Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-771-861/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-21
Bylos Nr.: e2A-771-861/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-13253-2022-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
Ieškovas: UAB „Saurida“
Atsakovas: A. Š.

Kategorijos

2.1.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-771-861/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-13253-2022-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.6.5.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Saurida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ patikslintą ieškinį atsakovui A. Š. dėl darbo sutarties nutraukimo, pravaikštų, priedo bei kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Saurida“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašo 1) pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtu; 2) pripažinti, kad atsakovui ieškovė pravaikštas laikotarpiu nuo 2022-03-25 iki 2022-04-21 (įskaitant) žymėjo teisėtai; 3) pripažinti, kad ieškovė atsakovui už 2022 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius teisėtai nemokėjo priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio, taip pat kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą už 2022 metų vasario ir kovo mėnesius; 4) priteisti iš atsakovo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovas įdarbintas UAB „Saurida“ santechniko – montuotojo pareigose. 2022 m. sausio mėn. – vasario mėn. dėl prastėjančios ekonominės situacijos Lietuvoje, sumažėjo ieškovės klientų, pageidaujančių pirkti ir įsirengti dujinio šildymo sistemas, skaičius ir atitinkamai – ieškovės apyvarta. Atsakovo darbinės funkcijos buvo susijusios būtent su šių sistemų įrengimu, todėl ženkliai sumažėjus jų pardavimams ir užsakymams, atitinkamai darbovietėje sumažėjo santechnikų – montuotojų darbo poreikis. Atsakovas dirbo trijų santechnikų – montuotojų brigadoje, kurią sudarė atsakovas ir liudytojai D. M., R. D.. Dėl sumažėjusios ieškovės apyvartos, sumažėjo atsakovo brigada, joje liko dirbti tik atsakovas, su kitais dviem darbuotojais darbo santykiai buvo nutraukti, taip pat pasikeitė atsakovo tiesioginis vadovas, juo tapo D. B., dėl ko keitėsi atsakovo darbo organizavimas. Darbdavys atsakovo reikalavo, kad atsakovas savo darbo dieną pradėtų atvykdamas į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad tokį darbdavio reikalavimą vykdė visa atsakovo brigada. Šioje degalinėje darbuotojams buvo duodamos darbo užduotys, laikomas mikroautobusas su darbo įrankiais, iš degalinės vykstama į darbų objektus ir pan. Vėliau atsakovas vienašališkai nusprendė nebevykdyti darbdavio reikalavimo atvykti į degalinę darbo dienos pradžioje, dėl to ieškovė 2022-03-28 pateikė atsakovui reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2022-03-25. Nesureagavus į šį reikalavimą atsakovas toliau į degalinę darbo pradžiai neatvyko, dėl ko ieškovė 2022-03-29 pateikė atsakovui pakartotinį reikalavimą pasiaiškinti, kodėl atsakovas neatvyksta į darbą nuo 2022-03-25. Atsakovas neatsakė ir į pakartotinį reikalavimą pasiaiškinti, dėl ko jam 2022-04-22 įteiktas pranešimas dėl skirtos drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Ieškovė akcentuoja, jog pagal Darbo sutarties 4.17 p. „Darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą“, darbuotojas su nurodymu pradėti darbą iš degalinės buvo sutikęs, tik vėliau savo nuožiūra tokio reikalavimo nebevykdė. Pažymi, kad ieškovė turėjo teisę nurodyti atsakovui pradėti darbo dieną iš degalinės, kadangi Darbo sutarties 4.17 p. pagrindu atsakovas buvo sutikęs atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje arba veiklos vietoje. Ieškovė teigia, kad neįvykdžius reikalavimo ir neatvykus į darbo vietą jau vieną darbo dieną, darbo drausmė buvo šiurkščiai pažeista.

3. Ieškovė nurodo, kad 2021 m. nuo birželio mėn. atsakovui priedas prie pagrindinio atlyginimo buvo mokamas, tačiau jis buvo mokamas atsižvelgiant į atsakovo veiklos rezultatus – darbdavį tenkinančias atliktų darbų apimtis. Nuo 2022 m. atliktų darbų apimtis sumažėjo apytiksliai 80 procentų. Atitinkamai sumažėjo ir atsakovo bei visos jo brigados veiklos rezultatai. Kadangi pagal darbovietėje patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą priedai/premijos mokami atsižvelgiant į, be kita ko, veiklos rezultatus, o jie šiuo atveju nuo 2022 m. pradžios kardinaliai sumažėjo, buvo nuspręsta atsakovui nebemokėti priedo. Ieškovė nurodo, kad tai neprieštarauja nei darbovietėje patvirtinai darbo apmokėjimo sistemai, nei darbo sutarčiai. Ieškovė neneigia, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2021 m. buvo nusistovėjusi praktika mokėti 1200-1300 Eur atlyginimą atskaičius mokesčius, tačiau tokia praktika neatsiejamai susijusi su tuo, kad atsakovo atliktų darbų apimtys buvo apytiksliai 80 proc. didesnės nei 2022 m. Ieškovė dėl atsakovui mokėtinos kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą pažymi, kad ženkliai sumažėjus ieškovės gaunamiems užsakymams, atitinkamai sumažėjo ir atsakovo darbo apimtys. Atsakovui dirbant mažiau kilnojamojo pobūdžio darbo, atitinkamai nemokėtas ir priedas už tokį darbą 2022 m. vasario mėn. – kovo mėn.

