- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-09
- Bylos Nr.
- 2A-656-730/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03937-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- R. N.
- Atsakovas
- I. K.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės I. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo ir 2020 m. vasario 24 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. patikslintą ieškinį atsakovei I. K. dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei dalių joje nustatymo, kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašo pripažinti, kad negyvenamoji patalpa – kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendroji jo ir atsakovės dalinė nuosavybė bei nustatyti, kad ieškovui priklauso ¾ dalys, o atsakovei – ¼ dalis šio turto. Taip pat prašo atidalinti šį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui ¼ šios negyvenamosios patalpos, o atsakovei iš ieškovo priteisiant 3100 EUR dydžio kompensaciją. Nurodo, kad su atsakove nuo (duomenys neskelbtini) metų, daugiau kaip 10 metų, gyveno kartu neregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, (duomenys neskelbtini) jiems gimė (duomenys neskelbtini). Gyvenant su atsakove, nusprendė įsigyti nekilnojamąjį turtą. Ieškovas rado parduodamas patalpas (kūrybines dirbtuves), esančias (duomenys neskelbtini), susitarė su pardavėju dėl patalpos pirkimo už 10 000 LT, sumokėjo pardavėjui 2000 LT rankpinigius. 2013 m. sausio 8 d. buvo sudaryta šio turto pirkimo – pardavimo sutartis, pinigus šiam sandoriui pasiskolino iš savo tėvo. Buvo sutarta, kad sutartį dėl turto įgijimo sudarys atsakovės vardu. Turtą ieškovas pirko už savo asmenines lėšas, iki šiol apmoka mokesčius. Nuo (duomenys neskelbtini) kartu su atsakove nebegyvena, tačiau patalpos liko registruotos atsakovės vardu. Nurodo, kad turto padalinti natūra nėra galimybių, nes pastatyti dviejų apskaitos prietaisų, kuriais būtų nustatoma, kiek elektros arba vandens sunaudojo atskirai kiekvienas iš bendraturčių, praktiškai yra neįmanoma, be to, neįmanoma pertvarkyti kūrybines dirbtuves taip, kad bendraturčiai neturėtų bendrojo naudojimo patalpų. Teigia, jog atsakovei natūra šios patalpos nėra reikalingos, nes jomis atsakovė nesinaudoja. Prašo atidalinti šį turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant ieškovui atsakovei praklausančios patalpos dalį, priteisiant atsakovei iš ieškovo kompensaciją.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas į kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), neturi jokių nuosavybės teisių, todėl jo reikalavimai turi būti atmetami. Kūrybines dirbtuves įsigijo savo vienos asmenine nuosavybe iš turėtų santaupų, o dalį pinigų, reikalingų dirbtuvėms įsigyti, padovanojo (duomenys neskelbtini). Tuo metu su ieškovu kartu gyveno, paprašė, kad jis nuvyktų apžiūrėti parduodamo turto bei davė atsakovui 2000 LT sumokėti avansui už perkamas dirbtuves. Teigia, jog kūrybinės dirbtuvės yra atsakovės asmeninė nuosavybė, atsakovas į šias patalpas neturi jokių teisių, todėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo klausimas nespręstinas. Mano, jog net tenkinus ieškovo prašymą, jis nebūtų finansiškai pajėgus sumokėti atsakovei 3100 EUR kompensaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. vasario 3 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti, kad negyvenamoji patalpa – kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, nustatant, kad ieškovui ir atsakovei priklauso po ½ kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, atidalinti ieškovui ir atsakovei priklausančias kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti ieškovui ½ dalį kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės, priteisti iš ieškovo 6200 EUR dydžio kompensaciją atsakovei. Kitą ieškinio dalį atmetė. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. papildomu sprendimu išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisė iš atsakovės 110 EUR bylinėjimosi išlaidas ieškovui, grąžino ieškovui 372 EUR sumokėto žyminio mokesčio. Pagrindiniai teismo argumentai:
3.1. Dėl faktinių bylos aplinkybių ir šalių teisinių santykių kvalifikavimo teismas nurodė, kad šalys kartu gyveno nuo (duomenys neskelbtini) metų rugsėjo mėnesio iki (duomenys neskelbtini). Šalys paaiškino, kad jų santykiai buvo šeimyniniai, nuolatiniai ir pastovūs, piniginius klausimus sprendė bendrai ir susilaukė (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl to nėra. Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 8 d. pagal pirkimo – pardavimo sutartį atsakovės vadu buvo įsigytos kūrybinės dirbtuvės už 10 000 LT. Teismas remdamasis šalių paaiškinimais ir byloje esančiomis fotofiksacijomis nustatė, kad įgijus šį turtą ieškovas jį remontavo ir atliko statybinius darbus. Teismas atsižvelgdamas į šalių bendro gyvenimo laikotarpį ir jo pobūdį, dirbtuvių įsigijimo momentą sprendė, kad turtas buvo įsigytas faktiniuose santuokiniuose santykiuose. Pažymėjo, kad abi šalys ne tik išlaikė turtą, mokėjo mokesčius, tačiau susilaukė ir (duomenys neskelbtini), šalių santykiai buvo nuolatiniai ir pastovūs, kas leidžia daryti išvadą dėl šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės).
