Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-97-460/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-02-17
Bylos Nr.: e2A-97-460/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Kintai“
Suinteresuotas asmuo: Šilutės rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir akcinė bendrovė, „Šilutės baldai“

Kategorijos

2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas

Civilinė byla Nr. e2A-97-460/2022Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00129-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos:

2.4.2.3: 2.4.2.8; 3.3.1.18.1 (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 17 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kintai“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kintai“ pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, suinteresuoti asmenys Šilutės rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir akcinė bendrovė „Šilutės baldai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau ir – UAB) „Kintai“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį 2021 m. balandžio 27 d. patikslino, juo prašė teismo nustatyti, kad pareiškėja nuo 2005 m. rugsėjo 14 d. valdo inžinerinį statinį – krantinę (1980 m., statybos, kurios registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), kurios ilgis 58 m.) su sudėtine dalimi – aikštele (kurios plotas 917 kv. m) arba nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja įgijo pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teisę į inžinerinį statinį - krantinę, 1980 m. statybos, kurios registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), kurios ilgis 58 m. su sudėtine dalimi - aikštele, kurios plotas 917 kv. m. Pareiškėja nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pareiškėja iš AB „Šilutės baldai“ nupirko nekilnojamąjį turtą (pastatą, buitines patalpas, medienos džiovyklą, gamybos cechą, transformatorinę, sandėlius, automobilių remonto dirbtuves, dirbtuves, gamybinius pastatus, kiemo statinius (tvorą, kiemo aikštelę, cisternas (24 vnt.), vandens bokštą, (su krano bėgiais). Visi pastatai buvo nupirkti kaip vienu adresu esantys pastatai, už juo buvo apmokėta 2005 m. rugsėjo 9 d. išrašyta PVM sąskaita – faktūra B030 Nr. 1100006563. Tačiau pareiškėja taip pat nupirko tuo laiku neregistruotiną inžinerinį statinį– Šyšos krantinę (pardavėjo inventorinis Nr. Š00154,) už krantinę buvo sumokėta 11 461,13 Eur (39 573 Lt). Kadangi krantinė tuo metu buvo neregistruotinas statinys, ji nebuvo įtraukta į 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau šį statinį pareiškėja įgijo teisėtai. Pareiškėja krantine pradėjo naudotis, ją tvarkyti ir prižiūrėti iš karto po to, kai įsigijo pastatus ir buvo pasirašytas pastatų perdavimo-priėmimo aktas (t. y. nuo 2005 m. rugsėjo 14 d.). Šią krantinę pareiškėja valdo, ją prižiūri iki šiol, krantinė yra įtraukta į pareiškėjo ilgalaikio materialaus turto balansą. Taigi krantinę pareiškėja įgijo sąžiningai, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo ne mažiau kaip dešimt metų. Civiliniame kodekse nėra apribojimų įgyti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą. Nors ši krantinė nebuvo įtraukta į pastatų pirkimo-pardavimo sandorį, tačiau už ją faktiškai buvo sumokėta, be to, ji daugiau nei dešimt metų naudota pareiškėjos, kaip teisėtos valdytojos. Šis faktas buvo išviešintas perkant krantinę, ją valdant atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei dešimt metų. Minėta krantinė gali būti privačios nuosavybės teisės objektu. Ji nepriklauso nei savivaldybei, nei valstybei. Ji nėra registruota kito asmens ar asmenų vardu.

Atsiliepimas

2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Šilutės skyrius atsiliepime nurodė, kad neturi suinteresuotumo dėl pareiškėjos nurodomo statinio, todėl prašė teismo įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyvių aplinkybių, kurios bus įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais.

3. Suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėja ginčo objektą būtų įgijusi, t. y. krantinės nėra notariškai patvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje, o sąskaita – faktūra neįrodo, kad krantinė buvo nupirkta ir už ją sumokėti pinigai. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės bei pateikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja yra įgijusi nuosavybės teisę į kitus pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytus daiktus, tačiau ne į krantinę, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja taip pat yra įgijusi ir ginčo objektą – krantinę. Aplinkybė, kad pareiškėja manė, jog kartu su kitais daiktais įgijo ir krantinę, nėra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėja krantinę įgijo. Nepagrįsti teiginiai, kad krantinė tuo metu buvo neregistruojamas statinys, todėl nebuvo įtraukta į pirkimo-pardavimo sutartį. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Be to, svarbu nustatyti, ar ginčo objektas nėra valstybės nuosavybė, nes konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą pareiškėjui įgyti pagal įgyjamąją senatį, kiti argumentai ir teiginiai dėl sąžiningo turto valdymo turėtų būti nesvarstytini. Savivaldybės administracijoje nėra jokių duomenų apie krantinės statybą. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių duomenų apie krantinės kilmę, kas yra turto statytojas ir pan.

4. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad nėra įrodymų, jog krantinė priklausė AB „Šilutės baldai“. Taip pat atsižvelgiant į krantinės statybos metus (1980 m.) galima spręsti, kad krantinė galėjo būti pastatyta kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Nėra pagrindų pripažinti esant būtinas sąlygas pareiškėjui įgyti krantinę įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiškėjo pareiškimas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo taip pat turėtų būti atmestas.

5. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovas atsiliepime prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių krantinės statybos laiką, išskyrus tik tai, kad užfiksuoti statybos metai, padarant įrašą kadastro byloje, tačiau kokiu pagrindu įrašyta ši data fiksuojant kadastro duomenis, paaiškinimo ir įrodymų nepateikta. Byloje nepateiktas Nekilnojamojo turto registro sprendimas, įrodantis, kad pareiškėjos prašymas dėl krantinės įregistravimo buvo atmestas. Pareiškėja nurodo, kad ginčo objekto neįsigijo, nes jis nebuvo įtrauktas į pirkimo-pardavimo sutartį, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį ginčo daiktas nebuvo registruotas, todėl nebuvo sandorio dalyku. Tikėtina, kad krantinė, kaip statinys tuo metu galėjo būti registruojama, o ne kaip teigia pareiškėja, kad toks statinys, kaip krantinė, buvo neregistruotina. Be to, krantinės įvardinamos kaip naudotinos miestų reikmėms, tad keltinas klausimas, ar nurodyta krantinė nėra Šilutės miesto nuosavybės objektas. Pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina ir to, ar pati AB „Šilutės baldai“ buvo teisėta krantinės savininkė, byloje nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys kad krantinę AB „Šilutės baldai“ statė savo lėšomis ir šia krantine, kuri buvo ne jų, bet šalia jiems priklausančio sklypo, ir kokiu pagrindu ja naudojosi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad AB „Šilutės baldai“ turėjo teisę šią krantinę parduoti, matyt, todėl ir pirkimo-pardavimo sandorio metu į pirkimo-pardavimo sutartį krantinė su minimu priklausiniu – aikštele nebuvo įtraukta. Jeigu AB „Šilutės baldai“ teisėtai ir pagrįstai valdė ir turėjo tikslą parduoti krantinę, visų pirma, turėjo ją įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka, ką patvirtina ir notaro sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje šios krantinės pardavimo ir įgijimo faktas neįregistruotas. Parduoti buvo tik tie statiniai, kurie priklausė AB „Šilutės baldai“ ir buvo priklausančiame žemės sklype, adresu adresas (duomenys neskelbtini), o minima krantinė yra už šio sklypo ribos, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, jeigu pareiškėja, siekia įrodyti pareikštą reikalavimą, kad turtą įgijo už jį sumokėdama sutartą kainą, privalo įrodyti ne tik faktą, kad AB ,,Šilutės baldai“ pardavė krantinę, bet ir tai, kad ši bendrovė, kaip statinio skirto naudoti vykdytai veiklai, šį teisėtai sukūrė, valdė jį nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvęs turto savininkas.

6. Suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ atsiliepime į patikslintą pareiškimą nurodė, kad neturi duomenų apie nurodytos krantinės statybos aplinkybes, taip pat neturi dokumentų, galinčių patvirtinti minėtos krantinės įsigijimo ar nuosavybės teisės perleidimo AB „Šilutės baldams“ faktą. Pažymėjo, kad neturi jokio suinteresuotumo dėl pareiškėjos nurodomo statinio – krantinės ir prašo pareiškimą vertinti byloje esančius duomenis bei sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškimas atmestas. Pagrindiniai teismo argumentai:

7.1. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima tikėtinai spręsti, jog suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ notarine tvarka 2005 m. rugsėjo 14 d., sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį dėl (duomenys neskelbtini), esančio nekilojamojo turto objektų, turėjo nuosavybės teises ir į greta šių objektų ((duomenys neskelbtini)) esančią krantinę (kurios ilgis 58 m) bei jos dalį – aikštelę (esančią 917 kv. m) ploto. Be to, teismas sprendė, jog pareiškėjos pareiškimu siekiamas įvirtinti faktas neatitinka ir kitos sąlygos – nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka – valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikalingos sąlygos.

7.2. Teismas nustatė, kad nei pati pareiškėja, nei suinteresuotu asmeniu į bylą įtraukta AB „Šilutės baldai“ nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti bent tikėtiną prielaidą apie krantinės su aikštele statybos (rekonstrukcijos) teisėtumą ir (ar) konstatuoti, kad šis nekilnojamojo turto vienetas yra sukurtas nesavavališkai.

7.3. Pareiškėjos akcentuojamos aplinkybės, kad 2005 m. rugsėjo 14 d. sutarties sudarymo metu krantinė buvo neregistruotinas statinys ir dėl šios priežasties neįtraukta į sutartimi perleistų objektų sąrašą, tačiau įrašyta (išskirta) PVM sąskaitoje faktūroje ir už ją sumokėta, teismo vertinimu, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad šis nekilnojamojo turto vienetas neabejotinai galėjo būti civilinės apyvartos ir (ar) privačios nuosavybės teisės objektu. Dėl to teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų leidžiančių bent tikėtinai spręsti, kad AB „Šilutės baldai“ turėjo nuosavybės teisę ir Šyšos krantinę (kurios ilgis 58 m) bei jos dalį– aikštelę (esančią 917 kv. m ploto).

7.4. Teismas pripažino, kad pareiškėjos pozicija dėl įgyjamosios senaties yra prieštaringa. Pareiškėja įrodinėjo, kad ginčo krantinę ji nupirko 2005 m. rugsėjo 14 d. iš AB „Šilutės baldai“, ką, anot pareiškėjos patvirtina šios krantinės nurodymas ir įkainojimas 2005 m. rugsėjo 19 d. PVM sąskaitoje faktūroje (39 573 Lt), kurią apmokėjusi pareiškėja krantinę įtraukė į įmonės ilgalaikio turto apskaitą, o šiuo atveju pareiškėja įrodinėjo, kad tapo teisėta krantinės valdytoja pirkimo-pardavimo sutarties su prieš tai buvusia savininke (AB „Šilutės baldai“) pagrindu, o tai atitinka CK 4.47 straipsnio 1 punkte nustatytą nuosavybės teisės įgijimo pagrindą (t. y. nuosavybės teisės įgijimas pagal sandorius).

