Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis E. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog peiliu dūrė šuniui, tačiau savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino, teigdamas, jog gynė savo šunį nuo kaimyno šuns, kuris užpuolė jo šunį. Kaltinamasis parodė, jog tą vakarą išėjo į lauką su savo šuniuku mišrūnu, sveriančiu 9 kg, jį vedė su pavadėliu. Nuėjo iki mašinos pasiimti telefoną, peiliuką ir kitus daiktus. Peiliukas jam buvo reikalingas darbui. Nuėjus tolėliau link aikštelės, nebuvo žmonių, todėl šuniuką paleido nuo pavadėlio. Ir vaikščiojo su šuniuku. Prie aikštelės jo šuo vardu Bobausis pradėjo loti, pamatęs žmogaus šešėlį. Pažino, kad tai E. S., kuris buvo su savo vilkšuniu. Kaimynas buvo nuo jo nutolęs apie 17 metrų. Jis pakvietė savo šuniuką, šuniukas jau bėgo pas jį, o E. S. šuo atbėgo iš paskos. Pribėgęs E. S. šuo užlipo ant jo šuniuko ir apglėbęs Bobausį, pradėjo jį kramtyti. Jo šuniukas jau trečią kartą yra užpuolamas E. S. šuns. Todėl jis paėmė peiliuką ir bakstelėjo vilkšuniui, gindamas savo šunį. Jis neturėjo kito pasirinkimo kaip apginti šuniuką, kadangi nerado jokio akmens ar lazdos, o imti vilkšunį už nasrų bijojo. Tada vilkšunis iškart atšoko. Peilio geležtė buvo nedidelė, peiliukas paprastas, nebuvo pagaląstas. Kai tas šuo kramtė jo šuns nugarą, jo šuo rėkė, urzgė. Jis prašė E. S., kad pasiimtų šunį, tačiau šis nieko nedarė. Mano, kad E. S. šuo gavo komandą pulti. Vilkšunis buvo prie jo kojų, o E. S. stovėjo apie 17 metrų toliau. Buvo tamsu, naktis. Ginti savo šunį sugalvojo iškart, kadangi jį reikėjo gelbėti. Parėjęs namo apžiūrėjo savo šunį, tačiau jis nebuvo sukramtytas, tik šlapia buvo jo nugara, bet perkąstas nebuvo. Jis ankščiau yra kvietęs policiją dėl E. S. šuns, tačiau pareiškimo nerašė. Jis turi išnykusi teistumą, už tai, kad trenkė žmogui, kadangi šis jo šuniui buvo išmušęs iltinį dantį. Jis jau senai konfliktuoja su E. S.. E. S. jį rūsyje buvo užrakinęs. E. S. visada ieško konfliktinių situacijų- šis įvykis irgi buvo dėl šuniuko. Tame name jis gyvena nuo paauglystės. Jis iš visų kaimynų tik su E. S. nesutaria. Niekada nerašydavo jokių pareiškimų. Be to, netiki, kad vilkšuniui galėjo pablogėti sveikata tiek, kad eutanazijos reikėjo. Jis mirė nuo kaklo slankstelio ir smegenų sutrenkimo. Po įvykio nebuvo sutikęs E. S. šuns. Vieną kartą matė tik per balkoną, kaip šuo išlipo iš mašinos ir ėjo namo su liemene, nešlubavo. E. S. šuo yra klausantis komandų, dresuotas. Lauke jis nelakstydavo, ramiai vaikščiojo. E. S. šuo priskiriamas prie pavojingų šunų. Nesutinka su civiliniu ieškiniu, kadangi nėra atsakingas už šuns mirtį. Šeimininkas privalo prižiūrėti savo vilkšunį. Jis kaltas tik dėl to, kad nevedžiojo savo šuniuko su pavadžiu. Yra skaitęs šunų laikymo taisykles, tačiau tokios pat taisyklės galioja ir E. S.. Jis nemano, kad padarė žalą. Liudytojas (berniukas) meluoja, kad matė, jog jis pakėlė šunį. Girdėjo, kaip vaikas pasakė: „ką šuniui padarei?“ Jis skaitė šuns Ato gydymo istoriją. Jam užteko, ką girdėjo per televiziją, mano, jog dėl peiliuko dūrio, šuo negalėjo numirti. Taip pat mano, jog galima viską suklastoti, galima nueiti pas veterinarą ir paprašyti reikiamų išvadų. Pripažįsta, jog jo šuo lojo, nežino, ar tai galėjo išprovokuoti jo užpuolimą. Bobausis pribėgo prie E. S. šuns ir lakstė lodamas. Jis pakvietė E. S., kad šis ateitų pasiimti šuns. Nesvarbu, kiek E. S. šuniui buvo metų. Jam gaila šuns, bet E. S. visai negaila, nors supranta, jog kiekvienas žmogus, netekęs gyvūno, pergyvena. Šiuo metu uždirba minimalų atlyginimą, sutiktų atlikti viešuosius darbus.