Atsiliepimas

4. Atsakovas A. Š. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuo prašo ieškovės patikslintą ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5. Nurodo, kad atsakovo atleidimas šiuo pagrindu negali būti vertinamas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, kadangi atsakovo neatvykimas į darbą turėjo pateisinamą priežastį – atsakovas nors ir nepateikė oficialaus pasiaiškinimo, tačiau tiesioginiam vadovui ne vieną kartą buvo nurodęs, kad nesant su juo darbo sutartimi sulygto darbo, nurodymų dėl tolimesnių darbo funkcijų vykdymo laukia namuose ir visuomet yra pasiruošęs važiuoti į nurodytą objektą. Iš tiesioginio vadovo D. B. žinučių matomas reikalavimas atsakovo brigadai atvykti į degalinę, kur jiems turėjo būti duodami nurodymai dėl darbo, tačiau pats tiesioginis atsakovo vadovas į degalinę neatvykdavo, kad tuos nurodymus galėtų pateikti. Atsakovui žinoma, jog ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais, ji bandė vykdyti darbų perskirstymą, dėl ko atsakovas ir jo brigada nebegaudavo nurodymų vykti į objektus. Maždaug nuo 2022 m. kovo 15-16 d. atsakovo brigadai buvo nurodyta atvykti į (duomenys neskelbtini) degalinę ir ten būti laukiant darbo nurodymų. Pirmomis dienomis atsakovo brigada gavo kelis iškvietimus dėl kitos brigados atlikto darbo broko ištaisymo, todėl atvykus į degalinę jų brigada vėliau būdavo išsiunčiama į objektą darbui. 2022-03-24 atlikus darbo priemonių inventorizaciją, iš atsakovo brigados buvo paimtos visos jų darbo priemonės, reikalingos jų tiesioginiam darbui vykdyti. Atsakovui naujos pareigos ir/ar naujas darbas nebuvo priskirtas, t. y. atsakovas negavo iš ieškovės nei vienašalio pasiūlymo/nurodymo laikinai ar nuolat vykdyti kitas darbo funkcijas, su atsakovu nebuvo ir abipusiai aptartos kitos darbo galimybės. Atsakovo buvo reikalaujama vykdyti nurodymą – kiekvieną darbo dieną atvykti į degalinę ir ten būti nuo 8.00 val. iki 17.15 min. Atsakovas teigia, kad nurodymas atvykti į degalinę ir visą darbo dieną „atbūti“ degalinėje buvo psichologinio poveikio priemonė darbuotojams, vertusi atsakovą išeiti iš darbo savo noru ar bendru sutarimu. Nurodo, kad ieškovės atstovai darbuotojų reikalaudavo meluoti dėl savo sveikatos, kad gautų nedarbingumą ir pinigus mokėtų Sodra, o ne darbdavys. Teigia, kad ne ieškovė kaip darbdavys ieškojo sprendimų, o darbuotojus vertė imtis neteisėtų veiksmų, kurie būtų finansiškai naudingi ieškovei. Kadangi atsakovui nebuvo priskirtos kitos darbo funkcijos, o tiesioginėms darbo sutartyje numatytoms funkcijoms atlikti neturėjo nei darbo priemonių, nei užsakymų – iškvietimų į objektus, jis informavo tiesioginį savo vadovą D. B., kad iškvietimų lauks namuose, kaip ir anksčiau tai darydavo. Pastebėtina, jog degalinėje darbdavys nebuvo sudaręs sąlygų atsakovui vykdyti tiesioginių darbo sutartimi numatytų darbo funkcijų. D. B. susirašinėjimuose aiškiai deklaravo, kad įmonėje nėra darbo, bet reikalavo atvykti į degalinę ir ten būti. Atsakovo vertinimu, ieškovei negalint suteikti atsakovui darbo sutartyje sulygto darbo dėl finansinių sunkumų, t. y. objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojui nesutikus dirbti kito jam pasiūlyto darbo, ieškovė turėjo skelbti prastovą. Taigi ieškovė kaip darbdavys neskelbdama prastovos, nors faktiškai tokia buvo, nesiūlydama kito darbo, o reikalaudama atsakovo atvykus į darbą „atsėdėti“ darbo valandas iš esmės pažeidė darbo įstatymus ir pati turi prisiimti atsakomybę už tokį savo neveikimą. Atsakovas taip pat nurodo, jog ieškovė nepatyrė neigiamų pasekmių dėl atsakovo neatvykimo į darbą. Ieškovė nurodo, kad Darbo sutarties 4.17 p. nurodyta, kad „Darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą“. Aiškindama šią nuostatą ieškovė akcentuoja tik darbo funkcijų atlikimo vietą, t. y. nurodymą dirbti degalinėje, tačiau minėtoje darbo sutarties sąlygoje aiškiai nurodoma – atlikti darbo funkcijas. Atsakovo darbo funkcijos buvo santechnikas – montuotojas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad degalinėje jam buvo pavesta atlikti santechniko – montuotojo darbo funkcijas, t. y. naujai priskirtoje darbo vietoje būtų užtikrintas atsakovui jo darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijų vykdymas. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad atsakovas būtų neatvykęs į darbą, ar atsisakęs vykdyti tiesiogines savo darbo funkcijas kai tokie nurodymai jam buvo pateikti. Nors ieškovė ir nurodė pakeičianti atsakovo darbo vietą ir reikalavo tiesiog „būti“ ir/ar „sėdėti“ naujoje darbo vietoje, tačiau nepakeitė atsakovo darbo pareigų, t. y. atsakovas ir toliau liko dirbti santechniko – montuotojo pareigose. Aplinkybė, jog sumažėjo atsakovo brigada, pasikeitė tiesioginis vadovas, nepakeitė atsakovo darbo sutartimi sulygtų pareigų, todėl įsakmus reikalavimas atvykti į degalinę joje nesudarant sąlygų atsakovui vykdyti savo tiesiogines funkcijas yra pažeidžiantis ne tik darbuotojo teises bei pareigas, bet ir pačią darbo sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui santechniko – montuotojo darbą, kuris pagal savo pobūdį buvo kilnojamo pobūdžio. Atsakovas visuomet buvo pasiekiamas, laikotarpiu nuo kovo 25 d. iki balandžio 22 d. vyko bendravimas su juo tiek „Facebook“ grupėje, tiek ieškovei teikiant pasiūlymus dėl darbo sutarties nutraukimo, bet galiausiai įsakyme įmonė nurodo, kad atsakovas nepateikė paaiškinimo dėl neatvykimo į darbą, kai ieškovė tiesiog ignoravo atsakovą.

