Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-216-1052/2019 pagal ieškovės K. J. ieškinį atsakovui L. S. dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo ir išlaikymo dydžio vaikui padidinimo bei L. S. priešieškinį ieškovei K. J. dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, tretieji asmenys R. Č., N. S., E. S., R. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2) L. S. su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. tomis savaitėmis, kai nebendrauja su sūnumi savaitgaliais, bendrauja su sūnumi ketvirtadieniais, pasiimant sūnų 17 val. iš jo ugdymo įstaigos ar kitos jo buvimo vietos ir grąžina sūnų į vaiko gyvenamąją vietą ar kitą suderintą vietą iki 20 val.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

18. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Atsakovas L. S. prašo pridėti naujus įrodymus apie aplinkybes, atsiradusias po teismo sprendimo priėmimo: garso įrašą, kuriame mažametis vaikas kalba apie tai, kad jį mama muša; garso įrašą, kuriame vaikas močiutei kalba apie tai, kad jis atsiras su vaikais, kurie neturi tėvų; garso įrašą su Vaiko teisių apsaugos specialistu; SMS žinutes apie tai, kad K. J. atsisakė duoti sūnų atsakovo lankymo grafiku, kai jis buvo gydymo įstaigoje; SMS žinutes, kad ieškovė nesuteikė atsakovui informacijos apie sūnui numatytą operaciją; UAB „Vita longa“ atsakymą; įrodymus apie atsakovo patiriamas išlaidas sūnaus poreikiams tenkinti; nuotraukas.

20. Ieškovė K. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pridėti naujus įrodymus: spalio 11 d. bei spalio 13 d. garso įrašus, kurie patvirtina ieškovės atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl vaiko nuteikinėjimo prieš mamą, mokymo sakyti tam tikrus dalykus; ieškovės su vaiku vizitų pas gydytoją išrašus, kurie patvirtina aplinkybes, jog ieškovė rūpinasi sūnumi, nuosekliai ir tikslingai veda vaiką pas gydytoją; 2019 m. spalio 9 d. vaiko psichologinio vertinimo išvadą, kurioje nurodyta, jog nėra pagrindo manyti, kad prieš vaiką naudojamas psichologinis ar fizinis smurtas; susirašinėjimą su atsakovu dėl vaiko bendravimo jo buvimo ligoninėje metu; susirašinėjimą dėl vaiko bėrimų, šalių sūnaus siuntimą atlikti planinės tonzilių šalinimo operacijos; logopedo išvadą, iš kurių matyti apie vaiko sveikatos problemas ir kalbos sutrikimą, kurie reikalauja tiek didesnės priežiūros, tiek ir papildomų išlaidų; mokyklos pateiktą sąrašą su būtinomis įsigyti priemonėmis, kuris mokinių tėvams buvo pateiktas šių mokslo metų pradžioje, patvirtinantį vaiko poreikius; fotonuotraukas, kuriose užfiksuotos 2019 m. metų akimirkos, kai ieškovė leidžia laiką su vaiku. Nurodė, kad dalies įrodymų nebuvo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, jų pateikimo poreikis atsirado atsakovui pridėjus pareiškimus dėl neva ieškovės naudojamo smurto vaiko atžvilgiu bei pradėto ikiteisminio tyrimo. Kiti naujai pateikti įrodymai pagrindžia aplinkybes, susijusias tiek su šalių tarpusavio bendravimu, iš to galima spręsti apie prašomos nustatyti bendravimo tvarkos negalimumą, tiek vaiko poreikiams tenkinti skiriamų išlaidų apimtį.

21. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22. Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be pirmiau įvardytų kriterijų, taip pat svarbu patikrinti ir įvertinti, ar naujais įrodymais nėra įrodinėjamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nurodytos, tirtos ir vertintos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), t. y. ar jais nesiekiama paneigti kito ribotai apeliacijai užtikrinti nustatyto draudimo, kuris, kitaip negu draudimas teikti ir priimti naujus įrodymus, yra absoliutus. Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme vis dėlto yra bendrosios procesinės taisyklės išimtis, todėl šios išimties taikymas yra galimas tik tiek, kiek jis atitinka proceso įstatyme reglamentuotus atvejus ir pirmiau įvardytų kriterijų, suformuluotų kasacinio teismo praktikoje, visetą (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2019 m. lapkričio 21 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019.

23. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Tokiu būdu yra skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).

