Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vitalijos Norkūnaitės, Ernesto Rimšelio,

išteisintiesiems V. D., N. V.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ir nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. A. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalyje (dėl UAB „G.“ 7 transporto priemonių ir puspriekabės iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir S. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), S. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant tęsti darbą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

Taip pat S. A. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „G.“ 69 turto vienetų iššvaistymo), neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

R. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje (dėl UAB „G.“ 7 transporto priemonių ir puspriekabės iššvaistymo), 300 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant tęsti darbą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat R. L. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „G.“ 69 turto vienetų iššvaistymo), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

V. D. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

N. V. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, R. L. vardu registruotos transporto priemonės „Mercedes Benz 1823“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), „Mercedes Benz 2631“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), „MAN 27.314“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN (duomenys neskelbtini), konfiskuoti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš R. L. konfiskuota transporto priemonių „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti suma – 7 819,74 Eur (27 000 Lt), „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkanti suma – 20 273,40 Eur (70 000 Lt), „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti suma – 7 240,50 Eur (25 000 Lt).

Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 16 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendis pakeistas:

- vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, S. A. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu ir S. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), S. A. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant S. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

- vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. L. paskirtos bausmės pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį subendrintos apėmimo būdu ir R. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. L. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. L. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 16 d. nuosprendis panaikintas ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Apeliacinių skundų argumentai

- R. L. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (kvalifikuojant kaip tęstinę veiką dėl iššvaistytų 7 transporto priemonių ir 69 objektų) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams; pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsniu, R. L. paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu bei R. L. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), R. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant tęsti darbą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

4.2. Skunde sutinkama su tuo, kad S. A. parodymai nebuvo itin nuoseklūs, bet, prokurorės nuomone, jie nėra prieštaringi, iš esmės atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Vertinant S. A. parodymus matyti, kad tyrimo metu jie buvo vis papildomi naujais duomenimis, kas ir padėjo atskleisti nusikaltime užmaskuotai dalyvavusius asmenis – N. V. ir V. D.. Skundo autorės nuomone, apygardos teismas neapgrįstai konstatavo, kad vien tik S. A. parodymų nepakanka pastarųjų kaltei pagrįsti. Visgi be S. A. parodymų byloje yra ir kitų įrodymų šaltinių, kurie patvirtina nuteistosios parodymus dėl N. V. ir V. D. nusikalstamų veiksmų. Situacijoje, kai vienas iš kaltinamųjų nurodo asmenis, kurie veikė nusikalstamai, svarbu teisingai įvertinti ne tik pastarojo parodymus, bet visų kaltinamųjų parodymus, jų realumą ir logiškumą, taip pat būdą – procesinį veiksmą, leidusį identifikuoti visus kaltinamuosius. Šiame kontekste itin svarbus kaltinamųjų tarpusavio santykis, jų paskata apkalbėti vienas kitą dėl pykčio ar siekiant sumenkinti savąjį vaidmenį nusikaltime. Taip pat svarbu įvertinti asmenų parodymus kitų bylos duomenų visumoje.

6. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. L. ir jo gynėja advokatė Loreta Guižauskienė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji S. A. ir jos gynėjas advokatas Paulius Jablonskas, išteisintieji N. V. ir V. D. bei jų gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas

9. Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatant bylos nagrinėjimo ribas įvertintina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartimi panaikinus ankstesnį Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. liepos 16 d. nuosprendį byloje, baudžiamoji byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Todėl nagrinėjamu atveju reikšmingos ir BPK 386 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog pirmosios instancijos teismas ar apeliacinės instancijos teismas turi teisę sugriežtinti bausmę ar pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą tik tais atvejais, kai nuosprendis ar nutartis panaikinti dėl to, kad reikia pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatantį įstatymą, taip pat kai po nuosprendžio panaikinimo iš naujo nagrinėdamas bylą teismas nustato aplinkybes, rodančias, kad kaltinamasis yra padaręs sunkesnę nusikalstamą veiką. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartyje konstatuota, kad iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir užtikrinant principo non reformatio in peius (draudžiama keisti kaltinimą į blogąją pusę) laikymąsi, būtina atsižvelgti į tai, kad kasacine tvarka nebuvo skundžiami klausimai dėl iššvaistyto UAB „G.“ turto apimties ir vertės, taip pat dėl S. A. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo.

10. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos perkvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, dėl papildomo UAB „G.“ 69 turto vienetų iššvaistymo inkriminavimo bei šios veikos kvalifikavimo kaip vienos tęstinės kartu su skundžiamu nuosprendžiu pripažinta padaryta BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, neabejotinai neatitiktų aptarto non reformatio in peius principo nuostatų. Nuteistoji S. A. ir jos gynėjas byloje apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio nėra padavę, šioje bylos dalyje teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Esant šioms aplinkybėms, apeliacine tvarka iš naujo išnagrinėjus baudžiamąją bylą, pasisakytina tik dėl tos prokurorės apeliacinio skundo dalies, kiek ji susijusi su nepagrįstu N. V. ir V. D. išteisinimu, S. A. ir R. L. skundžiamu nuosprendžiu paskirtų bausmių bendrinimu, o nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinis skundas nagrinėtinas pilna apimtimi, siekiant ištaisyti anksčiau padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

11. Teisėjų kolegija, atlikusi byloje papildomą įrodymų tyrimą, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, išnagrinėjusi apeliacinių skundų ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamų veikų aplinkybes ir vertindamas įrodymus, buvo nešališkas, įrodymų vertinimo klaidų ir kitų esminių BPK pažeidimų byloje nepadarė, skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, pateikti aiškūs įrodymų vertinimo, veikų kvalifikavimo motyvai. S. A. ir R. L. pagrįstai pripažinti kaltais dėl UAB „G.“ turto – transporto priemonių iššvaistymo, žinomai netikrų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo, o S. A. ir dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, nuteistųjų nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (R. L. kaip padėjėjo papildomai pagal BK 24 straipsnio 6 dalį), 300 straipsnio 3 dalį ir 223 straipsnio 1 dalį. Taip pat N. V. ir V. D. pagrįstai išteisinti dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo baudžiamojoje byloje nesurinkus pakankamai įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog išteisintieji padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistiesiems S. A. ir R. L. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės buvo subendrintos netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Dėl N. V. ir V. D. išteisinimo

13. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

13.1. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi, proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas bylą nagrinėjant teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą ir pateikus argumentus dėl jų pakankamumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-85-976/2018). Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

13.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo negali būti pripažįstamas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Šiame kontekste yra svarbi baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-43-458/2021, 2K-187-495/2022).

15.4. Šioje dalyje pažymėtina, kad S. A. ir jos gynėjas neskundžia pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio išvadų dėl jos kaltės pasirašius žinomai netikrus pagamintus dokumentus. Dėl kito nuteistojo R. L. veiksmų ir jų vertinimo plačiau bus pasisakyta atsakant į nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus.

17. Prokurorės apeliacinio skundo argumentų, kuriais prašoma nesivadovauti išteisintųjų N. V. ir V. D. parodymais, kontekste pažymėtina, kad pareigą įrodyti, jog asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, draudžiama veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2012, 2K-110/2013, 2K-39-697/2017).

18. Kaip matyti iš prokurorės apeliacinio skundo, pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiama N. V. ir V. D. kaltė bei dalyvavimas bendroje nusikalstamoje veikloje, yra nuteistosios S. A. parodymai.

