- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-17
- Bylos Nr.
- 2K-39-697/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-36-1-00192-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis (pirm.), Tomas Šeškauskas, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- T. P., R. J.
- Advokatai
- Stanislovas Nalivaika
- Kategorijos
- 1.2.3.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.7.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, 129 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkto) laisvės atėmimu keturiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
T. P. pagal BK 286 straipsnį išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš T. P. priteista N. Z. 6880 Lt (1992 Eur) turtinei ir 80 000 Lt (23 169 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nuosprendis, kuriuo Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria T. P. paskirtos bausmės pagal BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalį subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta šešiolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, T. P. pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalintos T. P. nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybės, kad jis nurodytą nusikalstamą veiką padarė „...tyčia suduodamas N. L. tiksliai nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas ir taip atimdamas jai galimybę priešintis...“. Kita Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio dalis dėl T. P. palikta nepakeista.
Šioje byloje taip pat nuteisti R. J. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, Ž. C. pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, bet kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. P. nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią oraliniu būdu, panaudodamas fizinį smurtą ir taip pat tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. 2013 m. birželio 18 d., (duomenys neskelbtini), važiuojant vandens telkinio link, po to, kai N. L. buvo įsodinta į automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. kai R. J. su Ž. C. veikdami kartu, suėmę už pažastų, jėga nutempė ją iki automobilio, įsodino į vidų ir prieš jos valią vežė ją tame pačiame kaime esančio vandens telkinio link – neteisėtai atėmė jai laisvę), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos jo nusikalstamai veikai, ant automobilio galinės sėdynės tyčia prieš jos valią įvedęs savo varpą nukentėjusiajai į burną ir ranka užspaudęs jos kvėpavimo takus, tenkino lytinę aistrą ir mechaniškai sutrikdė nukentėjusios kvėpavimą, dėl to nuo uždusimo ji mirė, – taip tyčia nužudė N. L.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad byloje buvo padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, be to, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus manymu, teismų išvados dėl nukentėjusiosios mirties priežasties, nors grindžiamos nuteistųjų, liudytojų, ypač Š. Z., parodymais, nukentėjusiosios lavono apžiūros protokolo duomenimis ir specialistų išvadomis, yra neteisingos. Išvados padarytos neištyrus bylos duomenų visumos, neatsakius į visas nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniuose skunduose iškeltas abejones ir nepašalinus prieštaravimų dėl to, ar buvo ant nukentėjusiosios kaklo kraujosruvų, ar nukentėjusioji užduso nuo mechaninio kvėpavimo sutrikdymo, ar paspringo, nes iš nukentėjusiosios burnos bėgusios putos, anot eksperto D. I., nebūdingas smaugimui ir uždusimui požymis, ar padaryti nukentėjusiajai prieš įsodinant ją į automobilį sužalojimai keliant nuo žemės sugriebus ją už gerklės ir tempiant iki automobilio turėjo įtakos jos mirčiai, koks buvo smaugimo mechanizmas ir kt., dėl kurių gali kilti kitų nuteistųjų atsakomybės klausimas. Apeliacinės instancijos teismas gynybos pateiktą BPK 286 straipsnyje nustatyta tvarka prašymą skirti atlikti naują (pakartotinę) teismo medicinos ekspertizę dėl esminių prieštaravimų eksperto D. I. išvadose ir paaiškinimuose teisme, privalomai pateikiant ir nukentėjusiosios asmens sveikatos istoriją, kuri iki tol ekspertams nebuvo pateikta, nors svarbi vertinant ankstesnę asmens sveikatos būklę, nemotyvuotai atmetė. Taip teismai šioje byloje paliko abejonių dėl nukentėjusiosios mirties priežasties, dėl to buvo pažeistas in dubio pro reo principas, netinkamai pritaikytas baudžiamais įstatymas ir neišnagrinėtas kasatoriaus ir jo gynėjos apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas, ar kasatoriaus veiksmuose yra tyčinio, ar neatsargaus gyvybės atėmimo požymių. Jeigu teismai teisingai nustatė faktines aplinkybes ir nebuvo padaryti jokie esminiai BPK pažeidimai, jo apeliacinis skundas turėjo būti tenkintas ir veika turėjo būti kvalifikuota taip, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato patvirtintame 2004 m. birželio 18 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose bei teismų praktikos apžvalgoje“ 27 punkte – jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata, ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132 ir 135 ar 138 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo yra neatsargi kaltė.