24. Nagrinėjamu atveju nauji įrodymai yra pateikti naujoms faktinėms aplinkybėms įrodinėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad be šių įrodymų pirmosios instancijos teismas galėjo išnagrinėti bylą neteisingai, t. y. kad šių įrodymų nebuvimas galėjo nulemti priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys yra pakankami tinkamam bylos pagal apelianto apeliacinį skundą išnagrinėjimui, o šalių pateikti nauji įrodymai nepatvirtina pasikeitusios situacijos, buvusios skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu. Atkreiptinas apelianto L. S. dėmesys, kad jo pateikti garso įrašai, kuriuose, anot apelianto, mažametis vaikas kalba apie tai, kad jį mama muša ir kad prieš jį naudojamas psichologinis smurtas, negali nei patvirtinti nei paneigti apelianto nurodomų aplinkybių, kadangi nėra pateikta nė vieno įsiteisėjusio teismo priimto nuosprendžio ieškovės atžvilgiu, o minėta medžiaga jos kaltės dėl piktnaudžiavimo vaiko teisėmis ar smurto prieš vaiką negali įrodyti. Apeliantas, manydamas, kad ieškovė piktnaudžiauja vaiko teisėmis, naudoja smurtą prieš vaiką, turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs dėl baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių reikšmės bei vertinimo nagrinėjant civilinę bylą ir pažymėjęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatyti nusikalstamų veiksmų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Taigi šiuo atveju pažymėtina, kad byloje vertintini duomenys kurie buvo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teisme sprendžiama ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ar padarė pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad šalims konfliktuojant galimai gali kilti įvairių situacijų, paaiškėti naujų aplinkybių ir pan. tačiau kiekvienu konkrečiu atveju spręstina atsižvelgiant į konkrečias situacijas, siekiant kilusius ginčus pirmiausia išspręsti taikiai, bei spręsti įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

25. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog naujų įrodymų priėmimas, juose užfiksuotų faktinių duomenų tyrimas ir vertinimas reikštų naujų faktinių aplinkybių aiškinimąsi, o tokia proceso apeliacinės instancijos teisme eiga prieštarautų pačiam apeliacijos modeliui, įtvirtintam civilinio proceso įstatyme, todėl juos atsisakoma priimti.

Dėl faktinių aplinkybių

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė K. J. ir L. S. yra T. S., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Ieškovės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta 2014 m. spalio 13 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7046-924/2014. Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) buvo nuspręsta, kad sūnaus T. S. gyvenamoji vieta yra nustatoma su ieškove K. J., taip pat nustatyta L. S. ir T. S. bendravimo tvarka. Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. patvirtinta ieškovės K. J. ir atsakovo L. S. sudaryta taikos sutartis civilinėje byloje Nr. 2-14089-454/2017 dėl priteisto išlaikymo dydžio nepilnamečiui vaikui padidinimo ir nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo tokiomis sąlygomis:

- Šalys susitaria pakeisti 2014 m. spalio 13 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7046-924/2014 nustatytą išlaikymo nepilnamečio sūnaus T. S. naudai dydį tokiu būdu, kad nuo šios taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėjimo dienos L. S. įsipareigoja mokėti nepilnamečio sūnaus T. S. naudai išlaikymą po 125 Eur kas mėnesį, šia sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją.

- Šalys susitaria pakeisti 2014 m. spalio 13 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7046-924/2014 nustatytą L. S. bendravimo su sūnumi T. S. tvarką ir šalys šia taikos sutartimi nustatyto šią nuolatinę L. S. bendravimo su nepilnamečiu vaiku T. S. tvarką:

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. kas antrą savaitgalį, pasiimant sūnų penktadienį 17 val. iš jo ugdymo įstaigos ar kitos jo buvimo vietos ir grąžina sūnų į vaiko gyvenamąją vietą (ar kitą suderintą vietą) sekmadienį iki 20 val.

- L. S. su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. tomis savaitėmis, kai nebendrauja su sūnumi savaitgaliais, bendrauja su sūnumi antradieniais ir ketvirtadieniais, pasiimant sūnų 17 val. iš jo ugdymo įstaigos ar kitos jo buvimo vietos ir grąžina sūnų į vaiko gyvenamąją vietą ar kitą suderintą vietą iki 20 val., o tomis savaitės dienomis, kai L. S. bendrauja su sūnumi savaitgaliais, tėvas bendrauja su sūnumi T. S. antradieniais, pasiimant sūnų 17 val. iš jo ugdymo įstaigos ar kitos jo buvimo vietos ir grąžina sūnų į vaiko gyvenamąją vietą ar kitą suderintą vietą iki 20 val.

