Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-662-407/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-16
Bylos Nr.: e2A-662-407/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01058-2022-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Aldona Tilindienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: Z. R.
Atsakovas: A. J.

Kategorijos

3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.9.3.2Oficialūs rašytiniai įrodymai
2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas

Civilinė byla Nr. e2A-662-407/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01058-2022-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.2.4.9.3.2; 2.1.5.1.1. (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Almos Urbanavičienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Z. R. ieškinį atsakovei A. J. dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo atsakovės pusėje – V. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Z. R. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės A. J. 34 754,40 Eur nepagrįsto praturtėjimo, 24 328,08 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą 60 385,77 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2007 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė iš atsakovės ir trečiojo asmens nusipirko žemės sklypą bei nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, už kuriuos sumokėjo 550 000 Lt. Ieškovės teigimu, 2017 m. lapkričio 22 d. ieškovė dar papildomai atsakovei į jos asmeninę banko sąskaitą sumokėjo 120 000 Lt (34 754,40 Eur) už 15 a žemės sklypą, kuris turėjo būti prijungtas (arba parduotas kaip atskiras vienetas) prie ieškovės nupirktojo žemės sklypo. Susitarimas dėl šio sandorio įvyko žodžiu. Ieškovė atsakovei iš viso sumokėjo 670 000 Lt (194 0441 Eur). Ieškovė laukė sklypo padalinimo, bet žemės sklypas ieškovei perleistas nebuvo. Tik prasidėjus atsakovės ir trečiojo asmens inicijuotos civilinės bylos procesui ieškovė galutinai suprato, jog atsakovė ir trečiasis asmuo nežada vykdyti savo susitarimo, neketina perduoti jai dar 2007 m. sutartos ateityje įgyti žemės sklypo dalies bei neketina grąžinti sumokėtų pinigų. Ieškovės teigimu, atsakovė, gavusi be pagrindo 120 000 Eur, nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita.

Atsiliepimas

3. Atsakovė ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pirkimo–pardavimo sutartyje pačios ieškovės prašymu buvo nurodyta mažesnė įgyjamo turto kaina, kadangi bankas nesuteikė didesnio kredito. 2007 m. spalio 19 d. buvo sudaryta notarinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovė perka turtą už 550 000 Lt; bankas ieškovei suteikė 470 000 Lt paskolą, ieškovė pati iki notarinės sutarties sudarymo atsakovei ir trečiajam asmeniui buvo sumokėjusi 80 000 Lt, o 2007 m. lapkričio 22 d. ieškovė atsakovei pervedė likusią sutartos turto kainos dalį – 120 000 Lt, iš viso – 670 000 Lt (80 000 Lt+470 000 Lt+120 000 Lt), taip, kaip buvo susitarta. Ieškovei visiškai atsiskaičius su atsakove ir trečiuoju asmeniu, atsakovė kitą dieną, t. y. 2007 m. lapkričio 23 d., pasirašė pakvitavimą notarei, kuriame patvirtino, kad ieškovė visiškai atsiskaitė už jai perleistą turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės pareikšto reikalavimo, pažymėjo, kad ieškovė 34 754,40 Eur (120 000 Lt) piniginių lėšų atsakovei pervedimą grindžia tarp ieškovės ir atsakovės bei trečiojo asmens sudarytu sutarimu dėl nuosavybės teisės į 15 arų žemės sklypo ieškovei perleidimą ateityje. Atsakovė kategoriškai neigė buvus susitarimą dėl papildomo žemės sklypo dalies perleidimo ateityje; teigė, kad 120 000 Eur ieškovė pervedė kaip dalį tikrosios parduoto jai turto kainos. Šalių susitarimo egzistavimą ieškovė iš esmės įrodinėjo tik savo bei liudytojų parodymais. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, liudytojų bei ieškovės paaiškinimus, padarė išvadą, kad nenustatyta, jog tarp šalių būtų buvęs sudarytas susitarimas dėl papildomo žemės sklypo įsigijimo ateityje.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė 2020 m. pasirašė visą eilę žemės sklypų paženklinimo parodymo aktų rengiant kadastrų matavimų bylas ir siekiant atidalinti žemės sklypus. Nustatyta, kad žemės sklypų Nr. 4 ir Nr. 5 savininke (naudotoja) kadastrinių matavimų byloje yra nurodyta ieškovė; žemės sklypų Nr. 6 ir Nr. 7 ir kitų atidalinamų sklypų savininkais (naudotojais) yra nurodomi atsakovė A. J. ir trečiasis asmuo V. J.. Ieškovė pasirašė šiose kadastrinių matavimų bylose, taip pat ir Nr. 6 bei Nr. 7, o tai tik dar kartą patvirtina, kad jokių susitarimų dėl papildomo 15 a žemės sklypo pardavimo po sklypų atidalinimo niekada tarp šalių nebuvo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovės reikalavimai dėl 34 754,40 Eur be pagrindo įgyto turto priteisimo laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

7. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė praleido 10 metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė civilinės bylos Nr. e2-662-647/2022 nagrinėjimo metu (byla buvo nagrinėjama Vilniaus regiono teisme) teismui 2022 m. gegužės 6 d. teikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš ieškovų 34 754,40 Eur arba pripažinti jai nuosavybės teisę į 3000/5248 dalis žemės sklypo. Teismas, įvertinęs priešieškinio turinį, nusprendė, kad ieškovė jau 2008 m. suprato dėl neva jos teisių pažeidimo neįvykdant pažado jai parduoti papildomą 15 a žemės sklypą, tačiau daugiau kaip 13 metų nesiėmė jokių veiksmų savo neva pažeistoms teisėms ginti. Teismas laikė, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2008 m. liepos 4 d.; tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinio reikalavimus atmesti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Ieškovė Z. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti iš dalies, priteisti 34 754,40 Eur sumą nepagrįsto praturtėjimo iš atsakovės. Kitą sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismas pernelyg sureikšmino preliminariąją sutartį. Pagrindinėje sutartyje sulygta, kad turtas yra įgyjamas už 550 000 Lt. Taigi buvo susitarta, kad, sumokėjus iš viso 670 000 Lt, t y. dar papildomai 120 000 Lt, bus papildomai parduotas 15 a žemės sklypas. Ieškovė pinigus pervedė, tačiau atsakovė turto neperleido.

8.2. Aplinkybė, kad ieškovė pirko papildomą skypą, patvirtina liudytojų parodymai. Liudytojos prisiminė, kad prie pirkimo–pardavimo sutarties buvo priedas dėl papildomo žemės sklypo, ieškovė jį pasirašė ir papildomai pirko žemės. Buvo išduotas vekselis, tačiau ieškovė detaliai aplinkybių neprisimena. Logiška, kad, praėjus 13–14 metų viso detaliai prisminti neįmanoma.

8.3. Ieškovė siekė įsigyti 30 a žemės, 15 a prie nebaigto gyvenamojo namo, o vėliau – dar 15 a. Būtent todėl preliminariojoje sutartyje ir buvo nurodyta tokia didelė pinigų suma – 670 000 Lt. Preliminarioji sutartis nebuvo išversta į rusų kalbą, jos turinį klaidingai aiškino atsakovė ir trečiasis asmuo, o ieškovė jais visiškai pasitikėjo. Faktiškai ieškovė buvo apgauta.

8.4. Ieškovė apie savo teisių pažeidimą suvokė tik tuomet, kai atsakovė ir trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl žemės sklypų atidalijimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, patenkino atsakovės ir trečiojo asmens reikalavimus, pertvarkė žemės sklypą, o ieškovei, kaip buvo sutarta, 15 a žemės sklypo neišskyrė. Būtent tuomet ieškovė sužinojo, kad ji yra apgauta. Nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

8.5. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 5 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

9. Atsakovė A. J. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

9.1. Nesuprantama, kuo remdamasi ieškovė teigia, kad galima daryti išvadą apie neva buvusį šalių susitarimą pirkti–parduoti dar vieną 15 a žemės sklypą. Jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokius ieškovės teiginius, byloje nebuvo pateikta. Šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje buvo labai aiškiai apibrėžtas tiek perkamas turtas, tiek šalių sutarta kaina už perkamą nurodytą turtą, t. y. 670 000 Lt už 15 a žemės sklypo dalį bendroje dalinėje nuosavybėje ir vienbutį gyvenamąjį namą. Preliminariojoje sutartyje nurodytos sąlygos šalių buvo aptartos, abiem aiškios ir atitinkančios šalių valią. Jokio susitarimo dėl papildomų 15 a žemės sklypo dalies pirkimo tarp šalių nebuvo.