Nukentėjusysis E. S. teisme parodė, jog įvykis įvyko Naujųjų Metų išvakarėse, jis prieš 23 val. išvedė savo šunį pasivaikščioti į lauką. Uždėjo jam antsnukį ir pavadėlį. Dėl amžiaus ir klausos jo šuns pavadėlis yra ilgas, o trumpas pavadėlis trukdytų šuniui atlikti gamtinius reikalus. Tik įėjęs į aikštelę, jis pamatė kaimyno E. N. šunį. Paėjo į šoną, pasitraukė toliau. Jo šuns pavadis atsileido, todėl jis pasikvietė savo šunį komanda „šalia“. Jam pasirodė, kad jo šuo atsisėdo. Tuo metu kaimyno šuo bėgiojo prie jo šuns, o E. N. buvo toliau. Kai E. N. šuo suko tuos ratus, gal ir galėjo būti apie 17 metrų atstumas. Prasilenkiant, E. N. šuo pribėgo lodamas, o jo šuo Atas sekė iš paskos, kadangi jo pavadėlis buvo atlaisvintas. E. N. ėjo takeliu ir įstrižai susikirto prie suolo kampo. Tuo metu jis liko stovėti. Pamatė kaip E. N. sugriebė jo šunį už keteros, tada išgirdo šuns inkštimą. Girdėjo kaimynų balsus. Priėjęs E. N. pasakė: „prisirišk šunį“. Su E. N. kalbėtis neišeina, iš jo gali išgirsti vien keiksmažodžius. Matė, jog E. N. rankose kažkas sublizgėjo. Matė, kad jo šuo Atas pakilo į viršų, tik nepamena, ar su dviem kojomis ar keturioms. Jo šuo yra dresuotas, visų komandų klauso. Su E. N. jau seniai konfliktuoja. Žinojo, kad E. N. pjaustė metalą rūsyje. E. N. jau kartą buvo jo šuniui spyręs, tada jis už tai su grandine brūkštelėjo šiam per rankas. Mano, kad kaltinamasis taip pasielgė iš keršto jam. E. N. šuo visada laksto be pavadžio. Kai E. N. šuo vaikšto su E. N. tėvu, niekada neloja, o kai vaikšto su E. N. – visada loja. Kad E. N. vedžioja šunį be pavadžio, jį kaimynai žodžiu įspėdavo, jog prisirištų šunį. Iki kol negrįžo namo, tol nesuprato, kodėl jo šuo raišas. Prie lifto pamatė kraujo srovę. Policiją iškvietė 23.08 val. Tik parėjus namo, sūnui pasakė, kad reikia pasitikti policiją. Jis girdėjo kaip E. N. su tėvu barasi, kad padūrė šunį, puikiai girdėjo jo žodžius. Tada puolė ieškoti veterinaro. Veterinaras instruktavo jį telefonu. Į kliniką negalėjo nuvykti, nes buvo Naujųjų Metų išvakarės. Pas veterinarą nuvyko kitą dieną, šis sukabino Ato žaizdą. Pirmomis dienomis viskas atrodė gerai, nuotaika šuns gera buvo. Antrą parą jau jam prasidėjo skausmai. Ato sveikata ėjo blogyn, jis kojas vilko. Jie kiekvieną dieną šunį vežė pas veterinarą. Kadangi šuo nebevaldė kojų, jis šunį nešiojo ant rankų. Kai suleisdavo vaistus, šuo pats savo kojomis išeidavo, o po kelių valandų jo sveikata vėl pablogėdavo. Jis nebesikeldavo, nebesituštindavo. Kadangi dėl amžiaus Ato funkcionalumas nebeatsistatytų, todėl nebebuvo daroma operacija, rizika buvo labai didelė. Liko randas, kuris spaudė nervą. Ieškinį tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos palaiko, neturtinę žalą vertina 2000 eurų. Jų šeima buvo labai prisirišusi prie šuns, dėl šuns sužalojimo, o po to ir jo netekties labai pergyveno. Šuniui po įvykio priežiūra buvo reikalinga kiaurą parą. Jų šuo nenusipelnė tokios baisios baigties. Nuo pat mažens jų šeima šunį augino. Pripažįsta, jog su ilgu pavadžiu nespėjo šuns tą vakarą sulaikyti. Matėsi, kad Atui 14 metų, elgsena kitokia, žilas, ir komandas sunkiau jam sekėsi įveikti. Jis nereaguodavo į kitus šunis, nerodydavo jokios agresijos. Po įvykio ryte išvesdavo Atą į aikštelę ir važiuodavo pas veterinarą. Kitų incidentų jų šuo neturėjo, jokių traumų nebuvo patyręs. Pas veterinarą iki įvykio lankydavosi tik profilaktiškai. Vokiečių aviganiai gali gyventi iki 18 metų. Šuns įgijimui išleido apie 500 eurų. Gal tris metus dresavo šunį, tai irgi kainavo. Dėl Ato žūties jis patyrė didžiules materialines išlaidas, reikėjo gydyti Atą, pirkti vaistus, po to buvo atlikta eutanazija. Jo manymu, jis prašo tik simbolinės kompensacijos. Jo sūnui yra devyneri metai, jis su šuniu buvo patys geriausi draugai. Jų šeimos šuns baigtis tikrai ne tokia turėjo būti. Būtent tas būdas, kad taip reikėjo atsisveikinti su šuniuku, juos be galo skaudina. E. N. šitaip žiauriai pasielgęs su jų šeimos augintiniu sukėlė ilgalaikes ir neatitaisomas dvasines kančias, kurių neįmanoma įvertinti ir išreikšti ar išmatuoti pinigine išraiška.