7.5. Teismas nenustatė pagrindo šios krantinės vertinti kitaip nei, kaip priklausančios valstybės ar savivaldybės nuosavybei ir konstatuoti, kad ši nuosavybė pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti pripažinta pareiškėjos įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo, todėl pareiškimą ir kitu pagrindu atmetė.

III. Apeliacinio skundo argumentai

8. Apeliantė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą – pareiškimą tenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

8.1. Krantinę su prieplauką pareiškėja įsigijo kaip priedą prie kito perkamo nekilnojamojo turto. Paties suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Šilutės baldai" pateikta apmokėjimui sąskaita faktūra patvirtina, kad krantinė su prieplauka priklausė būtent suinteresuotam asmeniui - akcinei bendrovei „Šilutės baldai“, jų išrašyta sąskaita buvo apmokėta, o už krantinę sumokėta 39573 Lt (11461.13 Eur). Šį statinį pareiškėja įsitraukė į savo ilgalaikio turto balansą, t. y. pradėjo teisėtai jį valdyti. Pažymi, kad net sąskaitoje faktūroje nurodyta, kad suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Šilutės baldai“ šį turtą buvo įsitraukę į savo balansą, jį inventorizavę (sąskaitoje faktūroje nurodomas inventorinis Nr. Š00154).

8.2. Apeliantė savo iniciatyva patikrino archyvinius dokumentus ir rado, kad minima krantinė buvo įtrauktą į suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Šilutės baldai“ inventorizavimo bylą, kuri buvo sudaryta dar 1995 metais (bylos kopiją prideda, krantinė pažymėta raudona spalva).

8.3. Sprendžiant dėl daikto valdymo teisėtumo turi būti vertinama, ar valdymo įgijimo pagrindas yra tapatus kuriam nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų ir tik dėl susiklosčiusių specifinių aplinkybių asmuo netapo daikto savininku, taip pat ar daikto valdymas nebuvo įgytas pažeidžiant teisės aktus. Pareiškėjos nuomone, teisėtą pastatų įgijimą įrodo pinigų sumokėjimas už šiuos pastatus, o tai, kad šie pastatai nebuvo įtraukti į pirkimo - pardavimo sutartį buvo problema tokių pastatų teisiniame reguliavime. 2005 metai, kai pareiškė ja pirko visą pastatų kompleksą, inžineriniams statiniams nebuvo suteikiami unikalūs numeriai, jie buvo traktuojami kaip nesudėtingos statybos įrenginiai, kurie neregistruotini Registrų centre.

8.4. Pareiškėjai nėra jokių galimybių įrodyti, kad nesudėtingas statinys yra pastatytas neteisėtai, nes tokiems statiniams leidimų statyti nereikėdavo, tokie statiniai dar esant Lietuvos Respublikai okupuotai, buvo statomi įmonių iš savų kapitalinių lėšų, nes tokios statybos nebuvo laikomos sudėtingomis. Pažymi, kad statybos buvo vykdomas prieš 40 metų, o duomenų apie jų vykdymą neišliko net archyvuose.

8.5. Nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas, tačiau jis iš esmės visada turi atitikti CK. 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius. Neabejotinai manytina, kad šis objektas tuos požymius atitiko ir buvo tinkamas šios bylos dalykas. Kokiu pagrindu teismas nusprendė jog statinys priklauso valstybei ar savivaldybei iš viso nesuprantama. Suinteresuoti byla asmenys tokių duomenų į bylą nepateikė.

8.6. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad daikto valdymas prasidėjo nesąžiningai ir neteisėtai. Nėra duomenų, kad daiktas viešajame registre buvo registruotas kito asmens vardu. Nėra duomenų, kad daiktas sukurtas nesilaikant jo sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Yra suėję CK. 4.68 straipsnio l dalyje nustatyti terminai. Nėra duomenų, kad daikto valdymas buvo ginčijamas teisme daikto savininkui pareiškus ieškinį (nuosavybės teisės į daiktą pripažinimas, pastatų pripažinimo bešeimininkiais ir t. t. ). Valdymo terminas, atvirumas ir nepertraukiamumas pateiktais į bylą įrodymais yra pilnai įrodytas. Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Duomenų apie nesąžiningo valdymo buvimą byloje nėra surinkta. Daikto valdymo nepertraukiamumas yra įrodytas leistinais įrodymais. Nėra duomenų, kad daiktas yra išimtinė valstybės nuosavybė. Nėra duomenų, kad daiktas yra išimtas iš apyvartos, arba ribotai esantis apyvartoje - turintys ypatingą statusą dėl saugumo, sveikatos apsaugos ir kitų visuomenės poreikių.

8.7. Apeliantės nuomone, (ši nuomonė bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta), inžinerinius statinius - krantinę ir prieplauką pasistatė akcinė bendrovė „Šilutės baldai“ dar tuo metu, kai ji priklausė valstybei. Šiuo metu ši bendrovė yra nelikviduota, ji veikianti, jos akcininkai nesusiję su valstybe. Pareiškėjai sudėtinga paaiškinti aplinkybes apie akcinės bendrovės „Šilutės baldai“ privatizavimą, tačiau jei ši įmonė veikia, vadinasi ji buvo privatizuota teisėtai, todėl po įmonės privatizavimo visi įmonės aktyvai bei pasyvai, tame tarpe ir šiuo metu pareiškėjai priklausantys inžineriniai statiniai perėjo naujų savininkų žinion į privačią nuosavybę, todėl teismo išreikšta pozicija bei jo rėmimasis kasacinio teismo praktika dėl draudimo įgyjamosios senaties pagrindu viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją nuosavybę, nėra pagrįstas. Minimi inžineriniai statiniai po akcinės bendrovės „Šilutės baldai“ privatizavimo negali būti laikomi viešąją nuosavybe, nes šie statiniai, kaip ir minėta aukščiau, tapo privačia nuosavybe.