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai atskleidė privalomų BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytam seksualiniam prievartavimui konstatuoti požymių visumą, nuteistųjų, liudytojų parodymus ir specialistų išvadų duomenis vertino atskirai nuo visumos. Vien tai, kad kasatorius, pasak kitų nuteistųjų ir liudytojo Š. Z., ranka lenkė nukentėjusiąją link savo tarpkojo, dar savaime nereiškia lytinės aistros tenkinimo kitu būdu, kuris teismų praktikoje siejamas su abiejų asmenų arba vieno asmens kurios nors nuogos kūno dalies kontaktu su kitu asmeniu, taip tenkinant lytinę aistrą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-583/2012, 2K-127/2013, 2K-315/2014 ir kt.). Teismai nenustatė, ar buvo kontaktas tarp kasatoriaus ir nukentėjusiosios kurių nors kūno vietų, o tai lėmė esminę įstatymo taikymo klaidą. Liudytojas Š. Z. matė, kaip kasatorius laikė nukentėjusiąją ranka už sprando, lenkė ją prie savo tarpkojo, bet nematė, ar kasatorius buvo nusimovęs kelnes; kiti nuteistieji girdėjo, kaip nukentėjusioji būdama automobilyje prašė ją paleisti, matė jos galvą prie kasatoriaus T. P. tarpkojo. Kas konkrečiai vyko vėliau, liko neatsakyta, šią abejonę teismams bandant aiškinti tuo, kad iš esmės du nuteistieji sėdėjo priekyje, vienas jų vairavo, be to, visi buvo išgėrę, todėl ir negali nurodyti konkrečių detalių. Pažymėtina, kad liudytojo Š. Z. išsamūs parodymai nepatvirtina, kad kasatorius buvo įvedęs savo varpą į nukentėjusiosios burną. Tokių aplinkybių niekas nenurodė, tik pasakė, kad jiems taip atrodė. Dėl to neaišku, kuo remdamiesi teismai padarė išvadą, kad kasatorius tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią oraliniu būdu, panaudodamas fizinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nepaneigta nukentėjusiosios turėtų lytinių santykių su kitu asmeniu ir iki tiriamo įvykio tikimybė, bet šios aplinkybės netyrė, nors įvykio dieną laiko tarpas nuo to momento, kai nuteistieji pamatė šalikele su draugais einančią N. L., iki jos nužudymo buvo pakankamai trumpas. Matydami, kad specialistų išvadomis nebuvo nustatyta, kokio asmens spermos skysčio buvo rasta nukentėjusiosios makštyje ir burnoje, teismai išvestiniais įrodymais grindė teiginius, kad vis tik kasatorius oraliniu būdu santykiavo su nukentėjusiąja. Teismai nevertino ir neklausė ekspertų, ar biologinių pėdsakų ant nukentėjusiosios nustatymui ir identifikavimui galėjo turėti reikšmės tai, kad jos kūnas, įtempus į tvenkinį, kad atsigautų, buvo visiškai šlapias, kad įvykio vietoje ji buvo rasta be kelnių ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytojo Š. Z., nuteistųjų R. J. bei Ž. C. parodymų ir pirmosios instancijos konstatuotų aplinkybių nepaneigia specialisto išvada Nr. G 512/13(09), kad atspauduose nuo kasatoriaus varpos moters plokščiojo epitelio ląstelių nerasta, nes, kaip patvirtino nukentėjusieji V. B. ir V. S., iš nusikalstamų veikų padarymo vietos kasatorius pabėgo ir policijos pareigūnų buvo sulaikytas tik apie 17.30 val. namuose dėvintis vien šortus, taigi turėjo visas galimybes panaikinti visus nusikalstamų veikų pėdsakus. Teismai nevertino teisiškai reikšmingų aplinkybių, ar iš tiesų T. P. galėjo atlikti jam inkriminuotus veiksmus su nukentėjusiąja, kuri buvo giminaitė (jo krikšto mamos dukra); 2014 m. sausio 8 d. specialisto išvados Nr. Ml/14(09), kad menkai tikėtina, jog nukentėjusioji galėjo uždusti į jos burną įkišus vyro lytinį organą; 2014 m. sausio 25 d. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo duomenų, kad nuteistasis Ž. C. klausė D. M., kelių asmenų sperma galėjo būti rasta po santykiavimo su nukentėjusiąja.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl argumentų, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas, išnagrinėjimo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu.
BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendina bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar nagrinėjant bylą buvo laikomasi principinių nuostatų, numatytų BPK 7, 20, 242 straipsniuose, įtvirtinančiuose šalių lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus, ginčyti kitos proceso šalies pateiktus argumentus, ir ar nebuvo padaryta kitų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.
BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato apeliacinės instancijos teismui pareigą patikrinti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal pateikto skundo argumentus. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui tokias pačias procesines priemones kaip ir pirmosios instancijos teismui nustatant tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, privalo vadovautis BPK 20 straipsnio nuostatomis įvertindamas įrodymus remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismui negali turėti įtakos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jei jos nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nustatyta tvarka patikrintos apeliacinio proceso metu. Bet kokie prieštaravimai nustatytose bylos aplinkybėse ar abejonės dėl bylos įrodymų patikimumo turi būti šalinami baudžiamojo proceso numatytomis priemonėmis, reikiamais atvejais atliekant įrodymų tyrimą, išvadas dėl skundo argumentų pagrindžiant išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Pateiktame kasaciniame skunde išdėstytos abejonės ir nurodyti prieštaravimai dėl teismo medicinos eksperto išvados ir eksperto D. I. apklausos aiškinantis N. L. mirties aplinkybes bei priežastį. Nesutikimą su eksperto D. I. nustatytomis N. L. mirties aplinkybėmis ir priežastimi nuteistasis T. P. reiškė bylos ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo apklaustas ekspertas D. I., kuris patvirtino teismo medicinos specialisto išvadą, jog N. L. galėjo uždusti tiek jos kaklą apkabinus ranka ir suspaudus alkūne, tiek suspaudus jos kaklą rankų pirštais. Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje ekspertas D. I. taip pat nurodė, kad mėlynė N. L. kakle galėjo būti padaryta ir kelios minutės iki mirties, taip pat paaiškino, jog tuo atveju, jeigu ją tempė iki automobilio apie penkias minutes, tai galėjo ir uždusinti.
Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas D. I. paaiškino, jog negali tiksliai atsakyti, koks buvo smaugimo mechanizmas, ar nukentėjusioji buvo smaugiama viena ranka ar abiem rankomis, pirštais iš priekio ar iš nugaros. Ekspertas pripažino, kad uždusinimui nėra būdingas putų tekėjimas iš burnos. Taip pat nurodė negalintis atmesti galimybės, kad nukentėjusios sugriebimas už gerklės ir tempimas jos iki automobilio galėjo būti jos mirties priežastis. Kaip matyti iš šių bylos duomenų, ekspertas, teikdamas paaiškinimus pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, pagal nustatytus sužalojimus ir pagal savo kompetenciją negalėjo patvirtinti nukentėjusios pasmaugimo mechanizmo (pateikė tikėtiną išvadą) ir paaiškinti kitų nebūdingų pasmaugimui požymių, kaip kad putų tekėjimas iš burnos.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami T. P. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl N. L. nužudymo, suteikė didelę reikšmę Š. Z. bei iš dalies ir kitų nuteistųjų – R. J. ir Ž. C. – parodymams, tačiau tik paviršutiniškai aptarė nukentėjusiojo G. S. parodymus, kuris nurodė svarbias aplinkybes dėl nukentėjusios fizinės būklės, R. J. ir Ž. C. įsodinant ją į automobilį.
