Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. J. ieškinį atsakovui L. S. dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio padidinimo ir pagal atsakovo L. S. priešieškinį ieškovei K. J. dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo L. S. pateiktus naujus rašytinius įrodymus – SMS žinučių kopijas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. rugsėjo 22 d. raštą, Šeimos santykių instituto 2017 m. lapkričio 22 d. pažymą, Kauno teritorinės darbo biržos Jaunimo užimtumo skyriaus 2018 m. gegužės 2 d. pažymą ieškantiems darbo, (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 2 d. išduotą N. S. charakteristiką, UAB „Vita Longa“ 2017 m. birželio 6 d. ir 2017 m. rugpjūčio 22 d. raštus, pirkimo kvitų kopijas, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. spalio 27 d. raštą, VĮ „Regitra“ pažymą apie transporto priemones, 2017 m. rugpjūčio 31 d. buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, 2018 m. gegužės 14 d. Kauno lopšelio-darželio „Vilnelė“ raštą, sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi nagrinėjant klausimą dėl ieškovės atskirojo skundo ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, atsakovui neturint galimybės pateikti savo atsikirtimų į jį, kai kurie iš įrodymų buvo gauti po skundžiamos nutarties priėmimo, pareikštas ieškinys kilęs iš šeimos teisinių santykių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (CPK 376 straipsnis), todėl nauji įrodymai prijungtini prie bylos.

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės K. J. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui L. S. išsivežti mažametį sūnų T. S. iš Lietuvos, uždrausti atsakovo L. S. įgaliotiems asmenims/jo tėvams paimti T. S. iš jo ugdymo įstaigos, priteisti iš atsakovo L. S. laikiną išlaikymą nepilnamečio sūnaus T. S. naudai, teisėtumo ir pagrįstumo.Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas siekia išsivežti sūnų iš Lietuvos ir kad nepilnamečiam vaikui būtų nesaugu bendrauti su atsakovo motina (močiute) ar kad toks bendravimas būtų priešingas nepilnamečio vaiko interesams, taip pat nepateikė duomenų, kuo pasikeitė vaiko poreikiai ir tėvų turtinė padėtis nuo taikos sutarties sudarymo momento, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė kaip nepagrįstą. Apeliantė (ieškovė) K. J., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, netinkamai vertino jos nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis bei nepagrįstai sprendė, kad nėra grėsmės, jog šalių sūnus gali būti išvežtas iš Lietuvos, taip pat nepagrįstai nepriteisė laikino išlaikymo, užtikrinančio minimalius būtinuosius vaiko poreikius.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo (ne)pagrįstumo

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Apeliantė (ieškovė) K. J., tiek prašydama taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovui L. S. išsivežti mažametį sūnų T. S. iš Lietuvos, tiek atskirajame skunde teigia, kad atsakovas 2018 m. sausio mėn., apie tai nepranešęs nei ieškovei, nei savo sūnui, išvyko iš Lietuvos nežinomam laikotarpiui ir nežinoma, į kurią šalį, nenurodant nei gyvenamosios vietos, nei kitų su išvykimu susijusių aplinkybių, todėl kyla pagrįstų abejonių, kad atsakovas vėl gali išvykti į užsienį ir išsivežti sūnų iš Lietuvos. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, yra pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovas L. S. siekia išvežti nepilnametį šalių vaiką iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pažymėtina, kad ieškovės K. J. nurodytos aplinkybės, jog atsakovas anksčiau buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį, niekaip nepagrindžia jo realių ketinimų išsivežti šalių nepilnametį sūnų į užsienio valstybę nuolatiniam gyvenimui. Tokia išvada darytina, visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas, išvažiuodamas uždarbiauti į užsienį, kartu būtų išsivežęs ir sūnų (nors ir laikinai). Antra, byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas apskritai kada nors būtų išsivežęs šalių sūnų į užsienį, nepranešęs apie tai ieškovei ir taip pažeisdamas teismo nustatytą bendravimo su sūnumi tvarką. Trečia, atsakovas šiuo metu