8.8. Apeliantės nuomone, jos nurodytos aplinkybės apie per visą inžinerinių statinių valdymo laikotarpį, kuris tęsėsi ilgą laiką, įdėtas įmonės lėšas, darbą ir pastangas reikšmingos nustatant ir vieną iš įgyjamosios senaties taikymo sąlygų - daikto valdymą kaip savo, kadangi ši sąlyga turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad daikto valdytojas per visą valdymo laikotarpį ne tik įgyvendino teises į daiktą, elgdamasis su juo kaip savininkas, bet ir su valdomu daiktu susijusias pareigas vykdė kaip savininkas (patyrė įprastines išlaidas, būtinas daikto saugumui užtikrinti arba daiktui išsaugoti nuo žūties ar aiškaus pablogėjimo, atlygino daikto padarytą žalą, mokėjo su daiktu susijusius mokesčius (pvz., nekilnojamojo turto mokestį, žemės ar žemės nuomos mokestį už žemės sklypą, kuris naudojamas valdomam statiniui, jeigu toks mokestis buvo nustatytas ir priskaičiuotas), kitus privalomus mokėjimus ir pan.). Šių aplinkybių bylą nagrinėjęs teismas nesiaiškino ir nevertino.

Atsiliepimas

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

9.1. Suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ kartu su atsiliepimu teismui nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė duomenų nei apie ginčo krantinės įgijimo / sukūrimo, nei apie jos perleidimo pareiškėjai aplinkybes. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjos pareiškimu siekiamas įvirtinti faktas neatitinka sąlygos – nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka – valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikalingos sąlygos.

9.2. Jeigu AB „Šilutės baldai“ teisėtai ir pagrįstai valdė ir turėjo tikslą parduoti krantinę, pirma turėjo ją įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka, ką patvirtina ir notaro sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje šios krantinės pardavimo ir įgijimo faktas neįregistruotas. Parduoti buvo tik tie statiniai, kurie priklausė AB „Šilutės baldai“ ir buvo priklausančiame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), o minima krantinė yra už šio sklypo ribos, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, jeigu pareiškėja siekia įrodyti pareikštą reikalavimą, kad turtą įgijo už jį sumokėdama sutartą kainą, privalo įrodyti ne tik faktą, kad AB ,,Šilutės baldai“ pardavė krantinę, bet ir tai, kad ši bendrovė, kaip statinio, skirto naudoti vykdytai veiklai, šį teisėtai sukūrė, valdė jį nuosavybės teise, nes naujasis savininkas negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo buvęs turto savininkas CK 4.48 straipsnis).

9.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad nei pareiškėja, nei suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčo krantinės kilmę, jos pastatymo tikslą (pradinę paskirtį), tam panaudotus finansavimo šaltinius ir pan., taip pat suinteresuoto asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos pateiktus Šilutės rajono savivaldybės mero potvarkius (Nr. 40, 334, 246), kuriuose krantinės nebuvo tarp AB „Šilutės baldai“ nuosavybės teise valdytų nekilnojamojo turto objektų, sprendė, kad 1980 m. statybos ginčo krantinė nebuvo pagal įstatymus perleista privataus asmens nuosavybėn, vertino kaip priklausančias valstybės ar savivaldybės nuosavybei ir konstatavo, kad ši nuosavybė pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti pripažinta pareiškėjos įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo, todėl šiuo pagrindu pareiškimą atmetė.

10. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad neturi suinteresuotumo dėl apeliantės skunde išdėstytų argumentų bei prašymų, todėl prašo teismo įvertinti bylą pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių ir įrodymų išnagrinėjimu bei vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais ir priimti sprendimą savo nuožiūra.

11. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šilutės rajono savivaldybės administracija su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

11.1. AB „Šilutės baldai“ neturėjo nuosavybės teisių į ginčo krantinę.

11.2. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, kad rūpinosi krantine, mokėjo su krantine susijusius mokesčius.

11.3. Statinys, į kurį prašoma nustatyti nuosavybės teisę, nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, todėl nėra suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas.

11.4. Byloje nėra jokių pirminių krantinės sukūrimo dokumentų, dėl to nėra pagrindo teigti, kad krantinė sukurta statybą reglamentuojančių teisės aktų tvarka.

11.5. Apeliantė neįrodė, kad krantinę įgijo ir valdė sąžiningai.

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ su juo sutinka. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

12.1. Atsiliepime patvirtina, kad suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ notarine tvarka 2005 m. rugsėjo 14 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį dėl (duomenys neskelbtini), esančio nekilojamojo turto objektų, kurie buvo išvardinti pirkimo – pardavimo sutartyje.

12.2. Suinteresuotas asmuo patvirtina aplinkybę, kad iki paminėtos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo apeliaciniam skunde minimą krantinę su aikštele jis naudojo pagal paskirtį: (duomenys neskelbtini) buvę pastatai tarnavo kaip medžio apdirbimo cechas (lentpjūvė), o krantine bei aikštele suinteresuotas asmuo naudojosi, kai upe atplukdydavo rąstus (atplukdžius rąstus, esant krantinei bei aikštelei įmonė turėjo galimybę rąstus išraukti iš vandens).