3.2. Dėl turto įsigijimo aplinkybių teismas nurodė, kad ginčo turto apžiūrėti vyko tik ieškovas, liudytojas, kūrybinių dirbtuvių pardavėjas parodė, kad iš ieškovo gavo 2000 LT avansą ir likusią 8000 LT sumą jam perdavė ieškovas lankantis pas notarą nurodęs, kad turtas bus įforminamas, kaip atsakovės nuosavybė dėl ieškovo problemų. Teismas nustatė, kad sandorio sudarymo metu ieškovo atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas, kas leidžia tikėti ieškovo ir liudytojo paaiškinimais. Teismas laikė neįrodytais ir atmetė atsakovės argumentus, jog dirbtuvių įsigijimui buvo panaudotos atsakovės (duomenys neskelbtini) lėšos, kadangi remiantis atsakovės banko sąskaitos išrašu nustatyta, jog atsakovės (duomenys neskelbtini) pervedė atsakovei lėšas kurių paskirtis „dovanu“, „su gimtadieniu“, „skola“, bei pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) dovanotos lėšos buvo naudojamos kito objekto – gyvenamojo namo remontui pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą byloje Nr. e2-1212-861/2020. Teismas spręsdamas turto padalijimo klausimą nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog turto vertė – 12 400 EUR. Teismas atsižvelgdamas į šalių konfliktiškus santykius, į tai, kad nėra galimybės turto padalinti natūra, teismas padalijimo turimą turtą priteisiant ieškovui ½ dalį iš atsakovės, bei iš ieškovo priteisė 6200 EUR kompensaciją.
Šalies argumentai
3.3. Pirmosios instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodė, kad ieškovas pateikė prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo bei prašo priteisti jam iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad patyrė 592 EUR išlaidas, kurias sudaro 422 EUR žyminis mokestis ir 170 Eur išlaidos advokatui už ieškinio surašymą. Teismas nustatė, kad ieškovas sumokėjo 422 EUR žyminį mokestį, tačiau ieškovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu suteikta antrinė teisinė pagalba, kurios pagrindu ieškovas atleistas nuo žymino mokesčio sumokėjimo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ieškinio reikalavimai apmokami 372 EUR žyminiu mokesčiu, nusprendė šią sumą grąžinti atsakovui. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, nutarė atlyginti ½ dalį ieškovo patirtų bylinėjimosi 110 EUR sumai už advokato pagalbą ir žyminio mokesčio už laikinąsias apsaugos priemones sumokėjimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
4. Apeliaciniu skundu apeliantė (atsakovė) I. K. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negyvenamąją patalpą - kūrybinės dirbtuvės, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, nustatant, kad ieškovui ir atsakovei priklauso po ½ kūrybinių dirbtuvių, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį; atidalijo ieškovui ir atsakovei priklausančias kūrybines dirbtuvės, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė ieškovui ½ dalį kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės; priteisė iš ieškovo 6200 EUR kompensaciją atsakovei bei 2020 m. vasario 24 d. papildomo sprendimo dalį , kurią pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovės 110 EUR bylinėjimosi išlaidas ir priimti naują sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Dėl faktinių bylos aplinkybių ir šalių teisinių santykių kvalifikavimo apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp šalių dėl dirbtuvių nuosavybės įsigijimo buvo susitarimas dėl junginės veiklos tuo pagrindu, kad jie kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, jų santykiai buvo šeimyniniai, tai yra sutapatino šalių gyvenimą kartu faktą ir laiką bei rėmėsi atsakovės pateikta ieškinio kopija, kuriame apeliantė nurodė, kad ieškovas buvo jos sugyventinis ir gyveno faktinėje santuokoje. Pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs.
