Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Jolanta Bagdonienė,

sekretoriaujant Irenai Adamovič,

dalyvaujant prokurorėms Indrei Petkevičiūtei, Irenai Sakson,

kaltinamiesiems: Č. J. (Č. J.), A. S. (A. S.), Z. J. (Z. J.),

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. D.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

Č. J. (Č. J.), gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), išsiskyręs, pagrindinio išsilavinimo, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje registruotas, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini) (kartais gyvenantis (duomenys neskelbtini)), teistas:

2017 m. balandžio 14 d. Vilniaus r. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 89 parų arešto bausme, kurią atliko 2017 m. balandžio 14 d.;

Žemesnės instancijos teismas

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje,

A. S. (A. S.) gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, užsiimantis individualia veikla, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini), teistas 2019 m. Vilniaus m. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 1 m. laisvės atėmimo bausme, jos vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn.,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje,

Z. J. (Z. J.), gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), nevedęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini), teistas 2015 m. gegužės 28 d. Vilniaus r. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį 225,96 Eur (6 MGL) dydžio bauda, sprendimas įvykdytas 2017 m. gegužės 8 d.,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje,

jis, 2020 m. vasario 17 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu bendrininkų grupėje su Z. J. ir A. S., į mišką, esantį Petešos k., Rudaminos sen., Vilniaus r., nuvedęs J. D. priklausantį šunį – rudos ir juodos spalvos mišrūnę kalytę vardu „L.“, kartu su A. S. iš abiejų pusių abiem rankomis laikė šunį, tuo metu kai Z. J. sudavė du kartus kirvio pentimi šuniui į galvos sritį, taip bendrais veiksmais padarydami šuniui kiauryminį kirstinį muštinį sužalojimą (apie 9 x 7 cm) galvos kaktikaulio ir viršugalvio srityje, daugybinius skeveldrinius galvos kaktikaulio ir viršugalvio kaulų lūžius, sužalojimų srityse masyvias hematomas galvos minkštuosiuose audiniuose ir išsiliejusio kraujo krešulius galvos smegenyse, daugybines susiliejančias kraujosruvas trachėjos srities minkštuosiuose audiniuose, akių gleivinių hiperemiją, dėl ko šuo žuvo nuo ūmaus trauminio šoko dėl daugybinio galvos smegenų mechaninio sužalojimo,

t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje.

Z. J. žiauriai elgėsi su gyvūnu, kuris dėl to žuvo, o būtent:

jis 2020 m. vasario 17 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu bendrininkų grupėje su Č. J. ir A. S., į mišką, esantį Petešos k., Rudaminos sen., Vilniaus r., nuvedęs J. D. priklausantį šunį – rudos ir juodos spalvos mišrūnę kalytę vardu „L.“, Č. J. kartu su A. S. iš abiejų pusių abiem rankomis laikant šunį, jis sudavė du kartus kirvio pentimi šuniui į galvos sritį, taip bendrais veiksmais padarydami šuniui kiauryminį kirstinį muštinį sužalojimą (apie 9 x 7 cm) galvos kaktikaulio ir viršugalvio srityje, daugybinius skeveldrinius galvos kaktikaulio ir viršugalvio kaulų lūžius, sužalojimų srityse masyvias hematomas galvos minkštuosiuose audiniuose ir išsiliejusio kraujo krešulius galvos smegenyse, daugybines susiliejančias kraujosruvas trachėjos srities minkštuosiuose audiniuose, akių gleivinių hiperemiją, dėl ko šuo žuvo nuo ūmaus trauminio šoko dėl daugybinio galvos smegenų mechaninio sužalojimo,

t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje.

A. S. žiauriai elgėsi su gyvūnu, kuris dėl to žuvo, o būtent:

jis 2020 m. vasario 17 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas kartu bendrininkų grupėje su Z. J. ir Č. J., į mišką, esantį Petešos k., Rudaminos sen., Vilniaus r., nuvedęs J. D. priklausantį šunį – rudos ir juodos spalvos mišrūnę kalytę vardu „L.“, kartu su Č. J. iš abiejų pusių abiem rankomis laikė šunį, tuo metu kai Z. J. sudavė du kartus kirvio pentimi šuniui į galvos sritį, taip bendrais veiksmais padarydami šuniui kiauryminį kirstinį muštinį sužalojimą (apie 9 x 7 cm) galvos kaktikaulio ir viršugalvio srityje, daugybinius skeveldrinius galvos kaktikaulio ir viršugalvio kaulų lūžius, sužalojimų srityse masyvias hematomas galvos minkštuosiuose audiniuose ir išsiliejusio kraujo krešulius galvos smegenyse, daugybines susiliejančias kraujosruvas trachėjos srities minkštuosiuose audiniuose, akių gleivinių hiperemiją, dėl ko šuo žuvo nuo ūmaus trauminio šoko dėl daugybinio galvos smegenų mechaninio sužalojimo,

t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 310 straipsnio 1 dalyje.