6. Pažymi, kad laikotarpiu nuo 2022-03-25 iki 2022-04-22 buvo gavęs ne vieną pasiūlymą iš ieškovės dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame nenurodomas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, o siūloma išmokėti atsakovui priklausančią sumą, kurią sudaro darbo užmokestis, atostoginiai bei kitos išmokos, o tai neatitiko realios situacijos, kadangi atlyginimas 2022 m. sausio mėn. – kovo mėn. buvo dirbtinai ir savavališkai ieškovės sumažinti, kas lėmė ir pasiūlyme pateiktų išmokų dydį, kuris netenkino atsakovo. Ieškovė neturėjo ir neturi jokių nusiskundimų atsakovo darbu ir jo elgesiu iki tariamo darbo drausmės pažeidimo. Atsakovas pažymi, kad darbinantis pas ieškovę buvo sutartas darbo užmokestis, siekiantis 1200 - 1300 Eur (neto), išskyrus pirmąjį darbo mėnesį, dėl kurio buvo sutarta dėl 1000 Eur darbo užmokesčio. Tačiau jau nuo pirmo darbo mėnesio atsakovas gaudavo pilną sutartą darbo užmokestį. Atsakovo pagrindinis darbo užmokestis susidėjo iš dviejų sudedamųjų dalių: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, kuris kiekvienais metais keitėsi, todėl laikytina, kad ši darbo užmokesčio dalis yra kintama bei pastovios darbo užmokesčio dalies, kurią sudarė 350 Eur. Vadinasi, 2021 m. atsakovo darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis nei 992 Eur, o 2022 metais – ne mažesnis nei 1070 Eur. Ieškovė nepateikė nei vieno direktoriaus įsakymo, kuriame būtų apibrėžtas priedo atsakovui mokėjimo dydis bei pagrindas, kuo remiantis būtų galima vertinti ir analizuoti atsakovo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. buvo mokamas stabiliai vienodas atlyginimas, kurio dydis svyruodavo tik 100 Eur ribose, t. y. tarp 1200-1300 Eur, laikytina, kad tai ir buvo tikrasis ir pagrindinis atsakovo darbo užmokestis, dėl kurio buvo sutarta prieš įsidarbinant. 2022 m. ieškovė nepagrįstai sumažino darbo užmokestį pirmiausiai iki 700 Eur, vėliau iki 550 Eur, motyvuodama tuo, kad pasikeitė darbo pobūdis – pagal ieškovės nurodymą jis tapo nebekilnojamas, be to, ženkliai sumažėjo atsakovo darbo rezultatai. Pažymėjo, kad darbo sutartyje nebuvo numatyta ir atskirai išskirta, kokia konkreti darbo užmokesčio dalis mokama kaip priedas už kilnojamo pobūdžio darbą. Be to, už darbų rezultatą, ieškovės teigimu, buvo apmokama priedu, o ne pagrindiniu darbo užmokesčiu. Atsakovas 2022 m. turėjo gauti ne mažesnį nei 1070 Eur atlyginimą neatsižvelgiant nei į kilnojamą jo darbo pobūdį, nei į priedus už darbų rezultatą. Sumažindama darbo užmokestį iki minimalaus darbo užmokesčio, mokamo tik nekvalifikuotiems darbuotojams, o vėliau išmokėdama ir žymiai mažesnį atlyginimą nei minimalus darbo užmokestis, ieškovė iš esmės pažeidė tiek Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus, tiek ieškovės patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą, tiek su atsakovu pasirašytą darbo sutartį. Ieškovė nepagrįstai atsakovo darbo užmokesčio dydžio mažėjimą siejo su atsakovo atliekamo darbo apimtimi bei veiklos rezultatais. Veiklos rezultatai bei atliekamo darbo apimtis sumažėjo ne dėl darbuotojo kaltės, o dėl to, kad pati ieškovė nesugebėjo užtikrinti darbo apimties.

II. Byloje priimto teismo procesinio sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendimą grindė tokiais motyvais:

7.1 pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl darbuotojo (atsakovo) atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties;

7.2 atsakovas iš darbo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties. Nagrinėjamoje situacijoje teismas vertino, ar pagrįstai atsakovas nevykdė darbdavio nurodymo savo darbo dieną pradėti atvykstant į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu (duomenys neskelbtini);

7.3 darbo sutartyje yra nurodyta, kad A. Š. yra priimamas dirbti šiomis būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis: darbovietė – UAB „Saurida“, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), darbuotojo darbo funkcijos: santechnikas – montuotojas (1, 1.1, 1.2 p.). Šalys taip pat sutarė, kad darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietovėje pagal darbdavio nurodymą (4.17 p.). Ieškovės paaiškinimais, pasikeitus atsakovo tiesioginiam vadovui pasikeitė ir darbo organizavimo tvarka, todėl vadovaujantis Darbo sutarties 4.17 p. atsakovas savo darbo dieną turėjo pradėti iš degalinės (duomenys neskelbtini). Atsakovo nuomone, dėl darbo vietos jie nesusitarė, todėl darbdavys nepagrįstai reikalavo kiekvieną rytą atvykti į minėtą degalinę ir išbūti nuo 8.00 val. iki 17.15 min., tai vertina kaip psichologinio poveikio priemonę, turint tikslą, kad atsakovas išeitų iš darbo savo noru ar bendru sutarimu;

7.4 nustatė, jog iki tiesioginio atsakovo vadovo pasikeitimo darbas buvo organizuojamas taip, kad vadovas duodavo užduotis sukurtoje facebook grupėje arba telefonu, t. y. apie užduotis pranešdavo iš vakaro. Priklausomai nuo to, į kurią Lietuvos vietą turėjo važiuoti atlikti darbų, brigadoje dirbantys asmenys susitardavo dėl susitikimo vietos. Atsakovą pasiimdavo du darbuotojai, kurie autobusiuką paimdavo iš (duomenys neskelbtini) degalinės ir tik pasikeitus vadovui (atsakovo tiesioginiu vadovu tapus D. B.), atsirado reikalavimas darbo dieną pradėti iš degalinės. Teismo vertinimu, iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, jog atsakovo darbo vieta nebuvo siejama su ieškovės buveinės vieta, o darbo funkcijos buvo atliekamos pagal darbdavio nurodymą;

7.5 darbo sutartimi šalys dėl konkrečios darbo atlikimo vietos nesusitarė – atsakovas neturėjo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, todėl atsakovo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gavo nurodymus;

7.6 iš atsakovo buvo reikalaujama, kad jis savo darbo dieną pradėtų atvykdamas į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad tiesioginis atsakovo vadovas D. B. minėtoje degalinėje nepasirodydavo, su atsakovu ir kitais brigados darbuotojais bendravo tik telefonu, t. y. nuotoliniu būdu. Vertino, jog nebuvo jokios objektyvios būtinybės telefonu vadovo duodamiems nurodymams gauti atvykti į degalinę adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė neginčijo faktinės aplinkybės, kad reikalavimas pradėti darbo dieną iš minėtos degalinės buvo žodinis, nors darbovietė yra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurios pakeitimas galimas tik esant darbuotojo rašytiniam sutikimui (DK 45 straipsnio 1 dalis);

7.7 teismas nesutiko, jog reikalavimas atvykti kiekvieną dieną ir darbą pradėti konkrečioje degalinėje yra tik darbo organizavimo pasikeitimas, kadangi minėto reikalavimo apimtis buvo kur kas platesnė: ne tik atsakovas, liudytojai R. D. ir D. M., bet ir liudytojas D. B. patvirtino, kad buvo dienų, kai visą darbo dieną darbuotojai turėjo būti degalinėje, nors nebuvo darbo;

7.8 ieškovė savo poziciją taip pat grindžia darbo sutarties 4.17 punktu, tačiau minėtas punktas kalba apie tai, jog darbuotojas sutinka atlikti darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje, o šiuo gi atveju, akivaizdu, jog jokių funkcijų atsakovas degalinėje neatliko. Ieškovės argumentus, jog darbo dienos pradžia degalinėje buvo skirta ne tik nurodymams gauti, o turėjo būti atliekamos tam tikros darbo funkcijos – įrankių sutvarkymas, darbų aptarimas, teismas vertino kritiškai. Vertino, kad darbo aptarimas galėjo vykti ir telefonu, o įrankiai buvo sudėti autobusiuke, todėl nėra aišku, kaip jie galėjo būti kasdien tvarkomi ir koks buvo poreikis tokiam veiksmui atlikti, jei ieškovė negavo nuolatinių užsakymų, kas neabejotinai reiškia, jog įrankiai nebuvo naudojami;

7.9 įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad šiuo atveju reikalavimas atvykti į degalinę buvo psichologinio poveikio priemone, turint tikslą, kad atsakovas išeitų iš darbo savo noru ar bendru sutarimu;