4.2. Dėl turto įsigijimo aplinkybių apeliantė nurodo, kad liudytojo parodymai patvirtina, kad ieškovas pageidavo, jog turtas būtų įsigytas atsakovės nuosavybėn ir tarp šalių nebuvo susitarimo dėl bendro turto – dirbtuvių sukūrimo ir įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teigia, kad teismas neišsamiai įvertino ieškovo indelį įsigyjant dirbtuves, kadangi jų įsigijimo metu apeliantės turtinė padėtis buvo geresnė, ieškovas nepateikė duomenų apie turėtas pajamas, darbo užmokestį, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dirbtuvių įsigijimo metu ieškovo atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovo fizinį darbą (durų, laiptų, santechnikos įrengimą) ginčo patalpose, o vien tai, kad ieškovas remontavo objektą, nereiškia, kad šalys bendrai rūpinosi turtu.
4.3. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliantė nurodo, kad apeliantė byloje buvo pateikusi priešieškinį, už kurį sumokėjo 140 EUR žyminį mokestį. 2019 m. spalio 1 d. nutartimi teismas priėmė priešieškinio atsisakymą, tačiau priimdamas nutartį ir papildomą sprendimą neišsprendė sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo. Apeliantės vertinimu teismas taip pat neteisingai išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi ieškovas yra 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl visas sumokėtas žyminis mokestis turėjo būti grąžintas ieškovui. Pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti ¾ dalis dirbtuvių, tačiau buvo priteista ¾ dalis dirbtuvių, todėl išlaidas turėjo būti paskirstytos pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją.
Atsiliepimas
5. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą ir 2020 m. vasario 24 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
5.1. Dėl faktinių bylos aplinkybių ir šalių teisinių santykių kvalifikavimo ieškovas nuodo, kad šalys kartu gyveno nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini )ieškovo (duomenys neskelbtini)asmeninės nuosavybės priklausančiame name, šalių santykiai buvo šeimyniniai, nuoseklūs ir pastovūs, šalims gimė (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog atsakovė Vilniaus miesto apylinkės teismui teiktame ieškinyje nurodė, kad šalių santykius galima kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą ir šias aplinkybes patvirtinto tiek ieškovas, tiek apeliantė. Nurodo, kad visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog šalys susitarė dėl jungtinės veiklos ir ginčo patalpos buvo įsigytos kaip ieškovo ir apeliantės dalinė nuosavybė.
5.2. Dėl turto įsigijimo aplinkybių ieškovas nurodo, kad šiuo atveju įsigyjant ginčo patalpas šalių jungtinė veikla nebuvo nutrūkusi, šios aplinkybės neneigia ir apeliantė. Teigia, kad šiuo atveju dirbtuvės atsakovės vardu buvo įsigytos dėl to, kad priešingu atveju turtas būtų buvęs areštuotas. Faktą jog pinigų sumą už dirbtuves faktiškai sumokėjo ieškovas patvirtina ir liudytojo paaiškinimai ir faktą jog ieškovo atžvilgiu buvo vykdomas išieškojimas patvirtina rašytiniai bylos įrodymai. Pažymi, jog ginčo patalpas remontavo, todėl ieškovas prisidėjo prie turto pagerinimo, o apeliantė lėšas į gyvenamojo namo rekonstrukciją.
5.3. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ieškovas nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas patenkino daugiau nei ½ ieškinio reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra išspręstas tinkamai. Pažymi, jog 50 EUR žyminį mokestį ir 170 EUR advokato pagalbos išlaidų patyrė iki antrinės teisinės pagalbos suteikimo byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskirstė šias bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalių joje nustatymo ir kompensacijos priteisimo.
8. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, dalių joje nustatymo ir kompensacijos priteisimo iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus neteisingai kvalifikavo tarp šalių atsiradusius teisinius santykius dėl ginčo dirbtuvių. Teigia, kad šalių gyvenimas kartu nebuvo pagrindas jungtinei veiklai atsirasti kadangi teismas neįvertino ieškovo indėlio įsigyjant ginčo dirbtuves. Ieškovas nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais iš esmės nurodo, kad šalių santykiai įsigyjant dirbtuves buvo nusistovėję, tai yra faktiškai šalys 10 metų gyveno kaip sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, ieškovas remontavo ginčo dirbtuves ir jų įsigijimui buvo panaudotos ieškovo piniginės lėšos. Teigia, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojo paaiškinimai pagrindžia faktą, jog ieškovas sumokėjo už ginčo dirbtuves, bei jas remontavo su tikslu įrengti gyvenamąsias patalpas, todėl turi teisę į dalį šių patalpų.
9. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 8 punktas), daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas jog šalys faktiškai gyveno santuokinį gyvenimą ir buvo susitarę dėl jungtinės veiklos (partnerystės) įsigyjant ginčo dirbtuves tinkamai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes bei taikė materialinės teisės normas nuspręsdamas ginčo dirbtuves pripažinti bendrąja daline šalių nuosavybe.
10. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad šalys kartu gyveno nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir jų santykiai buvo šeimyniniai, nuolatiniai ir pastovūs, šalys gyveno kaip šeima, susilaukė (duomenys neskelbtini). Šios faktinės aplinkybės apeliaciniu skundu neginčijamos. Remiantis įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6677-1044/2019 (CPK 179 straipsnio 3 dalis) taip pat nustatyta, kad apeliantė gyveno ieškovo (duomenys neskelbtini) priklausančiame name (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) Kaip matyti 2013 m. sausio 8 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovės vardu buvo įgytos dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kurias įsigijo iš P. N. ir D. N. už 2894,20 EUR (10 000 LT), iš kurių 579,24 EUR (2000 LT) buvo pardavėjui sumokėti grynais kaip avansas prieš sutarties pasirašymą, o 2316,96 EUR (8000 LT) sumokėti šios sutarties sudarymo ir pasirašymo metu. Minėtoje pirkimo – pardavimo sutartyje nurodoma, kad turtas įgyjamas asmeninėn atsakovės nuosavybėn.
11. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių dėl dirbtuvių nuosavybės įsigijimo buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos tuo pagrindu, kad jie kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, jų santykiai buvo šeimyniniai ir jiems gimė (duomenys neskelbtini), tai yra sutapatino šalių gyvenimo kartu faktą ir laiką bei rėmėsi atsakovės pateikto ieškinio kopija byloje, kurioje sprendimas nėra įsiteisėjęs.
12. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, jog šalys nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), tai yra beveik dešimt metų faktiškai vedė bendrą šeimos ūkį ir šalių gyvenimas buvo nuolatinis ir pastovus, vesdami bendrą ūkį šalys susilaukė (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, jog šalys vedė bendrą ūkį patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-6677-1044/2019, kuriame nurodyta apeliantės teisminio proceso metu išdėstyta pozicija, jog susipažinusi su atsakovu pradėjo su juo vesti bendrą ūkį. Šios aplinkybės yra teisiškai reikšmingos, kadangi galiojančios CK trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja.
13. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį, pagal kurios nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
14. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismo pirmiausia turi būti nustatyta, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).
15. Kaip matyti nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatuodamas jungtinės veiklos (partnerystės) faktą dėl ginčo dirbtuvių nustatė, kad iš esmės šio objekto įsigijimu rūpinosi ieškovas, tai yra būtent ieškovas vyko apžiūrėti dirbtuvių, perdavė pinigines lėšas pardavėjui bei šias dirbtuves remontavo. Atsižvelgiant į tai, kad susitarimas dėl jungtinės veiklos tarp šalių turi būti nustatytas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (nutarties 14 punktas), į tai, kad šioje byloje tiek ieškovas, tiek apeliantė nurodo skirtingas aplinkybes dėl ginčo objekto įsigijimo aplinkybių, kadangi apeliantė iš esmės nesutinka su bendrosios dalinės nuosavybės nustatymu, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti tikrąsias ginčo objekto įsigijimo aplinkybes, nustatyti ar šiuo atveju sugyventiniai siekė vienodo tikslo įsigydami ginčo dirbtuves ir kokios faktinės bylos aplinkybės pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės nustatymo.
16. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017).
17. Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus (nutarties 10 punktas), šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio metu nustatė, jog tiek ieškovas, tiek apeliantė sutarė dėl ginčo dirbtuvių įsigijimo, bei turėjo bendrą tikslą - siekė įrengti gyvenamąsias patalpas šiose patalpose atlikdami remonto darbus. Šias aplinkybes patvirtina tiek apeliantės, tiek ieškovo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Apeliantė pirmosios instancijos 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio metu nurodė, kad ieškovas surado skelbimą dėl parduodamų ginčo dirbtuvių ir ieškovui apžiūrėjus ginčo dirbtuves nusprendė jas įsigyti ir ginčo patalpose remontą darė kartu su ieškovu (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 65.45 min.). Apeliantė nurodė, kad ginčo patalpos buvo apleistos, patalpose buvo nereikalingi daiktai, kuriuos pašalinus patalpose kartu su ieškovu sumontavo grindų laminatą, duris, sanitarinį mazgą ir laiptus (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 70.35 min.). Apeliantė pažymėjo, jog ieškovas R. N. būdamas „šeimos galva“ rūpinosi šių ginčo dirbtuvių įsigijimu (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 65.20 min.). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir ieškovas, teigdamas jog jis surado skelbimą dėl parduodamų ginčo dirbtuvių ir skelbimą parodęs skelbimą apeliantei, bei jai pritarus nutarė nuvažiuoti apžiūrėti ginčo dirbtuves ir jas įsigyti (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 53.00 min.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiek ieškovas, tiek apeliantė kartu priėmė sprendimą dėl ginčo dirbtuvių apžiūros, įsigijimo ir įsigydami ginčo dirbtuves turėjo bendrą tikslą – įrengti šias patalpas pritaikant gyvenamajai paskirčiai.
18. Antra, kaip nurodyta nutarties 12 punkte, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo dirbtuvės buvo įsigytos šalims vedant kartu bendrą ūkį, siekiant bendrų šeimyninių tikslų. Šias aplinkybes patvirtina ir apeliantės paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodant, jog po (duomenys neskelbtini) gimimo ieškovas R. N. būdamas „šeimos galva“ rūpinosi ginčo patalpų įsigijimu (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 65.20 min.), todėl laikoma, kad šiuo atveju ieškovas veikdamas šeimos interesais rūpinosi ginčo dirbtuvių įsigijimu.
19. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl faktinės aplinkybės, dėl sumokėjimo už ginčo dirbtuves. Apeliantė teigia, jog už ginčo patalpas sumokėjo iš asmeninių lėšų, dėl ko ginčo dirbtuvės negali būti pripažintos bendra daline nuosavybe. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą su šiomis aplinkybėmis nesutikdamas nurodo, kad įsigyjant ginčo dirbtuves buvo panaudos ieškovo asmeninės lėšos, dėl ko šiuo atveju ginčo objektas pripažintinas bendrąja daline šalių nuosavybe.
20. Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu nustatė, kad faktiškai pinigines lėšas už ginčo dirbtuves pardavėjui sumokėjo ieškovas. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Pažymėtina, jog liudytojas P. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tiek 579,24 EUR (2000 LT) avansą, tiek likusią 2316,96 EUR (8000 LT) sumą pardavėjui sumokėjo būtent ieškovas po dirbtuvių apžiūros (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 76.00 min.). Apeliantė nurodo, kad iki ginčo dirbtuvių apžiūros perdavė ieškovui 579,24 EUR (2000 LT) avansą dėl kurio dydžio su pardavėju buvo sutarta telefonu iki dirbtuvių apžiūros (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 56.30 min.), tačiau šios aplinkybės paneigtinos tiek ieškovo, tiek liudytojo P. N. paaiškinimais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Liudytojas P. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad šalys dėl mokėtino avanso dydžio sutarė tik apžiūrėjus ginčo dirbtuves ir teigė, kad jokio susitarimo telefonu dėl mokėtino avanso dydžio su ieškovu nebuvo (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 76.30 min.). Analogiškas aplinkybes nurodė ir ieškovas, nurodydamas, kad avansą sumokėjo apžiūrėjęs tik po ginčo dirbtuvių apžiūros (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 25.00 min.).
