Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2025-06-10 · Civilinė byla Nr. e2-1584-1134/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2025-06-10Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2025-10-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-06-10
Bylos Nr.
e2-1584-1134/2025
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17873-2024-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marina Vladimircevienė
Ieškovas
V. D.
Atsakovas
draudimo bendrovės ERGO Insurance SE
Trečiasis asmuo
akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“
Advokatai
Vitalijus Jaroščenka
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-1584-1134/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17873-2024-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.6.1; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.6; 3.2.6.1. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. birželio 10 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Marina Vladimircevienė,sekretoriaujant Neringai Pratapaitei,dalyvaujant ieškovei V. D., jos atstovui advokatui Vitalijui Jaroščenkai,

atsakovės draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, įgaliotam atstovui M. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovei draudimo bendrovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

1. ieškovė V. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės draudimo bendrovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 7 000 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Ieškovė nurodė, kad 2024 m. kovo 24 d. eismo įvykio metu transporto priemonė apgadino ieškovei dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype esančią tvorą, nuvertė elektros stulpą. Transporto priemonės civilinė atsakomybė buvo drausta ERGO draudime. Draudimo kompanijos rangovas atsisakė atstatyti žalą pagal draudimo kompanijos priskaičiuota 3 324,35 Eur išmoką pagal sudarytą sąmatą. Teigia, kad UAB „Ralenga“ sutiko atstatyti padarytą žalą už 7 000 Eur, tačiau ERGO atsisakė peržiūrėti žalą. Draudimo bendrovė sumokėjo ieškovei neginčijamo dydžio draudimo išmoką, atskaičius PVM, o kadangi ieškovė to nepageidavo, grąžino išmoką atgal atsakovei. Ieškovė su skundu kreipėsi į Lietuvos banką, tačiau ginčas dėl draudimo išmokos dydžio arba atstatymo darbų nebuvo išspręstas. Ieškovės teigimu, kompensuojama suma yra per maža, už tokią sumą atstatyti padarytos žalos nėra galimybės. Ieškovė pageidauja, kad jos turtas būtų atstatytas tokios būklės koks jis buvo iki draudiminio įvykio. Kadangi atsakovės pasiūlyti rangovai nesutiko to atlikti, nes kompensavimo suma buvo per maža, todėl ieškovė pageidauja, kad jai būtų atlyginta žala lygi turto atkuriamajai vertei – tai suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar pastatyti tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą. Pagal UAB „Ralenga“ pasiūlymą, darbų vertė yra 7 000 Eur su PVM. Todėl ieškovė prašo iš atsakovės priteisti šią sumą atlyginti padarytą žalą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovė nurodo, kad transporto priemonės, kuria buvo apgadinta ieškovės tvora, valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ERGO, todėl dėl 2024 m. kovo 24 d. įvykio pagal civilinės atsakomybės draudimo polisą ERGO pradėjo žalos bylos Nr. 9000_1?13379 administravimą. ERGO atstovas nepriklausomi žalų ekspertai UAB „Smart Claims“ apžiūrėjo apgadintą turtą ir 2024-04-22 sąmatoje nustatė žalos dydį – 4 642,61 Eur be PVM. Pagal šią sąmatą atsakovė išmokėjo 3 324,35 Eur draudimo išmoką (nuostolio suma atskaičius 1 316,26 Eur nusidėvėjimą medžiagoms). Nusidėvėjimas medžiagoms buvo pritaikytas vadovaujantis SISTELA – Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvais metine nusidėvėjimo norma – 2,5. Pastebi, kad apgadinta tvora buvo įrengta 1991 metais. Nors turėjo būti pritaikytas 82,5 proc. nusidėvėjimas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ERGO paprastai taiko ne didesnį nei 70 proc. nusidėvėjimą, šiuo atveju buvo pritaikytas 70 proc. nusidėvėjimas. Apskaičiuojant žalos dydį buvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 42.2.3. papunkčio, buvo išmokėta tokia suma, kokia reikalinga nukentėjusį asmenį grąžinti į prieš įvykį buvusią padėtį. Klientei sąmata netiko, tačiau paprašius savo remonto įmonės sąmatos, ieškovė tokios nepateikė. Ieškovei netiko joks ERGO pasiūlymas. Išmokėtą draudimo išmoką ieškovė grąžino atsakovei. Pastebi, kad žalos dydžio pagrindas yra UAB „Ralenga“ pasiūlymas, kuriame yra tik nurodyta tvoros atstatymo paslaugų suma, tačiau nėra pateikta jokia sąmata. Taigi reikalavimas priteisti šią sumą yra nepagrįstas jokiu įrodymu. Be to, iš pateikto pasiūlymo nėra aišku, ar į pasiūlymo sąmatą yra įtrauktas PVM. Taip pat, neaišku, kaip UAB „Relanga“ atliks tvoros remonto darbus, nes internetiniame puslapyje https://rekvizitai.vz.lt nurodoma, kad UAB „Relanga“ veikla yra nekilnojamasis turtas. Todėl šį įmonė nėra kompetentinga teikti statybos darbų sąmatos.