18.1. S. A., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad UAB „G.“ valdymas jai perėjo po jos sutuoktinio mirties. Dar sutuoktiniui sergant įmonei vadovavo T. K., bet paaiškėjus, jog UAB „G.“ yra didelis piniginių lėšų trūkumas, S. A. pati perėmė vadovavimą įmonei. 2012 metais įmonėje buvo labai sunki padėtis, buvo didžiuliai įsiskolinimai, trūko apyvartinių lėšų, tai paskatino ne tik ieškoti finansavimo šaltinių, bet ir galimo UAB „G.“ pirkėjo. Kaip paaiškino S. A., ją su N. V. supažindino vienos iš kredito unijų, kurioje lankėsi dėl galimo finansavimo, darbuotojas. N. V. pažadėjo padėti įmonei surasti užsakymų, o kartu ir padėti gaunant finansavimą iš kredito įstaigų, taip pat S. A. užsiminė N. V. apie norą parduoti įmonę. Anot nuteistosios, 2012 m. vasarą N. V. atvyko į UAB „G.“ biurą su užsieniečiu, kurį pristatė kaip F. D. ir kuris domėjosi įmonės finansine padėtimi, turimu turtu, bet konkrečiai dėl UAB „G.“ pardavimo kalbėta nebuvo. Vėliau N. V. pristatė dar vieną galimą įmonės pirkėją – T. G., su kuriuo buvo sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią T. G. turėjo tapti įmonės direktoriumi, susipažinti su UAB „G.“ veikla ir padėtimi, bet kaip įmonės vadovas (T. G.) netinkamai atliko savo pareigas, nebuvo ieškoma užsakovų darbams, papildomo finansavimo, o tik atliekamas įmonės auditas, dėl to UAB „G.“ situacija dar labiau pablogėjo. Po kelių savaičių T. G. nurodė, jog už įmonę gali mokėti nebent 1 Lt, todėl S. A. jį atleido iš direktoriaus pareigų. Nuteistosios teigimu, supykusi dėl susidariusios situacijos ji net priėmė sprendimą paskirti N. V. UAB „G.“ direktoriumi, bet pastarasis vadovauti įmonei nesutiko ir pažadėjo surasti kitą pirkėją. Po to į UAB „G.“ biurą atvyko N. V., V. D. ir F. D., kurie paprašė įmonės dokumentų, vėliau tą pačią dieną visi su S. A. nuvyko į UAB „G.“ gamybinę bazę, kur S. A. aprodė įmonės turtą. Buvo sutarta, kad F. D. pirks UAB „G.“ akcijas. N. V. 2012 m. spalio 22 d. atvežė pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, tada buvo atlikta viso turto inventorizacija, pasirašyti buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto perdavimo aktai. Pagal susitarimą po akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pirmą pinigų dalį – 50 000 Lt S. A. kavinėje perdavė V. D. ir N. V., kitą dalį – 150 000 Lt S. A. gavo iš N. V. po sandorio pabaigos akto pasirašymo, bet likusi pinigų suma taip ir nebuvo sumokėta. S. A. nurodė, kad su F. D. buvo susitikusi 3–4 kartus: pirmą kartą vasarą, kai F. D. nesusidomėjo įmonės įsigijimu, kitą kartą į UAB „G.“ biurą minėtas asmuo atvyko po T. G. atleidimo, dar vienas susitikimas buvo kavinėje, kai su S. G. buvo kalbama dėl UAB „G.“ dukterinės įmonės UAB „G.“ akcijų pardavimo. S. A. su F. D. kalbėjosi rusiškai, o šis su N. V. ir V. D. tarpusavyje bendravo angliškai. Dėl R. L. nuteistoji paaiškino, kad šis nuteistasis atvyko į UAB „G.“ biurą po to, kai buvo sutarta dėl įmonės pardavimo. R. L. atvyko dėl transporto priemonių pervežimo, kartu su juo buvo S. I. ir N. V., pastarasis pasakė, kad atstovauja F. D., su kuriuo viskas suderinta, todėl S. A. ir pasirašė jai pateiktus dokumentus, transporto priemonių pardavimo metu R. L. pinigų nesumokėjo.

18.2. Vertinant S. A. parodymus patikimumo aspektu, pastebėtina, kad kasacinės instancijos teismo ir EŽTT jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, jog kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo (jie turėtų būti tikrinami atidžiau), nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, dėl to jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl netikrų parodymų davimo (pavyzdžiui, 2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02, § 102; 2010 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Melnikov prieš Rusiją, peticijos Nr. 23610/03, § 75; Pichugin prieš Rusiją, peticijos Nr. 38623/03, § 199). Tokio asmens (kito kaltinamojo toje pačioje byloje) parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau jų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų asmenų parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2006, 2K-177/2008, 2K-85-976/2018, 2K-43-458/2021).

18.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net apklausiama pirmosios instancijos teisme S. A. nebuvo nuosekli. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, nuteistoji tvirtino, kad R. L. dėl transporto priemonių įsigijimo į įmonės biurą atvyko kartu su S. I. ir N. V., bet atsakydama į klausimus (S. A.) taip ir negalėjo tiksliai pasakyti, kas vyko kartu su R. L. į įmonės gamybinę bazę apžiūrėti transporto priemonių, t. y. ar kartu vyko S. I.. Taip pat, anot nuteistosios, jau pasirašant transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis su R. L. dalyvavo ne tik R. L., bet ir N. V. bei V. D.. Tik atsakydama į klausimus S. A. papildė savo parodymus tuo, kad V. D. pirmą kartą į UAB „G.“ biurą buvo atvykęs su N. V. (kas atitinka N. V. ir V. D. parodymus apie pastarojo ketinimus investuoti į UAB „G.“) ir jau kitą kartą V. D. atvyko kartu su N. V. ir F. D..

18.4. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiama pirmą kartą 2014 m. rugpjūčio 7 d. kaip liudytoja, vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 punktu ir 82 straipsnio 3 dalimi, S. A. iš viso nenurodė jokių aplinkybių apie N. V. ir V. D. (13 t., b. l. 71–73). Šios apklausos metu S. A. parodė, kad 2012 metais nusprendus parduoti UAB „G.“ akcijas, ją susirado T. G., kuris domėjosi įmone, 2012 m. rugsėjo mėnesį buvo pasirašyta preliminari sutartis, pagal susitarimą UAB „G.“ direktoriumi tapo T. G., bet po trijų savaičių sandoris buvo atšauktas. S. A. teigimu, dar iki T. G. 2012 m. vasarą ji buvo susitikusi su mirusio sutuoktinio pažįstamu F. D., kuriam taip pat užsiminė apie norą parduoti įmonės akcijas, po T. G. atleidimo S. A., kalbėdamasi telefonu su F. D. papasakojo apie blogėjančią UAB „G.“ situaciją ir būtent tada šis pasisiūlė nupirkti įmonės akcijas. F. D. atvykus į Lietuvą 2012 m. lapkričio mėnesį buvo pasirašyti dokumentai dėl akcijų pirkimo–pardavimo bei visi kiti reikalingi dokumentai. Apklausiama S. A. tvirtino ir tai, kad tokio asmens kaip R. L. nežino, jokių transporto priemonių R. L. nepardavė, o pirkimo–pardavimo sutartyse esantis parašas yra ne jos (S. A.).

18.5. 2015 m. birželio 3 d., t. y. beveik po 10 mėnesių, antrą kartą kaip liudytoja apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką apklausiama S. A. jau patikslino, jog transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartyse esantys parašai yra jos, paaiškino, kad sutarčių pasirašymo metu R. L. neturėjo piniginių lėšų, todėl buvo sutarta, jog pinigai bus sumokėti atsiimant transporto priemones, kurios po sutarčių pasirašymo liko UAB „G.“ gamybinės bazės teritorijoje (13 t., b. l. 75–79). Taip pat papildomai apklausta S. A. nurodė ir naujas aplinkybes dėl susipažinimo su F. D., o būtent, kad ją 2012 m. vasarą su pastaruoju supažindino buvęs UAB „G.“ klientas, kurio tapatybę patikslins vėliau ir kurį apklausos metu įvardijo kaip tarpininką, tas pats tarpininkas S. A. supažindino ir su T. G., o po pastarojo atleidimo iš direktoriaus pareigų tarpininkas vėl susisiekė su F. D.. 2012 m. spalio mėnesį į įmonės biurą atvykę tarpininkas ir F. D. pasiūlė UAB „G.“ akcijas nupirkti už 1 300 000 Lt, pasirašytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį atvežė tarpininkas, po pietų atvažiavo F. D. ir atvežė pirmąją įmoką – 50 000 Lt, o 150 000 Lt tarpininkas perdavė vėliau, pasirašius sandorio užbaigimo aktą. Atlikus UAB „G.“ turto ir dokumentų inventorizaciją, buvo parengti įmonės dokumentų ir turto priėmimo–perdavimo aktai, S. A. su tarpininku ir F. D. susitiko 2012 m. lapkričio 22 d. UAB „G.“ gamybinėje bazėje, nes šie norėjo sutikrinti įmonės turtą, turto perdavimo metu (nuteistoji S. A.) tarpininkui ir F. D. pasakė apie R. L. parduotas transporto priemones, už kurias pastarasis dar nebuvo atsiskaitęs.

18.6. S. A. po mėnesio, 2015 m. liepos 2 d., vykusioje apklausoje jau įvardijo, jog ankstesnėje apklausoje minėtas tarpininkas yra N. V., su kuriuo susipažino 2011 metų pabaigoje ar 2012 metų pradžioje, kai šis atvykęs į UAB „G.“ pasiūlė trijuose objektuose atlikti pamatų montavimo darbus, vėliau N. V. padėjo S. A. gauti paskolą iš kredito unijos, kurią nuteistoji panaudojo įmonės veiklai finansuoti, galiausiai S. A. užsiminė N. V. apie norą parduoti UAB „G.“, tuo tikslu išteisintasis N. V. ją supažindino su T. G., nepavykus sandoriui su pastaruoju, į įmonę atvyko N. V. su vyriškiu, vardu V., kurie ir pasakė apie UAB „G.“ ketinantį pirkti užsienietį F. D.. Maždaug po 2 savaičių S. A. susipažino su F. D., kuriam ir pardavė UAB „G.“ akcijas (13 t., b. l. 85–88).