9.2. Ieškovė pirko ne atskirą sklypą, o dalį bendrame žemės sklype. Jei ieškovė būtų pageidavusi pirkti ne 15 a, o 30 a žemės sklypo dalį, ji be jokių kliūčių tą būtų galėjusi padaryti, nes buvo parduodamas ne atskiras atidalintas žemės sklypas, o tik dalis bendrame plote nustatant naudojimosi tvarką. Tačiau jokių kitokių susitarimų tarp šalių nebuvo.

9.3. Daugiau kaip 14 metų ieškovė nereiškė jokių reikalavimų nei dėl 120 000 Lt grąžinimo, nei dėl neva nupirktos papildomos žemės sklypo dalies perdavimo. Tokia ieškovės veiksmų visuma patvirtina, kad šalys susitarė tik dėl gyvenamojo namo ir 15 a žemės sklypo dalies pardavimo už 670 000 Lt. Už parduotą turtą buvo sumokėta visa sutarta 670 000 Lt kaina. Ieškovė sumokėjo 80 000 Lt iki sudarant pagrindinę sutartį, 470 000 Lt atsakovei pervedė bankas, dar 120 000 Lt sumokėjo ieškovė 2007 m. lapkričio 22 d. Taigi iš viso buvo sumokėta 670 000 Lt suma.

Šalies argumentai

9.4. Ieškovė atsakovei ir trečiajam asmeniui paaiškino, kad bankas turtą įvertino mažesne kaina ir todėl pirkimo pardavimo sutartyje reikia nurodyti mažesnę kainą, nei buvo nurodyta preliminariojoje sutartyje. Bankas ieškovei suteikė 470 000 Lt paskolą, ieškovė jau buvo sumokėjusi atsakovei ir trečiajam asmeniui 80 000 Lt, taigi aplinkybė, kad ieškovė atsakovei taip pat pervedė dar 120 000 Lt, patvirtina, kad šalių susitarimas išliko nepakitęs nuo preliminariosios sutarties, t. y. turtą pirkti–parduoti už 670 000 Lt.

9.5. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojos apie ginčo aplinkybes sužinojo tik iš pačios ieškovės, kita liudytoja pateikė prieštaringus parodymus, todėl teismas visiškai pagrįstai šių liudytojų parodymų nevertino kaip patikimų.

9.6. Visi byloje surinkti rašytiniai įrodymai yra lietuvių kalba. Ieškovei niekada nekilo jokių problemų pasirašant dokumentus lietuvių kalba nei su banku, nei su notaru. Ir tik apeliaciniame skunde yra bandoma pateisinti nenuoseklią ir prieštaringą poziciją neva ieškovė nesuprato ir nemokėjo lietuvių kalbos.

9.7. Ieškovė tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje byloje dėl atidalintų žemės sklypų įregistravimo (kurioje ieškovė buvo atsakovė), nurodė, kad jau 2008 m. pradžioje atsakovė (šioje byloje – ieškovė) pradėjo įtarti esant apgauta, nes, nors ieškovai (šioje byloje – atsakovai) ir sudarė įspūdį, kad bendradarbiauja, tačiau kiekvieną kartą pasakojo vis kitokius savo tolimesnius planus. Taigi atsakovė paprašė, kad ieškovai tesėtų savo pažadus ir sudarytų su ja likusios žemės sklypo dalies sutartį. Dėl šios priežasties atsakovė 2008 m. liepos 24 d. parengė pareiškimą, kad nesutinka su jokiais žemės sklypo atidalinimais. Taigi ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai ieškovei tapo aišku, kad neva nupirktas žemės sklypas jai nebus perduotas.

9.8. Bylos nagrinėjimo metu buvo rengiami du procesiniai dokumentai – atsiliepimas į ieškinį ir triplikas, aktyviai renkami įrodymai, atsakovė buvo atstovaujama teismo posėdžiuose. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Todėl priežasčių, kodėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti mažinamos, nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

10. Ieškovė apeliaciniame skunde civilinę bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nepagrindžia jokiais argumentais. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą su šiuo prašymu nesutinka.