12.3. Krantinė ir aikštelė iki pat jų pardavimo 2005 m. buvo įtraukta į įmonės balansą ir jiems buvo suteiktas inventorinis numeris.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė Turto bankas su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

13.1. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima tikėtinai spręsti, jog suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ notarine tvarka 2005 m. rugsėjo 14 d. sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį dėl (duomenys neskelbtini), esančio nekilojamojo turto objektų, turėjo nuosavybės teises ir į greta šių objektų (duomenys neskelbtini) esančią krantinę (kurios ilgis 58 m) bei jos dalį – aikštelę (esančią 917 kv.) ploto.

13.2. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos pareiškimu siekis įvirtinti faktas neatitinka būtinos sąlygos – nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka – valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikalingos sąlygos. Suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ kartu su atsiliepimu teismui nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė duomenų nei apie ginčo krantinės įgijimo / sukūrimo, nei apie jos perleidimo UAB „Kintai“ aplinkybes.

13.3. Suinteresuotas asmuo pritarė teismo argumentams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

16. Apeliantė, be kita ko, prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė šiuo atveju nepagrindžia savo prašymo dėl skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka būtinumo, be to, apeliantės nurodomos aplinkybės dėl liudininkų parodymų galėjo būti sprendžiamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

18. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

19. Apeliantė prašo priimti į civilinę bylą Inventorinės bylos kopiją.

20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

21. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

22. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujų įrodymų turinį, sprendžia, kad šio dokumento priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl teikiami duomenys kaip rašytiniai įrodymai priimami į bylą. Pridėtina, kad dėl pateiktų įrodymų šalys turėjo galimybę susipažinti bei pateikti savo poziciją.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

23. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog UAB „Kintai“ 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (notaro registro Nr. 2SD-7315) iš AB „Šilutės baldai“ nupirko visą eilę nekilnojamojo turto objektų, esančių, adresu (duomenys neskelbtini) (t. y.: pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimame lU2p, gamybines patalpas 3-1; 3-2, (pažymėjimas plane 3-1), turinčias 991,27 kv. m bendro ploto; buitines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimas 2H2p, turinčias 798,60 kv. m bendro ploto; medienos džiovyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 3P1p, 2280,44 kv. m bendro ploto; gamybos cechą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 4Plp, turintį 1140,02 kv. m bendro ploto; transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 5Plp, turinčią 62,24 kv. m bendro ploto; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 6Flg, turintį 692,26 kv. m bendro ploto; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 7Flg, turintį 949,50 kv. m bendro ploto; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 8F1 p, turintį 323,46 kv. m bendro ploto; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). plane žymimą 9Flp, turintį 108,46 kv. m bendro ploto; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) plane žymimą l0Flp, turintį 897,07 kv. m bendro ploto; automobilių remonto dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimas 11P1p, turinčias 502,04 kv. m. bendro ploto; dirbtuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimas 12Plp turinčias 513,99 kv. m bendro ploto; gamybinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 14P1b, turintį 872,05 kv. m bendro ploto; gamybinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 15P1p, turintį 1627.06 kv. m bendro ploto; garažą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 16Glp, turintį 866.20 kv. m bendro ploto; garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 17Glp, turintį 182.40 kv. m bendro ploto; sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane žymimą 18F3p, turintį 648.03 kv. m bendro ploto; kiemo statinius (tvora, kiemo aikštelė, cisternas (24 vnt.), vandens bokštą, krano bėgiai), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip nurodyta 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, parduodamas turtas AB „Šilutės baldai“ priklausė pagal 1997 m. kovo 28 d. mero potvarkį Nr. 246; 1996 m. gegužės 14 d. potvarkį Nr. 334; 1995 m. gegužės 30 d. potvarkį Nr. 40; taip pat pagal 2005 m. rugpjūčio 26 d. VĮ Registrų centro išduotas pažymas Nr.: 44-835709, 44-835811 bei pažymėjimus Nr.: 50/160128, 50/128538 (sutarties punktas 2) minėtas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už bendrą 1 200 000 Lt (sutarties punktas 3) be to, kadangi parduotas nekilnojamasis turtas buvo žemės sklype, kuris AB „Šilutės baldai“ buvo numojamas 1998 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutarties pagrindu (nuo 1998 m. rugsėjo 15 d. iki 2097 m. rugsėjo 15 d.), pirkėjui UAB „Kintai“ perėjo nuomos teisė ir visos nuomininko teisės ir pareigos (sutarties punktai 11, 11.1.; 12.2.). Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad minėtos sutarties pagrindu 2005 m. rugsėjo 19 d. AB „Šilutės baldai“ išrašė, o UAB „Kintai“ apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą, serija B030 Nr. 1100006563, kurios suma 1 200 000 Lt. Minėtoje sąskaitoje tarp išvardintų objektų, skirtingai nei pirkimo-pardavimo sutartyje, nurodyta ir Šyšos krantinė (Inv. Nr. Š00154), įkainota 39 573 Lt.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