Č. J. kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką prisipažino, dėl veikos padarymo gailisi, sutiko, kad nužudė šunį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 164-167, 191-194) patvirtino 2021 m. kovo 22 d. apklausos metu duotus parodymus, kad narkologinėje ir psichiatrinėje įskaitose neįrašytas. Datos tiksliai nepamena, bet gali būti kaip nurodyta pranešime apie įtarimą - 2020 m. vasario 17 d., kai dingo J. D. šuo, jis vartojo alkoholį kartu su pažįstamais A. S., M. M. ir pastarojo kaimynu vardu I., pavardės nežino. Jie gėrė miškelyje prie parduotuvės Daubėnų k., po to nusipirko dar alkoholio ir nuėjo gerti į J. D. namų, kur tuo metu gyveno kartu su J. D., verandą. J. D. namuose jie visi dar išgėrė. Tada M. M. ir I. išėjo namo, o jis su A. S. pasiliko J. D. namų verandoje. Jie sugalvojo, kad reikia pavedžioti J. D. šunį. Nežino, kodėl taip sugalvojo ir kas pirmas sugalvojo. Abu buvo neblaivūs, be to, po metų laiko jau tiksliai nepamena, kaip viskas buvo. J. D. šuo buvo pririštas kieme. Tada A. S. peiliu nupjovė virvę, kuria šuo buvo pririštas, nes jam nepavyko virvės atrišti. Jie sėdo į jo automobilį „VW BORA“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), radžių nepamena, kurį jis vairavo. Šunį vežė automobilio salone, kuris sujungtas su bagažine. Galvojo, kad nuveš šunį kiek atokiau, kur išleis jį pabėgioti. Jiems važiuojant, jam į mobiliojo ryšio telefoną paskambino Z. J., kuris pasakė, kad yra pas jų pažįstamą R. B. P.k. ir jie turi alkoholio, pasiūlė jiems išgerti. Jie nuvažiavo į Petešos k. Atvažiavę šunį paliko automobilyje, o patys nuėjo išgerti. Gėrė keturiese: jis, A. S., Z. J. ir R. B.. Po to, kiek atsimena, A. S. šunį iš automobilio išleido. Kažkuriuo metu šuniui būnant lauke, šuo bandė įkąsti Z. J.. Kaip tiksliai viskas vyko, nepamena, nes buvo stipriai neblaivus. Z. J. labai supyko, iš R. B. paėmė kirvį ir norėjo užmušti šunį, bet tuomet jie visi, t. y. jis, A. S. ir Z. J. nusprendė šunį nusivesti į mišką ir ten jį užmušti. Karti šuns niekas iš jų nebandė. Nepamena tiksliai, kas iš jų vedė šunį. Šunį nuo R. B. namų nuvedė apie 500 m atstumu. R. B. tuo metu buvo namuose ir nematė, kad jie nusivedė šunį į mišką bei nežinojo, kad šunį nori užmušti. Miške jis ir A. S. šunį laikė, jis - iš vienos pusės, A. S. - iš kitos pusės, o Z. J. buka kirvio dalimi sudavė šuniui į galvą. Kiek smūgių Z. J. sudavė šuniui kirvio buka dalimi į galvą, jis nepamena, pasakyti negali, bet ne vieną kartą. Tada šunį paliko miške, šuo jau buvo negyvas. Tada visi trise nuėjo link jo automobilio, nuvažiavo toliau gerti, bet neatsimena, kur būtent. Vėliau jis nuvažiavo pas J. D., kur tuo metu gyveno ir nuėjo miegoti. Po to namo grįžo J. D., kuri pradėjo jį žadinti ir klausinėti, kur jos šuo. Jis nieko nesakė ir neprisipažino, kad yra kaip nors susijęs su jos šuns užmušimu. Ji prašė eiti kartu ieškoti šuns, bet jis nėjo. 2020 balandžio mėn. viduryje, tiksliai laiko nepamena, kadangi jautėsi kaltas dėl to, kas įvyko, J. D. atnešė mažą šuniuką, kaip atsiprašymą už tai, kas įvyko. Nori pasakyti, kad jis iš tikrųjų siūlė sumokėti pinigų A. S. ir Z. J., kad jie prisiimtų kaltę dėl šuns užmušimo ant savęs, kad jo kaip kartu dalyvavusio neminėtų. Buvo juos atvežęs į apklausą policijos komisariate, kur prieš apklausą aptarė jų parodymus. Dėl padaryto labai gailisi. Šiuo metu gyvena pas sugyventinę (t. 1, b. l. 191-194, t. 2, b. l. 7-8). Teisme parodė, kad su civiliniu ieškiniu nesutinka, gali sumokėti tik 200 Eur nuo savęs, o iš viso už šunį kartu su kitais kaltinamaisiais sutiktų sumokėti 600 eur. (t. 3, b. l. 3-4).