11. Pagal bendrąją taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

12. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojama praktika, kurioje pažymima, kad žodinio teismo posėdžio antrojoje instancijoje gali nebūti, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma ir atsižvelgiant į proceso aukštesnės instancijos teisme ypatumus (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Nr. 11826/85, Helmers prieš Švediją; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Nr. 25717/03, Oganova prieš Gruziją). Rašytinis procesas galimas, jei nėra sprendžiami teisės ar fakto klausimai, kurie negalėtų būti adekvačiai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais (EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nr. 12033/86, Fredin prieš Švediją; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 37950/97, Fischer prieš Austriją).

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, apeliantei buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje tiesiogiai išdėstyti savo poziciją. Visus rašytinius įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, atitinkamai, galbūt pirmosios instancijos teismo neįvertintas (neištirtas) aplinkybes, apeliantė turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, nusprendžia, kad ji yra pakankama išsamiam bylos išnagrinėjimui ir procesiniam sprendimui priimti rašytinio proceso tvarka.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

14. Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo.

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo esmės

17. Nagrinėjamoje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovei pervestos 120 000 Lt (34 754,40 Eur) sumos – ieškovė įrodinėjo, kad tai yra suma, atsakovei pervesta už ketinamą iš jos įsigyti papildomą 15 a žemės sklypą. Kadangi atsakovė ieškovei žemės sklypo neperleido, laikė, kad tai yra pinigų suma, gauta be teisėto pagrindo. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad jokio susitarimo raštu dėl papildomo žemės sklypo nebuvo, mokėjimo nurodymo, kuriuo pervesta 120 000 Lt suma, paskirtyje nenurodyti duomenys, kokiu pagrindu atliekamas mokėjimas, ieškovė ieškinio faktinį pagrindą iš esmės įrodinėjo remdamasi liudytojų parodymais. Atsakovė nuo pareikšto ieškinio gynėsi atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais, jog 120 000 Lt (34 754,40 Eur) suma iš tiesų yra atsiskaitymas pagal 2007 m. spalio 19 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nusprendė, kad 2017 m. lapkričio 22 d. ieškovės į atsakovės sąskaitą sumokėti 120 000 Lt yra ieškovės, kaip pirkėjos, ir atsakovės ir trečiojo asmens, kaip pardavėjų, pagal 2007 m. spalio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį parduodamo turto – nebaigto statyti namo ir 15 a žemės sklypo tikrosios šalių sulygtos 670 000 Lt kainos už parduodamą turtą dalis. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių ir nepagrįstai prioritetą suteikė preliminariosios sutarties nuostatoms, paneigdamas 2007 m. spalio 19 d. notaro patvirtintas sutarties sąlygas.

19. Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. spalio 19 d. Vilniaus m. 1-ajame notaro biure tarp ieškovės ir atsakovės bei trečiojo asmens buvo patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovei buvo perleistas nebaigtas statyti gyvenamasis namas ir 1500/5248 dalis žemės sklypo (15 a) bendrame 0,5248 ha žemės sklype už bendrą 550 000 Lt sumą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė pagal šią sutartį su atsakove ir trečiuoju asmeniu yra visiškai atsiskaičiusi. Nenustatyta, kad ši notaro patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis būtų nuginčyta ar negaliojanti.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas, notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Toks įrodymas ji yra tais atvejais, kai pateikiama į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai ji byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019 25 punktą).

21. Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant nenuginčytai ir galiojančiai notaro patvirtintai nekilnojamojo turto pardavimo sutarčiai, įvertinus notarinės sutarties kaip oficialaus rašytinio įrodymo galią, laikytina, kad bendra parduodamo ir įsigyjamo turto kaina buvo 550 000 Lt, kadangi tokia turto pardavimo kaina, dėl kurios yra kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje, yra įtvirtinta viename iš notaro patvirtintos sutarties punktų. Tol, kol šis sutarties punktas nenuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, nėra teisinio pagrindo teigti, kad šalys iš tiesų sulygo dėl 670 000 Lt kainos už parduodamą turtą. Nustatyta, kad 550 000 Lt suma atsakovei buvo sumokėta tokia tvarka (dėl to ginčo nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra): iki notarinės sutarties sudarymo buvo sumokėta 80 000 Lt suma, bankas pagal ieškovės gautą paskolą atsakovei pervedė 470 000 Lt. Taigi ginčo 120 000 Lt suma, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepatenka į atsiskaitymo tarp šalių pagal pirkimo–pardavimo sandorį teisinius santykius. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl 120 000 Lt sumos, nepagrįstai teisinius santykius kvalifikavo kaip pirkimo–pardavimo teisinius santykius, kylančius iš notaro patvirtintos sutarties.

22. Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, savo nuožiūra pasirenka ir nustato ieškinio dalyką (reikalavimą) bei nurodo ieškinio pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešinis ieškinys ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui (pvz., taikyti sutartinę atsakomybę, atlyginti žalą, ginčija sutartis ir pan., t. y. veikia aktyviai), pastarieji turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-410-916/2015).

23. Kaip jau buvo minėta anksčiau, atsakovė nuo pareikšto ieškinio gynėsi būtent atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais, kad ginčo suma – 120 000 Lt – iš tiesų yra atsiskaitymas už pirktą turtą, kadangi būtent ieškovės prašymu notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta mažesnė suma nei šalys sulygo. Taigi atsakovė šiais atsikirtimais iš esmės kvestionavo 2007 m. spalio 19 d. notaro patvirtintos sutarties sąlygų galiojimą ir teisėtumą, įrodinėjo, kad notaro patvirtintoje sutartyje buvo nurodyta kaina, neatitinkanti tikrosios šalių valios ir ketinimų, taigi negali būti laikoma teisėta, ja negali būti remiamasi. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad tokie atsakovo atsikirtimai savo esme yra savarankiškas materialinis teisinis reikalavimas, kuris turėjo būti pareikštas įstatymuose nustatyta tvarka (teikiant savarankišką ieškinį ar priešieškinį nagrinėjamoje civilinėje byloje). Todėl pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir pasisakydamas dėl 2007 m. spalio 19 d. notaro patvirtintos pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų teisėtumo (tikrumo, galiojimo, tikrosios šalių valios) ne tik pažeidė įrodymų vertinimo principus, kadangi, nesant pareikšto savarankiško reikalavimo, kvestionavo oficialaus rašytinio įrodymo teisinę galią, tačiau ir civilinę bylą išnagrinėjo peržengęs civilinės bylos nagrinėjimo ribas, taip pat pasisakė dėl trečiųjų asmenų – notaro, kuris nebuvo įtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutaria pašalinti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentus, išdėstytus Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo 22.3, 22.4, 22.6, 22.7, 22.10, 22.11 papunkčiuose.

25. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė praleido bendrąjį ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis) savo galimai pažeistoms teisėms apginti, o tai sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą.

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė civilinės bylos Nr. e2-662-647/2022 nagrinėjimo metu teismui 2022 m. gegužės 6 d. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti jai iš ieškovų 34 754,40 Eur arba pripažinti jai nuosavybės teisę į 3000/5248 dalis žemės sklypo. Priešieškinyje ieškovė nurodė, kad jau 2008 m. pradžioje atsakovė [nagrinėjamoje civilinėje byloje – ieškovė] pradėjo įtarti esant apgauta, nes, nors ieškovai [nagrinėjamoje civilinėje byloje – atsakovė ir trečiasis asmuo] ir sudarė įspūdį, kad bendradarbiauja, tačiau kiekvieną kartą pasakojo vis kitokius savo tolimesnius planus. Taigi atsakovė paprašė, kad ieškovai tesėtų savo pažadus ir sudarytų su ja likusios žemės sklypo dalies sutartį. Dėl šios priežasties, atsakovė 2008 m. liepos 24 d. parašė pareiškimą, kad nesutinka su jokiais žemės sklypo atidalinimais. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytus argumentus, nusprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2008 m. liepos 4 d., taigi ieškovė daugiau nei 13 metų nesiėmė jokių veiksmų neva pažeistoms teisėms ginti, todėl tai konstatavo kaip pakankamą pagrindą ieškinį atmesti.

27. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą ji realiai suvokė tik tuomet, kai atsakovė ir trečiasis asmuo kreipėsi į teismą dėl žemės sklypų atidalijimo ir įregistravimo ir tik po to, kai Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. gegužės 30 d. sprendimu pertvarkė padalijimo būdu jų žemės sklypą, suteikė teisę jį įregistruoti, tačiau ieškovei, kaip buvo sutarta, 15 a žemės sklypo neišskyrė. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad jame nenurodyti jokie argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų (ne)pagrįstumo, nenurodoma, kodėl pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžią. Tiesiog teigiama, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą suprato vėliau nei nurodė pirmosios instancijos teismas.

28. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2019 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 21 punktą).

29. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

30. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad civilinėje byloje Nr. e2-662-647/2022 pateiktame priešieškinyje, kuriame buvo pažymėta, jog Z. R. jau 2008 m. pradėjo įtarti esanti apgauta (2 t., b. l. 173), nurodytos aplinkybės yra pakankamos spręsti, kad ieškovė, kaip protinga, rūpestinga ir atidi teisinių santykių dalyvė, galėjo ir turėjo suprasti, kad jos teisės yra galbūt pažeidžiamos. Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į notarą, kuris paliudijo parašo tikrumą ieškovės 2008 m. liepos 24 d. pareikime (4 t., b. l. 90), jame nurodė, kad ieškovė prieštarauja dėl žemės sklypo, priklausančio bendraturčiams atsakovei A. J. ir trečiajam asmeniui V. J., padalijimo ar atidalijimo, taip pat prieštarauja dėl naujų pastatų ar statinių jiems priklausančiose žemės sklypo dalyse įregistravimo be ieškovės sutikimo. Ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismas turėtų daryti priešingą išvadą, t. y. kodėl teisėjų kolegija turėtų spręsti, kad ieškinio senaties eiga prasideda ne 2008 m. liepos 24 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 2022 m. gegužės 30 d., kaip nurodo apeliaciniame skunde ieškovė. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovė apie 14 metų yra praleidusi ieškinio senaties terminą ir ieškovė apeliaciniame skunde šių motyvų nepaneigė.

31. Teisėjų kolegija nenustatė, kad yra teisinis ir faktinis pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių neįrodinėjo ir ieškovė. Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021 69 punktas). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir vertindamas įrodymus pažeidė teisės normas, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė.

32. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsakovės 120 000 Lt lėšų negrąžinimas nėra laikytinas tęstinio pobūdžio teisės pažeidimu. Bendrojoje teisėje žinoma tęstinio pažeidimo definicija – tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303-415/2015). CK 1.127 straipsnio 5 dalis taikytina esant ne bet kokiam piniginės prievolės įvykdymo termino pažeidimui, ši teisės norma paprastai taikoma tęstinio pažeidimo teisinėms pasekmėms, susijusioms su kiekviena atskira tęstinio pažeidimo diena (pavyzdžiui, reikalavimams priteisti netesybas, atsirandančias kiekvieną atskirą tęstinio pažeidimo dieną, ir pan.) (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-248/2017). Atsakovės galima prievolė grąžinti ieškovei 120 000 Lt lėšas nėra atsakovės prievolė, vykdytina kiekvieną dieną, kadangi tai yra vienkartinis veiksmas. Ieškovės galimas teisių pažeidimas nėra konstatuotas jokiais įsiteisėjusiais procesiniais teismų sprendimais, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad atsakovė, turėdama neva ieškovei priklausančius 120 000 Lt, atlieka tęstinį pažeidimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ieškinio reikalavimo traktuoti kaip tęstinio pažeidimo CK CK 1.127 straipsnio 5 dalies prasme.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

33. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymu.

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Rekomendacijose.