Žemesnės instancijos teismas

5. 2024 m. spalio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi skirtas pasirengimas bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu.

Atsiliepimas

6. Teisme gautas ieškovės dublikas, kuriame nesutiko su atsiliepime nurodytais argumentais. Ieškovės vertinimu, atsakovė nesiėmė visų priemonių, kad būtų atstatyta ieškovės patirta turtinė žala. Pažymi, kad atsakovė nenurodė, kaip pagal privalomosios transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį yra kompensuojama padaryta turtinė žala, koks yra taikomas turto kompensavimo metodas. Šiuo atveju atsakovė norėjo išvengti pareigos atlyginti ieškovės patirtą žalą, bei atsisakė atstatyti sužalotą turtą į pradinę padėtį, išmokėdama tik būtinąją draudiminę sumą, visiškai neatsižvelgiant į ieškovės interesus ir siūlymus, bei tokiu būdu užkirsdama kelią ieškovės surastai įmonei atstatyti turto sužalojimus. Atsakovė atsisakė priimti ir nagrinėti ieškovės pateiktą UAB „Ralenga“ darbų sąmatą. Atsakovė pati galėjo surasti įmonę arba bent rekomenduoti ieškovei pasirinkti atsakovės pasiūlytą įmonę, tačiau to nebuvo padaryta. Todėl ieškovė pati ėmėsi priemonių, kad jai padaryta žala būtų ištaisyta. Nurodo, kad UAB „Ralenga“ pateiktoje sąmatoje nėra įtrauktas PVM, kadangi įmonė nėra PVM mokėtoja. Tvora yra nekilnojamasis turtas, įregistruotas nekilnojamojo turto kadastre. Kadangi įmonės veikla yra susijusi su nekilnojamuoju turtu, todėl nekilnojamojo turto remonto paslaugos yra neatsiejama įmonės veiklos dalis.

7. Teisme gautas atsakovės triplikas, kuriame nesutiko su ieškovės argumentais. Atsakovė laikosi pozicijos, kad ieškovė nepagrindė žalos dydžio jokiais rašytiniais įrodymais, priešingai nei atsakovė, kuri pateikė sąmatą, pagrindžiančią žalos dydį.

Atsiliepimas

8. Trečiasis asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO) pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pašalinti jį iš civilinėje byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų sąrašo; jei ESO iš trečiųjų asmenų sąrašo nebūtų pašalintas, prašo teismo bylą spręsti teismo nuožiūra ESO atstovui nedalyvaujant. Paaiškino, kad atrama (elektros stulpas) (duomenys neskelbtini), ESO nepriklauso. ESO neturi informacijos apie šios atramos nuosavybės teises. Iš viešai prieinamų regionų geoinformacinės aplinkos paslaugų www.regia.lt duomenų matyti, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) nėra ESO priklausančių atramų bei elektros tinklų. Atsižvelgiant į tai, ESO neturi jokio suinteresuotumo byla.

Žemesnės instancijos teismas

9. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinė byla skirta nagrinėti teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka.

10. Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas advokatas palaikė ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį tenkinti.