21. Nagrinėjamu atveju ištyrus byloje esančių rašytinių įrodymų visetą nustatyta, kad apeliantė iš esmės nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes dėl jos asmeniškai sutaupytų piniginių lėšų perdavimo ieškovui (CPK 185 straipsnis). Nors apeliantė byloje pateikė duomenis dėl apeliantės (duomenys neskelbtini) atliktų pavedimų apeliantei, tačiau pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatyta, kad apeliantės (duomenys neskelbtini) N. K. pervestos piniginės lėšos nepatvirtina fakto, jog šios lėšos buvo panaudotos dirbtuvių įsigijimui, kadangi minėtų lėšų paskirtis yra „skola“, „dovanų“, ir „su gimtadieniu“. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šie pavedimai buvo atlikti 2012 m. balandžio 2 d. - 1187, 44 EUR (4100 LT) sumai, 2012 m. kovo 1 d. - 144, 81 EUR (500 LT) sumai, 2012 m. spalio 11 d. - 57,92 EUR (200 LT) sumai, tai yra daugiau nei prieš devynis - tris mėnesius iki ginčo dirbtuvių įsigijimo, todėl darytina išvada, kad apeliantės nurodytos aplinkybės dėl apeliantės (duomenys neskelbtini) perduotų piniginių lėšų fakto nepagrindžia aplinkybės jog šios lėšos buvo perduotos su tikslu ginčo dirbtuvių įsigijimui (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, jog apeliantė dėl perduotų piniginių lėšų pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio metu nurodė, kad piniginės lėšos buvo perduotos ne dirbtuvių, o nekilnojamojo turto įsigijimui, taip paneigdama atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, jog lėšos buvo pervestos būtent dirbtuvių įsigijimui (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 70.35 min.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantė neįrodė atsiliepime nurodytų aplinkybių dėl jos asmeninio finansinio indėlio įsigyjant ginčo dirbtuves.
22. Pasisakydamas dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tais atvejais, kai šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje, – įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-543-695/2016).
23. Nagrinėjamu atveju ieškovas iš esmės įrodinėjo, jog ieškovas ne tik sumokėjo už ginčo dirbtuves, tačiau jas savo asmeniniais įgūdžiais, darbu ir pastangomis įrenginėjo, turint tikslą jas pritaikyti gyvenamajai paskirčiai, tai yra sumontavo grindų laminatą, laiptus, įvedė elektrą, įrenginėjo dušo kabiną (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 23.00 min.). Šias ieškovo aplinkybes patvirtina ne tik rašytiniai įrodymai - byloje pateiktos nuotraukos, kuriose užfiksuotas minėtose kūrybinėse dirbtuvėse ieškovas, dirbantis statybinius darbus, tačiau ir pačios apeliantės paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodant, jog ieškovas turi „auksines rankas“ ir apeliantė kartu su ieškovu įrenginėjo grindų laminatą, laiptus, tualetą, kuriuos pastatė ieškovas R. N. (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 70.35 min.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas taip pat panaudodamas asmenines žinias, įgūdžius ir gebėjimus faktiškai savo darbu įrenginėjo ginčo dirbtuves turėdamas bendrą tikslą kartu su apeliante pritaikyti ginčo patalpas gyvenamajai paskirčiai (nutarties 22 punktas).
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 17-18 punktuose, tai yra jog tiek ieškovas tiek apeliantė vesdami bendrą ūkį bendru sutarimu įsigijo ginčo dirbtuves turėdami bendrą tikslą – pritaikyti jas gyvenamajai paskirčiai, į tai, jog apeliantė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog ginčo dirbtuvės buvo įsigytos ir remontuojamos išskirtinai panaudojant apeliantės asmenines lėšas (nutarties 20-21 punktai), į tai, jog byloje neginčijamai nustatyta, jog ieškovas panaudodamas savo asmenines žinias, įgūdžius bei darbą remontavo ginčo dirbtuves siekdamas bendro tikslo – ginčo dirbtuvių įrengimo (nutarties 23-24 punktai), konstatuojama, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus pagrįstai konstatavo, jog ginčo dirbtuvės yra šalių bendra dalinė nuosavybė, bei atsižvelgdamas į ginčo objekto specifiką nutarė šį objektą padalyti priteisiant 6200 EUR dydžio kompensaciją atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tarp šalių nėra ginčo dėl dirbtuvių rinkos vertės ir dėl jų vertės šalys sutarė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 26 d. posėdžio garso įrašo 1.07.49 min.)
