- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-24
- Bylos Nr.
- e2-1007-577/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01058-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- Z. R.
- Atsakovas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- V. J.
- Advokatai
- Gitana Gudaitė
- Kategorijos
- 2.6.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Z. R. ieškinį atsakovei A. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo V. J.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama Civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.237, 6.38, 6.210 straipsnių pagrindu priteisti iš atsakovės A. J. 34 754,40 Eur nepagrįsto praturtėjimo, 24 328,08 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 60 385,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Pareikštus reikalavimus grindžia šiais argumentais:
1.1. 2007 m. spalio mėn. 19 d. pirkimo pardavimo sutartimi ieškovė iš atsakovės ir trečiojo asmens nusipirko žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už kuriuos sumokėjo 550 000 Lt (250 000 Lt už žemės sklypo dalį, 300 000 Lt už nebaigtą statyti namą.) Anot ieškovės, 2017 m. lapkričio mėn. 22 d. ieškovė dar papildomai atsakovei į jos asmeninę banko sąskaitą sumokėjo 120 000 Lt (34 754,40 Eur) už 0,15 ha žemės sklypą, kuris žodinio susitarimo pagrindu, atsakovei ir trečiajam asmeniui gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, turėjo būti prijungtas (arba parduotas kaip atskiras vienetas) prie ieškovės nupirktojo. Ieškovė iš viso sumokėjo 670 000 Lt (194 0441 Eur).
1.2. Papildomu žodiniu sandoriu buvo siekiama įsigyti papildomą žemės sklypo dalį, tačiau nuosavybės teises ieškovei perkelti vėliau; pasak atsakovės ir trečiojo asmens, pagal tuo metu galiojančius teisės aktus ir Vilniaus rajono bendrąjį planą, tik esant tokiai faktiniai situacijai, atsakovei ir trečiajam asmeniui formaliai priklausant didesniam žemės sklypo plotui, atsakovė ir trečiasis asmuo būtų turėję galimybę gauti statybą leidžiantį dokumentą jiems likusioje žemės sklypo dalyje.
1.3. Ieškovė laukė sklypo padalinimo, bet atsakovė ir trečiasis asmuo vis žadėjo, kad neužilgo pradės tvarkyti žemės dokumentus, tik reikia dar palaukti, kol viską sutvarkys iki galo ir tada pradės atidalinimo procesą ir vėliau perleis ieškovės nupirktą 15 arų sklypo dalį. Tačiau žemės sklypas ieškovei perleistas nebuvo.
1.4. Ieškovė, siekdama įgyvendinti savo teisėtus interesus, buvo pradėjusi planavimo darbus, kaip išnaudoti papildomus 0,15 ha žemės. Ieškovė kreipėsi į architektę R. N., kad ši parengtų ieškovei priklausančio 0,30 ha žemės sklypo projektą.
1.5. Atsakovė, gavusi be pagrindo 120 000 Eur, nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita; prašo priteisti iš atsakovės 34 754,40 Eur be pagrindo įgyto turto, 24 328 08 Eur (1 737,72 (palūkanos už vienerius metus) x 14 metų ir 10 mėnesių) kompensacinių palūkanų, 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
1.4. Tik prasidėjus atsakovės ir trečiojo asmens inicijuotos civilinės bylos Nr. e2-662-647/2022 procesui ieškovė galutinai suprato, jog atsakovė ir trečiasis asmuo nežada vykdyti savo susitarimo, neketina perduoti jai dar 2007 metais sutartos ateityje įgyti žemės sklypo dalies bei neketina grąžinti sumokėtų pinigų. Todėl, ieškovės įsitikinimu, atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį nepagrįstas; ieškovė nėra praleidusi CK 1.125 str. 9 d. nustatyto 5 metų ieškinio senaties termino, kadangi visą šį laikotarpį ji tikėjosi, kad atsakovė ir trečiasis asmuo perleis ieškovei dar 2007 metais sutartus papildomus 0,15 ha žemės sklypo.
2. Bylos nagrinėjimo metu, palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prašė ieškinį tenkinti; pakeitusi poziciją dėl šalių susitarimo dėl papildomo žemės sklypo, už kurį ieškovė, jos teigimu, sumokėjo 120 000 Lt, perleidimo, paaiškino, kad susitarimas buvo sudarytas raštu pas notarę sudarant ir tvirtinant pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, tačiau konkretaus susitarimo turinio (pvz., konkretaus žemės sklypo ploto, koordinačių ar buvimo vietos, susitarimo įvykdymo terminų žemės sklypo perleidimo ieškovės nuosavybėn) nurodyti negalėjo; tiesiog nurodė, kad papildomu susitarimu atsakovė įsipareigojo ateityje perleisti ieškovei 0,15 ha ploto žemės sklypą, esantį šalia jos sklypo, už ieškovės perkamo namo, o ieškovė sumoka 120 000 Lt. Taip pat ieškovė keitė poziciją ir dėl rašytinio papildomo susitarimo buvimo vietos; pirma nurodė, kad papildomas susitarimas liko pas notarę, vėliau teigė, kad pas atsakovę; nurodė, kad surašytą susitarimą turėjo tik atsakovė ir trečiasis asmuo, ieškovė egzemplioriaus negavo; paaiškino, kad pasitikėjo atsakove, todėl nereikalavo, kad susitarimas būtų surašytas keliais egzemplioriais, arba, kad jai būtų perduota susitarimo kopija. Ieškovė negalėjo paaiškinti, kokiais terminais jai turėjo būti perleistas papildomas žemės sklypas, tiksliai nurodyti jo ribas; taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl 14 metų nereikalavo papildomo žemės sklypo įforminimo. Taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl mokėjimo nurodyme, kuriuo padarytas 120 000 Lt pavedimas atsakovei, nenurodyta piniginių lėšų pervedimo paskirtis, kodėl pinigai už papildomą žemės sklypą buvo ieškovės pervesti po susitarimo surašymo, o ne atsakovei perleidus papildomą žemės sklypą, nors papildomas susitarimas (kaip teigė ieškovė) buvo surašytas pas notarę pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu.
Atsiliepimas
2. Atsakovė su pareikštais reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su ieškovės reikalavimais grindžia šiais argumentais:
2.1. Ieškovė su atsakove ir trečiuoju asmeniu 2007 m. susitarė dėl 15 arų žemės sklypo dalies ir gyvenamojo namo pirkimo. 2007 m. rugpjūčio 13 d. šalys sudarė Preliminarią sutartį, kuria sulygo, jog ieškovė iš atsakovės ir trečiojo asmens įsipareigoja nupirkti vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą 15 arų ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 670 000 Lt. Preliminarioje sutartyje nurodyta ir ieškovės faktiškai už parduodama turtą sumokėta 670 000 Eur suma. Pirkimo-pardavimo sutartyje pačios ieškovės prašymu buvo nurodyta mažesnė įgyjamo turto kaina; ieškovė paaiškino, kad jai pasikreipus į banką dėl kredito suteikimo, perkamas turtas buvo vertinamas, o vertinime nurodyta, kad priverstinio pardavimo turto vertė yra 470 000 Lt, t. y. faktiškai imant tik gyvenamojo namo vertę, nes žemės sklypo dalis buvo žemės ūkio paskirties ir bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Kadangi bankas ieškovei suteikia 470 000 Lt paskolą, dėl šios priežasties ieškovė pasiūlė Pirkimo pardavimo sutartyje nurodyti kainą 550 000 Lt. Kainą sudarė banko suteiktas kreditas gyvenamam namui su žemės sklypu įsigyti – 470 000 Lt ir ieškovės privalomi mokėti 15 proc. nuo suteikto kredito, t. y. 70 500 Lt (470000 Lt +70 500 Lt (15 proc. prie 470000 Lt) =540 500 Lt.).
