Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-17908-1171/2022

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-12-28
Bylos Nr.: e2-17908-1171/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-13253-2022-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vilma Brazinskienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“
Atsakovas: A. Š.
Advokatai: Gediminas Rezgys, Vaida Gulbinienė

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-17908-1171/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13253-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.6.3.2; 1.3.6.3.2.9; 1.3.5.5; 3.2.3.1; 3.4.1.7 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilma Brazinskienė,sekretoriaujant Ilonai Terminienei, Monikai Šulcaitei, Ivetai Kavaliauskaitei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ atstovui advokato padėjėjui Gediminui Rezgiui,

atsakovui A. Š. ir jo atstovei advokatei Vaidai Gulbinienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ patikslintą ieškinį atsakovui A. Š. dėl darbo sutarties nutraukimo, pravaikštų, priedo bei kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Saurida“ per atstovą kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašo: 1) pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtu; 2) pripažinti, kad atsakovui ieškovė pravaikštas laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 21 d. (įskaitant) žymėjo teisėtai; 3) pripažinti, kad ieškovė atsakovui už 2022 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius teisėtai nemokėjo priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio, taip pat kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą už 2022 metų vasario ir kovo mėnesius; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame ieškinyje nurodė, kad 2021 m. gegužės 31 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis Nr. 1381, kurios pagrindu atsakovas įdarbintas UAB „Saurida“ santechniko –montuotojo pareigose. 2022 m. sausio mėn. – vasario mėn. dėl prastėjančios ekonominės situacijos Lietuvoje, sumažėjo ieškovės klientų, pageidaujančių pirkti ir įsirengti dujinio šildymo sistemas, skaičius ir atitinkamai – ieškovės apyvarta. Atsakovo darbinės funkcijos buvo susijusios būtent su šių sistemų įrengimu, todėl ženkliai sumažėjus jų pardavimams ir užsakymams, atitinkamai darbovietėje sumažėjo santechnikų – montuotojų darbo poreikis. Atsakovas dirbo trijų santechnikų – montuotojų brigadoje, kurią sudarė atsakovas ir liudytojai D. M., R. D. Dėl sumažėjusios ieškovės apyvartos, sumažėjo atsakovo brigada, joje liko dirbti tik atsakovas, su kitais dviem darbuotojais darbo santykiai buvo nutraukti, taip pat pasikeitė atsakovo tiesioginis vadovas, juo tapo D. B., dėl ko keitėsi atsakovo darbo organizavimas. Darbdavys atsakovo reikalavo, kad atsakovas savo darbo dieną pradėtų atvykdamas į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pažymėjo, kad tokį darbdavio reikalavimą vykdė visa atsakovo brigada. Šioje degalinėje darbuotojams buvo duodamos darbo užduotys, laikomas mikroautobusas su darbo įrankiais, iš degalinės vykstama į darbų objektus ir pan. Vėliau atsakovas vienašališkai nusprendė nebevykdyti darbdavio reikalavimo atvykti į degalinę darbo dienos pradžioje, dėl to ieškovė 2022 m. kovo 28 d. pateikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2022 m. kovo 25 d. Nesureagavus į šį reikalavimą atsakovas toliau į degalinę darbo pradžiai neatvyko, dėl ko ieškovė 2022 m. kovo 29 d. pateikė atsakovui pakartotinį reikalavimą pasiaiškinti, kodėl atsakovas neatvyksta į darbą nuo 2022 m. kovo 25 d. Atsakovas neatsakė ir į pakartotinį reikalavimą pasiaiškinti, dėl ko jam 2022 m. balandžio 22 d. įteiktas pranešimas dėl skirtos drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Ieškovė akcentuoja, jog pagal Darbo sutarties 4.17 p. „Darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą“, darbuotojas su nurodymu pradėti darbą iš degalinės buvo sutikęs, tik vėliau savo nuožiūra tokio reikalavimo nebevykdė. Pažymi, kad ieškovė turėjo teisę nurodyti atsakovui pradėti darbo dieną iš degalinės, kadangi Darbo sutarties 4.17 p. pagrindu atsakovas buvo sutikęs atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje arba veiklos vietoje. Neįvykdžius reikalavimo ir neatvykus į darbo vietą jau vieną darbo dieną, ieškovė teigia, kad darbo drausmė buvo šiurkščiai pažeista. Pastebi, jog atsakovui remiantis nusistovėjusia praktika darbovietėje, pagal kurią atsakovas darbo laukdavo namuose, atsakovo padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo nešalina, kadangi atsakovui buvo duotas konkretus nurodymas atvykti į degalinę. Ieškovė nurodo, kad 2021 m. nuo birželio mėn. atsakovui priedas prie pagrindinio atlyginimo buvo mokamas, tačiau jis buvo mokamas atsižvelgiant į atsakovo veiklos rezultatus – darbdavį tenkinančias atliktų darbų apimtis. Nuo 2022 m. atliktų darbų apimtis sumažėjo apytiksliai 80 procentų. Atitinkamai sumažėjo ir atsakovo bei visos jo brigados veiklos rezultatai. Kadangi pagal darbovietėje patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą priedai/premijos mokami atsižvelgiant į, be kita ko, veiklos rezultatus, o jie šiuo atveju nuo 2022 m. pradžios kardinaliai sumažėjo, buvo nuspręsta atsakovui nebemokėti priedo. Ieškovė nurodo, kad tai neprieštarauja nei darbovietėje patvirtinai darbo apmokėjimo sistemai, nei darbo sutarčiai. Ieškovė neneigia, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2021 m. buvo nusistovėjusi praktika mokėti 1200-1300 Eur atlyginimą atskaičius mokesčius, tačiau tokia praktika neatsiejamai susijusi su tuo, kad atsakovo atliktų darbų apimtys buvo apytiksliai 80% didesnės nei 2022 m. Ieškovė dėl atsakovui mokėtinos kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą, pažymi, kad ženkliai sumažėjus ieškovės gaunamiems užsakymams, atitinkamai sumažėjo ir atsakovo darbo apimtys. Atsakovui dirbant mažiau kilnojamojo pobūdžio darbo, atitinkamai nemokėtas ir priedas už tokį darbą 2022 m. vasario mėn. – kovo mėn.