25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (nutarties 8–24 punktai), daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo, kompensacijos priteisimo tinkamai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo.
26. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliantė nurodo, kad apeliantė byloje buvo pateikusi priešieškinį, už kurį sumokėjo 140 EUR žyminį mokestį. 2019 m. spalio 1 d. nutartimi teismas priėmė priešieškinio atsisakymą, tačiau priimdamas nutartį ir papildomą sprendimą neišsprendė sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo. Apeliantės vertinimu teismas taip pat neteisingai išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kadangi ieškovas yra 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl visas sumokėtas žyminis mokestis turėjo būti grąžintas ieškovui. Pažymėjo, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti ¾ dalis dirbtuvių, tačiau buvo priteista ½ dalis dirbtuvių, todėl išlaidas turėjo būti paskirstytos pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Ieškovas nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas patenkino daugiau nei ½ ieškinio reikalavimų, be to ieškovas ieškinį tikslino, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra išspręstas tinkamai.
27. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 26 punktas), daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas priteisti ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas tinkamai įvertino rašytinius įrodymus, pagrindžiančius bylinėjimosi išlaidų dydį, bei ar tinkamai taikė proceso teisės normas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
29. Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė 2019 m. birželio 21 d. pateikė priešieškinį, už kurį 2019 m. liepos 24 d. sumokėjo 140 EUR žyminį mokestį akcinėje bendrovėje Luminor (dokumento Nr. 1900162727). Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. spalio 1 d. nutartimi priėmė atsakovės priešieškinio atsisakymą ieškovui ir civilinės bylos dalį pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl patalpų pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei dalių joje nustatymo, kompensacijos priteisimo nutraukė. Sutinkama su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, jog priešieškinio žyminio dalies grąžinimo klausimas nei minėta nutartimi, nei priimtu papildomu sprendimu išspręstas nebuvo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė nei pateiktu atsisakymu nuo priešieškinio, nei priimant papildomą procesinį sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų prašymo grąžinti žyminio mokesčio pirmosios instancijos teismui nepateikė. Nors CPK 87 straipsnio 5 dalis numato, kad teismas nustatęs žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva, tačiau pažymėtina, kad pagal CPK 87 straipsnio 4 dalį proceso šalies pareiškimo pagrindu dėl žyminio mokesčio grąžinimo teismas yra įpareigotas rašytinio proceso tvarka išspręsti žyminio mokesčio grąžinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad toks pareiškimas nebuvo pateiktas nei atsisakant priešieškinio, nei bylos nagrinėjimo metu, darytina išvada, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti ir ar pakeisti iš esmės teisėtą pirmosios instancijos teismo priimtą papildomą sprendimą.
31. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliantės argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos tarp šalių dalyje dėl žyminio mokesčio sumokėjimo už laikinąsias apsaugos priemones ir advokato pagalbos išlaidų buvo paskirstytos netinkamai. Byloje nustatyta, kad ieškovas tikslindamas ieškinį pareiškė tris savarankiškus reikalavimus – pripažinti ginčo dirbtuves šalių bendrąja daline nuosavybe, nustatyti ieškovo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, atidalyti ieškovui priklausantį turtą dalinėje nuosavybėje, atsižvelgiant į tai laikoma, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tenkinęs šiuos ieškovo reikalavimus, tačiau sumažinęs ieškovui tenkančią turto dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje nuo ¾ iki ½ pagrįstai nusprendė šalių bylinėjimosi išlaidų klausimą paskirstyti lygiomis dalimis.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta (nutarties 26-32 punktai) daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo jas priteisė atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, bei tinkamai taikydamas proceso teisės normas, priteisė atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, susidariusias iki antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
33. Kiti apeliantės skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
34. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas bylos aplinkybes priimdamas sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nepažeidė proceso teisės normų, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą iš esmės atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovui nepateikus bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių įrodymų apeliacinės instancijos teisme iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u taria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 3 d. sprendimą ir Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.