Liudytojas L. V. teisme parodė, jog jam žinomos įvykio aplinkybės. Jis yra veterinaras. Puikiai pamena, kai pas juo į kliniką buvo atvežtas peiliu sužalotas gyvūnas. Šuniui buvo padaryta durtinė, pjautinė žaizda. Nuo pirminio vaizdo neatrodė, kad tai rimta. Dūris sukėlė visą eilę pasekmių. Jam jau ir vaikščioti buvo sunkiau, įsijungė visas mechanizmas komplikacijoms atsirasti. Įvertino žaizdą. Jei 3 cm būtų giliau įpjovę, kažin ar be būtų galėjęs šuniui pagalbą suteikti. Žaizdą sutvarkė ir išleido namo. Šunį gydė apie mėnesį. Žaizda sugijo pakankamai tvarkingai. Gyvūnui reikėjo judėti, atsirado sąnarių pasekmė. Po sužalojimo jis nebegalėjo judėti. Iki tos traumos, to nebuvo. Tai patvirtinti labai sudėtinga, tačiau po įvykio, po žaizdos, atsirado eilė problemų. Šuo pasirodė labai ramus, net narkozės nereikėjo naudoti, išgyveno iki tokio solidaus amžiaus. Iki įvykio pas juos nebuvo kreiptasi dėl kokių nors šuns ligų. Sprendimas eutanazijai buvo priimtas tik tada, kai išlindo visas kalnas pasekmių. Niekas negali pasakyti, ar tas dūris buvo pats didžiausias kaltininkas dėl šuns mirties. Luošumas, tai tiesioginė dūrio pasekmė. Gyvūnas atsistoti, judėti, kai skauda negali, jis guli. Jam prasideda bėdos nuo gulėjimo. Tokios veislės šuo pakankamai pagyvenęs. Virš 12 metų jau pakankamai senas, bet išgyvena ir iki 17 ar 18 metų. Lyg ir senas, bet gyventi gali. Aišku amžius prisidėjo prie to. Jis patvirtina visų įrašų, padarytų jų klinikoje, teisingumą. Ligos istorijos uždaromos, jos netaisomos. Nepažįsta nukentėjusiojo, jokie draugystės ryšiai jų nesaisto. Šuo atėjo pats savo kojomis į pirmą apžiūrą, tačiau kruvinas. Galimai atsiradusios ligos, buvo įtakotos šio dūrio. Viskas yra šuns ligos istorijoje. Buvo pažeistas kaklo slankstelis, šis sužalojimas buvo nustatytas po 10 dienų. Prasidėjo paralyžius, pažeistas nervas, nuo patempimo ar pasukimo, kažkokios traumos kakle. Nuo stipraus patempimo, prasideda paralyžius. Jų klinikoje nedaro magnetinio rezonanso, nes neturi, o vežioti šuns į Vilnių nebuvo tikslo. Bandė gydyti, tai ką matė vizualiai. Jei būtų buvusi kalta žaizda, jis būtų nukraujavęs. Susidėjo visas komplektas pasekmių. Nesvarbu kokiu būdu ar sugriebus pasuktas kaklas, ar patempus, gali turėti įtakos.