2.2. 2007 m. spalio 19 d. buvo sudaryta notarinė Pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovė perka turtą už 550 000 Lt; bankas ieškovei suteikė 470 000 Lt paskolą, ieškovė pati iki notarinės sutarties sudarymo atsakovei ir trečiajam asmeniui buvo dar papildomai sumokėjusi 80 000 Lt, o 2007 m. lapkričio 22 d. ieškovė atsakovei pervedė likusią sutartos turto kainos dalį – 120 000 Lt, iš viso – 670 000 Lt (80 000 Lt+470 000 Lt+120 000 Lt). Ieškovei visiškai atsiskaičius su atsakove ir trečiuoju asmeniu, atsakovė sekančią dieną, t. y. 2007 m. lapkričio 23 d., pasirašė pakvitavimą notarei, kuriame patvirtino, kad ieškovė visiškai atsiskaitė už jai perleistą turtą.
2.3. 2018 m. šalims sutarus dėl bendros dalinės nuosavybės atidalinimo, atsakovai ėmėsi aktyvių veiksmų, inicijavo detaliojo plano keitimą. 2020 m. birželio 10 d. buvo atlikti žemės sklypų ribų paženklinimo darbai, atlikti kadastriniai matavimai, parengtos žemės sklypų kadastrinių matavimų bylos. Visuose šiuose veiksmuose dalyvavo ir ieškovė, pasirašė dokumentus. Kadangi ieškovei nuosavybės teise priklausantis gyvenamasis namas ir žemės sklypo dalis yra įkeisti bankui Luminor Bank AS, įregistruota hipoteka, tvarkant atidalinimo dokumentus buvo reikalingas banko sutikimas dėl bendros dalinės nuosavybės atidalinimo; ieškovė už tokio banko sutikimo pateikimą pradėjo reikalauti iš atsakovės ir trečiojo asmens sumokėti jai 12 000 Eur. Negaudami iš ieškovės banko sutikimo, atsakovė su trečiuoju asmeniu kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl leidimo atsakovei ir trečiajam asmeniui be ieškovės sutikimo įregistruoti nuosavybės teisę į suformuotus žemės sklypus. Pirmosios instancijos teismui patenkinus atsakovės ir trečiojo asmens ieškinį, ieškovė kreipėsi į teismą dėl nepagrįsto praturtėjimo.
2.4. Jokio susitarimo dėl neva papildomų 15 arų žemės sklypo dalies pirkimo niekada nebuvo, nei rašytinio, nei žodinio. Ieškovė pageidavo pirkti gyvenamąjį namą ir 15 arų žemės sklypo dalį. Būtent dėl tokio objekto pardavimo ir buvo susitarta su atsakove ir trečiuoju asmeniu.
Šalies argumentai
2.5. Ieškovės teiginiai, jog atsakovė ir trečiasis asmuo neva negalėjo tuo metu parduoti ieškovės pageidautos papildomos žemės sklypo dalies, nes nebūtų gavę statybos leidimo, yra visiškai nelogiški. Žemės sklype, kurio bendraturčiai yra šalys, atsakovė su trečiuoju asmeniu niekada nestatė gyvenamojo namo sau. Vienintelis gyvenamasis namas šiame žemės sklype buvo tas, kurį nusipirko ieškovė. Atsakovė su trečiuoju asmeniu gyvenamąjį namą statė žemės sklype, kuris yra šalia bendrai su ieškove turimo žemės sklypo, tačiau yra atskiras tik jiems nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame suformuota atskira namų valda (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kur ir statytas namas. Tai, kiek arų žemės sklypo dalies būtų nupirkusi ieškovė, nebūtų turėję jokios įtakos atsakovės su trečiuoju asmeniu gyvenamojo namo statybai ir statybą leidžiančio dokumento išdavimui.
2.6. Jeigu ieškovė būtų išreiškusi norą pirkti didesnę žemės sklypo dalį, tokia sutartis ir būtų buvusi sudaryta, nes jokių apribojimų parduoti didesnę nei 15 arų žemės sklypo dalį nebuvo. Tačiau ieškovė pageidavo pirkti tik 15 arų žemės sklypo, todėl jokių kitokių papildomų susitarimų tarp šalių nebuvo sudaryta ir ieškovės nurodomi pinigai buvo skirti atsiskaityti už perkamus 15 arų ir gyvenamąjį namą, o ne už ateityje kažkada planuojamus atidalinti ir prijungti dar 15 arų. Be to, nebuvo jokio tikslo laukti galbūt būsimo teisės aktų pasikeitimo ir žemės sklypo padalinimo į mažesnius sklypus, kai ieškovė galėjo iškart 2007 m. nusipirkti 30 arų bendrame sklype bendra daline nuosavybe.
2.7. 2007 m. vietovė, kurioje yra ginčo žemė, pagal detalųjį planą buvo neurbanizuojama teritorija, žemės sklypai buvo žemės ūkio paskirties. Todėl 2007 m. nebuvo jokios galimybės atidalinti žemės sklypą į mažesnius sklypus, pvz., po 15 arų. Toks atidalinimas pagal vietovės detalųjį planą objektyviai nebuvo įmanomas. Buvo galima atidalinti tik į atskirus sklypus, ne mažesnius kaip 0,50 ha. Dėl šių priežasčių ir joks susitarimas dėl atidalinamo ir ieškovei parduodamo papildomo atskiro 15 arų žemės sklypo nebuvo galimas, nes jo objektyvai tuo metu nebūtų buvę įmanoma įgyvendinti.
2.8. Ieškovės teiginys, jog ji, neva sumokėjusi 120 000 Lt už perkamą papildomą žemės sklypą, 14 metų laukė, kad būtų sudaryta pirkimo pardavimo sutartis, neįtikinamas.