Teismo posėdyje ieškovės UAB „Saurida“ atstovas advokato padėjėjas Gediminas Rezgys palaikė patikslintame ieškinyje nurodytus reikalavimus ir argumentus, prašė patiksliną ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad aplinkybę, jog su darbo organizacine tvarka atsakovas sutiko, patvirtina, tai, kad atsakovas buvo atvykęs į degalinę. Darbdavys turi teisę organizuoti darbą, kontroliuoti darbuotoją, todėl buvo nustatyta, kad darbo diena prasideda degalinėje. Darbdavys neturi gauti darbuotojo sutikimo keisti darbo tvarką. Atsakovo darbo pobūdis apskritai nebuvo susijęs su darbo vieta, todėl nereikėjo sutikimo dėl jo pakeitimo. Atsakovo buvo reikalaujama tik atvykti į degalinę darbo pradžioje, bet jis iš vis neatvyko, t. y. neatvyko visą darbo dieną. Pažymėjo, jog degalinėje buvo darbo priemonės ir autobusiukas. Darbo vieta pagal Darbo sutartį buvo Mažeikiuose. Degalinėje atsakovas turėjo pasiruošti įrankius, aptarti darbus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į patikslintą ieškinį atsakovas prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog atsakovo atleidimas šiuo pagrindu negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kadangi atsakovo neatvykimas į darbą turėjo pateisinamą priežastį – atsakovas nors ir nepateikė oficialaus pasiaiškinimo rašto, tačiau tiesioginiam vadovui ne vieną kartą buvo nurodęs, kad, nesant su juo darbo sutartimi sulygto darbo, nurodymų dėl tolimesnių darbo funkcijų vykdymo laukia namuose ir visuomet yra pasiruošęs važiuoti į nurodytą objektą. Iš tiesioginio vadovo D. B. žinučių matomas reikalavimas atsakovo brigadai atvykti į degalinę, kur jiems turėjo būti duodami nurodymai dėl darbo, tačiau pats tiesioginis atsakovo vadovas į degalinę neatvykdavo, kad tuos nurodymus galėtų pateikti. Atsakovui žinoma, jog ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais, bandė vykdyti darbų perskirstymą, dėl ko atsakovas ir jo brigada nebegaudavo nurodymų vykti į objektus. Maždaug nuo 2022 m. kovo 15-16 d. atsakovo brigadai buvo nurodyta atvykti į Jankiškių degalinę ir ten „būti“ laukiant darbo nurodymų. Pirmomis dienomis atsakovo brigada gavo kelis iškvietimus dėl kitos brigados atlikto darbo broko ištaisymo – todėl atvykus į degalinę jų brigada vėliau būdavo išsiunčiama į objektą darbui. 2022 m. kovo 24 d. atlikus darbo priemonių inventorizaciją, iš atsakovo brigados buvo paimtos visos jų darbo priemonės, reikalingos jų tiesioginiam darbui vykdyti. Atsakovui naujos pareigos ir/ar naujas darbas nebuvo priskirtas, t. y. atsakovas negavo iš ieškovės nei vienašalio pasiūlymo/nurodymo laikinai ar nuolat vykdyti kitas darbo funkcijas, su atsakovu nebuvo ir abipusiai aptartos kitos darbo galimybės. Atsakovo buvo reikalaujama vykdyti nurodymą – kiekvieną darbo dieną atvykti į degalinę ir ten būti nuo 8.00 val. iki 17.15 min. Atsakovas teigia, kad nurodymas atvykti į degalinę ir visą darbo dieną „atbūti“ degalinėje buvo psichologinio poveikio priemonė darbuotojams, atsakovą išeiti iš darbo savo noru ar bendru sutarimu. Nurodo, kad ieškovės atstovai darbuotojų reikalaudavo meluoti dėl savo sveikatos, kad gautų nedarbingumą ir pinigus mokėtų Sodra, o ne darbdavys. Teigia, kad ne ieškovė kaip darbdavys ieškojo sprendimų, o darbuotojus vertė imtis neteisėtų veiksmų, kurie būtų finansiškai naudingi ieškovei. Kadangi atsakovui nebuvo priskirtos kitos darbo funkcijos, o tiesioginėms darbo sutartyje numatytoms funkcijoms atlikti neturėjo nei darbo priemonių, nei užsakymų – iškvietimų į objektus, jis informavo tiesioginį savo vadovą D. B. – kad iškvietimų lauks namuose, kaip ir anksčiau tai darydavo. Pastebėtina, jog degalinėje darbdavys nebuvo sudaręs sąlygų atsakovui vykdyti tiesiogines darbo sutartimi numatytas darbo funkcijas. D. B. susirašinėjimuose aiškiai deklaravo, kad įmonėje nėra darbo, bet reikalavo atvykti į degalinę ir ten „būti“. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog ieškovei negalint suteikti atsakovui darbo sutartyje sulygto darbo dėl finansinių sunkumų, t. y. objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojui nesutikus dirbti kito jam pasiūlyto darbo, ieškovė turėjo skelbti prastovą. Taigi, ieškovė kaip darbdavys neskelbdama prastovos, nors faktiškai tokia buvo, nesiūlydama kito darbo, o reikalaudama atsakovo atvykus į darbą „atsėdėti“ darbo valandas iš esmės pažeidė darbo įstatymus ir pati turi prisiimti atsakomybę už tokį savo neveikimą. Atsakovas taip pat nurodo, jog ieškovė nepatyrė neigiamų pasekmių dėl atsakovo neatvykimo į darbą. Ieškovė nurodo, kad Darbo sutarties 4.17 p. nurodyta, kad „Darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą“. Aiškindama šią nuostatą ieškovė akcentuoja tik darbo funkcijų atlikimo vietą, t. y. nurodymą dirbti degalinėje, tačiau minėtoje darbo sutarties sąlygoje aiškiai nurodoma – atlikti darbo funkcijas. Atsakovo darbo funkcijos buvo santechnikas – montuotojas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad degalinėje jam buvo pavesta atlikti santechniko – montuotojo darbo funkcijas, t. y. naujai priskirtoje darbo vietoje būtų užtikrintas atsakovui jo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijų vykdymas. Taigi, ieškovė aiškindama reikalavimo atvykti į degalinę privalomumą atsakovui visiškai pamiršta, kad atsakovas atvyktų į nurodytą degalinę ji turi pati užtikrinti atsakovui darbo sutartimi su atsakovu sulygtą darbą nurodytoje degalinėje, kad tas reikalavimas būtų teisėtas ir privalomas atsakovui, o jo nevykdymas reikštų ir šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas būtų neatvykęs į darbą, ar atsisakęs vykdyti tiesiogines savo darbo funkcijas kai tokie nurodymai jam buvo pateikti. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nors ieškovė ir nurodė pakeičianti atsakovo darbo vietą ir reikalavo tiesiog „būti“ ir/ar „sėdėti“ naujoje darbo vietoje, tačiau nepakeitė atsakovo darbo pareigų, t. y. atsakovas ir toliau liko dirbti santechniko – montuotojo pareigose. Aplinkybė, jog sumažėjo atsakovo brigada, pasikeitė tiesioginis vadovas nepakeitė atsakovo darbo sutartimi sulygtų pareigų, todėl įsakmus reikalavimas atvykti į degalinę joje nesudarant sąlygų atsakovui vykdyti savo tiesiogines funkcijas – yra pažeidžiantis ne tik darbuotojo teises bei pareigas, bet ir pačią darbo sutartį – kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui santechniko – montuotojo darbą, kuris pagal savo pobūdį buvo kilnojamo pobūdžio. Atsakovas visuomet buvo pasiekiamas, laikotarpiu nuo kovo 25 d. iki balandžio 22 d. vyko bendravimas su juo tiek „Facebook“ grupėje, tiek ieškovei teikiant pasiūlymus dėl darbo sutarties nutraukimo, bet galiausiai įsakyme nurodo, kad atsakovas nepateikė paaiškinimo dėl neatvykimo į darbą, ieškovė tiesiog ignoravo atsakovą. Atsakovas pažymi, kad laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 25 d. iki balandžio 22 d. buvo gavęs ne vieną pasiūlymą iš ieškovės dėl darbo sutarties nutraukimo – kuriame nenurodomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, o siūloma išmokėti atsakovui priklausanti suma, kurią sudaro darbo užmokestis, atostoginiai bei kitos išmokos, neatitiko realios situacijos, kadangi atlyginimas 2022 m. sausio mėn. – kovo mėn. buvo dirbtinai ir savavališkai ieškovės sumažinti, kas lėmė ir pasiūlyme pateiktų išmokų dydį, kuris netenkino atsakovo. Ieškovė neturėjo ir neturi jokių nusiskundimų atsakovo darbu ir jo elgesiu iki tariamo darbo drausmės pažeidimo. Atsakovas pažymi, kad darbinantis pas ieškovę buvo sutartas darbo užmokestis, siekiantis 1200 - 1300 Eur (neto) dydžio darbo užmokestis, išskyrus pirmąjį darbo mėnesį – dėl kurio buvo sutarta dėl 1000 Eur darbo užmokesčio. Tačiau jau nuo pirmo darbo mėnesio atsakovas gaudavo pilną sutartą darbo užmokestį. Atsakovo pagrindinis darbo užmokestis susidėjo iš dviejų sudedamųjų dalių: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis, kuris kiekvienais metais keitėsi, todėl laikytina, kad ši darbo užmokesčio dalis yra kintama bei pastovios darbo užmokesčio dalies, kurią sudarė 350 Eur. Vadinasi 2021 m. atsakovo darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis nei 992 Eur, o 2022 metais – ne mažesnis nei 1070 Eur. Atsakovo pareigos buvo santechniko montuotojo, kuriam reikalinga speciali kvalifikacija, todėl jam negalėjo būti mokamas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis. Tiek darbo sutartyje, tiek darbo apmokėjimo sistemoje nurodoma, kad papildomi priedai prie atlyginimo mokami pagal direktoriaus įsakymą. Ieškovė nepateikė nė vieno direktoriaus įsakymo, kuriame būtų apibrėžtas priedo atsakovui mokėjimo dydis bei pagrindas, kuo remiantis būtų galima vertinti ir analizuoti atsakovo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. buvo mokamas stabiliai vienodas atlyginimas, kurio dydis svyruodavo tik 100 Eur ribose, t. y. tarp 1200-1300 Eur, laikytina, kai tai ir buvo tikrasis ir pagrindinis atsakovo darbo užmokestis, dėl kurio buvo sutarta prieš įsidarbinant. 2022 m. ieškovė nepagrįstai sumažino darbo užmokestį pirmiausiai iki 700 Eur, vėliau iki 550 Eur – motyvuodama tuo, kad pasikeitė darbo pobūdis – pagal ieškovės nurodymą jis tapo nebekilnojamas, be to, ženkliai sumažėjo atsakovo darbo rezultatai. Pažymėtina, kad darbo sutartyje nebuvo numatytas ir atskirai išskirta kokia konkreti darbo užmokesčio dalis mokama kaip priedas už kilnojamo pobūdžio darbą. Be to, už darbų rezultatą ieškovės teigimu buvo apmokam priedu, o ne pagrindiniu darbo užmokesčiu. Atsakovas 2022 m. turėjo gauti ne mažesnė nei 1070 Eur atlyginimą neatsižvelgiant nei į kilnojamą jo darbo pobūdį, nei į priedus už darbų rezultatą. Sumažindama darbo užmokestį iki minimalaus darbo užmokesčio, mokamo tik nekvalifikuotiems darbuotojams, o vėliau išmokėdama ir žymiai mažesnį atlyginimą nei minimalus darbo užmokestis ieškovė iš esmės pažeidė tiek Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, tiek ieškovės patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą, tiek su atsakovu pasirašytą darbo sutartį. Darbo užmokestis yra būtinoji darbo sutarties sąlyga ir ji gali būti keičiama tik rašytiniu darbo sutarties šalių sutarimu. Joks susitarimas tarp ieškovės ir atsakovo dėl darbo užmokesčio dydžio pakeitimo nebuvo pasirašytas. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė nepagrįstai atsakovo darbo užmokesčio dydžio mažėjimą siejo su atsakovo atliekamo darbo apimtimi bei veiklos rezultatais. Ieškovės nurodytos aplinkybės nepriklauso nuo atsakovo valios ir/ar pastangų – veiklos rezultatai bei atliekamo darbo apimtis sumažėjo ne dėl darbuotojo kaltės, o dėl to, kad pati ieškovė nesugebėjo užtikrinti darbo apimties.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė advokatė Vaida Gulbinienė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas A. Š. paaiškino, kad dirbo santechniku – montuotoju, jis buvo atsakingas už santechninę dalį. Turi santechniko – montuotojo išsilavinimą. Tokio išsilavinimo reikia ir dirbant su dujomis. Apie užsakymus dėl darbų pas P. ir U. nebuvo informuotas. Š. m. kovo 24 d., kai buvo paskutinė kitų dviejų brigados darbuotojų darbo diena, buvo suinventorizuoti visi įrankiai, suskaičiuoti, tai padarė atvykęs UAB „Saurida“ atstovas, sakė, kad nepanaudotas medžiagas grąžins parduotuvėms. Kur buvo autobusiukas su įrankiais, jis nebuvo informuotas. Autobusiukas iki jie darbo dieną pradėjo Jankiškių degalinėje, buvo laikomas Zujūnų degalinėje. Kai darbdavio nurodymu buvo atvykęs į Jankiškių degalinę per tris dienas buvo gautas tik vienas vienos valandos užsakymas. Rytais degalinėje niekas darbo nurodymų neduodavo. Kad darbo dieną reikia pradėti degalinėje, apie tai parašė vadybininkas. Teigia, kad į Jankiškių degalinę buvo atvykęs 3 dienas ir visą laiką sėdėjo. Negavus darbo, pasiūlymo išvykti iš degalinės nebuvo. Iki kovo 22 d. darbo nurodymus davė vadybininkas K. Darbinantis su buvusiu vadovu R. buvo sutarta pirmą mėn. dėl 1000 Eur (atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, vėliau vadovas teigė, kad, jei tiks, palaipsniui bus keliama alga, kilo iki 1200-1300 Eur. Dirbant brigadoje, į klientų objektus vienas nevyko. Iš vakaro gaudavo užsakymus ir su kolegom susitardavo, kur bus patogiau sutikti vykimui į objektus.