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. kiekvienais metais 30 kalendorinių dienų, išskaidant šį laiką po 15 dienų ar kitaip, tačiau apie pasirinktą atostogų laiką pranešdamas vaiko mamai SMS žinutėmis ar el. paštu prieš du mėnesius. Šalys susitaria, kad apie numatomą atostogų laiką, kuris šalių sutarimu nustatomas 30 dienų, su sūnumi K. J. analogiškai praneša L. S. SMS žinutėmis ar el. paštu prieš du mėnesius. Esant atostogų laiko sutapimui, atostogas su vaiku praleidžia nurodytu laiku tas asmuo, kuris pirmiau pranešė kitai šaliai.

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. lyginiais metais, pradedant skaičiuoti nuo 2018 m., pasiimant sūnų iš gyvenamosios vietos dieną prieš Šv. Velykas 12 val. ir bendrauja iki Šv. Velykų 1-os dienos 18 val., parvežant sūnų į jo gyvenamąją vietą. Tokiais metais Šv. Velykų 2-ąją dieną sūnus bendrauja su mama.

- Nelyginiais metais L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. antrą Šv. Velykų dieną, pasiimant sūnų iš gyvenamosios vietos 12 val., parvežant sūnų į jo gyvenamąją vietą ar kitą sutartą vietą tą pačią dieną iki 20 val.

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. nelyginiais metais, pradedant skaičiuoti nuo 2017 m., Šv. Kūčių dieną (gruodžio 24 d.), pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos 12:00 val. ir grąžinant sūnų į jo gyvenamąją vietą Šv. Kalėdų 1-ąją dieną 15:00 val.

- Nelyginiais metais, pradedant skaičiuoti nuo 2018 m., Šv. Kūčias ir pirmą Kalėdų dieną sūnus praleidžia su mama.

- Lyginiais metais L. S. bendrauja sūnumi Šv. Kalėdų 2-ą dieną, pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos 12:00 val. ir grąžinant sūnų į jo gyvenamąją vietą tą pačią dieną 20:00 val.

- Šiais metais Šv. Kūčių ir Kalėdų 1-ąją dieną sūnus bendrauja su mama.

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. N. metų šventės metu, kas antri metai, pradedant bendrauti nuo 2017 m. pasiimant sūnų iš jo gyvenamosios vietos gruodžio 31 d. 12:00 val. ir grąžinant sūnų į jo gyvenamąją vietą sausio l d. 18:00 val.

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. tėvo dieną, paimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos 12 val., ir grąžina sūnų į jo gyvenamąją vietą iki 20 val.

- L. S. bendrauja su savo nepilnamečiu sūnumi T. S. kas antri metai vaiko gimtadienio dieną – rugpjūčio 13 d., paimdamas vaiką iš jo gyvenamosios vietos 12 val., ir grąžina sūnų į jo gyvenamąją vietą iki 20 val.

- Nepilnamečio sūnaus T. S. ligos atveju tėvas L. S. turi tokias pačias teises slaugyti sūnų T. S. kaip ir jo motina K. J., ir vaiko motina įsipareigoja leisti L. S. vaiko ligos atveju būti su sūnumi vaiko gyvenamosios vietos adresu.

- Šalys susitaria, kad laikas, kai vaikas serga ir tėvas negali bendrauti su sūnumi, kompensuojamas kitu savaitgaliu.

- I. K. J. įsipareigoja skubiai (iki 30 min. laiko) pranešti L. S. apie vaikui iškviestą greitąją pagalbą, vietą, kurioje vaikas tuo metu yra, iš anksto pranešti apie vaiko vizitus pas gydytojus ir gydymo įstaigas, suteikiant galimybę vaiko tėvui dalyvauti gydymo įstaigose.

- Abi šalys susitaria ir įsipareigoja pranešti viena kitai apie suplanuotas keliones su vaiku į užsienį, o kelionėms su vaiku į užsienį ilgesniam nei 7 dienų laikotarpiui šalys turi gauti vienas kito rašytinį sutikimą

- Abi šalys įsipareigoja laikytos šios tvarkos ir abiem šalims suprantama, kad nesilaikius jos gali būti išduodamas vykdomasis raštas.

- Šalys susitaria, kad atsakovas L. S., negalėdamas bendrauti su sūnumi šioje taikos sutartyje nustatyta tvarka, gali prieš dvi dienas įspėti K. J. SM žinutėmis ar el. paštu apie negalėjimą bendrauti su vaiku, ir tokiu atveju nevertinama, kad L. S. pažeidė bendravimo tvarką.

Dėl bendravimo tvarkos pakeitimo

28. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams (tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam) randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia, kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).