7.10 nagrinėjamu atveju darbo sutartyje (4.17 punkte) konkrečiai nurodyta, jog darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą, darbuotojas dirba kilnojamojo pobūdžio darbą. Teismo vertinimu, minėtos darbo sutarties nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios darbdaviui nustatyti darbo dienos pradžią būti tam tikroje vietoje bei būti visą darbo dieną laukiant darbdavio nurodymų, nesivadovaujant DK 45 straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu. Todėl laikytina, kad darbo sutarties 4.17 punktas nustato darbuotojo pareigą atlikti darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal konkretų, laikiną darbdavio pavedimą, o ne darbdavio teisę savo nuožiūra be atskiro darbuotojo sutikimo nustatyti darbo vietą;

7.11 negalima spręsti, kad darbuotojas vengė vykdyti savo darbo pareigas. Atsakovas aiškiai nurodė ir teismas neturi pagrindo abejoti jo paaiškinimais, kad jis laukė darbdavio nurodymų telefonu, jokių objektyvių duomenų, jog po kovo 25 d. ieškovė gavo užsakymų, kuriuos atsakovas pats vienas būtų pajėgus įvykdyti nepateikė, taip pat neįrodė, kad atsakovas būtų atsisakęs vykdyti jam pavestus darbdavio nurodymus, o darbdavio reikalavimas darbo dieną pradėti ir ją tęsti laukiant nurodymų (duomenys neskelbtini), esančioje degalinėje, yra nepagrįstas, priimtas nesant tam jokios būtinybės;

7.12 konstatavo, jog ieškovė atsakovui nepagrįstai žymėjo pravaikštas laikotarpiu nuo 2022-03-25 iki 2022-04-21, todėl ieškovės reikalavimas pripažinti, kad atsakovui ieškovė pravaikštas laikotarpiu nuo 2022-03-25 iki 2022-04-21 (įskaitant) žymėjo teisėtai, yra nepagrįstas;

7.13 teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog jo pagrindinis darbo užmokestis buvo sudarytas iš dviejų dalių: LR Vyriausybės nustatyto minimalus darbo užmokesčio, kuris kiekvienais metais keitėsi, todėl laikytina, kad ši darbo užmokesčio dalis yra kintama, bei pastovios darbo užmokesčio dalies, kurią sudarė 350 Eur. Dėl šios priežasties 2021 m. atsakovo darbo užmokestis negalėjo būti mažesnis nei 992 Eur, o 2022 metais – ne mažesnis nei 1070 Eur. Kadangi atsakovas užėmė specialios kvalifikacijos reikalaujančias santechniko montuotojo pareigas, atsakovui negalėjo būti mokamas tik LR Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis;

7.14 atsižvelgiant į tai, jog ieškovė nepateikė objektyvių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kaip buvo skaičiuojamas priedas prie atsakovui mokamo darbo užmokesčio, tokių įrodymų nebuvimas suponuoja teismo išvadą, kad atsakovui sudarant su ieškove darbo sutartį, šalys susitarė dėl stabiliai vienodo darbo užmokesčio dydžio, nes iš darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščių matyti, jog jis svyruodavo tarp 1200-1300 Eur, sutiko su atsakovu, kad būtent dėl tokio darbo užmokesčio šalys susitarė prieš įsidarbinant. Pažymėjo, kad ieškovė priedų mokėjimą, t. y. šiuo atveju jų nemokėjimą sieja su atsakovo darbo rezultatais. Tačiau teismo vertinimu, darbuotojo darbo rezultatai yra sietini su darbuotojo asmeninėmis savybėmis, atliekamo darbo kokybe, tačiau negali priklausyti dėl aplinkybių, kurios nėra susijusios su paties darbuotojo asmeniu ar darbinėmis galimybėmis, t. y. šiuo atveju pats darbdavys neužtikrino darbuotojui skiriamo darbo kiekio ir tai nepriklausė nuo darbuotojo pajėgumo įvykdyti jam skirtas užduotis. Taigi atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad ieškovė atsakovui už 2022 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius teisėtai nemokėjo priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio, taip pat kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą už 2022 metų vasario ir kovo mėnesius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė UAB „Saurida“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pripažinti atsakovo A. Š. atleidimą iš darbo darbovietėje UAB „Saurida“ pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtu; pripažinti, kad atsakovui A. Š. ieškovė UAB „Saurida“ pravaikštas laikotarpiu nuo 2022-03-25 iki 2022-04-21 (įskaitant) žymėjo teisėtai; pripažinti, kad ieškovė UAB „Saurida“ atsakovui A. Š., už 2022 metų sausio, vasario ir kovo mėnesius teisėtai nemokėjo priedo prie pagrindinio darbo užmokesčio, taip pat kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą už 2022 metų vasario ir kovo mėnesius; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai, reikšmingi byloje sprendžiamiems klausimams:

8.1 teismas sprendime padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių, visų pirma, nebuvo susitarta dėl konkrečios atsakovo darbovietės kaip darbo atlikimo vietos, antra – tarp ginčo šalių buvo nusistovėjusi tam tikra praktika, kaip bus nustatoma, kur konkrečiai dirbs atsakovas, t. y. kur bus jo darbovietė – darbinių funkcijų atlikimo vieta, t. y. darbo funkcijos buvo atliekamos pagal darbdavio nurodymą. Teismas nustatė, kad nurodymus dėl darbo atlikimo atsakovui duodavo atsakovo tiesioginis darbų vadovas D. B., vis tik teismas skundžiamu sprendimu nenustatė, kur būdamas D. B. duodavo nurodymus atsakovui. Nenustačius šios faktinės aplinkybės, neįmanoma nustatyti, kur buvo konkreti atsakovo darbovietė, kadangi neaišku, iš kur atsakovui nurodymus duodavo D. B.;

8.2 nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vertinti, kad ieškovė turėjo gauti išankstinį rašytinį atsakovo sutikimą dėl darbovietės pakeitimo. Pagrindas tam yra DK 45 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad pakeisti būtinąsias darbo sutarties sąlygas, papildomas darbo sutarties sąlygas, nustatytą darbo laiko režimo rūšį ar perkelti darbuotoją dirbti į kitą vietovę darbdavio iniciatyva galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu;