Liudytojas R. D. teismo posėdyje parodė, jog, atsakovas yra buvęs kolega. Iš darbo UAB „Saurida“ išėjo maždaug prieš devynis mėnesius (kovo mėn.) dėl darbo stygiaus – nebuvo darbų. Buvo pasiūlyta išeiti iš darbo. Montavo šildymo sistemas, buvo pasiskirstę darbais. Kolegos montavo hidraulinę santechninę dalį, bendrus statybinius darbus. Jis pats atliko darbus susijusius su dujine įranga, nes tam reikalinga speciali kvalifikacija. Šiam darbui reikia išmanyti saugumo reikalavimus, jis buvo atestuotas darbuotojas. A. Š. montuodavo santechninę įrangą (hidraulinę dalį). Darbas vyko trijų žmonių brigadoje: vienas darbuotojas atlikti darbų jokiu būdu negalėjo, nes reikėjo atlikti kompleksinio pobūdžio darbus arba pvz. dujinei spintai pastatyti reikėjo trijų žmonių, nes ji buvo sunki ir didelių gabaritų. Brigadoje dirbo jis, D. M. ir A. Š. A. Š. negalėtų atlikti jo darbų, nes tam kompetencijos neturėjo. Pareigybių aprašyme buvo nurodytas bendras pareigų pavadinimas santechnikas – montuotojas, tai neatspindėjo ką žmogus darė. Iki D. B. tapo vadovu iš vakaro gaudavo nurodymus kitos dienos darbams. Pasikeitus vadovui, darbo organizavimas vyko padrikai, net ir nesant darbo, reikėjo degalinėje jo laukti. Laukdami nurodymų, nieko nedarė, tekdavo tiesiog sėdėti. Nebuvo tokio objekto, jog iš degalinės būtų reikėję vykti. Tokių objektų, kur nebūtų dujų montavimo nebuvo. Dujų montavimas – jų pagrindinis darbas, todėl dujų spintos visur buvo. Pradžioj į objektą visuomet važiuodavo trise, jis suorganizuodavo patį darbą, paskirstydavo darbus, tada kiti brigados nariai galėjo daryti savo darbus. Atlikus kolegoms darbus, jis turėjo atvažiuoti ir paleisti įrangą.

