Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Alvydo Žerlausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovams G. M. ir V. J. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia ir su tuo susijusių teisinių pasekmių, trečiasis asmuo notaras M. V.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 2012 m. liepos 20 d. sudarytos paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento bei hipotekos sutarties panaikinimo ir išregistravimo iš Hipotekos registro, pagrįstumo ir teisėtumo.

Faktinės bylos aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovei D. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,0892 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Sklype yra pastatytas neįregistruotas gyvenamasis namas, kuriame ieškovė gyvena. 2012-07-19 Klaipėdos miesto 2-ajame notarų biure patvirtintas ieškovės G. M. išduotas generalinis įgaliojimas, kuriuo D. M. suteikė savo sūnui G. M. teisę ne tik atlikti ieškovei priklausančiame žemės sklype esančio gyvenamojo namo statybos užbaigimo įteisinimo procedūrą ir registracijos veiksmus, bet ir daugelį kitų teisinių veiksmų, iš jų – perleisti ieškovės turtą, ieškovės turtu užtikrinti bet kokio dydžio trečiųjų asmenų prievolių įvykdymą ir kt. Šį įgaliojimą kaip neatitinkantį ieškovės tikrosios valios ir kaip išgautą apgaule bei kaip sudarytą ieškovei iš esmės suklydus (pagal LR CK 1.90 ir 1.91 straipsnius) ieškovė ginčijo teismine tvarka. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-295-793/2016 matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-15 sprendimu ieškovės ieškinys buvo atmestas. 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1768-524/2016 Klaipėdos apygardos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovai G. M. ir V. J. 2012 m. liepos 20 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria G. M. pasiskolino iš V. J. grynaisiais 180 000 Lt (52 131,60 Eur) iki 2013 m. liepos 20 d. 2012 m. liepos 20 d. taip pat pasirašyta maksimaliosios ir paprastosios hipotekos sutartis, pavirtinta Kauno miesto 28-ojo notarų biuro notaro M. V., notarinio reg. Nr. MV-5509, dėl ieškovei priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), įkeitimo užtikrinant 2012 m. liepos 20 d. G. M. paskolos sutarties įvykdymą V. J..

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė nurodo, kad 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartį sudaręs atsakovas V. J. yra verslininkas, todėl jam vienerių metų terminui skolinti asmeniui, kurio nepažįsta, 180 000 Lt ir be palūkanų, nesuprantama ir visiškai nenaudinga. Ši aplinkybė, atsižvelgiant į tai, kad protingas ir sąžiningas asmuo, esant sandoriui dėl didelės pinigų sumos paskolinimo, tikrai siektų bent minimalios finansinės naudos, rodo, kad 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutarties pasirašymo metu pinigai realiai nebuvo perduoti.Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu apeliantės argumentu, kadangi nors 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartyje nenumatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma, tačiau šią paskolos sutartį atsakovo V. J. reikalavimu atsakovas G. M. užtikrino hipoteka, dėl to atsakovas V. J. buvo garantuotas pinigų atgavimu. Todėl toks sandoris nelaikytinas finansiškai nenaudingu atsakovo V. J. atžvilgiu, o apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad 180 000 Lt suma pagal 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartį G. M. nebuvo perduota, t. y. šis sandoris nebuvo įvykdytas, dėl to paskolos sutartis pripažintina tariamuoju (sudarytu tik dėl akių ir neketinant sukurti teisinių pasekmių) sandoriu, kuris negalioja, nes šalių iš tikrųjų nesiejo paskolos teisiniai santykiai.Teisėjų kolegija pažymi, kad Ieškovės ginčijama paskolos sutartis buvo patvirtina notaro M. V. Joje yra įrašas, kad G. M. gavo iš V. J. 180 000 Lt. Minėtas įrašas įrašytas atsakovo G. M. ranka. Nagrinėjamoje byloje nekilo ir nėra ginčo, kad šioje paskolos sutartyje yra ne jų parašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Ginčijamoje paskolos sutartyje yra įrašų, patvirtinančių tiek paskolos dalyko perdavimą skolininkui, tiek ir jo įsipareigojimas skolą grąžinti. Nagrinėjamu atveju notariškai patvirtintoje sutartyje raštu aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta abiejų šalių