A. S. kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką prisipažino, dėl veikos padarymo gailisi (t. 3, b. l. 4-5). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 dalimi, pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos jis teisme patvirtino kaip teisingus, kad narkologinėje ir psichiatrinėje įskaitose įrašytas nėra. Datos tiksliai nepamena, bet gali būti kaip nurodyta pranešime apie įtarimą - 2020 m. vasario 17 d., kai dingo J. D. šuo, jis vartojo alkoholį kartu su pažįstamais Č. J., M. M. ir M. M. kaimynu vardu I., pavardės nežino. Jie gėrė miškelyje prie parduotuvės Daubėnų k., po to nusipirko dar alkoholio ir nuėjo gerti į J. D. namus, kur tuo metu gyveno Č. J.. Jie gėrė namų verandoje. Tada M. M. ir I. išėjo namo, o jis pasiliko su Č. J.. Jie sugalvojo, kad reikia pavedžioti J. D. šunį. Nežino, kodėl taip sugalvojo, abu buvo neblaivūs, be to po metų laiko jau tiksliai nepamena, kaip viskas buvo. J. D. šuo buvo pririštas kieme. Jis negalėjo atrišti virvės, todėl peiliu nupjovė virvę. Jie sėdo į Č. J. automobilį „VW BORA“, valstybinio numerio nežino. Automobilį vairavo Č. J.. Šunį vežė automobilio salone. Jiems važiuojant Č. J. paskambino Z. J., kuris pasiūlė atvažiuoti išgerti pas pažįstamą R. B. į Petešos k. Atvažiavę šunį paliko automobilyje, o patys nuėjo išgerti. Gėrė keturiese, t. y. jis, Č. J., Z. J. ir R. B.. Po to jis šunį iš automobilio išleido. Kažkuriuo metu šuniui būnant lauke, šuo bandė įkąsti Z. J.. Z. J. labai supyko, todėl iš R. B. namų paėmė kirvį ir norėjo užmušti šunį, bet tuomet jie visi, t. y. jis, Č. J. ir Z. J. nusprendė šunį nusivesti į mišką ir ten jį užmušti. Karti šuns niekas iš jų nebandė. Nepamena tiksliai, kas iš jų vedė šunį. Šunį nuo R. B. namų nuvedė apie 500 m atstumu. R. B. tuo metu buvo namuose ir nematė, kad jie nusivedė šunį į mišką, bei nieko nežinojo, kad šunį nori užmušti. Miške jis ir Č. J. šunį laikė, jis - iš vienos pusės, Č. J. - iš kitos pusės, o Z. J. buka kirvio dalimi sudavė šuniui į galvą. Kiek smūgių Z. J. sudavė šuniui kirvio buka dalimi į galvą, jis nežino, pasakyti negali, jau nepamena, nes buvo neblaivus. Tada šunį paliko miške, šuo jau buvo negyvas, ir visi trise nuėjo link Č. J. automobilio, nuvažiavo toliau gerti, bet neatsimena, kur būtent. Vėliau jis nuvažiavo miegoti. Tiksliai visko nepamena ir papasakoti negali, nes buvo neblaivus. Ankstesnės apklausos metu yra sakęs, kad Č. J. šuns užmušimo metu nedalyvavo, nes Č. J. buvo žadėjęs jam už tai pinigų, po to pakeitė savo parodymus, nes Č. J. nevykdė savo pažado. Žalą J. D. dėl užmušto šuns sutinka atlyginti, bet realią žalą - 200 eurų, kaip buvo nurodyta ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 2, b. l. 44-47, 54-55).

Z. J. kaltu padaręs šią nusikalstamą veiką prisipažino, ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 81-84, 89-90) ir teisme parodė, kad kaip visi pasakojo, taip ir buvo. Šuo bandė jam įkasti - jam į ranką įkando, todėl nuvežė į mišką. Šunį laikė Č. J. ir A. S., o jis pats du kartus trenkė kirviu. Tai viskas, nuėjo į mašiną ir išvažiavo. Nežino, ar šuo dar buvo gyvas, kai išvažiavo. Kirvį išmetė kažkur miške. Gailisi dėl nusikaltimo. Sutinka atlyginti 200 eurų. Nuo visų būtų 600 eurų (t. 3, b. l. 5-6).

Žemesnės instancijos teismas

Byla išnagrinėta BPK 273 straipsnyje nustatyta sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka.

Be kaltinamųjų visiško prisipažinimo jų kaltė įrodyta šiais įrodymais ir duomenimis:

