Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-691-854/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-04-02
Bylos Nr.: e2A-691-854/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-02200-2023-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Giedrė Čėsnienė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Vilnius“

Kategorijos

2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-691-854/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02200-2023-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 3.3.1.18.4; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. balandžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Vilnius“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ERGO Insurance SE Lietuvos filialas, J. N., M. M., L. E., V. V., V. V., M. T., G. T., J. V.

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Mano Būstas Vilnius“ 4 169,09 Eur turtinę žalą, 224,10 Eur kompensacines palūkanas, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinį grindė šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

2.1. 2020 m. vasario 12 d. buvo užlietas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Įvykio metu minėtas butas ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju.

2.2. Ieškovė, apskaičiuodama nuostolį ir mokėdama draudimo išmoką, vadovavosi Būsto draudimo taisyklėmis Nr. 067 (2016 m. gegužės 17 d. redakcija, galioja nuo 2016 m. birželio 1 d.), kurių pagrindu nuostoliu laikoma turto remonto kaina, o draudimo išmoka mokama vadovaujantis draudėjo pateiktais nuostolio dydį ir faktines atstatymo (remonto) išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais (projektais, leidimais statybai, atstatymo / remonto sąmatomis, rangos sutartimis, sąskaitomis už darbus, kuriuos būtina atlikti atstatant (atkuriant) sunaikintą ar sugadintą draudiminio įvykio metu turtą, pirktas medžiagas, būtiną įrangą objekto atstatymui iki būklės buvusios iki draudiminio įvykio, darbų priėmimo aktais, pastato pripažinimo tinkamu naudotis aktais ir kt. dokumentais) ir / ar draudiko atliktu vertinimu. Taigi ieškovė pagal lokalinę sąmatą apskaičiavo turto remonto kainą ir kompensavo žalą išmokėdama draudėjai 4 169,09 Eur draudimo išmoką.

Šalies argumentai

2.3. Ieškovės apdraustas turtas buvo sulietas dėl vandens prasiskverbimo per bendro naudojimo inžinerinę įrangą. Daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratore paskirta atsakovė, todėl ji privalėjo prižiūrėti jos administruojamo pastato bendro naudojimo inžinerinę įrangą, organizuoti jos remontą, atlikti daugiabučio namo techninės priežiūros pagrindinius darbus. Atsakovė šių pareigų neatliko, elgėsi nerūpestingai (neteisėtai), taigi, žala yra tiesioginis atsakovės pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) rezultatas. Ieškovė siuntė pretenziją atsakovei, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala iki šiol nėra atlyginta.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu grindė šiais argumentais:

3.1. Ieškovė neatliko išsamaus draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo ir nenustatė tikrosios įvykio priežasties, padarinių. Be to, ieškovė tinkamai nenustatinėjo žalos dydžio, neatsižvelgė į buto būklę. Ieškovė neapskaičiuoja žalos dydžio, remdamasi buto nusidėvėjimu. Ieškovės reikalaujama suma nėra aiškiai detalizuota, nepateikti visi žalos (draudimo išmokos) dydį pagrindžiantys dokumentai.

Šalies argumentai

3.2. Ieškovė įvykio priežastis nustatė, remdamasi išimtinai gyventojo paaiškinimais, tačiau jis nelaikytinas specialistu / ekspertu, turinčiu atitinkamą inžinerinį išsilavinimą ir / ar turinčiu kitų specifinių žinių, įgalinčių jį daryti atitinkamas išvadas. Iš bylos medžiagos nėra žinoma, kad draudikei atliekant draudiminio įvykio aplinkybių tyrimą, ar nustatant žalos dydį, būtų dalyvavę atsakovės specialistai. Taigi tinkamai neištyrusi draudiminio įvykio aplinkybių, draudikė pati prisiėmė riziką dėl galimybės išieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens.

3.3. Ieškovė net neįrodinėja būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, kokias konkrečiai nuostatas pažeidė, kokius neteisėtus veiksmus atliko atsakovė ir kaip šie galimai nulėmė žalos atsiradimą. Ieškovė apsiriboja konstatavimu, kad įvyko avarija, o tuo metu atsakovė buvo namo bendrojo naudojimo objektų administratore. Taip pat šiuo atveju būtina nustatyti atsakovės kaltę, nes remtis CK 6.266 straipsniu, kuris numato atsakomybę be kaltės negalima, kadangi ieškovė neįrodė buvus pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar kitokių trūkumų.

3.4. Namo administratoriaus paskyrimas nepašalina butų ir kitų patalpų savininkų (naudotojų) įstatymo numatytos pareigos valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti bendrojo naudojimo objektus. Taigi žala galėjo atsirasti ir bendraturčių neveikimo arba atsisakymo savo lėšomis prisidėti prie daugiabučio namo bendrosios nuosavybės administravimo, todėl atsakomybė dėl tokios bendrosios dalinės nuosavybės netinkamo realizavimo bei tuo pačiu žalos kilimo grėsmė negali būti perkeliama namo administratorei – atsakovei.

3.5. Dalies funkcijų, tokių, kaip vamzdžių, jų tarpe ir esančių daugiabučio namo gyventojams nuosavybės teise priklausančiose patalpose ar akivaizdžiai nematomų keitimo, administratorė savo iniciatyva nevykdo, o vykdo, tik gavusi butų ir kitų patalpų savininkų pranešimą apie pastebėtus bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos defektus, gedimus, nes butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) turi pareigą bendrojo naudojimo objektus valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Taigi ginčo atveju atsakovė neturėjo galimybės valdyti pastato absoliučiai kaip savininkė bei negalėjo be savininkų sutikimo ar tiesioginių nurodymų šiam pastatui daryti ūkinio ar fizinio poveikio.

4. Ieškovė dublike papildomai pažymėjo:

4.1. Po draudėjos pranešimo apie įvykį, į draudėjos butą du kartus buvo atvykę atsakovės santechnikai – iš pradžių buvo pakeistas prakiuręs šilto vandens vamzdis, o vandens pratekėjimui nepasibaigus, buvo nustatyta, jog yra prakiuręs ir nuotekų stovas. Taigi pati atsakovė pripažino, jog vanduo išbėgo iš bendrojo naudojimo vamzdžių ir jeigu jie būtų tvarkingi, jų nekeistų.

4.2. Ieškovė rėmėsi ne tik draudėjos paaiškinimais, bet ir buvo atvykusi į įvykio vietą, apžiūrėti padarytą žalą, ką patvirtina į bylą pateikiamas turto sunaikinimo, sugadinimo aktas. Be to, pati draudėja iškart po įvykio kreipėsi el. paštu į atsakovės atstovus ir pateikė nuotraukas, iš kurių galima matyti, jog vanduo iš prakiurusių vamzdžių pratekėjo ne tik pro dailylentes ir sienas, bet ir ant grindų, dėl ko buvo sugadintos ne tik dailylentės, bet ir grindys (plytelės), nes jos atšokinėjo nuo vandens, o po plytelėmis susidarė vandens balutės. Taigi aplinkybės buvo ištirtos, prabėgimo priežastis buvo aiški, nustatinėjant ją dalyvavo pati atsakovė (atsakovės santechnikas), t. y. savo srities specialistas.

4.3. Atsakovė, netinkamai atlikusi savo pareigas prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus, pažeidė teisės nuostatas: 1) Statybos techninio reglamento STR 2.01.01(3):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Higiena, sveikata, aplinkos apsauga“ 42.2 punktą; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintų „Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatos“ 3, 4.3, 4.5, 4.6, 7.1, 7.7 punktus; 3) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.03:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ 11, 33-35, 38, 39.1, 39.3 punktus. Be to, atsakovė yra verslininkė, savo srities profesionalė, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, atsakovė privalėjo stengtis pastatą prižiūrėti, remontuoti dedant maksimalias pastangas, tačiau to neatliko ir taip atsirado žala.

4.4. Jeigu atsakovė manė, jog vamzdžiai buvo uždengti, tokiu atveju atsakovė turėjo pateikti prašymą draudėjai, kad ji leistų apžiūrėti vamzdžius, tačiau atsakovė niekada tokio prašymo nebuvo pateikusi, o tai pagrindžia, jog atsakovė niekada neatliko šių vamzdžių apžiūros draudėjos bute ir nesiėmė kitokių priemonių, kurios padėtų maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę.

4.5. Atsakovė gavo pranešimą iš draudėjos, jog būtų pakeisti bendrojo naudojimo objekto vamzdžiai, kadangi jie yra visiškai susidėvėję, tačiau atsakovė atsisakė pakeisti tokios prastos būklės vamzdžius. Taigi po įvykio visi vamzdžiai buvo atidengti ir pati draudėja kelis kartus ragino atsakovę atvykti ir pakeisti / įvertinti vamzdžių būklę. Todėl atsakovė galėjo ateiti ir įvertinti ir kitų vamzdžių būklę, tačiau atsakovė to nepadarė.

4.6. Iš pateiktų nuotraukų galima matyti patalpų būklę įvykio metu ir kai yra atidengti bendro naudojimo vamzdžiai. Šie įrodymai pagrindžia aplietam butui (patalpai) padarytos žalos dydį, kadangi buvo aplietos ne tik dailylentės (lubų ir sienų), bet ir grindys (plytelės dėl drėgmės ištrupėjo). Taip pat pateiktos sutvarkytos patalpos nuotraukos, iš kurių galima matyti, jog patalpoje iš tikrųjų buvo atliktas remontas. Atsakovė į bylą nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nustatytą ir apskaičiuotą žalos dydį. Todėl atsakovės tik subjektyvūs pamąstymai, jog žalos dydis yra netinkamas, yra nepagrįsti ir neįrodyti.

5. Atsakovė triplike papildomai pažymėjo:

5.1. Bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Nagrinėjamu atveju, atsakovė, būdama namo administratore, reagavo į įvykį ir atliko reikiamus veiksmus iš savo pusės, būtinus situacijai išspręsti. Taip pat vykdė visus reikiamus veiksmus prieš įvykį t. y. vykdė techninę priežiūrą, kasmetines apžiūras.