18.7. Papildomai apklausta 2015 m. gruodžio 21 d. S. A. davė parodymus apie S. I., su kuriuo ją supažindino N. V., kurie kartu su V. 2012 m. spalio mėnesio pabaigoje atvyko į UAB „G.“ biurą ir nurodė, jog į kitą vietą bus pervežamos įmonės transporto priemonės, po ko visi kartu nuvažiavo į gamybinę bazę, kur S. A. aprodė UAB „G.“ turtą (13 t., b. l. 101–103). 2016 m. sausio 21 d. akistatos tarp S. A. ir S. I. metu S. A. nepaneigė S. I. parodymų, kad jį su S. A. supažindino ne N. V., o pati S. A. paskambino S. I. norėdama užsakyti įmonės turto pervežimo paslaugą (13 t., b. l. 109–114). S. A. akistatos metu teigė, jog negali prisiminti, ar galėjo pati skambinti S. I..

18.8. Tik 2017 m. vasario 15 d., jau apklausiama kaip įtariamoji, S. A. pirmą kartą apibūdino kartu su N. V. pas ją atvykusį vyrą, vardu V. (13 t., b. l. 140–141). Taip pat šios apklausos metu S. A. nurodė, kad V. matė tris kartus: pirmą kartą, kai jis buvo atvykęs su N. V. ir pasakė, kad įmonės akcijas pirks užsienietis F. D., kitą kartą susitikus su V. bendravo dėl technikos išvežimo ir V. parodė sutartį su apmokėjimu, trečią kartą matė V. bendraujant su banko atstovais kavinėje, kai anksčiau atvyko į susitikimą. Atkreiptinas dėmesys į iš karto po apklausos vykusį asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų procesinį veiksmą, kurio metu S. A. atpažino V. D. kaip panašiausią į asmenį, apie kurį davė parodymus, tačiau kitose pateiktose atpažinti nuotraukose esantys asmenys savo išvaizda akivaizdžiai skyrėsi nuo V. D. ir neatitiko prieš tai vykusioje apklausoje S. A. nurodyto asmens, vardu V., išvaizdos apibūdinimo (13 t., b. l. 147–149).

18.9. Taip pat pastarojoje apklausoje S. A. vėlgi patikslino aplinkybes dėl bendravimo su F. D.: neva jis 2012 m. vasarą paskambino ir prisistatė kaip jos mirusio sutuoktinio pažįstamas, pokalbio metu S. A. prasitarė, jog nori parduoti UAB „G.“ akcijas, po kiek laiko F. D. vienas (ne su N. V., kaip nurodė ankstesnių apklausų metu) atvyko į įmonės biurą, jie (S. A. ir F. D., bet nedalyvaujant N. V.) kalbėjosi apie UAB „G.“ finansinę padėtį, turimą techniką. 2012 m. rudenį į UAB „G.“ biurą kartu su F. D. atvyko V. (be N. V.), tada F. D. jau pareiškė norą pirkti įmonę, trečią kartą su F. D. buvo susitikusi kavinėje, kai buvo kalbamasi dėl UAB „G.“ akcijų pardavimo, kartu dalyvaujant ir S. G.. S. A. nurodė ir tai, kai R. L. buvo atvykęs su N. V., atvežė transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, kurias ji pasirašė, patikinta N. V., jog pinigai už transporto priemones bus sumokėti naujam UAB „G.“ savininkui.

18.11. Taigi, kaip matyti iš anksčiau išdėstytų aplinkybių, S. A. parodymai nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nuolat keitėsi dėl tokių esminių bylai aplinkybių kaip UAB „G.“ akcijų pardavimo, įmonės turto ir transporto priemonių išgabenimo iš gamybinės bazės teritorijos, dalies transporto priemonių pardavimo R. L.. Negalima sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde pateiktu nuteistosios parodymų vertinimu kaip vien tik palaipsniui papildomų naujomis aplinkybėmis. Iš išdėstytų S. A. paaiškinimų matyti, kad nuteistosios parodymai ne tik buvo papildomi naujomis aplinkybėmis, bet ir esmingai keičiami, kartais nurodant visiškai priešingas aplinkybes (ir ne po vieną kartą) nei ankstesnėje apklausoje. Štai pirmojoje apklausoje 2014 m. rugpjūčio 7 d. nieko nenurodžiusi apie N. V. ir V. D. bei kategoriškai neigusi transporto priemonių tariamą pardavimą R. L., po beveik 10 mėnesių, antrosios apklausos metu, 2015 m. birželio 3 d., S. A. jau pripažino, jog pasirašė su R. L. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, jog dėl UAB „G.“ akcijų pardavimo jai tarpininkavo neįvardintas asmuo. 2015 m. liepos 2 d., trečiosios apklausos metu, vykusios praėjus mėnesiui nuo antrosios apklausos, S. A. kaip tarpininką jau įvardijo N. V., bet pastarųjų apklausų metu skirtingai aiškino susipažinimo su N. V. aplinkybes – antrosios apklausos metu, kai dar neatskleidė tarpininko tapatybės, teigė, kad tarpininkas yra buvęs UAB „G.“ klientas, trečiosios apklausos metu nurodė, kad N. V. buvo atvykęs pasiūlyti įmonei objektų statybos darbams vykdyti. Visgi nė vienas iš šių paaiškinimų neatitiko tikrųjų N. V. ir S. A. susipažinimo aplinkybių, nes N. V. ir S. A. buvo supažindinti vieno iš kredito unijos darbuotojų S. A. nesėkmingai bandant gauti finansavimą įmonei. Tik 2015 m. liepos 2 d. vykusios apklausos metu S. A. įvardijo ir dar vieną asmenį, vardu V., apie kurį detalesnius parodymus davė jau tik apklausiama įtariamąja 2017 m. vasario 15 d. Papildomai apklausiama 2015 m. gruodžio 21 d. S. A. davė parodymus apie UAB „G.“ turtą iš gamybinės bazės teritorijos išgabenusį S. I. (anot S. A., veikusį kartu su N. V. ir V. D.), bet akistatos metu negalėjo prisiminti ir paneigti S. I. nurodytos aplinkybės, kad būtent S. A., o ne N. V. ar V. D. kreipėsi dėl UAB „G.“ turto pervežimo. Nors antrosios apklausos 2015 m. birželio 3 d. metu S. A. jau davė parodymus apie UAB „G.“ akcijų pardavimo sandoriui tarpininkavusį asmenį, bet vis vien nurodė, kad pirmąją pinigų dalį už akcijas – 50 000 Lt jai atvežė ne tarpininkas (N. V.) ar kartu su juo neva veikęs V. D., o F. D., tik 2017 m. gruodžio 15 d. apklausos metu savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad pinigus jai perdavė V. D.. Nors dar 2015 m. birželio 3 d. ir 2015 m. liepos 2 d. vykusių apklausų metu S. A. pradėjo duoti parodymus apie N. V. ir V. D., bet iš esmės kiekvienos vėlesnės apklausos metu apie šių asmenų veiksmus nurodydavo vis skirtingas aplinkybes, kas yra nepaaiškinama logiškai. Taip pat dar 2015 m. birželio 3 d. vykusios apklausos metu S. A., papasakojusi kaip ją tarpininkas (vėliau įvardintas N. V.) supažindino su F. D., tuo tarpu 2017 m. vasario 15 d. apklausiama nurodė visiškai priešingas aplinkybes, jog neva su F. D. pirmą kartą bendravo telefonu, po ko jis vasarą vienas atvyko į UAB „G.“ biurą, o rudenį jau atvažiavo kartu su V. (jau nebeminint N. V. kaip tarpininko vaidmens).