Liudytojas D. M. teismo posėdyje parodė, jog atsakovas yra buvęs kolega, santykiai darbiniai, neatsimena iki kada dirbo: kovo ar gegužės mėn. Kartu montavo katilus, A. Š. atliko santechnikos darbus, jis darė elektros darbus su R. priežiūra, nes pastarasis turi reikiamą kvalifikaciją. Nei jis, nei A. Š. negalėjo visų darbų vienas atlikti, tai ir fiziškai neįmanoma. Iš darbo išėjo darbdavio reikalavimu, nes nebuvo darbo. Į kokį objektą reikės vykti, būdavo nurodoma iš vakaro. Iš pradžių nebuvo reikalavimo laukti degalinėje, kol bus gauti nurodymai, paskutiniu laiku atsirado reikalavimas nurodymų laukti degalinėje. Per „messenger“ grupę buvo pasakyta, kad reikia laukti degalinėje, plačiau paaiškinta nebuvo kodėl. Degalinėje nedirbo, jie tiesiog sėdėdavo ir laukdavo – tekdavo visą dieną prasėdėti degalinėje. A. Š., jiems išėjus iš darbo, vienas negalėjo vykti į objektus ir atlikti darbų. A. Š. elektros ir dujų darbų neatliko, jis iš karto pasakė, kad šių darbų neatliks.

Liudytojas D. B. teismo posėdyje parodė, kad dirba UAB „Saurida“ techninio skyriaus vadovu, prieš tai dirbo gamybos vadovu. Įmonė parduodavo dujų įrangos sistemas, kurias brigados vykdavo montuoti pas žmones. K. išėjus, liudytojas užėmė jo vietą, jam patogiau buvo planuoti darbus, kai santechnikai buvo darbo vietoje. Anksčiau su atsakovu jokių problemų nebuvo. Atsakovo darbo vieta yra ta, kur dirba. Mano, kad Jankiškių degalinė yra atsakovo darbo vieta. Jis pats būdavo darbo vietoje Mažeikiuose. Užsakymų po kovo 24 d. gaudavo. Mano, kad atsakovas buvo pajėgus atlikti visus darbus. Paskambindavo ryte atsakovui ir paklausdavo, ar jis darbo vietoje. Šis atsakydavo, kad jam nepriklauso atvykti į degalinę. Tą mėnesį buvo dar apie 20 sistemų, kurias galėjo montuoti. Stengdavosi, jog visi brigados darbuotojai būtų universalūs ir galėtų atlikti vienas kito darbus. Patvirtino, jog jam tapus vadovu, į objektą vykdavo trys asmenys. Kadangi A. Š. neatvykdavo, užsakymus atidavė konkurentams. Su jais ilgalaikė bendradarbiavimo sutartis buvo pasirašyta seniai - iki jam ateinat į darbą. Visi trys brigados nariai buvo priimti santechnikais – montuotojais. Mano, kad nebuvo dokumento, kuriuo išėjus kitiems brigados nariams jų funkcijos būtų perduotos A. Š. Abejais atvejais – U. ir P. – reikėjo atlikti dujotiekio darbus. Kadangi A. Š. neatvažiuodavo į darbą, nepasiimdavo darbo priemonių, mano, kad negalėjo padaryti darbų. Patvirtino, kad buvo dienų, kad visą darbo dieną darbuotojai turėjo būti degalinėje, nors nebuvo darbo.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys netenkintinas.

Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl darbuotojo (atsakovo) atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties.