- nukentėjusiosios (civilinės ieškovės) J. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad maždaug prieš pusę metų susipažino su Č. J.. Su juo pradėjo kartu gyventi nuo 2019 m. spalio 19 d. Ji turėjo Kaukazų aviganio veislės šunį, kuriam buvo 7 metai. Šuo dažnai lojo, kas Č. J. labai erzino. 2020 m. vasario 17 d. ji išvažiavo pasiimti individualios veiklos pažymėjimą. Tuo metu pas ją namuose buvo Č. J., kaimynas "I.", kurio pavardės ji nežino, M. M., A. S. ir Z. J.. Jie turėjo penkiese kapoti malkas. Apie 10 val. ryto ji išvažiavo, o pastarieji liko kapoti malkas. Jai išvažiavus šuo buvo vietoje. Namo grįžo apie 17 val., šuns jau nebuvo. Ji pradėjo nerimauti. Užėjusi į namus pamatė, kad Č. J. miega. Pažadinusi pradėjo pastarojo klausinėti, kur šuo, bet šis pradėjo klausinėti, koks šuo, nesuprasdamas apie ką eina kalba. Ji ragino Č. J. raginti eiti ieškoti šuns, bet šis atsisakė. Jis buvo girtas. Ji šuns ieškojo savarankiškai, bet nerado. Tikėjosi, kad šis pats sugrįš. Galimai po dviejų dienų, negalėdama suprasti, kaip šuo galėjo nutrūkti, ji nuėjo pasižiūrėti prie virvės, kur šuo buvo pririštas. Matėsi, kad virvė yra nenutraukta, nes būtų virvės skutai, o virvė buvo tarsi nukapota aštriu kirviu ar peiliu. Pamačiusi nupjautą virvę, ji suprato, kad atsitiko kažkas negero, nes prieš tai galvojo, kad gal šuo tiesiog nutrūko ir su ilga virve galėjo užsipainioti miške. Jos namo tvora yra ganėtinai tanki, todėl negalima pro ją įkišti rankos ir iš lauko nupjauti virvės, kas reiškia, kad kažkas turėjo užeiti į teritoriją, iš vidaus nupjauti virvę ir išsivesti ar paleisti didelį šunį. Ji vis ieškojo šuns miške, po to įvairiose socialinio tinklo „Facebook“ grupėse, bet šuns niekur nerado. Č. J. per visą tą laiką prie šuns paieškų neprisidėjo. Maždaug po 2-3 savaičių, Č. J. atvažiavo su Z. J., paprašyti pasižiūrėti, ar tikrai virvė yra nupjauta, pasimetę tarpusavyje susižvalgė ir pritarė, kad virvė yra nupjauta. 2020 m. kovo 14 d. sulaukė skambučio iš nepažįstamo numerio, kurį ištrynė iki policijai atvykstant, nes po pokalbio labai susinervino. Jai paskambino į jai priklausantį numerį asmuo, kuris neprisistatė, ir pasakė, kad jei nori surasti savo šunį, tai turi nuvykti prie Petešos k. miškelio, kur suras jį negyvą. Taip pat nepažįstamas asmuo paaiškino, kad Č. J. su savo draugu Z. J. ir A. S., norėjo pakarti jos šunį prie R. namų (namas yra (duomenys neskelbtini)), bet jis juos išvarė ir jie nuvedė šunį į miškelį nužudyti, t. y. jį pakarti. Iškart po skambučio ji nuvyko į Petešos k., savo jėgom ieškojo šuns. Miškelyje, netoli nuo kelio, visai prie R. namų, apie 50 m atstumu, surado šunį negyvą. Pastebėjo, kad šuniui praskelta galva, aplink šunį apvyniotas laidas ir surištos laidu kojos. Jokių įrankių šalia šuns nepastebėjo. 2020 m. kovo 15 d. Č. J. jai skambino ir jai pradėjus pastarojo klausinėti, kaip jis taip galėjo kirviu sukapoti šunį, šis atsiprašė, nurodė, kad buvo girtas. 2020 m. balandžio 4 d. Č. J. į jos namus atvežė mažą šuniuką, atsiprašinėjo. Nori pasakyti, kad Č. J. niekada tiesiogiai nesakė, kad užmušė jos šunį, bet iš situacijos ir atsiprašinėjimo buvo aišku, kad tai padarė būtent jis. A. S. ir Z. J. taip pat jos atsiprašė, prisipažino, kad pagaliu mušė jos šunį, sakė, kad gailisi, jog taip elgėsi. Šuo pirktas už 700 litų prieš septynerius metus. Prie šuns buvo labai prisirišusi, nes iki Č. J. su minėtu šunimi gyveno viena, šuo buvo jos draugas ir sargas (t. 1, b. l. 6-10, 51-54, 66-70, 122-123, 124-127);

- liudytojo R. B. (R. B.) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad gyvena (duomenys neskelbtini). J. D. jis nepažįsta. Tik gali paaiškinti, kad dėl jos nužudyto šuns ji buvo atvykusi pas jį namo kartu su „TV pagalba“. Tada jo klausinėjo, ar jis nematė, kaip prie jo namų korė jos šunį. Jis tada pasakė ir dabar pasakys tą patį, kad nieko panašaus nematė. Išvis jokio svetimo šuns prie savo namų nematė. Nematė nei kad kas nors kartų šunį, nei kad vestų kokį nors šunį į mišką. Kodėl ji sako, kad jis kažką matė, nežino. Gal dėl to, kad kartais išgerdavo kartu su jos sugyventiniu Č. J.. Apie J. D. šuns nugaišimo aplinkybes nieko nežino ir nieko papasakoti negali (t. 1, b. l. 134-135);