gyvena Lietuvoje, yra registruotas Darbo biržoje, kaip ieškantis darbo Lietuvoje, o byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, kad atsakovas ketintų dar kartą išvykti į užsienį uždarbiauti.Pažymėtina, kad šalių nepilnamečio sūnaus T. S. gyvenamoji vieta Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7046-924/2014 yra nustatyta su ieškove K. J., o Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. įsiteisėjusia nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14089-454/2017 yra nustatyta atsakovo L. S. bendravimo su sūnumi T. S. tvarka, pagal kurią šalys įsipareigojo pranešti viena kitai apie suplanuotas keliones su vaiku į užsienį, o kelionėms su vaiku į užsienį ilgesniam nei 7 dienų laikotarpiui, šalys turi gauti vienas kito rašytinį sutikimą. Taigi šalių nepilnamečio sūnaus išsivežimo į užsienį tvarka tarp šalių yra išspręsta įsiteisėjusia teismo nutartimi. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad atsakovas L. S. nesilaiko (netinkamai laikosi) nustatytos tvarkos, kas būtų pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Apeliantė (ieškovė) K. J., grįsdama savo prašymą dėl būtinybės taikyti laikinąją apsaugos priemonę – uždrausti atsakovui L. S. išsivežti mažametį sūnų T. S. iš Lietuvos, taip pat teigia, kad atsakovas gali išsivežti vaiką iš Lietuvos ir dėl to, kad kartą jis, nieko apie tai nepranešęs ieškovei, sūnų naktį išsivežė iš Kauno į pajūrį. Tačiau šie ieškovės nurodyti argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o iš atsakovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 16 d. ieškovė neleido atsakovui išsivežti sūnaus į pajūrį, tuo tarpu 2018 m. žiemą atsakovas sūnų išsivežė į pajūrį jo nustatyto bendravimo su sūnumi laikotarpiu. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14089-454/2017 nustatyta atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka nedraudžia atsakovui su sūnumi išvykti į kitus Lietuvos miestus ir nenustato atsakovo pareigos apie tokį išvykimą informuoti ieškovę, jei vykstama atsakovo bendravimo su sūnumi metu, t. y. atsakovo teisė atostogauti su vaiku nėra ribojama teritorijos aspektu. Atsakovas gali netrukdomai naudotis savo teise su vaiku judėti laisvai (be ieškovės sutikimo davimo), kai tai patenka į nustatytos teismo bendravimo tvarkos ribas ir nepažeidžia kito tėvo (šiuo atveju – motinos) bendravimo tvarkos.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog atsakovo L. S. išvykimas į užsienį ilgesniam laikotarpiui uždarbiauti ir teismo nutartimi nustatytos atsakovo bendravimo su sūnumi tvarkos nesilaikymas jo išvykimo laikotarpiu gali būti pagrindu ieškovei K. J. kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo (šia savo teise ieškovė ir pasinaudojo, t. y. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 4 d. nutartimi ieškovei išduotas vykdomasis raštas, tačiau minėta nutartis apeliacine tvarka panaikinta ir klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo), taip pat kreiptis į teismą su ieškiniu dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo (dėl bendravimo tvarkos pakeitimo ir nagrinėjama ši civilinė byla), o ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad šioje proceso stadijoje nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog yra būtinybė taikyti ieškovės K. J. prašomą laikinąją apsaugos priemonę – uždrausi atsakovui L. S. išvežti šalių nepilnametį sūnų iš Lietuvos.Apeliantė (ieškovė) K. J. atskirąjį skundą taip pat grindžia aplinkybe, jog teismas netinkamai vertino ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovo L. S. įgaliotiems asmenims/jo tėvams paimti T. S. iš jo ugdymo įstaigos. Ieškovė neketina uždrausti atsakovo mamai bendrauti su anūku, tačiau nesutinka, kad tuo metu, kai atsakovas yra išvykęs ar ketina išvykti iš Lietuvos, nustatyta bendravimo tvarka su vaiku vietoje atsakovo bendrautų atsakovo mama, o ypač paimtų vaiką iš darželio ieškovei nežinant. Be to, ieškovė mano, kad lygiai taip pat, kaip kyla abejonių dėl atsakovo pastovumo Lietuvoje, tokios abejonės kyla ir dėl atsakovo motinos – tiek jos pačios, tiek ir jos galimų siekių padėti atsakovui išvežti sūnų iš Lietuvos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie nepilnamečio vaiko senelius (konkrečiai močiutę – atsakovo motiną), patvirtinančių, jog nepilnamečiam vaikui būtų nesaugu su jais bendrauti, ar kitus duomenis, kurie leistų daryti išvadą, kad toks bendravimas būtų priešingas nepilnamečio vaiko interesams. Priešingai, iš atsakovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad šalių nepilnamečio sūnaus močiutė N. S. yra pedagogė, itin teigiamai vertinama (duomenys neskelbtini) administracijos, taigi abejoti jos gebėjimais bendrauti su šalių nepilnamečiu vaiku nėra pagrindo.Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Bendravimas su giminaičiais yra vaiko teisė (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Tai savarankiška teisė, kuri nėra išvestinė iš tėvų valdžios įgyvendinimo ir nereiškia tėvų valdžios pažeidimo nepriklausomai nuo to, ar ji įgyvendinama abipusiu sutarimu ar teismo tvarka. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama vaiko bendravimo su artimais giminaičiais svarba vaiko tapatybės jausmui, jo visapusiškai ir harmoningai raidai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2009).Vaiko teisės bendrauti su artimaisiais giminaičiais įgyvendinimas įstatymų leidėjo pavestas vaiko tėvams (CK 3.163 straipsnio 1 dalis). CK 3.172 straipsnyje nustatyta pareiga tėvams sudaryti sąlygas vaikams bendrauti su artimaisiais vaiko giminaičiais, jeigu tai atitinka vaiko interesus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia pareiga nustatyta abiem tėvams. Tai, kad vienas tėvų užtikrina šią vaiko teisę, nereiškia, jog kitas atleidžiamas nuo šios pareigos vykdymo – kiekvienas iš tėvų privalo užtikrinti vaiko bendravimą su artimaisiais giminaičiais. CK 3.176 straipsnyje nustatytas artimųjų giminaičių ir vaiko bendravimo teisės priverstinio įgyvendinimo mechanizmas.Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. spalio 27 d. rašto duomenų matyti, kad K. J. patvirtino, jog neprieštarauja dėl N. S. bendravimo su anūku T. S., o kadangi N. S. gyvena kartu su L. S., atskiro grafiko dėl bendravimo su vaikaičiu, jos nuomone, sudaryti netikslinga. Be to, K. J. nurodė neprieštaraujanti, kad teismo nutartimi tėvui priklausančiomis dienomis T. S. iš ugdymo įstaigos pasiimtų N. S., dieną prieš informuojant vaiko mamą, kas pasiims vaiką iš ugdymo įstaigos (L. S. ar N. S.). Tai, kad ieškovė leido N. S. paimti vaiką iš ugdymo įstaigos patvirtina ir 2018 m. gegužės 14 d. Kauno lopšelio-darželio „Vilnelė“ raštas. Taigi šalių nepilnamečio vaiko močiutei N. S. gyvenant kartu su atsakovu L. S. tuose pačiuose namuose ir nesant poreikio nustatyti atskirą jos bendravimo su vaikaičiu tvarką (dėl to šalys susitarė), N. S. turi teisę bendrauti su savo vaikaičiu pagal teismo nustatytą atsakovo bendravimo su sūnumi tvarką (neatsižvelgiant į tai, ar atsakovas tuo metu yra išvykęs, ar ne), taip pat turi teisę ir paimti vaiką iš ugdymo įstaigos, pranešusi apie tai ieškovei. Juolab, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovas šiuo metu nėra niekur išvykęs ir byloje nėra duomenų, jog ketina išvykti į užsienį. O tuo atveju, jeigu tarp šalių kyla nesutarimų dėl vaiko bendravimo su artimais giminaičiais, bendravimo tvarka nustatytina CK 3.176 straipsnio tvarka.Pažymėtina, kad pagal CK 3.176 straipsnio 1 dalį jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su vaiko artimaisiais giminaičiais, taip pat kitais vaiko giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas artimiesiems giminaičiams, taip pat kitiems vaiko giminaičiams, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, bendrauti su vaiku. Jei tėvai nevykdo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos įpareigojimo arba vaiko artimieji giminaičiai ar kiti vaiko giminaičiai, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, nesutinka su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sprendimu, kuriuo atsisakoma įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas bendrauti su jų vaiku, artimieji giminaičiai, taip pat kiti vaiko giminaičiai, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, gali kreiptis į teismą (CK 3.176 straipsnio 3 dalis).Ieškovės argumentai, jog vaikas