5.2. Avarijos vieta buvo ne bendrosiose patalpose, o privačiose gyventojo patalpose. Vamzdynas buvo uždengtas apdaila, todėl, akivaizdu, kad vizuali uždengto vamzdyno apžiūra nėra objektyviai galima. Bendro naudojimo objektų administratorius neturi įstatyminės pareigos / galimybių vizualiai tikrinti nematomoje vietoje esančių bendrųjų namo inžinerinių sistemų, todėl atsakovė nėra atsakinga už tokio pobūdžio žalos kilimą, kadangi jos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Reglamentas nedetalizuoja kaip namo valdytojas turėtų vizualiai patikrinti statinio pagrindines konstrukcijas (pvz. griauti, įpareigoti savininką pašalinti apdailas, šaukti susirinkimą ir pan.), kurios yra uždengtos bei nėra objektyvios galimybės vizualiai apžiūrėti bei atitinkamai užfiksuoti inžinerinių sistemų techninę būklę bei esant poreikiui imtis veiksmų – pvz. keisti, remontuoti ir pan. Bendro naudojimo inžinerinė įranga turi būti gerai prieinama, matoma, neužgriozdinta, neužmūryta ar kitaip uždengta, kaip reikalauja teisės aktai. Prieš remontuojant ar įrenginėjant butą, gyventojai turėtų apgalvoti viską taip, kad apdaila neuždengtų bendro naudojimo vamzdynų ir būtų paliktas priėjimas bei galimybė patikrinti jų būklę ar operatyviai likviduoti inžinerinės įrangos avarijas.

5.3. Administravimo pareigas atsakovė vykdė pakankamai rūpestingai, tačiau ji negalėjo kontroliuoti ar pastebėti galinčios atsirasti problemos be gyventojų valios. Atsakovė nėra gavusi pranešimų iš gyventojos dėl blogos būklės inžinerinių sistemų. Be to, atsakovė, kaip administratorė, neturi pareigos įrengti nuardytos apdailos ar kompensuoti įrengimo kaštus (juolab, draudėja buvo davusi sutikimą), pagal pateiktą sąmatą byloje nėra aišku, kodėl yra įtrauktos išlaidos už sienų dailylenčių apkalimą bei kitas išlaidas. Atsakovės žiniomis, vandens pratekėjimas vyko po grindų plytelėmis, o ne pro sienas ir lubas.

5.4. Atsakovė prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Žala kilo 2020 m. vasario 12 d., taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2023 m. vasario 12 d. Ieškinys byloje yra pateiktas 2022 m. vasario 14 d., t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui.

Atsiliepimas

6. Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad yra apdraudęs atsakovės civilinę atsakomybę, sutinka su atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais. Pažymėjo, kad ieškovė teikia reikalavimą, netaikydama nusidėvėjimo medžiagoms, todėl visa ieškinio suma negali būti priteista. Be to, tam, kad kiltų atsakovės atsakomybė yra būtina įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Šiuo atveju ieškovė neįrodė, kokiais savo veiksmais atsakovė sukėlė žalą. Atsakovės kaltė nėra preziumuojama, todėl ieškovė tam, kad kiltų atsakovei atsakomybė turi įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas. Remdamasi išdėstytais argumentais, ieškovės ieškinį prašė atmesti.

7. Trečiasis asmuo J. V. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Teigė, kad name yra tik 6 butai, trečiajam asmeniui priklauso butas Nr. 1. Gyventojai už savo lėšas prieš kelis metus atliko namo renovaciją, tačiau vamzdynai keičiami nebuvo (nuo pat namo statybos metų). Prišaukti namo administratorę, kai yra bėda, labai sudėtinga, dažniausiai atsakovė reaguoja tik tuomet, kai jau buvo kreiptąsi su skundu į Vilniaus miesto savivaldybę. Atsakovės atstovai niekada nebuvo atvykę į trečiojo asmens butą apžiūrėti bendrų vamzdynų būklės, gyventojai nebuvo gavę informacijos ir siūlymų keisti, remontuoti ar kitaip atnaujinti bendrojo naudojimo vamzdžius. Nesant informacijos, gyventojai negali patys nuspręsti dėl tokių darbų atlikimo. Namo rūsyje esančiame šilumos punkte buvo susidėvėję vamzdynai, supuvęs langas, tačiau tik dalis darbų buvo atlikta po eilinio skundo savivaldybei. Taigi atsakovės vykdomas namo administravimas netenkina gyventojų, nes nesulaukiama reikiamos pagalbos.

8. Trečiasis asmuo L. E. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašė ieškinį tenkinti. Teigė, kad atsakovė blogai atlieka savo, kaip administratorės, pareigas, t. y. neprižiūri bendrojo naudojimo objektų net ir raginama. Atsakovė nė karto nebuvo atėjusi apžiūrėti patalpų, nereiškė pretenzijų, jog neturi tam galimybių. Atsakovė vangiai arba išvis nereaguoja į skundus. Veiksmų imasi tik po pateiktų skundų savivaldybei, kuri įpareigoja atlikti darbus. Gyventojai neturi jokios naudingos informacijos apie namo būklę, nebūna iškabinta pastato apžiūros aktų. Atsakovė neteikia informacijos, siūlymų ar raginimų pakeisti, remontuoti ar kitaip atnaujinti bendrojo naudojimo vamzdžius. Taigi gyventojai negali priimti sprendimų ar reikia atlikti kažkokį remontą ar keitimo darbus. Nuo 2010 metų namo gyventojai teikė skundus institucijoms dėl labai didelių sąskaitų už šildymą. Anot atsakovės, priežastis buvo kiauras stogas, bei kad langai ir sienos praleidžia šilumą, tačiau į prašymus padėti organizuoti renovaciją, buvo teikiamos tik atsakovės susijusių įmonių sąmatos, kuriose kainos viršijo ženkliai vidutinės rinkos kainas. Dėl administratorės pasyvumo bei pateiktos itin brangios sąmatos už namo renovaciją, gyventojams reikėjo savarankiškai organizuoti pastato renovaciją. Už atliktus darbus gyventojai gauna tik sąskaitas, atsakovė neteikia sąmatų, defektinių aktų, informacijos, kaip buvo parinktas rangovas.

9. Trečiasis asmuo M. M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, prašė ieškinį tenkinti. Pažymėjo, kad:

9.1. Ieškovė už visą dėl užliejimo padarytą žalą trečiajam asmeniui nesumokėjo pagal sąmatą 1 731,85 Eur. Pagal trečiojo asmens pateiktą sąmatą žalos dydis yra 2 429,69 Eur didesnis, iš kurių tiesioginės išlaidos yra 1 734,77 Eur didesnės nei ieškovės sąmatoje. Taigi patirta žala dėl užliejimo buvo atlyginta tik iš dalies. Sudarant sąmatą nebuvo atsižvelgta į reikšmingas aplinkybes, suma apskaičiuota neteisingai, neįtrauktos papildomai patirtos išlaidos (pvz. transporto išlaidos, drėgmės surinkėjo nuoma) bei visi darbai, kuriuos buvo būtina atlikti (pvz. ardymo darbai, siekiant nustatyti užpylimo židinį, tik iš dalies padengtos plytelių klojimo ir lubų ardymo išlaidos, išlaidos už skalbyklės atjungimą ir pajungimą, už atjungtą butui apsaugos sistemą, dėl durų staktos keitimo, už bendros atšakos keitimą).

9.2. Užpylimas buvo tęstinio pobūdžio, vanduo iš karšto vandens stovo ir bendro namo stovo pamažu sunkėsi ilgą laiką, dėl ko permirko net po grindimis esantis klijų-betono išlyginamasis sluoksnis ir permirko prie vamzdynų buvęs gipso kartonas.

9.3. Atsakovė iki įvykio niekada nebuvo atvykusi į butą apžiūrėti vamzdžių, nors patalpoje buvo įrengtos revizinės durelės iš plytelių, kad būtų galima įvertinti būklę. Tiek pats stovas, tiek nuo stovo einanti į lubas bendro vamzdyno atšaka į viršutinį butą yra surūdijusi ir rasojanti / apibėgusi sukorodavusiu vandeniu, įrengta nuo pastato statybos metų (1940 m.). Pagal STR viso šio vamzdyno trukmės naudojimo normatyvai yra seniai pasibaigę. Trečiasis asmuo kreipėsi į atsakovę su prašymu pakeisti šią atšaką, nes ji akivaizdžiai potencialus naujos žalos padarymo šaltinis. Atsakovė atsisakė pakeisti, nors privalėjo tai padaryti ir be gyventojų prašymo.

9.4. Pirmą kartą atvykęs atsakovės meistras nustatė tik nubėgimą iš karšto vandens vamzdyno ir net nepastebėjo, jog vanduo sunkiasi per bendrą stovą. Tai buvo nustatyta tik po pakartotinio kreipimosi. Itin blogą vamzdžių būklę patvirtina ir po atidengta plytele matomas pelėsis nuo drėgmės. Registruojant įvykį, ieškovei buvo pateikta ir vaizdo medžiaga, kaip paspaudus grindų plytelę, iš jos sunkiasi vanduo. Karštas vanduo ilgą laiką sunkėsi per sieną, aptaisytą gipso plokšte, kuri subrinko nuo drėgmės.

9.5. Atsakovė netinkamai atlieka namo administravimą. Prieš kelerius metus namo gyventojai už savo asmenines lėšas atliko namo renovaciją. Namo šilumos punkte pastatyti kibirai lašančiam vandeniui iš vamzdžių surinkti, dėl šios problemos buvo pateikti skundai, problema tęsiasi jau treji metai. Po skundų atsakovė vamzdynų neremontavo, o tik pastatė kibirus vandeniui surinkti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės UAB Mano Būstas Vilnius“ 4 169,09 Eur žalą, 224,10 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. vasario 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 669 Eur bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismas nustatė, kad 2020 m. vasario 12 d. įvykio metu buvo padaryta žala butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Įvykio metu minėtas butas ieškovės buvo apdraustas būsto draudimu. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju ir draudėjai išmokėta 4 169,09 Eur draudimo išmoka.

12. Teismas nurodė, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.266 straipsnio, reglamentuojančio statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę, 1 dalies nuostatą, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybės. Tuo atveju, kai žalą lemia pastato, kuris yra bendroji dalinė pastato savininkų (valdytojų) nuosavybė, o ne vieno iš bendraturčių asmeninė nuosavybė, defektas, tai ją turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246-6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009).