Liudytoja S. S. teisme parodė, jog jų šuo Atas buvo tikras šeimos narys. Ji ankščiau šunų prisibijojo, labiau mėgo kates, tačiau Atas pakeitė jos požiūrį. Kai susipažino su vyru, Atui buvo du metai. Atas buvo labai protingas, klausė visų komandų. Naujųjų metų išvakarėse, kai grįžo vyras su Atu, vyro balsas buvo pasikeitęs, pasakė, jog Atas kraujuoja. Jau buvo iškviesta policija. Sūnus išbėgo į kiemą pasitikti policijos pareigūnų. Ji puolė tvarstyti Atą. Pagal veterinaro duotas instrukcijas pavyko šiek tiek aptvarkyti. Ji matė, kad durtinė žaizda pakankamai plati. Kraujas tryško. Vyras papasakojo, kad pamatė kaimyną, pasikvietė šunį prie savęs atsisėsti, tačiau kaimyno šuo visada palaidas ir puola į kojas. Jų šuo Atas buvo ramus ir paklusnus. Vyras sakė jokios konfliktinės situacijos nebuvo. Vyras sakė, kad pamatė, kaip kaimynas jų šunį pakėlė ir nudrėbė. Kitą dieną veterinaras sutvarkė žaizdą, ją sukabino. Jie apsidžiaugė, kad bus viskas gerai, tačiau po paros Atui pablogėjo. Į lauką eidavo kartu su vyru, kad morališkai palaikytų Atą. Vyras net ant rankų nešiojo šunį. Jie vežė pas medikus, lašines statė, bet šuns savijauta blogėjo. Ji darė Atui masažus, matė, jog masažuojant kojas, jų šuo verkia. Jie tiek pastangų dėjo, tikėjosi, kad Atas pasveiks. Teko priimti sprendimą eutanazijai. Sūnus labai pergyvena dėl Atuko. Ateityje jie žada įsigyti kitą šunį, tik ne dabar. Planuoja pirkti tokios pat veislės šuniuką. Palaiko vyro pareikštą civilinį ieškinį. Jai vyras yra minėjęs, kad apie 500 eurų kainavo šuo. Kiek vyrui dresūra kainavo, negali pasakyti. Jaučiasi nesaugiai, kai kaimynas agresyvus, vaikšto su peiliu. Vyras pasakojo, kad yra grasinęs ir jam. Jie konfliktavo dėl bendros elektros, rūsio darbų, jos vyras, kaip bendrijos pirmininkas, tvarkė namo reikalus. Yra buvę ir anksčiau, kad kaimynas yra spardęs Atą. Ji pati prisibijo kaimyno šuns. Ji E. N. yra kelis kartus prašiusi prisirišti savo šunį, tačiau jis tik pradeda keiktis. Ir dabar jis vedžioja savo šunį palaidą, o šuo puldinėja žmones.