8.3 net jeigu byloje ir būtų nustatyta, kad atsakovo darbo vieta jam nurodant atvykti į degalinę buvo keičiama, atsakovo išankstinio rašytinio sutikimo dėl to nereikėjo, nes 1) darbo sutarties sudarymo metu joje buvo apibrėžtos vietovės, kuriose atsakovas atliks darbo funkcijas (darbo sutarties 4.17 punktas) ir darbo sutarties vykdymo metu atsakovas buvo perkeltas būtent iš vienos darbo sutarties 4.17 punkte numatytos ieškovės veiklos vietos į kitą darbo sutarties 4.17 punkte numatytą veiklos vietą; 2) pačioje darbo sutartyje yra aiškiai įtvirtinta, kad atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta nesiejama su konkrečia (-iomis) vietove (-ėmis). Pažymi, kad ši aplinkybė nustatyta ir skundžiamu sprendimu: „Darbo sutartimi šalys dėl konkrečios darbo atlikimo vietos nesusitarė – atsakovas neturėjo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos <...>“; 3) pats darbo funkcijos atlikimo būdas yra tokio pobūdžio, kad funkcijos atlikimas negali būti siejamas su konkrečia vietove (pvz., kilnojamojo pobūdžio darbas, kurio esmė yra pervažiavimai į kitas vietoves). Šiuo atveju būtent tokia situacija ir yra susiklosčiusi, kadangi atsakovo darbas neabejotinai nebuvo siejamas su konkrečia vietove. Dar daugiau – atsakovui net buvo mokamas priedas už kilnojamojo pobūdžio darbą, kurio esmė yra pervažiavimai į kitas vietoves. Nurodo, kad tokia praktika suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-150-313/2021, o teismas nesirėmė ir nesivadovavo minėta praktika;

8.4 teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė ir atsakovas net neįrodinėjo nei vieno atvejo, kad atsakovui faktiškai turint potencialaus darbo, kurį ieškovė galėtų jam suteikti, atsakovui vietoje to būtų liepiama būti degalinėje ir nedirbti. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti teismo motyvai yra dėl to, kad atvykimas į degalinę darbo dienos pradžioje buvo formalus, nereikalingas, reiškiantis buvimą joje visą darbo dieną, o ne tik jos pradžioje, taip pat pasireiškiantis psichologiniu spaudimu atsakovui;

8.5 atsakovas dirbo trijų asmenų komandoje, taigi tarp jų būdavo darbų pasiskirstymas. Tariamas kvalifikacijos dujotiekio darbams atlikti neturėjimas netrukdė atsakovui dirbti pas ieškovę. Vadinasi, ir tuose objektuose, kuriuose atsakovas galėjo dirbti, kai nebuvo atvykęs į degalinę, darbo atsakovas būtų turėjęs, t. y. būtų galėjęs atlikti santechnikos darbų dalį, kuri taip pat reikalinga montuojant dujinius katilus, apie ką liudijo ir pats atsakovas. Atsakovas, vykdamas į ieškovės nurodytus objektus, darbus būtų pasiskirstęs su ieškovės partneriais UAB „Laimda“ komandoje, atsakovui nebūtų tekę dirbti darbo sutartimi nesulygto darbo. Atsakovo atvykimas į degalinę buvo būtinas tam, kad jis pasiimtų darbui reikiamas priemonės ir įrankius, nes su D. M. ir R. D. komandoje nebedirbo, atsakovo jie nebūtų paėmę vykti kartu;

8.6 2021 metais nuo birželio mėnesio atsakovui buvo mokamas 1200-1300 Eur atlyginimas, atskaičius mokesčius. 2022 m. sausio mėnesį atsakovui išmokėta 1100,20 Eur, vasarį – 727,20 Eur, kovą – 591,46 Eur. Komisijos sprendime nurodyta, kad įvertinus aplinkybę, jog priedas už rezultatus prie darbo užmokesčio 2021 metais nekito (585,00 Eur neatskaičius mokesčių), nenustačius aplinkybių, kurių pagrindu šis priedas galėtų būti nepriskaičiuojamas 2022 metais, darbo ginčų komisija vadovavosi nuostata, kad ir 2022 m. turėtų būti priskaičiuotas minėtas priedas už pilnai išdirbtą mėnesį. Aptariamoje situacijoje būtent ir egzistuoja aplinkybės, sudariusios pagrindą nemokėti atsakovui priedo (2022 m. sausio-kovo mėnesiais) ir kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą (2022 m. vasario-kovo mėnesiais). Ieškovės direktoriaus patvirtina UAB „Saurida“ darbo apmokėjimo sistema atspindi, kad priedai/premijos darbuotojams gali būti mokami ir siekiant paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, veiklą ir veiklos rezultatus. Akivaizdu, kad 2021 metais nuo birželio mėnesio atsakovui priedas prie pagrindinio atlyginimo buvo mokamas, tačiau jis buvo mokamas atsižvelgiant į atsakovo veiklos rezultatus – darbdavį tenkinančias atliktų darbų apimtis. Vėliau atliktų darbų apimtys sumažėjo. Nuo 2022 metų jų apimtis sumažėjo apytiksliai 80 procentų. Atitinkamai sumažėjo ir atsakovo bei visos jo brigados veiklos rezultatai. Kadangi pagal darbovietėje patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą priedai/premijos mokami atsižvelgiant į, be kita ko, veiklos rezultatus, o jie šiuo atveju nuo 2022 metų pradžios kardinaliai sumažėjo, atsakovui nuspręsta nebemokėti priedo;

8.7 nors tarp ieškovės ir atsakovo išties 2021 metais buvo nusistovėjusi praktika mokėti 1200-1300 Eur atlyginimą atskaičius mokesčius, tačiau tokia praktika neatsiejamai susijusi su tuo, kad atsakovo atliktų darbų apimtys buvo apytiksliai 80 proc. didesnės nei 2022 metais. Dėl to, vertinant 2022 metais skaičiuotiną priedą, nėra pagrindo remtis 2021 metų mokėtino atlyginimo praktika, nes ji betarpiškai susijusi su atsakovo atliktų darbų apimtimi, kuri 2021 ir 2022 metais nėra vienoda;

8.8 nors į bylą ieškovė išties nepateikė nei vieno direktoriaus įsakymo, kuriame būtų apibrėžtas priedo atsakovui mokėjimo dydis bei pagrindas, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė ir atsakovas net neįrodinėjo, kad ieškovė, kaip darbdavė, tokius įsakymus turi priimti, kad turi vesti tokių įsakymų apskaitą. Nesant tokios pareigos, skundžiamu sprendimu išdėstyti motyvai iš esmės prilygsta tam, kad ieškovei buvo užkrauta įrodyti aplinkybes, kurių įrodyti neįmanoma, t. y. vykdyti prievolę, kurios dalykas yra neįmanomas ir dėl to pati prievolė negaliojanti. Ieškovės darbo apmokėjimo sistemoje (8.2 punkte) numatyta, kad premijos darbuotojams gali būti mokamos ir siekiant paskatinti darbuotoją už veiklą bei veiklos rezultatus. Jeigu darbuotojui skiriamas nemažas krūvis, o šis su juo susitvarko ir darbą atlieka laiku – jam gali būti skirta premija. Darbo esant mažiau, atitinkamai ir priedas gali būti nemokamas, kas šiuo atveju būtent ir buvo daroma.