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2021 m. gegužės 31 d. tarp darbdavio UAB „Saurida“ ir darbuotojo A. Š. sudaryta neterminuota Darbo sutartis Nr. 1831, kurios pagrindu atsakovas A. Š. įdarbintas UAB „Saurida“ santechniku – montuotoju (Sutarties 1.2 p.) (T.1, e. b. l. 6-9). Šalys sutarė, jog darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą (Sutarties 4.17 p.), darbuotojas dirba kilnojamojo pobūdžio darbą (Sutarties 1.3 p., 5.1 p). Ieškovės paaiškinimais, pasikeitus ieškovės tiesioginiam vadovui ir sumažėjus darbo brigadai, pasikeitė ir atsakovo darbo organizavimas. Darbdavys reikalavo, kad atsakovas savo darbo dieną pradėtų atvykdamas į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Iš 2022 m. gegužės 3 d. gamybos vadovo D. B. pranešimo matyti, jog iš pradžių atsakovas minėtą reikalavimą vykdė, tačiau nuo 2022 m. kovo 25 d. į darbą neatvyko (T.1, e. b. l. 10). UAB „Saurida“ personalo direktorė 2022 m. kovo 28 d. atsakovui pateikė Reikalavimą Nr. 56-22 iki 2022 m. balandžio 5 d. pateikti raštišką pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą 2022 m. kovo 25 d. (T.1, e. b. l. 13). 2022 m. kovo 29 d. buvo pateiktas Pakartotinis reikalavimas Nr. 59-22 iki 2022 m. balandžio 7 d. pateikti raštišką pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą nuo 2022 m. kovo 25 d. Taip pat pranešta, jog nuo 2022 m. kovo 25 d. bendrovė yra priversta pildyti pravaikštas, kadangi darbdaviui nėra žinoma atsakovo neatvykimo į darbą priežastis (T.1, e. b. l. 14). Darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 21 d. atsakovui yra pažymėtos pravaikštos/kitoks neatvykimas į darbą be svarbios priežasties (PB) (T.1, e. b. l. 11-12). 2022 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 22 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ A. Š. skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu nuo 2022 m. balandžio 22 d. (T.1, e. b. l. 16). Apie minėto įsakymo priėmimą atsakovas informuotas 2022 m. balandžio 22 d. Pranešimu Nr. 73-22, išsiųstu elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) (T.1, e. b. l. 15). 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. gegužės 3 d. prašymais atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) (T.2, e. b. l. 124-125, 157), kuri, išnagrinėjus prašymus, 2022 m. gegužės13 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-5269/2022 ieškovo A. Š. prašymą tenkino: pripažino A. Š. atleidimą iš darbo iš UAB „Saurida“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu. Laikė, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčų komisijos (darbo ginčus nagrinėjančio organo) sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Taip pat nusprendė išieškoti iš UAB „Saurida“ A. Š. naudai 1108,50 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai), bei po 73,90 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Sumos nurodytos neatskaičius mokesčių. Išieškoti iš UAB „Saurida“ A. Š. naudai 1217,52 Eur darbo užmokesčio priedą už 2022 m. sausio – kovo mėn. laikotarpį. Suma nurodyta neatskaičius mokesčių. Išieškoti iš UAB „Saurida“ A. Š. naudai 235,11 Eur kompensaciją už kilnojamą darbo pobūdį už 2022 m. vasario – kovo mėn. laikotarpį. Pripažinti laikotarpį nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 22 d. prastovos laikotarpiu pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Išieškoti iš UAB „Saurida“ A. Š. naudai 663,27 Eur apmokėjimą už prastovos laikotarpį nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 22 d. (T.1, e. b. l. 17-32). Nesutikdama su minėtu Darbo ginčų komisijos sprendimu ieškovė UAB „Saurida“ pateikė ieškinį teismui.

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Pagal DK 58 straipsnio 1 dalyje suformuluotas nuostatas darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti: 1) šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas; 2) per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties (DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia (DK 58 straipsnio 4 dalis). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis). Šalims nesutariant dėl šių sąlygų egzistavimo ir ginčui persikėlus į darbo ginčus nagrinėjančius organus, pareiga įrodyti šias sąlygas tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-248/2021, 17 punktas).

Sprendžiant klausimą, ar konkretus darbo pareigų pažeidimas priskirtinas prie šiurkščių, būtina analizuoti jo objektyvius ir subjektyvius požymius – darbuotojo neteisėto elgesio pobūdį, dėl šio pažeidimo atsiradusius neigiamus padarinius, darbuotojo kaltės laipsnį ir formą, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitų asmenų veiksmų įtaką šiam pažeidimui bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019).

Pažymėtina, kad Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią darbo sutarties nutraukimas dėl neatvykimo į darbą pripažįstamas pagrįstu tik konstatavus dvi esmines faktines aplinkybes: pareigos atvykti į darbą pažeidimą ir priežasčių, kurios pakankamai pateisintų tokį elgesį, nebuvimą. Pareigos pažeidimą turi įrodyti darbdavys, o neatvykimo priežasčių svarbą – darbuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-687/2015, 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244-313/2015, 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140-415/2017). DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.

Kaip minėta, atsakovas iš darbo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Taigi, nagrinėjamoje situacijoje yra vertintina, ar pagrįstai atsakovas nevykdė darbdavio nurodymo savo darbo dieną pradėti atvykstant į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilnius.

Viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų yra darbovietė (DK 34 straipsnio 1 dalis). Darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Tačiau darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus (DK 34 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje taip pat aiškinama, kad teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra), o darbo vieta – siauriau – kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2008, 3K-3-295/2009).

Darbo sutartyje yra nurodyta, kad A. Š. yra priimamas dirbti šiomis būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis: darbovietė – UAB „Saurida“, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, darbuotojo darbo funkcijos: santechnikas – montuotojas (1, 1.1, 1.2 p.). Šalys taip pat sutarė, kad darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietovėje pagal darbdavio nurodymą (4.17 p.). Ieškovės paaiškinimais, pasikeitus atsakovo tiesioginiam vadovui pasikeitė ir darbo organizavimo tvarka, todėl vadovaujantis Darbo sutarties 4.17 p. atsakovas savo darbo dieną turėjo pradėti iš degalinės Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Atsakovo nuomone, dėl darbo vietos jie nesusitarė, todėl darbdavys nepagrįstai reikalavo kiekvieną rytą atvykti į minėtą degalinę ir išbūti nuo 8.00 val. iki 17.15 min., tai vertina kaip psichologinio poveikio priemonę, turint tikslą, kad atsakovas išeitų iš darbo savo noru ar bendru sutarimu.

Bylos duomenimis nustatyta (šalių paaiškinimais ir susirašinėjimo medžiaga) ir ginčo nėra, jog iki tiesioginio atsakovo vadovo pasikeitimo darbas buvo organizuojamas taip, kad vadovas duodavo užduotis sukurtoje facebook grupėje arba telefonu, t. y. apie užduotis pranešdavo iš vakaro. Priklausomai nuo to, į kurią Lietuvos vietą turėjo važiuoti atlikti darbų, susitardavo brigadoje dirbantys asmenys dėl susitikimo vietos. Atsakovą pasiimdavo du darbuotojai, kurie autobusiuką paimdavo iš Zujūnų degalinės. Ir tik pasikeitus vadovui (atsakovo tiesioginiu vadovu tapus D. B.), atsirado reikalavimas darbo dieną pradėti iš degalinės. Taigi, iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovo darbo vieta nebuvo siejama su ieškovės buveinės vieta, o darbo funkcijos buvo atliekamos pagal darbdavio nurodymą.