Liudytojas K. M. teisme parodė, jog prisimena įvykio aplinkybes. E. S. ir E. N. nepažįsta. Jis ėjo į balkoną pažiūrėti fejerverkų su jaunesniąja sesute. Pamatė du vyrus, mažiukas šuo buvo prie savo šeimininko, o didelis šuo nubėgo iš paskos. Tada mažiuko šuns šeimininkas suėmė dideliam šuniui ir jis sucypė. Mažo šuns šeimininkas nuėjo į laiptinę, o didelis šuo ėjo raišuodamas ir cypdamas. Jo jaunesnioji sesuo nieko nematė. Jis pamatė du vyrus, vieną su mažu, kitą su dideliu šunimi, didelis šuo buvo šalia šeimininko, kadangi buvo tamsu, jis nematė, ar šuo buvo su pavadėliu. Mažiukas šuo priėjo apuostė ir nubėgo prie savo šeimininko, mažojo šuns šeimininkas sugriebė dideliam šuniui ir jis sucypė. Nematė su kuo, mažojo šuns šeimininkas sugriebė, nematė, ar buvo prisilietęs. Mažojo šuns šeimininkas buvo prie pat didžiojo šuns, sugriebė ir tas didelis šuo sucypė, vyras visu savo kūnu palinko prie didžiojo šuns nugaros. Matė, kaip po to šuo negalėjo pastovėti, raišuodamas vilkosi, nes negalėjo paeiti. Kai sucypė šuo, jo šeimininkas priėjo prie mažojo šuns šeimininko ir paklausė: „ką tu padarei mano šuniui“, o tas, nieko neatsakęs, nuėjo link laiptinės. Tarp jų atstumas buvo apie tris metrus. Įvykį matė iš savo balkono antrame aukšte. Didžiojo šuns šeimininkas vis klausė: „ką tu padarei mano šuniui“, bet mažojo šuns šeimininkas nieko neatsakęs nuėjo į laiptinę. Viskas įvyko (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Kai didysis šuo nubėgo link mažojo šuns, didysis šuo buvo visiškai ramus, apuostė ir viskas, nelojo. Nelabai atsimena, ką sakė policijos pareigūnams. Atrodė, kad mažojo šuns šeimininkas būtų užgriebęs didžiajam šuniui, buvo sunku įžiūrėti, nes buvo tamsu. Kai didžiojo šuo šeimininkas klausė: „ką padarei mano šuniui“, jis irgi per balkoną sušuko: „ką tu padarei jo šuniui“. Kai jis pamatė tą įvykį, jam labai gaila pasidarė šuns, nes jam kažkas nutiko, jis labai cypė ir šlubavo, labai sunkiai ėjo.