13. Teismas nustatė, kad žala draudėjos M. M. butui adresu (duomenys neskelbtini), padaryta vonioje per bendrą nuotekų stovą prasiskverbus vandeniui. Teismas, remdamasis CK 4.82 straipsnio 1, 7 dalimis, Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalimi, STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 6.9 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895 patvirtinta Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašo tipine (pavyzdine) forma, sprendė, kad nors nagrinėjamu atveju vandentiekio avarija įvyko trečiajam asmeniui M. M. nuosavybės teisėmis priklausančiame bute, nurodyta vamzdžio dalis priskirtina prie bendrosios pastato inžinerinės sistemos, kuri yra bendroji dalinė pastato savininkų (valdytojų) nuosavybė. Duomenų, jog vandens nuotekis būtų įvykęs už karšto vandens apskaitos skaitiklio ir (ar) ventilio, per kurį vanduo tiekiamas į trečiajam asmeniui nuosavybės teisėmis priklausančias patalpas ir kuriuo šis tiekimas, esant reikalui, gali būti nutraukiamas, byloje nepateikta.

14. Teismas nustatė, kad daugiabutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), administruoja atsakovė UAB „Mano Būstas Vilnius“. Pažymėjo, kad daugiabučio namo administratorius tuo atveju, kai bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, veikia pagal savivaldybės patvirtintus nuostatus, turtą jis administruoja CK 4.240 straipsnio, nustatančio paprastojo administravimo turinį, pagrindu, jo veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito asmens turto administravimas“ normos (CK 4.84 straipsnio 2, 3, 6 dalys). Turto paprastojo administravimo atveju administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę paskirtį užtikrinti (CK 4.239 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad bendrojo naudojimo objektų administratorius bendrojo naudojimo objektus administruoja pagal Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatus (toliau – Nuostatai), patvirtintus Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 831. Įgyvendindamas savo pagrindinį uždavinį, administratorius, be kita ko, atlieka funkcijas, numatytas Nuostatų 4.1–4.12 punktuose.

15. Teismas darė išvadą, kad atsakovės teiginys, jog jai nekyla teisinė atsakomybė, nes butų savininkai yra atsakingi už bendro naudojimo inžinierinių tinklų būklę, nėra atleidžiantis nuo pareigos atlyginti žalą. Atsakovė, gindama savo poziciją, jog ji vykdė pareigas tinkamai, kartu su tripliku pateikė Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), techninės priežiūros žurnalą, kuris teismo vertinimu, patvirtina, priešingai nei teigia atsakovė, jog namo techninė priežiūra nebuvo vykdoma tinkamai, t. y. paskutinis įrašas žurnale tą patį mėnesį, kai įvyko ginčo įvykis 2020 m. vasario mėn., įraše nurodomas pastebėtas defektas – surūdijęs nuotekų stovas. Kokių veiksmų imtasi defekto šalinimui nenurodoma. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo M. M. nurodė, kad jos bute, bendro naudojimo stovo dalis galėjo būti apžiūrima, nes tuo tikslu buvo įrengtos revizinės durelės iš plytelių, tačiau atsakovė niekada nėra apžiūrėjusi bute esančios vamzdyno dalies ar pareiškusi, kad įrengtas priėjimas apžiūrai yra nepakankamas. Trečiasis asmuo nurodė, kad nuo stovo einanti į lubas bendro vamzdyno atšaka yra surūdijusi, rasojanti, apibėgusi sukorodavusiu vandeniu. Ji įrengta nuo pastato statybos metų (1940 m.).

16. Teismas pastebėjo, kad į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad namo gyventojai kreipėsi į UAB „Mano Būstas Vilnius“ dėl bendro vamzdyno atšakos pakeitimo, tačiau jokių veiksmų namo administratorius nesiėmė. Į bylą pateiktose foto nuotraukose matosi vamzdyno defektų vietos. Dėl vamzdynų nepriežiūros namo gyventojai kreipėsi tiek į savivaldybę, tiek į namo administratorių, atsakovą.

17. Teismas pažymėjo, kad atsakovė triplike iš esmės patvirtino, jog nevykdė dalies bendrojo naudojimo sistemos, esančios gyventojų butuose, priežiūros, motyvuodama, kad gyventojai turėtų užtikrini prieigą prie vamzdynų. Teismas sprendė, kad šis argumentas yra deklaratyvus, nes atsakovė nepateikė įrodymų, kad kuris nors konkrečiai buto savininkas atsisakė ją įleisti apžiūrėti sistemos. O kaip jau nurodyta trečiojo asmens, kurio bute įvyko avarija, atsiliepime, prieiga prie vamzdyno buvo užtikrinta. Atsakovė ne tik nepateikė duomenų, kad kreipėsi į gyventojus dėl prieigos prie vamzdyno užtikrinimo, tačiau ir nėra duomenų, kad informavo buto savininkus, kad jiems kyla pareiga vykdyti stebėseną, o administratorius privalo kontroliuoti, kaip yra atliekama bendrojo naudojimo sistemos nuolatinė stebėsena, nes pagal Nuostatų 4.3 punktą būtent atsakovė organizuoja namo techninę priežiūrą.

18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-409-684/2017 nurodyta, kad administratorius įvykdo privalomųjų reikalavimų įgyvendinimą pagal STR 1.12.05:2002 7 punktą tuo atveju, jei jis parengia informacinius pranešimus gyventojams, kuriais juos informavo apie tai, kad jų butuose esantys vandentiekio stovai gali būti seni ir susidėvėję, dėl prastos jų būklės galimos vandentiekio avarijos, kai sistema buvo realiai patikrinta techninės priežiūros metu.

19. Teismas pažymėjo, kad sistema realiai nebuvo patikrinta. Atsakovė nesudarė numatomų atlikti darbų plano, kuriame būtų nurodyti karšto vandens sistemos remonto darbai su numatytų panaudoti lėšų pagrindimu. Žurnale esančio įrašo pagrindu nebuvo informuoti gyventojai, kad jie privalo vykdyti bendrojo naudojimo sistemos nuolatinę stebėseną ir informuoti atsakovę apie pakitimus, todėl atsakovei kyla teisinė atsakomybė.

20. Teismas nurodė, kad deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, 77 punktas). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas).

21. Teismas nustatė, kad atsakovė realiai netikrino techninės vamzdyno būklės butuose. Byloje nėra įrodyta, kad trūkimas buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, dėl ko būtų galima spręsti dėl prašomos priteisti žalos mažinimo. Atsakovė tinkamai nevykdė karšto vandens sistemos stebėsenos. Dėl netinkamos sistemos priežiūros ir savalaikio gyventojų neinformavimo, jog būtina spręsti dėl vandens tiekimo vamzdžių pakeitimo, remonto, atnaujinimo šaukiant bendraturčių susirinkimą, o priešingai nesiimant jokių veiksmų net ir turint gyventojų skundus, teismo vertinimu, yra pagrindas konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą. Byloje nėra įrodymų, kad gyventojams būtų aiškiai nurodyta, jog sistema yra susidėvėjusi, todėl ją būtina konkrečiose vietose pakeisti, siekiant išvengti avarijų. Tokiu atveju teismas konstatavo, kad būtent tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos dėl aplieto buto sugadinant turtą yra priežastinis ryšys.

22. Teismas nurodė, kad atsakovė, atskirsdama į ieškinį, teigė, kad netinkamai apskaičiuotas žalos dydis, neišskaičiuotas turto nusidėvėjimas, tačiau jokių savo skaičiavimų atsakovė nepateikė, nenurodė, kokia tiksliai apimtimi žala nėra pagrįsta. Tuo tarpu į bylą įtraukus trečiąjį asmenį M. M., kurios butui ir buvo padaryta žala, ji pateikė duomenis, kad realiai patirta žala buvo ženkliai didesnė ir ieškovė atlygino tik dalį sumos. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog regreso tvarka priteistinas žalos atlyginimas yra nustatytas neteisingai, nustačius visas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas, teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys yra įrodytas, todėl ieškovei iš atsakovės priteistas 4 169,09 Eur žalos atlyginimas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

23. Teismui pripažinus, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškiniui tenkinti, ieškovei priteistos iš atsakovės 224,10 Eur dydžio metinės procesinės palūkanos už laikotarpį nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2020 m. gegužės 1 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos bei 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. vasario 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

24. Teismas sprendė, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo nėra praleistas, kadangi žala kilo 2020 m. vasario 12 d., o ieškinys teismui pateiktas 2023 m. vasario 13 d., o vasario 12 d. buvo sekmadienis.

25. Tenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos – 99 Eur žyminis mokestis bei 570 Eur atstovavimo teisme išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

26. Atsakovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Nesutiktina su teismo motyvais, jog avarijos vieta neva nebuvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje. Pirma, ieškovė pateikė trečiojo asmens pranešimą, kuriame yra užfiksuota, jog yra matomos tik pakeltos plytelės; antra, trečiojo asmens elektroniniame laiške taip pat nurodyta, jog vizualiai nesimato pratekėjimo priežasčių. trečia, atsakovė taip pat yra užfiksavusi, jog trūkęs vamzdis nėra vizualiai matomas – būtina išardyti sieną trečiojo asmens bute; ketvirta, pateiktos nuotraukos taip pat patvirtina, kad trūkęs vamzdis buvo uždengtas trečiojo asmens įrengta apdaila; penkta, nors teismas pažymėjo, kad draudėja nurodė, kad jos bute bendro naudojimo stovo dalis galėjo būti apžiūrima, nes tuo tikslu buvo įrengtos revizinės durelės iš plytelių, tačiau tokie argumentai yra grįsti trečiojo asmens subjektyvia nuomone. Priešingai, įrodymai patvirtina, kad revizinių durelių nebuvo; siekiant pakeisti trūkusį vamzdyną, teko nuardyti visą įrengtą apdailą, kuri buvo uždengusi namo bendrąsias konstrukcijas.