18.12. Pirmosios instancijos teisme S. A. paaiškino, jog parodymus keitė dėl N. V. psichologinio spaudimo, neva spaudimą patyrė ir S. A. gynėjai (advokatai). Tačiau tokių nuteistosios paaiškinimų nepagrindžia jokie objektyvūs bylos duomenys. Apie tokias parodymų keitimo aplinkybes nuteistoji nenurodė nė vienos iš savo apklausų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atskirai nesikreipė į ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus ar ikiteisminį tyrimą kontroliavusį prokurorą dėl patiriamo galimai neteisėto poveikio. Kaip jau minėta, logiškai nepaaiškinama, kodėl jau antrosios apklausos metu neva nusprendusi atskleisti ir kitų asmenų dalyvavimą UAB „G.“ akcijų pardavimo ir turto išvaistymo veikloje, S. A. vis vien kiekvienos vėlesnės apklausos metu vis papildydavo savo parodymus naujomis aplinkybėmis, kurios iš esmės prieštaraudavo ankstesnėse apklausose nurodytoms (aplinkybėms). Iš aptartų nuteistosios parodymų kitimo chronologijos matyti, kad S. A. naujomis aplinkybėmis, taip pat ir tomis, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, savo parodymus papildydavo (pavyzdžiui, dėl sutarčių su R. L. pasirašymo, S. I. dalyvavimo išgabenant įmonės turtą) tik atskirai dėl to paklausta ir prieš tai ikiteisminio tyrimo metu jau surinkus atitinkamus duomenis iš kitų šaltinių, dėl to darytina išvada, kad nuteistoji S. A. vis bandydavo pritaikyti savo parodymus prie ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių.

18.13. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių dėl S. A. parodymų patikimumo, negalima sutikti su prokurore, jog nuteistosios parodymais turi būti vadovaujamasi besąlygiškai, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, laikydamasis teismų praktikoje suformuluotų reikalavimų, pagrįstai nuteistosios S. A. parodymų, ypač susijusių su N. V. ir V. D., patikimumą tikrino atsižvelgdamas į tai, kiek jie yra nuoseklūs, neprieštaringi ir ar juos patvirtina kiti, nekeliantys abejonių, įrodymų šaltiniai.

19. Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, nuteistosios S. A. parodymų nepatvirtina ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, prokurorės apeliaciniame skunde cituojami liudytojų parodymai.

19.1. Liudytojas S. G., UAB „G.“ dukterinės įmonės UAB „G.“ vadovas, nepatvirtino S. A. parodymų apie susitikimo su F. D. aplinkybes dėl UAB „G.“ akcijų pardavimo. Liudytojas paneigė, jog susitikimo metu tiesiogiai bendravo su F. D., nurodė, jog susitikimo metu angliškai nekalbėjo, o su F. D. rusų kalba bendravo tik S. A.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. G. per apklausą apibūdino F. D. išvaizdą (11 t., b. l. 23), o parodymo atpažinti iš nuotraukų metu ne tik atpažino N. V., kurį įvardijo kaip S. A. atstovą parduodant UAB „G.“, bet ir rodydamas V. D. nuotrauką teigė, jog jį atpažįsta kaip asmenį, pristatytą F. D., visgi dėl to nėra tikras ir tiksliau nurodytų pamatęs asmenį tiesiogiai (11 t., b. l. 25–27). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu asmens parodymo atpažinti veiksmas, kai atpažintinas asmuo atpažįstančiajam parodomas drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis (pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną), nebuvo organizuojamas, o pirmosios instancijos teisme, aiškindamas parodymo atpažinti aplinkybes, S. G. nurodė, jog negali garantuoti, kad pateiktas atpažinti asmuo buvo tas pats asmuo, kaip ir F. D.. Teisme S. G. taip pat tvirtino, kad nuotraukoje Nr. 4 (V. D. nuotrauka) esantis asmuo yra teismo posėdžių salėje, bet nepamena, ar būtent šį asmenį matė kavinėje kaip F. D.. Šiame kontekste pažymėtina, kad netgi pagal kaltinimo poziciją ir S. A. parodymus, V. D. ne apsimesdavo F. D., o tik atvykdavo į susitikimus kartu su F. D., todėl nėra pagrindo patikimu įrodymu pripažinti asmens parodymo atpažinti metu gautų duomenų. Pažymėtina ir tai, kad atpažinimas pagal nuotrauką yra atliekamas tik tada, kai egzistuoja objektyvios priežastys, trukdančios parodyti atpažintiną asmenį, arba kai yra būtina užtikrinti proceso dalyvių saugumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-684/2021, 2K-92-511/2022), tuo tarpu tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nebuvo neužfiksuota. Todėl taip gauti ikiteisminio tyrimo duomenys yra neleistini ir negali būti pripažįstami įrodymu.

19.3. Nuteistosios S. A. parodymų nepatvirtino ir liudytojas K. K., dirbęs UAB „G.“ gamybinės bazės vadovu. Pirmosios instancijos teisme liudytojas parodė, kad 2012 m. spalio mėnesį į gamybinę bazę su nepažįstamais asmenimis atvyko S. A., kuri pasakė, kad UAB „G.“ parduota ir šie asmenys perima įmonės turtą. Kitą dieną jau atvyko daugiau nepažįstamų žmonių. Liudytojas Z. B. parodė, kad 2012 m. spalio ar lapkričio mėnesį dirbo UAB „G.“ garaže gamybinėje bazėje, kai atvažiavo keli automobiliai su nepažįstamais asmenimis, o netrukus ir K. K., jie pradėjo užvedinėti transporto priemones, kalbėjosi kiek transporto priemonėms reikės kuro. Nė vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad išteisintieji N. V. ir V. D. buvo tarp asmenų, atvykusių su S. A., o vėliau ir tarp kitų asmenų, kurie organizavo transporto priemonių išgabenimą iš UAB „G.“ gamybinės bazės teritorijos.

19.4. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, liudytojas S. I., kuris organizavo UAB „G.“ turto išvežimą iš UAB „G.“ gamybinės bazės, apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, kad būtent S. A. 2012 m. spalio mėnesį su juo susisiekė dėl galimybės pervežti įmonės turtą, po to jie (S. I. ir S. A.) buvo susitikę UAB „G.“ gamybinėje bazėje, kur liudytojas apžiūrėjo pervežtiną turtą, paskui sutarė, jog turto pervežimas ir laikinas saugojimas kainuos 10 000 Lt, parengė sutartį, kurią atvežė pasirašyti S. A., UAB „G.“ turto pervežimas vyko 2012 m. lapkričio mėnesį, gruodžio mėnesį turto pervežimas buvo baigtas ir išrašyta PVM sąskaita faktūra ir darbų priėmimo–perdavimo aktas, S. A. pageidavo, kad šie dokumentai būtų išrašyti ta pačia 2012 m. spalio 26 d. data kaip ir sutartis dėl paslaugos užsakymo. UAB „G.“ turtas buvo saugomas iki 2013 m. vasario mėnesio, kai su juo (S. I.) susisiekė UAB „G.“ atstovas, kurio tapatybės liudytojas nepatikrino, sumokėjo 10 000 Lt už turto pervežimą ir saugojimą bei per kelias dienas išsigabeno iš aikštelės UAB „G.“ turtą. Tačiau liudytojas S. I. nenurodė, jog dėl UAB „G.“ turto išvežimo ir saugojimo būtų bendravęs su išteisintaisiais N. V. ir/ar V. D..

19.5. Pirmosios instancijos teisme apklaustas T. G. taip pat nepatvirtino S. A. prielaidų, jog N. V. tikslingai siekė pabloginti UAB „G.“ padėtį ir taip priversti S. A. parduoti UAB „G.“ akcijas, priešingai, tvirtino buvęs suinteresuotas perimti UAB „G.“, dėl to tapęs įmonės direktoriumi atliko išsamų auditą, po kurio paaiškėjo, jog UAB „G.“ finansinė padėtis yra itin prasta, ir nusprendė nebemokėti S. A. prašomos kainos už akcijas. T. G., ikiteisminio tyrimo metu netgi padėjęs nustatyti atskirų UAB „G.“ transporto priemonių buvimo vietą, nurodė, jog neturi duomenų, kad su UAB „G.“ turto iššvaistymu būtų susijęs N. V..