2020-03-02 akistatos protokole užfiksuota, kad akistatos tarp nukentėjusiojo E. S. ir įtariamojo E. N. metu, nukentėjusysis E. S. parodė, kad 2019-12-31, apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini), Klaipėda, jis išvedė į lauką savo vokiečių aviganio veislės šunį Atą pririštą ant dresavimo pavadžio, kurio ilgis yra maždaug apie 10 metrų. Šuo buvo su antsnukiu. Netrukus kieme pamatė šunį vedžiojantį kaimyną E. N.. E. N. šuo, kuris yra nedidelis, buvo nepririštas pavadžiu ir be antsnukio. Jis iškart savo šuniui Atui davė komandą „sėdėt“, ir jis sėdėjo šalia jo kojos kairėje pusėje. E. N. šuo pribėgo prie jo šuns, buvo ramiai nusiteikęs, nelojo ir nepuolė. Kai E. N. šuo nubėgo nuo jo šuns, jis su savo šuniu liko dar toje pačioje padėtyje. Netrukus E. N. šuo vėl pribėgo prie jo šuns lodamas, nusiteikęs agresyviai. Kai jis trumpino savo šuns pavadį, jo šuo paėjo nuo jo (E. S.) maždaug apie 3 metrus link mažojo šuns, kuris jau ėjo link E. N.. Ir tuo metu pamatė, kad E. N. pakėlė jo šunį už keteros ir kaip tik tuo metu girdėjo, kad jo šuo sucypė., Jis E. N. pasakė, ką daro šuniui ar kad paliktų šunį ramybėje, tiksliai nepamena. Iškart pamatė, kad jo šuo eidamas namo pradėjo raišuoti. Kai šuo Atas raišuodamas ėjo pas jį, jis pamatė, kad E. N. rankose kažkas sublizgėjo, įtaria, jog ten buvo peilis. Jo šuo įvykio metu buvo visiškai ramus, nebuvo apžergęs E. N. šuns ir tikrai nekramtė jam nugaros, kadangi buvo su antsnukiu, kuris buvo odinis. Laiptinėje pastebėjo, kad jo šuniui Atui stipriai kraujuoja iš kryžkaulio srities ir kad kraujas teka per kairiąją šlaunį. Iškart pamatė durtinę žaizdą. Parėjęs namo, paskambino 112 ir iškvietė policijos pareigūnus. Tuomet skambinėjo veterinarams ir klausė nurodymų, kaip sutvarstyti šuniui žaizdą. Visus veterinaro nurodymus jie įvykdė ir kitą dieną, t.y. 2020-01-01 šunį Atą nuvežė į veterinarijos kliniką, esančią (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, kur šuniui buvo žaizda sukabinta kabėmis ir paskirtas atitinkamas gydymas. Dvi savaites šuns būklė buvo gana normali, tačiau po to šuns sveikata pradėjo sparčiai prastėti ir kadangi paskirtas gydymas jam nepadėjo, o atsirado komplikacijos, tai šunį buvo pasiūlyta taikyti eutanaziją. Įtariamasis E. N. akistatos metu parodė, kad 2019-12-31 maždaug apie 23.00 val., išvedė savo šunį pasivaikščioti į kiemą (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Visų pirma iš savo automobilio pasiėmė mobiliojo ryšio telefoną ir peilį juoda rankena. Minėtą peilį įsidėjo į savo striukės dešinę kišenę. Eidamas nuo automobilio, savo šunį paleido nuo pavadžio, nes aplink žmonių nebuvo, ir ėjo aplink penkiaaukštį, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, link namų. Buvo tamsu, pamatė stovintį žmogaus siluetą su šuniu, kuris buvo šalia to žmogaus. Jo šuo, pamatęs E. S. šunį, pradėjo loti. Jo šuo nuo E. S. šuns buvo nutolęs apie 5 metrus, jo šuo prie E. S. šuns nepribėgo, kadangi jis yra labai baikštus. Jo šuo tiesiog bėgo ratu. Kai jo šuo jau buvo nutolęs nuo jo apie 1 metro atstumu, pamatė, kad E. S. šuo pasivijo jo šunį, jį užgulė ir pradėjo kramtyti