11. Teismo posėdžio metu atsakovės įgaliotas atstovas palaikė atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus ir prašė ieškinį atmesti.

12. Trečiasis asmuo teismo posėdyje nedalyvavo (gautas prašymas nagrinėti bylą jo atstovui nedalyvaujant).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Remiantis byloje esančiais duomenimis ir juos pagrindžiančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad ieškovei dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2024 m. kovo 24 d. eismo įvykio metu transporto priemonė DAF (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apgadino ieškovei dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype esančią tvorą, bei nuvertė elektros stulpą. Transporto priemonės valdytojo, kuria buvo apgadintas ieškovės turtas, civilinė atsakomybė buvo apdraustas pas atsakovę ERGO Insurance SE. Dėl 2024-03-24 įvykio pagal civilinės atsakomybės draudimo polisą atsakovė pradėjo žalos bylos Nr. 9000_1-13379 administravimą. Draudikas įvykį pripažino draudžiamuoju ir dėl jo išmokėjo ieškovei 3 324,35 Eur draudimo išmoką, tačiau ieškovė 2024-06-14 minėtą draudimo grąžino atsakovei. Ieškovė, nesutinka su draudiko išmokėtos draudimo išmokos dydžiu ir laikosi pozicijos, kad už tokią sumą atstatyti padarytos žalos nėra galimybės. Ieškovė pageidauja, kad jos turtas būtų atstatytas tokios būklės koks jis buvo iki draudiminio įvykio. Kadangi atsakovės pasiūlyti rangovai nesutiko to atlikti, nes kompensavimo suma buvo per maža, todėl ieškovė pageidauja, kad jai būtų atlyginta žala lygi turto atkuriamajai vertei – tai suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar pastatyti tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą. Pagal UAB „Ralenga“ pasiūlymą, darbų vertė yra 7 000 Eur su PVM. Todėl ieškovė prašo iš atsakovės priteisti šią sumą. Atsakovė nesutinka su jai pareikštu ieškinio reikalavimu bei laikosi pozicijos, kad jos paskaičiuota draudimo išmoka yra pagrįsta ir pakankama kompensuoti ieškovės patirtą žalą.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, įvertina visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalis). Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

15. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų teigti, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-758-1120/2020).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nėra tarp šalių ginčo, kad įvyko draudžiamasis įvykis, kad ieškovė yra nukentėjęs asmuo, kurio naudai turi būti išmokėta draudimo išmoka. Atsakovė nustatė žalos dydį ir išmokėjo ieškovei 3 324,35 Eur draudimo išmoką, tačiau ieškovė 2024-06-14 minėtą draudimo grąžino atsakovei. Ginčas byloje kyla dėl patirtos žalos apskaičiavimo ir draudimo išmokos dydžio pagrįstumo, ieškovei įrodinėjant 7000 Eur draudimo išmokos dydį.

17. Šiame ginče taikytinas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių ir indeksuotų draudimo sumų dydžių patvirtinimo (toliau – Taisyklės).

18. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016).

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019). Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį.

20. Taisyklių 1 punkte nurodyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės reglamentuoja žalos, padarytos eismo įvykio metu ar atsiradusios vėliau kaip eismo įvykio padarinys, administravimą ir draudimo išmokos mokėjimą dėl eismo įvykio, kuriam įvykus transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos kyla civilinė atsakomybė ir pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą turi būti mokama draudimo išmoka.

21. Taisyklių 6 punkte yra numatyta, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, kitų teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio nustatymą, ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, atsakingo draudiko – draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – Biuras) įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų šiose Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį. Biuras, vadovaudamasis šiomis Taisyklėmis, administruoja žalą, nustato eismo įvykio metu padarytos žalos dydį, apskaičiuoja ir moka draudimo išmokas nukentėjusiems tretiesiems asmenims Įstatymo 17 straipsnyje nustatytais atvejais.

22. Pagal Taisyklių 13 punktą, nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.

23. Taisyklių 15 punkte įtvirtinta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.

24. Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl turto sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei turtas buvo remontuojamas, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojamas – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas.