valia, šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, tokių kaip paskolos grąžinimo terminas, paskolos negrąžinimo pasekmės. Taigi sprendžiant šalių ginčą neatsiejamai vertintinas visas 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutarties turinys, ne tik pinigų perdavimo faktas.Išklausius 2017 m. gruodžio 18 d. teismo posėdžio įrašą, nustatyta, kad notaras M. V. liudydamas pažymėjo, kad paskolos sutartis buvo perskaityta šalims, buvo perklausta jų valia, o pinigai buvo perduoti jo akivaizdoje, nors pats jų ir neskaičiavo, tačiau iš kabineto nebuvo išėjęs, nurodė, kad atsakovas G. M. jokių pretenzijų dėl pinigų nereiškė. Notaro veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos notariato įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Konkretaus notaro užduotis yra atliekamais notariniais veiksmais patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose. Taigi įvertinus notaro M. V. liudijimą, kaip valstybės įgalioto asmens, užtikrinančio sandorių atitiktį įstatymams, darytina išvada, kad buvo atliktas paskolos dalyko perdavimas (nagrinėjamu atveju 180 000 Lt) paskolos gavėjo nuosavybėn.Pažymėtina ir tai, kad atsakovas V. J. paskolos sutarties sudarymo dieną turėjo pakankamai pajamų. Tą patvirtina atsakovo pateikti įrodymai apie pajamų turėjimą, atsakovas pateikė teismui dokumentus apie jo turėtą turtą ir gautas pajamas nuo 2005 m. iki ginčijamo sandorio sudarymo, iš jų matyti, kad jo turtinė padėtis buvo pakankamai gera, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti, kad V. J. pasirašydamas 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartį turėjo grynaisiais visą G. M. skolinamų pinigų sumą (180 000 Lt). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad paskolos gavėjas G. M. neįrodė, jog 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartimi negavo iš V. J. 180 000 Lt paskolos ar kad gavo paskolos mažiau nei nurodyta šioje paskolos sutartyje.Apeliantė nurodo, kad prieš 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutarties sudarymą atsakovai tą pačią dieną sudarė preliminariąją žemės sklypo kartu su neįregistruotu gyvenamuoju namu pirkimo–pardavimo sutartį, adresu (duomenys neskelbtini), pagal kurią G. M. 2012 m. liepos 19 d. suteikto įgaliojimo pagrindu įsipareigojo V. J. parduoti žemės sklypą kartu su gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini), ir atlikti neįregistruoto gyvenamojo namo teisinę registraciją. Todėl ginčijama paskolos sutartis turėjo paslėptą (neviešą) iš anksto atsakovų suderintą sąlygą – išlygą ir toks sandoris neturi teisinių padarinių.Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės teiginiu ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovams nepateikus teismui 2012 m. liepos 20 d. preliminarios ieškovės turto pirkimo–pardavimo sutarties originalo ir negalint ekspertų pagalba įsitikinti, kad šis dokumentas ir jame esantys parašai yra tikri, atsakovams teikiant skirtingus paaiškinimus ne tik dėl šios sutarties sudarymo, bet ir apskritai dėl tokio susitarimo egzistavimo, teismas linkęs abejoti, ar 2012 m. liepos 20 d. preliminari ieškovės turto pirkimo–pardavimo sutartis atsakovų G. M. ir V. J. buvo apskritai sudaryta ir kad pagal šią sutartį V. J. G. M. perdavė 90 000 Lt avanso.Atsakovas V. J. tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ir atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškė, kad 2012 metų liepos 20 d. preliminarioji nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis yra suklastota, tokio dokumento jis nėra sudaręs ir pasirašęs. Pagal CPK 184 straipsnį, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus; tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitokius įrodymus. Taigi įrodinėjimo pareiga tenka pareiškusiai apie dokumento klastojimą šaliai, o teismas gali skirti ekspertizę klastojimo faktui nustatyti, kai yra tokio abejotino tikrumo dokumento originalas. Vien iš dokumento kopijos nėra galimybės ekspertui patikrinti tokio dokumento originalo tikrumo (klastojimo), kai ekspertiniam tyrimui nepateikiamas originalas ir nėra aišku, ar toks dokumentas realiai egzistuoja. Pateikus tik dokumento kopiją ir nesant originalo, įrodinėjimas vyksta ne pagal CPK 184 straipsnio, o pagal CPK 202 straipsnio taisykles dėl dokumento kopijos įrodomosios reikšmės. Tokiu atveju apie dokumento kopijos įrodomąją galią sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Dokumento kopijos įrodomoji reikšmė priskirta teismo diskrecijai, kuri įgyvendinama teismui įvertinus, ar yra kitų kopijos sudarymą ir turinį patvirtinančių pakankamų įrodymų.