Atsiliepimas
2.9. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės argumentais, kad aplinkybę dėl šalių susitarimo dėl papildomų 15 arų sklypo pirkimo patvirtina ir pateikti ieškinio priedai, kuriuose akivaizdžiai matyti, jog ieškovės planuota įsigyti žemės sklypo dalis, esanti greta jos jau įsigyto žemės sklypo dalies, buvo padalinta į tuos pačius 0,15 ha, dėl kurių buvo tartasi dar 2007 metais. Net ir žemės sklypo dalis po jai priklausančiu gyvenamuoju namu taip pat buvo atidalinta į 0,15 ha; – nurodė, kad: a/ po ieškovei priklausančiu gyvenamuoju namu jai buvo atidalinta 15 arų ploto sklypas, nes ieškovė 2007 m. spalio 19 d. pirkimo pardavimo sutartimi nusipirko 15 arų ploto žemės sklypo dalį bendrame sklype, todėl vykdant atidalinimą jai buvo suformuoti du žemės sklypai – Nr. 4 (13,67 arų) ir Nr. 5 (1,34 arų); iš viso ieškovei buvo atidalinta 15,01 arų ploto žemės sklypai; b/ kadangi žemės paskirtis buvo pakeista į kitą, o naudojimo būdas į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritoriją, atsakovė su trečiuoju asmeniu sklypus siekė suformuoti ir atidalinti taip, kad būtų galima juos parduoti namų statyboms. Todėl sklypai buvo formuojami panašaus ploto, t. y. 15-16 arų; c/ ieškovės nurodomas šalia jai atidalinto žemės sklypo suformuotas žemės sklypas yra bendro 16,19 arų ploto (žemės sklypai Nr. 6 (14,74 arų) ir Nr. 7 (1,45 arų). Žemiau esantis žemės sklypas yra bendro 15,66 arų ploto (žemės sklypai Nr. 8 (13,98 arų) ir Nr. 9 (1,68 arų). T. y. nė vienas sklypas nėra 15 arų ploto, kokį neva nusipirko ieškovė papildomai; d/ ieškovė pasirašė naujai suformuotų sklypų kadastrinių matavimų bylose. Žemės sklypų Nr. 4 ir Nr. 5 savininke (naudotoja) kadastrinių matavimų byloje yra nurodyta ieškovė K. (dabar Z.) R.; žemės sklypų Nr. 6 ir Nr. 7 ir kitų atidalinamų sklypų savininkais (naudotojais) yra nurodomi atsakovė A. J. ir trečiasis asmuo V. J.. Ieškovė pasirašė šiose kadastrinių matavimų bylose, tame tarpe ir sklypo Nr. 6 bei Nr. 7, t. y. savo parašu patvirtino, kad jokių susitarimų dėl papildomo 15 arų žemės sklypo pardavimo po sklypų atidalinimo niekada tarp šalių nebuvo.
2.10. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškovė 120 000 Lt pervedė atsakovei 2007 m. lapkričio 22 d.; ieškovė įrodinėja, kad šie pinigai buvo pervesti už neva papildomai perkamą žemės sklypą. Kadangi tuo metu jokia sutartis dėl papildomai perkamo žemės sklypo nebuvo sudaryta ir joks papildomas žemės sklypas bei nuosavybės dokumentai ieškovei nebuvo perduoti, ieškovei turėjo būti aišku, kad, pagal jos nurodomas aplinkybes, jos teisės tariamai yra pažeistos. Tačiau ieškovė kreipėsi į teismą tik praėjus 14 metų, todėl ji yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Pažymėjo ir tai, kad ieškovė kitoje, jau išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl atidalinimo pareikštame priešieškinyje nurodė, kad „... jau 2008 m. pradžioje pradėjo įtarti esant apgauta, nes nors ieškovai (šioje byloje atsakovė, trečiasis asmuo) ir sudarė įspūdį, kad bendradarbiauja, tačiau kiekvieną kartą pasakojo vis kitokius savo tolimesnius planus. Atsakovė (šioje byloje ieškovė) paprašė, kad ieškovai tesėtų savo pažadus ir sudarytų su ja likusios žemės sklypo dalies sutartį. Dėl šios priežasties atsakovė (šioje byloje ieškovė) 2008-07-24 sudarė pareiškimą, kad nesutinka su jokiais žemės sklypo atidalinimais...“. Todėl, atsakovės įsitikinimu, ieškovė jau 2008 m. suprato, kad neva nupirktas papildomas 15 arų žemės sklypas jai nebus perduotas. Todėl ieškinio senaties pradžia skaičiuotina nuo pinigų 2007 m. pervedimo arba vėliausiai nuo 2008 m liepos mėnesio, kuomet buvo pasirašytas jos nesutikimas dėl žemės atidalinimo. Tačiau ieškovė daugiau kaip 13 metų nesiėmė jokių veiksmų savo neva pažeistoms teisėms ginti.
2.11. Akcentavo, kad ieškovė reikalauja priteisti ir palūkanas už 14 metų ir 10 mėnesių, nors pagal civilinio kodekso nuostatas reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas penkerių metų senaties terminas.
3. Bylos nagrinėjimo metu, palaikydama procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, atsakovė prašė ieškinį atmesti. Akcentavo, kad pagrindinėje pirkimo pardavimo sutartyje mažesnė, nei sulygta, parduodamo turto kaina buvo nurodyta būtent ieškovės prašymu, jai teigiant, kad bankas nesuteikia didesnio kredito; ieškovės perkamas turtas buvo banko vertinamas, o vertinime nurodyta, kad priverstinio pardavimo turto vertė yra 470 000 Lt. Todėl sutartos parduodamo turto kainos likusią dalį – 120 000 Lt ieškovė pervedė atsakovei pavedimu, o 80 000 Lt buvo sumokėti pagal preliminarų susitarimą. Jeigu ieškovė pageidautų, jokių kliūčių parduoti ieškovei didesnę sklypo dalį nebuvo. Pažymėjo, kad patvirtinimą, jog gavo apmokėjimą pagal pirkimo pardavimo sutartį, notarei atsakovė pateikė tik tada, kada buvo pervesta visa sulygtą turto kaina, t. y. 670 000 Lt. Taip pat akcentavo, kad turėjo ir kitų pirkėjų, kurie norėjo pirkti parduodamą turtą už 670 000 Lt; todėl atveju, jeigu atsakovė būtų nepirkusį turto už tokią kainą, turtą būtų pardavę kitiems pirkėjams.
Šalies argumentai
4. Trečiasis asmuo V. J. su ieškiniu nesutiko, ieškinį prašė atmesti atsakovės nurodytais motyvais. Patvirtino, jog ieškovė sumokėjo už perkamą Preliminariojoje ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą turtą iš viso 670 000 Lt, todėl, kad tokia kaina buvo sulygta; pagrindinėje pirkimo- pardavimo sutartyje turto kaina buvo nurodyta mažesnė ieškovės prašymu. Kategoriškai neigė buvus susitarimui dėl papildomo žemės sklypo perleidimo.
5. Liudytoja O. D. paaiškino, kad dar jai dirbant ieškovei priklausančioje įmonėje (tiksliai laikotarpio nurodyti negalėjo) ieškovė pasakojo, kad ruošiasi pirkti žemės sklypą su nebaigtu statyti namu, po to sakė, kad sudarė turto pirkimo pardavimo sandorį, tačiau jame nebuvo įrašytas papildomas žemės sklypo plotas, už kurį ieškovė sumokėjo. Ieškovė pasakojo, kad dalis žemės sklypo turi būti jai perleista ateityje, rodė liudytojai ir namą, ir įgytą, ir tą papildomą žemės sklypą, už kurį buvo sumokėta, tačiau jis nebuvo įformintas ieškovės vardu. Liudytoja negalėjo nurodyti, kokio ploto žemės sklypas buvo nupirktas ir kokio ploto turėjo būti įformintas ateityje; išskyrus abstraktų paaiškinimą, kad „sklypas kur kelias, namas ant kalniuko“, negalėjo paaiškinti dėl sklypų ribų. Taip pat nurodė, kiek ieškovė mokėjo už žemės sklypą, tiksliai nežino, apie 200 000 Lt, ėmė paskolą; dalį pinigų mokėjo grynais ar pavedimu; už papildomą žemės sklypo dalį, kuri nebuvo įforminta jos vardu, mokėjo sandorio sudarymo metu. Liudytojai toks mokėjimas pasirodė įtartinas; apie tai įspėjusi ieškovę. Vėliau ieškovė sakiusi, kad viskas gerai; o po kiek laiko skambino, paaiškino, kad buvo atėjęs atsakovės tėvas, ieškovė kažką pasirašė, nežino ką, klausė, kur galima kreiptis dėl parašo atšaukimo.