19.6. Kaip teisingai nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, dalis byloje apklaustų UAB „G.“ darbuotojų tikrai įvardijo N. V. kaip įmonės vadovą. Liudytojas M. R. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog iš kaltinamųjų pažįsta S. A. ir N. V. kaip UAB „G.“ vadovus, N. V. kaip vadovą pristatė S. A.. Liudytojai G. K., A. A. P., S. T. taip pat nurodė, kad N. V. kaip direktorių pristatė S. A.. Tačiau liudytojas M. R. paaiškino, jog N. V. surasdavo konkursus, kuriuose įmonė dalyvaudavo norėdama gauti darbų užsakymus, duodavo nurodymus dėl (duomenys neskelbtini) objekto, paaiškino, kad kai direktoriumi buvo T. G., N. V. buvo konsultantas, todėl išėjus T. G., bet likus išteisintajam, suprato, jog N. V. tapo direktoriumi. Taigi, šiuo atveju liudytojas M. R. paprasčiausiai iš dalies vadovavosi savo subjektyviu supratimu, jog N. V. buvo įmonės direktorius, o kiti liudytojai tiesiog pasitikėjo S. A. žodžiais. Kita vertus, S. A. pripažino, jog supykusi dėl nepavykusio įmonės pardavimo sandorio T. G., buvo priėmusi sprendimą paskirti N. V. įmonės direktoriumi, bet pastarasis atsisakė vadovauti, kas paaiškina, kodėl dalis liudytojų iš S. A. žodžių buvo susidarę nuomonę apie N. V. kaip įmonės direktorių. Šiame kontekste reikšmingi ir liudytojo G. K. parodymai, kad N. V. tarpininkavo S. A. ieškant pirkėjų įmonei, surado T. G. kaip potencialų pirkėją, liudytojo E. V. parodymai, kad N. V. UAB „G.“ atsirado prasidėjus krizinei situacijai, buvo kaip patarėjas, padėjėjas ieškant sprendimų kaip pagerinti įmonės veiklą ir padėtį, būtent N. V. surado objektą (duomenys neskelbtini), su šiuo išteisintuoju bendraudavo dėl užsakovų, dėl objektų. Liudytoja K. P., dirbusi buhaltere, parodė, kad S. A. pristatė N. V. kaip savo padėjėją, bet jis UAB „G.“ įdarbintas nebuvo. Apibendrinant išdėstytus liudytojų parodymus, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad N. V. atliko S. A. padėjėjo, konsultanto vaidmenį, todėl su atskirais UAB „G.“ darbuotojais, rengusiais dokumentus dėl dalyvavimo konkursuose ar dirbusiais atitinkamuose objektuose, bendraudavo ir nurodymus duodavo tiesiogiai. Tačiau nė vienas iš liudytojų nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų nusikalstamą N. V. veikimą, priešingai, liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina išteisintojo veikimą UAB „G.“ naudai ir interesais, be to, kad pagrindinius sprendimus priimdavo ir dėl jų nurodymus duodavo būtent S. A., kaip įmonės direktorė ir akcininkė, o ne N. V.. Priešingai nei nurodo prokurorė, byloje nėra paneigti N. V. parodymai, kad jis buvo sutaręs gauti savotišką sėkmės mokestį nuo surasto darbų objekto vertės ar gauto finansavimo sumos, todėl nėra pagrindo teigti, jog N. V. padėjo S. A. neatlygintinai, o kartu ir daryti niekuo nepagrįstos prielaidos, jog neatlygintinas veikimas patvirtina nusikalstamus N. V. ketinimus.

20. Apeliacinės instancijos teisme prokurorė savo išvadas dėl N. V. ir V. D. kaltės jau grindė ir kito nuteistojo R. L. parodymais.

20.1. Pažymėtina, kad prokurorės pozicija dėl R. L. parodymų vertinimo yra nenuosekli ir dviprasmiška, kadangi, viena vertus, baigiamųjų kalbų metu prokurorė išsakė poziciją, jog R. L. parodymais apie sudarytus realius sandorius dėl UAB „G.“ transporto priemonių įsigijimo vadovautis negalima, nes jie neatitinka tikrovės ir byloje nustatytų aplinkybių, bet tuo pačiu prokurorė teigė, kad ta dalimi R. L. parodymų, kuriuose užsimenama apie N. V. ir V. D. vaidmenį nusikalstamoje veikloje, tikėti galima.

20.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis R. L. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme jokių parodymų apie tai, kad iššvaistant UAB „G.“ turtą dalyvavo ir N. V. bei V. D. nedavė. Pirmosios instancijos teisme R. L. paaiškino, kad apie parduodamas UAB „G.“ transporto priemones sužinojo galimai iš kitų statybos sektoriuje dirbančių asmenų arba skelbimų, atvykęs į UAB „G.“ biurą kalbėjosi su S. A., aptarė transporto priemonių galimas kainas, paskui nuvyko į UAB „G.“ gamybinę bazę, kur nuteistosios S. A. nurodytas darbuotojas aprodė transporto priemones, iš kurių išsirinko jam tinkančias ir dėl jų įsigijimo su S. A. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartis. Iš esmės analogiškas aplinkybes R. L. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką bei kaip įtariamasis (13 t., b. l. 3–5; 14 t., b. l. 125).

20.3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka R. L. laikėsi tos pačios pozicijos, kad su S. A. sudarytos transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartys nėra fiktyvios ir jomis įtvirtinti realūs sandoriai. Papildomai apklaustas R. L. tik dėl puspriekabės „ES-GE“ parodė, jog 2011 m. pabaigoje ar 2012 m. pradžioje paskambinęs N. V. pasakė, kad jo (R. L.) vardu yra registravęs puspriekabę ir reikia įforminti tos puspriekabės pardavimą, atsiuntė pirkimo–pardavimo sutartį su puspriekabės pirkėjo duomenimis. R. L. teigia sutartį pasirašęs ir nunešęs į VĮ „Regitra“. Nuteistojo teigimu, jis nematė nei pačios puspriekabės, nei puspriekabės pirkėjo, taip pat negavo (už puspriekabę) jokių pinigų.

20.4. Tačiau 2015 m. birželio 10 d. apklausiamas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką R. L. paaiškino, kad 2012–2013 metais buvo nusipirkęs platformą, skirtą vežti sunkiąją techniką, paskui priekabą pardavė P. D. (14 t., b. l. 6–7). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas P. D. patvirtino, kad puspriekabę „ES-GE“ pirko iš R. L. (13 t., b. l. 58–59). Tai paneigia bylą nagrinėjant apeliacine tvarka duotus nuteistojo parodymus, neva puspriekabė galėjo būti įregistruota R. L. vardu apie tai jam nežinant, o paskui perleista kitam asmeniui net nemačius nei puspriekabės, nei jos pirkėjo.

20.5. Taip pat nėra pagrindo tikėti ir R. L. paaiškinimais, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl puspriekabės „ES-GE“ davė kitokius parodymus, paprašytas N. V., kuris su V. D. žadėjo palankią tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo baigtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apie šias aplinkybes R. L. savo apeliaciniame skunde nenurodė. Vertinant prokurorės apeliaciniame skunde minimą R. L. elektroninį laišką, kuriame neva nuteistasis R. L. tiesiogiai susieja N. V. ir V. D. su UAB „G.“ turto iššvaistymu, pažymėtina, jog 2019 m. gruodžio 19 d. elektroniniame laiške R. L. informuoja prokurorę, kad į sodybą, kurioje laikomos transporto priemonės, dar iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo atvykęs asmuo, prisistatęs E., ir norėjo paimti transporto priemones (24 t., b. l. 64). Elektroniniame laiške R. L. nurodo, manantis, jog tai galėjo organizuoti V. D. su N. V.. Apie elektroniniame laiške nurodytas aplinkybes šis nuteistasis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno (2020 m. sausio 8 d. liudytojo apklausos protokolas (24 t., b. l. 67–68)), bet nurodytų aplinkybių niekaip nepatikslino. Toks R. L. išreikštas spėjimas („manymas“), jo nepagrindžiant jokiais kitais duomenimis, nesudaro pagrindo išvadai, kad jokiais kitais objektyviais bylos duomenimis nepatvirtintas nepažįstamo asmens domėjimasis saugomomis transporto priemonėmis yra susijęs su išteisintaisiais N. V. ir V. D., tuo labiau nepatvirtina išteisintųjų dalyvavimo išvaistant UAB „G.“ turtą.

21. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad, priešingai prokurorės apeliacinio skundo argumentams, be nuteistosios S. A. nenuoseklių ir prieštaringų parodymų, jokie kiti objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina išteisintiesiems N. V. ir V. D. inkriminuotų nusikalstamų veiksmų (nusikalstamos veikos plano parengimas, netikrų dokumentų pagaminimas ir panaudojimas, siekiant užvaldyti svetimą turtą, taip pat UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai N. V. ir V. D. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl R. L. nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį

22. Skundžiamu nuosprendžiu R. L. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdamas su S. A., pasirašė nenustatytomis aplinkybėmis parengtas 2012 m. spalio 25 d. transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias R. L. iš UAB „G.“ nupirko septynias transporto priemones, ir įgaliojimą įregistruoti transporto priemones R. L. vardu, žinodami, kad R. L. už transporto priemones neatsiskaitys, taip pagamino ir panaudojo žinomai netikrus dokumentus, perregistruojant transporto priemones R. L. vardu, kartu tokiu būdu R. L. padėjo S. A. iššvaistyti UAB „G.“ turtą.