Kaip minėta, Darbo sutartimi šalys dėl konkrečios darbo atlikimo vietos nesusitarė – atsakovas neturėjo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, todėl atsakovo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gavo nurodymus. Šiuo atveju iš atsakovo, buvo reikalaujama, kad jis savo darbo dieną pradėtų atvykdamas į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tačiau tiek iš šalių paaiškinimų, tiek iš liudytojų R. D. ir D. M. parodymų matyti, jog tiesioginis atsakovo vadovas D. B. minėtoje degalinėje nepasirodydavo, su atsakovu ir kitais brigados darbuotojais bendravo tik telefonu, t. y. nuotoliniu būdu. Šios aplinkybės, liudytoju apklausiamas D. B. taip pat neginčijo. Taigi, akivaizdu, jog nebuvo jokios objektyvios būtinybės telefonu vadovo duodamiems nurodymams gauti atvykti į degalinę adresu Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilnius. Be to, ieškovė neginčijo faktinės aplinkybės, kad reikalavimas pradėti darbo dieną iš minėtos degalinės buvo žodinis, nors, kaip minėta, darbovietė yra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų (DK 34 straipsnio 1 dalis), kurios pakeitimas galimas tik esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (DK 45 straipsnio 1 dalis). Teismas, nesutinka, jog reikalavimas atvykti kiekvieną dieną ir darbą pradėti konkrečioje degalinėje yra tik darbo organizavimo pasikeitimas, kadangi minėto reikalavimo apimtis buvo kur kas platesnė: ne tik atsakovas, liudytojai R. D. ir D. M., bet ir liudytojas D. B., kurio iniciatyva atsirado toks reikalavimas, patvirtino, kad buvo dienų, kad visą darbo dieną darbuotojai turėjo būti degalinėje, nors nebuvo darbo. D. B. susirašinėjimuose atsakovui taip pat nurodo, jog „primenu, kad nuo 8 iki 17.15 privalai būti Jankiškių degalinėje ir laukti mano nurodymų dėl darbų“ (T.2, e. b. l. 21). Į klausimą „Kaip suprantu tai kiekvieną dieną nuo 8 iki 17.15? Jiems būti Jankiškių degalinėje jeigu nėra darbo“ D. B. atsakė „Taip“, o į papildomą klausimą „o kodėl 17.15“, o ne „iki 17“ papildomai paaiškino „nes penktadieniais darbas iki 16 h“ (T. 2, e. b. l. 27). Minėtos aplinkybės patvirtina, jog, priešingai nei teigia ieškovė, pasikeitė ne darbo organizavimo tvarka, tačiau atsirado reikalavimas būti konkrečioje darbo vietoje. Ieškovė savo poziciją taip pat grindžia Darbo sutarties 4.17 p., tačiau minėtas punktas, kalba apie tai, jog darbuotojas sutinka atlikti darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje, o šiuo gi atveju, akivaizdu, jog jokių funkcijų atsakovas degalinėje neatliko, be to, ir pati ieškovė teigia, jog darbo dienos pradėjimas degalinėje buvo skirtas nurodymams gauti, tačiau ne darbo funkcijoms atlikti, todėl nepagrįstai ji grindžia savo poziciją Darbo sutarties 4.17 p. Be to, atsakovo vadovas D. B. susirašinėjimuose su A. Š. nurodo, jog „tavo darbo sutarty išvis parašyta darbo vieta (duomenys neskelbtini), Mažeikiai“ (T.2, e. b. l. 24). Siekdamas pateisinti ieškovės sprendimus ir veiksmus atstovas teismo posėdyje nurodė, jog darbo dienos pradžia degalinėje buvo skirta ne tik nurodymams gauti, o turėjo būti atliekamos tam tikros darbo funkcijos – įrankių sutvarkymas, darbų aptarimas. Tačiau teismui tokie paaiškinimai neatrodo įtikinami. Visų pirma, kaip jau minėta, darbo aptarimas galėjo vykti ir telefonu, o įrankiai buvo sudėti autobusiuke, todėl sunku suprasti, kaip jie galėjo būti kasdien tvarkomi ir koks buvo poreikis tokiam veiksmui atlikti, jei ieškovė negavo nuolatinių užsakymų, kas neabejotinai reiškia, jog įrankiai nebuvo naudojami. Be to, nors, kaip nurodė liudytojai R. D. ir D. M., jų darbo pobūdis – dujinių sistemų montavimas, ir tokiam darbui atlikti yra būtina trijų darbuotojų brigada, kur kiekvienas darbuotojas atlieka tam tikras funkcijas ir turi turėti reikiamą kvalifikaciją: A. Š. – santechnikas, R. D. dirbo su dujine įranga, D. M. – atliko elektros darbus. Nors visų brigados narių pareigybių aprašymai yra identiški, tačiau iš liudytojų parodymų matyti, jog jie atliko skirtingas funkcijas. Nors liudytojas D. B. parodė, jog stengdavosi, jog visi brigados darbuotojai būtų universalūs ir galėtų atlikti vienas kito darbus, sutiktina, jog tam tikrus darbus gal brigados darbuotojai ir galėjo atlikti, tačiau tik tiek, kiek tai neprieštarauja imperatyvioms teisės normos, šiuo atveju Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. 1-2 „Dėl dujų sistemų pastatuose įrengimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Dujų sistemų įrengimo taisyklių reikalavimams, kuriose imperatyviai nurodoma ir reikalaujama montuojant dujų katilus privalomai turėti kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus.

Ieškovės atstovas pateikė teismui įrodymus, t. y. atliktų darbų aktus bei nuotraukas, neva patvirtinančius, jog tuo metu, kai atsakovas neatvyko į darbą į ieškovę kreipėsi klientai U. ir P. dėl dujų sistemos sumontavimo (T.3, e. b. l. 56-74). Liudytojas D. B. patvirtino, jog abejais atvejais – U. ir P. – reikėjo atlikti dujotiekio darbus. A. Š. kvalifikacijos dujotiekio darbams atlikti neturėjo, todėl akivaizdu, jog pats vienas savarankiškai minėtų klientų užsakymų įvykdyti tikrai negalėjo. Įvertinęs aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių visumą, šiuo atveju teismas visiškai sutinka su atsakovo pozicija, kad reikalavimas atvykti į degalinę buvo psichologinio poveikio priemone, turint tikslą, kad atsakovas išeitų iš darbo savo noru ar bendru sutarimu. Beje ieškovė, pati neneigia ir pripažįsta, tai nurodė ir patikslintame ieškinyje, jog 2022 m. sausio – vasario mėnesiais dėl prastėjančios ekonominės situacijos Lietuvoje, sumažėjo ieškovės klientų, pageidaujančių pirkti ir įsirengti dujinio šildymo sistemas, ir atitinkamai – ieškovės apyvarta. Tai buvo priežastimi dėl ko sumažėjo ir atsakovo brigada. Iš byloje esančio 2022 m. kovo 22 d. pasiūlymo Nr. 45-22 matyti, jog darbdavys teikė pasiūlymą nutraukti su atsakovu darbo sutartį vadovaujantis DK 54 straipsnio 1 dalimi (t. y. šalių susitarimu) nuo 2022 m. kovo 25 d. Be to, 2022 m. kovo 23 d. personalo direktorė elektroniniu paštu atsakovui išsiuntė susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo projektą. Iš 2022 m. balandžio 13 d. pasiūlymo Nr. 69-22 matyti, jo darbdavys teikė pasiūlymą nuo 2022 m. balandžio 14 d. nutraukti su atsakovu darbo sutartį taip pat vadovaujantis DK 54 straipsnio 1 dalimi (T.2, e. b. l. 26). Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, darbdavys per įgaliotus asmenis darbuotojams netgi siūlė atlikti neteisėtus veiksmus: „ yra vadovų prašymas – iki šio mėn. galo, kad paimtumėte nedarbingumą. Toks scenarijus naudingas Jums, nes gausite algą už vasarį + biliotenį, kas lygu neblogos pajamos“, „...būkite supratingi įmonės atžvilgiu. Darbų šiai dienai neturime, skyriaus uždarinėti ir montuotojų atleisti nenorime. Darbas viskas perdėliojama ir ieškoma jums darbų, kad ir patys užsidirbti ir įmonei nebūtumėte našta. Labai tikimės supratingumo iš jūsų.“, „už prastovas taip pat reikia mokėti“, „o algos 80% gautumėte iš sodros” (T.2, e. b. l. 31, 36).