6. L. R. (ieškovės dukra); paaiškino, kad žino, jog ginčas yra dėl žemės, mama 2008 m. pirko namą ir žemės sklypą, kuris yra prie dviejų medžių, kokio ploto žemės sklypas, nežino, apie 15-17 arų, už daugiau nei 100 000 Lt; ji padarė pavedimą už žemės sklypą 120 000 Lt. Žemės sklypas pro mamos miegamojo langą matosi ir yra prieš namo svetainę. Kokio ploto žemės sklypą pirko su namu, nežino, mokėjo apie 600 000 Lt .
7. Liudytojas A. G. (atsakovės tėvas) paaiškino, kad dukra su vyru pardavė ieškovei nebaigtą statyti namą ir dalį žemės sklypą; tuomet žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, sklypo atidalinimas nebuvo galimas, todėl ieškovė pirko dalį (15arų) žemės sklypo bendrojoje nuosavybėje. Ieškovė galėjo pirkti žemės sklypą tokio ploto, kiek norėjo, bet ji pageidavo pirkti tik 15 arų dydžio žemės sklypo dalį. Paaiškino, jog dėl to, kad žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, ieškovė pirko dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl bankas nenorėjo duoti ieškovei tokio dydžio kredito, kuris padengtų visą sulygtą įgyjamo turto kainą. Kadangi bankas nesutiko suteikti ieškovei didesnio kredito, ieškovė paprašė pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę įgyjamo turto kainą, likusią sumą ji sumokėjo pavedimu. Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį pas notarą, jokie susitarimai nebuvo sudaryti ir jokios kalbos apie susitarimus, apie papildomą žemės sklypą nebuvo. 13 metų jokių pretenzijų ieškovė nereiškė; kai buvo pakeista žemės sklypo paskirtis ir atsirado galimybė atidalinti žemės sklypą, ieškovė pasirašė sklypų atidalinimo dokumentus. Tada ieškovė išreiškė pageidavimą nupirkti dar sklypą dukrai; daugiau jokių kalbų apie papildomų žemės sklypų pirkimą nebuvo. Vėliau, kai paaiškėjo, jog reikalinga banko pažyma (sutikimas dėl atidalinimo, nes žemės sklypo dalis buvo įkeista bankui), ieškovė pradžioje melavo, kad sutikimą turi, vėliau paprašė 12 000 Eur už banko pažymą. Pažymėjo, kad byloje pateikta jos vizija dėl 50 arų sklypo, nors ji jokios teisės į tokio žemės sklypo plotą neturi. Kodėl ieškovė 2008 m. rašė raštą, kuriame nurodė prieštaraujanti dėl žemės sklypo atidalinimo, nežino, nes tuo metu žemės sklypo atidalinimas nebuvo apskritai galimas.
8. J. P. (trečiojo asmens pažįstamas, draugas) paaiškino, kad iš trečiojo asmens pasakojimų žino, kad 2008 m. V. pardavė ieškovei namą ir 15 arų žemės sklypą už daugiau nei 600 000 Lt.
9. Liudytoja I. Z. paaiškino, kad 2007 m. su ieškove dalyvavo pas notarą jai sudarant namo su žemės sklypu pirkimo-pardavimo pirkimo sutartį, darė jai sutarties teksto vertimą. Sutarties turinį skaitė ieškovei. Žino, kad prie pirkimo-pradavimo sutarties buvo dar Priedas dėl papildomo žemės ploto, taip ir buvo užrašyta, kad dėl papildomos žemės, koks tiksliai Priedo turinys, nežino, tik žino, kad Priedas – susitarimas buvo dėl papildomo žemės sklypo prie pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovė jį pasirašė. Kokio dydžio papildomas žemės sklypas – nežino. Kodėl susitarimas nenurodytas pačioje sutartyje kaip priedas, paaiškinti negalėjo, bet žino, kad jis buvo kaip priedas. Prie pirkimo-pardavimo sutarties kitų priedų nebuvo, žemės sklypo plano nematė, ar buvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, nežino. Išėjus su ieškove iš notarinės kontoros, susitarimą (sutarties Priedą) matė tarp ieškovės gautų iš notarės dokumentų. Ieškovė pagal pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį atsiskaitė gavusi iš banko kreditą, o vėliau pagal antrą sutartį – priedą už papildomą žemę ieškovė darė pavedimą. Ieškovė liudytojai rodė, kur yra žemė, pirkta pagal pagrindinę sutartį, o kur pagal papildomą susitarimą; tačiau liudytoja apibūdinti, kur kokia žemė, negalėjo. Vėliau papildomą susitarimą įvardijo vekseliu, vėliau paaiškinimus tikslino, sakė, kad buvo papildomas susitarimas kaip sutarties priedas ir vekselis atskirai; vekselio vertimo nedarė. Po to patikslino, kad vekselio nematė, apie tai, kad jis buvo, sakė K. (ieškovė) ir reikėjo jį apmokėti; K. vekselį apmokėjo. Iš pardavėjų gavo patvirtinimą, kad viskas apmokėta. Preliminariosios sutarties nematė, ar buvo atlikti mokėjimai pagal Preliminarią sutartį, nežino.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
10. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu 2007 m. rugpjūčio 13 d. sudarė Preliminarią sutartį, kuria sulygo, jog ieškovė iš trečiojo asmens iki 2007 m. rugsėjo 30 d. įsipareigoja nupirkti vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 15 arų ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 670 000 Lt. Taip pat ieškovė (būsima Pirkėja) įsipareigojo Preliminarios sutarties sudarymo metu sumokėti Pardavėjui 15 000 Lt avanso, o kitą dalį avanso – 35 000 Lt sumokėti iki 2007 m. rugpjūčio 22 d. Preliminarioje sutartyje daryti įrašai rodo, kad ieškovė sumokėjo pardavėjams iš viso 48 000 Lt avanso.
10.1. 2007 m. spalio mėn. 19 d. ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė pirkimo pardavimo sutartį, kuria Pardavėjai (atsakovė ir trečiasis asmuo) pardavė Pirkėjai (ieškovei) nuosavybės teises į 1500/5248 dalis (kas sudaro 1 500 kv. m.) 0,5248 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šių dalių neatidalijant, ir jame esantį pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), turintį 230,64 kv. m. bendro ploto, esančius (duomenys neskelbtini). Sutarties 2 p. šalys nurodė, jog sutartyje minėta žemės sklypo dalis parduodama už 250 000 Lt, gyvenamasis namas parduodamas už 300 000 Lt, iš kurių 80 000 Lt pardavėjai gavo iš pirkėjos pagal preliminarų susitarimą, 470 000 bus pervesti, pardavėjų susitarimu, į Pardavėjos A. J. sąskaitą, Pirkėjai K. R. įvykdžius visas AB DnB NORD banko 2007-10-16 rašte Nr. 3.2/3007 sąlygas. Sutarties 2.2 p šalys sulygo, jog patekus pinigams į nurodytą sąskaitą, A. J. įsipareigoja per 5 dienas pateikti pirkėjai K. R. pakvitavimą. Sutarties 15 p. sutarties šalys nustatė žemės sklypu naudojimosi tvarką. Ginčo, kad ieškovė yra sumokėjusi 550 000 Lt pirkimo pardavimo sutartyje nurodytą turto kainą, byloje nėra.