24. Pareiškėja UAB „Kintai“ tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, kad Šyšos krantinė 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu buvo neregistruotinas statinys, ji liko neįtraukta į minėtą sutartį. Pareiškėjos teigimu, už Šyšos krantinę ir aikštelę buvo sumokėta, pareiškėja ją nupirko, prižiūri ir naudoja.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, konstatavo, jog pareiškėjos siekiamas įtvirtinti faktas neatitinka valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikalingų sąlygų (pareiškėjos nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nėra dingę ir pareiškėja nėra įgijusi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu), todėl valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo pagrindu pareiškimą atmetė. Be to, teismas nenustatė pagrindo šios krantinės ir jai priklausančios aikštelės vertinti kitaip, nei kaip priklausančios valstybės ar savivaldybės nuosavybei ir konstatavo, kad ši nuosavybė pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti pripažinta pareiškėjos įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad inžinerinius statinius – krantinę ir prieplauką pasistatė AB „Šilutės baldai“ dar tuo metu, kai ji priklausė valstybei. Teigiama, kad negali paaiškinti aplinkybių apie AB „Šilutės baldai“ privatizavimą, tačiau teigiama, kad jei ši įmonė veikia, vadinasi ji buvo privatizuota teisėtai, todėl po įmonės privatizavimo visi įmonės aktyvai bei pasyvai, tame tarpe ir šiuo metu pareiškėjai priklausantys inžineriniai statiniai perėjo naujų savininkų žinion į privačią nuosavybę ir negali būti laikomi viešąją nuosavybe. Apeliantė teigia, kad šiuo atveju aktuali teismų praktika, susijusi su teisėtų lūkesčių į turtą įgijimu. Pareiškėja tikina, kad jai nėra jokių galimybių įrodyti, kad nesudėtingas statinys yra pastatytas neteisėtai, nes tokiems statiniams leidimų statyti nereikėdavo, tokie statiniai dar esant Lietuvos Respublikai okupuotai buvo statomi įmonių iš savų kapitalinių lėšų, nes tokios statybos nebuvo laikomos sudėtingomis. Byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad daikto valdymas prasidėjo nesąžiningai ir neteisėtai. Nėra duomenų, kad daiktas viešajame registre buvo registruotas kito asmens vardu. Nėra duomenų, kad daiktas sukurtas nesilaikant jo sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Yra suėję CK. 4.68 straipsnio l dalyje nustatyti terminai.

Dėl valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo

27. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.

28. Bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą reglamentuoja CPK XXVI skyriaus normos. Teismas ypatingosios teisenos tvarka kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

29. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010).

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį, byloje surinktų įrodymų visumą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, kaip nepagrįstą vertina apeliacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, kad daikto valdymas prasidėjo nesąžiningai ir neteisėtai, nėra duomenų, kad daiktas viešajame registre buvo registruotas kito asmens vardu, nėra duomenų, kad daiktas sukurtas nesilaikant jo sukūrimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, todėl teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

31. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taigi ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2011). Kai ginčas yra aiškiai dispozityvus, jį nagrinėjantis teismas neturi padėti įrodinėti nė vienai šaliai ir neturi rinkti už šalį įrodymų, sukuriančių arba paneigiančių tai šaliai naudingus faktus, kitaip pažeistų rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 12, 13, 17 straipsniai).

32. Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra pačių šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 21 punktas).

33. Kolegijos vertinimu, šioje civilinėje byloje, atsižvelgiant į įrodinėjimo specifiką, pareiškėja, be kitko, privalo įrodyti, kad ji įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą (krantinę su aikštele) įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį bei tai, kad nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Kaip žinoma, apeliantė tvirtino, kad ji krantinę ir aikštelę (toliau ir ginčo turtas) nupirko iš įmonės AB „Šilutės baldai“ 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu bei 2005 m. rugsėjo 19 d. AB „Šilutės baldai“ išrašyta įmonei UAB „Kintai“ PVM sąskaita faktūra, kurią pareiškėja apmokėjo. Pareiškėja tvirtina, kad ginčo turto registracija nei statybos metu (1980 m. ), nei sandorių sudarymo metu (2005 m.) nebuvo privaloma.

34. Kolegija atkreipia dėmesį, šią faktinę aplinkybę teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri patvirtinta notarine tvarka, Šyšos krantinė nenurodoma, ji neįtraukta į parduodamų objektų sąrašą. Siekiant nustatyti faktą, ar įmonės AB „Šilutės baldai“ 2005 m. rugsėjo 19 d. išrašyta įmonei UAB „Kintai“ PVM sąskaita faktūra (joje ginčo turtas įtrauktas su nustatyta kaina) yra pakankamas pagrindas spręsti, kad pareiškėja įgijo ginčo turtą sandorio pagrindu, įgijo jį kaip teisėtai sukurtą objektą, būtina apžvelgti teisinį reguliavimą statybos metu ir sandorio sudarymo metu.

35. Kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į krantinės parametrus: 1980 m. statybos krantinės ilgis 58 m, gylis 2,6 m.. Krantinės sudėtinė dalis – įlaidinių polių sienutė, jos ilgis 58 m., aukštis 6,4 m, medžiaga – gelžbetonis. Kita krantinės sudėtinė dalis – antstatas, jo ilgis 58 m, aukštis 1 m, plotis 1 m, medžiaga - gelžbetonis. Dar kita krantinės sudėtinė dalis – 917 kv. m ploto aikštelė, medžiaga – betonas (pareiškėjos 2020 m. liepos 7 d. pažyma Nr. 20/07-2 VĮ Registrų centrui). Įvertinus krantinės su aikštele parametrus, sudėtines dalis galima spręsti, kad tai yra pakankamai sudėtingos konstrukcijos statinys, kuriam statyti buvo reikalinga speciali technika (pvz.: poliams gręžti) bei specialios žinios.