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013, 2016 metų rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2016).Pažymėtina, kad atsakovas G. M. prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1768-524/2016 tiek teikdamas paaiškinimus, tiek savo procesiniuose dokumentuose neneigė 2012 m. liepos 20 d. gavęs iš V. J. paskolą. Be to, iš G. M. pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos jam iškėlimo (civilinė byla Nr. 2FB-9812-980/2015) kopijos taip pat matyti, kad pareiškime G. M. kaip pagrindinę jo nemokumą lėmusią priežastį nurodė negalėjimą atsiskaityti su kreditoriumi V. J., iš kurio 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartimi ėmė 180 000 Lt paskolą. Pats atsakovas G. M. 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutarties anksčiau neginčijo nei atskiru ieškiniu, nei reiškė savarankiškus reikalavimus nagrinėjamoje byloje, be to, antstolei L. N. pradėjus išieškojimą pagal 2014 m. spalio 22 d. Kauno miesto 28-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. MV-6879 dėl 67 948,56 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo (vykdomoji byla Nr. 0065/14/00895) teikė kreditoriui V. J. raštu 2014 m. spalio 30 d. ir 2015 m. liepos 16 d. prašymus dėl išieškojimo iš įkeisto turto sustabdymo ir dėl turto pardavimo iš varžytynių stabdymo siekiant geranoriškai padengti įsiskolinimą kreditoriui. Iš antstolės 2017 m. balandžio 24 d. patvarkymo dėl įkeisto turto vertės nustatymo matyti, kad dalį paskolos G. M. V. J. grąžino, tuo pripažindamas, kad pinigus iš V. J. skolinosi ir pripažindamas savo prievolę grąžinti V. J. skolintus pinigus. Taigi visos anksčiau išdėstytos aplinkybės ir byloje esantys rašytiniai įrodymai prieštarauja atsakovo G. M. pateiktai 2012 m. liepos 20 d. preliminariajai ieškovės turto pirkimo–pardavimo sutarties kopijai, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo G. M. nagrinėjamoje byloje pakeisti ir teikiami kitokie paaiškinimai nei prieš tai teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, taip pat teismui tik nagrinėjamoje byloje pateikta atsakovų tariamai pasirašyta preliminari ieškovės turto pirkimo–pardavimo sutartis vertintini tik kaip atsakovo gynybinė pozicija ir kaip tiek jo, tiek įkeisto turto savininkės siekis išvengti prievolių vykdymo V. J., prisiimtų pagal ieškovės ginčijamus paskolos ir hipotekos sandorius, o apeliantės argumentas, kad paskolos sutartis turėjo paslėptą iš anksto atsakovų suderintą sąlygą – išlygą ir toks sandoris neturi teisinių padarinių, laikytinas nepagrįstu.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias teisės normas. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 23 punktas). Pagal CK 1.87 straipsnio 2 dalį, jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2014).Nagrinėjamoje byloje apeliantė, ginčydama atsakovų sudarytą 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, įrodinėjo, kad ši sutartis yra apsimestinė, nes faktiškai šalių buvo sudaryta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis. Bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė apsimestinio sandorio sudarymo fakto, ir teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kadangi nebuvo pateikta jokių esminių 2012 m. liepos 20 d. paskolos sutarties sudarymo faktą paneigiančių įrodymų, išskyrus 2012 m. liepos 20 d. tariamą preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, kuri, kaip konstatuota anksčiau, prieštarauja visoms byloje nustatytoms aplinkybės ir rašytiniams įrodymams. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančias teisės normas.Apeliantė nurodo, kad byla nutraukiama, jeigu dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau civilinėje byloje Nr. 2-1768-524/2016 ir nagrinėjamoje byloje ieškinio dalykas (pagrindinis reikalavimas) bylose nesutampa, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad įsiteisėjęs sprendimas yra priimtas tuo pačiu pagrindu. Nagrinėjamos bylos ieškinio faktinį pagrindą sudarančios aplinkybės nebuvo nagrinėjamu dalyku civilinėje byloje Nr. 2-1768-524/2016, t. y. ieškinio pagrindai netapatūs. Kasacinis teismas yra suformulavęs praktiką CPK 293 straipsnio 3 punkto aiškinimo ir taikymo klausimu ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai pasisakyta dėl kriterijų tapačiam ieškiniui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011; 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013).Susipažinus su prijungta civiline byla reikia pažymėti, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai (buvęs Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2016 m. birželio 15 d. sprendimu ne tik atmetė ieškovės D. M. pagrindinį ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės D. M. įgaliojimą atsakovui G. M., patvirtintą 2012 m. liepos 19 d. Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaro G. B., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat atmetė ir toje byloje pareikštą analogišką nagrinėjamos bylos ieškovės D. M. reikalavimą panaikinti ir išregistruoti iš Hipotekos registro 2012-07-20 maksimaliosios ir paprastosios hipotekos sutartį, pavirtintą Kauno miesto 28-ojo notarų biuro notaro M. V., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl D. M. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), įkeitimo užtikrinant 2012-07-20 G. M. paskolos sutarties įvykdymą V. J.. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Ieškovė nei ieškinyje, nei jos atstovė bylos nagrinėjimo metu šio reikalavimo neatsisakė, jo netikslino, neprašė ginčijamo hipotekos sandorio pripažinti negaliojančiu.Ieškovė šioje nagrinėjamoje byloje pareiškė ir palaikė analogišką reikalavimą panaikinti ir išregistruoti iš Hipotekos registro 2012 m. liepos 20 d. maksimaliosios ir paprastosios hipotekos sutartį, pavirtintą Kauno miesto 28-ojo notarų biuro notaro M. V., notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl D. M. priklausančio žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), įkeitimo užtikrinant 2012 m. liepos 20 d. G. M. paskolos sutarties įvykdymą V. J., reikalavimas buvo išnagrinėtas ir atmestas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1768-524/2016, sprendimas yra įsiteisėjęs. Reikalavimas buvo grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas G. M. (ieškinio 19 punktas) pasinaudodamas apgaule suklaidino ieškovę gaunant įgaliojimą. Taip pat ieškovė nurodė, kad atsakovas G. M. viršijo jam suteiktų teisių apimtį be jo sutikimo įkeisdamas jai priklausantį nekilnojamąjį turtą (ieškinio 20 punktas).Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014). Taigi pagal anksčiau nurodytą faktinį ieškinio pagrindą pirmosios instancijos teismas sprendė, ar šio ieškinio ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nagrinėtoje civilinėje byloje 2-295-793/2016 pareikšti reikalavimai buvo tapatūs. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2016 metų birželio 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-295-793/2016 buvo konstatuota, kad ieškovė nebuvo nei apgauta, nei suklaidinta, taip pat nustatyta, kad G. M. neviršijo ginčijamo įgaliojimo apimties. 2016 metų gruodžio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1768-524/2016 taip pat nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas G. M. buvo ieškovės įgaliotas sudaryti įkeitimo sandorius, todėl nėra pagrindo naikinti 2012 m. liepos 20 d. maksimalios ir paprastosios hipotekos sutarties. Atsižvelgiant į tai kas aptarta anksčiau, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė nutraukti bylos dalį dėl šio ieškovės reikalavimo (CPK 293 str. 3 p.), kadangi ieškinys pareikštas tarp tų pačių šalių, ieškinio reikalavimas dėl hipotekos sandorio panaikinimo suformuluotas analogiškai ir buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais juridiniais faktais, kaip ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-295-793/2016. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, išklausiusi teismo posėdžių įrašus, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas V. J. pateikė prašymą priteisti 400 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir atmetus Ieškovės apeliacinį skundą priteistina iš ieškovės atsakovui V. J. 400 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. M., a. k. (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), atsakovui V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini), 400 EUR (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.