Apklausiamas pirmosios instancijos teisme G. S. nurodė, jog R. J. gulinčią N. L. kėlė paėmęs už gerklės, kol ji atsistojo, po to pakėlimo ji susmuko, tada iki automobilio R. J. ir Ž. C. ją tempė suėmę už pažastų, jos kojos vilkosi žeme. Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. S. patvirtino iš esmės tas pačias aplinkybės, kurias buvo nurodęs apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, patikslindamas, jog N. L. pati susmuko nugriūdama ant pilvo tuo metu, kai link jos ėjo R. J. ir Ž. C. Taip pat nukentėjusysis savo parodymus papildė svarbiomis aplinkybėmis dėl N. L. sveikatos būsenos, nurodydamas, jog nukentėjusioji sirgo astma, savaitę prieš įvykį ji buvo grįžusi iš ligoninės, kurioje gydėsi, nes tino kojos, skundėsi negalavimais pilvo srityje. Po šių nukentėjusiojo G. S. parodymų nuteistasis ir jo gynėjas prašė skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, siekiant pašalinti abejones ir neaiškumus dėl nukentėjusiosios mirties aplinkybių, atsižvelgiant ir į tai, kad paaiškėjo nauji duomenys dėl jos sveikatos būklės. Teismui buvo pateiktas nuteistojo T. P. motyvuotas prašymas dėl ekspertizės paskyrimo, išdėstant abejones ir neaiškumus dėl nukentėjusiosios mirties aplinkybių, suformuluojant klausimus dėl nukentėjusios mirties aplinkybių, atsižvelgiant į nustatytus veiksnius – jos tempimą iki automobilio, sveikatos būseną ir kt.
Apeliacinės instancijos teismas, išklausęs prokuroro nuomonės, nutarė prašymo netenkinti, plačiau nepasisakydamas dėl prašyme skirti ekspertizę išdėstytų argumentų ir nurodytų prieštaravimų bei neaiškumų eksperto apklausose.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė baudžiamojo proceso įstatyme numatytų priemonių ištirti paaiškėjusias naujas aplinkybes, kurios gali turėti reikšmingos įtakos patvirtinant ar paneigiant gynybos prašyme skirti ekspertizę išdėstytus argumentus.
Atsižvelgiant į jau pirmiau išdėstytų įrodymų analizės išvadas, hipotetinį eksperto išvadų turinį, visiškai nepašalintus prieštaravimus tarp nuteistųjų, nukentėjusiojo G. S., liudytojo Š. Z. parodymų, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis tokiu įrodomuoju pagrindu, pripažįstant T. P. kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl N. L.
Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-110/2013, 2K-540/2013).
Šio principo taikymas nagrinėjant bylą teisme iš esmės reiškia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų kokybinio reikalavimo taikymą vertinamiems bylos duomenims. Šis kokybinis reikalavimas nustato aukštą patikimumo standartą bylos duomenims, kuriais grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis, kartu tai nustato teismui pareigą imtis visų įstatymo numatytų procesinių priemonių pašalinti abejonėms ir prieštaravimams dėl bylos duomenų, kuriais grindžiamas toks nuosprendis. Neišsireikalavus ir nepridėjus prie bylos N. L. ligos istorijos, nėra galimybės išsiaiškinti, ar jos sveikatos būklė nebuvo susijusi priežastiniu ryšiu su jos mirtimi, atsižvelgiant į nuteistųjų R. J. ir Ž. C. smurtinius veiksmus tempiant ją į automobilį ar T. P. prievartinius veiksmus automobilyje.
Apeliacinės instancijos teismas privalėjo užtikrinti teismo procese rungimosi principo, numatyto BPK 7 straipsnyje, įgyvendinimą, suteikiant nuteistajam ir jo gynėjui galimybę pateikti į bylą duomenis, kuriais jie siekia grįsti savo gynybinę poziciją. Todėl, apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl N. L. sveikatos būklės, teismas, remdamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą išsiaiškinant šių aplinkybių reikšmę išsireikalaudamas N. L. ligos istoriją ir, atsižvelgdamas į joje esančius duomenis, atlikdamas reikalingus procesinius veiksmus, nustatant nukentėjusiosios mirties priežastį bei aplinkybes.
Nurodyti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trūkumai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nes tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 27 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.