Atsiliepimas

9. Atsakovas A. Š. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

9.1 apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas subjektyviu bei formaliu pirmosios instancijos teismo nustatytų ir byloje surinktais įrodymais pagrįstų faktinių aplinkybių interpretavimu, kas iš esmės sudaro tik formalų apeliacinio skundo pagrindą ir vadovaujantis CPK 328 straipsnio nuostatomis negali būti viso pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindas;

9.2 apeliacinio skundo, kuriuo neva ginčijamas visas sprendimas pagrindą sudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, pagrįstų aktualia Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, interpretavimas ieškovei naudinga linkme, neatsižvelgiant į byloje surinktus rašytinius bei žodinius, liudytojų parodymais patvirtintus, įrodymus bei toks reikalavimas grindžiamas tik argumentais dėl darbdavio nurodymo atsakovui atvykti į darbo vietą degalinėje teisinio vertinimo bei darbdavio atsisakymo mokėti kompensaciją už kilnojamą darbo pobūdį bei priedą prie darbo užmokesčio pagrįstumo ir teisėtumo. Kiti pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai dėl atsakovo atleidimo iš darbo nepagrįstumo, darbo užmokesčio tvarkos nustatymo ir apskaičiavimo, nepagrįsto pravaikštų žymėjimo bei teisinio santykio kvalifikavimo kaip prastovos, apelianto nėra ginčijami. Atitinkamai spręstina, kad apeliantui neginčijant kitų pirmosios instancijos teismo išvadų, apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, dėl ko laikytina, kad apeliantas sprendimą ginčija ne visa apimtimi, o tik dalyje dėl: 1) apelianto kaip darbdavio nurodymo atsakovui atvykti į degalinę darbo funkcijoms atlikti teisinio vertinimo bei 2) pareigos apeliantui rašytiniais įrodymais pagrįsti bei įrodyti atsakovui mokėtą priedą prie darbo užmokesčio ir kompensaciją už kilnojamojo pobūdžio darbą nustatymo pagrįstumo;

9.3 atsakovui ginčijant atleidimo teisėtumą, apeliantas nei bylos nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje, nei pirmosios instancijos teisme metu neįrodė atsakovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ne tik neįrodė nusižengimo fakto, bet ir nusižengimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus pagrįstumo, nors tokią pareigą turėjo. Apeliantas apeliaciniu skundu teismo išvadų šiuo aspektu net neginčija, tuo parodydamas, kad su tokiomis išvadomis sutinka;

9.4 nors atsakovas ir nepripažįsta, kad apelianto nurodymas atvykti į darbą degalinėje, buvo teisėtas, bet net ir tuo atveju, jei toks darbdavio reikalavimas būtų pripažintas teisėtu, atsakovo neatvykimo į darbą laikotarpį nuo 2022-03-25 iki 2022-04-22 kvalifikavus kaip atsakovo prastovą dėl darbdavio kaltės ir apeliantui tokio fakto neginčijant, darbdavio reikalavimo atvykti į degalinę nevykdymas nesudarytų pagrindo atsakovo elgesį vertinti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, o atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtu;

Šalies argumentai

9.5 apelianto kaip darbdavio pozicija dėl nurodymo atvykti į degalinę nėra nuosekli ir vertintina kaip prieštaringa, t. y. apelianto atstovas pirmosios instancijos teisme akcentavo bei nurodė, kad reikalavimu atvykti į degalinę buvo nurodyta darbuotojams atvykti tik darbo dienos pradžioje, tuo tarpu liudytoju apklaustas tiesioginis atsakovo vadovas D. B. patvirtino, kad nurodymu atvykti į degalinę buvo reikalaujama atvykti į degalinę ir joje būti visą darbo dieną. Nurodo, jog nėra logiška ir nuosekli veiksmų bei priimtų sprendimų seka – jeigu nurodymas atvykti į degalinę taikomas tik darbo dienos pradžiai, tuomet atsakovo atsisakymas būti ir/ar nebuvimas degalinėje likusią darbo dienos dalį nėra ir negali būti traktuojamas kaip pažeidimas (neatvykimas į darbą visą darbo dieną);

9.6 apeliantas neįrodė bei nepagrindė, kad atsakovas buvo tinkamai supažindintas su darbdavio nurodymu. Toks nurodymas nebuvo įformintas raštu su paaiškinimais, kaip toks nurodymas turi būti realiai (faktiškai) įgyvendinamas, t. y. nebuvo nurodyta ir supažindinta su informacija: 1) kuriai darbuotojų kategorijai toks nurodymas taikomas - įmonėje buvo kelios brigados sudarytos iš santechnikų montuotojų – ar toks nurodymas – gauti darbo užsakymus atvykus į konkrečią vietą - galioja asmeniškai atsakovui (jo brigadai), ar visiems įmonėje dirbantiems santechnikams – montuotojams; 2) nenurodyta, nuo kurios valandos iki kurios valandos darbuotojas turi būti degalinėje ir laukti nurodymų dėl darbo funkcijų atlikimo; 3) kaip elgtis, jei darbdavys neturi darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo, nuo kurios dienos ir kuriam laikotarpiui taikoma tokia tvarka (laikina ar pastovi) ir kt. Pažymi, kad ir pats darbdavys bei atsakovo tiesioginis vadovas, kuriam neva buvo pavesta vykdyti tokio nurodymo vykdymo kontrolę, reikalavimo atvykti į degalinę sąlygas suprato bei vykdė skirtingai. Vertina, kad darbdavys netinkamai įgyvendino pareigą supažindinti darbuotoją – atsakovą su nauju reikalavimu, dėl ko darbuotojui negali būti taikoma atsakomybė už pareigų nevykdymą, dėl kurių jis nebuvo tinkamai instruktuotas bei informuotas;

9.7 darbdavys teikė tik nurodymą atvykti į degalinę darbo dienos užsakymams priimti, bet nekeitė darbo funkcijų, t. y. atsakovo darbo funkcijos išliko tos pačios – santechniko montuotojo. Apeliantas patvirtino, kad degalinėje tiesioginės atsakovo darbo funkcijos nebuvo vykdomos. Darbo užsakymo skyrimo tvarka taip pat nesikeitė – užsakymai buvo skirstomi tiesioginiam atsakovo vadovui susisiekus su atsakovu telefonu ir/ar messenger programėle, kas reiškė, kad pats vadovas į degalinę neatvykdavo, todėl pagrįstai vertino, kad nurodymu būti degalinėje nebuvo keičiama nei darbo organizavimo tvarka, nei atsakovo atliekamos darbo funkcijos, dėl to nebuvo realios būtinybės atsakovui atvykti į degalinę tikslu priimti naujus tos dienos užsakymus, dėl ko toks nurodymas negali būti kvalifikuojamas tiek kaip darbo drausmės pažeidimas, tiek kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas;

9.8 apeliantas, nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi su patikslintu ieškiniu į teismą, reikalaudamas pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo teisėtu. Todėl pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis apeliantas grindė patikslinto ieškinio reikalavimus, tenka ieškovei;