10.2. 2017 m. lapkričio mėn. 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 ieškovė atsakovei į jos asmeninę banko sąskaitą sumokėjo 120 000 Lt (34 754,40 Eur); mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis nurodyta „pervedimas“, jokių kitų duomenų neįrašyta.
11. Ieškovė kreipėsi į teismą, CK 6. 237 straipsnio pagrindu reikalaudama priteisti iš atsakovės 120 000 Lt nepagrįstai įgyto turto.
12. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad CK šeštosios knygos XX skyriaus normos (CK 6.237-6.242 straipsniai) reglamentuoja prievoles nepagrįstai praturtėjus ar nepagrįstai gavus turto. Šio skyriaus normose aptariamos dvi skirtingos situacijos: turto (daikto) gavimas be pagrindo ir nepagrįstas praturtėjimas. Doktrinoje nurodoma, kad daikto gavimas be pagrindo yra nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu; sąvoką „turtas“, vartojamą šio skyriaus straipsniuose, reikia suprasti ne tik kaip daiktus, bet ir kaip turtines teises, pinigus, kitokias materialiąsias vertybes (Mikelėnas, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė 9I0. Vilnius: Justicija, 2003, p. 318).
13. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; kt.).
14. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jam perduoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).
15. Tam, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, kt.).
16. Dėl įrodinėjimo pareigos šios kategorijos bylose kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškovas turi įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, o atsakovas, teigdamas, jog turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, kt.).
17. Anot ieškovės, pagal 2007 m. pirkimo-pardavimo sutartį pirko iš atsakovės ir trečiojo asmens nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir dalį – 15 arų žemės sklypo, už sutartyje nurodytą turtą sumokėjo 550 000 Lt. 120 000 Lt pervedė į atsakovės sąskaitą šalių susitarimo pagrindu už ieškovei pažadėtą ateityje parduoti papildomą 15 arų žemės sklypą, besiribojantį su jos sklypu. Kadangi atsakovė papildomo žemės sklypo ieškovei neperleido, todėl prašo priteisti iš atsakovės 34 754,40 Eur (120 000 Lt) be pagrindo įgyto turto ir 25 631,37 kompensacinių palūkanų. Atsakovė, oponuodama ieškovei, laikėsi pozicijos, kad 2007 m. šalys sulygo, jog ieškovė pirks atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausančio žemės sklypo dalį (0,15 ha) ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą už 670 000 Lt, sudarė preliminarią sutartį, kurioje ir nurodė sulygtą parduodamo turto kainą; sudarant pagrindinę turto pirkimo pardavimo sutartį ieškovės prašymu (dėl banko padaryto turto vertinimo ir galimo suteikti kredito dydžio ribojimo) parduodamo turto kaina buvo nurodyta mažesnė. Ieškovė 120 000 Lt pervedė atsakovei kaip dalį sulygtos, atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausančio turto – dalies (15 arų) žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo, tikrosios pardavimo kainos. Neigia buvus bet kokiam papildomam susitarimui dėl papildomo žemės sklypo perleidimo ateityje. Tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovei kreipusis į banką dėl paskolos suteikimo perkamam turtui, pagal banko atliktą turto vertinimą turtas buvo įvertintas mažesne, nei šalys buvo sutarusios Preliminarioje sutartyje, kaina. Ieškovė, paaiškindama, kad bankas nesutinka suteikti paskolos, jei turtas perkamas už 670 000 Lt, pasiūlė atsakovei ir trečiajam asmeniui sprendimą – notarinėje sutartyje nurodyti tokią kainą, kokia bankas įvertino turtą, o ieškovė likusią kainos dalį sumokės atsakovei po sutarties sudarymo. Atsakovė ir trečiasis asmuo pasitikėjo ieškove, todėl sutiko su tokiu siūlymu.
18. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).
19. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (lot. onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Jeigu jis neįrodo tų aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti jo ieškinį (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Savo ruožtu atsakovas turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Tačiau, jeigu atsakovas prieštarauja ieškovo reikalavimui, bet neįrodo savo atsikirtimų, tai savaime (lot. per se) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovo nurodytos aplinkybės yra įrodytos. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pažymėjęs, jog tai, ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančią aplinkybę, sprendžiama nepriklausomai nuo to, ar atsakovas įrodė atsikirtimą į ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.
20. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuo faktus nustatytais. Pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus; įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-943/2021 37 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
21. Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau šis veiksmas gali būti atliktas įvairių teisinių santykių pagrindu. Nagrinėjamu atveju ieškovė 120 000 Lt piniginių lėšų atsakovei pervedimą grindžia sudarytu ieškovės su atsakovės ir trečiuoju asmeniu sutarimu dėl ateityje nuosavybės teisių į 15 arų žemės sklypo ieškovei perleidimo. Toks susitarimas į bylą pateiktas nebuvo. Atsakovė kategoriškai neigė buvus susitarimui dėl papildomo žemės sklypo dalies perleidimo ateityje; teigė, kad 120 000 Eur ieškovė pervedė kaip dalį tikrosios parduoto jai turto kainos. Šalių susitarimo egzistavimą ieškovė iš esmės įrodinėjo tik savo bei liudytojų O. D., L. R., I. Z. parodymais.