30. Pažymėtina, kad pagal naujausią kasacinio teismo praktiką, tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, kokią pageidauja nustatyti atsakovas („50:50 procentų laiko“), teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Vaiko interesai – sveika ir saugi aplinka ir sąlygos, tenkinančios vaiko individualius poreikius, kurie atitinka vaiko amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrina tinkamą vaiko raidą ir auklėjimą (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytina kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių paaiškinimus, trečiųjų asmenų parodymus, psichologų ir vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas, mano, jog pagrindinė problema yra vaiko tėvų nesugebėjimas susitarti, nekonfliktuoti, o į šią konfliktinę būseną yra įtrauktas vaikas. Pažymėtina, kad apeliantas, motyvuodamas vaiko interesais, neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Šiuo atveju turi būti tenkinami vaiko interesai, tėvams – tam, su kuriuo vaikas gyvena, ir skyrium gyvenančiam – randant tarpusavio kompromisą, nes bendravimo tikslas yra užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais, kad vaikas, nepaisant tėvų tarpusavio santykių, jaustų, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. kad abu tėvai juo rūpinasi, domisi ir jį globoja.

32. Pagal apelianto siūlomą bendravimo tvarką, šalių sūnus dvi savaites praleistų su tėvu, dvi savaites – su mama. Teisėjų kolegija pažymi, kad vaikui reikalingas abiejų tėvų dėmesys ir rūpestis, šalių nepilnamečiam vaikui šiuo metu yra 6 metai, vertintina, kad tokio amžiaus vaikui yra labai svarbus mamos dėmesys, todėl iš bylos duomenų tikėtina ilgesnis mamos ir vaiko atskyrimas gali psichologiškai traumuoti mažametį vaiką, kas akcentuojama ir psichologų išvadose. Psichologės A. N. teismui teiktoje išvadoje pasisakyta, kad vaikas hierarchiškai sudaro prieraišumo hierarchiją ir pirmas asmuo, kuris labiausiai rūpinasi, tampa svarbiausiu asmeniu saugumui, tas susiformuoja 2–3 metų ir išlieka iki 6–7 metų, kai vaikas išeina į mokyklą. Nuolatinė gyvenamoji vieta vaikui suteikia stabilumo garantą, o kai vaiką pradedama kilnoti, jis praranda stabilumą. Kadangi šalių vaikas yra mažametis, jam taisyklės, rutina ir dėsningumai yra labai svarbu, o dvi savaites gyvenant pas vieną ir dvi – pas kitą tėvą būtų du skirtingi gyvenimo būdai net tuo atveju, jei nebūtų konfliktų, nes kas dvi savaites vaikas turėtų persiorientuoti. Psichologė I. Š.-S.taip pat teismui nurodė, kad, jei būtų nustatyta bendravimo tvarka su tėvais kas dvi savaites, kokie būtų režimo, dienotvarkės skirtumai, kokia būtų vaiko reakcija, yra sunkiai nuspėjama. Vaikui geriau, kad dienos režimas pas abu tėvus būtų kuo artimesnis. Remdamasi minėtomis psichologų išvadomis, teisėjų kolegija vertina, kad didesnę laiko dalį šalių nepilnametis vaikas turėtų praleisti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje su mama ir jaustis saugus. Šalių nepilnametis vaikas jau yra pripratęs prie dabartinės bendravimo su tėčiu tvarkos, kai matosi su tėčiu savaitgaliais. Maksimali bendravimo su tėvu tvarka, atsižvelgiant į bylos šalių vaiko amžių, reikštų nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą dviejuose namuose, tai galėtų neigiamai veikti vaiko psichologinę būseną.

33. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad psichologė A. N. teikė išvadas apie sūnaus ryšį su atsakovu, net su juo nepabendravus ir šio ryšio netyrus, bei į tai, kad trečiasis asmuo N. S. pateikė teismui įrodymus, kad psichologė nedirba su tokio amžiaus, kaip šalių nepilnametis vaikas, vaikais. Atmesdama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal viešai prieinamus duomenis, psichologė A. N. yra sertifikuota Kognityviosios ir Elgesio Terapijos (KET) terapeutė, kuri padeda spręsti suaugusiųjų asmenines ir tarpasmenines problemas, konsultuoja vaikus ir paauglius bei jų šeimas dėl mokymosi sunkumų, mokyklos nelankymo, įvairių baimių atvejais, esant bendravimo sunkumams, nerimui, save žalojančiam arba destruktyviam elgesiui. Byloje nepateikta duomenų, todėl teisėjų kolegijai nėra pagrindo abejoti šios specialistės kompetencija ar taikomais darbo metodais, todėl minėti apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė vaiko teisių specialisto išvada, pagal kurią institucija laikė atsakovo prašomą nustatyti bendravimo tvarką kaip labiau atitinkančią vaiko interesus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ši išvada paremta siekiu sumažinti konfliktus tarp tėvų keičiant vaiko gyvenimo ritmą ir vietą, o ne tėvų netinkamą elgesį ir gerinant tėvystės įgūdžius, be to, negalima sutikti, jog, sumažinus tėvų susitikimų skaičių, konfliktinė situacija tarp šalių pagerės, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog šalys konfliktavo ne tik vaiko paėmimo metu.

