Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1;2.1.2.6; 2.6.1.6.1; 2.6.6.2; 2.6.6.3; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.1.7.11; 3.2.3.1; 3.2.6.1

2018 m. rugsėjo 6 d.

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Danrava“, atstovaujamos bankroto administratoriaus Nerijaus Činčiko, patikslintą ieškinį atsakovei UAB „Šimšė“ dėl sandorių pripažinimo niekiniais, negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, BUAB „Kustodija”, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankroto centras”, UAB „Swedbank lizingas”.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė BUAB „Danrava“, atstovaujama bankroto administratoriaus Nerijaus Činčiko, pareiškė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė:

pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio ieškovės atsakovei UAB „Šimšė“ 2016 m. rugsėjo 12 d. atliktą 5 000,00 Eur bankinį mokėjimą (dok. Nr. 100) (toliau – taip pat 1 Mokėjimo pavedimas) ir 2016 m. rugsėjo 21 d. atliktą 23 858,50 Eur bankinį mokėjimą (banko žyma 2016092101008568, dok. Nr. 931, kodas MK) (toliau taip pat – 2 Mokėjimo pavedimas, o 1 Mokėjimo pavedimas ir 2 Mokėjimo pavedimas kartu toliau – Mokėjimo pavedimai);pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms ir dėl to niekiniais, negaliojančiais ab initio ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Kustodija“ 2016 m. rugsėjo 16 d. (toliau - 1 Susitarimas) ir 2016 m. rugsėjo 21 d. (toliau – 2 Susitarimas, o 1 Susitarimas ir 2 Susitarimas kartu toliau – Trišaliai susitarimai) sudarytus tarpusavio susitarimus irtaikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei 28 858,50 Eur (el. b. medž. 1 t., 84-91, 115-127 l.).

Ieškovė nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-989-357/2017 iškėlė bankroto bylą UAB „Danrava“, o jos bankroto administratoriumi paskyrė Nerijų Činčiką. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį nei 36 mėnesių laikotarpį, nustatė, kad įmonė jau 2016 m. buvo nemoki, tačiau nepaisant finansinės būklės 2016 m. rugsėjo 16 d. ir 2016 m. rugsėjo 21 d. pervedė ieškovui iš viso 28 858,50 Eur sumą trečiojo asmens UAB „Kustodija“ įsiskolinimams apmokėti. Minėtus Mokėjimo pavedimus ieškovė laiko vienašaliais sandoriais, kuriuos ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnyje nustatyta tvarka (actio Pauliana). Anot ieškovės, egzistuoja visos sąlygos pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu, o būtent – ieškovė yra atstovaujama bankroto administratoriaus, kuris gina ne tik bankrutuojančios įmonės kreditorių, bet ir pačios bankrutuojančios įmonės interesus reikšdamas ieškinius dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių, todėl bankroto administratorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę visų BUAB „Danrava“ kreditorių vardu. Be to, ginčijamais Mokėjimo pavedimais bei Trišaliais susitarimais buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės ir teisėti interesai, nes ieškovė 2016 m. per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 2 095 335,00 Eur, turimas turtas – 1 409 130,00 Eur, įmonė dirbo nuostolingai, todėl Mokėjimo pavedimai buvo atlikti pažeidžiant atskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eilę, nustatytą CK 6.930¹ straipsnyje, nes buvo sumokėtos trečiojo asmens UAB „Kustodija“ skolos atsakovei ir tokiu būdu sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė. Ieškovė minėtų Mokėjimo pavedimų neprivalėjo atlikti, nes neegzistavo jokios aplinkybės, dėl kurių ieškovė būtų privalėjusi mokėti atsakovei už UAB „Kustodija“ skolas. Priešingai – ieškovė privalėjo dengti skolas savo kreditoriams. Mano, kad ieškovė, pervesdama atsakovei 28 858,50 Eur buvo nesąžininga, nes žinojo, kad tai pažeis kreditorių teises, o būtent ieškovei buvo žinoma jos sunki finansinė būklė, ką patvirtina ieškovės balansas, kreditorių sąrašas ir pelno (nuostolių) ataskaita, todėl prioritetas turėjo būti apmokėti skolas savo kreditoriams, o ne atsakovei už UAB „Kustodija“ skolas. Be to, atlikdama minėtus mokėjimus ieškovė žinojo, kad šių sumų neatgaus, nes nuo 2015 m. UAB „Kustodija“ turėjo“ finansinių sunkumų, ką patvirtina 2015 m. gruodžio 31 d. UAB „Kustodija“ nepriklausomo auditoriaus išvada, finansinės ataskaitos ir metinis pranešimas, o 2017 m. gegužės 17 d. UAB „Kustodija“ buvo iškelta bankroto byla. Be to, ieškovė prašė pripažinti Mokėjimo pavedimus ir Trišalius susitarimus niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, o būtent CK 6.930¹ straipsnyje nustatytai skolininko atsiskaitymo su kreditoriais tvarkai. Paaiškino, kad ieškovė Trišalių susitarimų sudarymo metu turėjo kitų kreditorių, kuriems privalėjo atlikti mokėjimus (2016 m. rugpjūčio mėnesį turėjo apmokėti 5 sąskaitas faktūras Generica Europa Limited iš viso 106 709,75 Eur sumai, iki 2015 m. spalio 12 d. turėjo grąžinti 579 240,04 Eur paskolos sumą R. D., iki 2015 m. spalio 12 d. turėjo grąžinti 579 240,04 Eur paskolos sumą R. B., 2016 m. gegužės 18 d. turėjo hipoteka užtikrintą įsiskolinimą UAB „Swedbank lizingas“, 2008 m., 2009 m., 2011 m., 2012 m., 2013 m. turėjo įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, tačiau šių įsiskolinimų ieškovė nepadengė iki šiol), ieškovė buvo nemoki, tačiau sudengė trečiojo asmens skolą atsakovei, ir nevykdė savo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Akcentavo, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie sutartiniai santykiai, kad UAB „Kustodija“ nebuvo tas kreditorius, kuriam mokėjimai turėjo būti atliekami pirmiausia, nes pagal 2015 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį Nr. 20151204, kuria UAB „Kustodija“ paskolino ieškovei 1 194 977,00 Eur sumą, paskolos suma turėjo būti grąžinta iki 2017 m. gruodžio 4 d., o Mokėjimo pavedimų ir Trišalių susitarimų pasekoje buvo apribotos galimybės UAB „Danrava“ kreditoriams atgauti bent dalį savo kreditorinių reikalavimų. Kadangi BUAB „Kustodija“ bankroto administratorius pateikė ieškovės bankroto administratoriui kreditorinį 1 284 282,35 Eur dydžio reikalavimą, t. y., kreditorinio reikalavimo suma yra didesnė, nei paskolos suma, todėl ieškovė sprendė, kad įskaitymai pagal Trišalius susitarimus nebuvo užfiksuoti ieškovės ir UAB „Kustodija“ buhalterinės apskaitos dokumentuose ir minėti Trišaliai susitarimai yra fiktyvūs. Ieškovė pateikė teismui papildomus paaiškinimus (el. b. medž. 2 t., 1-8 l.), kuriuose iš esmės atkartojo patikslintame ieškinyje nurodytas aplinkybes ir argumentus. Papildė, kad ieškovė per 2014, 2015, 2016 m. buvo skolinga 11 542,88 Eur darbuotojams, 2016 m. ieškovė buvo skolinga 11 433,77 Eur UAB Inovacinei firmai „MKDS“, kad kreditoriai R. D. ir R. B. perleido savo reikalavimo teises į ieškovės skolą UAB „Žvalguva“, kuri paskaičiavo palūkanas ir išrašė sąskaitas. Be to, UAB „Kustodija“ ir UAB „Danrava“ yra bankrutuojančios įmonės, o Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 3 punktas draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taigi ir Trišaliais susitarimais neva atliktas dalinis ieškovės BUAB „Kustodija“ paskolos sumos įskaitymas negali būti atliktas ir pripažintas. Pažymėjo, kad Trišaliai susitarimai fiktyvūs vien įvertinus jų turinį, o būtent – juose nenurodyta jokia konkreti ir aiški informacija, kokiu pagrindu kuris kreditorius ir kokią sumą yra skolingas, kokie skolų dydžiai, kokios skolos sumos lieka atlikus įskaitymus ir pan. Be to, ginčijami Mokėjimo pavedimai ir Trišaliai susitarimai