36. Antra, apžvelgus sovietmečio statybos objektų teisinį reguliavimą, galima nuspręsti, kad miestuose esančių statinių savininkai privalėjo visus jiems priklausančius statinius teisiškai įregistruoti. Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto 1962 m. liepos 25 d. įsakyme Nr. 105 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti tvarkos“ nurodoma, kad siekiama nustatyti visuotiną pastatytų objektų priėmimo tvarką. Įsakymu buvo patvirtinta Respublikinio ir vietinio pavaldumo įmonių, įrenginių, statinių, pastatų ir gyvenamųjų namų priėmimo naudoti instrukcija RSN 2 – 62 (Įsakymas neteko galios 1962 m. gruodžio 19 d.). Vėlesnis reglamentavimas nustatė privalomąjį registracijos, priežiūros, pridavimo pobūdį. Tai matyti iš Valstybinio statybos reikalų komiteto 1962 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 189 „Dėl visuomeninių pastatų priėmimo naudojimui laikinų taisyklių patvirtinimo“ (neteko galios 1970 m. rugsėjo 29 d.), Ministrų Tarybos 1966 m. kovo 12 d. nutarimo Nr. 108 „Dėl gamybinės paskirties objektų priėmimo naudoti tvarkos“ (neteko galios 1981 m. kovo 16 d.), Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 146 „Dėl pastatytų gyvenamųjų namų, civilinių pastatų ir kitų objektų priėmimo naudoti tvarkos“, Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1970 m. gruodžio 30 d. įsakymu patvirtintos Leidimų statyti, rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos (ši tvarka galiojo iki 1994 m. gruodžio 22 d. ir joje buvo nustatyta, kad statiniai, jų priklausiniai gali būti statomi tik gavus nustatyta tvarka leidimus), Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 307 „Dėl leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkos“ (jame nustatyta, kad Respublikoje bet kokia nauja statyba ir esamų pastatų rekonstravimas gali būti pradėti vykdyti tik gavus atitinkamą leidimą), Ministrų Tarybos 1981 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 91 „Dėl pastatytų objektų priėmimo naudoti“ (Žin., 1981, Nr. 9–108) (neteko galios 1991 m. kovo 21 d.), kt. Taigi, galima daryti išvadą, kad ginčo objekto statybų metu buvo siekiama teisiškai reguliuoti statybų veiklą, statybos vykdavo tik gavus statybos leidimus, statybų objektus buvo leidžiama naudoti tik juos priėmus valstybinėms komisijoms. Aptartas reglamentavimas teisėjų kolegijai suteikia galimybę nuspręsti, kad 1980 m. ginčo turto statybai buvo reikalingas leidimas, objektas turėjo būti priimtas teisės aktų nustatyta tvarka.

37. Tęsiant teisinį ginčo turto statybos reglamentavimo analizę kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad ginčo statinys ir sandorių metu (2005 m.) neturėjo / neprivalėjo būti registruojamas, kad tai nesudėtingas statinys. Apeliantė remiasi iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai" 6.2, 12, 13 punktais. Kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 „Dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtintoje redakcijoje (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 31 d. iki 2005 m. lapkričio 29 d.) nėra nurodyta, kad krantinė priklauso nesudėtingų statinių grupei, kaip nurodo apeliantė, priešingai, minėtame statybos techniniame reglamente nurodoma, kad statinys - krantinė - priklauso Ypatingų statinių kategorijai „Sudėtingų konstrukcijų ir sudėtingų technologijų statiniai“ (2 lentelė, lentelės 12 pozicija). Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-538 patvirtintame statybos techniniame reglamente „Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.06:2004 "Hidrotechnikos statiniai. Pagrindinės nuostatos“ vėlgi nurodoma, kad krantinė priskiriama ypatingų statinių kategorijai (26 punktas), nurodoma, kad krantinė – hidrotechnikos statinys (HTS), atribojantis ežero, jūros, upės ar vandens saugyklos krantą ir sudarantis tinkamas sąlygas laivybai (laivų krantinė) ir miestų reikmėms (miestų krantinė); atstoja ir krantosaugos statinį. Būna labai įvairių tipų ir konstrukcijų (9.99 punktas). Projektuojant HTS būtina atsižvelgti į saugomų teritorijų, susisiekimo sistemų, geležinkelio linijų ir automobilių kelių planavimo bei poveikio aplinkai vertinimo reikalavimus. Projektai rengiami vadovaujantis reglamentais, normatyviniais dokumentais ir kitais teisės aktais. HTS pripažinimo tinkamais naudoti tvarką nustato reglamentas, o jų naudojimo ir priežiūros tvarką– ir kiti normatyviniai dokumentai (4, 5 punktai). Statybos įstatyme (redakcija, galiojusi sandorio metu) buvo nurodoma, kad tokiam statiniui būtina rengti projektą (14 straipsnis), gauti statybos leidimą (23 straipsnis), pastatytas statinys turėjo būti pripažintas tinkamas naudoti (24 straipsnis), o jei statinys buvo nebaigtas statyti, sutartis dėl jo perleidimo galėjo būti notaro patvirtinta tik pateikus šio statinio statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažymą, kad statinys statomas, rekonstruojamas ar kapitališkai remontuojamas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto (34 straipsnis).

38. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje nėra jokių duomenų / dokumentų, patvirtinančių, kad statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai buvo, bet nėra išlikę. Suinteresuoto asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos užklausos pagrindu, Klaipėdos regioninis valstybės archyvas pateikė Šilutės rajono savivaldybės mero 1995 m. gegužės 30 d. potvarkį Nr. 40, Šilutės rajono savivaldybės mero 1996 m. gegužės 14 d. potvarkį Nr. 334 bei Šilutės rajono savivaldybės mero 1997 m. kovo 28 d. potvarkį Nr. 246, kuriais buvo išduoti leidimai dėl statinių registracijos pagal jų priedus. Minėtuose prieduose įvardinti įvairūs nekilnojamojo turto objektai (sporto kompleksas, gamybos cechai, sandėliai, transformatorinės, dirbtuvės, ir kt.), tačiau kaip leidžia nustatyti minėto potvarkio priedai, ginčo krantinė nebuvo įtraukta į registruotinų objektų sąrašą. Taigi, byloje nėra duomenų (nei pareiškėja, nei kiti asmenys nepateikė) leidžiančių bent tikėtinai spręsti, kad AB „Šilutės baldai“ turėjo nuosavybės teisę į teisėtai teisės aktų nustatyta tvarka sukurtą Šyšos krantinę (kurios ilgis 58 m) bei jos dalį –917 kv. m ploto aikštelę.

39. Pridėtina, kad prieš tai paminėti teisės aktai reglamentavo statybos būdu sukuriamų daiktų teisinę tvarką, kurios laikantis buvo teisėtai sukuriami daiktai kaip nuosavybės objektai. Tokia tvarka daiktas būdavo suformuluojamas kaip kadastrinis vienetas ir tapdavo civilinės apyvartos objektu. Apylinkės teismas pagrįstai įvertino, jog pareiškėjos pateikti dokumentai tik patvirtina faktą, kad ginčo turtas kaip turtinis vienetas buvo perduoti į AB „Šilutės baldai“ balansą ir į jį įtraukti, tačiau jokiu būdu nepatvirtina, kad minėtas turtas buvo sukurtas įstatymo nustatyta tvarka kaip nekilnojamasis turtas. Nors toks statinys egzistuoja, pateikta inventorinė knyga (CPK 314 straipsnis), tačiau tai savaime neduoda jokio pagrindo konstatuoti, kad šis turtas buvo sukurtas ir perduotas naudoti pagal tuo metu galiojusią tvarką,.

40. Be to, aptariamas ginčo turtas Nekilnojamojo turto registre privalėjo būti registruojamas, tačiau tik tokiu atveju, jeigu šis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka yra suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir jam suteiktas unikalus numeris (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas; redakcija, galiojusi pirkimo – paradavimo sutarties sudarymo metu). Aktualu ir tai, jog teisine pastatų registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisės į pastatus atsiradimo, pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau nuosavybė, kaip tokia, atsiranda kitais teisės aktuose nurodytais pagrindais, aplinkybė, kad pareiškime nurodyti statiniai neįregistruoti, yra teisiškai reikšminga nusprendžiant, ar šie statiniai įrengti (suformuoti) laikantis nustatytos tvarkos. Pareiškėja nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo turtas pagal prieš tai paminėtą tvarką būtų įregistruotas. Atitinkamai, jis nebuvo nurodytas ir 2005 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartyje.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjos pareiškimu siekiamas įtvirtinti faktas neatitinka valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti reikalingų sąlygų (pareiškėjos nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai nėra dingę ir pareiškėja nėra įgijusi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu), todėl teismas minėtu pagrindu teisėtai pareiškimą atmetė.

Dėl įgyjamosios senaties sąlygų taikymo sąlygų

42. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, jų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei bei nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-03-31 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021 ir jos 31 punktą). Teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo ir tai, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims.

43. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

44. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, kad sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).

45. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į įgyjamosios senaties instituto taikymui aktualų teisinį reglamentavimą, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pagrįstai sprendė, kad pagrindo tenkinti pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškėjai, nėra.

46. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepateikė jokių duomenų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui patvirtinančių, jog ginčo statinys buvo pastatytas teisėtai, laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. turint statybos leidimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, kad nei pareiškėja, nei suinteresuotas asmuo AB „Šilutės baldai“ nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčo krantinės kilmę, jos pastatymo tikslą (pradinę paskirtį), tam panaudotus finansavimo šaltinius ir pan., taip pat suinteresuoto asmens Šilutės rajono savivaldybės administracijos pateiktus Šilutės rajono savivaldybės mero potvarkius (Nr. 40, 334, 246) kuriuose krantinės nebuvo tarp AB „Šilutės baldai“ nuosavybės teise valdytų nekilnojamojo turto objektų, sprendė, kad 1980 m. statybos ginčo krantinė nebuvo pagal įstatymus perleista privataus asmens nuosavybėn, vertino kaip priklausančias valstybės ar savivaldybės nuosavybei ir sprendė, kad ši nuosavybė pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį negali būti pripažinta pareiškėjos įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).

47. Kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjų į bylą pateiktų minėtų brėžinių ir nurodytų kadastro duomenų yra galimybė objektyviai identifikuoti prašomą nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį pripažinti ginčo krantinę su aikštele, jie faktiškai egzistuoja, tačiau techninio - grafinio pobūdžio dokumentų (planų, schemų, brėžinių ir kt.), kurie patys savaime nelaikytini dokumentais, įrodančiais ginčo turto teisėtumą, jų sukūrimą laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nepakanka.

48. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl pagrįstai pareiškėjos pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktų nustatymo netenkino, nenustatęs vienos iš būtinųjų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti – teisėto ginčo statinių sukūrimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčo statiniai negali būti laikomi privačios nuosavybės teisės objektais.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

49. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018, 33 punktas; kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

50. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

51. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

52. Teisėjų kolegijai atmetus esminius apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad apeliantė teisės už skundą į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgijo (CPK 93 straipsnio 1 , 3 ir 4 dalys). Dėl to jos nepriteistinos.

53. Kiti proceso dalyviai įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to šis klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Raimonda AndrulienėAušra MaškevičienėAlvydas Žerlauskas