35. Kaip minėta šios nutarties 26 punkte, teismas, vertindamas prašomą nustatyti bendravimo tvarką, turi atsižvelgti į šalių galimybę pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų. Nagrinėjamu atveju, kaip teigia pats atsakovas, jis nuo dabartinės vaiko gyvenamosios vietos gyvena 20 km atstumu, dabartinė vaiko ugdymo įstaiga – darželis yra šalia ieškovės gyvenamosios vietos. Neabejotina, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą, atstumas vaiko nuo gyvenamosios vietos iki ugdymo įstaigos gali skirtis. Tačiau esminę reikšmę šiuo aspektu turi tai, ar šalys sugebėtų pagal atsakovą prašomą nustatyti bendravimo tvarką pristatyti vaiką į ugdymo įstaigą, vaikui pakaitomis gyvenant pas tėvus, nesukeliant jam nepatogumų, tiek fiziniu aspektu (pvz., vaiko kėlimosi laikas į mokyklą), tiek emociniu aspektu (pvz., nuovargis dėl pernelyg ilgos kelionės į ugdymo įstaigą). Atsakovas nenurodo, kaip tokiu atveju šalys būtų pajėgios išspręsti šiuos galbūt vaikui kilsiančius nepatogumus.

36. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo pateiktus įrodymus, kad sūnus T. gyvena smurtaujančioje aplinkoje, kadangi ieškovės sugyventinis E. B. nuteistas už smurtinius veiksmus atsakovo atžvilgiu, pažymėtina, kad ši aplinkybė nagrinėjamu atveju galėtų būti svarbi, jei būtų sprendžiamas klausimas dėl motinos valdžios apribojimo ar vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo. Tačiau vien ta aplinkybė, kad tarp atsakovo ir ieškovės sugyventinio kilo konfliktas, negali būti pagrindu teigiant, kad šalių nepilnametis vaikas gyvena smurtaujančioje aplinkoje. Byloje nėra įrodymų apie netinkamą aplinką augti šalių nepilnamečiam vaikui .

37. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas visiškai nepasisakė dėl kitų priešieškinio reikalavimų, kuriais atsakovas siekė pašalinti konfliktines situacijas tarp jo ir ieškovės (pvz., dėl ugdymo įstaigų pasirinkimo). Kaip matyti, atsakovo prašomos patvirtinti bendravimo tvarkos 15 ir 16 punktuose numatyta, kad šalys privalo derinti sūnaus pradinio ir pagrindinio ugdymo įstaigų pasirinkimą taip, kad šių įstaigų buvimo vieta būtų patogi abiem šalims bei sūnui, kai jis paaugs ir galės vykti į ugdymo įstaigą viešuoju transportu. Taip pat numatyta, kad šalys privalo derinti sūnaus neformalaus ugdymo pasirinkimą. Renkantis neformalaus ugdymo lankymą būtinas ieškovės, atsakovo ir sūnaus sutarimas. Teismo nuomone, atsižvelgiant į šalių konfliktiškus santykius, vien tokių sąlygų formalus nustatymas neužtikrins, kad dėl vaiko ugdymo šalys ras bendrą kompromisą. Pažymėtina, kad įstatymas numato lygias tėvų teises dalyvauti vaiką ugdant (CK 3.156 straipsnis). Šiuo atveju, net nesant dabartinėje bendravimo tvarkoje atsakovo prašomų nustatyti sąlygų, šalys turi lygias teises dalyvauti vaikų ugdyme, tai reiškia, kad visus klausimus, susijusius su vaiko mokymo, ugdymo, auklėjimo, sveikatos ir vystymo procesu, šalys privalo spręsti ir sprendžia tarpusavio sutarimu. Taigi, vien atsakovo prašomų formalių bendravimo sąlygų nustatymas neužtikintų didesnės įstatymo suteiktų tėvams teisių įvykdymo tikimybės.