buvo neatlygintiniai, todėl ieškovė neprivalo įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo pagal CK 6.66 straipsnio reikalavimus. Nurodė, kad panašios praktikos laikomasi ir kitose bylose (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-59-856/2018).Ieškovės atstovas advokatas Alminas Liutkevičius teismo posėdyje palaikė patikslintą ieškinį ir papildomus paaiškinimus, prašė tenkinti patikslintą ieškinį patikslintame ieškinyje ir papildomuose paaiškinimuose nurodytais motyvais.Atsakovė UAB „Šimšė“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kurį prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovės atsakovei visas bylinėjimosi išlaidas (el. b. medž. 1 t., 102-105, 192-193 l.). Nurodė, kad Trišaliais susitarimais tarp ieškovės, atsakovės ir UAB „Kustodija“ dėl tarpusavio atsiskaitymų buvo inicijuoti vienašaliai mokėjimo sandoriai. Paaiškino, kad UAB „Kustodija“ buvo skolinga atsakovei už parduotas prekes, o ieškovė buvo skolinga UAB „Kustodija“ pagal 2015 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį Nr. 20151204, todėl ieškovė, atsakovė ir UAB „Kustodija“ susitarė, kad ieškovė ginčijamais Mokėjimo pavedimais padengs UAB „Kustodija“ skolą atsakovei ir tokiu būdu sumažins savo įsiskolinimą UAB „Kustodija“. Nurodė, kad atsakovę, UAB „Kustodija“ ir UAB „Swedbank lizingas“ siejo faktoringo teisiniai santykiai pagal 2011 m. rugsėjo 27 d. faktoringo sutartį Nr. 511049, o šios sutarties įvykdymą užtikrino ieškovė, hipotekos sutarties pagrindu įkeitusi jai nuosavybės teise priklausantį didelės vertės nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Šių faktoringo teisinių santykių pagrindu 2012 m. rugpjūčio 23 d. buvo sudarytas trišalis susitarimas tarp BUAB „Kustodija“, UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovės. Atsakovė 2015 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. KUS_150559 pagrindu iš UAB „Kustodija“ nusipirko prekių už 28 858,50 Eur, už kurias apmokėjo faktorius UAB „Swedbank lizingas“. Atsakovei nepanaudojus iš UAB „Kustodija“ įsigytų prekių, debetinės 2016 m. gegužės 19 d. PVM sąskaitos faktūros serija ŠIM Nr. 0001424 ir 2016 m. gegužės 19 d. prekių priėmimo – perdavimo akto pagrindais atsakovė grąžino prekes UAB „Kustodija“ ir įgijo teisę susigrąžinti UAB „Swedbank lizingas“ pagal faktoringą UAB „Kustodija“ sumokėtus 28 858,50 Eur. Minėta suma atsakovei buvo sumokėta Mokėjimo pavedimais, Trišalių susitarimų pagrindu, o atsakovė 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 22 d. pervedė šią sumą faktoriui UAB „Swedbank lizingas“. Tokiu būdu, ieškovės ginčijami sandoriai atitiko ekonominę logiką ir ieškovės interesus, galutiniu naudos gavėju tapo UAB „Swedbank lizingas“, o šiais sandoriais buvo siekiama ne tik sumažinti ieškovės įsiskolinimą UAB „Kustodija“, bet ir išsaugoti UAB „Swedbank lizingas“ įkeistą ieškovės nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad atsakovė nėra susijusi su ieškove, BUAB „Kustodija“ ar UAB „Swedbank lizingas“ CK 6.67 straipsnio prasme, sudarant trišalius susitarimus jai nebuvo žinomi kiti ieškovės kreditoriai, taip pat jokie duomenys, leidžiantys abejoti ieškovės ar BUAB „Kustodija“ mokumo būsena, o bankroto bylos minėtoms įmonėms iškeltos atitinkamai po vienerių metų ir po aštuonerių mėnesių nuo ginčijamų Trišalių susitarimų sudarymo. Atsakovė tinkamai savo buhalterinėje apskaitoje įformino ginčijamais Trišaliais susitarimais ir Mokėjimo pavedimais įvykusias ūkines operacijas, todėl negali būti atsakinga už tai, kad šias ūkines operacijas netinkamai apskaitė BUAB „Kustodija“ ir ieškovė. O ta aplinkybė, kad ieškovės įsiskolinimas BUAB „Kustodija“ po sandorių sudarymo nesumažėjo, nereiškia atsakovės nesąžiningumo, nes pagal šioje byloje paaiškėjusias aplinkybes BUAB „Kustodija“ kreditorinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje gali būti patikslintas. Be to, ieškovė apie privalomus mokėti ir nesumokėtus mokesčius sužinojo tik 2018 m. sausio 22 d. kuomet Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-28, kuriuo konstatavo, kad ieškovė pažeidė mokesčių įstatymus, todėl jai paskaičiuotos mokestinės nepriemokos, baudos ir delspinigiai. Taigi apie minėtas mokesčių nepriemokas ieškovei, o tuo labiau atsakovei, 2016 m. nebuvo žinoma. Pažymėjo, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog tuo atveju, jei skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015). Todėl ieškovė neįrodė, kad ji ir atsakovė, sudarydamos Trišalius susitarimus buvo nesąžiningos. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepasisakė dėl atsakovės, sudariusios su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, nesąžiningumo, šios aplinkybės neįrodinėjo, iš esmės ieškinį grindė ieškovės veiksmų ekonominiu pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu. Atsakovės atstovas advokato padėjėjas Edgaras Karalius teismo posėdyje palaikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, prašė patikslintą ieškinį atmesti atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytais argumentais.Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, BUAB „Kustodija“ ir UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimų į patikslintą ieškinį bei papildomus paaiškinimus nepateikė, jų atstovai teismo posėdžiuose nedalyvavo, apie teismo posėdžių laiką ir vietą tretieji asmenys buvo informuoti tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Todėl civilinė byla išnagrinėta trečiųjų asmenų atstovams teismo posėdyje nedalyvaujant (CPK 247 str.).

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Šioje byloje nustatyta, kad UAB „Kustodija“ ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė 2011 m. rugsėjo 27 d. faktoringo sutartį Nr. 511049 (toliau – Faktoringo sutartis). Paaiškindamas šios sutarties pagrindines sąlygas, liudytoju apklaustas buvęs UAB „Kustodija“ direktorius V. R. nurodė, jog UAB „Kustodija“ parduodavo prekes ūkininkams ir išrašydavo jiems PVM sąskaitas faktūras. Tuo tarpu UAB „Swedbank lizingas“ pagal faktoringo sutartį apmokėdavo UAB „Kustodija“ 85 procentus išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytos prekių kainos ir įgydavo reikalavimo teisę į ūkininkus. Tačiau ūkininkams laiku neatsiskaičius su UAB „Swedbank lizingas“ pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, UAB „Kustodija“ turėdavo sumokėti prekių kainą UAB „Swedbank lizingas“. 2012 m. rugpjūčio 23 d. UAB „Swedbank lizingas“ (faktorius), UAB „Šimšė“ (pirkėjas) ir UAB „Kustodija“ (pardavėjas) sudarė susitarimą – pranešimą dėl 2011 m. rugsėjo 27 d. faktoringo sutarties Nr. 511049 ir visų kitų faktoriaus ir pardavėjo sudarytų faktoringo sutarčių vykdymo tarp faktoriaus ir pardavėjo ir 2005 m. balandžio 20 d. Standartinių Prekių Pardavimo Lietuvos Respublikoje sąlygų Nr. PRD-050329-PM bei visų tarp pardavėjo ir pirkėjo sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių vykdymo (toliau – Papildomas susitarimas prie faktoringo sutarties) (el. b. medž. 1 t., 114 l.). Šiuo dokumentu šalys susitarė, kad pirkėjas (UAB „Šimšė“) nuo šio dokumento gavimo dienos įsipareigoja mokėti faktoriui (UAB „Swedbank lizingas“) pagal sąskaitas, pardavėjo (UAB „Kustodija“) pateiktas pirkėjui.