nugarą. E. S. šuo tą vakarą buvo be antsnukio ir be pavadžio. E. S. savo šuniui jokios komandos nedavė, savo šuns nesudraudė. Jis tuo metu, norėdamas apginti savo šunį, išsitraukė peilį, kurį buvo pasiėmęs iš automobilio, ir dūrė E. S. šuniui vieną kartą į nugaros sritį. Specialiai kažkur nesitaikė, tiesiog dūrė dėl to, kad E. S. šuo atstotų nuo jo šuns. Girdėjo, kaip E. S. šuo sucypė ir iškart atsitraukė nuo jo šuns. Jis su savo šuniu ėjo link namų. E. S. priėjo ir paklausė, ką padarė jo šuniui. Taip pat davė pastabą, jog šunį vedžiotų prisisegęs prie pavadžio. Jis atsakė, kad daugiau tai nebepasikartos, į jokias kalbas nesileido, tiesiog su savo šuniu nuėjo namo. Su namo pirmininku E. S. konfliktuoja apie 5 metus, bet nėra spardęs E. S. šuns. Kai buvo bedarbis, rinko metalo laužą ir jį kaupdavo savo rūsyje, po to parduodavo (t. 1, b.l. 179-183).

2020-02-27 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad liudytojas L. V. pateikė prie bylos išrašą iš ligos istorijos apie E. S. priklausančio šuns Ato gydymą nuo 2020-01-01 iki 2020-01-30 (t. 1, b. l. 117-119, 120-123).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašo iš ligos istorijos nuo 2020-01-01 iki 2020-01-02, matyti, kad S. E. kreipėsi dėl vokiečių aviganio Ato 2020-01-01 14.09 val. nurodydamas, kad gruodžio 31 d. 23.40 val. kaimynas persmeigė aštriu daiktu kryžkaulio srityje. Žaizda 4-5 cm gylio ir 3-4 cm pločio. Žaizda sanuota, susegta chirurginėmis skabėmis. Pakartotinis apsilankymas 2020-01-02, žaizda švari, paskirti antibiotikai, nesteroidiniai vaistai (t. 1, b. l. 30).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašo iš ligos istorijos nuo 2020-01-01 iki 2020-01-08, matyti, kad 2020-01-08 E. S. kreipėsi dėl vokiečių aviganio Ato, nurodė, kad šuo naktį blaškosi, inkščia. Vaikšto sunkiai, nugara prie žaizdos skausminga. Dėl nuolatinių skausmų paskirti vaistai (t. 1, b.l. 31). Taip pat pateikti mokėjimo kvitai, kad 2020-01-02 UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėta 168,80 eurų, 2020-01-08 sumokėta 60 eurų, 2020-01-23 sumokėta 28,85 eurų, 2020-01-22 sumokėta 15,80 eurų, 2020-01-17 sumokėta 49,00 eurai (t. 1, b.l. 32, 33, 47).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašo iš ligos istorijos 2020-01-23, matyti, kad E. S. kreipėsi dėl vokiečių aviganio Ato dėl žaizdos, diagnozuota, kad vystosi hemiparezė. Refleksai silpni kairėje. Šuo ėda, laka. Lašinami vaistai (t. 1, b.l. 48).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vet. gydytojos R. I. 2020-01-29 pažymos matyti, kad Vokiečių aviganių veislės šuo 2007 m. gimimo veterinarijos klinikoje gydomas nuo 2014 m. Paskutinis apsilankymas prieš kritinę būklę buvo 2019 m. gegužės mėn. dėl viršutinių kvėpavimo takų susirgimo, paskyrus gydymą, gyvūnas pasveiko. Dabartinė gyvūno būklė labai prasta, progresuoja polineuropatija. Paskirtas gydymas teigiamo rezultato nedavė. Patirtas sužalojimas tiesiogiai paveikė gyvūno sveikatą, jį suluošino, ko pasekoje jis negalėjo vaikščioti, savarankiškai tuštintis, šlapintis. Rekomenduota gyvūną eutanazuoti, kadangi atstatyti normalią organizmo funkciją neįmanoma (t. 1, b.l. 87).