- liudytojos G. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad nuolat gyvena pažymoje nurodytu adresu. J. D. yra jos draugė, su ja bendravo apie 5-7 metus. Anksčiau J. D. gyveno su sugyventiniu Č., pavardės neprisimena (teismo pastaba – toliau - Č. J.). J. prie namų laikė šunį. Prisimena, kad Č. J. pastoviai trukdė J. D. šuo, jam nepatikdavo, kad šuo lodavo ir trukdydavo miegoti. 2020 m. galimai pavasarį, kada tiksliai neprisimena, paskambino J. D. ir pasakė, kad dingo jos šuo, kad jo niekur neranda. Jai pasakė, kad eitų ir pažiūrėtų, ar yra nutrūkusi ar nupjauta virvė, nes jai iš karto kilo įtarimas, kad šuo pats nepabėgo, nes jei jis nutrūkdavo, tai visą laiką iš karto greitai grįždavo, o tą kartą ilgai negrįžo. J. D. apžiūrėjusi virvę pasakė, kad ji yra nupjauta, nenutrūkusi. Prisimena, kad dar jai siuntė nupjautos virvės nuotrauką, bet jos neišsaugojo, ištrynė. J. D. sakė, kad įtaria, jog jos šuniui kažką padarė jos sugyventinis Č. J., nes jam vis trukdė šuo savo lojimu, bet J. D. tuo nepatikėjo, galvojo, kad to negali būti. J. D. tuo metu dar gyveno kartu su Č. J.. Lygtais po kelių savaičių, kada tiksliai neprisimena, 2020 m. pavasarį po J. D. šuns dingimo, pastaroji paskambino telefonu ir pasakė, jog jai kažkas paskambino ir pasakė, kad šuns ieškotų miške prie kažkokių kaimynų, sakė, kad šuo negyvas, miške nužudytas, sakė, kad Č. J. jį nužudė su savo dviem draugais. Lygtais kažkoks vyras sakė, kad šunį Č. J. su draugais iš pradžių norėjo nušauti, po to pakarti prie kažkokių kaimynų, bet po to jį lygtais nuvežė į mišką. J. D. jos paprašė kartu su ja nuvažiuoti į mišką paieškoti jos šuns, nes viena bijojo važiuoti. Kas būtent jai skambino ir pasakė, kur ieškoti šuns, nežino. J. D. nesakė, ar tą žmogų pažįsta. Tada ji kartu su J. D. nuvažiavo į mišką, esantį Vilniaus r., Rudaminos sen., netoli J. D. kaimo ir miške rado negyvą šunį. Šuns kojos buvo surištos virve, matėsi, kad šuo buvo visas sudaužytas, kaip būtent, gerai nežiūrėjo, nurodyti negali. Tada J. D. iškvietė policiją ir parašė pareiškimą. Po to Č. J. išsikraustė gyventi kitur, J. D. jį išvarė dėl šuns. Ką vėliau Č. J. aiškino J. D. dėl šuns žūties, ji nežino, nežino, ar šis prisipažino, kad nužudė pastarosios šunį. Č. J. draugų ji nepažinojo. Prisimena, kad minėtą dieną, kai rado negyvą šunį, J. D. kalbėjo telefonu su Č. J. motina, kuri prašė J. D. nerašyti pareiškimo, sakė, kad nupirks naują šunį. Ką dar sakė, nežino. Taip pat po to įvykio praėjus kuriam laikui, Č. J. J. D. atvežė mažą šuniuką, mano dėl to, kad nužudė jos šunį, norėjo su ja susitaikyti. Ji galvoja, kad Č. J. su draugais nužudė J. D. šunį, nes daugiau tas šuo niekam netrukdė. Papildomai nurodė, kad tą dieną, kai J. D. buvęs sugyventinis Č. J. atvežė pastarajai į namus mažą šuniuką, jis J. D. atsiprašinėjo, prašė atleisti, kad taip išėjo. Nors Č. J. tiesiogiai ir nesakė, kad tai jis nužudė J. D. šunį, bet jis atsiprašinėjo dėl to, kas įvyko, t.y. kad buvo nužudytas J. D. šuo. Iš visos situacijos, kaip Č. J. atsiprašinėjo, buvo aišku, jog pastarasis mažą šuniuką J. D. atvežė kaip atsiprašymą už tai, kad nužudė pastarosios šunį. Tai buvo 2020 m. pavasarį, tiksliai mėnesio ir dienos jau nepamena. Iš pradžių jie šnekėjosi prie jos namuose, o po to Č. J. J. D. išsivedė į lauką, galimai, kad ji negirdėtų, kur jie šnekėjosi, bet ji negirdėjo, apie ką. J. D. Č. J. atleisti nenorėjo ir mažo šuniuko imti nesutiko, bet Č. J. paliko šuniuką ant grindų ir išėjo (t. 1, b. l. 138-140, 141-142);