9.9 apelianto apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, neva teismas įpareigojo pateikti dokumentus – direktoriaus įsakymus dėl atsakovui skirtų priedų – kurių apeliantas niekada neturėjo ir negali tokio nurodymo įvykdyti tik sudaro prielaidas vertinti, kad: 1) apeliantas tuo pripažįsta, jog įsakymais priedai prie darbo užmokesčio atsakovui nebuvo mokami arba išvis nebuvo mokami; 2) darbdavys pats nevykdė savo nustatytos tvarkos ir kaltindamas teismą dėl jam nepagrįstai priskirtų prievolių pateikti įrodymus iš esmės ginčija savo veikloje naudojamą dokumentą – sistemą; 3) apeliantas darbo užmokesčio sumažinimą per priedų ir kompensacijų nemokėjimą atsakovui sieja su sumažėjusiomis darbo apimtimis (ne dėl darbuotojo kaltės), kas iš esmės neįtakojo atsakovo darbo funkcijų, apeliantas taip pat įrodinėjo, kad atsakovas ir toliau galėjo vykdyti santechniko – montuotojo pareigas atskiruose objektuose. Vadinasi, kilnojamasis atsakovo darbo pobūdis išliko. Būtent dėl to, kad nebuvo keistos atsakovo darbo funkcijos, kurios tiesiogiai siejosi ir kilnojamu darbu – darbdavys neturėjo jokios teisės atsisakyti mokėti kompensaciją/priedą už kilnojamo pobūdžio darbą;

9.10 apeliantas, nepateikdamas į bylą direktoriaus įsakymų ir/ar sprendimų, kurių pagrindu buvo mokėti priedai prie darbo užmokesčio bei kompensacija už kilnojamo pobūdžio darbą, neįrodė bei nepagrindė savo patikslinto ieškinio reikalavimo pripažinti, kad darbdavio atsisakymas mokėti atsakovui priedą prie darbo užmokesčio bei kompensaciją už kilnojamą darbo pobūdį buvo teisėtas ir pagrįstas, o teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei neįrodžius šių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, jog priedas prie darbo užmokesčio ir/ar kompensacija už kilnojamo pobūdžio darbą buvo nemokėta pagrįstai bei teisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

12. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčas yra kilęs dėl darbuotojo (atsakovo) atleidimo iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbuotojui neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties.

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)tarp darbdavio UAB „Saurida“ ir darbuotojo A. Š. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovas A. Š. įdarbintas UAB „Saurida“ santechniku – montuotoju (Sutarties 1.2 p.). 2022-04-22 įsakymu Nr. 22 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ A. Š. skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu nuo 2022-04-22. Apie minėto įsakymo priėmimą atsakovas informuotas 2022-04-22 pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini), išsiųstu elektroniniu paštu.

14. Apeliantė įrodinėja, kad pasikeitus ieškovės tiesioginiam vadovui ir sumažėjus darbo brigadai, pasikeitė ir atsakovo darbo organizavimas. Darbdavys reikalavo, kad atsakovas savo darbo dieną pradėtų atvykdamas į ieškovei priklausančias patalpas, t. y. degalinę, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas į jam nurodytą darbo vietą (degalinę) neatvyko vienašališkai nuo 2022-03-25, ieškovė tokį atsakovo neveikimą įvertino kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nustatė, kad tarp ginčo šalių, visų pirma, nebuvo susitarta dėl konkrečios atsakovo darbovietės kaip darbo atlikimo vietos, antra – tarp ginčo šalių buvo nusistovėjusi tam tikra praktika, kaip bus nustatoma, kur konkrečiai dirbs atsakovas, t. y. kur bus jo darbovietė – darbinių funkcijų atlikimo vieta, t. y. darbo funkcijos buvo atliekamos pagal darbdavio nurodymą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002).

16. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą byloje esantį įrodymą, taip pat negali nurodyti, kuriuo iš byloje esančių įrodymų remtis, o kuriuo – ne.

17. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šią bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė į bylą pateiktus rašytinius įrodymus. Teismo išvados dėl reikšmingų faktų yra tinkamai motyvuotos, logiškai pagrįstos ir atitinka tikimybių pusiausvyros principą.

18. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

19. Apeliantė nurodo, kad teismas nustatė, jog nurodymus dėl darbo atlikimo atsakovui duodavo atsakovo tiesioginis darbų vadovas D. B., vis tik teismas skundžiamu sprendimu nenustatė, kur būdamas D. B. duodavo nurodymus atsakovui. Nenustačius šios faktinės aplinkybės, neįmanoma nustatyti, kur buvo konkreti atsakovo darbovietė, kadangi neaišku, iš kur atsakovui nurodymus duodavo D. B.. Taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vertinti, jog ieškovė turėjo gauti išankstinį rašytinį atsakovo sutikimą dėl darbovietės pakeitimo.

20. Analizuojant darbo sutartį matyti, kad sutartyje įtvirtintos šios būtinosios darbo sutarties sąlygos: darbovietė – UAB „Saurida“, esanti adresu: (duomenys neskelbtini), darbuotojo darbo funkcijos: santechnikas – montuotojas (1, 1.1, 1.2 p.). 4.17 p. numatyta, kad darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame darbdavio padalinyje ar veiklos vietovėje pagal darbdavio nurodymą. Sutarties 1.3 p., 5.1 p. numatyta, kad darbuotojas dirba kilnojamojo pobūdžio darbą. Nors ieškovė teigia, kad vadovaujantis būtent Darbo sutarties 4.17 p. atsakovas savo darbo dieną turėjo pradėti iš degalinės (duomenys neskelbtini), tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Įvertinus byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo darbo vieta nebuvo siejama su ieškovės buveinės vieta, o darbo funkcijos buvo atliekamos pagal darbdavio nurodymą. Darbo sutartimi šalys dėl konkrečios darbo atlikimo vietos nesusitarė – atsakovas neturėjo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, sutartyje įtvirtinta, jog atsakovas dirba kilnojamojo pobūdžio darbą.