2020-03-06 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis E. S. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė vietą, kurioje vietoje E. N. sugriebė jo šunį ir padūrė, taip pat nurodė į 2 aukšto balkoną, kur girdėjo šaukiant: „Ką padarei šuniui?“, taip pat parodė, koks antsnukis buvo uždėtas šuniui 2019-12-31, taip pat grandinės antkaklį ir 10 metrų ilgio pavadį, kuris įvykio metu buvo atlaisvintas apie 5 metrus (1 t., b.l. 97-110).

2020-03-06 parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad parodymų patikrinimo metu įtariamasis E. N. parodė vietą, kurioje E. S. šuo apžergė jo šunį ir pradėjo kramtyti jo nugaros sritį, parodė vietą, kur E. S. tuo metu stovėjo nuo vietos, kurioje E. N. nurodė padūręs E. S. šunį (15 metrų atstumas) (2 t., b. l. 2-13).

2020-02-27 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad įtariamasis E. N. pateikė peilį, kuriuo 2019-12-31 sužalojo E. S. priklausantį šunį (t. 1, b. l. 144-146).

2020-04-06 daiktų apžiūros protokole, kuriuo kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apžiūrėtas įtariamojo E. N. pateiktas peilis, užfiksuota, jog peilio geležtė vienašmenė, bendras geležtės ilgis 76 mm, plotis siauriausioje vietoje 2 mm, plotis plačiausioje vietoje 16 mm, peilis pagamintas gamykliniu būdu, pagal bendrą išvaizdą ir matmenis panašus į bendros buitinės paskirties peilius, prie šaltųjų nešaunamųjų ginklų nepriskiriamas (t. 1, b.l. 147-151). 2020-04-17 nutarimu peilis perduotas saugoti Klaipėdos apskrities VPK daiktų saugyklai, 2020-04-20 kvitas Nr. 038489 (t. 1, b.l. 152-155).

BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas žiauriai elgėsi su gyvūnu, jį kankino, jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas. Ši nusikalstama veika gali pasireikšti dviem objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais: 1) žiauriu elgesiu su gyvūnu arba 2) gyvūno kankinimu, kurie yra alternatyvūs ir atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Abi šios veikos yra materialiosios, t. y. baudžiamoji atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu arba gyvūno kankinimą atsiranda tik kilus minėto BK straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio ar kankinimo gyvūnas žūsta arba būna suluošintas. Tarp kaltininko veiksmų, pasireiškusių žiauriu elgesiu su gyvūnu ar gyvūno kankinimu, ir gyvūno žūties arba suluošinimo turi būti nustatytas priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226-511/2018, Nr. 2K-197-489/2019). BK 310 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog žiauriai elgiasi su gyvūnu, jį kankina, numato, kad dėl to gyvūnas gali žūti ar būti suluošintas, ir šių padarinių nori, arba kad ir jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Nors kaltinamasis E. N. teigė, kad E. S. teismui teikia melagingus parodymus ir tardamas paskutinį žodį, prašė patikrinti parodymų teisngumą poligrafu, tačiau teismas nenustatė, kad nukentėjusysis E. S. apklausiamas duotų melagingus parodymus, nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, sutampa ir su kitais byloje surinktais įrodymais: nukentėjusiojo nurodytas šuns sužalojimo aplinkybes patvirtino ir kaltinamojo teiginius, jog jo šuo buvo užpultas, ir kad jis prašė nukentėjusiojo šunį patraukti, teisme paneigė liudytojas K. M., nukentėjusiojo šuns sužalojimo pobūdį ir pasekmes nuosekliai nurodė liudytojas L. V..