22. Tačiau teismas, įvertinęs ieškovės bei šių liudytojų paaiškinimus dėl šalių susitarimo dėl 15 arų žemės sklypo, už kurį, anot ieškovės, ji sumokėjo 120 000 Lt, ateityje ieškovei perleidimo, pažymi, kad jie yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis. Šią teismo išvadą patvirtinai detalesnė šių paaiškinimų bei kitų byloje surinktų įrodymų analizė:
22.1. Visų pirma, ieškovė, duodama paaiškinimus dėl susitarimo, negalėjo tiksliai nurodyti susitarimo turinio, tik nurodė, kad buvo susitarta, kad ateityje jai bus perleistas žemės sklypas, o ji turi sumokėti 120 000 Lt. Taip pat ieškovė buvo nenuosekli duodama paaiškinimus ir dėl žemės sklypo dydžio ir susitarimo formos; pradžioje nurodė, kad žemės sklypo plotas turėjo būti 15 arų, vėliau – kad nuo 15 iki 18 arų, vėliau teigė, kad žemės sklypo plotas turėjo būti pusė likusio 37 arų žemės sklypo; taip pat ieškovė pradžioje nurodė, kad susitarimas buvo žodinis, vėliau – kad susitarimas buvo sudarytas raštu, bet ieškovė jo neturi, nes liko pas atsakovę; dar vėliau teigė, kad papildomas susitarimas liko pas notarę: paaiškinti, kodėl nepasirūpino dar vienu egzemplioriumi susitarimo pačiai sau, negalėjo. Teigė, jog pasitikėjo atsakove ir trečiuoju asmeniu. Ieškovė negalėjo apibrėžti, kokiais terminais atsakovė turėjo įvykdyti savo prievolę perleisti papildomą žemės sklypą; prievolės įvykdymo terminą siejo tai su neva atsakovės statybos leidimo gavimu, vėliau jau su žemės sklypo paskirties pakeitimu; tačiau ieškovės paaiškinimai, kad atsakovė negalėjo perleisti papildomos dalies žemės sklypo dėl neva atsakovės siekio gauti statybos leidimą, arba vėliau ieškovės pakeisti paaiškinimai, kad atsakovė negalėjo perleisti dalies žemės sklypo dėl jo nepakeistos paskirties, yra deklaratyvaus pobūdžio. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo dalį (15 arų) žemės sklypo su atsakove ir trečiuoju asmeniu bendrosios dalinės nuosavybės teise; byloje nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu egzistavo kokios nors kliūtys ne ateityje (kaip teigia ieškovė), o pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu iš karto įforminti ir papildomos žemės sklypo dalies pardavimą. Be to, ieškovė negalėjo paaiškinti, kodėl sąlyga dėl ateityje atsakovės ir trečiojo asmens žadamo parduoti papildomo žemės sklypo nebuvo įrašyta į pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį; kodėl ir koks buvo būtinumas pervesti pinigus iš karto po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, o ne tuomet, kai papildomas žemės sklypas bus įformintas ieškovės vardu; galiausiai ieškovė taip ir negalėjo aiškiai nurodyti, su kokių sąlygų atsiradimu buvo siejamas atsakovės įsipareigojimo perleisti papildomą žemės sklypą įvykdymas. Taip pat ieškovė nurodė, kad nors, anot jos, ir buvo sumokėjusi už papildomą žemės sklypą, tačiau juo nesinaudojo, nes nebuvo jos nuosavybė, be to, tiksliai nežinojo, kokios yra sklypo ribos. Kliūčių naudotis sklypu nebuvo, juo niekas nesinaudojo. Prieštaraudama sau, tuo pačiu ieškovė pateikė į bylą žemės sklypo naudojimo ateities viziją; plane užprojektuotas visas 52 arų bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei, atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausantis žemės sklypas; nors vėlgi, anot ieškovės, prie įsigyto 15 arų žemės sklypo susitarimas buvo dėl 15-18 arų žemės sklypo ploto perleidimo ateityje. Taip pat deklaratyviais, niekuo nepagrįstais ir prieštaraujančiais aukščiau aptartiems laikytini ieškovės paaiškinimai, kad neva tai į sutartį negalėjo įrašyti visos sumos ir sąlygos dėl ateityje parduodamo žemės sklypo dėl atsakovės ir trečiojo asmens siekio išvengti mokesčių mokėjimo.
22.2. Antra, liudytojos O. D., L. R. apie susitarimą dėl žemės sklypo pirkimo ateityje sužinojo iš ieškovės, nei viena iš jų tokio susitarimo nematė; liudytoja I. Z., dalyvavusi pas notarę kartu su ieškove jai pasirašant pirkimo pardavimo sutartį, duodama paaiškinimus apie susitarimą dėl papildomos žemės, už kurią ieškovė pervedė 120 000 Lt, perleidimo ateityje, detalizuoti susitarimo turinio negalėjo; įvardijusi jį kaip sutarties priedą paaiškino, kad ieškovė, išėjusi iš notarės, tą susitarimą (sutarties priedą) turėjo kartu su kitais pirkimo-pardavimo sutarties dokumentais. Tuo tarpu ieškovė paaiškino, kad susitarimas dėl papildomo žemės sklypo perleidimo ateityje liko pas notarę, ieškovė susitarimo egzemplioriaus negavo. Pradžioje paaiškino, kad ieškovė pervedė 120 000 Lt susitarimo – priedo pagrindu, vėliau jau paaiškino, kad buvo išrašytas vekselis ir kad ieškovė pervedė pinigus atsakovei vekselio pagrindu.
22.3. Trečia, atkreiptinas dėmesys, jog iš notarės, tvirtinusios 2007-10-19 pirkimo-pardavimo sutartį, buvo išreikalauti visi lydintys šio sandorio sudarymą dokumentai (prašymai, susitarimai, el. laiškai, pakvitavimai, pranešimai ir kita). Tačiau nei iš notarės pateiktų rašytinių įrodymų, nei iš pačios 2007-10-19 pirkimo- pardavimo sutarties turinio nenustatyta, kad tarp šalių būtų buvęs sudarytas susitarimas dėl papildomo žemės sklypo įsigijimo ateityje, ar kokios nors prievolės įvykdymas būtų buvęs užtikrintas vekseliu. Pirkimo-pardavimo sutarties 15 p. nustatyta, kad ieškovei pereina teisė naudotis 1 500 kv. m. žemės sklypo dalimi, žemės sklypo plane M1:1000 pažymėta skaičiais: 5,6,7,8,9,5 ir nurodyta, kad atsakovei ir trečiajam asmeniui lieka teisė naudotis 3 748 kv. m. žemės sklypo dalimi, žemės sklypo plane M1: 1000 pažymėta skaičiais 1, 2, 3, 4, 5, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 1. Šalių sulygta, kad šis sutarties punktas yra ir susitarimas dėl žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo; pažymėtina, tai yra vienintelis susitarimas, paminėtas pačioje sutartyje.
22.4. Prie sutarties pateiktas atsakovės 2007-11-23 pakvitavimas dėl prievolės pagal pirkimo-pardavimo sutartį įvykdymą, kuriuo atsakovė pareiškia, kad su ja pagal 2007-10-19 pirkimo pardavimo sutartį visiškai yra atsiskaityta. Atsakovė, akcentuodama pakvitavimo surašymo datą, nurodė, kad pakvitavimas surašytas tik gavus pilną už parduodamą turtą (15 arų žemės sklypą ir nebaigtą statyti namą) sulygtos 670 000 Lt turto kainos atsiskaitymą. Pažymėjo, jog pakvitavimas buvo surašytas tik tada, kai buvo pervesti iš banko ieškovei suteiktas kreditas ir ieškovė pervedė į atsakovės sąskaitą 120 000 Lt (pagal 2007-11-22 mokėjimo nurodymą). Dėl sulygtos realios parduodamo turto kainos – 670 000 Lt – patvirtino ir trečiasis asmuo.
22.5. Ketvirta, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2008-07-24 Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui per notarą surašė ir teikė pareiškimą, kuriame nurodo, kad yra ne daugiau, o 1500/5248 (15 arų) savininkė ir prieštarauja, kad žemės sklypo bendrasavininkiai atsakovė ir trečiasis asmuo padalintų į atskirus turtinius vienetus ir (arba) atidalintų iš bendrosios dalinės nuosavybės jiems nuosavybės teise priklausančias 3748/5248 nurodytas žemės sklypo dalis. Toks ieškovės pareiškimas, teismo vertinimu, iš dalies irgi patvirtina ieškovės paaiškinimų nenuoseklumą: viena vertus, ieškovė teigia apie atidalinimo negalimumą ir jį sieja su negalėjimu iš karto 2007 m. pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu įforminti didesnio, t. y. dar 15 arų papildomo žemės sklypo pirkimą, kita vertus, po metų po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovė kreipėsi jau prieštaraudama dėl žemės sklypo atidalinimo, nors iš ieškovės paaiškinimų išeitų, kad toks atidalinimas sudarytų galimybę ieškovei įsigyti jos neva dar 2007 m. apmokėtą papildomą žemės sklypą. Be to, tokio pareiškimo turinys tik patvirtina, jog ieškovė ir pati save laikė tik 15 arų dydžio žemės sklypo dalies savininke. Ieškovės paaiškinimai suponuoja išvadą, kad esant ieškovės ir atsakovės susitarimui dėl ateityje perleidžiamos sklypo dalies, žemės sklypų atidalinimas būtų buvęs ieškovei naudingas, todėl visiškai neaišku, kodėl ieškovė apskritai 2008 m. teikė prieštaravimą dėl žemės sklypų atidalinimo. Beje, pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovė taip ir negalėjo aiškiai įvardinti, kodėl 2008-07-24 Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui per notarą surašė ir teikė tokio turinio pareiškimą; ieškovė nurodė, kad šiuo pareiškimu ji siekė, kad bankas informuotų apie atsakovės veiksmus, susijusius su jai nuosavybės teise priklausančia žemės sklypo dalimi.