21. Byloje nustatyta, kad ieškovė reikalavo, jog atsakovas darbo dieną pradėtų atvykdamas į degalinę adresu (duomenys neskelbtini). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiesioginis atsakovo vadovas D. B. minėtoje degalinėje nepasirodydavo, su atsakovu ir kitais brigados darbuotojais bendravo tik telefonu, t. y. nuotoliniu būdu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nebuvo jokios objektyvios būtinybės telefonu vadovo duodamiems nurodymams gauti atvykti į degalinę adresu (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys patvirtina, jog buvo dienų, kad visą darbo dieną darbuotojai turėjo būti degalinėje, nors nebuvo darbo. Iš pateiktų susirašinėjimų matyti, jog D. B. nurodo atsakovui, kad jis nuo 8 iki 17.15 privalo būti (duomenys neskelbtini) degalinėje ir laukti nurodymų dėl darbų, o jeigu darbų nėra, vis tiek būti degalinėje. Įvertinus minėtas aplinkybes, spręstina, jog reikalavimas atvykti kiekvieną dieną ir darbą pradėti konkrečioje degalinėje nėra vertinamas kaip tik darbo organizavimo pasikeitimas. Nustatyta, kad jokių funkcijų atsakovas degalinėje neatliko, todėl apeliantė nepagrįstai vadovaujasi Darbo sutarties 4.17 p. Apeliantė iš esmės neneigė, kad degalinėje tiesioginės atsakovo darbo funkcijos nebuvo vykdomos. Darbdavys teikė tik nurodymą atvykti į degalinę darbo dienos užsakymams priimti. Nustatyta, kad darbo užsakymo skyrimo tvarka taip pat nesikeitė – užsakymai buvo skirstomi tiesioginiam atsakovo vadovui susisiekus telefonu. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad darbuotojo nebuvimą darbdavio nurodytoje darbo vietoje kvalifikuojant kaip pravaikštą svarbu ne tik tai, kokia darbo vieta numatyta sutartyje, bet ir faktiškai susiklosčiusi darbo tvarka, faktinis darbuotojo pareigų atlikimas ar neatlikimas ir to priežastys. Liudytojas D. B. patvirtino, jog su atsakovu jokių problemų nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas vengė vykdyti savo darbo pareigas.

22. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog darbo sutarties nuostatos negali būti aiškinamos kaip leidžiančios darbdaviui nustatyti darbo dienos pradžią būti tam tikroje vietoje bei būti visą darbo dieną laukiant darbdavio nurodymų, nesivadovaujant DK 45 straipsnio 1 dalyje nustatytu reikalavimu. Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad išankstinio rašytinio sutikimo dėl to nereikėjo, nes sutarties sudarymo metu joje buvo apibrėžtos vietovės, kuriose atsakovas atliks darbo funkcijas (darbo sutarties 4.17 punktas). Apeliantė taip pat nurodo, jog pačioje darbo sutartyje yra įtvirtinta, kad atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta nesiejama su konkrečia (-iomis) vietove (-ėmis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustačius, jog atsakovas darbo funkcijų minėtoje degalinėje neatliko, apeliantės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

23. Apeliantė nurodo, jog atsakovas dirbo trijų asmenų komandoje, taigi tarp jų būdavo darbų pasiskirstymas. Akcentuoja, kad tariamas kvalifikacijos dujotiekio darbams atlikti neturėjimas netrukdė atsakovui dirbti pas ieškovę. Tuose objektuose, kuriuose atsakovas galėjo dirbti, kai nebuvo atvykęs į degalinę, darbo atsakovas būtų turėjęs, t. y. būtų galėjęs atlikti santechnikos darbų dalį, kuri taip pat reikalinga montuojant dujinius katilus. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, abiem atvejais – U. ir P. – reikėjo atlikti dujotiekio darbus, tą patvirtino liudytojas D. B.. Nustatyta, kad atsakovas kvalifikacijos dujotiekio darbams atlikti neturėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog minėtų klientų užsakymų įvykdyti negalėjo.

24. Apeliantės teigimu, nuo 2022 metų atliktų darbų apimtys sumažėjo apytiksliai 80 procentų. Atitinkamai sumažėjo ir atsakovo bei visos jo brigados veiklos rezultatai. Kadangi pagal darbovietėje patvirtintą darbo apmokėjimo sistemą priedai/premijos mokami atsižvelgiant į, be kita ko, veiklos rezultatus, o jie šiuo atveju nuo 2022 metų pradžios kardinaliai sumažėjo, atsakovui nuspręsta nebemokėti priedo. Nors tarp ieškovės ir atsakovo išties 2021 metais buvo nusistovėjusi praktika mokėti 1200-1300 Eur atlyginimą atskaičius mokesčius, tačiau tokia praktika neatsiejamai susijusi su tuo, kad atsakovo atliktų darbų apimtys buvo apytiksliai 80 proc. didesnės nei 2022 metais. Dėl to, vertinant 2022 metais skaičiuotiną priedą, nėra pagrindo remtis 2021 metų mokėtino atlyginimo praktika, nes ji betarpiškai susijusi su atsakovo atliktų darbų apimtimi, kuri 2021 metais ir 2022 metais nėra vienoda. Nors į bylą ieškovė išties nepateikė nei vieno direktoriaus įsakymo, kuriame būtų apibrėžtas priedo atsakovui mokėjimo dydis bei pagrindas, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė ir atsakovas net neįrodinėjo, kad ieškovė, kaip darbdavė, tokius įsakymus turi priimti, kad turi vesti tokių įsakymų apskaitą. Ieškovės darbo apmokėjimo sistemoje (8.2 punkte) numatyta, kad premijos darbuotojams gali būti mokamos ir siekiant paskatinti darbuotoją už veiklą bei veiklos rezultatus.

25. Atsakovas nurodo, kad apeliantė darbo užmokesčio sumažinimą per priedų ir kompensacijų nemokėjimą atsakovui sieja su sumažėjusiomis darbo apimtimis (ne dėl darbuotojo kaltės), kas iš esmės neįtakojo atsakovo darbo funkcijų, apeliantas taip pat įrodinėjo, kad atsakovas ir toliau galėjo vykdyti santechniko – montuotojo pareigas atskiruose objektuose. Vadinasi, kilnojamasis atsakovo darbo pobūdis išliko. Nustačius, kad nebuvo keistos atsakovo darbo funkcijos, kurios tiesiogiai siejosi ir su kilnojamu darbu, vertintina, jog ieškovė nepagrįstai atsisakė mokėti kompensaciją/priedą. Nors ieškovė nesutinka, kad ji turėjo pateikti duomenis, kurie atspindėtų priedo atsakovui mokėjimo dydį bei pagrindą, tačiau nesant tokių duomenų bei įvertinus visus byloje esančius duomenis, nėra pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad buvo mokamas priedas už kilnojamo pobūdžio darbą.

26. Ieškovo nurodomos aplinkybės, kad sumažėjus darbo krūviui, atsakovas nevykdė užduočių, dėl to buvo nuspręsta atsakovui nebemokėti priedo, nesudaro pagrindo vertinti, jog priedo nemokėjimas susijęs su atsakovo darbinėmis savybėmis. Tai nepriklausė nuo atsakovo valios ar pajėgumo įvykdyti jam skirtas užduotis, todėl apeliantės argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

27. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

29. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

30. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinėje instancijoje teiktomis teisinėmis paslaugomis iš ieškovės, pateikė atstovavimo išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Teismas, įvertinęs tai, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijoje nustatytų maksimalių dydžių, taip pat atsižvelgęs į ginčo sudėtingumą teisės taikymo bei faktinių aplinkybių požiūriu, rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, sprendžia, jog prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovės apeliacinį skundą priteistina iš ieškovės atsakovo naudai (CPK 93 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Saurida“, juridinio asmens kodas 266916280, 1 000,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Donata KravčenkienėKristina LysionokRenata Volodko