1.2. Bendrojo naudojimo objektų administratorė neturi įstatyminės pareigos vizualiai tikrinti nematomoje vietoje esančių bendrųjų namo inžinerinių konstrukcijų, dėl ko nėra laikytina atsakinga už tokio pobūdžio žalos kilimą, kadangi atsakovės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų. Nurodytų argumentų teisingumą pagrindžia STR 1.07.03:2017 38, 98 punktai. Reglamentas nedetalizuoja kaip namo valdytojas turėtų vizualiai patikrinti statinio pagrindines konstrukcijas (pvz. griauti, įpareigoti savininką pašalinti apdailas, šaukti susirinkimą ir pan.), kurios yra uždengtos ir nėra objektyvios galimybės vizualiai apžiūrėti bei atitinkamai užfiksuoti inžinerinių sistemų techninę būklę bei esant poreikiui imtis veiksmų – pvz. keisti, remontuoti ir pan. Juolab, niekur nėra detalizuota, kas turėtų prisiimti atsakomybę už tokių konstrukcijų sukeltą žalą.

1.3. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog vizualiai nematomoje vietoje administratorius negali pastebėti inžinerinių sistemų trūkumų bei jo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų atsakomybei kilti (pvz., Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-234-343/2015; Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-660-357/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2254-392/2015; Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-2086-273/2015; Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-398- 658/2017; Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-608-230/2017).

1.4. Administratorius neturi įstatyminės pareigos vykdyti vizualiai nematomoje vietoje bendrųjų konstrukcijos priežiūros, todėl vien dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės veiksmų neteisėtumą. Antra, siekiant pagrįsti administratoriaus veiksmų neteisėtumą, būtiną nustatyti bendrųjų konstrukcijų avarinę būklę ir, kad tokios konstrukcijos nebuvo remontuojamos. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie vamzdynų avarinę, netinkamą būklę ir kad jie nebuvo remontuojami. Trečia, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė, kaip namo administratorė, būtų netinkamai administravusi ginčo namo bendrojo naudojimo objektus ir neužtikrinusi jų priežiūros ar atlikusi kitus neteisėtus veiksmus, lėmusius avarijos kilimą trečiojo asmens bute; priešingai, techninės priežiūros žurnalas patvirtina, kad administratorė vykdė techninę priežiūrą ir nebuvo nustačiusi vamzdynų avarinės būklės. Ketvirta, byloje nustatyta aplinkybė, jog ginčo namui buvo atlikta renovacija; namo savininkai buvo priėmę sprendimą dėl namo renovacijos atlikimo, tačiau nebuvo duotas sutikimas vamzdynams keisti. Visgi patiems savininkams vengiant atlikti visapusišką viso namo renovaciją, būtent jie ir prisiima galimas rizikas; administratorė neturi galimybės valdyti pastato absoliučiai kaip savininkė ir neturi teisės savarankiškai priimti sprendimų dėl namo bendrojo naudojimo objektų remonto, atnaujinimo, pakeitimo. Penkta, teismas tik formaliai konstatavo, kad įrodytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau nenustatė, kokie atsakovės veiksmai / neveikimas lėmė ieškovei kilusią žalą, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei žalą.

1.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo byloje susiklosčiusius teisinius santykius bei tenkinant ieškinį, turėjo būti nustatyti ne tik neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, bet ir kaltė. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nepagrįstai taikė griežtosios atsakomybės institutą. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas namo valdytojui – administratorei, todėl jai griežtoji atsakomybė galėtų kilti tik tuo atveju, jeigu žala būtų padaryta tretiesiems asmenims (ne butų savininkams). Tuo tarpu žala buvo sukelta trečiajam asmeniui, kuris yra vienas iš ginčo namo savininkų.

1.6. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog namo administratorė, tariamai žinodama apie vamzdynų avarinę būklę, būtų vengusi atlikti privalomus remonto darbus ir pan. Ieškovė neįrodinėjo atsakovės kaltės, todėl ieškinio reikalavimas negalėjo būti tenkintas ir dėl šios priežasties.

1.7. Teismas nepagrįstai netaikė nusidėvėjimo. Lokalinėje sąskaitoje žalos dydis yra nurodytas 4 909,87 Eur (su PVM 5 940,94 Eur), o ieškiniu buvo reikalaujama atlyginti 4 169,09 Eur. Vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 6 ,,Dėl kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“ 1.1 punktu, plytų, blokelių ar mišrių konstrukcijų daugiabučiuose namuose kasmetinė vertė mažinama 0,8 procento. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro viešojo registro duomenimis, ginčo namas yra 1940 metų statybos. Byloje nebuvo jokių rašytinių įrodymų apie paskutinio remonto aplinkybes. Dėl šių priežasčių, būtina atsižvelgti į daugiabučio namo statybos metus, kaip į objektyvų nusidėvėjimo apskaičiavimo pagrindą, preziumuojant, jog buto įrengimo darbai buvo atlikti 1940 metais. Rūpestingas draudėjas turėtų draudikui pateikti buto remonto darbų atlikimą pagrindžiančius įrodymus, kitu atveju, visos neigiamos pasekmės turėtų tekti draudėjui (šiuo atveju draudikui, išmokėjusiam išmoką) ir ši našta neturėtų būti perkeliama už žalą atsakingam asmeniui, t. y. draudikui / draudėjui neįrodžius buto remonto darbų atlikimo fakto, faktinis nusidėvėjimas turėtų būti skaičiuojamas atsižvelgiant į daugiabučio namo statybos namus. Tuo tarpu, draudikas / draudėjas turėtų teisę paneigti šias aplinkybes, pateikdamas objektyvius rašytinius įrodymus, kadangi ne atsakovė, tačiau ieškovė, teigianti nurodytas aplinkybes, turėtų jas pagrįsti rašytiniais įrodymais. Dėl šių priežasčių, neįrodžius kitaip, faktinis nusidėvėjimas yra 64 proc. (2020 – 1940 x 0,8 proc. = 56,8 proc.). Tai reikštų, jog žalos dydis negalėjo būti didesnis nei 1 767,55 Eur (4 909,87 Eur – 64 proc. = 1 767,55 Eur).

Atsiliepimas

2. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Atsakovė melagingai teigia, kad revizinių durelių nebuvo, kadangi byloje yra įrodymai, kurie patvirtina, jog revizinės durelės buvo įrengtos dar iki įvykio. Kartu su ieškiniu ieškovė pateikė nuotraukas, iš kurių galima matyti, jog apačioje prie grindų, yra įrengtos revizinės durelės. Be to, trečiasis asmuo (draudėja) atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė šias aplinkybes. Pabrėžtina, kad ir po įvykio, suremontavus patalpą, revizinės durelės išliko (tik buvo padarytos aukščiau, ir jų padaryta net dvi). Todėl atsakovė galėjo apžiūrėti draudėjos vamzdžius.

2.2. Tai, jog bute buvo įrengtos revizinės durelės, patvirtina, jog bendrojo naudojimo vamzdžiai buvo pasiekiamoje vietoje. Atsakovė niekada nenurodė draudėjai (trečiajam asmeniui), kad vamzdžiai yra neva sunkiai pasiekiamoje vietoje, nematomoje vietoje. Draudėja niekada negavo iš atsakovės jokios informacijos apie neprieinamumą prie vamzdžių. Be to, iki įvykio atsakovė nė karto nebuvo apsilankiusi pas draudėją bute. Atkreiptinas dėmesys, jog šie vamzdžiai nebuvo įmūryti sienoje kažkur visiškai neprieinamoje vietoje, priešingai, draudėja buvo įrengusi revizines dureles, pro kurias buvo galima įvertinti vamzdžių būklę. Jeigu atsakovė manė, jog vamzdžiai buvo uždengti, tokiu atveju ji turėjo pateikti prašymą draudėjai, kad ji leistų apžiūrėti vamzdžius, tačiau to nepadarė, kas pagrindžia, kad atsakovė niekada neatliko šių vamzdžių apžiūros ir taip pažeidė jai kylančią pareigą tinkamai prižiūrėti bendrojo naudojimo vamzdžius.

2.3. Atsakovė neįrodė, jog tinkamai atliko savo pareigą tinkamai prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus (vamzdžius). Šiuo atveju prakiuro bendrojo naudojimo vamzdžiai, dėl ko buvo užlietas draudėjos butas. Pareiga prižiūrėti tokius vamzdžius tenka bendrojo naudojimo objektų administratorei – atsakovei. Atsakovė ne tik nevykdė vizualinės vamzdžių apžiūros, bet ir nesiėmė kitokių priemonių, kurios padėtų maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę. Šiais laikais yra daugybė pažangių technologijų, kuriais naudojantis galima patikrinti vamzdžių būklę net ir sunkiau prieinamose vietose, pvz. panaudoti mini kameras ir apžiūrėti vamzdžius. Atsakovei, kaip savo srities specialistei, vykdančiai bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, tokia kamera nėra brangus pirkinys ir niekaip nepadidintų administravimo išlaidų.

2.4. Neužtenka apžiūrėti vien tik rūsyje esančių vamzdžių, kadangi bendrojo naudojimo vamzdžiai yra ir gyventojų butuose, o teisės aktuose nėra jokių išimčių apie tai, jog administratorius gali neapžiūrėti bendrojo naudojimo vamzdžių gyventojų butuose. Visgi atsakovė neatliko bendrojo naudojimo vamzdžių priežiūros (apžiūros) draudėjos bute, dėl ko atsirado žala draudėjai.

2.5. Teisės aktuose nėra įtvirtintos jokios išimties, kuri leistų atsakovei, kaip bendrojo naudojimo objektų administratorei, neprižiūrėti vizualiai nematomoje, sunkiai prieinamoje vietoje. Aiškinant kitaip, susidarytų situacija, jog atsakovei būtų leidžiama piktnaudžiauti šiuo argumentu ir neatlikinėti vamzdžių apžiūros ginantis, jog sunku prieiti. Kyla teisinė fikcija ir administravimo iliuzija – atsakovė, kaip administratorė, teisės aktais įpareigojama atlikti visų bendrojo naudojimo objektų apžiūrą, tačiau iš kitos pusės bandoma leisti atsakovei, kaip administratorei, nevykdyti tokios pareigos remiantis vieninteliu argumentu, jog sunku prieiti prie vamzdžių. Tokiu atveju kyla klausimas, kokiu tikslu reikia bendrojo naudojimo objektų administratorių, jeigu net jie nesiima priemonių apžiūrėti visus bendrojo naudojimo vamzdžius.