23. Nuteistojo R. L. gynėjo apeliaciniame skunde, nesutinkant su apkaltinamuoju nuosprendžiu jo ginamojo atžvilgiu, nurodoma, kad byloje surašius BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, suvaržiusių R. L. teises ir sukliudžiusių teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį. Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimu ir vertinimu, nes, apelianto teigimu, kaip fiktyvūs kaltinime nurodyti sandoriai iš tikrųjų įvyko ir už transporto priemones R. L. su UAB „G.“ atsiskaitė, o nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

24. Tačiau teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo R. L. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, nė vienam iš įrodymų nesuteikdamas išskirtinės įrodomosios reikšmės, nuosprendyje motyvuotai pasisakyta, kodėl buvo atmesti nuteistojo parodymai. Byloje nenustatyta ir esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Taip pat ir R. L. išteisinimas dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „G.“ 69 turto vienetų iššvaistymo) rodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo objektyvus ir nešališkas, vertino ne vien kaltinimą pagrindžiančius duomenis ir aplinkybes. Negalima sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad įrodinėjimo procesas nėra begalinis ir turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis, teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014, 2K-348-303/2015, 2K-23-697/2019, 2K-226-976/2020 ir kt.). Be to, pirmosios instancijos teisme nei R. L., nei jo gynėjas nenurodė jokių asmenų, iš kurių tariamai nuteistasis skolinosi pinigus sumokėti už transporto priemones, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismas jokių papildomų aplinkybių ištirti objektyviai negalėjo, visgi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo R. L. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai buvo patikrinti atlikus papildomą įrodymų tyrimą. Taip pat bylą nagrinėjant apeliacine tvarka papildomai paskyrus atlikti rašysenos ekspertizę buvo patikrintos apeliaciniame skunde keltos abejonės dėl UAB „G.“ direktoriaus F. D. vardu pasirašiusio asmens parašų, puspriekabės „ES-GE“ pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi, visos bylai aplinkybės reikšmingos buvo išsamiai ištirtos ir nustatytos.

25. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

25.1. Pažymėtina, kad pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta ir padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-34-303/2017, 2K-244-895/2020). Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio, dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-111-677/2016, 2K-10-719/2021).

25.2. Šioje dalyje nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad neva kaltinamajame akte R. L. nebuvo suformuluotas kaltinimas, susijęs su aptariama puspriekabe „ES-GE“. Tačiau, kaip matyti iš byloje surašyto kaltinamojo akto, R. L. (kaip ir kitų baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų) pirminiame kaltinime pagal BK 183 straipsnio 2 dalį puspriekabė „ES-GE 6S04 BG 805“ buvo nurodyta kaip pasisavinimo dalykas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. L. (kaip ir kitiems kaltinamiesiems) pareikštas kaltinimas buvo keičiamas iš pradžių apygardos teismui, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, teisiamajame posėdyje 2019 m. spalio 3 d. paskelbus nutartį, jog R. L. veika, pagal kaltinimą kvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, gali būti perkvalifikuota pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (22 t., b. l. 48–49), o 2019 m. spalio 7 d. ir prokurorei pateikus prašymą, vadovaujantis BPK 255 ir 256 straipsniais, patikslinti kaltinimo formuluotes bei nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis R. L. tiek paskelbus kaltinamąjį aktą, tiek vėlesnio bylos nagrinėjimo metu informavus apie galimybę pakeisti pirminį kaltinimą nurodė, jog supranta, kuo yra kaltinamas, R. L. ir jo gynėjui buvo suteikta laiko pasiruošti gynybai, išklausytos nuomonės dėl kaltinimų.

25.3. Negalima sutikti ir su tuo, kad kaltinimas dėl puspriekabės pasisavinimo (iššvaistymo) aprašytas formaliai. Pagal kaltinimą, puspriekabė „ES-GE“ ir kitas UAB ,,G.“ turtas pasisavintas (iššvaistytas) jį išgabenus iš įmonės gamybinės bazės 2012 m. spalio–gruodžio mėnesiais, po to kai buvo imituotas UAB ,,G.“ akcijų pardavimas Austrijos piliečiui F. D.. Nors tikslesnių UAB ,,G.“ turto iššvaistymo aplinkybių byloje nepavyko nustatyti, bet kaltinamajame akte nurodytos visos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu.

25.4. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnyje numatytus reikalavimus, nuteistojo R. L. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nebuvo pažeista, taip pat R. L. nebuvo suvaržyta galimybė gintis nuo pareikšto kaltinimo, todėl šiuo aspektu byloje esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nebuvo padaryta.

26. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistasis R. L. savo kaltės dėl jam inkriminuoto padėjimo iššvaistyti UAB „G.“ turtą bei netikrų dokumentų pagaminimo ir panaudojimo nepripažįsta. Pirmosios instancijos teisme R. L. paaiškino, kad 2012 metais iš kitų statybų sektoriuje dirbusių asmenų ar gal iš skelbimų sužinojo, jog UAB „G.“ išparduoda savo turtą, todėl nuvyko į UAB „G.“ biurą, kur su įmonės direktore S. A. pakalbėjo apie parduodamų transporto priemonių kainas, po ko nuvažiavo į įmonės gamybinę bazę, kur su S. A. nurodytu darbuotoju apžiūrėjo transporto priemones, iš kurių R. L. sudomino septynios, dėl kurių su S. A. ir buvo pasirašytos pirkimo–pardavimo sutartys. Nuteistasis paaiškino, kad sutarčių pasirašymo metu neturėjo pinigų sumokėti už transporto priemones, todėl su S. A. sutarė, jog atsiskaitys vėliau. 2013 m. vasario mėnesį surinkęs reikiamą pinigų sumą, R. L. nuvažiavo į UAB „G.“ biurą, kur jau bendravo su nauju įmonės direktoriumi, būtent naujam įmonės direktoriui perdavė pinigus už transporto priemones. Anot R. L., pinigus jis sumokėjo per kelis kartus grynaisiais, po ko iš UAB „G.“ gamybinės bazės išsigabeno įsigytas transporto priemones. Analogiškas aplinkybes, tvirtindamas, jog sandoriai dėl transporto priemonių įsigijimo yra realūs, R. L. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (13 t., b. l. 3–5) ir kaip įtariamasis (14 t., b. l. 125).

27. Tačiau tokia nuteistojo R. L. pateikta versija prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir yra paneigta byloje surinktais įrodymais.

27.1. Visų pirma, priešingai nei tvirtina apeliantas, R. L. negalėjo bendrauti su neva naujuoju UAB „G.“ direktoriumi F. D.. Kaip jau buvo aptarta ankstesnėje nuosprendžio dalyje, F. D. Lietuvoje yra lankęsis tik kaip autobuso vairuotojas, jokių sąsajų su UAB „G.“ neturėjo, su R. L. taip pat nebendravo ir iš jo pinigų nepriėmė. Tai patvirtina ir atlikus rašysenos tyrimą nustatytos aplinkybės, jog F. D. kasos pajamų orderių ir transporto priemonių perdavimo aktų R. L. nepasirašė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. L. iš nuotraukų kaip asmenį, kuriam neva 2013 m. vasario mėnesį sumokėjo pinigus už transporto priemones, atpažino būtent F. D. (14 t., b. l. 139–141). Pastaroji aplinkybė, kai nuteistasis atpažino iš nuotraukos asmenį (F. D.), su kuriuo objektyviai negalėjo būti susitikęs, bet galėjo žinoti apie jo tikrame asmens dokumente esančius duomenis, taip pat ir šio asmens atvaizdą, sudaro pagrindą išvadai, jog R. L. žinojo, kad apie nusikalstamos veikos planą fiktyviai parduoti UAB „G.“ užsieniečiui, taip išvengiant prievolės atsiskaityti už perleistas transporto priemones, o jų įsigijimą legalizuoti sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis bei vėliau pasirašytais perdavimo–priėmimo aktais ir kasos pajamų orderiais.

27.2. R. L. nurodė ir tai, kad 2013 m. vasario mėnesį, prieš tai sumokėjęs pinigus F. D., iš UAB „G.“ gamybinės bazės per kelis kartus išsigabeno nusipirktas transporto priemones. Šie nuteistojo parodymai taip pat neatitinka kitų byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje liudytojų S. I., K. K., Z. B., antstolės N. Š.-S. parodymais nustatyta, kad transporto priemonės ir kitas įmonės turtas iš UAB „G.“ gamybinės bazės buvo išgabentos dar 2012 m. spalio–lapkričio mėnesiais, būtent nuo to laikotarpio UAB „G.“ faktiškai jokios veiklos nebevykdė. Taigi, R. L. 2013 m. vasario mėnesį objektyviai negalėjo iš UAB „G.“ gamybinės bazės išsigabenti transporto priemonių. Atitinkamai nuteistasis negalėjo ir būti apgautas kitų asmenų, kaip pats teigė, nors ir nenustatyta, kas pasirašė tariamo UAB „G.“ direktoriaus F. D. vardu dokumentus, patvirtinančius atsiskaitymą už transporto priemones ir jų perdavimą R. L.. Priešingai, akivaizdu, kad tvirtindamas, jog išsigabeno iš gamybinės bazės transporto priemones 2013 m. vasario mėnesį, kai šios jau buvo išgabentos 2012 m. spalio–lapkričio mėnesiais, nuteistasis siekia nuslėpti savo nusikalstamus veiksmus.