25. Taisyklių 42 p. nurodyti galimi draudimo išmokos mokėjimo būdai, iš jų 42.2.3. p., kuriame nustatyta, kad jeigu sugadintas turtas remontuojamas, draudimo išmoka nukentėjusio trečiojo asmens pageidavimu pervedama tiesiogiai turtą remontavusiai įmonei ar į nukentėjusio trečiojo asmens nurodytą jo ar kito asmens sąskaitą banke. Jeigu eismo įvykio metu sugadintą turtą planuojama pradėti remontuoti iki draudimo išmokos mokėjimo, turto remonto būdas, sąlygos, įmonė, kurioje numatoma remontuoti sugadintą turtą, ir remonto sąmata turi būti iš anksto iki remonto suderinti su atsakingu draudiku ar Biuru. Šių Taisyklių 42.2.3 p. nurodytą draudimo išmoką atsakingas draudikas ar Biuras moka, kai apžiūrimas sugadintas turtas, įvertinama padaryta žala ir apskaičiuojamos remonto išlaidos, žinoma turtą remontuosianti įmonė, suderinami remonto darbų atlikimas ir apimtis. Mokant draudimo išmoką šių Taisyklių 42.2.3 p. numatytu atveju, atsižvelgiama ne į faktiškai patirtas, o į būtinas remonto išlaidas (Taisyklių 43 p.).

26. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadinto turto keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2019).

27. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei draudiko atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, kad draudikas, vertindamas žalą užsakė nepriklausomų žalų ekspertų UAB „Smart Claims“ paslaugas, kurie žalos administravimo metu apžiūrėjo apgadintą turtą, nustatė žalos dydį ir parengė teisės aktų reikalavimus atitinkančią sąmatą, pagrindžiančią žalos dydį. Ieškovei 2024-05-06 buvo pateikta 2024-04-22 sąmata, kurioje buvo nurodytas žalos dydis be Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) 4 642,61 Eur. Todėl pagal 2024-04-22 sąmatą atsakovė išmokėjo 3 324,35 Eur draudimo išmoką (nuostolio suma atskaičius 1 316,26 Eur nusidėvėjimą medžiagoms). Bylos duomenimis, nusidėvėjimas medžiagoms buvo pritaikytas vadovaujantis SISTELA – Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvais metine nusidėvėjimo norma – 2,5. Remiantis VĮ Registrų centras NT registro išrašu matyti, kad ieškovei dalinės nuosavybės teise priklausanti tvora buvo įrengta 1991 metais. Kaip nurodė atsakovė, nors turėjo būti pritaikytas 82,5 proc. nusidėvėjimas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ERGO paprastai taiko ne didesnį nei 70 proc. nusidėvėjimą, šiuo atveju buvo pritaikytas 70 proc. nusidėvėjimas.

28. Teismas, įvertinęs draudimo bendrovės pateiktus rašytinius įrodymus sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisyklėmis, leidžia daryti pakankamai aukšto tikėtinumo ir nagrinėjamu atveju visiškai pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju draudimo bendrovės apskaičiuota draudimo išmoka atitinka teisinį reglamentavimą, atitinka būtinuosius remonto kaštus ir yra pagrįsta. Apskaičiuojant žalos dydį buvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, įpareigojančių draudiką užtikrinti nukentėjusio trečiojo asmens teisės į eismo įvykio metu sugadinto turto atstatymą (remontą) įgyvendinimą.

29. Tuo tarpu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 7 000,00 Eur dydžio draudimo išmoką remdamasi UAB „Ralenga“ parengta 2024-08-23 objektine sąmata. Tačiau teismas šį ieškovės į bylą pateiktą rašytinį įrodymą vertina kritiškai.