22.6. Penkta, vėlgi, iš banko archyvo gautų su ieškovei išduotu kreditu susijusių dokumentų matyti, kad: a/ 2007-10-10 Paraiškoje kredito gavimui (kuri surašyta 9 d. prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą) ieškovė nurodo, kad perkamo turto (sklypo ir namo) rinkos vertė yra 620 000 Lt, t. y. 50 000 Lt mažesnė nei nurodyta kaina Preliminariojoje sutartyje ir 70 000 Lt didesnė negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje; b/ Vertinamo turto apžiūrėjimo ir vertės nustatymo akte Nr.VA/2007/10/29-144, 2007-08-24 (dienai) vertinamo ginčo turto rinkos vertė nurodyta 620 000 Lt, t. y. 0,5248 ha žemės sklypo 1500/5248 dalies (t. y. 1 500 kv. m. ploto dalies, žemės sklypo plane pažymėtos indeksu „A“ ) rinkos vertė – 150 000 Lt, o 230,64 kv. m. bendro ploto vienbučio gyvenamojo namo 1 A2/p rinkos vertė nurodyta 470 000 Lt; Turto vertės nustatymo pažymoje nurodoma, kad priverstinio pardavimo bendra vertinamo turto vertė yra 470 000 Lt; c/ Hipotekos lakšte irgi nurodoma, kad nepriklausomų turto vertintojų nustatyta bendra įkeičiamo turto vertė 620 000 Lt: vienbutis gyvenamas namas – 470 000 Lt, 1500/5248 dalis žemės sklypo – 150 000 Lt; d/. Gyventojo turto draudimo liudijime ieškovė nurodo bendrą ginčo turto vertę – 620 000 Lt, draudimo suma 690 000 Lt; bankui taip pat yra teikiamos Preliminarioji ir pirkimo-pardavimo sutartys. Šie aptarti duomenys rodo, kad banko turto vertintojų parduodamo turto – 15 arų žemės sklypo ir nebaigto statyti namo – vertė buvo nustatyta 620 000 Lt, t. y. artima šalių sulygtai Preliminariojoje sutartyje nurodytai parduodamo turto kainai.
22.7. Šešta, byloje nustatyta, kad šalys Preliminarioje sutartyje sulygo, kad parduodamo turto (nebaigto statyti namo ir 15 arų žemės sklypo) kaina yra 670 000 Lt. Turto vertintojo perkamo turto rinkos vertė buvo nustatyta 620 000 Lt, t. y. 50 000 Lt mažiau nei šalių sulygtoje Preliminariojoje sutartyje, kurioje buvo susitarta dėl 670 000 Lt perkamo turto kainos, ir 70 000 Lt daugiau nei pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina. Vėlgi, iš ieškovės paaiškinimų reiktų daryti išvadą, kad šalys neva tai sulygo, jog nupirkto 15 arų žemės sklypo vertė yra 150 000 Lt, tuo tarpu neva ateityje žadamo ieškovei perleisti didesnio nei 15 arų žemės sklypo (minėta, kad ieškovė nurodžiusi sklypo plotą nuo 15 arų iki 18,5 arų (37/2 arų), t. y. ženkliai didesnio žemės sklypo vertė turėtų būti tik 120 000 Lt. Pažymėtina, kad pačioje pirkimo-pardavimo sutartyje 15 arų žemės sklypo kaina nurodyta 250 000 Lt. Todėl, teismo vertinimu, tokie ieškovės paaiškinimai ne tik stokoja pagrįstumo, bet ir elementarios logikos; vadovaujantis ieškovės paaiškinimais reiktų daryti išvadą, kad turto savininkai, sutarę su pirkėju dėl tam tikros parduodamo turto kainos, t. y. 670 000 Lt, laukdami, kol pirkėja sutvarkys banke dokumentus dėl kredito gavimo ir gavę duomenis, kad vertintojo nustatyta turto rinkos vertė yra artima kainai, sulygtai Preliminarioje sutartyje, vertinant laikotarpį, kuomet turto kainos sparčiai kilo, – po 2 mėnesių sudarant pirkimo-pardavimo sutartį sutinka parduoti turtą už ženkliai mažesnę kainą, t. y. 120 000 Lt mažiau nei buvo sulygta, ir dar susitaria su pirkėja dėl papildomo didesnio ploto žemės sklypo perleidimo ateityje už mažesnę kainą nei parduoda sudarant pirkimo-pardavimo sutartį.
22.8. Septinta, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2020 m. pasirašė visą eilę žemės sklypų paženklinimo parodymo aktų rengiant kadastrų matavimų bylas ir siekiant atidalinti žemės sklypus. Nustatyta, kad žemės sklypų Nr. 4 ir Nr. 5 savininke (naudotoja) kadastrinių matavimų byloje yra nurodyta ieškovė; žemės sklypų Nr. 6 ir Nr. 7 ir kitų atidalinamų sklypų savininkais (naudotojais) yra nurodomi atsakovė A. J. ir trečiasis asmuo V. J.. Ieškovė pasirašė šiose kadastrinių matavimų bylose, tame tarpe ir sklypo Nr. 6 bei Nr. 7, o tai tik dar kartą patvirtina, kad priešingai nei teigia ieškovė, jokių susitarimų dėl papildomo 15 arų žemės sklypo pardavimo po sklypų atidalinimo niekada tarp šalių nebuvo.
22.9. Galiausiai akcentuotina ir tai, kad byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė nuo 2007 m. sumokėjusi atsakovei didelę pinigų sumą – 120 000 Lt, ieškovė būtų reiškusi pretenzijas atsakovei dėl neva priimtų įsipareigojimų perleisti jau ieškovės apmokėtą žemės sklypą nevykdymo. Ieškovė ėmėsi priemonių savo pažeistoms teisėms apginti (kreipėsi į teismą) faktiškai po 14 metų nuo 120 000 Lt atsakovei pervedimo, delsimą pateisindama pasitikėjimu. Toks ieškovės delsimas nagrinėjamo ginčo kontekste irgi vertintinas kaip nepateisinamas.