Šio sprendimo 9. ir 10. punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Kustodija“ ir UAB „Šimšė“ susiklostė CK 6.903 straipsnio 1 dalyje nustatyti faktoringo sutartiniai teisiniai santykiai, kai viena šalis (finansuotojas, šiuo atveju UAB „Swedbank lizingas“) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus (UAB „Kustodija“)) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui (UAB „Šimšė“)), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Be to, byloje nustatyta, kad UAB „Kustodija“ pardavė prekes (3975 l Amalgerol (p/t 25 ltr)) UAB „Šimšė“ ir išrašė 2015 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. KUS_150559 28 858,50 Eur sumai, kurią nurodė apmokėti iki 2016 m. birželio 25 d. (el. b. medž. 1 t. 113 l.). Iš 2016 m. gegužės 19 d. debetinės PVM sąskaitos faktūros serija ŠIM Nr. 0001424 matyti, kad UAB „Šimšė“ grąžino UAB „Kustodija“ 3975 l Amalgerol (p/t 25 ltr) už 28 858,50 Eur (el. b. medž. 1 t. 63, 112 l.). Minėtos prekės pristatymą UAB „Kustodija“ patvirtina 2016 m. rugsėjo 19 d. krovinio važtaraštis ŠIM Nr. 1 ir tos pačios dienos prekių perdavimo – priėmimo aktas (2015 m. gruodžio 28 d. prekių pirkimo – sandėliavimo sutarties (toliau – Pirkimo – pardavimo sutartis) priedas) (el. b. medž. 1 t., 109, 111 l.). Minėtas prekės pirkimo – pardavimo ir grąžinimo aplinkybes patvirtino byloje liudytoju apklaustas A. B. Tokiu būdu, Papildomo susitarimo prie faktoringo sutarties pagrindu UAB „Swedbank lizingas“ iš dalies (85 procentus) apmokėjus UAB „Kustodija“ 2015 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. KUS_150559 (ginčo, kad šią sąskaita UAB „Swedbank lizingas“ apmokėjo, byloje nėra), UAB „Swedbank lizingas“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Šimšė“ 28 858,50 Eur skolą (faktoringo sutartiniai teisiniai santykiai), o kadangi UAB „Šimšė“ grąžino prekes UAB „Kustodija“, tai UAB „Šimšė“ įgijo reikalavimo teisę į UAB „Kustodija“ 28 858,50 Eur skolą (pirkimo – pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai).2015 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartis Nr. 20151204 patvirtina, kad UAB „Kustodija“ nuo 2015 m. gruodžio 4 d. įsipareigojo paskolinti UAB „Danrava“ 1 194 977,00 Eur, o ši iki 2017 m. gruodžio 4 d. įsipareigojo paskolos sumą dalimis sutartyje nustatytais terminais grąžinti UAB „Kustodija“ (toliau – Paskolos sutartis) ( el. b. medž. 1 t. 129-131 l.; 2 t. 92-94 l.). Kaip nurodė teismo posėdyje liudytoju apklaustas buvęs UAB „Danrava“ direktorius A. R., šia sutartimi šalys tik įformino iki jos sudarymo įvykusius sandorius, o būtent UAB „Kustodija“ per kelis kartus dalimis paskolino UAB „Danrava“ iš viso 1 194 977,00 Eur, ką patvirtina ir byloje esantis išrašas iš UAB „Kustodija“ išmokų operacijų (el. b. medž. 1 t., 132-133 l.). Taigi tarp UAB „Danrava“ ir UAB „Kustodija“ atsirado paskolos sutartiniai teisiniai santykiai (CK 6.870 str. – 6.873 str.).UAB „Kustodija“ (skolininkas) ir UAB „Swedbank lizingas“ (kreditorius) 2016 m. gegužės 18 d. sudarė maksimaliosios hipotekos sutartį, kuria užtikrino įsipareigojimų vykdymą pagal Faktoringo sutartį (pagrindinio reikalavimo suma – 376 506,00 Eur), įkeisdama UAB „Danrava“ nuosavybės teise priklausančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), pastatų vertė šalių susitarimu – 183 000,00 Eur (toliau – Hipotekos sutartis) (el. b. medž. 1 t., 40-62, 66-69 l.; el. b. medž. 2 t. 73-86 l.). Anot liudytojų A. R. ir V. R., minėta Hipotekos sutartimi UAB „Danrava“ iš esmės užtikrino dalies Paskolos sumos grąžinimą UAB „Kustodija“. Iš 1 Susitarimo matyti, kad UAB „Kustodija“, UAB „Danrava“ ir UAB „Šimšė“ susitarė atlikti tarpusavio atsiskaitymus 5000,00 Eur sumai, o būtent kadangi UAB „Kustodija“ skolinga UAB „Šimšė“ už parduotas prekes, o UAB „Danrava“ skolinga UAB „Kustodija“, susitarimo šalys susitarė, kad UAB „Danrava“ bankiniu pavedimu sumoka UAB „Šimšė“ 5000,00 Eur, tuo UAB „Danrava“ įsiskolinimas UAB „Kustodija“ sumažėja 5000,00 Eur ir UAB „Kustodija“ įsiskolinimas UAB „Šimšė“ sumažėja 5000,00 Eur (el. b. medž. 1 t., 106 l.).UAB „Danrava“ 2016 m. rugsėjo 1 d. – 2016 m. rugsėjo 30 d. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. UAB „Danrava“ sumokėjo UAB „Šimšė“ 5000,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „dalinis apmokėjimas už Kustodija ŠIM0001424“ (taip pat - 1 Mokėjimo pavedimas), o atsakovės pateiktas išrašas iš banko sąskaitos patvirtina, kad tą pačią dieną minėtas mokėjimas buvo įskaitytas į atsakovės banko sąskaitą ir tokia pat suma tą pačią dieną pervesta UAB „Swedbank lizingas“ (el. b. medž. 1 t., 70-77, 110 l.). Be to, atsakovės pateiktas 2 Susitarimas patvirtina, kad UAB „Kustodija“, UAB „Danrava“ ir UAB „Šimšė“ susitarė atlikti tarpusavio atsiskaitymus 23 858,50 Eur sumai, o būtent kadangi UAB „Kustodija“ skolinga UAB „Šimšė“ už parduotas prekes, o UAB „Danrava“ skolinga UAB „Kustodija“, susitarimo šalys susitarė, kad UAB „Danrava“ bankiniu pavedimu sumoka UAB „Šimšė“ 23 858,50 Eur, tuo UAB „Danrava“ įsiskolinimas UAB „Kustodija“ sumažėja 23 858,50 Eur ir UAB „Kustodija“ įsiskolinimas UAB „Šimšė“ sumažėja 23 858,50 Eur (el. b. medž. 1 t., 108 l.).UAB „Danrava“ 2016 m. rugsėjo 1 d. – 2016 m. rugsėjo 30 d. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. UAB „Danrava“ sumokėjo UAB „Šimšė“ 23 858,50 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Apmokėta sąskaita už Kustodija ŠIM Nr. 0001424“ (taip pat - 2 Mokėjimo pavedimas) (el. b. medž. 1 t., 64-65 l.), o UAB „Šimšė“ banko sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 21 d. iki 2016 m. rugsėjo 25 d. patvirtina, kad UAB „Danrava“ sumokėta 23 858,50 Eur suma buvo įskaityta į UAB „Šimšė“ banko sąskaitą, o 2016 m. rugsėjo 22 d. minėta suma pervesta UAB „Swedbank lizingas“ (el. b. medž. 1 t., 107 l). Kaip matyti iš liudytojų V. R. ir A. R. parodymų, duotų teismo posėdyje, Trišaliais susitarimais ir jų pagrindu atliktais Mokėjimo pavedimais buvo siekiama, kad pasibaigtų UAB „Šimšė“ prievolė UAB „Swedbank lizingas“ (taip pat ir sumažėtų UAB „Kustodija“ prievolės dydis UAB „Swedbank lizingas“) pagal Faktoringo sutartį bei atitinkamai UAB „Šimšė“ įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ dydžiu sumažėtų UAB „Danrava“ įsiskolinimas UAB „Kustodija“ pagal Paskolos sutartį. Minėtas atsiskaitymų modelis pasirinktas dėl to, kad tuo metu UAB „Kustodija“ finansinė būklė buvo bloga, buvo areštuotos banko sąskaitos, tačiau UAB „Danrava“ finansinė būklė buvo gera, ji galėjo atsiskaityti su kreditoriais, mokėjo privalomus mokėti mokesčius. Tokią trišalę atsiskaitymo schemą, kai UAB „Danrava“ apmoka UAB „Kustodija“ įsiskolinimus tretiesiems asmenims, tokiu būdu mažinant UAB „Danrava“ skolą pagal Paskolos sutartį UAB „Kustodija“, šalys taikė nuo 2016 m. vasario – kovo mėnesio, ką patvirtina ir byloje esantys išrašai iš UAB „Danrava“ banko sąskaitų (el. b. medž. 1 t., 65, 70-77 l., 2 t., 100-131 l.). Be to, anot liudytojo A. B. trišalė atsiskaitymo tarp įmonių sistema yra įprasta verslo praktika, todėl UAB „Šimšė“ atstovams pasiūlymas sudaryti trišalius susitarimus bei atitinkamai susidengti skolas nesukėlė jokių įtarimų dėl UAB „Kustodija“ ir UAB „Danrava“ nemokumo, UAB „Šimšė“ nebuvo žinomi tarpusavio susitarimai tarp UAB „Danrava“ ir UAB „Kustodija“.Tarp šalių kilo ginčas dėl Trišalių susitarimų ir Mokėjimo pavedimų kvalifikavimo. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017, 13 punktas; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; kt.). Taikant šias taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-248/2017, 28 punktas; kt.). Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (CK 6.193 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).Kaip matyti iš šio sprendimo 14.