paaiškinimams lemiamos įrodomosios reikšmės. Nagrinėjamu atveju tai, kad atsakovė apie sandorio sudarymo aplinkybės davė paaiškinimus, kurie, anot apeliantės, neatitinka nusistovėjusios notaro praktikos, savaime nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus. Svarbu pažymėti, kad atsakovė davė paaiškinimus apie praeityje vykusius įvykius, todėl natūralu, jog teismui paaiškinta įvykių seka sudarant sandorį pas notarą gali nesutapti su kitais dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais.

33. Kartu pažymėtina, kad atsakovės dalyvavimas dovanojimo sandorio procese (atvežant O.N. G. pas notarą, padedant surinki reikiamus dokumentus ir pažymas bei kt.) nereiškia nesąžiningumo ar apgaulės naudojimo O. N. G. atžvilgiu bei neturi įtakos dovanojimo sandorio galiojimui.

34. Kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl liudytojų parodymų vertinimo konstatuota, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog liudytoją T. P. ir O. N. G. siejo draugystės ryšiai, šios liudytojos parodymų nėra pagrindo vertinti kaip objektyvių ir neabejotinai patvirtinančių visas jos nurodytas aplinkybes (CPK 185 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismui šie liudytojos parodymai nesudarė esminės reikšmės vertinant ginčo sandorio sudarymo aplinkybes.

35. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovė pagal galimybes rūpinosi O. N. G.. Apeliantės argumentai, kad pasveikinimas su šventėmis, atvažiavimas į svečius, vežimas pas giminaičius nėra rūpinimasis ir pagalba, paremtas tik pačios apeliantės subjektyviu vertinimu. Kita vertus, pažymėtina, jog aplinkybės, susijusios su atsakovės rūpinimusi O. N. G. ir pagalba jai, šios bylos kontekste sprendžiant kausimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia nėra aktualios, nes dovanojimo sutartimi šalys nebuvo susitariusios dėl tokių atsakovės pareigų ieškovės atžvilgiu. Dovanojimo sutartimi šalys tik susitarė, kad dovanotojui (O. N. G.) paliekama teisė neatlygintinai ir netrukdomai naudotis iki gyvos galvos dovanojamu daiktu, dovanotojas visu uzufrukto galiojimo laikotarpiu įsipareigojo mokėti visas su daikto išlaikymu ir komunalinių paslaugų teikimu susijusias įmokas, taip pat rinkliavas už atliekų tvarkymą ir bendrijos renkamus periodinius mokesčius (dovanojimo sutarties 6.1-6.7 punktai).

36. Apeliantė taip pat teigia, kad jos teiginiai, jog po dovanojimo sutarties sudarymo atsakovė ar jos motina grasino O. N. G., kad išvarys iš buto, iškraustys į senelių (slaugos) namus, ar kad ji turės nakvoti prie konteinerių, nėra nepagrįsti. Šį savo argumentą apeliantė grindžia O. N. G. 2023-04-07 atsakovei siųsta žinute, kuria O. N. G. paklausė atsakovės, kada ją iškeldins iš buto. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakydama į minėtą O. N. G. žinutę atsakovė O. N. G. aiškiai nurodė, kad ji neketina iškeldinti jos ir neturi tokios teisės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta, jog atsakovė ir/ar jos motina ėmėsi neteisėtų veiksmų prieš O. N. G. po dovanojimo sandorio sudarymo.