38. CK 3.170 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyriumi, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš visų auklėjimo, mokymo, gydymo, vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su vaiku. Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovas turi teisę gauti informaciją iš gydymo įstaigų, todėl tikslinti šios bendravimo su vaiku tvarkos sąlygos taip pat nėra būtinybės, be to, bylos duomenys patvirtina, kad informaciją atsakovas gavo.

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, kitos atsakovo prašomos patvirtinti bendravimo tvarkos 4, 5, 8, 9, 12, 13,14, 19 punktų sąlygos neužtikrins, kad tarp šalių konfliktinių situacijų sumažės, papildomi reikalavimai tik padidintų šalių nesutarimus. Dalis šių reikalavimų, pvz., kad šalys privalo viena kitą informuoti (per 5–15 minučių) apie tai, kad sūnui prireikė skubios medicininės pagalbos ar kad iškilus būtinybei sūnų paimti iš jo ugdymo įstaigos, po apsilankymo pas gydytoją per valandą pateikti kitai šaliai medicininio dokumento ar / ir recepto kopiją el. paštu ar MMS žinute laikytini kaip pertekliniais ir neatitinkančiais protingumo principų.

40. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir dėl priešieškinio reikalavimo nustatyti, kad atsakovo bendravimo su sūnumi metu bendrauti sūnumi turi teisę jo giminaičiai. Apeliantas savo prašoma nustatyti bendravimo tvarka iš esmės siekia to, kad vietoje atsakovo pagal bendravimo tvarką su vaiku galėtų matytis (paimti jį ir parvežti) ir jo artimieji giminaičiai – N. S., R. Č., E. S.. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, N. S. ir ieškovės K. J. santykiai įtempti, neparemti tarpusavio pasitikėjimu. N. S. šioje byloje dalyvauja trečiuoju asmeniu, ji nėra atsakovė dėl bendravimo su jos vaikaičiu T. S. tvarkos nustatymo, todėl tenkinti reikalavimą ir nustatyti vaiko ir močiutės bendravimo tvarką šioje byloje nėra teisinio pagrindo. Minėtais argumentais nėra pagrindo tenkinti ir atsakovo reikalavimo dėl giminaičių R. Č., E. S. bendravimo su vaiku sąlygų nustatymo.

41. Pažymėtina, kad vaiko teisės bendrauti su artimaisiais giminaičiais įgyvendinimas įstatymų leidėjo pavestas vaiko tėvams (CK 3.163 straipsnio 1 dalis). Bendravimo su artimaisiais giminaičiais teisė yra savarankiška teisė, kuri nėra išvestinė iš tėvų valdžios įgyvendinimo ir nereiškia tėvų valdžios pažeidimo nepriklausomai nuo to, ar ji įgyvendinama abipusiu sutarimu ar teismo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama vaiko bendravimo su artimais giminaičiais svarba vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009). Taigi, artimųjų giminaičių teisė bendrauti su vaiku savo apimtimi nėra tapati tėvų teisėms. CK 3.172 straipsnyje nustatyta pareiga tėvams sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Kasacinis teismas formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose aiškiai yra pabrėžęs, jog tokia pareiga nustatyta abiem tėvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-295-969/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas gali nekliudomai užtikrinti vaiko bendravimą su giminaičiais jam nustatytu bendravimo su vaiku metu.

42. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas neįvertino Vaikų teisių apsaugos skyriaus atvejo vadybininko paskyrimo ieškovei, pažymėtina, kad teisę skirti minėtą specialistą turi savivaldybės socialinių paslaugų įstaigos ar kitos įstaigos, kuriai savivaldybė suteikė įgaliojimus teikti socialines paslaugas šeimoms savivaldybėje, vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Atvejo vadybininkas paskiriamas paaiškėjus, kad pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą yra pagrįstas, ir nustačius būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį arba nustačius vaiko apsaugos poreikį. Atvejo vadybos procesas gali būti inicijuotas ir vaiko tėvų ar pagalbą vaikams ir (ar) šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų, organizacijų prašymu, vadovaujantis atvejo vadybos tvarkos aprašu (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 37 straipsnis). Taigi, šiuo atveju atvejo vadybininko skyrimo klausimais nėra tikslinga plačiau pasisakyti.

43. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatsižvelgė į ieškovės, jos liudytojo E. B. ir trečiojo asmens R. J. melagingų parodymų davimą, kaip deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantas leistinais įrodymais neįrodė, kad minėti asmenys teikė teismui melagingus parodymus. (CPK 178 straipsnis).

44. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad jo prašoma nustatyti bendravimo tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus ir sumažins tarp šalių kylančius konfliktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, dabartinė bendravimo tvarka užtikrina vaiko interesus, nes yra vykdoma, vaikas prie jos pripratęs. Apelianto procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, kai atsakovui nebuvo užtikrinama teisė susitikti su vaiku, nelaikytinos kaip nuolatinio pobūdžio ir vertintinos tik kaip pačių šalių nesugebėjimas palaikyti gerus santykius, tinkamai komunikuoti. Tokiu atveju šalys tarpusavyje kylančius konfliktus, neaiškumus turi bandyti spręsti taikiai, neįtraukdami į savo nesutarimus nepilnamečio vaiko. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pakeisti šią skundžiamo teismo sprendimo dalį.

45. Atkreiptinas dėmesys, kad santykiai dėl bendravimo su vaiku tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl pasikeitus faktinėms aplinkybėms (pvz., vaiko amžiui), tėvo bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime būdui ar sąlygoms, kurios neatitiktų ar pažeistų vaiko interesus, kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos tvarkos pakeitimo.

Dėl išlaikymo padidinimo

46. Byloje ieškovė prašė padidinti atsakovo mokamų vaiko išlaikymui periodinių išmokų dydį nuo 125 Eur iki 220 Eur. Pirmosios instancijos teismas nusprendė padidinti išlaikymą iki 200 Eur per mėnesį. Apeliantas šią apeliacinio skundo dalį iš esmės grindžia tuo, kad nuo 2017 m. birželio 26 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14089-454/2017 patvirtintos taikos sutarties, kurią šalys susitarė, kad atsakovas teiks 125 Eur iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos šioje byloje, nėra jokių esminių pokyčių sūnaus išlaikyme, kurie sudarytų pagrindą keisti jo dydį. Atsakovo nuomone, ieškovės nurodomos vaikų poreikiams reikalingos sumos akivaizdžiai per didelės, neatsižvelgiant į tai, kad atsakovas patiria vaiko išlaikymo išlaidas. Atsakovo manymu, atsakovo patiriamos išlaidos turėtų būti įtraukiamos į vaikui skiriamą išlaikymą, todėl nėra pagrindo padidinti išlaikymo. Su šiais atsakovo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

47. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nustatant išlaikymo vaikui dydį būtina įvertinti vaiko poreikius. Vaikai turi lygias teises gauti išlaikymą, tačiau kiekvienam iš jų skiriamo išlaikymo dydis gali skirtis priklausomai nuo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, vaiko poreikių: gyvenimo sąlygų užtikrinimo, sveikatos priežiūros, fizinio ir dvasinio lavinimo bei kitų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).

48. Priteisto išlaikymo dydis buvo nustatytas 2017 metais, kai šalių vaikui buvo beveik 3 metai. Šiuo metu šalių vaikui yra 6 metai, skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo 5 metai, todėl akivaizdu, kad augant vaikui didėja ir jo poreikiai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su ieškove, kad nepilnamečio vaiko poreikiai yra iš esmės pasikeitę – padidėję, ir atsakovo iki šiol teikta 125 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymo suma objektyviai šių poreikių neužtikrina, todėl yra teisinis pagrindas padidinti priteistą išlaikymo sumą.

49. Pažymėtina, kad nereikia įrodinėti, jog tokio amžiaus vaikams amžiaus vaikams yra būtinas visavertis maitinimas, vitaminai, apranga ir avalynė, priemonės laisvalaikiui, ugdymui ir pan. (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Be to, visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai. Tačiau, net ir pačioje detaliausioje vaiko poreikių lentelėje (skaičiuotėje) neįmanoma itin tiksliai nurodyti visų išlaidų, kadangi išlaidos gali skirtis priklausomai nuo sezoniškumo, vaiko sveikatos būklės, konkrečių poreikių kaitos, taip pat gali atsirasti nenumatytų išlaidų ir pan., t. y. vieną mėnesį jos gali būti mažesnės, nei priteista, kitą – didesnės.

50. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su ieškove, kad šalių nepilnamečiam vaikui išlaikyti 440 Eur suma yra būtina. Ši suma teismų praktikoje yra įprastinė jaunesnio iki mokyklinio amžiaus vaiko poreikiams. Atkreiptinas dėmesys, kad išlaikymas vaikui yra priteisiamas ilgesniam laikotarpiui į ateitį (iki jo pilnametystės), todėl turi būti įvertinami jo poreikiai ne tik šiuo momentu, bet ir ateityje.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems jo poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. Nr. 1025 nutarimu nuo 2019 m. sausio 1 d. patvirtinta 555 Eur minimali mėnesinė alga (atskaičius mokesčius 395 Eur). Palyginti, 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarimas Nr. 669 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo patvirtintas minimaliosios mėnesinės algos dydis – 607 Eur (atskaičius mokesčius 425 Eur). Akivaizdu, kad didėjant minimaliai algai, kyla kainos, todėl neabejotinai didėja ir vaiko išlaikymo išlaidos. Taigi, šiuo atveju iš atsakovo nepilnamečiam vaikui priteista suma (200 Eur) neviršija minėto orientacinio kriterijaus, todėl pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką ieškovė neturi pareigos įrodinėti vaiko poreikių. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas savo apeliacinio skundo argumentais neįrodė, jog vaikui išlaikyti pakanka mažesnės sumos, kokia buvo nustatyta iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo.

52. Teismas taip pat pažymi, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos išlaidos (nupirkti vaikui daiktai, dovanos, patirtos laisvalaikio išlaidos ir kt.) nelaikytina išlaikymo teikimo forma, nes šias išlaidas atsakovas patyrė savo nuožiūra, nesitariant su ieškove, be to, dalis šių išlaidų nevertintinos kaip būtinosios vaiko išlaidos. Tai, kad atsakovas gyvena 20 kilometrų atstumu nuo vaiko ir dėl to patiria didesnes kuro išlaidas, yra tik paties atsakovo finansinė našta, kuri negali būti perkeliama vaikui ir pažeisti vaiko interesus.

53. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo apeliaciniame skunde minimos išmokos vaikui tikslas yra skirtos mažinti vaikų skurdą ir socialinę atskirtį, nuosekliai didinti finansinę paramą vaikus auginančioms šeimoms. Ši išmoka iš esmės yra vaiko turtas. Teikiant vaikams valstybės piniginę paramą išmokos vaikui būdu yra siekiama pagerinti vaikų padėtį, sudaryti jiems geresnes sąlygas, užtikrinti, kad vaikų poreikiai būtų visapusiškiau patenkinti. Vadinasi, šios išmokos paskirtis nėra mažinti tėvų teikiamą išlaikymo vaikams dydį. Juolab, tėvai negali atsisakyti vykdyti arba perkelti vykdyti kitiems asmenims pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

54. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad, jei valstybės mokamos išmokos vaikui dydžiu būtų mažinama tėvų išlaikymo pareiga vaikams, vaikų padėtis nė kiek nepagerėtų, nebūtų sudarytos sąlygos siekiant geriau ir visapusiškiau patenkinti vaiko poreikius. Tokia situacija nesiderintų nei su išmokų vaikams paskirtimi, nei su geriausių vaiko interesų prioriteto principu, reiškiančiu, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).

55. Be to, paminėtina ir tai, kad, jei valstybės mokamos išmokos dydžiu būtų mažinama atskirai gyvenančių tėvų išlaikymo pareiga, išsituokusių tėvų vaikai atsidurtų blogesnėje padėtyje nei susituokusių ar kartu gyvenančių vaikų tėvai (gaunamos valstybės išmokos nebūtų išskaičiuojamos iš vaikams teikiamo abiejų tėvų išlaikymo), ir tai pažeistų vaikų lygiateisiškumo, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Apibendrindamas tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad valstybės skiriama išmoka vaikui nesudaro pagrindo mažinti tėvų išlaikymo prievolės vaikui dydžio.

56. Mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnio išlaikymo. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios. Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo turtinę padėtį, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

57. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes (ieškovės ir atsakovo gaunamas pajamas, turtinę padėtį), pagrįstai sprendė padidinti atsakovo teikiamą išlaikymą nuo 125 Eur iki 200 Eur. Pažymėtina, kad vaiko poreikiai didėja vien tik didėjant vaiko amžiui, tai poreikiai maistui bei visoms kitoms reikmėms. Konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti, kad vaiko poreikiai nepadidėjo, kad priteista suma yra per didelė vaiko poreikiams, ar kad tėvas jos neišgali mokėti. Daroma išvada, kad mažesnis išlaikymo dydis neleistų pripažinti, jog būtų užtikrinami būtiniausi minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai. Be to ne tik minimaliausi poreikiai turi būti užtikrinami. Dėl kitų aplinkybių nurodytų apeliaciniame skunde nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Dėl bylos procesinės baigties

58. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas sprendžia, jog sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, kad nėra pagrindo jo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei.

60. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo ieškovės naudai priteisiamos 943,80 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo L. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 943,80 Eur (devynių šimtų keturiasdešimt trijų eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.