-17. punktų, Mokėjimo pavedimai buvo atlikti Trišalių susitarimų pagrindu. Todėl toliau šiame sprendime minėti sandoriai analizuojami neatsiejamai, kaip vienas kito tąsa ir pasekmė. Tiek iš Trišalių susitarimų, tiek ir iš Mokėjimo pavedimuose nurodytos mokėjimo paskirties (kad mokama už UAB „Kustodija“), bei liudytojų parodymų matyti, kad ginčijamais Trišaliais susitarimais šalys siekė susidengti įsiskolinimus, tačiau ne pakeisti pačią prievolę, sutarties dalyką ar šalį, taip pat siekė užskaityti esamus vienarūšius tarpusavio įsiskolinimus, o būtent UAB „Danrava“ (naujasis skolininkas) sumokėjo 28 858,50 Eur UAB „Šimšė“ (kreditoriui), ir tuo pasibaigė UAB „Kustodija“ prievolė sumokėti tą pačią sumą UAB „Šimšė“ pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat UAB „Kustodija“ įskaitė UAB „Danrava“ 28 858,50 Eur mokėjimą, laikydama, kad UAB „Danrava“ iš dalies atsiskaitė pagal Paskolos sutartį. Pagal nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad Trišaliai susitarimai ir jų pagrindu atlikti Mokėjimo pavedimai turi įskaitymo (CK 6.130 str.) ir novacijos (CK 6.141 str.) arba skolos perkėlimo požymių, tačiau savo esme, turiniu, šalių tarpusavio teisių ir pareigų visuma, šalių ketinimais Trišaliai susitarimai buvo susitarimai (sutartys) dėl tarpusavio piniginių prievolių įvykdymo. Pažymėtina, kad pagal CK 6.44 straipsnio 1 dalį prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba jo atstovui, taip pat kreditoriaus paskirtam asmeniui arba asmeniui, kuris įstatymų ar teismo yra įpareigotas priimti prievolės įvykdymą, taigi teisės normos nedraudžia šalims susitarti ir sudaryti sutartis dėl tarpusavio prievolių įvykdymo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-427-915/2017 ir kt.).Sudaryti Trišaliai susitarimai yra daugiašaliai sandoriai, jų šalims nekilo priešpriešinės teisės ir pareigos, buvo siekiama tarpusavyje atsiskaityti, tačiau kitos prievolės pagal šalis siejusias dvišales sutartis (Pirkimo – pardavimo ar Paskolos sutartį) nebuvo perleistos, o UAB „Šimšė“ kitų teisių, nei teisės į 28 858,50 Eur skolos apmokėjimą neįgijo, todėl vertintina, kad sandoriai buvo neatlygintiniai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad privatus juridinis asmuo, nepažeisdamas savo teisnumo ir kreditorių teisėtų interesų, gali sudaryti neatlygintinius turto perleidimo sandorius arba dengti įsiskolinimą už trečiuosius asmenis. Netgi jei privataus juridinio asmens tikslas yra siekti pelno, neatlygintinas sandoris taip pat ne visada prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016). Pažymėtina, kad ieškovė teigia, jog realiai Trišalių susitarimų pagrindu įvykęs UAB „Danrava“ įsiskolinimo įskaitymas neįvyko, tai neatsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose, taip pat BUAB „Kustodija“ bankroto administratorius pareiškė kreditorinį reikalavimą, kuris nėra sumažintas atsižvelgiant į įvykusį įskaitymą. Tačiau iš 2017 m. liepos 11 d. BUAB „Kustodija“ debitorių sąrašo matyti, kad UAB „Danrava“ 2017 m. liepos 11 d. laiku buvo grąžinusi 65078,09 Eur paskolos sumos, 1 100 247,10 Eur paskolos dalį vėlavo grąžinti daugiau kaip 90 dienų (el. b. medž. 1 t., 134-136 l.), o liudytojais apklausti V. R. ir A. R. nurodė, kad įmonių buhalterinė apskaita buvo vykdoma tinkamai ir visi skolų sudengimai joje atsispindi. Duomenų, kad UAB „Danrava“ ar UAB „Kustodija“ buhalterinė apskaita būtų vedama aplaidžiai ar apgaulingai (nepateiktas įsiteisėjęs nuosprendis), byloje nėra. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijami Mokėjimo pavedimai nebuvo įskaityti.Šiaulių apygardos teismas 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-696-368/2017 atsisakė kelti bankroto bylą UAB „Danrava“, nes įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės jos finansinio turto vertės (el. b. medž. 2 t. 166-167 l.). Kaip teismo posėdyje paaiškino liudytojas A. R., UAB „Danrava“ tik 2017 m. rugsėjį nebuvo pajėgi toliau vykdyti veiklos ir atsiskaityti su kreditoriais, todėl jis ir kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-989-357/2017 iškėlė bankroto bylą UAB „Danrava“, o jos bankroto administratoriumi paskyrė Nerijų Činčiką (el. b. medž. 1 t. 9-10, 39, 41-48 l.). Teismas nustatė, kad UAB „Danrava“ 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonės turtas sudarė 1 409130 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 2 095335 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 26 d. nutartimi patvirtinti įmonės 2 131 201,67 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai (el. b. medž. 1 t. 148-149 l.), o būtent patvirtinti šie kreditoriniai reikalavimai: UAB „Swedbank lizingas“ 217 509,37 Eur, Šiaulių miesto savivaldybės – 1 390,50 Eur, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos – 1 295,32 Eur, VSDFV Šiaulių skyriaus – 1 218,81 Eur, VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ – 81,75 Eur, BUAB „Kustodija“ – 1 284 282,35 Eur, Generica Europa Limited – 539 837,11 Eur, UAB „Debitum fori“ – 46 814,90 Eur, ŽŪB „Agrozona“ – 37 393,60 Eur, UAB „Algrada“ – 1 218,77 Eur, UAB „TELE2“ – 134,69 Eur, VĮ „Regitra“ – 24,50 Eur (el. b. medž. 1 t. 128-147, 152-168 l.; 2 t. 10-26, 91-99 l.). Šiaulių apygardos teismo 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi patvirtinti kreditorių A. R. (el. b. medž. 2 t. 31-32 l.) 4 788,44 Eur ir R. R. (el. b. medž. 2 t. 35 l.) 3 587,88 Eur kreditoriniai reikalavimai (el. b. medž. 2 t. 184-185, 186-187 l.). Tačiau įmonė turi ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo patvirtinti arba nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kad jų reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje (el. b. medž. 1 t. 150, 151; 2 t. 9, 33, 34, 36-44, 142-144, 146-153, 184-185 l.). Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2018 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-28, kuriuo nustatė, kad į UAB „Danrava“ buhalterinę apskaitą keletą kartų 2008-2009 m. nebuvo įrašytas ir nebuvo apskaitytas darbo užmokestis, 2011-2012 m. 27 kartus neišrašytos PVM sąskaitos faktūros, 2011-2013 m. netinkamai apskaitė duomenis apie sunaudotą kurą, todėl mokesčių administratorius paskaičiavo nesumokėtus į valstybės biudžetą mokesčius, baudas ir delspinigius (el. b. medž. 1 t. 137-145 l.). Iš išrašo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos interneto puslapio matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 17 d. civilinėje byloje Nr. B2-4036-781/2017 iškėlė bankroto bylą UAB „Kustodija“ (el. b. medž. 1 t. 39 l.). Ieškovė grįsdama ieškinį nurodė Šiaulių apygardos teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-59-856/2018, tačiau teismas nagrinėdamas šią civilinę bylą nurodyta teismų praktika nesivadovauja, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, o būtent civilinėje byloje Nr. e2A-59-856/2018 buvo ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudaryta skolininkei esant faktiškai nemokiai, taip pat buvo vadovautasi prejudiciniu faktu, kad skolininkės bankrotas buvo tyčinis. Šioje byloje ieškovė ginčija sandorius actio Pauliana pagrindu bei prašo pripažinti juos niekiniais CK 1.80 straipsnyje nustatytu pagrindu. Tokioje situacijoje pirmiausia būtina nustatyti, ar ginčijami sandoriai nėra niekiniai, nes sandorius pripažinus niekiniais, nelieka teisinio pagrindo ir poreikio juos ginčyti actio Pauliana pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-166-381/2017, 72 punktą).