35. Civilinėje byloje buvo pateiktas prašymas priteisti 5 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas – 2 500 Eur už atsiliepimą į ieškinį, 2 000 Eur už dubliką ir 500 Eur už atstovavimą teismo posėdyje, pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad už paslaugas buvo atsiskaityta ir bylinėjimosi išlaidos realiai patirtos: 2022 m. spalio 5 d. mokėjimo nurodymas Nr. 56 (1 000 Eur), 2022 m. spalio 29 d. mokėjimo nurodymas Nr. 61 (1 000 Eur), 2023 m. vasario 24 d. mokėjimo nurodymas Nr. 67 (1 000 Eur), 2023 m. balandžio 20 d. pinigų priėmimo kvitas (2 000 Eur) (elektroninės bylos popierinis priedas, b. l. 28–32). Nustatyta, kad atsakovę atstovavo advokatas, civilinėje byloje buvo pateiktas atsiliepimas į ieškinį (maksimali priteistina suma yra 4 324,75 Eur (1 729,90 Eur (2022 m. I ketvirtis, bruto darbo užmokestis) 2,5 (Rekomendacijų 8.2 papunktis)), triplikas (maksimali priteistina suma yra 2 670,75 Eur (1780,50 Eur (2022 m. II ketvirtis, bruto darbo užmokestis) 1,5 (Rekomendacijų 8.3 papunktis)), buvo atstovaujama teismo posėdyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad atsakovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei šių išlaidų patyrimą patvirtinančius dokumentus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų sumų. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai didelę sumą atsakovei iš ieškovės.

36. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas – netaikė ieškinio trūkumų šalinimo instituto, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai analizavo atsiliepimo į ieškinį argumentus, kuriais atsakovė, nepareiškusi savarankiško reikalavimo, įrodinėjo, kad iš tiesų šalys susitarė dėl 670 000 Lt sumos, o ne dėl 550 000 Lt sumos už nekilnojamąjį turtą pardavimo, netinkamai vertino įrodymus, kvestionuodamas notaro patvirtintos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų teisėtumą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, išdėstyti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo 22.3, 22.4, 22.6, 22.7, 22.10, 22.11 papunkčiuose, šalintinti iš motyvuojamosios dalies.

37. Tačiau, nepaisant pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės pažeidimų, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai išanalizavo bylos medžiagą, susijusią su ieškinio senaties taikymu, todėl pagrįstai nusprendė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą 14 metų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškinio senatį atnaujinti, todėl pagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties praleidimas sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nutaria, kad šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo keisti ar nakinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis paliekama nepakeista.

38. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos bylinėjimosi išlaidos ir yra pagrindas spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų atsakovei priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje civilinėje byloje užregistruoti trys atsakovė prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą: atsakovė pateikė 2023 m. rugpjūčio 1 d. prašymą priteisti 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateiktas mokėjimo nurodymas Nr. 93 (DOK-28271, DOK-28270; 5 t., b. l. 79-82), taip pat atsakovė pateikė 2023 m. spalio 13 d. prašymą priteisti 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateiktas mokėjimo nurodymas Nr. 93 (1 600 Eur) ir 2023 m. spalio 13 d. pinigų priėmimo kvitas (400 Eur) (DOK-4021; 5 t., b. l. 84).

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktus dokumentus, atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą pateiktas pinigų priėmimo kvitas nepasirašytas atsakovės A. J., t. y. nurodyta tik atsakovės vardas ir pavardė, be parašo. Iš pateikto pinigų priėmimo kvito neįmanoma nustatyti, už kokias teisines paslaugas buvo sumokėti pingai – nenurodyta mokėjimo paskirtis ir sąskaita. Be to, iš mokėjimo nurodymo Nr. 93 matyti, kad mokėjimas yra atliekamas pagal sąskaitą Nr. 31/07/23, kuri į bylą nėra pateikta. Teisėjų kolegija reikšminga laiko tai, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą surašytas 2023 m. liepos 31 d., iš karto po to 2023 m. rugpjūčio 1 d. pateiktas prašymas priteisti 1 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Vėlesniame prašyme nėra pateikta paaiškinimų ir duomenų, kodėl yra prašoma priteisti didesnes bylinėjimosi išlaidas nei ankstesniais prašymais, nenurodyta, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu bylinėjimosi išlaidos padidėjo po realaus paslaugų suteikimo. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, kad atsakovė pagrindė ir įrodė, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje patyrė 1 600 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos sumos, yra pagrindas šias išlaidas priteisti iš ieškovės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 24 d. sprendimo motyvuojamosios dalies 22.3, 22.4, 22.6, 22.7, 22.10, 22.11 papunkčiuose išdėstytus motyvus.

Priteisti iš ieškovės Z. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Aldona TilindienėAlma UrbanavičienėVigintas Višinskis