27.3. Abejonių kelia ir R. L. parodymai apeliacinės instancijos teisme, jog neva naujo UAB „G.“ direktoriaus telefono numerį gavo iš N. V.. Šios aplinkybės R. L. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nenurodė, tai prieštarauja ir paties R. L. prieš tai duotiems parodymams, kad tiesiog 2013 m. vasario mėnesį atvyko į UAB „G.“ biurą, kur ir sutiko UAB „G.“ direktoriumi prisistačiusį asmenį. Be to, logiškai nepaaiškinama, kodėl nuteistasis R. L., prieš tai bendravęs su S. A. dėl transporto priemonių įsigijimo, jau 2013 m. vasario mėnesį dėl galimybės atsiskaityti už- transporto priemones kreipėsi į N. V., o ne į S. A..

27.4. Priešingai nei tvirtina apeliantas, byloje nėra įrodytas ir atsiskaitymo su UAB „G.“ už tariamai nusipirktas transporto priemones faktas. Jau minėto rašysenos tyrimo metu nustatyta, kad UAB „G.“ vardu kasos pajamų orderius ir perdavimo–priėmimo aktus fiktyvaus direktoriaus F. D. vardu pasirašė ne F. D., bet kitas, nenustatytas, asmuo. Taip pat nuteistasis R. L. negalėjo pagrįsti ir disponavimo pinigais, kuriais tariamai atsiskaitė su UAB „G.“ už įsigytas transporto priemones, fakto. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka jis teigė, kad už transporto priemones atsiskaitė iš dukters ir iš S. B. pasiskolintais po 200 000 Lt ir dar 22 000 Lt surinko iš šeimos narių, visą reikiamą sumą surinko 2013 m. vasario mėnesį. Tačiau pirmosios instancijos teisme R. L. nurodė, kad F. D. mokėjo pinigais, kurių dalis buvo asmeniniai, dalis skolinti, neįvardindamas konkrečių asmenų, iš kurių skolinosi pinigus. Nuteistasis paaiškino, jog neva tuo metu buvo skelbimų, buvo siūloma užstatyti turtą ir buvo galima gauti paskolą. Taigi, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis R. L. iš esmės pakeitė savo parodymus, nurodydamas konkrečius asmenis, iš kurių pasiskolino pinigus (bet ne pirmosios instancijos teisme nurodytu būdu). Visgi, byloje nepasitvirtino nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pateiktos nuteistojo versijos. Byloje nėra jokių duomenų apie R. L. sudarytas sutartis pagal skelbimus, rastus internete. Dėl iš dukters gautos paskolos pastebėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pateikta 2012 m. lapkričio 27 d. pinigų dovanojimo sutartis, sudaryta su dukra S. L., pagal kurią R. L. dovanojami 200 000 Lt (24 t., b. l. 58), bet tai neatitinka paties R. L. teiginių, jog pinigus jis skolinosi. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistojo ir jo gynėjos prašymu apklaustas liudytojas A. V. parodė, kad jam yra žinoma, jog R. L. skolinosi pinigų iš jo uošvio S. B., tai galėjo būti 2012 m. žiema ar pavasaris, pinigų skolinimo faktą liudytojas neva matė, kai buvo atėjęs į svečius pas uošvį. Tačiau atsakydamas į klausimus liudytojas nurodė, kad buvo paskolinta 200 000 Eur po 50 Eur kupiūromis, ir tik vėliau pasitikslino, jog pinigai buvo perduoti litais, kas kelia pagrįstų abejonių dėl liudytojo parodymų patikimumo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. L. tariamai pasiskolintos pinigų sumos neatsispindi pateiktoje nuteistojo 2012 metų metinėje pajamų deklaracijoje (24 t., b. l. 60–63), kurioje nurodytos R. L. pajamos kelia pagrįstų abejonių dėl galimybės surinkti tokią pinigų sumą, kuri neva buvo sumokėta už transporto priemones. Kita vertus, jei tikėti nuteistojo parodymais ir pateiktais dokumentais apie pasiskolintas pinigų sumas, tai jau 2012 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais R. L. neva turėjo surinkęs reikiamą pinigų sumą, bet pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė, kad visą pinigų sumą surinko tik 2013 m. vasario mėnesį.

27.5. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. L. parodymai apie transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandorių realumą yra nepagrįsti ir jais nesivadovautina nustatant faktines bylos aplinkybes. Priešingai, transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutarčių, vėliau ir kasos pajamų orderių, perdavimo–priėmimo aktų pasirašymas patvirtina betarpišką R. L. dalyvavimą sudarant fiktyvias transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis

28. Dėl puspriekabės „ES-GE“ pirmosios instancijos teisme R. L. paaiškino, kad puspriekabę nusipirko pagal skelbimą, o paskui perpardavė P. D.. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka R. L. šioje dalyje savo parodymus pakeitė ir jau nurodė, kad 2011 m. pabaigoje ar 2012 m. pradžioje jam paskambino N. V. ir pasakė, kad jo (R. L.) vardu yra registravęs puspriekabę, bei kad reikia įforminti šios puspriekabės pardavimą, tuo tikslu N. V. atsiuntė pirkimo–pardavimo sutartį su puspriekabės pirkėjo duomenimis, R. L. sutartį pasirašė ir nunešė į VĮ „Regitra“. Nuteistojo R. L. teigimu, jis nematė nei pačios puspriekabės, nei puspriekabės pirkėjo, taip pat negavo už puspriekabę jokių pinigų. Be to, ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką R. L. teigė, jog 2012–2013 metais buvo nusipirkęs platformą, skirtą vežti sunkiąją techniką, paskui ją pardavė P. D. (14 t., b. l. 6–7).

29. Apeliacinės instancijos teisme aiškindamas parodymų pakeitimo priežastis nuteistasis R. L. teigė, kad kitas aplinkybes anksčiau proceso metu nurodė paprašytas N. V., kadangi pastarasis žadėjo, jog viskas (tinkama proceso baigtis) bus sutvarkyta, taip pat ir V. D. žadėjo, kad išnagrinėjus bylą teisme bus priimtas palankus sprendimas, todėl tik priėmus jo atžvilgiu nepalankų sprendimą suprato, jog buvo apgautas. Visgi teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo tikėti tokiais R. L. teiginiais apie neva sąmoningai duotus neteisingus parodymus. Jokių tariamų galimai neteisėto poveikio ar neteisėto susitarimo dėl parodymų davimo, susijusio su N. V. ir V. D., aplinkybių R. L. nenurodė ne tik ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet ir paduotame apeliaciniame skunde. Kaip jau buvo aptarta ankstesnėje nuosprendžio dalyje, išteisintųjų N. V. ir V. D. sąsajų su byloje nagrinėjama nusikalstama veika nepatvirtina ir valstybinį kaltinimą byloje palaikiusiai prokurorei siųstas elektroninis laiškas, kuriame R. L. kelia prielaidas, kas gali būti suinteresuotas UAB „G.“ transporto priemonių pasisavinimu. Nagrinėjamu atveju tokie deklaratyvūs, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti teiginiai, bandant permesti atsakomybę kitiems asmenims, vertintini kaip pasirinkta atitinkama gynybos taktika siekiant išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką.

30. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka atlikus paskirtą rašysenos ekspertizę surašytame 2022 m. vasario 11 d. ekspertizės akte Nr. 11-2099(21) konstatuota, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. sutartyje, kuria R. L. neva iš bendrovės „E. I.“ įsigijo puspriekabę „ES-GE“, rankraštinius įrašus parašė ne R. L., ne S. A., ne N. V. ir ne V. D., R. L. vardu pasirašė ne R. L., o ar tai padarė S. A., N. V. ar V. D. nustatyti nebuvo galima, bet šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad puspriekabę „ES-GE“ R. L. įgijo iš UAB „G.“. Nustatant tikrąsias puspriekabės „ES-GE“ atsiradimo pas R. L. aplinkybes, reikšminga aplinkybė, jog puspriekabės „ES-GE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN yra suklastotas, panaikinant VIN simbolius, o tikrasis VIN yra (duomenys neskelbtini), priklausęs UAB „G.“ puspriekabei „ES-GE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (8 t., b. l. 139–140; 15 t., b. l. 156). Įvertintina ir tai, kad pats R. L. prašymą įregistruoti puspriekabę „ES-GE“ savo vardu pateikė 2013 m. spalio 11 d., (4 t., b. l. 73), kas paneigia nuteistojo duotus parodymus apie neva N. V. 2012 m. pradžioje jo vardu įregistruotą puspriekabę, o P. D. puspriekabė neva perparduota 2013 m. spalio 15 d. (4 t., b. l. 69). Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas P. D. patvirtino, kad puspriekabę „ES-GE“ pirko būtent iš R. L. už 70 000 Lt (13 t., b. l. 57–59). Nurodytos aplinkybės dėl puspriekabės „ES-GE“ identifikacinio numerio pakeitimo, registravimo VĮ „Regitra“, jos pardavimo P. D., o taip pat puspriekabės „ES-GE“ laikymas kartu su kitu UAB „G.“ automobiliu ,,MAN 33.463“, patvirtina, kad R. L. puspriekabę „ES-GE“ įgijo kartu su kitomis transporto priemonėmis iš UAB „G.“, už puspriekabę kaip ir už kitas transporto priemones su įmone neatsiskaitydamas.

31. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. L. savo parašu patvirtindamas į dokumentus (transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartis) įtrauktų objektyvios tikrovės neatitinkančių duomenų tikrumą ir teisingumą veikė sąmoningai, suvokdamas, jog kartu su S. A. sudaro fiktyvius sandorius, pagal kuriuos už perleidžiamas transporto priemones UAB „G.“ pinigų nemokės ir jų nesumokėjo bei kurių pagrindu transporto priemonės buvo registruotos R. L. vardu, taip bendrais su S. A. veiksmais padėjo iššvaistyti UAB „G.“ turtą ir padarė įmonei turtinę žalą, todėl R. L. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį bei BK 300 straipsnio 3 dalį.

Dėl S. A. ir R. L. paskirtų bausmių

32. Nei prokurorės, nei nuteistojo R. L. gynėjo apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta jokių argumentų dėl netinkamai paskirtų bausmių nuteistiesiems (išskyrus prokurorės apeliacinio skundo dalį dėl netinkamo bausmių bendrinimo). Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką (parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmių dydį) tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistųjų S. A. ir R. L. asmenybę. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistiesiems pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtos nežymiai mažesnės laisvės atėmimo bausmės nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės, artimos už nusikalstamą veiką skirtinos laisvės atėmimo bausmės minimaliai ribai, taip pat S. A. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės apribojimo bausmė, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos, be kita ko, įvertinęs nuteistųjų asmenybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo bei, vadovaudamasis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėjo nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

33. Tačiau nepaisant to, kad skirdamas nuteistiesiems bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimų nepadarė, visgi skirdamas subendrintą bausmę pirmosios instancijos teismas pasirinko neteisingą bausmių subendrinimo būdą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, S. A. ir R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės buvo subendrintos dalinio sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 4 dalis), kaip galima numanyti, pripažinus, jog šios nusikalstamos veikos padarytos esant realiai sutapčiai. Nagrinėjamu atveju aktuali teismų praktika, kad tais atvejais, kai įgyvendinant bendrą sumanymą padaromos kelios skirtinguose BK straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos, kurios iš esmės yra neatskiriamos (būtinos) viso kaltininko sumanymo įgyvendinimo dalys, veikos padaromos viena po kitos per sumanymui įgyvendinti būtiną laiko tarpą, laikoma, kad veikos padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-145-511/2019, 2K-243-697/2020, 2K-185-976/2021). Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad tiek turto pasisavinimas, tiek netikrų dokumentų pagaminimas ir panaudojimas buvo padaryti siekiant vieno bendro nusikalstamo sumanymo – UAB „G.“ transporto priemonių perleidimo neatlygintinai ir neteisėtai R. L.. Būtent suklastotų dokumentų, patvirtinančių fiktyvius pirkimo–pardavimo sandorius, pagrindu buvo iššvaistytas didelės vertės UAB ,,G.“ turtas. Atsižvelgiant į tai, S. A. ir R. L. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos taikant apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl turto konfiskavimo

34. Nuteistojo R. L. gynėjo apeliaciniame skunde baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo taikymas R. L. skundžiamas tuo aspektu, kad neva transporto priemonės buvo įgytos teisėtai, todėl jos nelaikytinos konfiskuotinu turtu. Tačiau ankstesnėje nuosprendžio dalyje buvo išsamiai aptartos aplinkybės, patvirtinančios pirkimo–pardavimo sandorių fiktyvumą ir aplinkybę, jog UAB „G.“ turtas buvo iššvaistytas, todėl nesikartojant tokie apelianto teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

35. BK 72 straipsnyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

36. Iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas gauna, padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2006, 2K-7-304-976/2016, 2K-245-1073/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, jog nepritartina teismų praktikai, kai, nepaisant to, kad iš bylos duomenų matyti, jog kaltininkas iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, šio turto konfiskavimo klausimas nesvarstomas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – UAB „G.“ turto išvaistymą įvykdė S. A. ir R. L.. Kadangi pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako tik asmuo, kuriam buvo patikėtas ar kurio žinioje buvo svetimas turtas, S. A., buvusios UAB „G.“ direktore, veiksmai kvalifikuoti kaip vykdytojos, o R. L. – kaip padėjėjo. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta (taip buvo suformuluotas ir kaltinimas), kad UAB „G.“ transporto priemonės buvo perleistos būtent R. L., kurių dalį šis nuteistasis pripažino vėliau pardavęs ir gavęs už tai atlygį. Taigi, pagal tai kaip nustatyta Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, realią turtinę naudą iš UAB „G.“ turto – transporto priemonių išvaistymo gavo tik R. L., o S. A. iš nusikalstamos veikos neturėjo jokios naudos (kiek nustatyta bylos duomenimis). Tokią išvadą paneigiančių duomenų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo gauta. Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad UAB ,,G.“ transporto priemonės, kurias neteisėtai ir neatlygintinai savo nuosavybėn gavo R. L., laikytinos nusikalstamos veikos rezultatu BK 72 straipsnio 2 dalies prasme.

37. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nagrinėjant baudžiamąsias bylas prioritetas teikiamas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimui. Kasacine tvarka išnagrinėtose bylose išaiškinta, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas konfiskuojamas tik tada, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas nukentėjusio asmens civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam. Kai turtas grąžinamas nukentėjusiam asmeniui arba pareiškiami civiliniai ieškiniai, arba kitokiu būdu susitariama dėl padarytos žalos atlyginimo, turto konfiskavimas gali būti taikomas tik tada, kai asmuo neteisėtai įgytą turtą ar jo dalį yra pardavęs ar kitokiu būdu gavęs iš jo turtinės naudos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012; 2K-6-489/2019, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-969/2019).

38. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškinys nėra pareikštas, UAB „G.“ yra bankrutavusi ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, todėl byloje negalima taikyti BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų bei rastas transporto priemones grąžinti buvusiam teisėtam savininkui, atitinkamai pirmosios instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią kaltininkui pasipelnyti iš nusikalstamos veikos, pagrįstai taikė BK 72 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, transporto priemonės ,,Mercedes Benz 1823“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Mercedes Benz 2631“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,MAN 27.314“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotos R. L. vardu, kaip nusikalstamos veikos rezultatas pagrįstai buvo konfiskuotos iš nuteistojo. Taip pat pagrįstai iš nuteistojo R. L., vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nutarta išieškoti transporto priemonių „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „KRAZ“ 250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę (kurios neginčijo ir pats R. L.), atitinkančią sumą, nes transporto priemonės „Volvo FH12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo rastos (buvo parduotos), o transporto priemonė „KRAZ“ 250, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perleista trečiajam asmeniui. Konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą nagrinėjamu atveju pagrįstai nuspręsta išieškoti tik iš nuteistojo R. L., kadangi, kaip jau minėta, iš byloje ištirtų įrodymų galima spręsti, kad tik šis asmuo iš nusikalstamos veikos gavo realią turtinę naudą (tai apklausiamas pirmosios instancijos teisme pripažino ir pats nuteistasis R. L.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, S. A. paskirtas bausmes pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 223 straipsnio 1 dalį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir galutinę subendrintą bausmę S. A. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant S. A. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, R. L. paskirtas bausmes pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinę subendrintą bausmę R. L. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. L. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo R. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.