Dėl sandorių pripažinimo niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.Nagrinėjamu atveju ieškovė nurodė, kad atlikus 1 Mokėjimo pavedimą bei 2 Mokėjimo pavedimą bei sudarius 1 Susitarimą ir 2 Susitarimą, buvo pažeistos CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatos, nustatančios atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Pagal CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnio 2 dalis). Nurodytos teisės normos yra imperatyvios, nes CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje kategoriškai nurodoma, kokia eilės tvarka skolininkas privalo atlikti atsiskaitymus, kai jis neturi lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, normų imperatyvumas atsispindi lingvistiškai (skolininkas „privalo“), jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai ar nuo jo nukrypti, šiomis teisės normomis siekiama apsaugoti skolininko kreditorių (atsižvelgiant į jų statusą, prievolių kreditoriams pobūdį ir kitus požymius) teises ir tiesėtus interesus skolininkui tapus nemokiam. Taigi, byloje teismas privalo išsiaiškinti, ar ieškiniu ginčijami sandoriai (veiksmai) atitinka imperatyviąsias įstatymo normas, įtvirtintas CK 6.930¹ straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Dėl mokėjimų eiliškumo kreditoriams pažeidimo

Kaip minėta šio sprendimo 31. punkte, CK 6.930¹ straipsnis nustato skolininko atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais su kreditoriais eiliškumą. Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant aptartai pirmajai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 23-24 punktai).Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditorių teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, pažymėta, kad kol skolininkui neiškelta bankroto byla, įstatyme nenustatyta bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika, nes kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių. Pavyzdžiui, kiti kreditoriai gali būti suinteresuoti įsigyti tą patį turtą (daiktus, lėšas ar kt.) ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Jeigu, be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokus skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas daryti išvadą, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013). Taigi, kasacinio teismo praktika, aiškinanti skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais, tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Murena“ v. UAB „Drustila“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. BUAB „Domus Rex“, bylos Nr. 3K-3-513/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad, esant ginčui dėl tokių sandorių, svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012; 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015).Ieškovė nurodė, jog ginčijami Trišaliai susitarimai ir Mokėjimo pavedimai pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises, nes ieškovė tuo metu buvo nemoki, atsiskaičius su atsakove, buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais eilė. Įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Įmonės nemokumas rodo, kad pradelsti įsipareigojimai viršija galimybes juos įvykdyti. Ši juridinio asmens būklė reiškia, kad gebėjimas tinkamai vykdyti įsipareigojimus objektyviai prarastas, todėl tokios padėties susidarymo rizikas tenka paskirstyti įmonės kreditoriams. Bankroto bylos iškėlimas pagrindiniam skolininkui yra jo faktinį nemokumą formaliai konstatuojantis juridinis faktas. Šiuo juridiškai reikšmingu faktu oficialiai patvirtinama, kad prisiimti įsipareigojimai viršija galimybes juos įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2013).Kaip nustatyta šioje byloje, UAB „Danrava“ bankroto byla iškelta Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi. Teismas šioje nutartyje nekonstatavo įmonės nemokumo būsenos 2016 m. rugsėjo 12 d. ar 2016 m. rugsėjo 21 d. Ieškovės pateikti į bylą įmonės finansiniai dokumentai (jų suvestinės) – balansas, pelno (nuostolių) ataskaitos – atspindi įmonės finansinę būklę, buvusią atitinkamai 2016 m. gruodžio 31 d. (el. b. medž. 2 t., 89, 90 l.) ir 2017 m. kovo 31 d. (el. b. medž. 1 t. 11, 79 l.). Pastebėtina, kad analizuojant finansines ataskaitas, pateiktas už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31, matyti, kad už praėjusį ataskaitinį laikotarpį (2015 m.) UAB „Danrava“ turėjo iš viso 2 468 971 Eur turto ir 50 717 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir kitų trumpalaikių įsipareigojimų bei 179 020 Eur nuostolių (el. b. medž. 2 t., 89-90 l.), ir šie rodikliai 2016 m. gruodžio 31 d. pasikeitė, o būtent turto įmonė iš viso turėjo 517 100 Eur (4 kartus mažiau nei 2015 m. pabaigoje), per vienerius metus mokėtinų sumų – 2 095 335 (41 kartą daugiau nei 2015 m. pabaigoje), o nuostolių – 804 912 (4 kartus daugiau nei 2015 m. pabaigoje). Taigi įmonės finansinė būklė per vienerius metus iš esmės pablogėjo, tačiau ieškovė nepateikė pakankamai rašytinių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kuriuo konkrečiu laikotarpiu (mėnesiu) įvyko šis esminis įmonės finansinės būklės pablogėjimas. Kaip matyti iš liudytojų A. R. ir V. R. parodymų, duotų teismo posėdyje, taip pat iš byloje esančių UAB „Danrava“ banko sąskaitų išrašų (el. b. medž. 1 t., 64-65, 70-77 l.), ieškovė 2016 m. rugsėjo mėnesį atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, mokėjo atlyginimus darbuotojams, mokėjo mokesčius valstybei, buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir su jais atsiskaitinėjo. Į ieškovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. iš viso įskaityta 13 856,06 Eur piniginių lėšų, o 2016 m. rugsėjo 21 d. - 49 381,66 Eur piniginių lėšų, tuo tarpu į banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. įskaityta iš viso 82 454,65 Eur piniginių lėšų, o iki 2016 m. rugsėjo 21 d. – 107 609,06 Eur, taigi iki 2016 m. rugsėjo 12 d. į ieškovės banko sąskaitas įskaityta 96 310,71 Eur piniginių lėšų, o iki 2016 m. rugsėjo 21 d. įskaityta iš viso – 156 990,72 Eur. Duomenų, kiek atitinkamais laikotarpiais buvo grynųjų pinigų ieškovės kasoje ar kito turto – byloje nėra. Iš kitų įrodymų, esančių byloje matyti, kad ieškovei 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas, esantis Panevėžio g. 79, Šiauliuose, kurio vertė pagal Hipotekos sutartį 183 000,00 Eur. Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad atitinkamai 2016 m. rugsėjo 12 d. ieškovė turėjo turto, kurio vertė ne mažesnė nei 279 310,71 Eur (183 000,00 Eur +96 310,71 Eur), o 2016 m. rugsėjo 21 d. ieškovė turėjo turto, kurio vertė ne mažesnė nei 339 990,72 Eur (183 000,00 Eur +156 990,72 Eur). Ieškovė patikslintame ieškinyje ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad ji buvo skolinga šiems kreditoriams: Generica Europa Limited 106 709,75 Eur (apmokėjimo terminas baigėsi 2016 m. rugpjūčio mėnesį), R. D. 579 240,04 Eur (apmokėjimo terminas baigėsi 2015 m. spalio 12 d.), R. B. 579 240,04 Eur (apmokėjimo terminas baigėsi 2015 m. spalio 12 d.), UAB „Swedbank lizingas“ (anot ieškovės, 2016 m. gegužės mėnesį ieškovė turėjo hipotekinį įsipareigojimą šiam juridiniam asmeniui), taip pat pagal 2018 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčio inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo turėjo įsiskolinimus valstybės biudžetui, o būtent 4079,20 Eur Gyventojų pajamų mokesčio, 6207,68 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 1024,48 Eur Privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 6,19 Eur įmokų į Garantinį fondą ir 12656,97 Eur Pridėtinės vertės mokesčio, kurie turėjo būti sumokėti per 2008 m. – 2013 m. kovo mėnesį, 2014, 2015, 2016 m. buvo skolinga 11 542,88 Eur darbuotojams, 2016 m. ieškovė buvo skolinga 11 433,77 Eur UAB Inovacinei firmai „MKDS“, nes ieškovė nesumokėjo minėtai įmonei už pirmenybės teisę atpirkti UAB „ALETOVIS“ akcijų. Iš išvadintų kreditorių, vienintelis kreditorius – valstybė – turi pirmenybę prieš kitus kreditorius atsiskaitant pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatytą eilę, t. y., valstybei mokėtini mokesčiai trečiąja eile, o tuo tarpu kitų kreditorių reikalavimai tenkintini penktąja eile. Tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovė, minėti valstybei nesumokėti mokesčiai buvo paskaičiuoti tik 2018 m. sausio 22 d., taigi prieš sudarant Trišalius susitarimus bei atliekant ginčijamus Mokėjimo pavedimus nebuvo žinoma apie pradelstus sumokėti valstybei mokesčius. Tai reiškia, kad Trišalių susitarimų sudarymo metu ir ginčijamų Mokėjimo pavedimų atlikimo metu ieškovei nebuvo kilusi prievolė mokėti mokestinės nepriemokos. Pačiame sprendime nurodoma, kad aktas surašytas atlikus „pakartotinį mokestinį patikrinimą“. Taigi, ieškovė jau vieną kartą buvo tikrinta dėl mokėtinų mokesčių ir tuo metu mokesčių administratorius patvirtino, kad mokestinių nepriemokų nėra. Tai yra dar viena priežastis, kad ieškovė ginčijamų Mokėjimo pavedimų atlikimo metu turėjo objektyvų pagrindą manyti, jog nebuvo pažeidžiama mokėjimų eilė pagal CK 6.930¹ straipsnį nustatantį įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus. Be to, ieškovės pridėtame 2017 m. kovo 31 d. kreditorių sąraše (el. b. medž. 1 t., 78 l.) nurodoma, kad mokėtina suma SoDrai 2017 m. kovo 31 d. yra 473,17 Eur, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos kreditorių sąraše nėra. Sąraše nurodoma, kad visos mokėtinos sumos visiems kreditoriams sudarė 2 227 575,50 Eur. Šis dokumentas įrodo, kad ieškovė iš esmės įmokas į valstybės biudžetą mokėjo laiku, kadangi 2017 m. kovo 31 d. kreditorių sąraše matyti tik 473,17 Eur suma, kuri atitinka vieno einamojo mėnesio įmoką ir kuri sudarė tik 0,02 proc. (473,17/2227575,50) visų sąraše nurodomų kreditorinių reikalavimų, duomenų, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. ar 2016 m. rugsėjo 21 d. buvo susidaręs įsiskolinimas valstybei - nėra. Todėl atmestinas ieškovės teiginys, jog sudarant ginčijamus trišalius susitarimus ir atlikus mokėjimo nurodymus, buvo pažeisti pirmesnės eilės kreditoriaus (valstybės) interesai. Todėl likusių kreditorių reikalavimus būtina vertinti kalendorinio eiliškumo tvarka. Liudytoju apklaustas buvęs UAB „Danrava“ direktorius A. R. teismo posėdyje nurodė, jog R. D. ir R. B. skolino UAB „Danrava“ apyvartinėms lėšoms padidinti, tačiau nepatvirtino, jog minėti kreditoriai turi reikalavimo teisę į UAB „Danrava“, byloje nėra pridėtos paskolos sutartys, reikalavimo teisių į ieškovę perleidimo UAB „Žvalguva“ sutartys, o UAB „Žvalguva“ ieškovei išrašyta 2017 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita faktūra serija RŽM Nr. 0001419 dėl 12391,03 Eur palūkanų, paskaičiuotų nuo 2017 m. sausio 1 d. sumokėjimo pagal sutartį KR 15-08/1 ir 2016 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija RŽM Nr. 0001322 dėl 111968,82Eur palūkanų pagal sutartį KR 15-08/1 (el. b. medž. 2 t., 141, 143-144 l.) nepatvirtina, jog palūkanos paskaičiuotos būtent pagal paskolos sutartis su kreditoriais R. D. ir R. B. ir reikalavimo teisių perleidimo UAB „Žvalguva“ sutartis. Paminėtina, kad R. D., R. B. ar UAB „Žvalguva“ nėra įtraukti į BUAB „Danrava“ kreditorių sąrašą, jų kreditoriniai reikalavimai nėra patvirtinti UAB „Danrava“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo (el. b. medž. 1 t., 148-149 l.). Dėl šių priežasčių R. D. ir R. B. pašalintini iš aukščiau minėtų kreditorių sąrašo.Kaip nustatyta šioje byloje, 2016 m. gegužės 18 d. UAB „Kustodija“ (skolininkas), UAB „Swedbank lizingas“ (kreditorius) ir UAB „Danrava“ (įkaito davėjas) sudarė Hipotekos sutartį, kuria buvo įkeistas UAB „Danrava“ priklausantis nekilnojamasis turtas (el. b. medž. 1 t., 66-69 l.). Pagal šią sutartį UAB „Kustodija“ įsipareigojo savo 376 506,00 Eur prievolę UAB „Swedbank lizingas“, kylančią iš Faktoringo sutarties, įvykdyti 2016 m. spalio 8 d. Pažymėtina, jog hipoteka yra papildoma prievolė, kuri priklauso nuo pagrindinės prievolės, t. y., tik tuo atveju, jei nėra vykdoma pagrindinė prievolė, hipotekos kreditorius gali kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo ir pradedamas priverstinis išieškojimas iš hipoteka įkeisto daikto (CK 4.192 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Hipotekos sutartis buvo vykdoma, o būtent UAB „Šimšė“ papildomo susitarimo prie faktoringo sutarties pagrindu vykdė mokėjimus UAB „Swedbank lizingas“ (el. b. medž. 1 t. 107, 110 l.), taigi tokiu būdu buvo mažinamas UAB „Kustodija“ įsiskolinimas UAB „Swedbank lizingas“ pagal Faktoringo sutartį, be to, UAB „Danrava“ 2016 m. rugsėjo 15 d. atliko keturis mokėjimus (1736,30 Eur, 1914,02 Eur, 2438,89 Eur, 1546,46 Eur) UAB „Swedbank lizingas“ už UAB „Kustodija“ (el. b. medž. 1 t., 75 l.), UAB „Swedbank lizingas“ BUAB „Danrava“ bankroto administratoriui pateikė kreditorinį reikalavimą (el. b. medž. 1 t. 146 l.) ne dėl visos sutartine hipoteka užtikrintos sumos išieškojimo, bet dėl dalies sumos (217 509,37 Eur). Byloje nėra duomenų, kad buvo pradėtas priverstinis išieškojimas iš įkeisto UAB „Danrava“ turto. Taigi tiek 2016 m. gegužės 18 d. sudarius Hipotekos sutartį, tiek ir vėliau sudarius Trišalius susitarimus bei atlikus Mokėjimo pavedimus, nebuvo žinoma, kad UAB „Kustodija“ neįvykdys savo įsipareigojimų UAB „Swedbank lizingas“ ir kad UAB „Swedbank lizingas“ turi galiojančią reikalavimo teisę į UAB „Danrava“ nuosavybės teise priklausantį turtą. Todėl UAB „Swedbank lizingas“ šalintinas iš aukščiau nurodytos kreditorių eilės. Ieškovė nurodė, kad ji 2016 m. buvo skolinga 11 433,77 Eur UAB inovacinei firmai „MKDS“. Iš byloje esančios 2016 m. gegužės 5 d. mainų sutarties (el. b. medž. 2 t., 37-44 l.) matyti, kad šia sutartimi UAB „Danrava“ (Šalis 1), IT Inter Tecno Consult Ltd (Šalis 2) ir UAB inovacinė firma „MKDS“ (Šalis 3) susitarė, jog Šalis 1 turi teisę ne vėliau kaip per 2 metus nuo šios sutarties pasirašymo išpirkti UAB „ALETOVIS“ akcijas iš Šalies 3 (sutarties 3.1. p.), tačiau ši išpirkimo teisė pasibaigia, jei Šalis 1 daugiau kaip 30 kalendorinių dienų praleidžia sumokėti išpirkimo mokestį Šaliai 3 (sutarties 3.4. p.). Išpirkimo mokestis yra mokamas kas mėnesį pagal Šalies 3 pateikiamas sąskaitas faktūras per 10 kalendorinių dienų nuo sąskaitų gavimo dienos (sutarties 4.2. p.). Pažymėtina, kad nors ieškovė pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios galimai turėjo būti apmokėtos (el. b. medž. 2 t., 146-153 l.), tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pagal minėtą sutartį vyko bent koks atsiskaitymas, UAB inovacinė firma „MKDS“ nėra įtraukta į kreditorių sąrašą ir Šiaulių apygardos teismas nėra patvirtinęs šio juridinio asmens kreditorinio reikalavimo (el. b. medž. 1 t. 148-149 l.), o liudytojas A. R. teismo posėdyje nurodė, jog UAB inovacinė firma „MKDS“ investavo į UAB „Danrava“ 2000 m. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė, sudarydama Trišalius susitarimus ir atlikdama ginčijamus Mokėjimo pavedimus, pažeidė UAB inovacinės firmos „MKDS“ teises ar teisėtus interesus atsiskaitydama su kitais kreditoriais.Dėl 11 542,88 Eur UAB „Danrava“ įsiskolinimo darbuotojams pažymėtina, kad toks įsiskolinimas yra užfiksuotas 2017 m. rugsėjo 25 d. kreditorių sąraše (el. b. medž. 2 t., 30 l.). 2017 m. kovo 31 d. kreditorių sąraše (el. b. medž. 1 t., 78 l.) tą dieną (2017 m. kovo 31 d.) UAB „Danrava buvo paskaičiavusi 18 254,37 Eur mokėtino (deponuoto) darbo užmokesčio. Byloje esančiuose A. R., A. R., V. R. ir R. R. kreditoriniuose reikalavimuose nenurodytas UAB „Danrava“ neatsiskaitymo su fiziniu asmeniu terminas ir reikalavimo teisės pagrindas (el. b. medž. 2 t., 31-35 l.), Šiaulių apygardos teismas 2018 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-573-357/2018 įtraukė į BUAB „Danrava“ kreditorių sąrašą A. R. su 4788,44 Eur kreditoriniu reikalavimu ir R. R. su 3587,88 Eur kreditoriniu reikalavimu, nurodydamas, kad šie reikalavimai yra kilę iš darbo teisinių santykių, tačiau nenurodydamas neatsiskaitymo su kreditorėmis laikotarpių (el. b. medž. 2 t., 176-187 l.). Iš pateiktų išrašų iš banko sąskaitų matyti, kad 2016 m. rugsėjo 1 d. – 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „Danrava“ mokėjo atlyginimus savo darbuotojams. Dar daugiau, ieškovė pateikė UAB „Danrava“ įsiskolinimo darbuotojams už 2016 m. išklotinę (el. b. medž. 2 t., 184-185 l.), iš kurios matyti, kad per visus 2016 m. atlyginimai darbuotojams, nors iš dalies buvo mokami, 2016 m. rugsėjį įmonė buvo skolinga 1956,00 Eur A. R. ir 1441,80 Eur R. R., bent daliniai mokėjimai šiems darbuotojams buvo atliekami 2016 m. spalį, lapkritį ir gruodį. Taigi byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad sudarant Trišalius susitarimus ar atliekant ginčijamus Mokėjimo pavedimus UAB „Danrava“ darbuotojai turėjo galiojančią reikalavimo teisę į 11 542,88 Eur atlyginimą (CPK 178 str.), įsiskolinimas darbuotojams buvo žymiai mažesnis, atlyginimai darbuotojams buvo nuolat bent iš dalies mokami, o 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 21 d. ieškovė turėjo pakankamai turto atsiskaityti su savo darbuotojais. Dėl šios priežasties, atmestini ieškovės argumentai, kad sudarant ginčijamus Trišalius susitarimus ir atliekant Mokėjimo nurodymus buvo pažeistos UAB „Danrava“ darbuotojų teisės.Pasisakant dėl 106 709,75 Eur įsiskolinimo Generica Europa Limited, pažymėtina, kad UAB „Danrava“ derėjosi su Generica Europa Limited dėl papildomo termino prievolei įvykdyti, o būtent siūlė įsiskolinimą grąžinti dalimis pirmąją įmoką sumokant 2016 m. lapkričio 28 d., o paskutiniąją - 2016 m. gruodžio 21 d. (el. b. medž. 2 t., 24-25 l.). Kaip matyti iš Generica Europa Limited ieškinio Šiaulių apygardos teismui dėl bankroto bylos UAB „Danrava“ iškėlimo, UAB „Danrava“ buvo nustatytas papildomas terminas prievolei įvykdyti ir skolininkas dalį įsiskolinimo padengė (el. b. medž. 2 t., 27-29 l.). Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir liudytojas A. R. Be to, kaip nustatyta šioje byloje 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 21 d. ieškovė turėjo pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriumi Generica Europa Limited.Įvertinus tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „Danrava“ mokėjo atlyginimus darbuotojams, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, mokėjo privalomus mokėti mokesčius (anot liudytojo A. R., atlyginimai darbuotojams, mokesčiai ir proporcingai skolos kreditoriams buvo mokami iki 2017 m. rugsėjo mėnesio) ir turėjo pakankamai turto atsiskaityti su ieškovės patikslintame ieškinyje ir papildomuose paaiškinimuose nurodytais kreditoriais, kurių prievolių įvykdymo terminai buvo suėję, taip pat įvertinus UAB „Danrava“ įsiskolinimo UAB „Kustodija“ pagal Paskolos sutartį dydį (1 194 977,00 Eur), kad ginčijamais Mokėjimo pavedimais ir Trišaliais susitarimais buvo siekiama sumažinti įsiskolinimo UAB „Kustodija“ dydį, kad dalinis paskolos sumos (28 858,50 Eur) grąžinimas palyginti su visa paskolos suma nebuvo žymus bei nebuvo pagrindinė UAB „Danrava“ nemokumo priežastis, bei kad tarp UAB „Danrava“ ir UAB „Kustodija“ buvo susiklostę tokio pobūdžio verslo santykiai, kad UAB „Danrava“ apmokėdavo UAB „Kustodija“ įsiskolinimus tretiesiems asmenims, sudarant trišalius susitarimus dėl tarpusavio atsiskaitymo (el. b. medž. 2 t. 100-124, 125-131 l.), kad ieškovė Hipotekos sutartimi, kuria buvo užtikrintas 376 506,00 Eur reikalavimo iki 2016 m. spalio 8 d. įvykdymas pagal Faktoringo sutartį, UAB „Kustodija“ naudai buvo įkeitusi nekilnojamąjį turtą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamais Mokėjimo pavedimais ir Trišaliais susitarimais iš esmės buvo pažeisti kitų kreditorių teisėti interesai, ginčijami Mokėjimo pavedimai ir Trišaliai susitarimai buvo pagrįsti verslo logika ir įmonių tarpusavio atsiskaitymų praktika, jais buvo sąžiningai siekiama bent iš dalies atsiskaityti su didžiausiu UAB „Danrava“ kreditoriumi UAB „Kustodija“ bei nepažeisti kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų. Taigi nurodytos aplinkybės ir byloje ištirti įrodymai nepatvirtina, jog, UAB „Danrava“, atsakovei ir UAB „Kustodija“ sudarius ginčijamus Trišalius susitarimus ir vėliau jų pagrindu ieškovei atlikus ginčijamus Mokėjimo pavedimus, būtų pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta kreditorių eilė, todėl patikslintas ieškinys šioje dalyje atmestinas (CPK 178, 185, 270 str.).