22.10. Teismas atsižvelgdamas į padarytas išvadas, įvertinęs aptartų įrodymų visumą, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu, sprendžia, jog labiau tikėtina, kad 2017 m. lapkričio 22 d. ieškovės į atsakovės sąskaitą sumokėti 120 000 Lt yra ieškovės kaip pirkėjos ir atsakovės ir trečiojo asmens kaip pardavėjų pagal 2007-10-19 pirkimo pardavimo sutartį parduodamo turto – nebaigto statyti namo ir 15 arų žemės sklypo tikrosios šalių sulygtos 670 000 Lt kainos už parduodamą turtą dalis, o ne, kaip teigia ieškovė, už žadėtą perleisti ateityje ieškovei 15-18 arų žemės sklypą mokėjimas. Byloje surinkti įrodymai leidžia laikyti labiau tikėtina išvadą, kad poreikis Pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti mažesnę kainą, nei kad buvo sutarta Preliminarioje sutartyje, atsirado dėl to, kad banko suteikto kredito dydžio ieškovei norimam įsigyti turtui (15 arų sklypui ir nebaigtam statyti namui) nepakako. Todėl pirkimo-pardavimo sutartyje ieškovės prašymu ir buvo nurodyta kaina 550 000 Lt (banko suteikto kredito suma ir ieškovės privalomi mokėti 15 procentų nuo suteikto kredito t. y. 70 500 Lt).
22.11. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė nepagrįsto turto įgijimo jos nurodomų aplinkybių; surinktų įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtina išvadą, kad šalis siejo pirkimo-pardavimo santykiai; turto (nebaigto statyti namo ir 15 arų žemės sklypo) pirkimas-pardavimas buvo įformintas notaro patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje šalių susitarimu buvo nurodyta mažesnė nei šalių sulygta įgyjamo turto pardavimo kaina; 120 000 Lt pavedimu ieškovė atsakovei sumokėjo dalį realiai sulygtos ieškovei parduoto turto – nebaigto gyvenamojo namo ir 15 arų žemės sklypo 670 000 Lt kainos (CPK 178 straipsnis).
23. Reziumuojant išdėstytą, ieškovės reikalavimai dėl 34 754,40 Eur be pagrindo įgyto turto priteisimo laikytini nepagrįstais, todėl atmestini (CK 6.237 -6.242 straipsniai).
Dėl ieškinio senaties
24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Taigi teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas.
25. Atsakovės teigimu, ieškovė, reikšdama ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl pašo ieškovės ieškinio reikalavimus atmesti ir tuo pagrindu. Nurodė, kad ieškovė 120 000 Lt pervedė atsakovei 2007 m. lapkričio 22 d., kadangi ieškovė įrodinėja, kad šie pinigai buvo pervesti už neva papildomai perkamą žemės sklypą, tačiau jokia sutartis dėl neva papildomai perkamo turto nebuvo sudaryta, nuosavybės dokumentai nebuvo ieškovei perduoti, todėl, atsakovės įsitikinimu, jau nuo piniginių lėšų pervedimo, t. y. 2007 m. lapkričio 22 d., ieškovei turėjo būti aišku, kad, pagal jos nurodomas aplinkybes, jos teisės tariamai yra pažeistos. Anot atsakovės, ieškinio senaties terminas vėliausiai gali būti skaičiuojamas nuo 2008-07-24, t. y. nuo datos, kada ieškovė sudarė pareiškimą, kad nesutinka su jokiais žemės sklypo atidalinimais. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2022 m. rugpjūčio 22d., t. y. po 14 metų, praleidus įstatymu nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat pažymėjo, ieškovė reikalauja priteisti ir palūkanas už 14 metų ir 10 mėnesių. Tačiau pagal įstatymo nuostatas reikalavimams dėl palūkanų taikomas sutrumpintas penkerių metų senaties terminas. Prašo taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti.
26. Ieškovė atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį laiko nepagrįstu; ieškovės įsitikinimu, ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Atsakovei ir trečiajam asmeniui nesilaikant susitarimo, ieškovei sąžiningai laukiant tiek metų, jai tapo aišku, jog atsakovė ir trečiasis asmuo nežada vykdyti savo susitarimo, tik tada, kai iš atsakovės ir trečiojo asmens buvo gauta civilinės bylos Nr. e2-662-647/2022 procesiniai dokumentai. Todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Pažymėjo, jog dar civilinės bylos Nr. e2-662-647/2022 nagrinėjimo metu teismui 2022-05-06 teikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš ieškovų 34 754,40 Eur arba pripažinti jai nuosavybės teisę į 3000/5248 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės priešieškinį.
27. Ieškiniams dėl nepagrįsto praturtėjimo taikomas bendrasis 10 metų senaties terminas, laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2012; 2020 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020 44 punktą). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų; reikalavimams dėl palūkanų, kaip ir kitų periodinių išmokų išieškojimo – penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis).
28. Byloje nustatyta, kad ieškovė civilinės bylos Nr. e2-662-647/2022 nagrinėjimo metu (byla buvo nagrinėjama Vilniaus regiono teisme) teismui 2022-05-06 teikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš ieškovų 34 754,40 Eur arba pripažinti jai nuosavybės teisę į 3000/5248 dalis žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės priešieškinį. Ieškovė priešieškinyje, be kita ko, buvo nurodžiusi, kad „2007 m. lapkričio mėn. 22 d. atsakovė dar papildomai ieškovams sumokėjo 120 000 Lt (34 754,40 Eur) už kitą dalį žemės sklypo, kuris, atsakovams gavus naują statybą leidžiantį dokumentą turėjo būti prijungtas ieškovės nupirktojo. <....> Tačiau jau 2008 m. pradžioje atsakovė pradėjo įtarti esant apgauta, nes nors ieškovai ir sudarė įspūdį, kad bendradarbiauja, tačiau kiekvieną kartą pasakojo vis kitokius savo tolimesnius planus. Dėl šio, atsakovė paprašė, kad ieškovai tesėtų savo pažadus ir sudarytų su ja likusios žemės sklypo dalies sutartį. Dėl šios priežasties, atsakovė, 2008-07-24 sudarė pareiškimą, kad nesutinka su jokiais žemės sklypo atidalinimais.“ Tokia ieškovės pozicija procesiniame dokumente reiškiant priešieškinį kitoje jau išnagrinėtoje civilinėje byloje rodo, kad ieškovė jau 2008 m. suprato dėl neva jos teisių pažeidimo neįvykdant pažado jai parduoti papildomą 15 arų žemės sklypą; tačiau daugiau kaip 13 metų nesiėmė jokių veiksmų savo neva pažeistoms teisėms ginti, todėl laikytina, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2008-07-04, o ieškovė, kreipdamasi į teismą 2022 m. rugpjūčio 22d. (nagrinėjamojoje byloje), net vertinant 2022 m. gegužės 6 d. priešieškinio patekimo datą (išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-662-647/2022), praleido 10 m. senaties terminą; tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinio reikalavimus atmesti (CK 1.126 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
29. Teismui netenkinus ieškovės reikalavimo dėl 34 754 Eur priteisimo, atmestini ieškovės išvestiniai reikalavimai ir dėl 25 631,37 Eur kompensacinių bei 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo.
30. Kiti byloje šalių nurodyti argumentai, aplinkybės nelaikytini reikšmingais bylai teisingai išnagrinėti, todėl dėl jų plačiau teismas sprendime nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
31. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai atmesti, todėl yra pagrindas tenkinti atsakovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti iš ieškovės atsakovei 5 000 Eur jos patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).
32. Iš ieškovės valstybei priteistina 46,48 Eur teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės Z. R., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės Z. R., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 46,48 Eur (keturiasdešimt šešis eurus 48 centus) teismo patirtų procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.