Nagrinėjamu atveju Darbo sutartyje (4.17 p.) konkrečiai nurodyta, jog darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą, darbuotojas dirba kilnojamojo pobūdžio darbą. Tai suponuoja teismo išvadą, jog minėtos Darbo sutarties nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios darbdaviui nustatyti darbo dienos pradžią būti tam tikroje vietoje bei būti visą darbo dieną laukiant darbdavio nurodymų, nesivadovaujant DK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo. Darbo sutarties sąlygos negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms. Aiškinant darbo sąlygas, būtina atsižvelgti į darbo santykių teisinių reglamentavimo principus, įskaitant teisėtų lūkesčių apsaugos, visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalis). Todėl laikytina, kad Darbo sutarties 4.17 punktas nustato darbuotojo pareigą atlikti darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal konkretų, laikiną darbdavio pavedimą, o ne darbdavio teisę savo nuožiūra be atskiro darbuotojo sutikimo nustatyti darbo vietą.

Pastebėtina, jog atsakovas viso proceso metu (tiek ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijoje, tieks bylą nagrinėjant teisme) nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis laukė darbdavio nurodymų telefonu ar kitu nuotoliniu būdu ir buvo pasirengęs atlikti darbus, juolab, jog iki naujos darbo organizavimo tvarkos liudytojas D. B. patvirtino, jog su atsakovu jokių problemų nebuvo. Paminėtina ir tai, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2011, 2014 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014). Darbuotojo nebuvimą darbdavio nurodytoje darbo vietoje kvalifikuojant kaip pravaikštą svarbu ne tik tai, kokia darbo vieta numatyta sutartyje, bet ir faktiškai susiklosčiusi darbo tvarka, faktinis darbuotojo pareigų atlikimas ar neatlikimas ir to priežastys. Nagrinėjamu atveju negalima spręsti, kad darbuotojas vengė vykdyti savo darbo pareigas. Atsakovas aiškiai nurodė ir teismas neturi pagrindo abejoti jo paaiškinimais, kad jis laukė darbdavio nurodymų telefonu, jokių objektyvių duomenų, jog po kovo 25 d. ieškovė gavo užsakymų, kuriuos atsakovas pats vienas būtų pajėgus įvykdyti pagal jo kvalifikaciją nepateikė, taip pat neįrodė, kad atsakovas būtų atsisakęs vykdyti jam pavestus darbdavio nurodymus, o darbdavio reikalavimas darbo dieną pradėti ir ją tęsti laukiant nurodymų Jankiškių g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančioje degalinėje, teismas yra nepagrįstas, priimtas nesant tam jokios būtinybės. Atsižvelgiant į tai teismas daro išvadą, jog ieškovė A. Š. nepagrįstai žymėjo pravaikštas laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 21 d. todėl ieškovės reikalavimas pripažinti, kad atsakovui ieškovė pravaikštas laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 21 d. (įskaitant) žymėjo teisėtai, yra nepagrįstas.

Pagal aukščiau padarytas išvadas teismas pripažįsta, kad darbuotojas 2022 m. balandžio 22 d. įsakymu DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu iš darbo atleistas neteisėtai ir ieškinys atmetamas.

Pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsiranda DK 218 straipsnyje įtvirtintos teisinės pasekmės, taikant darbuotojo naudai šiame straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus – grąžinti darbuotoją į darbą arba negrąžinti į darbą priteisiant visas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teismas, įvertinęs tai, kad darbuotojas Darbo ginčų komisijai teiktame prašyme neprašė grąžinti į darbą, to nepageidavo ir teismo posėdžio metu, atsižvelgęs į atsakovo atleidimo iš darbo aplinkybes, laiko, kad grąžinti atsakovą į darbą yra netikslinga ir į darbą jo negrąžina. Tokiu atveju, pripažinęs atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu, teismas atsakovo atžvilgiu taiko DK 218 straipsnio 4 dalį ir sprendžia dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos priteisimo. Laikoma, kad atsakovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis).

Dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos mokėjimo

Ieškovė prašo pripažinti, kad ji atsakovui už 2022 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius teisėtai nemokėjo priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio, taip pat kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą už 2022 metų vasario ir kovo mėnesius.

Darbo sutartimi šalys sutarė, kad darbuotojui buvo mokamas darbo užmokestis: LR Vyriausybės patvirtintas minimalus mėnesinis atlyginimas pridedant 350 Eur sumą. Darbuotojui gali būti mokamas papildomai kintamas priedas pagal direktoriaus įsakymą (1.3 p.).

Vadovaujantis LR Vyriausybės 2020 m. spalio 14 d. Nutarimu Nr. 1114 „Dėl 2021 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, buvo numatytas 642 Eur minimalus darbo užmokestis. Vadovaujantis LR Vyriausybės 2021 m. spalio 13 d. Nutarimu Nr. 834 „Dėl 2022 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“, buvo numatytas – 720 Eur minimalus darbo užmokestis.

Iš byloje esančios UAB „Saurida“ generalinio direktoriaus 2021 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 31 patvirtintos uždarosios akcinės bendrovė „Saurida“ Darbo apmokėjimo sistemos (toliau – Sistema) 1.2 p. matyti, kad darbuotojų darbo užmokestį sudaro: 1.2.1 bazinis darbo užmokestis kuris nustatomas kaip valandinis atlygis arba mėnesinė alga; 1.2.2 papildoma darbo užmokesčio dalis, jei tokia nustatoma konkrečiam darbuotojui; 1.2.3 priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą; 1.2.4 premijos/priedai už pasiekus tikslus, nustatytus atitinkamiems darbuotojams ar pareigybėms; 1.2.5 premijos/priedai, skiriami paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą ar veiklos rezultatus. Vadovaujantis Sistemos 2.1 p., minimalus darbo užmokestis – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui vadovaujantis LR Vyriausybės patvirtinta minimalia mėnesine alga. Tos pačios Sistemos 2.4 p. įvardinti nekvalifikuotų darbuotojų pareigybės, kuriems mokamas LR Vyriausybės patvirtintas minimalus darbo užmokestis. Santechnikas – montuotojas nepatenka tarp minimalų darbo užmokestį gaunančių darbuotojų. Sistemos 3.1 p. numatyta, kad konkretūs atlyginimai, jų dydžiai nustatomi su darbuotoju sudaromoje darbo sutartyje. Sistemos 12 skyriuje, 46 eilutėje numatyta santechniko – montuotojo darbo užmokesčio ribos svyruoja nuo 674 Eur iki 1927 Eur. Be kita ko pažymėta, kad kintami priedai galimi tik pagal direktoriaus įsakymą.