30. Iš UAB „Ralenga“ parengtos objektinės sąmatos nėra aišku, ar buvo pritaikytas nusidėvėjimas medžiagoms, nepateikti medžiagų ir darbų įkainiai, bei kodai, neaišku kaip yra paskaičiuotas darbas. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, UAB „Relanga“ veikla yra nekilnojamasis turtas. Tai nėra statybų įmonė, todėl, kaip teisingai nurodė atsakovė, šį įmonė nėra kompetentinga sudarinėti statybos darbų sąmatas. Teismas konstatuoja, kad UAB „Ralenga“ parengtoje sąmatoje nurodytas nuostolių dydis yra nepagrįstas dokumentais, kurie patvirtintų, jog turto remonto kaštai yra būtent tokie, kokie nurodyti pateiktoje UAB „Ralenga“ sąmatoje. Taigi spręstina, kad ieškovės į bylą pateikta 2024-08-23 objektinė sąmata, kurią parengė UAB „Ralenga“, nepaneigė atsakovės atlikto žalos paskaičiavimo. Ieškovė nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, išskyrus minėtą 2024-08-23 objektinę sąmatą, patvirtinančių, kad atsakovės paskaičiuotos būtinos remonto išlaidos nėra pakankamos, kad draudžiamojo įvykio metu apgadinto turto vertė būtų atkurta į buvusią iki draudžiamojo įvykio, taip pat nesinaudojo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo byloje.

31. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Jokie įrodymai, išskyrus oficialiuosius (CPK 197 straipsnio 2 dalis), teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; ir kt.).

32. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog atsakovė išmokėtinos draudimo išmokos dydį nustatė tinkamai. Apskaičiuojant žalos dydį buvo laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių, įpareigojančių draudiką užtikrinti nukentėjusio trečiojo asmens teisės į eismo įvykio metu sugadinto turto atstatymą (remontą) įgyvendinimą. Tuo tarpu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išmokėti ieškovei jos prašomą 7000 Eur dydžio draudimo išmoką. Kadangi atsakovės nustatyta ir ieškovei išmokėta 3 324,35 Eur dydžio draudimo išmoka buvo grąžinta atgal atsakovei, teismas dėl nurodytų priežasčių, ieškovės ieškinį atsakovės atžvilgiu tenkina iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisia 3 324,35 Eur žalos atlyginimo (draudimo išmokos) (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

33. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta; pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43-684/2020; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje V. de H. prieš Olandiją, bylos Nr. 16034/90; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje J. prieš Lietuvą, bylos Nr. 25330/07).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

34. CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti 5,00 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, iš atsakovės priteistinos 5,00 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (3 324,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

36. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1050 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 210 Eur žyminis mokestis, kitos išlaidos - 200 Eur už sąmatos sudarymą ir 640 Eur patirtos išlaidos už ieškinio parengimą ir atstovavimą teisme.

37. Pažymėtina, jog visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškis civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

38. Priežasties teorija numato, kad bylinėjimosi išlaidos atsiranda vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui ir būtent dėl jo, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingi procesiniai šalių santykiai, jų procesinis elgesys. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius veiksmus arba tokius procesinius veiksmus, kurie tapo bylinėjimosi išlaidų priežastimi. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovės turėtos išlaidos buvo sąlygotos ieškovės inicijuoto teisminio proceso dėl žalos atlyginimo iš atsakovės. Bylos duomenimis, atsakovė prievolę išmokėti ieškovei draudimo išmoką atliko laiku, tačiau ieškovė 2024-06-14 šią draudimo išmoką atsakovei grąžino atgal. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė, laiku nevykdydama prievolių ieškovei, sukūrė priežastis bylinėjimosi išlaidoms atsirasti. Šiuo teismo sprendimu iš dalies tenkinus ieškovės ieškinį ir priteisus ieškovei iš atsakovės 3 324,35 Eur draudimo išmoką, kuri buvo laiku ieškovei išmokėta, tačiau ieškovė 2024-06-14 šią draudimo išmoką atsakovei grąžino atgal, teismas sprendžia, kad yra pagrindas ieškovei nepriteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės.

39. Taigi remiantis aukščiau išdėstytu, ieškovės prašymas priteisti iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

40. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui jos patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

41. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija 8 Eur dydžio sumos, todėl nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymas „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270, 279 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės V. D. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei V. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialo (juridinio asmens kodas 302912288) 3 324,35 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų dvidešimt keturių eurų ir 35 ct) žalos atlyginimą ir 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos (3 324,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. rugsėjo 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Marina Vladimircevienė