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Jeigu visi bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai atsirado vėliau, nei buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tai nesat vienos iš būtinųjų sąlygų actio Pauliana negalėtų būti taikomas. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta) nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Vien to fakto, kad kuris nors kreditorius sandorio sudarymo metu turėjo reikalavimą ir to paties kreditoriaus reikalavimai patvirtinti bankroto byloje, dar nepatvirtina nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimo, nes tai gali būti skirtingi reikalavimai. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).Nagrinėjamos bylos atveju dėl pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos ieškovė nurodo, kad BUAB „Danrava“ yra bankrutavusi įmonė, todėl jos bankroto administratorius, ginantis tiek pačios įmonės, tiek visų jos kreditorių teises, turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Tačiau kaip ir buvo minėta aukščiau – vien teisinio statuso buvimas (bankrutuojančios (-avusios) įmonės bankroto administratorius) yra nepakankamas galiojančiai reikalavimo teisei įrodyti. Šioje byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2018 m. sausio 26 d. (el. b. medž. 1 t. 148-149 l.) ir 2018 m. balandžio 17 d. nutartimis (el. b. medž. 2 t., 186-187 l.) patvirtinto BUAB „Danrava“ kreditorių kreditorinius reikalavimus. Iš ieškovės nurodytų kreditorių, kurių teisės galimai yra pažeistos Mokėjimo pavedimais ir Trišaliais susitarimais, yra patvirtinti UAB „Swedbank lizingas“ (217 509,37 Eur kreditorinis reikalavimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (1295,32 Eur kreditorinis reikalavimas), VSDFV Šiaulių skyriaus (1218,81 Eur kreditorinis reikalavimas), BUAB „Kustodija“ (1284282,35 Eur kreditorinis reikalavimas), Generica Europe Limited (539837,11 Eur kreditorinis reikalavimas), A. R. (4788,44 Eur kreditorinis reikalavimas) ir R. R. (3587,88 Eur kreditorinis reikalavimas) kreditoriniai reikalavimai. Tačiau UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo teisė į 217 509,37 Eur įsiskolinimą atsirado UAB „Kustodija“ neįvykdžius Faktoringo sutarties, tikslus įsipareigojimų pagal šią sutartį (ne)įvykdymo terminas nėra žinomas, žinoma, kad kreditorius pareiškė 2017 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimą dėl finansinių reikalavimų UAB „Kustodija“ bankroto byloje (el. b. medž. 1 t., 146-147 l.), BUAB „Kustodija“ prievolės įvykdymo terminas pagal Paskolos sutartį buvo iki 2017 m. gruodžio 4 d., Generica Europe Limited prievolės įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2016 m. lapkričio 28 d. ((pirmoji dalinė įmoka) el. b. medž. 2 t., 24-25 l.), įsiskolinimas valstybei už laikotarpius nuo 2008 m. iki 2013 m. kovo mėnesio buvo nustatytas 2018 m. sausio 22 d. (el. b. medž. 1 t. 138-145 l.), taigi nors nurodytų kreditorių kreditoriniai reikalavimai buvo patvirtinti UAB „Danrava“ bankroto byloje, tačiau negalima teigti, kad prievolės įvykdymo terminas šiems kreditoriams buvo suėjęs ginčijamų Mokėjimo pavedimų atlikimo ir Trišalių susitarimų sudarymo metu. Visgi pagal šioje byloje pateiktus įrodymus nustatyta, kad įsiskolinimas darbuotojai R. R. 2016 m. rugsėjo mėnesį buvo 1441,80 Eur, todėl ieškovė, gindama šios kreditorės teises ir teisėtus interesus, turi teisę pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu.Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta formuluotė – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ –reiškia, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu, taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.).Ieškovė nurodė, jog ginčijami trišaliai susitarimai ir mokėjimų pavedimai pažeidė kitų ieškovės kreditorių teises, nes ieškovė tuo metu buvo nemoki, atsiskaičius su atsakove, buvo pažeista CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais eilė, sumažinta turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą vertė. Kaip nustatyta šio sprendimo 32.-43. punktuose, ieškovė neįrodė, kad ji 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. rugsėjo 21 d. buvo nemoki, taip pat nenustatyta, kad tuo metu būtų turėjusi finansinių sunkumų bei, sudariusi Trišalius susitarimus ir atlikusi ginčijamus Mokėjimo pavedimus, būtų pažeidusi CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eilę. Todėl nėra pagrindo teigti, kad iš dalies atsiskaitydama su didžiausią kreditorinį reikalavimą pareiškusiu kreditoriumi UAB „Kustodija“ ir tokiu būdu siekdama išvengti priverstinio UAB „Kustodija“ skolos UAB „Swedbank lizingas“ naudai išieškojimo iš ieškovei priklausiusio, UAB „Kustodija“ naudai įkeisto, nekilnojamojo turto, ji sumažino turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą, vertę. Priešingai, ieškovė tokiu būdu siekė išlaikyti didelės vertės jai nuosavybės teise priklausantį turtą, taip pat bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriumi (UAB „Kustodija“), taip vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus. Taigi ieškovė neįrodė, jog ginčijamais Mokėjimo pavedimais ir Trišaliais susitarimais buvo pažeistos kitų UAB „Danrava“ kreditorių teisės ir teisėti interesai (CPK 178, 185 str.).Ieškovė taipogi teigė, kad ji neprivalėjo atlikti ginčijamų mokėjimų atsakovei, nes Paskolos sutartyje nustatytas terminas iki 2017 m. gruodžio 4 d. grąžinti visą paskolos sumą UAB „Kustodija“ nebuvo suėjęs. Aiškindamas minėtos sutarties sudarymo aplinkybes ir šalių tikrąją valią, liudytojas A. R. nurodė, kad paskolos sumą UAB „Danrava“ ketino grąžinti UAB „Kustodija“ visą iš karto iki nustatyto termino, kad buvo ieškoma investuotojo, tačiau, anot liudytojo, buhalterinėje apskaitoje buvo pažymimas skolos sumažėjimas, jei UAB „Danrava“ apmokėdavo UAB „Kustodija“ įsiskolinimus tretiesiems asmenims. Pagal Paskolos sutarties 2.1., 2.2. punktus paskolos suma turėjo būti grąžinama dalimis šalių nustatytais terminais ir ieškovė turėjo teisę anksčiau nustatytų terminų grąžinti dalį paskolos sumos. Kaip matyti iš 2017 m. liepos 11 d. BUAB „Kustodija“ debitorių sąrašo, UAB „Danrava“ 2017 m. liepos 11 d. laiku buvo grąžinusi 65078,09 Eur paskolos sumos, tačiau 1 100 247,10 Eur paskolos dalį vėlavo grąžinti daugiau kaip 90 dienų (el. b. medž. 1 t., 134-136 l.), kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė laiku neatsiskaitė su UAB „Kustodija“. Dar daugiau pagal Hipotekos sutartį UAB „Kustodija“ naudai buvo įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas, ir pagal šią sutartį UAB „Kustodija“ įsipareigojo UAB „Swedbank lizingas“ įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus iki 2016 m. spalio 8 d. Taigi ieškovė, privalėjo sudaryti Trišalius susitarimus ir atlikti ginčijamus Mokėjimo pavedimus ne tik siekdama tinkamai vykdyti minėtą Paskolos sutartį, bet ir norėdama išsaugoti įkeistą nekilnojamąjį turtą. Tokie trišaliai susitarimai, kurių pagrindu UAB „Danrava“ apmokėdavo UAB „Kustodija“ skolas tretiesiems asmenims buvo įprasta verslo praktika, ką patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai A. R., V. R. ir A. B. bei UAB „Danrava“ banko sąskaitų išrašai. Taigi nurodytų aplinkybių ir įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji neprivalėjo sudaryti Trišalių susitarimų ir atlikti ginčijamų Mokėjimo pavedimų (CPK 178, 185 str.).Pažymėtina, kad minėta išvada iš esmės atitinka teismų