Atsižvelgiant į minėtą darbo sutarties nuostatą, teisės aktus bei darbdavio patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą, visiškai sutiktina su atsakovo pozicija, jog jo pagrindinis darbo užmokestis buvo sudarytas iš dviejų dalių: LR Vyriausybės nustatyto minimalus darbo užmokesčio, kuris kiekvienais metais keitėsi, todėl laikytina, kad ši darbo užmokesčio dalis yra kintama, bei pastovios darbo užmokesčio dalies, kurią sudarė 350 Eur. Dėl šios priežasties 2021 m. atsakovo darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis nei 992 Eur, o 2022 metais – ne mažesnis nei 1070 Eur. Kadangi atsakovas užėmė specialios kvalifikacijos reikalaujančias santechniko montuotojo pareigas, atsakovui negalėjo būti mokamas tik LR Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis.

Darbo apmokėjimo sistemoje nustatyta, kad darbuotojui pasiekus jam nustatytus tikslus ir juos viršijus, gali būti mokamos premijos/priedai. Konkretūs rezultatai ir premijavimo sąlygos nustatomos darbo sutartyse ir/ar pareigybių aprašymuose, bei atskiruose įmones vadovo įsakymuose (Sistemos 8.1 p.). Premijos darbuotojams gali būti mokamos ir siekiant paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, veiklą ir veiklos rezultatus (Sistemos 8.2 p.). Darbo sutarties 1.3 p. numatyta, kad papildomi priedai prie atlyginimo mokami pagal Direktoriaus įsakymą.

Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, ieškovė nei ginčą nagrinėjant ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nei vėliau ginčui persikėlus į teismą, nepateikė nė vieno Direktoriaus įsakymo, kuriame būtų apibrėžtas priedo atsakovui mokėjimo dydis bei pagrindas, kuo remiantis būtų galima vertinti ir analizuoti atsakovo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, t. y. patikrinti ieškovės argumentų pagrįstumą, kad buvo mokamas priedas už kilnojamo pobūdžio darbą, darbo rezultatus ir pan.

DK 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai. Teismų praktikoje priimta, kad darbo sutartis turi būti aiškinama tokiu būdu, kad jos aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2004, 3K-3-285/2012, 3K-3- 378/2013, 3K-3-68-248/2018).

Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė nepateikė objektyvių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų kaip buvo skaičiuojamas priedas prie atsakovui mokamo darbo užmokesčio, tokių įrodymų nebuvimas suponuoja teismo išvadą, kad atsakovui sudarant su UAB „Saurida“ darbo sutartį, šalys susitarė dėl stabiliai vienodo darbo užmokesčio dydžio, nes iš darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių matyti, jog jis svyruodavo tarp 1200-1300 Eur, sutiktina su atsakovu, kad būtent dėl tokio darbo užmokesčio šalys susitarė prieš įsidarbinant. Be to, ieškovė priedų mokėjimą, t. y. šiuo atveju jų nemokėjimą sieja su atsakovo darbo rezultatais. Tačiau teismo vertinimu, darbuotojo darbo rezultatai yra sietini su darbuotojo asmeninėmis, savybėmis, atliekamo darbo kokybe, tačiau negali priklausyti dėl aplinkybių, kurios nėra susiję su paties darbuotojo asmeniu ar darbinėmis galimybėmis, t. y. šiuo atveju pats darbdavys neužtikrino darbuotojui skiriamo darbo kiekio ir tai nepriklausė nuo darbuotojo pajėgumo įvykdyti jam skirtas užduoti. Taigi, atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė atsakovui už 2022 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius teisėtai nemokėjo priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio, taip pat kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą už 2022 metų vasario ir kovo mėnesius.

Nors Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos dalykas, tačiau sprendžiant dėl neišmokėto darbo užmokesčio priedų ir kompensacijos už kilnojamąjį darbo pobūdį dydžio, pastebėtina, kad nei atsakovas, nei ieškovė neginčijo Darbo ginčų komisijos apskaičiuotų neišmokėto darbo užmokesčio priedų ir kompensacijos už kilnojamąjį darbo pobūdį dydžio. Teismas vadovaujasi darbuotojo užmokesčio pažymomis, pateiktomis į bylą, kuriomis vadovavosi ir skaičiavimus atlikusi Darbo ginčų komisija, kurių aritmetinio teisingumo šalys neginčija, todėl teismas jų nekartodamas, kadangi jie detaliai išdėstyti Darbo ginčų komisijos sprendime, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti darbuotojui iš darbdavės 1108,50 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei po 73,90 Eur, už kiekvieną paskesnę darbo dieną taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Taipogi priteistinas 1217,52 Eur darbo užmokesčio priedas už 2022 m. sausio – kovo mėn. laikotarpį, 235,11 Eur kompensacija už kilnojamą darbo pobūdį už 2022 m. vasario – kovo mėn. laikotarpį.

Kiti klausimai

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Kadangi ieškovės patikslintinas ieškinys atmetamas, bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos. Atsakovas teismo prašė priteisti jam iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas ją atstovavusiai advokatei yra sumokėjęs 1200 Eur. Teismas įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumo laipsnį, spręstų teisinių klausimų pobūdį atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina ir priteisia atsakovui iš ieškovės 1200 Eur bylinėjimosi išlaidas, laikydamas, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.

Teismo patirtos 4,48 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl jos nepriteisiamos iš ieškovės.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 13 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-5269/2022 netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškovės UAB „Saurida“ patikslintą ieškinį atmesti.

Pripažinti A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2022 m. balandžio 22 d. atleidimą iš darbo UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu.

Laikyti, kad tarp UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, ir A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2021 m. gegužės 31 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 1831 nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti atsakovui A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, 1200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Išieškoti iš atsakovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, ieškovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1108,50 Eur (tūkstantį šimtą aštuonis eurus 50 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai), bei po 73,90 Eur (septyniasdešimt tris eurus 90 ct), už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Sumos nurodytos neatskaičius mokesčių.

Išieškoti iš atsakovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, ieškovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 1217,52 Eur (tūkstantį du šimtus septyniolika eurų 52 ct) darbo užmokesčio priedą už 2022 m. sausio – kovo mėn. laikotarpį. Suma nurodyta neatskaičius mokesčių.

Išieškoti iš atsakovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, ieškovo A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), naudai 235,11 Eur (dviejų šimtų trisdešimt penkių eurų 11 ct) kompensaciją už kilnojamą darbo pobūdį už 2022 m. vasario – kovo mėn. laikotarpį.

Pripažinti laikotarpį nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 22 d. prastovos laikotarpiu pagal DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Išieškoti iš atsakovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, ieškovo A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 663,27 Eur (šešių šimtų šešiasdešimt trijų eurų 27 ct) apmokėjimą už prastovos laikotarpį nuo 2022 m. kovo 25 d. iki 2022 m. balandžio 22 d.

Išaiškinti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijos 2022 m. gegužės 13 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-5269/2022 netenka galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Vilma Brazinskienė