-liudytojo M. M. (M. M.) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad apie 10 metų gyvena pažymoje nurodytu adresu. Gyvena su žmona ir vaikais. 2020 m. vasario mėnesį, kada tiksliai neprisimena, datos nurodyti negali, jis Šveicarų k., Vilniaus r., prie parduotuvės, susitiko su pažįstamu Č. J., kuris pasiūlė nueiti į pastarojo namus išgerti. Č. J. buvo su jo broliu (savo draugu) A. S., o jis su pažįstamu vardu I., pavardės nežino, gyvenančiu (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nežino. Tada keturiese nuėjo pas Č. J. į namus (šis tuo metu gyveno su sugyventine J. D. pastarosios name). Maždaug nuo 10 val. ryto pas Č. J. vartojo alkoholį, gėrė alų ir degtinę, visi buvo stipriai neblaivūs. J. D. su jais negėrė, išvažiavo maždaug po pusvalandžio į miestą, nes ten turėjo kažkokių reikalų. Maždaug 13.00 val., kelintą tiksliai neprisimena, jis, I. ir jo brolis A. S. išėjo iš J. D. namo. Išėjo visi trys vienu metu. Pėsčiomis nuėjo trise iki jo namo, kuris yra maždaug 300-400 m nuo J. D. namų. Ėjo per mišką. Nuėję iki jo namų maždaug po 5 minučių išsiskirstė. Jis nuėjo namo, daugiau tą dieną niekur nėjo, nuėjo miegoti. I. nuėjo namo, A. S. taip pat nuėjo į savo namus. Kol buvo J. D. namuose, viskas buvo gerai, J. D. šuo buvo kieme pririštas virve prie būdos. Išeidamas iš J. D. namų matė pastarosios šunį, kuris buvo kieme prie būdos. Po dienos ar dviejų jam paskambino J. D. ir paklausė, ar jis nematė jos šuns. Ši sakė, kad šuo pabėgo. Jos šuo dažnai pabėgdavo ir lakstydavo po kaimą. Pasakė, kad šuns nematė. Po to 2020 m. kovo mėnesio viduryje jam vėl paskambino J. D. ir paprašė, kad jis surastų mašiną su priekaba, iš pradžių ji nepasakė, kam ji reikalinga, bet po to perskambinusi pasakė, kad rado savo šunį negyvą su sukapota galva miške. Mašinos su priekaba jam rasti nepavyko. Po kurio laiko, po kiek laiko, tiksliai neprisimena, J. D. pradėjo kaltinti Č. J., kad tai jis šunį išvežė į mišką ir jį nužudė. Taip pat J. D. kaltino A. S. ir jo pažįstamą Z. J.. Nori paaiškinti, kad jis prie J. D. šuns žūties neprisidėjo, kas šį nužudė, nežino, nematė, kad šuniui kas nors ką nors darytų. Kaip jau minėjo prieš tai, jam būnant J. D. namuose viskas buvo tvarkoj, šuo buvo gyvas ir sveikas. Vėliau apie šunį kalbėjo su savo broliu A. S., su Č. J. ir I., bet visi teigė, kad jie nieko J. D. šuniui nedarė. Jiems išeinant iš J. D. namo minėtą dieną, kai buvo pas jį, Č. J. pasakė, kad eis miegoti, jis buvo labai girtas ir nuėjo į kambarį miegoti. Z. J. tą dieną nematė, šis J. D. namuose su jais negėrė. Daugiau niekas į J. D. namus atėjęs nebuvo, jie buvo tik keturiese. J. D. šuo buvo labai didelis, dažnai nutrūkdavo nuo virvės, tačiau kaime žmonių nepuldavo, puldavo tik savo kieme. Kaime bėgiodamas jis puldavo tik šunis, ne vieną šunį užpjovė. Jo J. D. šuo nepuldavo. Būdavo anksčiau, kad pastaroji išvažiuodavo į užsienį ir jos prašymu jis šios šunį prižiūrėdavo. Kas galėjo užmušti pastarosios šunį, nežino, nieko neįtaria. Nemano, kad tai galėjo padaryti Č. J. ar jo brolis (t. 1, b. l. 148-150);

- liudytojo E. A. (E. A.) ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad pažįsta Č. J., tai jo pažįstamas, anksčiau šis gyveno su J. D. pastarosios name. Su J. D. pradėjo bendrauti tada, kai ši ėmė gyventi su Č. J., anksčiau šios nepažinojo, t. y. lygtais nuo 2020 m. pradžios, kada tiksliai nepamena. 2020 m. vasario ar kovo mėnesį, kada tiksliai neprisimena, datos nurodyti negali, jis buvo nuvažiavęs pas savo pažįstamą vardu R. B.. Su pastaruoju kalbėjo šio kieme, kai prie jų priėjo jam iš matymo pažįstamas vyras - Z. J., apie 27-30 metų. Šis buvo labai girtas, pradėjo jiems pasakoti, kad norėjo pakarti šunį prie R. B. namų, bet R. B. pastarąjį ir šio draugus išvarė. Z. J. sakė, kad buvo su Č. J. ir „S.“, kas konkrečiai iš jų norėjo pakarti šunį, t. y. jis ar jo draugai (Č. J. ar „S.“) nesakė. Dar jis pasakojo, kad šunį išvedė į mišką, kad jis ten guli, ranka parodė į mišką, esantį netoli R. B. namų. Jie į jį nekreipė dėmesio, manė, kad jis juokauja, būdamas girtas pasakoja visokias nesąmones. Dar pagalvojo, kad jie ten vedė Č. J. ar „S.“ šunį, kažkieno iš jų, nes Z. J. lygtais minėjo, kad šunį prie R. B. namų vedė Č., pavardės neminėjo. Jie su R. B. pakalbėjo ir jis išvažiavo namo. Ar R. B. matė, kaip jie vedė tą šunį, ar ne, jis, nežino. R. B. su juo ta tema nenorėjo išvis kalbėti, nieko apie tą šunį jam nesakė. Po kurio laiko, maždaug už pusės mėnesio iš J. D. sužinojo, kad dingo jos šuo. Vieną dieną jis su ja važiavo kartu į Vilniaus miestą netoli Geležinio Vilko gatvės. Tą dieną jis jai skambino ir prašė, kad ji jį nuvežtų į Vilnių, nes norėjo apžiūrėti automobilį, kurį norėjo nusipirkti. Bevažiuojant į Vilnių J. D. pradėjo pasakoti, kad dingo jos šuo, kad niekur jo neranda. Ji minėjo, kad jos sugyventinis Č. J. jai sakė, kad šuo gal kažkur pabėgo ir grįš. Tada jis prisiminė, ką jam pasakojo Z. J., kad norėjo kažkokį šunį pakarti ar užmušti prie R. B. namo, pasakė jai, jog jis minėjo, kad tuo metu buvo su Č. J. ir „S.“. Viską, ką jis sakė, papasakojo J. D.. Su ja pagalvojo, kad galbūt apie jos šunį Z. J. ir kalbėjo. Tą pačią dieną grįždami iš Vilniaus nusprendė šuns paieškoti miškelyje netoli R. B. namų. Su jais kartu iš Vilniaus dar važiavo J. D. draugė G., pavardės nežino. Miške, gal apie 1 km atstumu nuo R. B. namų, rado J. D. šunį. Jis buvo negyvas, šuns kojos buvo surištos. Tada J. D. nuvežė šį namo, o paskui tą pačią dieną iškvietė policiją. Kas būtent užmušė J. D. šunį, nežino, Z. J. to nesakė, bet pagal jo pasakojimą suprato, kad dalyvavo trise, t. y. jis, Č. J. ir „S.“ (t. 1, b. l. 153-155);