patiria stresą, kai jo į ugdymo įstaigą atvyksta pasiimti ne ieškovė, o atsakovo mama, laikytini deklaratyviais, kadangi šalių nepilnametis sūnus su savo močiute (atsakovo mama) bendrauja pakankamai ilgą laikotarpį, ją puikiai pažįsta, ji nekartą pasiėmė vaiką iš ugdymo įstaigos, be to, vaiko močiutės ir vaiko tėvo gyvenamoji vieta yra ta pati, todėl vaikas močiutės namuose praleidžia gana nemažą bendravimo pagal teismo nustatytą tvarką laikotarpį, todėl, teismo vertinimu, tarp vaiko ir močiutės yra susiformavęs stiprus emocinis ryšys. Taigi nėra pagrindo teigti, jog ta aplinkybė, kad šalių nepilnametį sūnų iš ugdymo įstaigos paima atsakovo mama (vaiko močiutė), pažeidžia vaiko interesus. Taip pat nepagrįstais ir deklaratyviais laikytini ieškovės argumentai dėl atsakovo motinos N. S. galimų siekių išvykti su vaikaičiu iš Lietuvos/padėti atsakovui išvežti sūnų iš Lietuvos (CPK 178, 185 straipsniai).Apeliantės (ieškovės) K. J. nuomone, teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kuo pasikeitė vaiko poreikiai nuo taikos sutarties sudarymo momento, nepateikė duomenų, kad vaiko poreikiai išaugo, kaip pasikeitė jos ir atsakovo turtinė padėtis. Ieškovė ieškinyje pateikė vaiko poreikių lentelę bei ją pagrindžiančius įrodymus. Išlaidų lentelėje akivaizdžiai buvo nurodyta, kad taikos sutartimi nustatyto skiriamo 125 Eur išlaikymo per mėnesį nepakanka. Nors Sodros duomenų bazėje nėra jokių duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas, tačiau ieškovė yra nurodžiusi, kad atsakovas išvyko į užsienį būtent darbo reikalais, tai reiškia, jog atsakovas užsienyje uždarbiavo.Pažymėtina, kad viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos.Laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Tačiau tarp šalių kilęs ginčas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo iš esmės nesprendžiamas. Šias faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi atsakovas L. S. įsipareigojo mokėti nepilnamečio sūnaus T. S. naudai išlaikymą po 125 Eur kas mėnesį. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas priteisto išlaikymo neteikia (teikia nepilną išlaikymą, ne laiku ir pan.). Tokių duomenų nepateikė ir ieškovė. Atkreiptinas dėmesys, jog išlaikymas šalių nepilnamečiam sūnui buvo priteistas prieš metus laiko, taigi nuo išlaikymo priteisimo praėjo gana trumpas laiko tarpas, šalių taikos sutartimi sulygtas išlaikymo dydis tuo metu buvo laikomas pakankamu vaiko poreikiams patenkinti, o šioje civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nėra pagrindo teigti (nėra pateikta tokių duomenų), kad šalių nepilnamečio vaiko poreikiai taip (iš esmės) pasikeitė, jog būtų pagrindas nedelsiant taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir priteisti padidintą išlaikymą, kadangi priteisto išlaikymo nepakanka būtiniausiems (minimaliems) vaiko poreikiams patenkinti ar atsirado nenumatytų (specialiųjų, papildomų) vaiko poreikių, kuriuos būtina skubiai užtikrinti. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartimi yra nustatyta maksimali atsakovo bendravimo su sūnumi tvarka, kurios įgyvendinimo metu atsakovas neabejotinai prisideda prie sūnaus išlaikymo.Dėl atskirajame skunde nurodomo ieškovės argumento, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priteisiant išlaikymą vaikams vadovaujamasi orientaciniu minimalios mėnesinės algos dydžio kriterijumi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje šis kriterijus taikomas sprendžiant dėl nepilnamečiams vaikams išlaikymo priteisimo bylą išnagrinėjus iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės yra nustatomos bylą nagrinėjant iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokia yra tikroji šalių turtinė padėtis ir kokie yra realūs būtinieji vaikų poreikiai.Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė K. J. pateikė teismui prašymą priteisti jai iš atsakovo L. S. 183,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau, atskirąjį skundą atmetus, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Be to, pažymėtina, jog visos bylinėjimosi išlaidos tarp šalių paskirstytinos bylą išnagrinėjus iš esmės.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.