2.6. Nurodyta ieškovės poziciją pagrindžia naujausia teismų praktika (Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-80-921/2024). Tuo tarpu atsakovė apeliaciniame skunde remiasi teismų praktika, kurios ratio decidendi neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog draudėjos bute prakiurę bendrojo naudojimo vamzdžiai jau buvo natūraliai susidėvėję, kadangi jų amžius yra apie 80 metų, o pagal Statinių vidutinės naudojimo trukmės normatyvus tokių vamzdžių vidutinė naudojimo trukmė yra 40 metų. Namas buvo pastatytas 1940 metais, ir nors rekonstrukcija atlikta 2016 metais, tačiau bendrojo naudojimo vamzdžiai gyventojų butuose (tarp jų ir pas draudėją) nebuvo keisti nuo namo pastatymo.

2.8. Nors atsakovė nurodo, kad savo teiginius grindžia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2138-643/2023, tačiau ieškovė nerado tokios nutarties, todėl negalėjo su ja susipažinti ir ją pakomentuoti. Kyla abejonių, ar išvis yra tokia nutartis, dėl ko nėra pagrindo ja teismui remtis.

2.9. Atsakovė netinkamai vykdė bendrojo naudojimo objektų apžiūrą, priežiūrą, o techninės priežiūros žurnalas buvo pildomas tik formaliai („dėl akių“ formaliai uždedant parašą, jog neva viskas tvarkinga, nors iš nuotraukų matyti, kad atsakovė buvo pastačiusi kibirus šilumos tinkle). Tai, kad atsakovė netinkamai vykdė techninę priežiūrą patvirtina ir ta aplinkybė, jog gyventojai nuolat teikdavo skundus atsakovės atžvilgiu. Be to, atsakovė nereagavo į draudėjos prašymus pakeisti visą bendrojo naudojimo vamzdžio atkarpą esančią jos bute, tad jai teko pačiai pakeisti šį bendrojo naudojimo vamzdį. Atsakovė taip pat ignoravo gyventojų prašymus atlikti renovaciją, todėl gyventojai privalėjo patys už savo lėšas ją atlikti.

2.10. Teismo sprendimas neprieštarauja kasacinio teismo praktikai ir pagrįstai buvo taikyta griežtoji civilinė atsakomybė. Atsakovė buvo bendrojo naudojimo objektų valdytoja, tad akivaizdu, jog CK 6.266 straipsnio 1 dalyje esant žodžiui „valdytojas“, ši nuostata gali būti taikoma ir atsakovei, kaip bendrojo naudojimo objektų valdytojai. Šiuo atveju žalą padarė ne bendraturtis, o bendrojo naudojimo objektų administratorius (valdytojas), tad atsakovei gali būti taikoma griežtoji atsakomybė CK 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tuo atveju, kai žalą lemia pastato, kuris yra bendroji dalinė pastato savininkų (valdytojų) nuosavybė, o ne vieno iš bendraturčių asmeninė nuosavybė, defektas, tai ją turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo, remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246-6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2009).

2.11. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas neva nepagrįstai netaikė nusidėvėjimo. Pabrėžtina, jog vonios kambaryje buvo neseniai atliktas remontas, tad nebuvo pagrindo taikyti nusidėvėjimą. Be to, trečiasis asmuo (draudėja) patyrė didesnę žalą (kurią įrodė šioje byloje) nei kad buvo atlyginta draudėjai, tad nėra pagrindo mažinti priteistą sumą nusidėvėjimo suma, kadangi draudėjai buvo atlyginta mažesnė suma, nei kad buvo tikrasis žalos mastas.

3. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, M. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1. WC patalpoje priešais vamzdžius buvo įrengtos revizinės durelės iš plytelių, kad administratorė galėtų apžiūrėti vamzdžius, įvertinti jų būklę. Plytelės ne suklijuotos, bet sumontuotos durelių pagrindu, kurios atsidaro per kabliukus-rankenėles. Atsakovė iki įvykio niekada nėra apsilankiusi draudėjos bute ir apžiūrėjusi jame esančių vamzdynų ar pareiškusi pastabas, kad sienoje įrengtos revizinės plytelės yra nepakankamos apžiūrėti bute esančių vamzdynų būklę.

3.2. Tiek pats stovas, tiek nuo stovo einanti į lubas bendro vamzdyno atšaka į viršutinį butą yra surūdijusi ir rasojanti / apibėgusi surūdijusiu vandeniu. Ji yra įrengta nuo pastato statybos metų (1940 metų) ir jos amžius 80 metų. Pagal STR normatyvus visi šio vamzdyno trukmės naudojimo normatyvai yra seniai pasibaigę. Byloje yra pateiktas draudėjos laiškas namo administratorei pakeisti ir šią bendro vamzdyno atšaką, nes ji akivaizdžiai potencialus naujos žalos padarymo šaltinis, tačiau atsakovė atsisakė ją pakeisti, nors, elgdamasi kaip rūpestinga ir profesionali administratorė, privalėjo ją pakeisti net be namo gyventojų prašymo. Ši aplinkybė patvirtina, jog ir esant gyventojų prašymui, nebuvo atsakovės valios tinkamai vykdyti savo pareigas – pakeisti bute esantį netinkamos būklės bendrą vamzdyną. Pati draudėja už savo lėšas samdė meistrą, kuris pakeitė šią netinkamą naudojimui bendrą atšaką; AB „Lietuvos draudimas“ šių išlaidų nekompensavo.

3.3. Į bylą pateikti įrodymai, jog atsakovė ne tik niekada netikrino butuose esančių bendrų vamzdynų būklės, bet ir netinkamai prižiūri namo rūsyje esantį šilumos punktą, kuriame yra visi bendri namo vamzdynai. Trejus metus vietoje trūkusio vamzdyno pakeitimo lašėjimo vietoje buvo statomi kibirai ir tik po trečio skundo pakeista surūdijusi vamzdyno jungtis. Jau 2023 m. gruodžio 11 d. vėl draudėjos iniciatyva šilumos punkte buvo aptiktas vamzdynas, iš kurio srovė bėgo (ne lašėjo) vanduo, nors namo administratorė, vykdydama periodines apžiūras, privalėjo pastebėti, kad dalis vamzdyno jau yra aprasojusi, surūdijusi ir bet kada gali sprogti (vanduo kurį laiką lašėjo, o tik vėliau pradėjo bėgti srove).

3.4. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas privalėjo nuskaičiuoti nusidėvėjimą. Visų pirma, atsakovė nepagrįstai nusidėvėjimą skaičiuoja nuo 2003 metų (rekonstrukcija), kadangi 2016 metais buvo atlikta visa namo renovacija pačių gyventojų iniciatyva ir pinigais. Be to, draudėjos WC kambaryje irgi neseniai buvo atliktas remontas. Taigi nėra pagrindo skaičiuoti nusidėvėjimą nuo 2003 metų. Be to, kaip teisingai konstatavo teismas, ieškovė (draudikė) draudėjai išmokėjo mažesnę draudimo išmoką nei kad buvo padaryta žala.

4. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. V. ir L. E. pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

4.1. Teismas teisingai įvertino situaciją dėl atsakovės netinkamo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), administravimo ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

4.2. Atsakovė turi būti atsakinga dėl padarytos žalos, nes niekada gyventojų butuose nėra vykdomos apžiūros, siekiant nustatyti bendrų vamzdynų, esančių butuose, būklę, nors tam nėra jokių kliūčių, pvz. bute Nr. 1 (savininkas J. V.) bendri vamzdynai net nėra paslėpti po apdaila, o ir kituose namo butuose (įskaitant Nr. 2 ir Nr. 3) yra laisvas priėjimas prie vamzdynų.

4.3. Gyventojai nuolat savarankiškai turi stebėti ne tik savo asmeninių, bet ir bendrų vamzdynų būklę. Buto Nr. 2 savininkė (M. M.) skundų pagalba pagaliau išsireikalavo iš atsakovės raktus nuo šilumos punkto ir periodiškai stebi, ar nebėga vanduo, ar nėra paliktas per šalčius šilumos punkte įrengtas langelis ir pan. Gyventojai moka už namo administravimą, bet nesulaukia profesionalaus požiūrio ir patys papildomai rūpinasi savo namo gerove.

4.4. Atsakovė neteisingai nurodo, kad butuose yra paslėpti vamzdynai ar jie yra sunkiai prieinamose vietose. Gyventojų butuose niekada nebuvo vykdomos apžiūros dėl bendrų vamzdynų ir išsakomos pretenzijos, kad yra kliūtys apžiūrėti juos dėl kokių nors tai kliūčių.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

7. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

8. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai teisiškai kvalifikavo ginčo santykius pagal CK 6.266 straipsnį ir, tenkindamas ieškovės ieškinį, turėjo nustatyti ne tik atsakovės neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, bet ir kaltę. Atsakovės teigimu, šioje byloje jos neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti – ji tinkamai atliko savo, kaip namo administratorės pareigas, avarijos vieta buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, o atsakovė neturi įstatyminės pareigos vizualiai tikrinti nematomoje vietoje esančių bendrųjų namo inžinerinių konstrukcijų. Tuo tarpu teismas atsakovės neteisėtus veiksmus vertino formaliai, konkrečiai jų neįvardindamas ir nedetalizuodamas. Atsakovė taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir žalos dydį, kadangi nevertino nusidėvėjimo.

9. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovės bei trečiųjų asmenų atsiliepimų į jį faktinių ir teisinių argumentų.

Dėl ginčo santykių teisinės kvalifikacijos

10. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad 2020 m. vasario 12 d. įvyko vandentiekio avarija, dėl kurios buvo padaryta žala trečiajam asmeniui M. M. priklausančiam butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) – užlieta šio buto vonios patalpa. Įvykio metu butas Būsto draudimo liudijimu TIA Nr. 425990721 Serija LD Nr. 114300845 buvo apdraustas pas ieškovę AB „Lietuvos draudimas“ (draudikė); draudimo laikotarpis nuo 2019 m. birželio 15 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 14 d. 24:00 val. Dėl įvykio draudikė išmokėjo draudėjai (trečiajam asmeniui M. M.) 4 169,09 Eur draudimo išmoką, ir, remdamasi CK 6.1015 straipsniu, teismine tvarka pareiškė subrogacinį reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovei – daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra draudėjai priklausantis butas, administratorei UAB „Mano Būstas Vilnius“.

11. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 6.1015 straipsnį subrogacija draudimo santykiuose yra draudėjo reikalavimo teisių į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens perėjimas draudikui. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai esant žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolei nukentėjusio asmens (kreditoriaus) vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020, 35 punktas). Tokiu atveju susiklosto ne draudimo, bet būtent žalos atlyginimo teisiniai santykiai, nes žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia vien pasikeitus prievolės šaliai. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis; į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020; 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023; 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-318-313/2023, 31 punktas).

13. Kasacinis teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad sprendžiant dėl civilinės atsakomybės asameniui taikymo labai svarbu tinkamai kvalifikuoti santykius ir tiksliai parinkti taikytiną deliktų teisės normą, nes nuo to gali priklausyti įrodinėjimo dalykas ir bylos baigtis. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai žala dėl bendrojo naudojimo objekto trūkumų padaroma vienam iš bendraturčių asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (butui), CK 6.266 straipsnio nuostatos netaikytinos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju žala atlyginama bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais, t. y. žalą turi atlyginti kaltas dėl žalos asmuo (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-1075/2022, 27 punktas). Taigi, kai žala padaroma ne dėl statinių sugriuvimo ar trūkumų, bet dėl kitų priežasčių (pvz., dėl daugiabučiame name užsikimšusio vamzdyno užliejus vieną iš butų ir sugadinus ten buvusį kilnojamąjį turtą), griežtoji deliktinė atsakomybės netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 35–36 punktus).

14. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad žalą sukėlusi vandentiekio avarija įvyko ne dėl trečiajam asmeniui M. M. asmeninės nuosavybės teise priklausančių buto įrenginių ar kitokių konstrukcijų trūkumų, o dėl pastato įrenginio – bendrajai pastato inžinerinei sistemai priklausančio karšto vandens tiekimo vamzdžio (jo atšakos), kuris yra bendroji dalinė pastato savininkų (valdytojų) nuosavybė, trūkimo. Atsakovė šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliaciniame skunde neginčija. Taigi, žalai kilus dėl bendrojo naudojimo objekto trūkumų vienam iš bendraturčių asmeninės nuosavybės teise priklausančiai turto daliai (butui), žala atlyginama bendrais pagrindais (ją atlygina dėl žalos padarymo kaltas asmuo), ir CK 6.266 straipsnio nuostatos, numatančios atsakomybę be kaltės, nėra taikytinos.

Žemesnės instancijos teismas

15. Nors atsakovė apeliaciniame skunde ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykius kvalifikavo, remdamasis CK 6.266 straipsniu (dėl ko, atsakovės teigimu, teismas, taikydamas griežtąją deliktinę atsakomybę (atsakomybę be kaltės), be pagrindo nenustatinėjo atsakovės kaltės, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų), tačiau su šiais atsakovės teiginiais nėra pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi tai, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime papildomai (kaip perteklinius motyvus) ir paminėjo ginčo atveju neaktualų teisinį reglamentavimą (CK 6.266 straipsnio nuostatas) bei su tuo susijusią kasacinio teismo praktiką, visgi teismo sprendimo turinys ir sprendime dėstomi motyvai patvirtina, kad dėl atsakovės civilinės atsakomybės šioje byloje visgi buvo sprendžiama remiantis bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai), o ne pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas.

16. Tuo tarpu atsakovės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino atsakovės kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrįsti. Visų pirma, pastebėtina tai, kad, remiantis CK 6.248 straipsniu, žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, o pareiga paneigti šią prezumpciją tenka būtent atsakovei (ne ieškovei). Antra, pirmosios instancijos teismas sprendime, remdamasis kasacinio teismo praktika, aiškiai nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (sprendimo 45 punktas). Šiuo gi atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino ir konstatavo atsakovės veiksmų neteisėtumą, su kuo atsakovė apeliaciniame skunde ir nesutinka bei dėsto nesutikimo su tuo argumentus.

17. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai teisiškai kvalifikavo ginčo santykius ir taikė aktualias teisės normas dėl civilinės atsakomybės atsakovei taikymo.

Dėl atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo

18. Nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo prievolė kildinama iš delikto. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žala kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba, kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Asmuo (ieškovas), pareiškęs ieškinį atsakovui dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

19. Vertinant civilinės atsakomybės sąlygas, į ką dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas, pastebėtina, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 29 punktas). Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, 55 punktas).

20. Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl jai civilinė atsakomybė dėl įvykusios vandentiekio avarijos, dėl kurios buvo padaryta žala trečiojo asmens turtui (butui), nekyla. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovės teiginiais nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

21. Remiantis CK 4.84 straipsnio 1 dalimi, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija. Pagal minėto straipsnio 8 dalį, bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Mano Būstas Vilnius“ yra paskirta namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra draudėjai priklausantis butas, bendrojo naudojimo objektų administratore. Taigi draudžiamojo įvykio metu atsakovė buvo atsakinga už šio namo bendrojo naudojimo objektų, įskaitant ir vandentiekio vamzdynų, techninę priežiūrą.

22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 (2015 m. rugpjūčio 5 d. nutarimo Nr. 831 redakcija) patvirtintų Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administravimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 3 punkte nustatyta, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant. Vadovaudamasis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, administratorius organizuoja namo techninę priežiūrą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais patalpų savininkų naudojamo ir (ar) valdomo žemės sklypo priežiūrą (Nuostatų 4.3 punktas); administratorius rengia ilgalaikį (2 ir daugiau metų) namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo planą (Nuostatų 4.4 punktas), rengia namo priežiūros ūkinį ir finansinį planą, kuriame nurodo planuojamas einamųjų metų namo bendrojo naudojimo objektų administravimo, namo techninės priežiūros, šildymo ir karšto vandens sistemų, lifto, bendrojo naudojimo patalpų ir žemės sklypo priežiūros, kitas su administruojamu namu susijusias paslaugas, jų tarifus ir išlaidas; teikia nurodytą planą derinti patalpų savininkams, nustatydamas ne trumpesnį kaip 10 darbo dienų pastabų ir pasiūlymų teikimo terminą (Nuostatų 4.5 punktas); organizuoja ir vykdo namo techninės priežiūros, kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų ir namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų pirkimus (Nuostatų 4.6 punktas). Administratorius privalo pagal teisės aktų reikalavimus imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta žalos ir pašalinta grėsmė, jeigu bendrojo naudojimo objektų būklė kelia grėsmę jų išlikimui, žmonėms ar aplinkai (Nuostatų 7.7 punktas). Administratorius privalo savo funkcijas ir pareigas atlikti apdairiai, sąžiningai ir tik naudos gavėjų interesais (Nuostatų 7.1 punktas).

23. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrai yra keliami atitinkami reikalavimai, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-971 patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.03.07:2017 „Statinių techninės ir naudojimo priežiūros tvarka. Naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarka“ (toliau – Reglamentas). Įtvirtinant bendruosius statinių priežiūros reikalavimus siekiama maksimaliai sumažinti avarijų tikimybę, grėsmę žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai (aktuali redakcija nuo 2019 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. kovo 1 d.) 11 punktas.

24. Remiantis Reglamento 34 punktu, nuolatiniai statinio būklės stebėjimai atliekami ne rečiau kaip kartą per mėnesį, išskyrus Reglamento 87.1 papunktyje nurodytus atvejus. Reglamento 37 punktas numato, kad nuolatinius statinio būklės stebėjimus atlieka techninis prižiūrėtojas arba, kai techninis prižiūrėtojas yra juridinis asmuo, – darbuotojas, kuriam yra pavesta atlikti nuolatinius statinio būklės stebėjimus. Reglamento 38 punktas numato, kad nuolatinių stebėjimų metu vizualiai tikrinamos statinio pagrindinės konstrukcijos, fiksuojami pastebėti defektai, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti, vizualiai tikrinama gaisrinės saugos įrenginių ir priemonių būklė, patalpų ir aplinkos sanitarinė būklė. Reglamento 39 punktas numato, kad statinių periodines ir specializuotas apžiūras, be kita ko, sudaro kasmetinės statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūros, kurios atliekamos pasibaigus žiemos sezonui (atsižvelgiant į statinio naudojimo ypatumus ir prieš prasidedant žiemos sezonui). Reglamento 43 punktas numato, kad kasmetinių apžiūrų metu detaliai apžiūrimos ir tikrinamos pagrindinės statinio konstrukcijos, inžinerinė įranga, nustatomas esamo statinio tyrimų poreikis, pastato defektai ir remonto darbų poreikis, įvertinama nuolatinių stebėjimų kokybė.

25. Remiantis Reglamento 91 straipsniu, atliekant nuolatinius stebėjimus, vizualiai apžiūrimi namo bendrojo naudojimo objektai: namo bendrosios konstrukcijos, bendrosios inžinerinės sistemos (išskyrus šildymo ir karšto vandens sistemas ir liftus, kurių priežiūrai nustatyti specialūs reikalavimai), bendrojo naudojimo patalpų fizinė ir sanitarinė būklė, fiksuojami (įskaitant fotografavimą) pastebėti defektai ir deformacijos, avarijų pavojai ir numatomos priemonės jiems pašalinti, statinio tyrimo ar ekspertizės poreikis; fiksuojami ir vertinami namo savininkų (naudotojų) pranešimai apie pastebėtus konstrukcijų ir inžinerinių sistemų defektus, gaisrinės saugos ir sanitarinius pažeidimus. Atsakingas už apžiūrą asmuo apie apžiūrų metu nustatytas deformacijas, defektus, dėl kurių pažeidžiami esminiai statinių reikalavimai ir kyla pavojus aplinkai, žmonių gyvybei, sveikatai arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, privalo nedelsdamas apie tai informuoti namo savininkus (naudotojus), valdytoją ir (ar) techninį prižiūrėtoją, jei jis nedalyvauja apžiūroje, savivaldybės administraciją, atsakingą už statinio naudojimo priežiūros vykdymą (Reglamento 93 punktas). Pagal namo būklės vertinimo išvadas, užtikrindamas namo bendrųjų konstrukcijų ir patalpų būklę, bendrųjų inžinerinių sistemų funkcionavimą pagal šių sistemų priežiūrą ir / ar naudojimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir / ar gamintojo instrukcijas, kitus dokumentus, kad būtų išvengta pavojus žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai, arba galimi dideli materialiniai nuostoliai, valdytojas nedelsiant organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų gedimų, defektų šalinimo, avarijų lokalizavimo ir likvidavimo darbus (Reglamento 96 punktas). Bendrojo naudojimo objektų valdytojas – tai daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų įsteigta bendrija, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba bendrojo naudojimo objektų administratorius, valdantys bendrojo naudojimo objektus (Reglamento 10.3 papunktis).

26. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijas, konstatuotina, kad administratoriui priskiriama pareiga ne tik vizualiai tikrinti gyvenamojo namo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos techninę būklę, bet ir vykdyti kasmetines apžiūras, kurių metu administratorius, pasitelkęs specialistus, privalo detaliai apžiūrėti ir patikrinti pagrindinių namo konstrukcijų ir bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos techninę būklę. Tokią apžiūrą ir bendrųjų objektų įvertinimą administratorius turi įgyvendinti ne tik dėl bendrojo naudojimo objektų, esančių bendrojo naudojimo patalpose, tačiau ir patalpų savininkų (valdytojų) butuose. Pažymėtina, kad bendrojo naudojimo objekto lokacija nekeičia šio objekto paskirties ir administratoriaus pareigų dėl šio objekto priežiūros.

27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovė, siekdama paneigti savo prievolę atlyginti žalą, nepagrįstai remiasi tuo, kad bendrojo naudojimo objektas (jo dalis) – vandens vamzdis, buvo trečiojo asmens (draudėjos) bute ir jo apžiūrėjimo bei būklės įvertinimo galimybė, pasak atsakovės, jai, kaip administratorei, buvo ribota / negalima. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl bendrojo naudojimo objekto – vandentiekio vamzdyno pratakumo, jo susidėvėjimo, namo gyventojai ne kartą kreipėsi į namo administratorę, taip pat teikė skundus savivaldybei, tačiau realių ir efektyvių sprendimo variantų dėl to iš namo administratorės pusės gyventojams iki įvykio pasiūlyta nebuvo. Tokių duomenų į bylą pateikta nėra (CPK 178 straipsnis).

28. Priešingai, byloje esančių įrodymų visuma apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad namo techninė priežiūra, tiek, kiek ji susijusi su vandentiekio vamzdynų priežiūra, nebuvo vykdoma tinkamai. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, techninės priežiūros žurnale 2020 m. vasario mėn. atliktas įrašas, kad pastebėtas defektas – surūdijęs nuotekų stovas, tačiau kokių veiksmų buvo imtasi nustatytam trūkumui pašalinti, nenurodyta. Atsakovė nepateikė teismui jokių kitų įrodymų apie tai, kad ji atliko kokius nors konkrečius bendrojo naudojimo objektų (vandentiekio vamzdyno) priežiūros darbus, pavyzdžiui, kasmetines apžiūras, bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų poreikio vertinimą, rengė susirinkimus su namo savininkais, informavo juos apie vamzdynų būklę, poreikį vykdyti bendrojo naudojimo objektų nuolatinę stebėseną, informuojant atsakovę apie galimus pasikeitimus, nors tą ji, kaip namo administratorė, turėjo pareigą atsakingai daryti, juolab įvertinus ir tą aplinkybę, kad gyvenamojo namo statyba atlikta 1940 metais, dėl ko namo inžinerinė įranga yra pakankamai sena, o duomenų, kad namo renovacijos metu (2016 metais) būtų buvęs keistas trūkęs vamzdis, nėra.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju tai, kaip atsakovė – namo administratorė, būdama savo srities profesionale, įgyvendina jai priskirtas funkcijas, kokius išteklius ir / ar kokias technines priemones tam pasitelkia, pasirenka ji pati, tačiau tai bet kuriuo atveju neatleidžia jos nuo pareigos reguliariai tikrinti bendrojo naudojimo objektų būklę ir imtis veiksmų nustatytiems trūkumams pašalinti, siekiant išvengti žalos kilimo. Kadangi ginčo butas buvo užlietas dėl bendrojo naudojimo objekto (vandentiekio vamzdyno), už kurio techninę priežiūrą atsakinga atsakovė, trūkumų, būtent atsakovei kilo pareiga įrodyti, jog ji ėmėsi visų nuo jos priklausančių būtinų (galimų) priemonių tokiai žalai išvengti. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovė, atsižvelgiant į jos profesinei veiklai taikomus didesnius atidumo, rūpestingumo, atsargumo standartus, nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesiėmė pakankamų priemonių nustatytai problemai išspręsti. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovė, žinodama apie pasikartojančią problemą dėl nesandarių vamzdžių, ėmėsi kokių nors priemonių išsiaiškinti konkrečias šios problemos priežastis ir (arba) ėmėsi atsargumo (prevencinių) priemonių, kad būtų galima išvengti žalos gyventojų turtui.

30. Nors atsakovė apeliaciniame skunde bando įteigti, kad vandens vamzdžiai draudėjos bute buvo paslėpti, neprieinami, todėl namo administratorė neva jų neturėjo / negalėjo patikrinti, tačiau tokie jos teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė iš esmės neneigia to, kad ji nė karto iki vandentiekio avarijos nesilankė draudėjos ginčo bute, neteikė draudėjai jokių pretenzijų dėl to, kad nebūtų realios galimybės apžiūrėti bendrojo naudojimo vamzdžius, taip pat, kad būtų siekusi gauti draudėjos, kaip buto savininkės, sutikimą dėl vonios kambario apdailos (jos dalies) nuardymo (jeigu tam būtina), turint tikslą įvertinti vamzdžių būklę. Jokie šie veiksmai nebuvo atlikti (tokių įrodymų į bylą nepateikta), todėl atsakovės jau post factum (po įvykio) dėstoma pozicija apie jos negalėjimą draudėjos bute patikrinti vamzdžių, kai realiai pati atsakovė iki įvykio nė karto net nesiekė tą padaryti, laikytina deklaratyvia ir vertintina tik kaip jos gynybinė pozicija, siekiant paneigti savo prievolę atlyginti žalą, kilusią dėl netinkamai atliekamos bendrojo naudojimo objekto (bendrosios inžinerinės įrangos – vandentiekio vamzdyno) priežiūros. Be to, kaip pagrįstai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, įskaitant ir draudėjos paaiškinimus, pastebėjo pirmosios instancijos teismas, bendrojo naudojimo stovo dalis draudėjos bute galėjo būti apžiūrima, nes tuo tikslu buvo įrengtos revizinės durelės iš plytelių. Šios nustatytos aplinkybės byloje jokiais objektyviais įrodymais nėra paneigtos (CPK 178, 185 straipsnis).

31. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo suplanavusi atlikti bendrojo naudojimo vamzdynų, esančių daugiabučio namo gyventojų butuose, apžiūrą, apie tai būtų tinkamai gyventojus informavusi, o namo gyventojai būtų trukdę atsakovei tai padaryti, pavyzdžiui, būtų trukdę patekti į butus ir (ar) kitokiu būdu nesudarę sąlygų vykdyti bendrojo naudojimo vamzdynų apžiūrą bei priežiūrą. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė ėmėsi priemonių ir / ar realiai atliko bendrojo naudojimo vamzdynų, esančių daugiabučio namo butuose (šiuo atveju – draudėjos bute), apžiūrą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju atsakovė apeliacinio skundo argumentais nepagrįstai jai, kaip daugiabučio gyvenamojo namo administratorei tenkančias pareigas, siekia perkelti namo gyventojams, apeliuodama į jų, kaip butų (patalpų) savininkų (valdytojų) pareigas, nepaisydama to, kad būtent jai yra pavesta užtikrinti tinkamą namo techninę priežiūrą ir pastebėjus trūkumus, siekiant juos pašalinti, apie juos informuoti namo gyventojus.

32. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje yra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas), t. y. bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos (vandentiekio vamzdyno) netinkama, nepakankama priežiūra.

33. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai yra susiję su patirta žala, t. y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėto atsakovės neveikimo bei nepakankamo rūpestingumo ir žalos. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jai padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020).

34. Pažymėtina, kad jei nagrinėjamu atveju atsakovė būtų buvusi aktyvi, apdairi ir rūpestinga, tinkamai atlikusi bendrojo naudojimo inžinerinės įrangos (vandentiekio vamzdynų) patikrinimus, ji būtų galėjusi anksčiau nustatyti konkrečius vandentiekio vamzdyno trūkumus ir organizuoti šių trūkumų pašalinimą (informuoti gyventojus dėl būtinumo keisti ar tvarkyti vamzdynus), taip užkirsdama kelią žalai atsirasti. Šiuo atveju būtent atsakovės netinkamas / nepakankamas administruojamo daugiabučio gyvenamojo namo vandentiekio vamzdyno priežiūros įgyvendinimas, lėmė ieškovės prašomos atlyginti žalos atsiradimą. Todėl konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų bei draudėjai kilusios žalos. Atsakingai elgtis yra atsakovės, kaip verslininkės ir namo administratorės, pareiga, kurios ji nevykdė ar vykdė nepakankamai rūpestingai, todėl jai tenka dėl tokio neveikimo kilusios neigiamos pasekmės.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo remtis atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais 2015, 2017 metais priimtais teismų procesiniais sprendimais, kadangi šios ir išnagrinėtų bylų ratio decidendi (faktinis reikalavimo pagrindas) nesutampa, be to, minėti teismų sprendimai apskritai laikytini tik paviene praktika, aiškinimais pateiktais bylose, vertinant konkrečias būtent tos bylos faktines aplinkybes, ir nelaikytini precedentu šio ginčo atveju. Kasacinio teismo konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas).

36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kilusi žala (ginčo dėl žalos fakto byloje nekilo) bei priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, šiuo atveju yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnis), o atsakovė nepateikė jokių duomenų, kurie šią prezumpciją paneigtų (CPK 178 straipsnis).