- tarnybiniu pranešimu dėl liudytojo I. J. (I. J.) apklausos, kuriame nurodyta, kad telefonu buvo bendrauta su I. J.. Pastarasis paaiškino, kad 2020 m. vasario 17 d. buvo pas savo pažįstamą Č. J., prie pastarojo draugės J. D. namų, su Č. J. ir kitais pažįstamais: M. M. ir A. S. vartojo alkoholį, gėrė degtinę, visi buvo neblaivūs. Kai baigėsi degtinė (išgėrė du butelius), jis su M. M. išėjo dviese namo, A. S. kartu su jais namo nėjo, kur jis buvo, kai jie išėjo nepastebėjo, neprisimena, ar A. S. išėjo anksčiau, ar dar liko prie J. D. namo. Č. J. lygtais nuėjo į namus (tuo metu jis gyveno J. D. name). Kas užmušė J. D. šunį, nežino, nematė, kad kas nors jį muštų ar ką nors tam šuniui darytų, prie jo niekas šuns nemušė, nieko jam nedarė. Jis pats J. D. šuns tikrai nemušė, nieko jam nedarė, pats augina 5 šunis, gyvūnus myli. Kas galėjo šunį užmušti, nurodyti negali, nieko apie tai negirdėjo, niekas jam nieko nepasakojo (t. 1, b. l. 144);

- įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad atvykus į (duomenys neskelbtini), privažiavus prie 1 namo, pasukama į kairę, link miško. Pavažiavus apie 500 m ir sustojus prie miško, einama miško keliuku į dešinę. Praėjus apie 15-20 m prie keliuko iš kairės pastebėtas negyvas šuo. Šuo guli ant dešiniojo šono, matoma, kad šuniui yra praskelta galva kaktos srityje, ant kaklo matosi smaugimo žymės, kaklas apvyniotas mėlynos spalvos laidu, su tuo pačiu laidu apvyniotas šuns kūnas (t. 1, b. l. 43-48);

- Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto raštu Nr. 3A-244 su priedais, (gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktu Nr. 2-20/2996 P1 bei mėginių paėmimo ligoms tirti aktu), iš kurių matyti, kad šuns žūties priežastis yra ūmus trauminis šokas dėl daugybinio galvos smegenų mechaninio sužalojimo. Sužalojimai yra daugybiniai. Šuns veislės ir amžiaus nėra galimybės nustatyti. Kada įvyko šuns žūtis, tikslios datos nustatyti neturi galimybės, remiantis patologiniais anatominiais pokyčiais mano, kad mirtis galėjo įvykti anamnezėje nurodytu laiku. Gyvūno gaišena saugoma 1 mėnesį. Šuniui nustatyti šie patologiniai anatominiai pokyčiai: kiauryminis kirstinis muštinis sužalojimas (apie 9 x 7 cm) galvos kaktikaulio ir viršugalvio srityje; daugybiniai skeveldriniai galvos kaktikaulio ir viršugalvio kaulų lūžiai; sužalojimų srityse masyvios hematomos galvos minkštuosiuose audiniuose ir išsiliejusio kraujo krešuliai galvos smegenyse; daugybinės susiliejančios kraujosruvos trachėjos srities minkštuosiuose audiniuose; dalinė minkštųjų audinių ir vidaus organų autolizė; akių gleivinių hiperemija (t. 1, b. l. 60-62);

BK 310 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais, t. y.: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas, ir 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu, ir gyvūno žūties ar suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226-511/2018)

Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas pripažįsta, kad Č. J., A. S. ir Z. J. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis padarė įstatymo uždraustą veiką – būdami apsvaigę nuo alkoholio bei veikdami kartu bendrininkų grupėje žiauriai elgėsi su gyvūnu, t. y. Č. J. ir A. S. iš abiejų pusių abejomis rankomis laikant šunį (rudos ir juodos spalvos mišrūną kalytę vardu „L.“), o Z. J. du kartus kirvio pentimi suduodant šuniui į galvos sritį, bendrais veiksmais padarė minėtam gyvūnui kiauryminį kirstinį muštinį sužalojimą (apie 9 x 7 cm) galvos kaktikaulio ir viršugalvio srityje, daugybinius skeveldrinius galvos kaktikaulio ir viršugalvio kaulų lūžius, sužalojimų srityse masyvias hematomas galvos minkštuosiuose audiniuose ir išsiliejusio kraujo krešulius galvos smegenyse, daugybines susiliejančias kraujosruvas trachėjos srities minkštuosiuose audiniuose, akių gleivinių hiperemiją, dėl ko šuo žuvo nuo ūmaus trauminio šoko dėl daugybinio galvos smegenų mechaninio sužalojimo. Teismas šias išvadas daro įvertinęs įrodymų visumą. Kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme prisipažino padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Jų nurodytas aplinkybes patvirtina ikiteisminio tyrimo metu apklaustos nukentėjusiosios (civilinės ieškovės), liudytojų duoti parodymai, ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo protokoluose, specialisto išvadoje, užfiksuoti duomenys, kita vaizdinė ir rašytinė bylos medžiaga. Aptarti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio pagrindu pripažintini įrodymais, atitinka tarpusavyje, jų visuma pakankama Č. J., A. S. ir Z. J. objektyviai atliktiems veiksmams atskleisti ir jų kaltei pagrįsti. Teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes Č. J., A. S. ir Z. J. veiksmus kvalifikuoja pagal BK 310 straipsnio 1 dalį.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo Č. J.

Kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įtarimuose ar kaltinamajame akte (pareiškime dėl baudžiamojo įsakymo) nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54– 64 straipsniai) apžvalga Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-367/2013). Nors bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad Č. J. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir esant neišnykusiam teistumui (recidyvistas), tačiau ši aplinkybė kaltinime nenurodyta ir nei prokuroras, nei nukentėjusioji teisme neprašė jos pripažinti kaltinamojo atsakomybe sunkinančia, todėl teismas neturi pagrindo aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, laikyti jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe.

Žemesnės instancijos teismas

Šio baudžiamojo proceso metu nagrinėjamą nusikalstamą veiką Č. J. padarė neatlikęs 2020 m. gruodžio 10 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų baudžiamuoju įsakymu jam paskirtos 116 MGL (5800 Eur) baudos, dėl to prie šiuo nuosprendžiu jam paskirtos bausmės pridėtina visa 2020 m. gruodžio 10 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir dar neatliktos bausmės dalis (BK 64 straipsnio 1, 2 dalys, 65 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis BK 73 straipsnio 2 dalimi, baudžiamojo poveikio priemonės nesubendrinamos su bausmėmis ir vykdomos atskirai, dėl to 2020 m. gruodžio 10 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų baudžiamuoju įsakymu Č. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės paliktinos galioti ir vykdytinos minėtame baudžiamajame įsakyme nustatytomis sąlygomis.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 168-170, t. 2, b. l. 9-11), įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (t. 2, b. l. 1214) – panaikintinos pradėjus vykdyti arešto bausmę.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo A. S.

Kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad įtarimuose ar kaltinamajame akte (pareiškime dėl baudžiamojo įsakymo) nenurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismai pripažįsta tik tada, kai ją sudarantys faktai yra nurodyti kaltinamajame akte, tačiau nekvalifikuoti kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė (pvz., kad asmuo nusikalstamą veiką buvo padaręs bendrininkų ar organizuota grupe ir pan.). Jei atsakomybę sunkinanti aplinkybė išaiškėja tik teisme ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo prašymo pakeisti kaltinimą, ji nepripažįstama atsakomybę sunkinančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 1 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54– 64 straipsniai) apžvalga Nr. 27-2. Teismų praktika. 2007, 27, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-367/2013). Nors bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad A. S. šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą ir esant neišnykusiam teistumui (recidyvistas), tačiau ši aplinkybė kaltinime nenurodyta ir nei prokuroras, nei nukentėjusioji teisme neprašė jos pripažinti kaltinamojo atsakomybe sunkinančia, todėl teismas neturi pagrindo aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, laikyti jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismas ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su šeima ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-61-895/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-449-942/2016, 2K-194-942/2017).

Įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio nuostatas tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamų veikų, turi neišnykusį teistumą. Taip pat baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, jog pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-56/2014; 2K-231-495/2019).

Įvertinus anksčiau aptartus kaltinamojo nusikaltimą ir jo asmenybę apibūdinančius duomenis, ypatingai atsižvelgiant į jo vaidmenį darant šį nusikaltimą, tai, kad jis gailisi dėl jo padarymo, kritiškai vertina savo elgesį, nukentėjusiosios atsiprašė, sutinka atlyginti jai padarytą žalą (nustatant protingą jos dydį), siekdamas užtikrinti nukentėjusiosios interesus (civilinio ieškinio įgyvendinimą) teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai dar gali būti pasiekti neizoliavus kaltinamojo nuo visuomenės, suteikiant galimybę įrodyti, jog jis yra vertas teismo ir visuomenės pasitikėjimo. Spręstina, kad laisvės atėmimo bausmė su jos vykdymo atidėjimu, paskiriant jam įpareigojimus, bus pakankama priemonė, kad kaltinamasis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Laisvės atėmimo bausmės skyrimas, jos vykdymą atidedant, atitinka teisingumo principą ir, teismo vertinimu, yra pakankama ne tik nubausti jį už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti nuo naujų nusikaltimų darymo ateityje. Esant nurodytoms aplinkybėms kaltinamojo atžvilgiu taikytinas BK 75 straipsnis, jam skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 2 metų laikotarpiui, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje - (duomenys neskelbtini) - nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančias medžiagas; nesilankyti Č. J. ir Z. J. gyvenamosiose vietose ir su jais nebendrauti.

Realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo atveju į paskirtą bausmę įskaitytinas laikino sulaikymo laikas, kai A. S. buvo laikinai sulaikytas nuo 2019 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d. (viso 4 dienas) ir suėmimo laikas nuo 2019-08-14 iki 2019-09-11, vadovaujantis BK 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi, vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.