37. Apeliantė nurodo, kad atsakovė gyveno su savo motina, turinčia daugiau gyvenimo patirties, ji turėjo informuoti giminaites apie sudaromą sandorį, atsakovės motina I. P. buvo O. N. G. besirūpinanti (duomenys neskelbtini) darbuotoja, savo veikloje ji pažeidė Lietuvos (duomenys neskelbtini) darbuotojų etikos kodekso, reglamentuojančio socialinio darbuotojo etinę atsakomybę asmeniui, reikalavimus. Atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad nei atsakovės, nei jos mamos I. P. nesiejo jokie teisiniai santykiai su O. N. G. giminaičiais, todėl jos neturėjo jokių pareigų šių asmenų atžvilgiu. O. N. G. sandorio sudarymo metu buvo veiksni, laisvai galėjo disponuoti savo teisėmis, todėl dar ir šiuo aspektu informuoti giminaičių apie sudaromą ginčo sandorį nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su (duomenys neskelbtini) darbuotojos I. P. veiklos pažeidimais, pažymėtina, kad šie argumentai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, be to, teismas nevykdo (duomenys neskelbtini) darbuotojų veiklos priežiūros. Apeliantė, manydama, kad jos teisės ir teisėti interesai pažeisti, savo teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek atsakovės, tiek notaro parodymai patvirtina, jog O.N. G. dovanojimo sutartis buvo duota susipažinti, buvo įsitikinta, kad ji suprato dovanojimo sutarties esmę ir sąlygas. Kad O. N. G. buvo suprantamos dovanojimo sutarties sąlygos pavirtina ir tai, jog O. N. G. turėjo sutarčių sudarymo patirties, (duomenys neskelbtini) buvo surašiusi asmenin į testamentą, o (duomenys neskelbtini) ji buvo sudariusi mainų sutartį, todėl jai turėjo ir galėjo būti suprantamos dovanojimo sandorio pasekmės, t. y. kad turtas iš karto pereina apdovanotojo nuosavybėn. Dovanojimo sandoris savo esme yra nesudėtingas sandoris (jo tekstas yra trumpas, aiškus, lengvai suprantamas, elementarus (įprastas)), kuriam sudaryti ir suprasti jo esmę, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nereikalingos specialios žinios. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus O. N. G. amžių, gyvenimišką patirtį, spręstina, kad sutarties sudarymo metu Palikėja galėjo ir turėjo suprasti dovanojimo sutarties esmę ir pasekmes. Nustatytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad pati O. N. G., būdama atsakinga už savo veiksmus, prieš pasirašydama dovanojimo sutartį turėjo įvertinti šios sutarties sąlygas ir iš šios sutarties kylančias pasekmes. Iš bylos duomenų darytina išvada, kad praėjus tam tikram laikui O. N. G. persigalvojo dėl dovanojimo sutarties, galimai išgąsdinta ir prikalbėta tokio sandorio sudarymu nesuinteresuotų asmenų, tačiau tai nepatvirtina, jog ji sudarė dovanojimo sutartį dėl suklydimo. Pažymėtina, kad šalies valios pasikeitimas jau po to, kai buvo sudarytas sandoris, negali būti pagrindu pripažinti negaliojančiu teisėtai sudarytą ir tuo metu šalių valią atitinkantį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2013). Byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie leistų spręsti, kad dar sandorio sudarymo metu atsakovė ar dovanojimo sandorį tvirtinęs notaras elgėsi nesąžiningai ir sąmoningai (su) klaidino O. N. G. dėl sudaromo sandorio esmės. Tai, kad O. N. G., pasirašydama dovanojimo sutartį, buvo nepakankamai apdairi ir rūpestinga, nesudaro pagrindo panaikinti šią sutartį.

39. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šio straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Įstatyme nėra atskleistas šių principų turinys, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, aptartus principus aiškina atsižvelgdamas į faktines konkrečios bylos aplinkybes ir remdamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo CK 1.5 straipsnio nuostatomis, tačiau nepagrindžia tokio savo teiginio sąsajumo su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei jo pagrindu padarytomis išvadomis. Taigi, vertintina, jog apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

40. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą arba, priešingai, nebuvimą. Jeigu teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaro šaliai nepalankias išvadas, teismo padarytos išvados negali būti pagrindu konstatuoti įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo pažeidimą ar nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2013).

41. Kaip nustatyta iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys apeliantės argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino visus byloje esančius įrodymus ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad iš byloje esančių įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kurių apeliacinio skundo argumentais apeliantė nepaneigė.

Dėl bylos procesinės baigties

42. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apeliantės 450 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimą. Netenkinus apeliacinio skundo, minėtos išlaidos priteisiamos iš apeliantės atsakovei (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų (duomenys neskelbtini) sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei K. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės O. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.