Dėl žalos dydžio ir procesinės bylos baigties

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas atlyginti 4 169,09 Eur dydžio žalą yra pagrįstas, kad nėra duomenų, jog žalos dydis būtų nustatytas neteisingai. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė, atsikirsdama į ieškinį nurodė, kad netinkamai apskaičiuotas žalos dydis, neišskaičiuotas turto nusidėvėjimas, tačiau jokių savo skaičiavimų nepateikė, nenurodė, kokia tiksliai apimtimi žala nėra pagrįsta, o tuo tarpu trečiasis asmuo (draudėja) pateikė duomenis, kad realiai patirta žala buvo ženkliai didesnė ir ieškovė atlygino tik dalį sumos. Atsakovė apeliaciniame skunde su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir vertina, kad žalos dydis paskaičiuotas neteisingai, nes nebuvo įvertintas nusidėvėjimas. Apeliacinės instancijos teismas šiems atsakovės apeliacinio skundo argumentams iš esmės pritaria.

38. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kuria asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020, 47 punktas). Žalos dydis taip pat nėra preziumuojamas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju žalos dydį turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019, 31 punktas; 2022 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2022, 38 punktas; 2022 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-421/2022, 51 punktas).

39. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis) ir nuostata, kad niekas negali praturtėti kito sąskaita (CK 6.237 straipsnis). Tai reiškia, kad nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitinka žalos kompensavimo funkciją. Todėl žalos padarymo fakto ir jos dydžio nustatymas yra svarbi įrodinėtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga.

40. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atkūrimo išlaidų ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti. Tačiau, net ir taikant išlaidų (kaštų) metodą, neturi būti apsiribojama kaštų, reikalingų objektui atkurti, apskaičiavimu. Jie turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo (sunaikinimo) metu objekto fizinę būklę. Jei sugadintas (sunaikintas) daiktas yra (buvo) naujas, tai jo sugadinimo (sunaikinimo) metu esama būklė yra nauja ir jį atkurti reikia iki naujos būklės. Jeigu objektas (daiktas) buvo naudojamas arba eksploatuojamas, tai jo vertė dėl to yra sumažėjusi (nusidėvėjusi), o dėl žalos padarymo yra sugadinamas (sunaikinamas) ne naujas, bet nusidėvėjęs objektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-763/2001).

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme, atsikirsdama į ieškovės ieškinio reikalavimus, kvestionavo žalos dydį, be kita ko, teigdama, kad, apskaičiuojant žalą, nebuvo įvertintas nusidėvėjimas. Atsakovės civilinę atsakomybę apdraudęs trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas atsiliepime į ieškinį taip pat nurodė, kad ieškovė pareiškė reikalavimą atlyginti žalą, netaikydama nusidėvėjimo medžiagoms, todėl visa ieškinio suma negali būti priteista.

42. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis).

43. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 39 punktas; 2023 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-1075/2023). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 39 punktas).

44. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).

45. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog byloje pateiktas ieškovės reikalavimas apibrėžė ginčo ribas ir nulėmė proceso šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos pobūdį bei atitinkamai teismo pareigą išsamiai nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, susijusius su teikiamo reikalavimo (ne)pagrįstumu. Ieškovė, siekdama, kad jai iš atsakovės būtų priteistas žalos atlyginimas subrogacijos tvarka, turėjo išsamiai nurodyti ne tik jos atlyginimo pagrindą, tačiau pateikti ir jos dydį pagrindžiančius įrodymus, t. y. aiškiai nurodyti, kokią žalą yra siekiama prisiteisti, kaip ji apskaičiuota ir pateikti tą pagrindžiančius įrodymus. Tuo tarpu atsakovė turėjo teisę teikti savo atsikirtimus bei įrodymus, susijusius su prašoma priteisti žala. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, buvo saistomas pareigos įvertinti prašomos priteisti žalos pobūdį (t. y. kokio pobūdžio yra ši žala, kokiu pagrindu susiformavo), jos (ne)pagrįstumą, įskaitant ir jos dydžio apskaičiavimą. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo procesinę pareigą tinkamai paskirstyti šalims įrodinėjimo pareigą, esant būtinybei, pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 159, 178, 179 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

46. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundžiamo sprendimo turinys suponuoja, kad nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirtos bylos išnagrinėjimo rezultatui teisiškai reikšmingos aplinkybės (CPK 185 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė ir nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, susijusių su prašomu priteisti žalos dydžiu, šiuo aspektu neatskleidė į bylą pateiktų įrodymų turinio, jų nedetalizavo ir iš esmės nepasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tik abstrakčiai nurodė, kad ieškovės žalos dydis pagrįstas, o aplinkybės dėl turto nusidėvėjimo įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė atsakovei. Visgi ieškovei prašant priteisti konkretų žalos atlyginimą, o atsakovei, remiantis į bylą pateiktais įrodymais (įskaitant lokalinę sąmatą), pateikus atsikirtimo argumentus, kad, vertinant žalos dydį, nebuvo paskaičiuotas nusidėvėjimas, būtent ieškovė turėjo pareigą pateikti argumentus ir įrodymus dėl to, kad toks nusidėvėjimas buvo paskaičiuotas (pateikti dėl to paskaičiavimus) arba argumentus, kad šiuo atveju nusidėvėjimas neturėjo būti skaičiuojamas, o pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (CPK 185 straipsnis), visa tai teisiškai įvertinti ir spręsti dėl ieškovės prašomo priteisti žalos dydžio (ne)pagrįstumo. Šiuo atveju tas padaryta nebuvo ir pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė bei nevertino šalių argumentų, aplinkybių, turinčių įtakos žalos dydžiui (nusidėvėjimo (ne)buvimo).

47. Nagrinėjamu atveju trečiojo asmens (draudėjos) nurodomi argumentai dėl to, kad jos draudikė (ieškovė) ir taip jai atlygino kur kas mažesnį žalos dydį, negu jis draudėjos buvo patirtas, ginčo atveju yra teisiškai nereikšmingi ir nepatenka į nagrinėjamo ginčo pagal apibrėžtas jo ribas, dalyką, todėl pirmosios instancijos teismo apskritai neturėjo būti vertinami, sprendžiant dėl ieškovei atlygintino žalos dydžio. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka, t. y. draudikei jau išmokėjus draudimo išmoką draudėjai ir draudikei subrogacine tvarka pareiškus reikalavimą dėl konkrečios žalos, lygios išmokėtos draudimo išmokos dydžiui, priteisimo iš už žalą atsakingo asmens – atsakovės (daugiabučio gyvenamojo namo administratorės). Tuo tarpu draudėja visas pretenzijas dėl jai išmokėtos draudimo išmokos, jos dydžio turėjo / galėjo savalaikiai reikšti savo draudikei (ieškovei) pagal jų sudarytą draudimo sutartį (būtent tarp jų susiklosčiusiuose draudimo teisiniuose santykiuose).

48. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovei ginčijant iš jos ieškovei prašomą priteisti žalos dydį, remiantis argumentais dėl to, kad nebuvo paskaičiuotas nusidėvėjimas, šios aplinkybės (tai, ar yra pagrindas skaičiuoti turto nusidėvėjimą ir jei taip, kokį, nuo kurio momento, etc.) teismo turėjo būti išsamiai ištirtos ir įvertintos, padarytos teisiškai pagrįstos ir motyvuotos išvados, o to nepadarius galimai buvo padaryta klaida, nustatant tikrąjį žalos dydį. Todėl spręstina, kad šiuo atveju byloje yra poreikis šalims įrodinėti, o teismui – nustatyti šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinti byloje dalyvaujančių asmenų argumentus (įskaitant trečiojo asmens (draudėjos) argumentus dėl jos bute galimai atlikto remonto, kada tas įvyko, etc.), taip pat į bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl žalos dydžio.

49. Kadangi pirmosios instancijos teismas faktiškai įrodymų tyrimo ir vertinimo anksčiau nurodytais aspektais neatliko, ginčijamame sprendime dėl to iš esmės nepateikė jokių motyvuotų ir pagrįstų išvadų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje dalyje bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, nes tai neatitiktų apeliacinio proceso paskirties, lemiančios, kad apeliacinės instancijos teismas tik patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau nesprendžia ginčo iš esmės. Be to, išnagrinėjus žalos atlyginimo, jos dydžio klausimą apeliacinės instancijos teisme, šalys prarastų ir teisę į apeliaciją (šalis, nesutikdama su teismo išvadomis, prarastų galimybę jas skųsti apeliacine tvarka). Dėl to apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako dėl šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų (turto (ne)nusidėvėjimo fakto, jam paskaičiuoti taikytino teisės akto, koeficiento, kt.) ir šioje dalyje ginčo nesprendžia.

50. Šiame kontekste paminėtina, kad pirmiausia būtent ieškovė, reikalaujanti žalos atlyginimo, turi pareigą pateikti iš naujo bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui detalius reikalaujamos žalos paskaičiavimus bei pridėti visus su tuo susijusius įrodymus, iš kurių būtų aiškus žalos dydžio pagrindimas. Tik tuomet atsakovė turės galimybę pateikti aiškius ir detalius (ne)sutikimo su žalos dydžiu argumentus (savo žalos dydžio paskaičiavimus, kt.), o teismas turės galimybę tinkamai juos įvertinti.

51. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir pagrįstai sprendė dėl to, kad atsakovė subrogacijos pagrindu turi pareigą atlyginti ieškovei padarytą žalą, visgi, neatlikęs byloje išsamaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, teismas tinkamai nenustatė tikrojo žalos dydžio, o tai lėmė, jog nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsti byloje pareikšti reikalavimai (CPK 185 straipsnis, 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Esant šioms aplinkybėms, atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų ištaisyti šioje nutartyje nurodyti pažeidimai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti visas reikšmingas aplinkybes dėl žalos dydžio, o būtent, dėl turto nusidėvėjimo (ne)išskaitymo, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad nusidėvėjimas (daikto vertės sumažėjimas per laikotarpį) skaičiuojamas tik nuo medžiagų kainos, neįtraukiant darbų išlaidų, kadangi norint atkurti turto būklę iki tokio lygio, kokia ji buvo prieš sugadinimą, yra būtini tokio pat pobūdžio, apimties ir vertės darbai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis Nr. e3K-3-280-219/2018; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

53. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, bylinėjimosi išlaidų, šalių patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimas šioje nutartyje nesprendžiamas. Patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylą ir priėmus galutinį teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Vilnius“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Giedrė Čėsnienė