formuojamą praktiką. Kasacinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Prezumpcijos pagal CPK 182 straipsnio 4 punktą turi reikšmės paskirstant įrodinėjimo naštą. Kadangi CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos yra bendrosios sąžiningumo prezumpcijos išimtys, tai kreditorius, siekdamas ieškinio patenkinimo turi dvi alternatyvas: pirma, įrodyti atsakovų nesąžiningumą bendrąja įrodinėjimo tvarka (šiuo atveju įrodinėjimo naštą siekdamas paneigti atsakovų sąžiningumo prezumpciją turi ieškovas (kreditorius); antra, kreditorius, užuot įrodinėjęs atsakovų nesąžiningumą bendra tvarka, gali įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos per plačiai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Trišaliai susitarimai, kurių pagrindu atlikti Mokėjimo pavedimai, buvo neatlygintiniai, todėl nebūtina įrodinėti trečiojo asmens nesąžiningumo, tačiau ieškovė privalo įrodyti skolininko nesąžiningumą. Liudytojai A. R. ir V. R. teismo posėdyje patvirtino, kad UAB „Danrava“ ir UAB „Kustodija“ buvo susijusios įmonės, kad UAB „Danrava“ turėjo UAB „Kustodija“ akcijų (40 proc.), šios įmonės nuo 2015 m. vykdė veiklą kartu, UAB „Danrava“ 2015 m. užsakė UAB „Kustodija nepriklausomo audito paslaugą, įmonės auditas buvo atliktas ir buvo pateikta auditoriaus išvada (el. b. medž. 1 t., 12-38 l.). Taigi ieškovei buvo žinoma UAB „Kustodija“ finansinė būklė. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, UAB „Kustodija“ nepavyko refinansuoti turimų įsiskolinimų, todėl buvo apribotos galimybės disponuoti banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis, o nuo 2016 m. vasario – kovo mėnesio UAB „Danrava“ vykdė mokėjimus UAB „Kustodija“ kreditoriams, 2016 m. gegužės 18 d. buvo sudaryta Hipotekos sutartis, kuria įkeistas ieškovei priklausęs nekilnojamasis turtas, su tikslu užtikrinti UAB „Kustodija“ prievolių vykdymą UAB „Swedbank lizingas“. Todėl teigtina, kad sudarant ginčijamus Trišalius susitarimus ir atliekant Mokėjimo pavedimus, UAB „Kustodija“ finansinė padėtis buvo sunki. Tačiau šioje byloje nenustatyta, kad sudarant ginčijamus Trišalius susitarimus ir atliekant Mokėjimo pavedimus UAB „Danrava“ buvo nemoki ar kad jos finansinė padėtis buvo sunki, ar kad sudarius ginčijamus sandorius ji būtų tapusi nemoki, taip pat nenustatyta, kad sudarius ginčijamus Trišalius susitarimus ir atlikus Mokėjimo pavedimus būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Be to, kaip matyti iš liudytojo A. B. parodymų, atsakovei UAB „Šimšė“ nebuvo žinomi UAB „Danrava“ ir UAB „Kustodija“ vidiniai susitarimai dėl atsiskaitymų, įsiskolinimo dydis, įmonių finansinė padėtis, kad šios įmonės yra susijusios. UAB „Šimšė“ nuo 2000 m. palaikė verslo santykius tik su UAB „Kustodija“, UAB „Kustodija“ atstovas pasiūlė sudaryti ginčijamus Trišalius susitarimus ir juos parengė, todėl ilgalaikiai verslo santykiai bei paplitusi verslo praktika sudaryti trišalius susitarimus, atsakovei leido pagrįstai tikėtis, kad sudarius ginčijamus Trišalius susitarimus bei atitinkamai pervedus gautas pinigines sumas UAB „Swedbank lizingas“, nebus pažeisti trečiųjų asmenų (kreditorių) interesai. Pažymėtina, kad UAB „Danrava“ ar UAB „Kustodija“ nėra ir niekada nebuvo UAB „Šimšė“ dalyvis, šios įmonės nekontroliavo, nenustatyti kiti CK 6.67 straipsnio 7 punkte nurodyti ryšiai tarp UAB „Šimšė“ ir UAB „Danrava“ ar UAB „Kustodija“. Taigi ieškovei neįrodžius būtinųjų actio Pauliana sąlygų (kreditorius neprivalėjo sudaryti sandorių ar kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos kitų kreditorių teisės) ieškinys dalyje dėl Trišalių susitarimų ir jų pagrindu atliktų Mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnyje nustatytu pagrindu atmestinas (CPK 270 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).Atsakovė pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovę teisme atstovavo advokato padėjėjas Edgaras Karalius (el. b. medž. 1 t., 101 l.), todėl atsakovė patyrė 1300,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Prašyme atlyginti bylinėjimosi išlaidas atsakovė nurodė, kad 1300,00 Eur suma paskirstyta taip: 400,00 Eur už susipažinimą su ieškiniu ir jo priedais, situacijos įvertinimą ir atsiliepimo į ieškinį parengimą; 400,00 Eur už susipažinimą su patikslintu ieškiniu, atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą, 500,00 Eur už pasirengimą 2018 m. gegužės 10 d., birželio 14 d. ir rugpjūčio 21 d. teismo posėdžiams ir UAB „Šimšė“ atstovavimą jų metu, įskaitant kelionės sąnaudas Vilnius – Šiauliai – Vilnius. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos) nuostatas advokato padėjėjui už ieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis (ieškinio teismui pateikimo metu) siekė 1 701,60 Eur, vienos atstovavimo teisme valandos rekomenduojamas apmokėjimo dydis siekė apie 70,78 Eur (žr. http://www.advokatura.lt/skaiciuokle/). Todėl teismas, atsižvelgdamas į rekomenduojamą priteisti maksimalų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti dydį, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, 2018 m. gegužės 10 d. teismo posėdžio trukmę (iki 1 val.), 2018 m. birželio 14 d. teismo posėdžio trukmę (iki 2 val.) ir 2018 m. rugpjūčio 21 d. teismo posėdžio trukmę (iki 1 val.), įvertinęs vykimo į/iš teismo posėdžių laiką, bylos sudėtingumą, teiktų procesinių dokumentų pobūdį ir turinį, sprendžia, kad atsakovės patirtos 1300,00 Eur išlaidos advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra pagrįstos, todėl atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės tenkintinas ir atsakovei iš ieškovės priteistinos 1300,00 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidos (400,00 Eur susipažinimo su ieškiniu ir jo priedais, situacijos įvertinimą ir atsiliepimo į ieškinį parengimo išlaidos + 400,00 Eur susipažinimo su patikslintu ieškiniu, atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimo išlaidos + 500,00 Eur atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidos).Kadangi šioje civilinėje byloje netenkinti bankrutuojančios ieškovės pareikšti reikalavimai, ir teismo procesinio sprendimo pagrindu atsirado ieškovės prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos turi būti atlyginamos iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-10 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-316-330/2015; 2015 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-341-117/2015).Ieškovė BUAB „Danrava“ yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl atmetus ieškinį, CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto dydžio žyminis mokestis, šiuo atveju – 649,00 Eur (CPK 80 str. 7 d., 75 proc.), vadovaujantis CPK 96 straipsnio 2 dalimi, valstybei iš ieškovės nepriteistinasIšlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią (3,00 Eur) valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš bylą pralaimėjusios šalies nepriteisiamos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 dalimi, 96 straipsniu, 98 straipsniu, 259 - 260 straipsniais, 263, 265, 268–270, 279 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsniu, 6.66 straipsniu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „Šimšė”, juridinio asmens kodas 162535950, iš ieškovės BUAB ,,Danrava“, juridinio asmens kodas 145255736, 1 300,00 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, apmokant jas iš BUAB „Danrava“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.